Po popiežiaus Pranciškaus išėjimo pas Tėvą norėtųsi prisiminti jo 2018 m. apsilankymą Lietuvoje. Gal bent dabar vertėtų atidžiau įsiklausyti, kokią žinią Lietuvos žmonėms skelbė šis viena iškiliausių šiandienos pasaulio asmenybių. Ne viena jo įžvalga turėtų tapti reikšmingomis gairėmis mūsų visuomenei ir Bažnyčiai. Tuo labiau, kad Pranciškaus kalbose bei pasisakymuose būta ir netikėtumų.
Vienas jų – popiežius virš 20 kartų paminėjo žodį „tauta“. Tai verta dėmesio tema, nes tiek popiežiai, tiek Pranciškus retokai ją vysto. Tačiau Lietuvoje jis kvietė prisiminti savo šaknis, iš kurių auga mūsų tapatybė. Jis teigė: „Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai.“ Perspėjo, kad nėra „nei „laboratorinės“, nei „destiliuotos“, nei „grynakraujės“ tapatybės”. Pranciškus priminė, kad „gražu, bet kartu ir nelengva, (…) o dažnai net skausminga priklausyti vienai ar kitai tautai“, vis tik, kurioje yra „įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų.“
Kodėl šie žodžiai mums tokie reikšmingi? Deja, esame atsidūrę keistoje situacijoje, kai kalbėti mūsų viešojoje erdvėje apie tautiškumą, lietuvišką tapatybę, protėvių šaknis yra kažkaip nejauku, nepatogu, retrogradiška.
Tačiau Pranciškus pasitikėjo mumis, kad nenuklysime į buką nacionalizmą. „Kiekviena tapatybė yra turtas, jeigu suvokiama kaip priklausymas tautai“, – sakė popiežius, beje, palinkėjęs, kad Lietuva būtų „vilties švyturiu“. Tai – palinkėjimas, galėtume sakyti tarsi popiežiaus testamentas mums.
Kitas akį krentantis Pranciškaus kalbų motyvas – pagalba artimui.
Sakytume, kad tai būdinga jo tema, bet jis Lietuvoje prie socialinių skaudulių grįždavo beveik kiekvienoje kalboje. Aušros Vartuose popiežius priminė: „Šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos aptekę kraujuojančiomis žaizdomis; (…) kurios yra realios, tikros. Jie iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos šaukia, kad mes jiems atneštume galiestingosios meilės gydančią šviesą.“ Šis raginimas pamatyti šalia esančio žmogaus skausmą yra itin aktualus mums.
Skandalinga, kad katalikiškos kultūros šalyje žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena apie 400 tūkst. gyventojų, kad savižudybėmis pirmaujame ES, o skiriasi kas antra šeima. Pranciškus pasibeldė į mūsų saviizoliacijos duris, primindamas, kad šios socialinės problemos reikalauja ne tik statistinio fiksavimo, bet ir konkrečių veiksmų.
Jis kalbėjo: „Negražu gyventi skundžiantis. Negražu gyventi laižantis savo žaizdas! Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį, nerasdami tinkamų galimybių! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti, ką išgyvena“.
Šios realijos kelia esminius klausimus: Kodėl katalikiška Lietuva, turėdama stiprias tradicijas ir bendruomeniškumą, nesugeba efektyviai padėti patiems pažeidžiamiausiems savo piliečiams? Ar Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas socialinėje srityje gali būti veiksmingesnis? Kaip įgyvendinti Pranciškaus viziją apie “išeinančią Bažnyčią”, kuri ne tik pamokslauja, bet ir veikia prie problemų šaknų?
Šie iššūkiai reikalauja ne tik diskusijų, bet ir sistemingų sprendimų, kuriuose dalyvautų tiek religinės, tiek pasaulietinės institucijos.
Kitaip tariant, socialiniai paribiai laukia žmonių, kurie ieško prasmingos savirealizacijos. Nenuostabu, kad kaip priemonę popiežius siūlo evangelinę logiką: „Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais.“
Ar jis nepataisomas idealistas, keliantis sunkiai įgyvendinamus tikslus?
Taip, jei krikščionišką meilę laikysime nepasiekiamu idealu. Pranciškus mus kvietė išdrįsti išeiti iš mums įprastų mastymo standartų.
Pranciškus mus kvietė išdrįsti išeiti iš mums įprastų mastymo standartų.
Prisimindamas, kad įgijome judėjimo laisvę, popiežius kvietė šia laisve pasinaudoti kaip išėjimu iš savo pačių uždarumo ir ribotumo: „Būtų nuostabu, jeigu kartu su šia judėjimo laisve augtume ir tarpusavio susitikimo bei solidarumo laisvėje, kad galėtume dalytis dovanomis, kurias patys gavome, kad išeitume iš savęs pačių ir dovanotume save kitiems“.
Išėjimo motyvas buvo girdimas ne sykį. Kaune, Santakoje, Pranciškus paskatino būti „išeinančia“ Bažnyčia, kuri nebijo išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampa nematoma. Tokia yra „pranciškiška“ Bažnyčios koncepcija – be triumfalizmo, be viešpatavimo regalijų, rizikuojanti „susitepti“ ir gyvenanti tarnystės dvasia. Jis žino, kad tas „išėjimas kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje.“
Šio „išėjimo“ ženklas turėtų būti – išeinantys iš savo saugaus statuso kunigai. Popiežius kalbėdamas dvasininkams pliekė kunigus-funkcionierius, kitaip vadinamus klerikalais: „Turi savo darbo laiką, savo biurą, atidaro savo biurą tam tikrą valandą, dirba darbą, uždaro biurą. O žmonės lauke. Žmonės neprisiartina.“ Pranciškus skatino imtis konkrečių veiksmų, kurie padėtų Bažnyčiai išeiti į žmones: „Bet, tėve, žmonės neateina…“ Eik jų ieškoti! Eik jų ieškoti. „Jaunimas šiandien neateina.“ Tai sugalvok ką nors: dienos centrą, ką nors, kad jiems padėtum, būk arti žmonių!“
Vis tik verta pastebėti, kad kritiškus popiežiaus pastabus dvasininkijai anuomet lydėjo entuziastingos Kauno arkikatedroje susirinkusių kunigų ir vienuolių ovacijos. Tai ženklas, kad dvasininkijoje yra sveikas pradas, kad šimtai vyrų trokšta prasmingai gyventi šioje šalyje.
Tačiau svarbu, kad ne vien pasirinktume gražių citatų iš šviesaus atminimo popiežiaus kalbų. Ar prisiminę Pranciškaus paraginimus bandysime patvirtinti apie mus pasakytus jo žodžius: „Ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti!“
Atrasti šią sielą yra esminis šiandienos uždavinys mums. To neradę šiame pasaulyje paprasčiausiai neturime savo vietos. Tai popiežiaus palikimas, kurį privalome paversti tikrove.
