Per Kristaus Dangun Žengimo šventę Bažnyčia mini ir Pasaulinė visuomenės komunikavimo priemonių dieną. Tądien Bažnyčia atkreipia dėmesį į visus, kurie užsiima įvairiais komunikacijos būdais, ar tai būtų darbas žiniasklaidoje, ar šiuo metu itin aktualūs viešieji ryšiai.
Šią dieną ypatingas dėmesys tenka krikščioniškai žiniasklaidai ir jos darbuotojams. Galėtume sakyti, kad Šeštinės yra krikščionių žurnalistų profesinė šventė. Šiemet ji pažymėta išskirtine data, nes Lietuvoje minime auksinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos jubiliejų. Tai yra puiki proga naujai apmąstyti krikščioniškos žiniasklaidos iššūkius ir uždavinius.
Būtent nuo Kronikos prasidėjo minties ir žodžio laisvės sklaida. Kronikos leidėjai buvo ypatingos drąsos žmonės. Jie nepabūgo milžiniško represinio aparato, siekusio užgniaužti bet kokio laisvo žodžio apraiškas. Nors atrodytų, kad Kronikos tiražai nebuvo dideli, leidiniai buvo spausdinami mašinraščiu ir platinami iš rankų į rankas, bet ji tapo tikru mūsų kovų už laisvę simboliu.
Jei žvelgtume globaliu, tik kiekius matuojančiu žvilgsniu, galėtume teigti, kad Kronika negalėjo pasiekti kažin kokios įtakos plačiajai auditorijai. Tačiau žvelgdami istoriniu žvilgsniu tvirtiname, kad ji padarė poveikį, palikusį neišdildomą pėdsaką tiek pradžiai, tiek dabarčiai. Todėl norisi kalbėti būtent apie dabartį, nes ko verta praeitis ir istorija, jei nerandame ko iš jos pasisemti.
Šioje perspektyvoje verta prabilti apie mūsų portalo veiklą ir tikslus.
„Laikmetis“ nuo savo susikūrimo pradžios deklaravo, kad yra šiuolaikinis Kronikos analogas. Kaip ir Kronikos leidėjai, jau modernioje skaitmeninėje eroje, siekiame informuoti visuomenę apie tikinčiųjų padėtį tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Skelbiame faktus apie krikščionių persekiojimą, žmogaus teisių ir žodžio laisvės pažeidimus, krikščioniškos minties ir etikos išstūmimą iš viešosios erdvės.
Paradoksalu, kad istorijos ratas apsisuko ir kitomis sąlygomis turime kalbėti apie panašias temas, kelti tuos pačius klausimus, kurie buvo aktualūs Kronikos leidėjams ir autoriams. Deja, bet liberalioji demokratija, kuri turėtų garantuoti laisvą kalbėjimą, vis labiau linksta jį riboti, ignoruoti sau nepatogius faktus, atmesti sau nepalankias idėjas.
Apmaudu, kad šis ideologinis virusas įsisuka ir į Bažnyčios gretas. Širdies ir minties vienybė, kuri buvo išskirtinis ankstyvosios Bažnyčios bruožas, yra rimtas deficitas mūsų laikais. Jis reiškiasi ir lietuviškoje bažnytinėje terpėje. Atrodytų, Lietuvoje, kur aktyvių krikščionių ne tiek ir daug, turėtų būti džiaugiamasi bet kokia iniciatyva, siekiančia skleisti Evangelijos žinią ir su ja susijusias temas.
Vis tik tikrovė būna kitokia, nei matome ją savo idealuose. Dažnai ji yra banaliai tokia pati, kaip ir per amžius sutinkama blogiausiose savo apraiškose – nuodėminga, iškreipta ir neretai ne pati maloniausia.
Vieša paslaptis, kad „Laikmečio“ atsiradimas ne visiems sukėlė malonius jausmus. Tuo, pavyzdžiui, galėjome neseniai įsitikinti savo feisbuko paskyroje sulaukę tokių komentarų: „Viluckai, elgiatės kaip paskutinės šiukšlės“, „Čia apie Laikmečio planus pradėti vogti ar kaip?“, „,Laikmetis‘ kasa naują dugną“. Būtų galima nekreipti dėmesio į šiuos žeminančius komentarus, jei ne jų autorystė.
Juos parašė katalikai, gerai žinomi iš krikščioniškos žiniasklaidos, taip pat aktyviai komentuojantys viešoje erdvėje su Bažnyčia susijusius įvykius: profesorius Paulius Subačius, Laurynas Peluritis, Rūta Tumėnaitė. Visi šie žmonės vienaip ar kitaip yra susiję su Lietuvos vyskupų konferencijos padaliniu „Mažoji studija“, yra gerai žinomi Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems.
Sunku suprasti motyvus, kurių vedami šie veikėjai skleidžia neapykantą mūsų atžvilgiu. Dar didesnis paradoksas, kad šie komentarai pasirodė po politinio turinio žinia, kurioje redakcija neišreiškė jokios savo pozicijos, o tik informavo skaitytojus apie vieną iš tos dienos įvykių.
Tai dar kartą patvirtina skaudžią tiesą – politinės preferencijos yra pirmesnės nei krikščioniška etika. Skaitydamas prof. P. Subačiaus komentarą nejučiomis prisiminiau Evangelijos pagal Joną epizodą, kai fariziejai svarstė, kas gali tikėti į Jėzaus pasiuntinybę. Tuomet kažkas iš jų tarpo mestelėjo frazę: „Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“ (Jn 7, 49).
Nieko nuostabaus, kad istorija vis kitais pavidalais kartojasi. Visuomet bus tokių, kurie žvelgs į kitaip mąstančius kaip į šiukšles, padugnes ir neišmanėlius. Dievas yra mūsų visų Teisėjas. Tik liūdina, kad fariziejiškam mąstymui būdingi žodžiai akmenimis lekia į tikėjimo brolių ir seserų pusę net ir šiais laikais, kai atrodytų vietos po saule turėtų užtekti visiems.
„Laikmetis“ gyvuos tiek ilgai, kiek bus reikalingas savo skaitytojams. Mes ir toliau skleisime tradicines vertybes (jas apibrėžia tokios sąvokos kaip Dievas, Tėvynė, Šeima), būsima atvira erdve laisvam žodžiui, nebijosime nepatogių temų, sieksime atverti kuo platesnius krikščionybės ir žmogiškumo akiračius.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius Kronikos jubiliejaus proga parašė laišką, savotišką savo dvasinį testamentą, ateities kartoms. Ten jis skatina: „Pasitikėkite Dievu panašiai, kaip mes pasitikėjome juo gūdžiais sovietinės okupacijos metais. Labai branginkite Katalikų Bažnyčios bendruomenę, – mes stiprūs būsime tik būdami vienybėje su Dievui ir Bažnyčiai ištikimais ganytojais ir krikščioniškojo tikėjimo broliais bei seserimis. LKB Kronikos istorija teikia viltį, kad pasitikint Dievu, galima atsispirti bet kokiai prievartai ir išsaugoti tikrą laisvę, kuri remiasi tiesa bei meile žmogui“.
Ši viltis šildo ir įkvepia judėti pirmyn.
