JAV katalikų bendruomenės vadovas, vyskupų konferencijos pirmininkas, Los Andželo arkivyskupas José H. Gomez balandžio viduryje kalbėdamas konferencijoje JAV apie viešą katalikų balsą, pareiškė: „Bičiuliai, tai labai svarbu! Mes esame Jėzaus Kristaus mokiniai! Mes nesame liberalai ar konservatoriai. Bažnyčia nėra politinė partija, mes nesame aktyvistai. Mes – katalikai. Tai pagrindinė mūsų tapatybė ir tai, kuo mes esame“.
Taip pat vertėtų prisiminti dar vieno iškilaus šiuolaikinės katalikybės veikėjo kardinolo Raniero Cantalamessa OFM Cap. žodžius, pasakytus Vatikane Didžiojo penktadienio homilijoje: „Krikščionys ne tik pasidalinę į atskiras Bažnyčias, bet nėra vienybės ir tarp tos pačios konfesijos narių. Kokios yra dažniausios katalikų nesantaikos priežastys? Katalikus tarpusavy skaldo ne skirtingi požiūriai į dogmas, sakramentus ar tarnystes, bet politiniai nesutarimai“.
Be kita ko, jis taip pat sakė: „Kai tikintieji politinius įsitikinimus kelia aukščiau savo religinės ir bažnytinės tapatybės, tuomet jų religija tampa ideologija. Tai yra nuodėmė, griežčiausia šio žodžio prasme“.
Šie žinomi dabartinės Katalikų Bažnyčios veikėjų pasisakymai atspindi tikrovę apėmusią Vakarų civilizaciją, kurioje regima stipri poliarizacija. Kadangi krikščionys negyvena kažkokiuose nerealiuose matmenys, tai šie procesai jų neaplenkia. Būdami šio pasaulio piliečiai, jie neišvengia šio laikmečio iššūkių, tendencijų ar problemų. Natūraliai visuomenėje besireiškiančios įtampos įsimeta ir į Bažnyčios gyvenimą.
Natūraliai visuomenėje besireiškiančios įtampos įsimeta ir į Bažnyčios gyvenimą.
Neaplenkia jos ir mūsų Lietuvos. Žymiųjų dvasininkų aukščiau paminėti konfliktai, susiskaldymai ir nesutarimai yra tapę mūsų bažnytine realija. Prieš keletą metų vienas bažnytinio gyvenimo apžvalgininkas yra pasakęs, kad katalikų Bažnyčioje vyksta „pilietinis karas“. Jis yra persimetęs ir į Lietuvos krikščionybę. Kaip minėjo kardinolas R. Cantalamessa, jo šaknys yra politinės.
Jei atidžiai pažvelgtume į katalikų reiškiamas nuomones įvairiais klausimais viešoje erdvėje, tai nesunkiai pamatytume, kad už jų slypi partinės simpatijos ir antipatijos. Vieša paslaptis, kad tie katalikai, kurie pasisako prieš vadinamosios „gyvybės evangelijos“, šeimos tradiciškumo ar klasikinės krikščioniškos antropologijos pabrėžimą, yra TS-LKD ir liberalų partijų rėmėjai. Be abejo, jie taip pat pasisako už Katalikų Bažnyčios mokymo peržiūrėjimą tokiais klausimais kaip homoseksualų santykiai, šeimos reikalai, abortai ir kunigų celibatas. Žinoma, šių klausimų ratas yra daug platesnis ir reikalaujantis nevienareikšmiško požiūrio.
Kitoje pusėje katalikai, kurie dažniausiai nesiekia ženklių pokyčių Bažnyčios doktrinoje, nori išlaikyti pusiausvyrą tarp tradiciškumo ir novatoriškumo, nesutinka su kompromisais gyvybės apsaugos srityje, pasisako prieš LGBT ideologijos skverbimąsi į teologiją bei pastoraciją. Šie katalikai didžia dalimi nepalaiko anksčiau minėtų partijų. Daug jų yra nusivylę konservatorių – krikdemų vykdoma politika, jaučiasi išduoti jų flirto su liberalais.
Įtampos didėjimą tarp katalikų vertėtų sieti su pokyčiais šalies valdžioje, nes pasikeitus valdantiesiems užsimota keisti įstatymus, kurie yra stipriai priklausomi nuo vertybinių nuostatų. Nors yra akivaizdu, kad numatomi pokyčiai pirmiausiai liestų klausimus susijusius su šeima ir prieštarautų Bažnyčios mokymui, tačiau dalis katalikų (ypač Vilniuje) juos palaiko. Tai stebina, nes pasirodo meilė savo partijai yra stipresnė už ištikimybę Bažnyčios skelbiamai tiesai.
Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, kokia yra šių katalikų tapatybė? Prieš šimtą metų, žengdamas į Vilniaus arkivyskupo sostą, pal. Jurgis Matulaitis pareiškė: „Mano partija – Kristus“. Ko gero, vertėtų grįžti prie šio principo ir dabar. Partijos atsiranda ir išnyksta, keičiasi (jei jos yra tikrai demokratinės) jų lyderiai ir vadovai, kinta įstatymai, visuomeniniai santykiai, bet krikščionio tapatybė yra nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzus.
Galėtume tarti, kad šis vaizdas pernelyg supaprastintas, bet jis atspindi bendrąsias tendencijas. Akivaizdu, kad poliarizacija, ypač katalikų aktyve, yra stipri. Kartais ji įgauna net demonstratyvios paniekos, neapykantos ar patyčių apraiškas. Tad apie kokį liudijimą pasauliui įmanoma kalbėti tvyrant susipriešinimo atmosferai Bažnyčioje?
apie kokį liudijimą pasauliui įmanoma kalbėti tvyrant susipriešinimo atmosferai Bažnyčioje?
Šiose aplinkybėse nepavydėtinoje situacijoje atsiduria ir mūsų vyskupai. Jiems neretai tenka laviruoti tarp skirtingų stovyklų, palaikyti kontaktus su valdančiaisiais, neignoruoti nei vienos pusės interesų. Nors atrodytų, kad toks „vidurio kelias“ yra saugus, tačiau jis slepia savyje riziką netekti lyderystės sūrumo.
Ar yra kokia nors išeitis, kuri negilintų krizės? Pirmiausia – asmeninis atsivertimas, kuris verčia apmąstyti savo tapatybę ją rekonstruojant iš partiškumo į kristocentrinę perspektyvą. Žinoma, tai ilgas kelias, bet tik evangelijos priesakai gali padėti į politinius oponentus žiūrėti per krikščioniškos meilės (agapės) prizmę. Kaip byloja šventojo popiežiaus Jono XXIII skelbtas principas: „Svarbiausiuose dalykuose – vienybė, neesminiuose – laisvė, o virš visko – gailestingoji meilė.“ Alternatyvos jam veda tik į aklagatvę.
