Artėjant Kalėdoms mūsų viešojoje erdvėje girdisi kone apokaliptinis klausimas: „Ar ekonominė krizė sugadins Kalėdas?“ Toks klausimas verčia suglumti, nes jis savo esme yra antikalėdiškas, kitaip tariant, jis priešingas tikrai Kalėdų dvasiai.
Jei Kalėdos – nuo patiekalų gausos lūžtantys stalai, dovanomis apkrauta eglė, tryliktasis atlyginimas, tuomet kuo jos skiriasi nuo sovietinių Naujųjų Metų? Ar tai nereiškia, kad Kalėdos tikrai yra pavogtos, bet ne iš mūsų piniginių, o iš mūsų sielų, kad nuo mūsų yra atplėšta kažkas esminga arba tos esmės paprasčiausiai nesame suradę? Juk apgailėtinos yra Kalėdos, jei jų kokybės matas – daiktai ir pinigai.
Nenuneigsi, kad žmogus negali gyventi be duonos, rūbų, pastogės ir žaidimų, bet jis tampa menku, kai savo gyvenimą įrėmina vien šiomis kategorijomis. Kažkada po dykumą klajojusi išrinktoji tauta išgirdo sentenciją, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties burnos. Tik jei prieš tūkstantmečius klajojusiam semitui šių žodžių prasmė buvo aiški, tai atrodo XXI a. lietuviui (ne tik jam, bet ir jo amžininkui bet kurioje Vakarų Europos šalyje) yra lygi burtažodžiui.
Deja, mums ne Dievo Žodis teikia gyvybę, o tik duona. Taip Kalėdų dvasią užgožia materialistinis požiūris ir paaiškėja, kad praėjus trims dešimtmečiams nuo faktinės okupacijos pabaigos nesame itin nutolę nuo marksistinės dialektikos, teigiančios materialinės tikrovės viršenybę prieš dvasią.
Kalėdos tikrai yra pavogtos, bet ne iš mūsų piniginių, o iš mūsų sielų.
Tuomet netenkame gyvenimo dėsnių pajautos, ką liudija ir šį istorija. Į vieną kaimą atėjo klajoklis ir paprašė išmaldos. Pirmiausia jis nuėjo pas šykščią moterį, kuri jam davė seną skarą. Kita moteris davė jam daug gerų dalykų. Vos tik jis paliko kaimą, kilo gaisras ir viskas sudegė. Klajūnas nuskubėjo atgal ir atidavė padegėliams viską, ką turėjo: tai, kuri daug davė, daug ir atidavė, o šykštuolė atgavo tik savo apdriskusį dangalą.
Nenuostabu, kad po švenčių pajuntama vidinė tuštuma. Šventė – tai žmogiškos dvasios, sielos gyvastingumo apraiška, nes, pavyzdžiui, gyvūnai nešvenčia, o ėda. Žmogui reikia švęsti: papuošti namus bei save, rengti puotą, kurioje sušiltų širdys, susikurtų atmosfera, vedanti į draugiškumą, gyventi kitu ritmu nei kasdienybėje. Kai mūsų šventės virsta tik valgymu, gėrimu, ūžavimu, o ne bendryste, jaukumu ir vidinės šilumos pasidalijimu, tuomet neįmanoma patirti pilnatvės, atsiplėšti nuo kasdieniškos rutinos.
Tad ką prarandame sulaukę „krizinių Kalėdų“? Akivaizdu, kad tai priklauso nuo mūsų vertybių sistemos. Jei jos viršūnėje laikas matuojamas pinigų pluoštu, tuomet, jei Kalėdoms stigs blizgesio ir prabangos, šventės bus blankios. Toks Kalėdų šventimas virsta jų parodija. Pamirštame, kad daugybė šios šventės simbolių ir papročių (Kalėdų Senelis, eglutė, žvaigždės ir etc.) yra krikščioniškos kilmės, o apie tai net nesusimąstoma.
Tačiau, ką kalbėti apie simbolius, jei tas asmuo, kuris turėtų būti Kalėdų centras – Jėzus Kristus – yra ignoruojamas? Kiek sykių ikikalėdinėje tarškalynėje girdėjome šį vardą? Vis tik jo gimimas tampa tuo atskaitos tašku, kuris pradeda mūsų, trokštančių teisingumo, meilės ir kažko patvaraus bei gražaus, erą.
Jei mums Kalėdos yra Jėzaus Kristaus pasirodymo žmonijos istorijoje šventimas, o nuo krikščioniškos tradicijos nutolusiam žmogui – pakilios nuotaikos dienos, kuriose slypi kažkas, kas prabyla į žmogaus širdį, tuomet Kalėdos džiugins bet kokiomis aplinkybėmis, net ir karo bei finansinio nestabilumo akivaizdoje.
Todėl ekonominio sunkmečio sąlygos yra puiki galimybė atrasti tikrąją Kalėdų dvasią. Neveltui popiežius Pranciškus neseniai Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams pasakė: „Turime savo svajonių ir galbūt per Kalėdas daugiau apie jas galvojame, apie jas kalbamės. Galbūt apgailestaujame dėl sudužusių svajonių ir matome, kad geriausi lūkesčiai dažnai susiduria su netikėtomis, nerimą keliančiomis situacijomis. Kai taip nutinka, (…) neturime pasiduoti neigiamiems jausmams, bet turime džiaugtis gyvenimo staigmenomis, netgi krizėmis. Išgyvendami krizę neturime užsidaryti, pykti ar bijoti, bet turime būti atviri Dievui“.
Ar ne tokias vertybes radę patirsime, kad Kalėdų dvasia neužgožiama jokių krizių, nebent jos siautėtų mūsų širdyje?
