Neseniai grįždamas iš apaštalinės kelionės po Pietryčių Aziją popiežius lėktuve žurnalistų buvo paklaustas apie JAV prezidento rinkimus. Šventasis Tėvas atsakė, kad balsuojant tenka rinktis „mažesnį blogį“.
Mažesnio blogio teorija remiasi mintimi, kad nėra tobulų idėjų įgyvendinimo kelių. Absoliutus gėris yra tik Dievas, o visi kiti gėriai yra jam reliatyvūs, tad mažesni. Tačiau ką daryti, kad mūsų pasirinkimas nebus iki galo geras ir vis vien jame egzistuos trūkumas? Tuomet kalbame apie mažesnį blogį, kuris neštų sąlyginai mažesnę žalą.
Šis principas dažnai taikomas politikoje, ypač, kai kalbame apie rinkimus. Politines programas rašo ir įgyvendina žmonės, kurie yra netobuli ir riboti. Todėl jų veiksmuose blogio priemaišos yra sunkiai išvengiamos. Be to, sunku rasti tobulą politinę ideologiją, kuri visiškai atitiktų Evangelijos principus.
Beje, mažesnio blogio teorija dažnai katalikus atbaido ne tik nuo dalyvavimo politinėje veikloje, bet net ir nuo balsavimo. Kliūtimi tampa idealistinis pasaulio vaizdas, kurį gerai iliustruoja žinomo Lietuvos dainininko Andriaus Mamontovo pasakymas, kad siūlomas pasirinkimas tarp supuvusios kriaušės ir supuvusio obuolio. Du skirtingi vaisiai, bet abu supuvę.
Neverta idealizuoti politikos, verčiau žvelgti, kokį rezultatą politikų veikla galėtų atnešti bendram gėriui. Žinoma, ir jį apibrėžti nelengva, ypač šiuolaikiniam žmogui. Katalikų Bažnyčia pateikia gaires, kuriomis vadovaujantis galima atlikti pasirinkimus, pavyzdžiui, balsuojant.
Bažnyčios mokymas, pirmiausia, pabrėžia, kad: „Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene.“ (Vatikano II susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes). Ten pat pažymima, kad Bažnyčia „gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.“
Tad politinė veikla remiasi žmogaus laisve ir jo atsakinga bei sąmoninga veikla. Vis tik Katalikų Bažnyčios katekizmas primena: „Piliečiai privalo visuomenės gėrio labui bendradarbiauti su viešąja valdžia tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia. Tėvynės meilė ir tarnavimas jai kyla iš dėkingumo pareigos ir meilės tvarkos.“ (KBK, 2239)
Katalikų Bažnyčia pateikia gaires, kuriomis vadovaujantis galima atlikti pasirinkimus, pavyzdžiui, balsuojant.
Rinkimai yra toks bendradarbiavimo pavyzdys ir meilės Tėvynei išraiška. Katekizmas teigia, kad atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja naudotis rinkimų teise (plg. 2240). Tad kalbama apie pareigą remiantis visuotine morale.
Vis tik bet kokia pareiga neveikia automatiškai, pati iš savęs, ypač, kai kalbame apie šiuolaikinį žmogų. Kas iš to, jei prie balsadėžių ateis pareigos vedami piliečiai, kurie net nežinos už ką ir dėl ko balsuoja? Moralinis lygmuo čia įsiterpia tuo atveju, kai šis neišmanymas kyla iš pačios paprasčiausios ir primityviausios tingėjimo nuodėmės. Kalbama ne apie tingėjimą eiti balsuoti, bet apie tinginystę domėtis viešuoju ir politiniu gyvenimu.
Šiais laikais domėtis nėra sudėtinga, pakanka truputį paguglinti. Štai popiežius Benediktas XVI vienoje audiencijoje politikams buvo pateikęs gana aiškius kriterijus, kuriais remiantis galėtume balsuoti rinkimuose.
Jis pabrėžia, kad asmens orumo apsauga yra pagrindinis tikslas veikiančių politinėje arenoje. Šį orumą grindžia, pasak popiežiaus, trys nediskutuotini principai.
Pirmasis – gyvybės nuo pradėjimo iki natūralios mirties apsauga.
Antrasis – natūrali, moters ir vyro sąjungos pagrindu, šeimos struktūra. Pontifikas pabrėžė, kad politikai turi ginti nuo bandymų padaryti šeimą teisiškai lygiareikšme kitoms sąjungų formoms, kurios daro jai žalą bei ją destabilizuoja.
Trečiasis – tėvų teisė auklėti savo vaikus.
Šie trys paprasti principai, pateikti prieš beveik 20 metų anuomečio popiežiaus, yra ryškūs kelrodžiai tiek rinkėjams, tiek politikams, ypač, kai esame kultūrinių karų sūkuriuose. Lieka tik neignoruoti išminties.
