Tomas Viluckas. Kai liepsnoja naujųjų inkvizitorių laužai

Mūsų kultūros šviesulių Asmik Grigorian ir Petro Geniušo repertuaras tapo diskusijų objektu. Švelniai tariant, tai atrodo keistokai, nes kalbama apie klasikinę muziką ir atrodytų kur jau kur, bet čia jokių problemų neturėtų kilti. Vis tik repertuare didiesiems „vertybių“ saugotojams už jų inkvizitoriškos akies užkliuvo P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo pavardės.

Visai nesvarbu, kad šie didieji kompozitoriai yra iškeliavę į amžinybę prieš gerus šimtus metų, kuomet V. Putinas net planuose gimti nebuvo. Naujiesiems inkvizitoriams kliuvo rusiškos pavardės ir to pakako, kad teko ieškoti įmantriausių priežasčių pateisinti mūsų muzikos pasididžiavimų kūrinių pasirinkimą.

Tenka prisiminti, kad Lietuvos kultūros ministerija paskelbė rekomendacijas susilaikyti nuo rusų autorių kūrinių viešų pristatymų iki karo veiksmų Ukrainoje pabaigos. Šis absurdiškas sprendimas reiškia, kad iš Lietuvos teatrų, koncertų, šokio spektaklių dingsta klasikinis repertuaras vien todėl, kad jis yra rusiškos kilmės. Niekam neįdomu, kad tam tikri kūriniai priklauso pasaulio kultūros aukso fondui.

Vakarų Europoje niekam nė motais kūrinių rusiška kilmė. Žymiausiose pasaulio scenose, festivaliuose ir toliau atliekami rusų autorių kūriniai. Ką kalbėti apie Europą ar JAV. Štai Lietuvoje kas kelis mėnesius vis pasirodo „Kijevo grand balet“ gastrolės po didžiąsias šalies arenas ar koncertų sales. Repertuare ne kas kitas, o to paties P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“.

Sutikime, keistokai atrodo, kad šalies, kuri kenčia nuo Rusijos invazijos, menininkai gali atlikti rusų kompozitorių kūrinius, o mūsų šalies – ne. Kijevo baleto gastroles lydi politkorektiška ir veidmainiška tyla, o mūsų iškilių menininkų repertuaras net ne Lietuvos scenose kažkam kelia galvos skausmą ir kone isteriškus pasisakymus.

Iš nesenos praeities žinome, kad kai ideologija ir propaganda pradeda reguliuoti meno sferą, pasekmės būna liūdnos. Vyresnioji karta dar prisimena išcenzūruotus repertuarus, iškupiūruotus meninius filmus, draudžiamų autorių sąrašus. Nacistinėje Vokietijoje buvo viešai kuriami laužai į kuriuos metamos ideologiškai žalingos knygos.

Iš nesenos praeities žinome, kad kai ideologija ir propaganda pradeda reguliuoti meno sferą, pasekmės būna liūdnos.

Netiesioginius metaforinius laužus regime ir dabar. Pavyzdžiui, juose liepsnoja F. Dostojevskis, atsiranda „literatūros žinovų“, postringaujančių koks šis autorius žalingas mūsų sąmonėms, nes skleidžia didžiarusiškas idėjas. Pamirštamas jo kūrinys „Demonai“, kuriame neįtikėtinai buvo išpranašautas komunistinio pragaro atėjimas. Nieko nuostabaus, kad šis kūrinys Sovietų Sąjungoje nebuvo leidžiamas. Paradoksas, kad šiuolaikinės Lietuvos skaitytojas negalėtų susipažinti su juo, kaip ir su visa šio didžio rašytojo kūryba, nes kažkam atrodo, kad ji ideologiškai žalinga.

Tačiau tokių ideologiškai žalingų situacijų yra ne viena. Taip galima prieiti iki visiško absurdo. Dar vienas pavyzdys: kaip turėtume elgtis su vienu iškiliausiu visų laikų filosofu, Martinu Heidegeriu? Jis nuoširdžiai žavėjosi nacionalsocializmo idėjomis, net priklausė tuo metu Hitlerio įsteigtai partijai. Genialusis vokiečių kompozitorius R. Vagneris buvo neatsiejama dalis nuo pompastiškų nacistų renginių. Gal pagerbdami holokausto aukas, neskaitykime Heidegerio ir neduokdie neužklyskime į „Nibelungo žiedą“?

Dar grįškime prie rusų. Pasaulis apie Stalino režimo nusikaltimus sužinojo iš A. Solženicyno kūrinio „Gulago archipelagas“. Tačiau šis iškilus rašytojas nuoširdžiai žavėjosi V. Putinu, buvo tikras didžiarusis, matęs Rusijos ribas daug toliau negu dabartiniai žemėlapiai. Jo nuopelnai antikomunistiniam judėjimui ir sovietinės sistemos byrėjimui neginčytini, bet politinės pažiūros buvo artimos vadinamojo „ruskij mir“ idėjoms.  Ar dėl viso šito neverta domėtis šio rašytojo kūryba?

Daug klausimų kelia šiuolaikinės Lietuvos ideologinis kontekstas. Susidaro įspūdis, kad rusiška propaganda veidrodiniu principu persikelia į mūsų viešą erdvę. Suplakame dabartinius politinius iššūkius su kultūros paveldu, kuris kad ir ką sakytume, yra nepavaldus laikui. Taip niekuo nesiskiriame nuo blogiausių propagandinių pavyzdžių rusiškame pasaulyje.

O nuo mūsų naujųjų inkvizitorių laužų darosi paprasčiausiai koktu.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version