Neseniai kunigas Ričardas Doveika pareiškė, kad 80 procentų mūsų šalies gyventojų bijo pasakyti, ką galvoja vienais ar kitais visuomenę audrinančiais klausimais. Tokie kunigo žodžiai socialinių tinklų burbuluose sukėlė atgarsį – negi laisvo žodžio šalyje žmonės slapsto savo nuomonę?
Ką kalbėti apie „paprastus piliečius”, jei net žymūs ir Lietuvai nusipelnę žmonės, garsiai išsakę savo nuomones, susilaukia pasmerkimo, viešosios opinijos linčo teismo? Mygtukas cancel mikliai paleidžiamas į darbą, vos pasigirsta bent kokia mintis, netelpanti į politkorektiškumo žirklių iškirptus rėmus.
Pavyzdžio toli ieškoti nereikia. Praėjusią savaitę susidūrėme su dar viena vadinamosios nutildymo arba atšaukimo kultūros apraiška. Kultūros leidiniui „Šiaurės Atėnai” paskelbus pokalbį su Lietuvos psichoterapijos pradininku Aleksandru Alekseičiku – Kirinovu, šis susilaukė pasmerkimo bangos.
Atidus ir nešališkas skelbto pokalbio skaitytojas neišvengiamai turėjo susidurti su klausimu: kuo nusikalto gerbiamas profesorius, kad nusipelnė paniekos kirčių? Alekseičikas, pasakodamas apie savo praktiką sovietmečiu, prisipažino, kad homoseksualiems asmenims teikdavo psichologinę pagalbą pačiais įvairiausiais būdais. Pagal to meto taisykles jis galėjo šiuos žmones paprasčiausiai ignoruoti, net paskųsti atitinkamoms institucijoms, nes homoseksualumas SSRS buvo kriminalizuotas. Maža to, jis nustatydavo maskuojančias diagnozes, kai kurių vizitų nepažymėdavo, priimdavo pasibaigus darbo laikui. Kitaip tariant, visaip stengėsi palengvinti homoseksualių žmonių dalią. Gal šis pokalbis būtų likęs ir nepastebėtas, jei paklaustas, ar jis ir toliau teikia pagalbą tokiems asmenims, Alekseičikas nebūtų tarstelėjęs vieno žodžio – taip. To pakako, kad LGBT širšės pradėtų dūgzti, pasėdamos baimę – Lietuvoje egzistuoja conversion therapy! Ją, esą, reikėtų uždrausti įstatyminiu lygmeniu.
Gal šis pokalbis būtų likęs ir nepastebėtas, jei paklaustas, ar jis ir toliau teikia pagalbą tokiems asmenims, Alekseičikas nebūtų tarstelėjęs vieno žodžio – taip.
Visas šis šaršalas keliamas net nesiaiškinus, kokius pagalbos metodus taiko garbusis psichoterapeutas. Taip pat ignoruojama aplinkybė, kad pas jį homoseksualų prievarta nevaro, – jie patys kreipiasi, ieškodami pagalbos. Pagaliau, niekas nežino, kiek iš viso yra paplitusi šios terapijos forma Lietuvoje. Jei LGBT atstovų reakcija yra pakankamai suprantama, nes kiekviena lobistinė organizacija išnaudoja progą kelti viešumon savo reikalą, tai kitos reakcijos nuliūdino. Nuo profesoriaus atsiribojo ne tik Lietuvos psichologų sąjunga, bet ir jo darbovietė. Vėl matome bandymą išsiskalbti mundurus, nė per nago juodymą neprasilenkti su konjunktūros reikalavimais, taip pat nenorą kelti visuomenėje diskusijas, kuriose psichologijos mokslo atstovai pasirodytų atstovaujantys skirtingus požiūrius.
Pati didžiausia blogybė, kad šis procesas vyksta neįsigilinus į reikalo esmę. Tenka niūriai prisiminti sovietinius laikus. Pokaryje garsus rusų rašytojas Borisas Pasternakas gavo Nobelio literatūros premiją už savo šedevrą „Daktaras Živago”. Tuomet šis kūrinys nebuvo išspausdintas Sovietų Sąjungoje, eiliniai piliečiai apie jį net nežinojo ir, žinoma, nebuvo skaitę. Tačiau partiniai veikėjai sukviesdavo darbo liaudies susirinkimus, kuriuose šis kūrinys būdavo viešai smerkiamas, kaip prieštaraujantis tarybinio piliečio gyvenimo būdui.
Pernelyg dažnai dėl ideologinių sumetimų mes smerkiame žmones, kūrėjus, mokslininkus, žurnalistus, visuomenės veikėjus tik paviršutiniškai susipažinę su keliais faktais.
Šią istoriją prisiminiau, nes pernelyg dažnai dėl ideologinių sumetimų mes smerkiame žmones, kūrėjus, mokslininkus, žurnalistus, visuomenės veikėjus tik paviršutiniškai susipažinę su keliais faktais. Nors sakoma, kad gyvename šalyje, kurioje nėra valstybinės cenzūros, kurioje feisbuke galime spjaudytis į kairę ir į dešinę, tačiau keistu veidrodiniu principu patiriame reiškinius, būdingus totalitarinėms visuomenėms. Pavyzdžiui, ką Alekseičiko atveju reiškia darbovietės atsiribojimas? Kad jis turėtų netekti darbo, išeiti į pensiją? Kad jis kompetentingas psichoterapeutas? Taip pat kokį signalą siunčia Lietuvos psichologų sąjunga, kaltindama Alekseičiką homofobija, neleistinų gydymo metodų taikymu, homoseksualumo patologizavimu? Ji tik simboliškai atvaizduoja psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo tėvažudystės teoriją. Juk Alekseičikas, bent iki šiol, buvo laikomas Lietuvos psichoterapijos tėvu…
Tik pats tik Alekseičikas žino priežastis, kodėl, nepaisydamas vyraujančių tendencijų, jis tyrėjai atvirai išsakė savo poziciją ir leido ją viešai publikuoti. Kilo abejonės, ar profesorius nenujautė, kokios reakcijos sulauks iš kolegų, politinių veikėjų ir žiniasklaidos. Norisi tikėti, kad šiuo atveju gavome dar vieną progą diskusijai apie nutildymo dalgio žvangesį mūsų visuomenėje. Taip pat postūmį bent kiek sumažinti tą nelemtąjį 80 procentų skaičių, kurį minėjo kunigas R. Doveika.
