Šiluvos deklaracija, turėjusi būti vienijančiu katalikus dokumentu, sukėlė dar didesnes diskusijas tarp tikinčiųjų. Be abejo, diskusijos yra puiku, ypač, jei jos veda į idėjos, tikslo, uždavinių išgryninimą. Tačiau šiuo metu vykstantys procesai liudija, kad Bažnyčios antropologinį mokymą atspindintis dokumentas kai kuriems katalikams kelia asociaciją su tuo, kad Bažnyčia grįžta atgal ir kišasi į politiką.
Atrodytų, kad ir istorija perspėja apie šį pavojų. Juk kai 1302 m. popiežius Bonifacas VIII suformulavo teoriją apie du kalavijus, kuri skelbė, kad popiežius savo rankose laiko du – pasaulietinės ir dvasinės valdžios – kalavijus, ir jai privalo paklusti žemiški valdovai, jis negalėjo net blogame sapne susapnuoti, kad griūvant popiežiaus valstybei XIX a. jo įpėdinis Leonas XIII atsisakys žemiškos valdžios.
Dar įspūdingesnį vaizdą 1964 m. lapkričio 13 d. išvydo visko mačiusi Roma – praėjus daugiau kaip metams nuo pontifikato pradžios, popiežius Paulius VI (1963–1978) iškilmingai žengė prie Šv. Petro bazilikos altoriaus ir nusiėmė popiežiaus valdžios simbolį tiarą, kaip jis pareiškė, „dovanodamas ją vargšams“.
Ar tai reiškia, kad tarp Bažnyčios ir politikos neliko nieko bendra? Ta pati naujųjų laikų istorija byloja ką kita – paprasčiausiai Bažnyčios žmonės politikoje pakeitė veikimo būdą.
Vakarų Europos šalyse antroje XIX a. pusėje pradėjo kurtis krikščionių demokratų partijos, kurios atsirado kaip atsakas į Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną, išdėstytą 1891 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum („Nauji dalykai“). Šis dokumentas susistemino ankstesnius katalikų hierarchų mokymus socialiniais klausimais ir iš dalies reagavo į marksizmo atsiradimą.
Kitoje enciklikoje, pavadintoje Quadragesimo anno („Po keturiasdešimties metų“), popiežius Pijus XI 1931 m. atsiribojo nuo totalitarinių savo laiko režimų – nacizmo ir komunizmo –doktrinų. Italijoje vis didesnį populiarumą įgavo krikščionių demokratų partija, kurią įkūrė kunigas Luigi Sturtso (1871–1959), vėliau tapęs Italijos parlamento nariu. L. Sturtso atmetė marksizmą, bet tuo pačiu metu kritikavo „nežabotą“ kapitalizmą.
Naujųjų laikų istorija byloja, kad Bažnyčios žmonės politikoje pakeitė veikimo būdą.
Iki pat XX amžiaus 1990-ųjų pradžios Bažnyčia laikėsi „katalikų politinės vienybės“ idėjos, kitaip tariant, ragino visus savo ganomuosius, neatsižvelgiant į jų nuomonę apie tam tikrus klausimus, balsuoti per rinkimus už krikščionių demokratų partiją. Popiežius Pijus XII 1948 m. komunistus atskyrė nuo Bažnyčios ir uždraudė jų spaudos skaitymą. Kunigai savo pamoksluose ir privačiuose pokalbiuose aiškino tikintiesiems, kad balsavimas ne tik už komunistus, bet taip pat ir socialistus bei kitas partijas yra nuodėmė.
Tiesa, valdant Jonui Pauliui II, „katalikų politinės vienybės“ paprotys nunyko. Kartu Bažnyčioje galutinai įsitvirtino nuostata, kad dvasininkams neleidžiama dalyvauti politinėje veikloje, tačiau primygtinai buvo skatinama jungtis į ją pasauliečiams.
Lietuvoje katalikai su meile vis prisimena popiežių Joną Pauliui II, tačiau yra žodžių, kurie lieka „nepastebimi“, bet atsako į klausimą apie politiką: „Norėdami (…) gaivinti laikinąją tikrovę krikščioniška dvasia, tarnaudami asmeniui ir visuomenei, pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį (…) Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, priklausantiems vyriausybei, parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei gana paplitusi pažiūra, kad politika kelia neišvengiamą pavojų moralei, nepateisina krikščionių skepticizmo ir nedalyvavimo viešuosiuose reikaluose“ (Apaštalinis paraginimas „Christifideles laici“, 42).
Tad politinis veikimas nėra svetimas krikščioniui. Negana to, jei įsiklausome į šv. Jono Pauliaus II mintį, – tai yra pareiga, kurios nepaisymas negali būti pateisinamas. Toks abejingumas atveria vartus blogiui viešuosiuose reikaluose. Gal todėl jo tiek daug mūsų šalies gyvenime, kad per 30 nepriklausomybės metus Bažnyčia taip ir nesugebėjo subrandinti krikščionių – politikų kartos, kuri prisiimtų atsakomybę už šį kraštą?
Šiuo metu pastebimas tikinčiųjų bandymas aktyviau jungtis į politinę veiklą. Ypač tai susiję su valdančiųjų noru prastumti įstatymus, priešingus Katalikų Bažnyčios mokymui. Tačiau netikėtai šis sujudimas sulaukė itin aštraus pasipriešinimo iš tų katalikų, kurie jau yra įsijungę į aktyvią politinę veiklą dabar valdančioje Tėvynės sąjungoje ar jai simpatizuojančių. Tai neišvengiamai sukelia įtampą visoje Lietuvos katalikų bendruomenėje.
Ar yra išeitis iš šios kebeknės? Pirmiausiai vertėtų atsižvelgti į Bažnyčios mokymą apie socialinius, politinius, visuomeninius klausimus. Kaip jau minėta, Bažnyčia kalba net apie pareigą aktyviai dalyvauti sprendžiant visuomenę kamuojančius iššūkius. Tad nevalia užsisklęsti savotiškame spiritualizme vis ieškant idealaus veikimo būdo, bandant apsaugoti Bažnyčią nuo įsivėlimo į politinius reikalus. Taip, dvasininkija pagal dabartinę kanonų teisę negali tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje, ir tai yra patikimas saugiklis, kad nebus peržengtos raudonos linijos.
Vis tik pasauliečiai neišvengs „įsivėlimo“ į politinius klausimus ir diskusijas. Tačiau už viską svarbiau išlaikyti aiškius vertybinius orientyrus, kurie padėtų susigaudyti šiuose iššūkiuose. Meilė ar simpatija vienai ar kitai partijai neturėtų užgožti to, ko moko Bažnyčia ir jos paveldas. Laikydamiesi šio orientyro tikrai nesuklysime, o vienadienė partinė konjunktūra neišvengiamai veda į baigtinumą ir idėjinį išsekimą.