Įvykiai, susiję su katalikišku mėnraščiu „Artuma“, glumina Lietuvos katalikų bendruomenę. Mat žurnalas dalį savo naujojo numerio tiražo išspausdino su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano Gailiaus tekstu, kuriame jis pasityčiojo iš prezidento Gitano Nausėdos ir „Nemuno Aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio, liaupsino Ingridos Šimonytės vyriausybę. Pastaroji aplinkybė nestebina, nes I. Šimonytei 2013 m. buvo įteikta Gailių klano premija.
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas redakcijai pasiūlė neplatinti teksto, motyvuodamas, kad jis neatitinka bažnytinės kultūros, kad įsiveliama į rinkimų kovą. Žurnalo tiražo dalis buvo sunaikinta, o naujame tiraže vietoj teksto paskelbtas A. Gailiaus eilėraštis. Negana to, pastarasis savo esė atidavė LRT.lt, kuri „demaskavo cenzūrą“ katalikiškoje žiniasklaidoje.
Tačiau ši istorija, kaip ir visos kitos, turi savo priešistorę. Dar 2022 m. „Artumos“ žurnale pasirodė to paties A. Gailiaus tekstas „Vasaros sulaukus“ kuriame, jis, be kita ko, rašė:
„Pandemijos pradžioje, per patį juodąjį karantiną, Lietuvos Vyskupų Konferencija išplatino ganytojiškąjį adventinį laišką, skirtą ne ganomiesiems, o Lietuvos Respublikos Seimui. Dabar, karo įkarštyje, jie vėl skelbia veikiau politinį nei ganytojiškąjį laišką, skirtą tam pačiam adresatui. Tas laiškas juk tikrai ne man ir ne jums, mielieji skaitytojai. Jo paskirtis nėra skelbti Gerąją Naujieną, jame reiškiamas rūpestis, kad gali būti priimtas tam tikras Vyskupų Konferencijai nepatinkantis įstatymas.
Jei kalbėsime dar griežčiau – tai mėginimas įstatymu priversti netikėlius atsiversti. Prieš kelis šimtus metų tokia praktika būtų buvusi įmanoma Europoje. Šiandien ji tik iš dalies įmanoma nuo Europos labai į Rytus. Sakau taip visai nepiktdžiūgaudamas, sakau su tikrai didžiu sielvartu. Su kartėliu ir sielvartu kitas man labai brangus žmogus, sužinojęs, kad turiu vėl rašyti Artumai, apie šį „ganytojišką“ laišką trumpai tarstelėjo: „Perduok ganytojams linkėjimus nuo Kirilo.“
Jūsų akys nemeluoja – Lietuvai vyskupai už Bažnyčios mokymo apie gyvybę, prigimtinę šeimą priminimą yra prilyginami patriarchui Kirilui. Nacionalinės premijos laureatas savo minties įtaigumui pastiprinti sugebėjo pasitelkti tik primityvią propagandinę klišę, kurią galimai į mūsų viešą erdvę ir įmetė juodųjų technologijų magai iš Rytų šalies.
Beje, jei Kauno arkivyskupas būtų cenzorius, jau tuomet vietoj A. Gailiaus teksto galėjo pasirodyti koks nors jo eilėraštis.
Tad nieko nuostabaus, kad daliai dvasininkijos tokia nuomonė sukėlė nemalonius jausmus ir jie nusprendė riboti žurnalo platinimą savo bendruomenėse. Nepaisant šito, A. Gailiaus tekstai ir toliau buvo publikuojami žurnale, kol galiausiai viskas išsirutuliojo į visiems dabar matomą konfliktą.
Vis tik ši situacija išeina už Kauno arkivyskupo ir žiniasklaidininkų santykių aiškinimosi ribų. Jei kalbėtume tik apie įprastą žiniasklaidos priemonę, ko gero, klausimų nekiltų – niekas neturi teisės kištis į žurnalistinę veiklą. Tačiau šiuo atveju kalbama apie žiniasklaidos priemonę, kurios steigėjai yra bažnytinės institucijos. Ar tuomet žiniasklaidos priemonė galį išlaikyti autonomiją ir nepriklausomumą?
Šis klausimas kyla daugelyje šalių, kur vyskupijų ir bažnytinių institucijų leidinių redaktoriai diskutuoja apie savo laisves reikšti nuomonę, ypač bažnytinio gyvenimo reikalais. Įsivaizduokime, kas būtų,jei vyskupijos leidinys sugalvotų kritikuoti vyskupo sprendimus? Jei sektume žiniasklaidos nepriklausomumo logika, žurnalistas turi teisę kritikuoti bet kokį viešą asmenį, tačiau jis šiuo atveju būtų tiesiogiai nepaklusnus savo „savininkui“.
Vis tik ši situacija išeina už Kauno arkivyskupo ir žiniasklaidininkų santykių aiškinimosi ribų.
O jei, vėlgi mąstant hipotetiškai, toks redaktorius ar žurnalistas gautų įrodymus apie netinkamą ar nusikalstamą vyskupijos dvasininkų elgesį? Pagal žurnalistinio darbo etiką, jis turėtų, patikrinęs faktus, tokią medžiagą paviešinti, o kaip katalikas – kreiptis į aukštesnes bažnytines instancijas ir jas informuoti apie bendruomenėje egzistuojantį blogį.
Beje, panaši situacija buvo JAV, kai būtent katalikai žurnalistai pirmieji sužinojo apie pedofilijus atvejus tarp dvasininkų. Tuomet jie nekėlė šių klausimų hierarchams ir netrukus šiuos faktus pasigavo pasaulietinė žiniasklaida.
Tad galėtume teigti, kad tam tikras konfliktas tarp krikščioniškų įsitikinimų žurnalistų ir Bažnyčios kaip institucijos yra užprogramuotas. Darbo taisyklės ir krikščioniškos sąžinės reikalavimai, kai nuodėmes, nederamą elgesį, papiktinimus, pagal Kristaus mokymą turi aiškintis akis į akį arba bažnytinės vyresnybės akivaizdoje, pastato žurnalistą į keblią situaciją.
Žinoma, „Artuma“ nėra bažnytinis oficiozas, tačiau ji yra susieta su katalikiškomis institucijomis. Natūralu, kad anksčiau ar vėliau ši dviprasmybė nuvedė į konfliktą. Kita vertus, stebina A. Gailiaus elgesys, kai jis nupuolė skųstis apie „cenzūrą“ į pasaulietinę žiniasklaidą.
Vis tik neapleidžia mintis, kad dažnai pasiklystama tarp dviejų tapatybių: krikščioniškos ir politinės. Deja, tenka konstatuoti, kad pastaroji ne vienam tampa kertine. Tuomet kyla barikados, net Bažnyčioje.
