Karas Ukrainoje Vatikano diplomatijai tapo vienu rimčiausių išbandymų per pastaruosius keliasdešimt metų. Dar niekada tiek Vatikano pareigūnai, tiek pats popiežius nebuvo sulaukę kritikos dėl reakcijos į įvykius iš žiniasklaidos ar eilinių tikinčiųjų.
Kontroversijas sukėlė kardinolo Pietro Parolino komentarai apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, popiežiaus vengimas įvardinti Rusiją agresore, galiausiai – sprendimas per Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio procesiją vienoje gretoje pastatyti ukrainietę ir rusę.
Kritikos sulaukė ir popiežiaus Pranciškaus nuolatinis pabrėžimas, kad karas vyksta tarp dviejų broliškų tautų, kad svarbiausia yra taika.
Visi šie pasisakymai ir kai kurie simboliniai Vatikano gestai susilaukė nemenkos kritikos ir tarp Lietuvos katalikų. Šįsyk į vieną chorą susijungė tiek liberalaus, tiek tradicinio sparnų atstovai. Popiežius neįtiko ir nuolatiniams jo kritikams, ir jo ištikimiems gerbėjams.
Žinoma, neverta baltinti ir taip jau baltos popiežiaus sutanos. Jis pats neseniai duotame interviu argentiniečių leidiniui „La Nacion“ glaustai atsakė į visus jam metamus priekaištus ir kaltinimus, tačiau vis tik vertėtų labiau bandyti suprasti priežastis, kodėl Šventasis Sostas elgiasi vienaip ar kitaip įvykių, sudrebinusių tarptautinę bendruomenę, akivaizdoje.
Pirmoji problema, kad mums niekaip nesiseka atsiriboti nuo emocinio fono vertinant karo įvykius Ukrainoje. Mes dažnai pamirštame, kad Vatikanas nėra tipinė valstybė, o popiežius nėra tik šios valstybės vadovas. Dar daugiau – net kaip vadovas jis nėra juo tikrąja to žodžio prasme. Pavyzdžiui, Vatikanas nėra demokratinė valstybė, kurioje vadovas apibrėžtai kadencijai renkamas piliečių balsavimu.
Taip pat klaidingai manoma, kad popiežius yra tarsi Vakarų pasaulio kapelionas. Tai – klaidingas įsivaizdavimas, nes pasaulis nesisuka tik apie Vakarų civilizacinę ašį.
Šios ir panašios aplinkybės lemia ir Vatikano statusą tarptautiniuose santykiuose. Vatikanas nėra daugybės tarptautinių organizacijų, tarp jų ir JT, narys. Todėl ir Vatikano diplomatijos veikimas ar popiežių pasisakymai tarptautinių santykių klausimai yra specifiški ir nepasiduodantys įprastiniams vertinimams.
Karas Ukrainoje sudrebino nusistovėjusius Vatikano diplomatinius standartus. Jei kitų konfliktų atveju visuomenė ar eiliniai tikintieji mažai kreipdavo dėmesį į Šventojo Sosto poziciją, tai šiuo atveju reakcija buvo pakankamai stipri ir neigiama.
Minėtame interviu popiežiaus buvo klausiama, kodėl jis viešai neįvardija Putino kaip agresoriaus, į šį klausimą Pranciškus trumpai atsakė, kad tokiais atvejais popiežiai niekada neįvardija nei šalies, nei jos vadovo.
Tad esame tradicijos akivaizdoje. Jei popiežius pradėtų įvardinti asmenis, šalis, tuomet Vatikanas ir už jo stovinti visa katalikų Bažnyčia taptų kažkokių asmenų ir šalių priešais. Jei ieškotume pavyzdžių istorijoje, tektų ilgai paplušėti, kol rastume precedentus, kuriais remiantis galėtume priekaištauti dabartiniam pontifikui dėl jo pozicijos.
Dažnai viešoje erdvėje pasigirsta balsų, kad neva popiežius Jonas Paulius II elgtųsi kitaip. Tenka priminti istoriją, kad šis pontifikas, pavyzdžiui, Šaltojo karo metu nesmerkė Sovietų Sąjungos, nors pastarojoje vyko plataus masto tikinčiųjų persekiojimai.
Kitas gerai žinomas atvejis, kai Jonas Paulius II 1981 m. atvyko į gimtąją Lenkiją, kurioje tuo metu kilo „Solidarumo“ judėjimas. Žinant jo autoritetą tarp lenkų, būtų pakakę kokios nors karingos Vojtilos kalbos, ir visa Lenkija būtų pakilusi į kovą už savo tautos laisvę. Be abejo, tuomet būtų pasipylusios kraujo upės, gal „geležinė siena“, skyrusi Europą, būtų subyrėjusi anksčiau.
Tačiau popiežius kreipėsi į savo tautą, kviesdamas ją melstis į Šventąją Dvasią, cituodamas Sekminių liturgijos žodžius: „Dieve, atsiųsk savo Dvasią, ir atnaujinki žemės veidą“. Vaizdo įrašuose iš to meto popiežiaus vizito Lenkijoje matome daugybę jaunų žmonių Lenkijos aikštėse suklupusių maldai. Jie vėliau negrįžtamai pakeitė Lenkiją, tiek patys prisiimdami atsakomybę už savo šalies likimą, tiek auklėdami savo vaikus katalikiška dvasia. Būtent ši karta dabar sudaro Lenkijos visuomenės branduolį ir stovi tikrosios laisvės pusėje.
Dabar jau žinome, kad tuomet Vatikano diplomatija ir pats popiežius dėjo dideles pastangas, kad pasaulis pasikeistų. Popiežius vedė didelį susirašinėjimą su to meto lyderiais, kaip Ronaldas Reaganas ir Margaret Thatcher. Jis kėlė tokį pavojų Kremliui, kad net buvo suorganizuotas pasikėsinimas į jo gyvybę.
Vertas paminėjimo ir popiežius Pijus XI, kuris per septyniolika pontifikato metų paskelbė daug tarptautinius įvykius atspindinčių pasisakymų. Pavyzdžiui, 1931 m. birželio 29 d. jis kaip encikliką paskelbė kovingą tekstą – itališkai parašytą „Non abbiamo bisogno“ – „prieš fašizmo skleidžiamą totalitarinę teisės ir valstybės vaidmens koncepciją“.
1937 m. kovo 19 d. pasirodė jo enciklika „Divini Redemptoris“, pasmerkusi „bolševikinį ir ateistinį“ komunizmą, o kitą dieną Pijus XI išleido dar vieną dokumentą „Mit brennender Sorge“, parašytą iš karto vokiečių kalba ir demaskavusį nacizmą. Tiesa, šiame dokumente nieko nėra užsiminta apie antisemitizmą, žydų persekiojimą.
Apie tai nieko nekalbėjo ir jo įpėdinis Pijus XII, kuriam teko sunki užduotis valdyti Bažnyčią Antrojo pasaulinio karo metais. Beje, tuomet jis nepaliaujamai kalbėjo apie taiką, o ne apie nacizmo sunaikinimą. Nors Pijus XII viešai ir nepasmerkė Holokausto, bet dabar labai gerai žinoma apie jo milžiniškas pastangas gelbėjant žydus.
Žvelgdami į istoriją galime daryti tam tikras prielaidas apie dabartį. Pirmiausia, net savo dokumentuose smerkdami antižmogiškas ideologijas, pontifikai niekada neminėdavo Stalino ar Hitlerio. Jie tik demaskuodavo sistemas. Tas pats Jonas Paulius II smerkdamas komunizmą negailėjo kritikos kapitalizmui. Todėl suprantama, kad Pranciškus niekur nemini Putino.
galbūt per daug garbės būtų įvairaus plauko diktatoriams, kad jų vardai atsidurtų oficialiose popiežių kalbose?
Ir pagalvokime, galbūt per daug garbės būtų įvairaus plauko diktatoriams, kad jų vardai atsidurtų oficialiose popiežių kalbose?
Kitas dalykas, kad tai, ką girdime viešai, nebūtinai reiškia, kad nevyksta procesų, kurių nematome arba apie kuriuos nežinome. Gal ir šiuo metu vyksta konsultacijos, pokalbiai ar susitikimai, apie kuriuos informacija nepasiekia viešumos.
Pagaliau neturėtume pamiršti, kad pagrindinė Bažnyčios kalba yra simboliai. Jų šio karo metu buvo nemažai. Dauguma pasaulio prisimins ne popiežiaus tylą apie Putiną, o Pranciškui atvežtos Ukrainos vėliavos iš Bučos pabučiavimą. Prisimins ir Irinos ir Albinos skausmo kupinus žvilgsnius Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelyje.
Kaip ir manau, nebus pamirštas ir popiežiaus atstovo (o tai reiškia, ir visos Katalikų Bažnyčios) arkivyskupo Visvaldo Kulboko pasilikimas Kyjive artėjant rusų kariaunai prie Ukrainos sostinės.
Beje, čia irgi peršasi istorinės paralelės. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Spalio revoliucijos Rusijoje bolševikams veržiantis į Varšuvą popiežius Benediktas XV viešai prašė visame pasaulyje melstis už Lenkiją, o tuometinis Vatikano pasiuntinys Ambrogio Damiano Achille Ratti (būsimasis popiežius Pijus XI) buvo vienintelis užsienio diplomatas, atsisakęs bėgti iš Varšuvos, kai 1920 m. rugpjūtį prie miesto artėjo Raudonoji armija.
Pasakojama, kad kartą Stalinas savo aplinkos paklausė: „Kiek popiežius turi divizijų?“. Šis vieno iš tuomečio pasaulio galingųjų klausimas yra apie veiksmingumą. Galima daug svarstyti apie tai, kiek veiksminga yra tokia Vatikano diplomatija, kurios tradicijai atstovauja dabartinis pontifikas, bet tuo būdu ne daug nutolstame nuo Sovietų imperijos įkūrėjo klausimo.
Vis tik, turėtume prisiminti, kad nors popiežius neįsakinėja divizijoms, tačiau už jo nugaros yra daugybė tikinčiųjų, kurie nuveikia begalę neišmatuojamų darbų. Visi žinome apie pagalbą, tiek finansinę, tiek daiktais, tiek prieglobsčio suteikimą bėgantiems nuo karo. Ką kalbėti apie maldą, būtent kuri, žvelgiant antgamtiškai, sukuria erdvę nutikti stebuklams.
Ar būtent ne tokio antgamtinio požiūrio mums ir trūksta, kai jaučiame karo batų dunksėjimą?
