Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelija nukelia mus į dykumą, į kurią Šventoji Dvasia nuvedė Jėzų ir kur jis buvo velnio gundomas. Ir jis buvo gundomas ir lydi mus pagundų metu. Dykuma simbolizuoja kovą su blogio vilionėmis, kad išmoktume pasirinkti tikrąją laisvę. Tad atidžiau pažvelkime į pagundas, su kuriomis Jėzus kovojo, pakvietė popiežius Pranciškus kovo 6 d. vidudienio maldos susitikime Šv. Petro aikštėje.
Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, kad Jėzus keturiasdešimčiai dienų išeina į dykumą prieš pat savo viešosios misijos pradžią ir kad per ten išgyventą dvasinę kovą ryžtingai patvirtina, koks Mesijas ketina būti: ne toks, o štai toks.
Velnias du kartus kreipiasi į jį: „Jei tu esi Dievo Sūnus…“ (žr. Lk 4, 1–13) Kitaip tariant, jis siūlo pasinaudoti savo padėtimi: pirmiausia patenkinti savo materialinius poreikius (3 eil.), paskui padidinti savo galią (6–7 eil.) ir galiausiai gauti iš Dievo nuostabų ženklą (9–11 eil.). Tarsi sakytų: „Jei esi Dievo Sūnus, pasinaudok tuo!“. Ir mes tokia pagundą daug kartų patiriame. „Galvok apie savo naudą“.
Tai viliojantis pasiūlymas, bet jis veda į širdies pavergimą: mus apsėda troškimas turėti – viskas susiveda į daiktų, galios, šlovės turėjimą. Tai ir yra pagundų branduolys, apnuodytos aistros, leidžiančios tarpti blogiui.
Tačiau Jėzus priešinasi blogio vilionėms ir laimi. Kaip jis tai daro? Atsakydamas į pagundą Dievo žodžiu, kuris sako, kad nereikia naudotis savo padėtimi, jog negalima naudotis Dievu, kitais ir daiktais savo naudai, dėl privilegijų. Nes tikroji laimė ir laisvė slypi ne turėjime, bet dalijimesi, ne kitų išnaudojime, bet meilėje jiems, ne galios manijoje, bet tarnystės džiaugsme.
Tegul šis gavėnios laikas mums būna dykumos metas.
„Broliai ir seserys, šios pagundos lydi ir mus mūsų gyvenimo kelyje“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Pasak jo, privalome būti budrūs, nes jos dažnai prisidengia tariamu gėriu, prisistato kaip gėris. Velnias yra gudrus, visada naudojasi klastinga apgaule. Jis norėjo Jėzų įtikinti, jog būtent atsiliepdamas į jo pasiūlymus jis įrodys, kad tikrai yra Dievo Sūnus. Taip velnias elgiasi ir su mumis: žvelgia meiliomis akimis, nutaiso angelišką veidą, moka prisidengti ir sakraliais, tariamai religiniais motyvais.
Jei pasiduodame jo liaupsėms, galiausiai pradedame pateisinti savo veidmainystę, maskuoti ją gerais ketinimais: „Dariau keistus dalykus, bet padėjau vargšams“; „Pasinaudojau savo vaidmeniu, bet taip pat ir gerais tikslais“; „Pasidaviau savo instinktams, bet galiausiai niekam nepakenkiau“ ir t. t. Niekada nesiderėkime su velniu, jis už mus gudresnis, bet atkirskime Dievo žodžiu.
„Prašau, nedarykite jokių kompromisų su blogiu!“, – sakė Pranciškus. Anot jo, neturime kalbėtis su pagunda, neturime pasinerti į tą sąžinės apsnūdimą, kuris verčia mus sakyti: „Juk tai nieko bloga, visi taip daro!“. Pažvelkime į Jėzų, kuris nesiekia prisitaikyti, nemėgina susitarti su blogiu. Jis priešinasi velniui Dievo žodžiu ir taip nugali pagundą.
„Tegul šis gavėnios laikas mums būna dykumos metas. Skirkime laiko tylai ir maldai, kurios metu galėtume sustoti ir pažvelgti į tai, kas paliečia mūsų širdis“, – kvietė Šventasis Tėvas. Rūpinkimės vidiniu skaidrumu, maldoje atsigręždami į Dievo žodį, kad mumyse įvyktų naudinga kova su mus pavergusiu blogiu, kova už laisvę.
„Prašykime Švenčiausiąją Mergelę lydėti mus gavėnios dykumoje ir padėti mums atsivertimo kelyje“, – meldė popiežius, baigdamas sekmadienio vidudienio maldos susitikimo mintis Šv. Petro aikštėje.
