Mano brangusi broli, pirmiausiai atsiprašau, kad kreipiuosi į tave, nes tu pirmas į mane nesikreipei ir nieko manęs nebuvai prašęs. Taip pat turiu atsiprašyti, kad esu už aukšto mūro, nes tu gali nesuprasti ką tai reiškia. Šis aukštas mūras tau gali būti problematiškas, beje, kaip ir man pačiam.
O mano brolau! Tu galbūt klausi, tai kodėl aš esu už jo pasislėpęs? Iš paklusnumo? Turbūt tau nepakaktų tokio atsakymo: būdamas už sienų patiriu tylą, širdies ramybe ir turiu laiko apmąstymams. Galėtum manęs taip pat paklausti: kokią teisę turiu būti tyloje ir ramybėje, kuomet sociologai paskaičiavo, kad dar mūsų kartos jaunuomenei taika ir ramybė bus negirdėtas malonumas.
Aš neturiu svaraus atsakymo. Tačiau tiesa yra tokia, kaip sakoma musulmoniškoje patarlėje: turguje višta kiaušinių neperi. Tiesa yra tokia, kad kai atėjau į šį vienuolyną, kuriame dabar esu, atėjau pilnas maišto prieš gyvenimo beprasmybę ir triukšmą. Mano gyvenime buvo tiek daug veiklos, judesio, tuščių kalbų, paviršutiniškos ir beprasmės vaidybos, kad pats nebesusigaudžiau, kuo pagaliau esu. Bet tai nereiškia, kad aš dabar teisinuosi prieš tave. Tu lieki pasaulyje ir aš neturiu teisės jo atmesti kaip visiškai negatyvaus. Jei taip būčiau pasielgęs, tai mane būtų vedę ne į tiesą ir Dievą, bet į asmeninę, beje, netgi pamaldžią, iliuziją.
Ar galiu tau pasakyti, kad jau suradau atsakymą į šiuolaikinį žmogų kankinantį klausimą? Nežinau ar suradau. Pradžioje, kai tik tapau vienuoliu, buvau labiau tikras dėl šio ,,atsakymo“. Tačiau, kada paaugau vienuoliškame gyvenime, ir toliau keliavau vienumoje, supratau, kad tik dabar pradėjau klausti iš tikrųjų.
Kokie tad tie klausimai? Ar pats žmogus gali įprasminti savo gyvenimą? Ar žmogus tikrai gali suvokti savęs prasmę vien tik priimdamas tam tikrą aksiomų rinkinį, kuriame paaiškinama: kodėl pasaulis turi pradžią ir pabaigą; kodėl egzistuoja blogis; kas būtina doram gyvenimui? Mano broli, galbūt savo nuošalume aš tapau tam tikra prasme ieškotoju tavo labui?
Beje, dabar ieškau tokiuose vietose, kuriose tu negalėtum apsilankyti be savo psichoterapeuto pagalbos. Jaučiuosi pašauktas tyrinėti žmogaus širdies dykumų plotus, kuriuose nepakanka įprastų paaiškinimų, kadangi žmogus tik besimokydamas supranta, jog svarbiausia – patirtis.
Negyvybinga, uolėta, tamsi žmogaus sielos sritis, retkarčiais apšviečiama keistomis ugnimis, kurių žmonės labai vengia. Šioje srityje apsigyvenusios šmėklos, o jų visi bijo. Tačiau nuo savų košmarų nepaspruksi. Būtent tada atėjo supratimas, kad žmogus iš tiesų negali pažinti vilties, pirmiau nesupratęs, kaip labai viltis panaši į neviltį.
Krikščioniškas mokymas kalba apie tai, tačiau kitais, ne tokiais atvirais terminais. Deja, krikščionybės žodžiai yra pasidarę tokie nudėvėti ir išsunkti, kad neretai žmogus ja jau nebepasitiki. Būna išties nebeaišku, ar žodis ,,kryžius“ – tai malonės ir išganymo patirtis, ar tik bausmės priemonė.
krikščionybės žodžiai yra pasidarę tokie nudėvėti ir išsunkti, kad neretai žmogus ja jau nebepasitiki.
Jeigu mano žodžiai tau ką nors sako, tai galiu su tavimi paatvirauti: aš patyriau kryžių ne kaip skaudžią nelaimę, bet kaip gailestingumo man ženklą. Kaip tiesą, o ne apgaulę. O tiesa yra tokia, kad Jėzaus meilė išties yra Geroji Naujiena! Tačiau šiuo laikmečiu ją atrasti galima neretai gana keistose vietose. Galbūt ji yra netgi labiau pasiekiama tau, o ne man. Tai pasakiau, be jokios gėdos ar kaltės jausmo todėl, kad išmokau džiaugtis supratimu: Jėzus taip pat yra tarp žmonių, kurie jo nepažįsta; kad jis veikia juose net tada, kuomet jie patys mano esantys toli nuo jo. Ir man gera tau šitą pasakyti, idant turėtum viltį, netgi jei manai – ji man nepriklauso.
Išlaikyk viltį visai ne todėl, kad gali būti geras, bet todėl, kad Jis mus myli tikrai ne už mūsų nuopelnus ar prigimtines gerąsias savybes. Pastarosios, beje, taip pat yra Jo meilės mums vaisiai. Matai, netgi ir tai nėra mūsų asmeninis nuopelnas. Neprarask vilties, nes Jėzus yra su vargšais ir atstumtaisiais ir, – gali būti, – su paniekintaisiais, kuriuos kažkada nuskriaudė Dievo vardu besirūpinantys jais kiti žmonės […]. Niekas žemėje negali prarasti vilties sekdamas Jėzumi, nes Jėzus myli žmogų net tada, kai tas nusideda. Taip privalu elgtis ir mums.
Dievas nėra ,,problema“. Mes, kurie gyvename kontempliatyvų gyvenimą, per patirtį supratome – Dievo nepažinsime tol, kol bandysime ,,išspręsti Jo problemą“. Bandymas spręsti Dievo problemą, tai tas pats, kas pamatyti savo akis, kurių pagalba mes išvis galime matyti. Dievas yra šviesa, kurios dėka mes galime kažką matyti. Tik šios šviesos galia mes regime ne aiškiai apibrėžtą ,,objektą“ – Dievu vadinamą, bet jos dėka viską regime pačiame Neregimajame. Todėl Dievas yra ir Matantysis, ir patsai Matymas, tačiau dabar, Žemėje, deja, jis nėra Matomas. Tačiau danguje jis yra ir Matantis, ir Matomas, ir pats Matymas.
Dievas ieško savęs mumyse! Todėl ir mūsų vidinė sausra, širdies liūdesys taip pat yra paties Dievo liūdesys. Tai liūdesys tokio Dievo, kuris neatpažįstamas kaip esantis mumyse, tokio Dievo, kuris negali atrasti savęs paties mumyse, nes mes esame pernelyg bailūs patikėti ir pasitikėti tokia neįtikėtina tiesa, kuri skelbia – Jis tikrai gyvena mumyse, kadangi toks yra jo noras bei pasirinkimas. Maža to, – iš tikrųjų mes egzistuojame vien todėl, kad jis galėtų mumyse įsikurti sau buveinę ir per mus apsireikšti pasauliui.
Žmogus yra Dievo Epifanija. Deja, vien per mus visa tai tampa miglota ir nepatrauklu, kadangi nesugebame tuo tikėti ir, netgi, – tikėti nenorime. Tai reiškia, kad ne Dievo nekenčiame, bet kad patys savęs nekenčiame ir, tokiu keliu eidami, savimi visiškai nusiviliame. O kad kada nors nuolankiai ir nemeluodami suvoktume savojo ,,aš“ tikrąją vertę! Tada ir pamatytumėme, jog būtent mūsų ,,aš“ yra Dievo ženklas mumyse, Dievo parašas mūsų būtyje.
mūsų ,,aš“ yra Dievo ženklas mumyse, Dievo parašas mūsų būtyje.
Laimei, mūsų artimųjų meilės mums patirtis yra duota tam, kad sugebėtumėme suprasti šiuos dalykus. Kito žmogaus, mano brolių, vaiko meilė man kyla iš to, kad jie įžvelgia manyje Dievą. Tokia jų meilė tik patvirtina manyje esantį Dievą, o taip pat žadina mano paties pasitikėjimą juo – manyje Esančiuoju. Lygiai taip pat – meilė, kuria aš myliu kitą žmogų, savo vaiką, brolį leidžia man parodyti jiems Dievą, kuris yra juose. Meilė yra Dievo Epifanija mūsų vargingume.
Todėl kontempliatyvusis gyvenimas yra romumo paieška ne atmetant išorinę realybę, ne užgniaužiant jutimus, bet atsivėrus meilei. Šis atsivėrimas prasideda susitaikant su savuoju ,,aš“ savo paties skurde ir desperacijoje, idant suvoktume vieną dalyką: ten, kur yra Dievas nevilčiai vietos nėra, o Dievas yra manyje net ir tuomet, kai esu visiškai nusivylęs. Niekas negali paneigti Dievo meilės man, kadangi pats mano egzistavimas yra Dievo meilės ženklas. Jo meilė kuria mane ir palaiko sukūrimo tikrovę.
Todėl visai nėra reikalo siekti suprasti, kaip tai įmanoma, bandyti įrodinėti kaip viskas vyksta. Mūsų širdyse, pačiuose mūsų egzistencijos pagrinduose yra natūraliai įsišaknijęs šis tikrumas. Ir šis vidinis tikrumas mus tikina, jog visas mūsų egzistavimas yra persmelktas Dievo nuojauta. Taip yra net tuomet, kai esame visiškai nepajėgūs tuo tikėti, tai patirti ir aprėpti filosofinėmis ar, net religinėmis, kategorijomis.
O, mano broli, kontempliatyvus žmogus visai nėra asmuo patiriantis ugningas vizijas, kuriose cherubinai traukia Dievo didybės vežimą… Jis yra tiesiog surizikavęs žmogus nusprendęs leistis į savo proto dykumas, kuriose neegzistuoja kalbinės normos, idėjos. Mąstymo dykynėse jis susitinka Dievą visiškame savojo pasitikėjimo nuogume. Kitaip sakant, yra atiduodamas savasis skurdas bei trūkumai, idant protas nesitelktų vien į save patį, tarsi mąstymas būtų mūsų egzistencijos pagrindas.
Ir šis mano vilties skelbimas, kurį, broli, tau skiriu, nereiškia, jog turi peržengti kalbines džiungles ir šiandienos problemas, susijusias su Dievu. Todėl visiškai nesvarbu ar visa, kas pirmiau pasakyta, supratai. Dievo meilė tau, jo buvimas tavyje, jo pasilikimas tavyje, jo šauksmas tavyje niekaip nėra sąlygoti tavo suvokimo galių.
Aš siūlau tau tokį suvokimą ir tokią šviesą, kurių neįmanoma sulyginti su niekuo, ką perskaitei knygose ar išgirdai pamoksluose. Kontempliatyvusis, suteikdamas tau viltį, nieko kito daugiau negali pasakyti, išskyrus viena: jei išdrįsi pasinerti į savąją tylą ir surizikuosi savąja vienatve pasidalinti su kitu vienišu žmogumi, kurio dievoieškos ramstis esi būtent tu, tuomet tikrai atrasi šviesą ir gebėjimą suvokti, kas slypi už žodžių ir visų jų komentarų.
Taip esti todėl, kad šis ,,Tai“ yra pernelyg arti tavęs, kad tarp jūsų dar liktų vietos įsisprausti įvairiausiems žodžiams ir pa(si)aiškinimams. Kalbama apie intymią vienybę tarp Dievo Dvasios ir tavojo slėpiningojo ,,aš“, slypinčio tik tavo širdies gelmėje. Tai kokia vienybė, kurioje Tu ir Jis iš tikrųjų esate Viena Dvasia.
Myliu tave Kristuje.
1967 08 21
