Tėvas Žėraras buvo Solemo benediktinų vienuolis pagal Prospero Gėranžė (Prosper Guéranger) širdį: atsiskyręs nuo pasaulio, mylintis paprastą, paslėptą gyvenimą, broliško gyvenimo džiaugsmą. Tai labai paprasta, nes jis turėjo vaiko sielą, kuri brendo labai lėtai. Tačiau jo danguje spindėjo keturios žvaigždės!
Pirmoji žvaigždė: tėvo paieškos. Naujokyne jo mokytoju buvo tėvas Lucijanas Renjo (Lucien Regnault, 1924–2003). Sūniškas ryšys su juo buvo stiprus, gilus ir davė pagrindą visam jo vienuoliškam gyvenimui. Dėl savo visiško, pasitikėjimo kupino, atvirumo naujokas be išlygų atsivėrė malonei ir tapo sūnumi. Jo siela maudėsi šviesoje, kūnas neatsiliko, o ypač jo kaklas iki galo liudijo ir apie didžią jo meilę Kristui, ir apie kryžiaus nešimą kasdien sekant paskui Jį.
Antroji žvaigždė: meilė kunigystei. Baigus teologijos studijas, jo prašymu buvo atidėti kunigystės šventimai: jis norėjo turėti laiko pasiruošti. Švenčiant Mišias jis susidūrė su realiu Kristaus Kūno buvimu. Kaip ir brolį Jėzaus Karolį (Karolį de Fuko, Charles de Foucauld, 1858–1916), jį žavėjo Jėzaus Širdies slėpinys, kurį jis garbino vos tik atsikėlęs kiekvieną rytą. Jis buvo išalkęs ne tik Gyvybės duonos, bet ir išpažinties, kuri apvalydavo jo širdį. Tapus kunigu, tiek kitiems, tiek jam pačiam šis maistas ir ši priemonė buvo du vienybės su Kristumi gyvenimo Bažnyčioje bėgiai!
Trečioji žvaigždė: išstudijuota tiesa. Inteligentiškas, baigdamas teologijos studijas, jis rado gerą vadovą – tėvą Jokūbą Hurljė (Jacques Hourlier, 1910–1984), kuris supažindino jį su Petru Celiečiu (lot. Petrus Cellensis, pranc. Pierre de Celles, apie 1115–1183) ir paskatino jį studijuoti. Iš dvasinės meilės jis susidraugavo su nuolankiąja Ruta ir pradėjo studijuoti jai skirtos Biblijos knygos komentarus. Jis pradėjo, darė pažangą ir jais maitinosi, bet liko taip, jog neturėjo laiko plačiau paskelbti (apie) savo darbą.
Ketvirtoji žvaigždė: misionieriška dvasia. Mėgdamas stabilumą savo vienuolyne, kaip ir mažoji Teresėlė, kurią mylėjo, jis pirmiausia atsivėrė tikintiesiems, kuriuos „apgyvendindavo“ Bažnyčioje (t.y. padėdavo rasti tinkamą vietą Solemo siauroje navoje). Vėliau aplinkybės jį nuvedė į Vokietiją, kur jis dvasiškai padėjo geriems draugams. Tėvas Renjo (Regnault) jį metams išvežė į Egiptą, dykumos tėvų pėdomis. Jo kalbų pomėgis ir toliau plėtėsi tarnaujant geram tikslui – Palendrių fundacijai.
Šios keturios žvaigždės parengė jį tapti dvasios tėvu, kunigu, tarnaujančiu altoriui ir išpažinčiai, bibliotekininku, tarnaujančiu tiesai, misionieriumi Lietuvoje. Šios žvaigždės rado dvasinę vienybę Marijoje: Rožinis buvo jo vidinio gyvenimo kvepalai.
Tėvas Jonas Pilypas Liumeras (Jean-Philippe Lemaire) (p. 93–94)
– Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. O, malonu malonu… Kada atvykstate? – telefono ragelyje išgirsdavome švelnų balsą su gražiu prancūzišku akcentu. Išgirsdavome…
Ankstyvas rytas. Dar neišaušę. Vienuolyno bažnytėlė tuščia. Suklumpu maldai. Ir tik daug vėliau, kai akys apsipranta su tamsa, pajuntu, kad esu ne viena. Vienuolių klauptuose, kairėje pusėje – klūpančio vienuolio siluetas. Kada, skambant Rytmetinės varpui, elektra apšviesdavo bažnyčios erdvę, išvysdavau palinkusią tėvo Žėraro figūrą. Po baigiamosios liturginės valandos, Kompletų, tėvelis išeidavo paskutinis: melsdavosi rožinio paslaptį už jam pavestuosius.
Tėvas Žėraras mokė mus savo pavyzdžiu. Šventas požiūris į šventus dalykus buvo neatsiejamas nuo jo esaties. Nesididžiavo teologine išmintimi, nemoralizavo. Tik ilgam atsiklaupdavo prieš Švenčiausiąjį Sakramentą adoracijos metu…
Gina Juškienė. Prisiminimai: Išgirsdavome. (p. 103)
2019 m. Velykos, Palendrių Šventojo Benedikto vienuolynas.
[Klara:] Švęsdami savo santuokos dvidešimtmetį, su keturiais iš penkių vaikų išvykome į Lietuvą, kur mus palaimino tėvas de Martelis. Tai buvo didelis džiaugsmas! Nepaisant praėjusio laiko, matau jo siluetą, laukiantį mūsų atvykimo. Ar jis nekantresnis už mus? Pavasarinė besileidžiančios saulės šviesa buvo malonė; jo spindinti šypsena, kuri mus pasitiko, taip pat bylojo apie visą tėvo gerumą savo paklydusiems vaikams. Tai buvo trečias kartas, kai jį mačiau.
Kiekvienam iš mūsų buvo skiriamas ypatingas dėmesys, tėvas Žėraras mus atpažino: visi kartu, o ir kiekvienas individualiai, jam buvome brangūs.
Trys dienos, praleistos vienuolyne, išlieka kaip vienas laimingiausių momentų mūsų šeimoje: malda, apsilankymai, atradimai… Mūsų vaikai turėjo galimybę atskirai pabendrauti su tėvu Žėraru. Jis atpažino kiekvieno charakterį, kalbėjosi su jais ir vedė juos kaip senelis.
Taip pat turėjome galimybę rimtai ir praktiškai pasikalbėti: derėtų pripažinti, jog mes jam skolingi už poilsio namo įsigijimą – keliais žodžiais tėvelis Žėraras sugebėjo įtikinti Vincentą dėl tokios investicijos, kai man 20 metų nepavyko to padaryti!
Nepamiršdamas, kad esame pasaulyje, jis liudijo, jog reikia nebūti iš pasaulio. Jis visiškai priklausė savo Kūrėjui!
[Vincentas:] Atėjo laikas išvykti, ir mes išeiname iš vienuolyno. Mes gauname šeimos palaiminimą iš rankų to, kurio dvidešimt metų nematėme. Jis toks pat, palenkta galva, dažnai drebantis, bet pasipuošęs tyra ir tikra šypsena tų, kurie atidavė viską. Savo naujojoje tėvynėje jis aplink save padarė tiek daug gero, tačiau mes taip pat suprantame, kad daugiau jo šioje žemėje nebepamatysime, nes mus skiria atstumas, o laikas yra trumpas.
Klara ir Vincentas Žiro (Claire ir Vincent Giraud). Prisiminimai: Jis yra su mumis amžinai.
(p. 128–129)
– Tėve Žėrarai, jei darbuotojas blogai kalba apie įmonę, ar jis turėtų toliau dirbti? Nes juk menkina įmonės įvaizdį…
– Maldoje prašykite patarimo. Elkitės žmogiškai, antgamtiškai ir teisingai. Visada su meile ir nuolankiai, nes negalime savęs įvertinti teisingai. Be to, reikia ieškoti gero patarėjo įmonėje arba akcininkų tarpe. Kartais lengviau pažinti žmogų bendraujant su jo bendradarbiais, ypač su tais, kurie ilgiau dirba ir turi didelę patirtį.
Žmogus gali sakyti pusę tiesos. Todėl reikia viską ramiai priimti ir žvelgti į žmogų: gal jis nervingas, gal blogai išauklėtas… Būkite kaip tėvas, nors tai ir ne šeima. Kiekviena problema yra proga pagerinti savo elgesį, meilę Dievui ir žmonėms. Padėkite jiems geriau vertinti situaciją, turite skatinti žmones geriau elgtis. Daugiau meilės ir daugiau supratimo – iš jūsų. Dievas laukia jūsų darbe.
Išmokite auklėti kitus, padalinkite atsakomybes, kad jie galėtų augti. Duokite žmonėms atsakomybių ir padėkite jiems dirbti atsakingai. Reikia ne tik bausti, bet ir auklėti. Jei žmogus ir klysta – ne barkite, o auklėkite: „Gal galėtum geriau atlikti savo pareigas, nes aš pasitikiu tavimi“. Padėkite žmogui pamatyti, kad tai reikalinga paslauga visuomenei, o ne tik klientams. Jei gerai atliekame savo darbą, tai patenkinti visi: Dievas patenkintas, klientai patenkinti ir vadovas patenkintas.
Kiekvienas iš jūsų svarbus man ir kiekvienas turi būti geresnis kaip žmogus. Nors žmogus dirba tik mėnesį, padėkokite jam: „Ačiū už tavo darbą“, atsiprašykite: „Atleisk, kad vakar pykau“. Negalima darbo atskirti nuo žmogiškumo, nes darbas yra priemonė bendrauti su kitais. Natūraliai bendraukite su žmonėmis, prašykite jų patarimo. Per daug formalūs santykiai nėra tinkami, kiekvienas yra žmogus. Ir mes galime iš kiekvieno ko nors išmokti. Nors jis ir jaunas, bet galbūt jis tiesiakalbis.
Reikia auklėti žmogų ir laimėti jį: „Esi jaunas, tau atrodo, kad esi teisingas, bet nuoširdžiai pasikalbėk su manimi, nes mes esame vienoje komandoje ir dirbam bendram labui“.
Reikia auklėti žmogų ir laimėti jį: „Esi jaunas, tau atrodo, kad esi teisingas, bet nuoširdžiai pasikalbėk su manimi, nes mes esame vienoje komandoje ir dirbam bendram labui“. Reikia pagerinti savo komandą, o ne prekiauti kaip sporte. Darbas yra priemonė augti kaip žmogui, o vadovas, kaip tėvas, turi sukurti pasitikėjimo atmosferą. Gal žmogus nori pasitaisyti ir toliau dirbti?
Tad negalvokite, kad žmogus visada blogas, nes jis būna ir kitoks: „Žinau, kad esi geros širdies, todėl turi suprasti, kaip reikia elgtis“. Jei pažeminam žmogų, tai pralaimim. Kiekvienas žmogus savo širdyje supranta meilę. Mūsų uždavinys – sužmoginti pasaulį, kad vėliau galėtume sukrikščioninti. Visi mes turime bendrą žmogišką prigimtį ir gyvenimas yra vienas. Bendraukite su Dievu per maldą ir darbą, klauskite: kaip aš galėčiau geriau elgtis ir gražiau bendrauti.
Tomas Reventas. Prisiminimai: Dievas laukia jūsų darbe. (p. 151–152)
Ši knyga gimė iš meilės ir dėkingumo dvasios tėvui Žėrarui – jį sutikusių ir jį pamilusių širdyse. Tai padėka gerajam Viešpačiui, kuris leido pažinti Jo ištikimąjį mokinį, benediktinų vienuolį, savo gyvenimu, žodžiais ir šypsena paliudijusį dangiškojo Tėvo meilę. Žmonės, pasidalinę savo patirtimis ir prisiminimais šios knygos puslapiuose, troško taip įamžinti tėvo Žėraro atminimą. Jie padovanojo prisiminimus iš susitikimų su juo ir iš atminties iškėlė jo perteiktas įžvalgas, pamokymus, patarimus.
Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis tėvas Žėraras užsiminė apie troškimą, kad pasirodytų knygelė, pavadinta „Padrąsinimai“. Nors visą gyvenimą buvęs ypač kuklus ir troškęs apie save nekalbėti, sutiko, kad jo ištarti pamokymai ir patarimai nugultų į knygos puslapius. Iki pat gyvenimo galo troškęs padėti kitiems atrasti Dievo meilę, jis ir toliau lydės savo dvasios vaikus šiais padrąsinimais, jau dabar, iš amžinojo Tėvo namų.
[…]
Dėkojame gerajam Viešpačiui už dovanotą tėvo Žėraro gyvenimą ir jo tikėjimo liudijimą. Tai nuostabios ištikimybės, visiško pasitikėjimo Dievu ir nuolankios tarnystės savo Kūrėjui pavyzdys. Mes negalėsime užmiršti šios nuostabios malonės, kuri mūsų Tėvynei buvo suteikta, padovanota čia gyvenant tėvui Žėrarui!
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Epilogas: „Supratau, kad prasideda kažkas nauja“
(p. 159, 168)
Pirmasis šios knygos 1000 egz. tiražas išleistas 2022 lapkričio m., o jau spaustuvėje ruošiama antras, kuris turėtų pasirodyti iki Vilniaus knygų mugės, kurioje bus ją galima įsigyti. Taip pat šią knygą galima įsigyti Šv. Benedikto vienuolyne Palendriuose ir katalikų knygynuose Vilniuje, Kaune bei Šiauliuose; ir žinoma galima užsisakyti pas brolius benediktinus išsiuntimui.
