Dominikonų vienuolio ir buvusio pamokslininkų ordino Magistro tėvo Timothy Peterio Josepho Radcliffe’o antroji meditacija Vyskupų sinodo generalinės asamblėjos dalyviams.
Į šį Sinodą atvykome su prieštaringomis viltimis. Tačiau tai neturi būti neįveikiama kliūtis. Mus vienija Eucharistijos viltis – viltis, kuri apima ir pranoksta viską, ko trokštame.
Tačiau yra dar vienas įtampos šaltinis. Mūsų supratimas apie Bažnyčią kaip apie mūsų namus kartais prieštarauja vienas kitam. Kiekvienai gyvai būtybei, jei ji nori klestėti, reikia namų. Žuvims reikia vandens, paukščiams – lizdų. Be namų mes negalime gyventi. Skirtingose kultūrose namai suprantami skirtingai.
Instrumentum laboris sakoma: “Azija pasiūlė žmogaus, kuris nusiauna batus, kad peržengtų slenkstį, vaizdinį kaip ženklą nuolankumo, su kuriuo ruošiamės susitikti su Dievu ir artimu. Okeanija pasiūlė valties įvaizdį, o Afrika – Bažnyčios kaip Dievo šeimos, galinčios pasiūlyti priklausymą ir priėmimą visiems savo nariams su visa jų įvairove, vaizdinį”. (B 1.2) Tačiau visi šie vaizdiniai rodo, kad mums reikia vietos, kurioje būtume ir priimami, ir išbandomi. Namuose esame patvirtinami tokie, kokie esame, ir kviečiami pranokti save. Namai yra vieta, kur mus pažįsta, myli ir saugo, bet kartu ir ragina leistis į tikėjimo nuotykį.
Turime atnaujinti Bažnyčią kaip mūsų bendrus namus, jei norime kalbėti pasauliui, kenčiančiam nuo benamystės krizės. Drengiame savo mažus planetos namus. Daugiau kaip 350 milijonų migrantų keliauja, bėgdami nuo karo ir smurto. Tūkstančiai žmonių žūsta kirsdami jūras ir bandydami rasti namus. Nė vienas iš mūsų negali būti visiškai namie, kol jie nėra namie. Net turtingose šalyse milijonai žmonių miega gatvėje. Jauni žmonės dažnai negali sau leisti įsigyti būsto. Visur tvyro baisi dvasinė benamystė. Stiprus individualizmas, šeimos irimas, vis didėjanti nelygybė reiškia, kad mus krečia vienatvės cunamis. Daugėja savižudybių, nes be fizinių ir dvasinių namų neįmanoma gyventi. Mylėti – tai grįžti pas ką nors namo.
Tad ko Atsimainymo scena moko apie mūsų namus tiek Bažnyčioje, tiek mūsų nuskriaustame pasaulyje? Jėzus kviečia savo artimiausių draugų ratą atsiskirti su Juo ir pasimėgauti intymia akimirka. Jie taip pat bus su Juo Getsemanės sode. Tai vidinis ratas tų, su kuriais Jėzus labiausiai jaučiasi namiškiu. Ant kalno Jis dovanoja jiems savo šlovės regėjimą. Petras nori prisirišti prie šios akimirkos. „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Jis atvyko ir nori, kad ši intymi akimirka išliktų.
Tačiau jie girdi Tėvo balsą. “Klausykite jo!“ Jie turi nusileisti nuo kalno ir eiti į Jeruzalę, nežinodami, kas jų ten laukia. Jie bus išsklaidyti ir pasiųsti į Žemės pakraščius, kad liudytų mūsų galutinius namus – Karalystę. Tad čia matome dvi namų sampratas: vidinis ratas, esantis namuose su Jėzumi ant kalno, ir kvietimas į mūsų galutinius namus – Karalystę, kuriai visi priklausys.
Panašūs skirtingi Bažnyčios kaip namų supratimai šiandien mus skaldo. Kai kuriems ją apibrėžia senovinės tradicijos ir pamaldumai, paveldėtos struktūros ir kalba, Bažnyčia, su kuria užaugome ir kurią mylime. Ji mums suteikia aiškią krikščioniškąją tapatybę. Kitiems dabartinė Bažnyčia neatrodo saugūs namai. Ji patiriama kaip išskirtinė, marginalizuojanti daugelį žmonių, moteris, išsiskyrusius ir antrą kartą susituokusius. Kai kuriems ji yra per daug vakarietiška, per daug europocentriška. Taip pat minimi homoseksualai ir poligaminėse santuokose gyvenantys žmonės. Jie trokšta atsinaujinusios Bažnyčios, kurioje jaustųsi visiškai kaip namie, būtų pripažinti, patvirtinti ir saugūs.
Kai kurie mano, kad visuotinio priėmimo idėja, kai visi priimami nepriklausomai nuo to, kas jie yra, griauna Bažnyčios tapatybę. Kaip sakoma vienoje XIX a. angliškoje dainoje: “Jei visi yra kas nors, tai niekas yra kažkuo.” [W. S. Gilbert, The Gondoliers, 1889] Jie mano, kad tapatybė reikalauja ribų. Tačiau kiti įsitikinę, kad pati Bažnyčios tapatybės esmė yra atvirumas. Popiežius Pranciškus sakė: “Bažnyčia raginama būti Tėvo namais, kurių durys visada plačiai atvertos (…) kur yra vietos visiems su visomis jų problemomis ir kur galima eiti link tų, kurie jaučia poreikį iš naujo žengti tikėjimo keliu.” [Evangelii Gaudium, 47]
Ši įtampa visada, nuo pat Abraomo išėjimo iš Uro, buvo mūsų tikėjimo šerdis. Senajame Testamente nuolatinę įtampą kelia du dalykai: išrinkimo idėja, Dievo išrinktoji tauta, tauta, su kuria gyvena Dievas. Tai tapatybė, kuri yra puoselėjama. Tačiau taip pat ir visuotinumas, atvirumas visoms tautoms, tapatybė, kurią dar reikia atrasti.
Krikščioniškoji tapatybė yra ir žinoma, ir nežinoma, duota ir ieškoma. Šventasis Jonas sako: “Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime.“ (1 Jn 3. 1 – 2) Mes žinome, kas esame, tačiau dar nežinome, kas būsime.
Kai kuriems mūsų krikščioniškoji tapatybė visų pirma yra duotybė, Bažnyčia, kurią pažįstame ir mylime. Kitiems krikščioniškoji tapatybė visada yra laikina, slypinti ateityje, mums keliaujant į Karalystę, kurioje grius visos sienos. Abi tapatybės yra būtinos! Jei tik pabrėšime, kad mūsų tapatybė yra duota – štai ką reiškia būti kataliku, – rizikuojame tapti sekta. Jei akcentuosime vien nuotykį link tapatybės, kuri dar tik bus atrasta, rizikuojame tapti neaiškiu Jėzaus judėjimu. Tačiau Bažnyčia, būdama ir viena, ir kita, yra visos žmonijos vienybės Kristuje ženklas ir sakramentas (LG 1). Mes gyvename ant kalno ir jau dabar jaučiame šlovės skonį. Bet einame į Jeruzalę, – pirmąjį Bažnyčios sinodą.
Kaip mums išgyventi šią būtiną įtampą? Visa teologija kyla iš įtampos, kuri lenkia lanką, kad būtų galima paleisti strėlę. Ši įtampa yra švento Jono evangelijos šerdis. Dievas kuria savo namus mumyse: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.” (14, 23) Tačiau Jėzus taip pat pažada mums namus Dieve: “Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’?” (Jn 14, 2)
Kai prilyginame Bažnyčią namams, tai vieni mūsų pirmiausia galvoja apie Dievą, kuris grįžta pas mus, o kiti apie mus, kurie grįžta į namus Dieve. Ir viena, ir kita yra tiesa. Turime praplėsti savo užuojautos palapinę tiems, kurie mąsto kitaip. Mes branginame vidinį ratą ant kalno, bet nusileidžiame ir einame į Jeruzalę, būdami klajokliai ir benamiai. “Klausykitės jo”.
Taigi pirmiausia Dievas apsigyvena su mumis. Žodis tampa kūnu pirmojo amžiaus Palestinos žyde, užaugusiame pagal savo tautos papročius ir tradicijas. Žodis tampa kūnu kiekvieno mūsų kultūroje. Italų Apreiškimo paveiksluose matome gražius marmurinius namus, kurių langai atsiveria į alyvmedžius ir rožių bei lelijų sodus. Olandų ir flamandų tapytojai vaizduoja Mariją prie šiltos krosnies, gerai susisiautusią, kad nesušaltų. Kad ir kokie būtų jūsų namai, Dievas ateina juose apsigyventi. Trisdešimt tylių metų Dievas gyveno Nazarete – nereikšmingame užkampyje. Natanaelis bjaurėdamasis sušuko: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ (Jn 1, 46). Pilypas tik atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“
Kai prilyginame Bažnyčią namams, tai vieni mūsų pirmiausia galvoja apie Dievą, kuris grįžta pas mus, o kiti apie mus, kurie grįžta į namus Dieve. Ir viena, ir kita yra tiesa.
Visų mūsų namai yra Nazaretas, kuriame gyvena Dievas. Šarlis de Fuko (Charles de Foucauld) sakė: „Tegul Nazaretas būna jūsų pavyzdys visu savo paprastumu ir platumu… Nazareto gyvenimą galima gyventi bet kur. Gyvenkite juo ten, kur naudingiausias artimui.” (Cathy Wright LSJ St Charles de Foucauld: His Life and Spirituality, p. 111) Kad ir kur būtume, ką darytume, Dievas ateina, kad pasiliktų: “Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.” (Apr 3, 20)
Todėl branginame vietas, kuriose sutikome Emanuelį. “Dievas su mumis”. Mėgstame liturgijas, kuriose įžvelgėme dieviškąjį grožį, savo vaikystės bažnyčias, populiarius pamaldumus. Aš myliu didžiąją savo mokyklos benediktinų abatiją, kurioje pirmą kartą pajutau atsivėrusias dangaus duris. Kiekvienas mūsų turi savo Taboro kalną, ant kurio įžvelgė šlovę. Mums jų reikia. Todėl kai keičiamos liturgijos ar griaunamos bažnyčios, žmonės patiria didelį skausmą, tarsi būtų griaunami jų namai Bažnyčioje. Mes, kaip ir Petras, norime pasilikti.
Kiekviena vietinė Bažnyčia yra Dievo namai. Mūsų Motina Marija pasirodė Anglijoje, didžiojoje viduramžių šventovėje Volsingeme, Lurde, Gvadalupėje Meksikoje, Čenstakavoje Lenkijoje, La Vange Vietname ir Donglu Kinijoje. Nėra jokios marijinės konkurencijos. Anglijoje mes sakome: “Geroji žinia yra ta, kad Dievas jus myli. Bloga žinia – Jis myli ir visus kitus.“ Šventasis Augustinas rašė: „Dievas myli kiekvieną iš mūsų taip, tarsi būtume vieninteliai“ [Išpažinimai, Trečioji knyga]. Alžyro Afrikos Dievo Motinos bazilikoje yra užrašas: Priez pour nous et pour les Musulmans” (Melskis už mus ir už musulmonus).
Dažnai kunigams sunkiausia priimti Sinodo kelią. Mes, dvasininkai, rūpinamės šiomis maldos vietomis ir švenčiame jų liturgijas. Kunigams reikia stipraus tapatybės jausmo, esprit de corps. Tačiau kas mes būsime šioje nuo klerikalizmo išlaisvintoje Bažnyčioje? Kaip dvasininkai gali priimti tapatybę, kuri nėra klerikalinė? Tai didelis iššūkis atsinaujinusiai Bažnyčiai. Priimkime jį be baimės, naują brolišką tarnybinės kunigystės supratimą! Galbūt galime atrasti, kaip šis tapatybės praradimas iš tikrųjų yra neatsiejama mūsų kunigiškosios tapatybės dalis. Tai pašaukimas būti ištrauktam už visų tapatybių ribų, nes “dar nepasirodė, kas būsime.” (1 Jn 3, 2)
Dabar Dievas apsigyvena ten, kur pasaulis niekina. Mūsų brolis dominikonas Frei Betto pasakoja, kaip Dievas apsigyveno Brazilijos kalėjime. Kai kurie dominikonai buvo įkalinti už pasipriešinimą diktatūrai (1964-1985 m.). Betto rašė: “Kalėdų dieną, Dievo sugrįžimo į namus šventę, džiaugsmas yra didžiulis. Kalėdų naktis kalėjime… Dabar visas kalėjimas gieda, tarsi vien mūsų giesmė, laiminga ir laisva, turi skambėti visame pasaulyje. Moterys gieda savo sekcijoje, o mes plojame… Visi čia žino, kad tai Kalėdos, kad kažkas atgimsta. Ir mes savo giesme liudijame, kad ir mes atgimėme kovoti už pasaulį be ašarų, neapykantos ir priespaudos. Visai kas kita matyti šiuos jaunus veidus, prispaustus prie grotų ir giedančius apie savo meilę. Nepamirštama. Šis nepakartojamas vaizdas neskirtas nei mūsų teisėjams, nei prokurorui, nei mus sulaikiusiems policininkams. Jiems šios nakties grožis pasirodytų nepakenčiamas. Kankintojai bijo šypsenos, net vos pastebimos”.
Taigi Viešpaties grožį įžvelgiame savo Taboro kalne, kur, kaip ir Petras, norime pasistatyti palapines. Gerai! Bet “Klausykitės Jo!“ Mėgaujamės ta akimirka, o paskui nusileidžiame nuo kalno ir pėsčiomis keliaujame į Jeruzalę. Tam tikra prasme turime tapti benamiais. „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. (Lk 9, 58) Jie eina į Jeruzalę, šventąjį miestą, kuriame gyvena Dievo vardas. Tačiau ten Jėzus miršta už sienų dėl visų, kurie gyvena už sienų, kaip Dievas apsireiškė savo tautai dykumoje už stovyklos ribų. Džeimsas Alisonas rašė: “Dievas yra tarp mūsų lyg būtų ištremtas. [Knowing Jesus p. 71]” „Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų. Taigi išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą.“ (Žyd 13, 12 ir toliau)
Arkivyskupas Carlos Aspiroz da Costa, būdamas Magistru, dominikonų šeimai rašė: “Už stovyklos ribų, tarp visų tų “kitų”, nustumtų už stovyklos, yra vieta, kur sutinkame Dievą. Klajonės reikalauja išeiti už institucijos ribų, už kultūriškai sąlygoto suvokimo ir įsitikinimų ribų, nes būtent “už stovyklos” sutinkame Dievą, kurio neįmanoma kontroliuoti. Būtent “už stovyklos” sutinkame Kitą, kuris yra kitoks, ir atrandame, kas esame ir ką turime daryti[Letter to the Order on Itinerancy].” Būtent išeidami už stovyklos ribų pasiekiame namus, kuriuose “nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters, nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje” (Gal 3, 26).
Aštuntajame dešimtmetyje, svarstydamas Bažnyčios atsaką į AIDS, lankiausi vienoje Londono ligoninėje. Konsultantas man pasakojo, kad ten buvo jaunas vyras, prašantis kunigo vardu Timotis. Dievo apvaizdos dėka man pavyko jį patepti prieš pat mirtį. Jis panoro būti palaidotas Vestminsterio katedroje, Anglijos katalikybės centre. Jį supo paprasti žmonės, kurie ateidavo į tos savaitės dienos Mišias, taip pat sergantieji AIDS, slaugytojos, gydytojai ir draugai gėjai. Tas, kuris dėl savo ligos, seksualinės orientacijos, o labiausiai dėl to, kad buvo miręs, gyveno periferijoje, atsidūrė centre. Jį supo tie, kuriems Bažnyčia buvo namai, ir tie, kurie paprastai niekada nebūtų užėję į bažnyčią.
Mūsų gyvenimą puoselėja mylimos tradicijos ir pamaldumai. Jei jų netenkame, liūdime. Tačiau taip pat turime prisiminti visus tuos, kurie Bažnyčioje dar nesijaučia kaip namie: moteris, kurios jaučiasi nepripažįstamos senų baltų vyrų, tokių kaip aš, patriarchate! Žmones, kurie mano, kad Bažnyčia yra pernelyg vakarietiška, lotyniška, kolonijinė. Turime keliauti link Bažnyčios, kurioje jie būtų ne nuošalyje, o centre.
Kai Tomas Mertonas tapo kataliku, jis atrado “Dievą, tą centrą, Kuris yra visur, o jo apylinkės niekur, mane surandantį”. Taigi Bažnyčios atnaujinimas yra tarsi duonos kepimas. Tešlos kraštus surenkame į centrą, o centrą išskleidžiame į pakraščius, visą pripildydami oro. Duona kepama naikinant skirtumą tarp kraštų ir centro, darant Dievo duoną, kurios centras yra visur, o perimetras – niekur, taip surandant mus.
Paskutinis labai trumpas žodis. Rengiantis šiam Sinodui ne kartą buvo keliamas klausimas: “Bet kaip mes galime būti Bažnyčios namuose, kai yra baisus seksualinio išnaudojimo skandalas?“ Daugeliui tai buvo paskutinis lašas. Jie susikrovė lagaminus ir išvyko. Šį klausimą uždaviau Australijoje, kur Bažnyčią siaubingai sukrėtė šis skandalas, vykusiame katalikų mokytojų vadovų susitikime. Kaip jie liko? Kaip jie vis dar gali būti namuose?
Vienas iš jų pacitavo Carlo Carretto (1910-1988), mažąjį Charles’io de Foucauld brolį. Tai, ką pasakė Carretto, apibendrina Bažnyčios dviprasmiškumą: mano, bet dar ne mano namai, atskleidžiantys ir slepiantys Dievą.
“Kiek daug turiu tave kritikuoti, mano Bažnyčia, ir vis dėlto kaip stipriai tave myliu! Tu privertei mane kentėti labiau nei bet kas kitas, ir vis dėlto esu tau skolingas daugiau nei bet kam kitam. Norėčiau, kad būtum sunaikinta, ir vis dėlto man reikia tavęs. Tu daugybę kartų mane piktinai, ir vis dėlto tik dėl tavęs supratau tavo šventumą. … Nesuskaičiuojamą daugybę kartų man norėjosi užtrenkti savo sielos duris tau prieš veidą – ir vis dėlto kiekvieną naktį meldžiausi, kad galėčiau numirti tavo patikimose rankose! Ne, aš negaliu būti laisvas nuo tavęs, nes esu viena su tavimi, nors ir ne visiškai tau tapatus. Tai kur tada aš eisiu? Statyti kitą bažnyčią? Bet negalėčiau pastatyti tokios, kurioje nebūtų tų pačių ydų, nes tai – mano ydos.“
Mato evangelijos pabaigoje Jėzus sako: “Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”. Jei Viešpats pasilieka, kaip mes galime išeiti? Dievas amžiams apsigyveno mumyse su visais mūsų piktinančiais ribotumais. Dievas pasilieka mūsų Bažnyčioje net su visa sugedimu ir piktnaudžiavimu. Todėl privalome pasilikti. Tačiau Dievas yra su mumis, kad išvestų mus į platesnes atviras Karalystės erdves. Mums reikia Bažnyčios, mūsų dabartinių namų su visomis jų silpnybėmis, bet taip pat reikia kvėpuoti Dvasios pripildytu deguonimi mūsų būsimuose namuose be sienų.
