Kai išgirstu žodį gailestingumas, prieš akis man iškyla pats Dievas, Jėzus Kristus. Kitaip ir negali būti, nes Vilniuje stūkso šventovė, kurioje matome Jėzaus Gailestingumo paveikslą su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.
Esu užaugęs Lenkijoje, ir, pamenu, kaip būdamas mažas su tėvais lankiausi Čenstachavoje. Jos šventovėje kažkoks žmogus man padovanojo Jėzaus Gailestingumo paveiksliuką, dar pridėjo Rožinio dešimtuką ir sakė, kad galima kalbėti Gailestingumo vainikėlį. Tai buvo pirmasis gyvas susitikimas su Dievo gailestingumu, kuris iki šiol man išliko atmintyje.
Galvodamas apie gailestingumą, visada matau Dievą, kuris atleidžia. Ir šis Dievo atleidimas visada yra tobulas, visiškas, beribis, be jokių sąlygų ar išimčių. Vos kas nors prisiartina prie Dievo ir pripažįsta savo kaltę, tuomet ir gauna gailestingumą. Vos kas nors supranta savo silpnumą, išsyk Dievo Gailestingumas jį pakelia.
Man Dievo gailestingumas asocijuojasi su naujų dalykų sukūrimu. Taip, kaip Dievas savo iniciatyva sukūrė visą pasaulį, ir nieko neklausė nori to ar ne. („Aš myliu ir todėl kuriu!“) Taip ir čia, Dievas yra toks gailestingas, kad atleidžia. Žmogus turi tik prieiti, kaip prie kokio švediško stalo, ir pasiimti šį gailestingumą. Žinoma, pirmiausia tenka pripažinti savo kaltę, menkumą, nuodėmingumą ir tada galima nuolankiai semti gailestingumą.
Apie gailestingumą Jėzus plačiai kalba ir pasakoja Evangelijoje. Štai per Atvelykį, Dievo Gailestingumo sekmadienį, Evangelijoje mes girdime apie tai, kad Jėzus kvėpė apaštalams ir sakė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“.
Jėzus apaštalams suteikia šią galią atleisti, kad jie irgi galėtų kitus žmones atvesti prie Jėzaus ir šie semtųsi gailestingumo. Jėzus trokšta, kad gailestingumas būtų plačiai išlietas ant viso pasaulio žmonių, kad kiekvienas galėtų jį priimti, ir žmonės neštų patį Jėzų Kristų ir jo gailestingumą kitiems žmonėms. Jėzui nuolat rūpėjo ir rūpi, kad kiekvienas galėtų būti šiuo gailestingumu atnaujintas. Čia yra tarsi kūryba, – kaip pirmiausia Dievas sukūrė žmogų, taip dabar per gailestingumą jį atnaujina.
Gailestingumo slėpinio mes negalime suprasti be nuodėmės. Jei kas nors mano, kad nuodėmė yra tik nelemtas prigimties brokas, netyčia atsitikusi klaida, arba įsitikinimas, kad toks esu ir toks liksiu, ir nieko čia nepakeisi (žmogus nepripažįsta savo kaltės), tuomet jis tinkamai neatpažins bei neįvertins gailestingumo. Nes žmogui jo nereikia.
Gailestingumo slėpinio mes negalime suprasti be nuodėmės.
Toks žmogus nelaiko savęs tokiu, kuriam kažko trūksta. Jis prilygina save, kaip Adomas ir Ieva, Dievui. Tai yra puikybės nuodėmė. Jei žmogus supranta savo ribotumus, netobulumą, polinkį į nuodėmę, tada suvokia, kas yra Dievo Gailestingumas. Be supratimo, kas yra nuodėmė, nesuprantama, kas yra gailestingumas.
Evangelijoje yra daug vietų, kur Dievas rodo gailestingumą. Kartais žmogus sako: „Aš nevertas priimti Dievo Gailestingumą, nes esu toks menkas ir tiek prisidirbęs, kad Dievas tikrai negali manęs pasigailėti…“
Tuomet man prieš akis iškyla Golgotos viršūnė, kur šalia nukryžiuotojo Jėzaus yra ir du piktadariai. Vienas jų juokėsi iš Jėzaus ir tyčiodamasis sakė: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“. O antrasis kalbėjo: „Mes nusidėjome, nes skriaudėme žmones, taigi nusipelnėme viso šito, ir tai teisinga bausmė“ (plg. Lk 23, 39-43)
Nesulaukęs žmonių gailestingumo, Gerasis Nusikaltėlis ieškojo Dievo Gailestingumo, nes neturėjo vilties susilaukti jo iš žmonių. Ir Jėzus jam pažadėjo rojų. Taigi Dievo gailestingumas yra beribis. Net ir didžiausias piktadarys, jei prieina prie gailestingumo šaltinio, pripažinęs savo kaltę, gauna gailestingumą.
Dievas savo gailestingumui parodyti gali surasti įvairiausių būdų. Jėzus Kristus atleido šiam piktadariui Golgotoje be kunigo, be šiandien praktikuojamos išpažinties. Jėzus taip pat be šiandien žinomų išpažinties apeigų atleido ir nusidėjėlei, pagautai svetimaujant, kurią norėjo užmėtyti akmenimis (plg. Jn 7, 36-50).
Dievas savo gailestingumui neturi ribų, todėl jis neapribotas vienaip ar kitaip atleisti nuodėmes. Tačiau mes, kaip Bažnyčia, galime garantuoti, kad tik išpažinties metu per Sutaikinimo sakramentą tikrai gauname išrišimą ir atleidimą. Ir mums tai patirti yra geriausias, būtiniausias ir lengviausias kelias. Todėl ir reikia atlikti išpažintį, nes mes dabar juk negalime prieiti prie paties Jėzaus ir jo paprašyti atleidimo.
Šv. Ambraziejus pasakė labai įdomų dalyką, kad Bažnyčia turi du atsivertimo kelius: vandenį ir ašaras. Tai yra Krikšto vanduo ir atgailos ašaros. Dievas atleidžia nuodėmes per Krikštą ir išpažintį. Tai yra tie du sakramentai, kuriais Dievas teikia savo gailestingumą, atleisdamas nuodėmes.
Šv. Antanas Paduvietis, mūsų brolis, vienas iš garsiausių pasaulio šventųjų, viename savo pamoksle sakė, kad Dievo Gailestingumas pirmiausia yra gražus, nes atleidžia nuodėmes ir pakeičia žmogų, atnaujina tai, ką nuodėmė sugriovė.
Toliau šv. Antanas sako, kad Dievo gailestingumas yra platus, nes apima visą žmogų, visus jo darbus, visą jo praeitį, kur buvo nusižengęs, taip pat ir visą dabartį, kurioje žmogus gyvena, ir ateitį, tai ką žmogus planuoja padaryti. Taip ištobulinamos žmogaus savybės, jo talentai, pasirūpinama jo ateitimi, jis ruošiamas ateinančiai kovai dėl savo šventumo.
Be to, šv. Antanas sako, kad Dievo Gailestingumas yra brangus, nes ne tik duoda šventumą čia, Žemėje, bet garantuoja ir Dangų bei Išganymą, amžinąjį gyvenimą, draugystę ir bendrystę su Dievu, artumą su šventaisiais. Ir tam nebus jokių ribų. Dievo Gailestingumas yra brangus, nes žmogui atrakina Dangų ir Amžinybę.
O man, kaip kunigui, Dievo gailestingumas taip pat yra labai savas. Nes ir pats žinau, ką jis reiškia, kadangi einu išpažinties ir pats jų klausau. Labai džiaugiuosi kiekviena išpažintimi, kai žmonės ateina ir prašo Dievo gailestingumo, kad galiu būti šių žmonių atsivertimo liudininku. Jie ateina ir susitinka su Dievu. Ir kartais tai įvyksta taip akivaizdžiai, kad net matosi, kaip žmogus tiesiog pasikeičia išpažinties metu. Ateina vienoks, o nuo klausyklos pakyla visiškai kitoks, tampa tarsi nauju žmogumi.
Išpažinties nereikia bijoti visiškai. Yra penkios geros, teisingos, nešventvagiškos išpažinties sąlygos. Tai sąžinės patikrinimas, gailestis, tvirtas pasiryžimas nebenusidėti, išpažintis, atgaila ir taisymasis. Šias penkias sąlygas reikėtų išpildyti, kad šis sakramentas būtų vaisingas. Nuostabu, kaip Dievas mums viską paruošia.
Nors Dievas ir žinojo, kad Adomas ir Ieva rojuje nusidės, susipriešins su Dievu, vis tik rizikavo ir sukūrė juos. Vadinasi Dievas žinodamas, kad žmonės nusidės, neištvers tikėjimo kelyje, kad bus sunku Dievo įsakymus išlaikyti, gyventi pagal Evangeliją, suprato, ko mums reikės, todėl ir įsteigė išpažinties sakramentą. Mums dar nenusidėjus, Dievas jau paruošė visą ateitį, parengė vidinio išgydymo procesą. Tai yra begalinė Dievo meilė, teikianti mums gailestingumą.
Neretai žmonės galvoja, nieko nenužudžiau, nieko neapvogiau, tai gal ir nereikia tos išpažinties. Bet kartais ir mūsų paprastos, kasdienės nuodėmės, kurias dažnai pradedame kartoti ir daryti, dėl savo dažnumo tampa sunkiomis.
Sunki nuodėmė gali tapti ir yda, kuri įsitvirtina mūsų gyvenimuose, elgsenoje, tuomet gali atsirasti priklausomybė. Nors nebenorime kažko daryti, vis vien automatiškai darome.
Tarkim, vieną kitą kartą išsprūsta koks negeras žodis, keiksmažodis… Bet jei šie keiksmažodžiai tampa mūsų žodyno dalimi ir juos imame sakyti kasdien? Pats žmogus gali net nepastebėti, kaip tai tampa įpročiu, yda. Žmogus net ir nenorėdamas, iš įpročio gali toliau keiktis, o tai jau gali išsivystyti į priklausomybę.
Palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka yra labai gražiai pasakęs, kad Jėzus savo gailestingumu vijosi visus nusidėjėlius. Dievas ieško įvairiausių kelių į mūsų širdį, kad tik mes atsiverstume, kad tik mes į jį atsigręžtume. Taigi jis – Gerasis Ganytojas, kuris kur tik galėdamas mūsų visur ieško, ir savo gailestingumu vejasi mus.
Išpažintis yra tikrai atnaujinantis šaltinis, todėl nieko nebijant verta iš jo nuolat semtis gailestingumo. Kartais matau, kad žmonės ateina vis su tomis pačiomis nuodėmėmis, kartais jau ir nusiminę, nusivylę savimi. Tačiau išpažinties malonė, Dievo suteiktas gailestingumas jiems sugrąžina viltį, suteikia entuziazmo, stiprybės, atrodo, žmogus pradeda gyventi tarsi naujai.
Išpažintis yra tikrai atnaujinantis šaltinis, todėl nieko nebijant verta iš jo nuolat semtis gailestingumo.
Apie gailestingumą labai svarbu pasakyti dar vieną dalyką. „Tėve mūsų“ maldoje yra žodžiai: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Jei patys prašome ar norime prašyti Dievo atleidimo, tai pirmiausia turime patys atleisti, o jei neatleidžiame, tuomet neturime teisės prašyti Dievo Gailestingumo.
Šv. Antanas Paduvietis sakydavo, kad mes gauname tarsi paskolą iš Dievo, tad turime būti gailestingi. Jei gavau gailestingumo dovaną, tai ir aš turiu būti gailestingas, jei kas nors mane įžeidė, tai turiu atleisti, jei matau, kad kam nors reikia pagalbos, tai turiu jam padėti, klystantį turiu pamokyti, įspėti.
Mes ne vieni turime siekti šventumo, bet kartu su kitais. Savo pavyzdžiu turime padėti kitiems artėti prie šventumo, prie Dievo, savo gailestingumu parodyti šį kelią. Jei žmogus pats vienas, su niekuo nesidalindamas, pasisavina gailestingumą, tai drįstu teigti, kad malonė žmoguje tarsi supūva, suyra, nelieka jos ir nebūna gerų vaisių.
Taip, tuo metu gaunama viskas, ko reikia, bet toliau nebręstama, neaugama, dingsta vidinis grožis, nėra vaisių. Labai panašu į žydintį medį, kuris neduoda vaisių. Gailestingumas leidžia mums sužydėti, bet jei pasisavinu jį, deja, vaisių neatnešu. Taip net ir gražiausias žydėjimas lieka bevertis. Todėl ir turime būti kitiems gailestingi.
Baigdamas norėčiau palinkėti, kad Dievo Gailestingumas apgaubtų visą pasaulį. Jėzus trokšta pasauliui gailestingumo, todėl jis ir ryžosi tapti žmogumi, mirė ant Kryžiaus, davė Bažnyčiai ir apaštalams galią atleisti nuodėmes.
Jis pašaukė sesę Faustiną būti jo gailestingumo sekretore, o jos darbo tesėja Jėzus pasirinko dar vieną seserį Heleną Majevską, kuri gyveno Vilniuje, Trakų gatvėje. Ji į Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų (pranciškonų) bažnyčią ateidavo melstis. 1946-48 m. joje šiai Angelų kongregacijos seseriai taip pat vyko Jėzaus Kristaus apsireiškimai.
Įspūdingas Dievo bruožas nuolat save atiduoti. Jis duoda tai, ką turi brangiausia.
