1951 metų spalio pabaigoje kelias dienas praleidau graikų vienuolyne Dionisijate. Ten susipažinau su vienu graiku iš Sikono, kuris buvo gyvenęs Rusijoje, Kaukaze, o per pilietinį karą iš ten pasitraukė į Atoną. Tai buvo tėvas Jefimijus. Turėjo jis per šešiasdešimt metų ir pasižymėjo ypatinga išmintimi. Vienuolyne ėjo bibliotekininko pareigas.
Kartą vakare drauge sėdėjome jo celės balkonėlyje, tiesiai virš jūros. Rudeniškas oras buvo šiltas ir kupinas tylos. Besileidžianti saulė auksu dažė dangų ir jūrą, o mes kalbėjomės apie maldą.
– Nors skaitomos ir giedamos bažnytinės bei vienuoliškos maldos dvasiniam gyvenimui yra naudingos, jos trunka tik tam tikrą laiką, – pastebėjo tėvas Jefimijus. – Ne visuomet po ranka turime reikiamas knygas ir natas, be to, negalime visą laiką praleisti bažnyčioje ar celėje, – reikia gyventi, klusniai vykdyti kasdienes pareigas. Nežinau, kuri kita malda, išskyrus Jėzaus maldą, gali būti nepaliaujama. Šiai maldai praktikuoti nereikia nei bažnyčios, nei celės, nei knygų. Jėzaus malda galima melstis visur – namie, gatvėje, kelionėje, kalėjime ar ligoninėje. Tik reikia to išmokti.
– O kaip? – paklausiau.
– Visai nesvarbu, kaip. Iš pradžių, celėje ar kelyje, kai aplinkui nėra žmonių, kartok ją balsu. Tačiau kartok atidžiai, lėtai, gailiai, panašiai, kaip elgetos ant šventoriaus maldauja: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Kartok ją, kai tik pasitaikys proga. Paskui kartok mintyse, bet taip pat atidžiai ir lėtai. Vėliau ją gali derinti su kvėpavimu ir širdies plakimu. Tačiau vienas pats nebandyk, tegul kas nors iš taip besimeldžiančių tave pamoko, antraip gali negeros mintys užvaldyti ar kas nors panašaus nutikti. Tau gali prireikti tam daugelio metų, bet gal ir greitai išmoksi. Ir pradės tavo prote ši malda pati kaip šaltinėlis čiurlenti, ar tu vaikščiotum, ar dirbtum, ar miegotum. Nors miegi, tavo širdis budi. Paskui ir žodžių nebereikia, visas tavo gyvenimas tampa malda.
– O kaip galima sužinoti, ar toli pažengęs tas, kuris praktikuoja Jėzaus maldą?
– Jeigu nori pramokti maldos meno, pasirink tylų, nuolankų ir pakantų senolį, kuris nesinervina, nerėkia, nenurodinėja, nes yra ir tokių senolių, kurie kitiems imasi vadovauti, pirma patys savęs neįveikę. Tarkim, jie išmano išorinę, techninę maldos pusę, tačiau nėra panirę į jos dvasią. Pats pagalvok, ar gali kitus smerkti tas, kuris nuolatos maldauja: „pasigailėk manęs, nusidėjėlio“?
– Tėve, o koks, jūsų manymu, yra didžiausias dvasinis žygdarbis?
– Žinoma, kad kvailybė dėl Kristaus, nes šio pasaulio išmintis Viešpaties akyse yra kvailystė. Ir atvirkščiai – Dievo kvailybė pranoksta mūsų išmintį. Tačiau tai sunkus žygdarbis ir jo nevalia pačiam imtis, nebent senolis patartų.
– O kas po to?
– Piligrimystė, kaip darė knygos „Atviri keliauninko pasakojimai“ autorius. Pasauliui toks poelgis taip pat beveik kvailystė. Vėliau – atsiskyrėlio gyvenimas ar įprasta vienuolystė. Tačiau atsimink, kad svarbiausia ne išorė, bet vidus. Juk pasitaiko ir apsimetusių Dievo kvaileliais, ir veltėdžių piligrimų. Arba pasipūtusių ir visus smerkiančių atsiskyrėlių bei netikusių vienuolių. Išsigelbėti galima visur, taip pat ir pasaulyje. Tik vienuolyne ir dykumoje lengviau. Pagundų mažiau. Bet ir vienuolyne, jei kaip reikiant nesimelsi, greitai tuštybei pasiduosi. Ne tik iššvaistysi, ką sukaupei, bet ir nusirisi dar žemiau, nei anksčiau buvai ir net nuo Dievo nusigręši. Pasitaiko ir tokių atvejų.
Mes palikome balkonėlį ir nusileidome į auksinio saulėlydžio nušviestą bažnyčią. Liturgija, kaip įprasta Atone, prasidėjo lėtai ir ilgesingai. „Jėzau Kristau, Nemirtingojo, Dangiškojo, Šventojo, Palaimintojo Tėvo šlove, romioji Šviesa! Palydėję saulę į Vakarus, žvelgdami į vakaro žarą, mes giedame Tau, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia…“
Vakare išėjęs į savo celės balkonėlį, stebėjau nesuskaičiuojama gausybe žvaigždžių nusėtą dangų. Prie manęs tyliai prisiartino tėvas Jefimijus:
– Žiūrite į dangų? Matote, kokia didinga ir graži yra kūrinija. Apie tai, ką kalbėjome, per daug galvoti neverta, ateis laikas ir suprasite daugybę dalykų, kurie pasiekiami tobula malda. Protu čia nieko nesuprasi, reikia nušvitimo. O pasaulyje dėl rūpesčių žmonės viso šito nepastebi, ir atleisk, Viešpatie, kaip kiaulės, ieškodamos gilių, težiūri į žemę. Tikroji laimė ir grožis atsiskleidžia tam, kuris su Dievu gyvena. Taip, didinga ir maloninga yra maldos galybė. Lyginant su ja viskas yra visiška tuštybių tuštybė.
