Simbolinė kalba
Pirmiausia – kodėl Apreiškime šv. Jonui pasitelkiama simbolinė kalba? Kodėl Jonas nerašo aiškiau? Žinoma, tikėjimo lygmeniu tai – Šventosios Dvasios įkvėpimas, tačiau pagrįstai kyla klausimas: kodėl Šventoji Dvasia, būdama išmintinga, norėjo, kad ši knyga būtų parašyta vien simbolių kalba? Esminė priežastis būtų ši: Apreiškime kalbama apie dangiškąją tikrovę, kurios apibūdinti kitaip, kaip simboliais, neįmanoma. Pavyzdžiui, tai vienintelė Naujojo Testamento knyga, kurioje vaizduojamas dangus (pvz., Apr 4–5; Apr 21–22); bet kaip aprašyti dangų, jei ne simbolių kalba? Kita priežastis – tokios kalbos poveikis skaitytojui. Daugelis Apreiškimo Jonui scenų persmelktos stulbinamos jėgos – įprasta kalba to neperteiksi.
Kadangi visas Apreiškimas Jonui parašytas simbolių kalba, aiškinti jį pažodžiui būtų didelė klaida. Verčiau turime stengtis išsiaiškinti vartojamų simbolių prasmę, – pirma, žmogiškosios patirties lygmeniu, antra, ką jie reiškia Biblijoje ir, trečia, istoriniame knygos rašymo kontekste.
Reikia šiek tiek laiko ir atkaklumo, kad apsiprastume su Apreiškimu ir pradėtume skonėtis įspūdingu jo grožiu. Kai mums sunkiai eisis, prisiminkime, kad Apreiškimas Jonui yra vienintelė Biblijos knyga, skaitytojui skelbianti palaiminimą: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, ir tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti“ (Apr 1, 3). Todėl tikrai verta pasistengti prisijaukinti šią knygą ir gauti ypatingą palaiminimą. Bet kuriuo atveju aišku, kad turime stengtis suprasti, ką skaitome, bet neturime pamiršti, kad Dievo žodis maitina mus labiau nei suprantame, jei tik priimame jį su tikėjimu ir meile. Pavyzdys gali būti tai, ką šventasis Lukas mums du kartus pasakoja apie Mergelę Mariją:
Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. (Lk 2, 19. 51. )
Nuostabą kelia tai, kad Marija nesupranta šių Jėzaus žodžių: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Vis dėlto ji savo širdyje saugo dieviškąjį žodį, kuris viršija jos supratimą, ir nepaliauja jo svarstyti.
Grįžkime prie Apreiškimo Jonui, – jei mums sunku suprasti, nereiškia, kad neturėtume jo skaityti. Tiesą sakant, jei pradedame geriau suprasti kurią nors ištrauką, gauname įžvalgų ir kitoms, ir norime skaityti toliau.
Medituojant Šventąjį Raštą pravartu pasidomėti, ką apie skaitomas ištraukas yra pasakę šventieji. Iš tiesų šventieji yra klusnesni Šventajai Dvasiai nei mes, tad ji suteikia jiems daugiau aiškumo, o tada jie dalijasi su mumis. Deja, turime pripažinti, kad Bažnyčios Tradicija Apreiškimo Jonui klausimu skurdoka. Turime galvoje, kad labai nedaug Bažnyčios Tėvų, šventųjų ir mokytojų komentavo Apreiškimą Jonui. […]
Bažnyčios sąžinės tyrimas
Prisikėlusio Kristaus regėjimas toks galingas, kad Jonas krinta tarsi negyvas, tarsi prislėgtas dieviškosios šlovės. Tačiau Kristus tuoj pat jį pakelia ir prašo parašyti septynioms Azijos Bažnyčioms ir papasakoti, ką matė. Taigi iškart po įžanginio regėjimo eina Apreiškimo 2 ir 3 skyriai, kuriuose pateikiami laiškai septynioms Azijos Bažnyčioms. Galime pasakyti, kad šiuose laiškuose Kristus tiria Bažnyčių sąžinę. Kiekvieną laišką jis pradeda nuo to, kad gerai žino jų konkrečią padėtį (paprastai sakydamas: „Aš žinau tavo darbus“), tada įvardija teigiamus dalykus ir pamini neigiamus. Tada pateikia paraginimą ir baigia gražiu pažadu laimėtojui.
Laiškai septynioms istorinėms Mažosios Azijos Bažnyčioms, kuriose Jonas turėjo ypatingą autoritetą, jei šitaip rašė, pasiekia visą Bažnyčią. Bažnyčių Azijoje būta septynių, šis skaičius simboliškai primena pilnatvę ir tobulumą. Be to, ištara kiekvieno laiško pabaigoje „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba Bažnyčioms“ rodo, kad žinia, skirta konkrečiai Bažnyčiai, nėra skirta tik jai, bet perduodama ir kitoms Bažnyčioms, kad šios galėtų turėti naudos. Kadangi Apreiškimas šv. Jonui yra Naujojo Testamento kanono dalis, vadinasi, mums skirtas Dievo žodis, ir akivaizdu, kad Kristaus žinia Bažnyčioms peržengia tiesioginių istorinių adresatų ribas. Dievo žodis, be abejo, yra sąlygotas istoriškai, tačiau peržengia šio sąlygotumo ribas. Per rašytinius tekstus, esančius erdvėje ir laike, Viešpats kalba mums šiandien. Palyginimui: mes negyvename Korinto mieste ar pirmame krikščioniškosios eros amžiuje, tačiau šv. Pauliaus laiškai korintiečiams mums skirti ir šiandien, nes Viešpats per juos toliau mums kalba. Tas pats pasakytina apie Apreiškimą Jonui ir apskritai apie visas Šventojo Rašto knygas: jos buvo duotos tam tikrame istoriniame kontekste, tačiau jų mokymas peržengia to konteksto ribas.
Svarbu pažymėti, kad Apreiškimo 2 ir 3 skyriai (laiškai Azijos Bažnyčioms) yra vienintelė vieta Naujajame Testamente, kur Kristus tiria Bažnyčios sąžinę. Vien tai rodo išskirtinę šios dalies svarbą. Kai tiriame savo sąžinę, pavyzdžiui, prieš eidami išpažinties, šaukiamės Šventosios Dvasios ir prašome, kad ji mus apšviestų, o tada pradedame patikrinimą, stengdamiesi nepamiršti svarbių dalykų. Kadangi sąžinės tyrimą čia atlieka pats Kristus, tai jis atliekamas tobulai. Nuo Kristaus žvilgsnio neprasprūsta niekas.
Taip pat įsidėmėtina, kad Kristus visada pradeda nuo teigiamų dalykų ir tik po to pamini neigiamus. Tai labai svarbu! Jis į Bažnyčias žiūri su meile ir pirmiausia įžvelgia, kas gera. Taip turėtų būti ir mums: sekdami Kristumi, turėtume savo artimame visada stengtis pirmiausia įžvelgti gėrį, užuot iškart puolę kritikuoti: „Ak, šitas turi tokį trūkumą…“ Taip darydami galime pasiekti kraštutinumą ir tapti panašūs į demoną, kuris mumyse mato tik neigiamus dalykus, atmesdamas gėrį. Ne veltui Apreiškimas Jonui vadina jį „mūsų brolių kaltintoju“.1
Turime dažnai grįžti prie Kristaus atlikto Bažnyčių sąžinės tyrimo, nes jis mums išskirtinai atskleidžia, kokie dalykai Kristui yra brangiausi ir kokie labiausiai žeidžia jo širdį2. Ir tai nebūtinai tie dalykai, apie kuriuos pagalvotume spontaniškai.
Klausimai sąžinės tyrimui
▶ „Eikš,– sako man širdis, – jo veido ieškok!“ (Ps 26, 8). Ar man patinka kontempliuoti Kristaus veidą? Ar maldoje skiriu tam laiko?
▶ „[jis] pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Ar tikrai tikiu negirdėta, nuolatine ir besąlygiška Kristaus meile man, net kai nusidedu?
▶ „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras yra VIEŠPATS“ (Ps 33, 9). Ar pagalvoju prašyti Šventosios Dvasios įveiklinti manyje išminties dovaną?
1 12, 10. Žr. taip pat Job 1, 9–11; 2, 4–5.
2 „Kiekvieną krikščionį labai domina, ką Kristus mano apie Bažnyčią. Taip pat svarbu, ką mes apie ją manome, stebėdami iš vidaus, ir ką kiti mano apie ją, stebėdami iš išorės. Tačiau paties Jėzaus Kristaus nuomonė yra daug svarbesnė, nes jis yra Bažnyčios steigėjas, galva ir teisėjas. […] Ką Kristus mano apie savo Bažnyčią? […] [Be evangelijų, Apaštalų darbų ir Naujojo Testamento laiškų] turime dar vieną šaltinį, kurį linkstama pamiršti: Apreiškimo Jonui knygą“ (John Stott, Le regard du Christ sur l’Église, p. 4; šis veikalas yra geras laiškų Azijos Bažnyčioms dvasinis komentaras).
Alain-Marie de Lassus knygos „Ką dvasia kalba Bažnyčiai. Rekolekcijos su Apreiškimo šv. Jonui knyga“ ištrauka
Knygą galima įsigyti internetu: „Magnificat“ leidiniai https://www.magnificat.lt/prekiu-kategorijos/el-knygynas/knygos/ arba katalikiškuose knygynuose.
