Rugsėjo 12-14 dienomis Miunchene (Vokietija) vyko vokiečių katalikų solidarumo akcijos Renovabis konferencija, kurios metu buvo paminėtas organizacijos įsikūrimo trisdešimtmetis. Konferencijoje dalyvavo virš 200 delegatų iš 26 šalių. Lietuvą konferencijoje atstovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas kun. Mindaugas Šlaustas.
Renovabis jubiliejaus šventė prasidėjo mišparais, kuriems vadovavo Miuncheno Freisingo arkivyskupas kardinolas Reinhardo Marxo. Homilijoje kardinolas priminė šv. Jono Pauliaus II reikšmę sakydamas, jog be šio popiežiaus būtų buvę sunku įvykdyti Vokietijos suvienijimą bei prislėgtų valstybių išsilaisvinimą. Kardinolas priminė šventojo popiežiaus žodžius apie Europą, kuri turi kvėpuoti abiem plaučiais, t. y. Vakarų Europos gyventojai negali pamiršti ilgus metus komunistinę priespaudą kentusios Rytų Europos. Būtent ši paskata leido atsirasti solidarumo akcijai Renovabis.
Didelio susidomėjimo sulaukė buvusio Vokietijos federacinės respublikos prezidento Joachimo Gaucko pranešimas. J. Gauck ragino mokytis iš klaidų, kurias Vokietija padarė santykiuose su Rytų Europos kraštais. Jis pripažino, kad Vakarai neįsiklausė į Rytų Europos kraštų nuomonę apie grėsmę keliančią Rusiją ir leido formuotis naujam imperialistiniam mąstymui. Vokiečiai per ilgai klausėsi klaidingų pranašų iš Maskvos; akių neatvėrė nei karas Gruzijoje nei Krymo aneksija… Buvęs prezidentas apžvelgė ir dabartinę visuomenės padėtį. Laisvėje išaugusi karta neatsakingai mėgaujasi laisve, bet nenori prisiimti atsakomybės tikėdama, kad kiti imsis iniciatyvos. Paradoksalu šioje situacijoje yra tai, kad liberali visuomenė padeda pamatus diktatūrai atsirasti, nes pavargstama nuo neatsakingos laisvės ir ilgimasi „tvarkos“. Tad nenuostabu, kad pastebimas diktatoriškas idėjas atstovaujančių judėjimų stiprėjimas.
Renovabis vadovas kun. prof. Thomas Schwartzas priminė, jog organizacijos pavadinimas kilo iš noro atnaujinti žemės veidą (lot. renovabis faciem terrae) ir padėti atsikurti iš komunistų valdžios išsivadavusiems Europos kraštams. Konferencijoje buvo daug įdomių debatų, kuriuose dalyvavo dvasininkai, politikai, mokslininkai iš įvairių Europos kraštų.
Pranešimuose ir diskusijose buvo analizuojamos laisvės, nusivylimo laisve ir demokratija temos. Demokratijos deficitas veda link chaoso, todėl buvo siūloma kalbėti ne apie atitrauktas idėjas, bet grįžti prie patirtinių dalykų. Pastebėta, kad politikoje partinė sistema patiria krizę, nes politinės partijos atsitraukė nuo savo šaknų ir bando „gaudyti“ rinkėjų nuotaikas skelbdami tai, kas patinka rinkėjams, o ne tai, dėl ko tos partijos buvo įkurtos. Kadangi rinkėjų nuotaikos greitai keičiasi, vis didesnį populiarumą įgauna politiniai judėjimai, greičiau prisitaikantys prie politinių nuotaikų kaitos. Visuomenėje reikalingas dialogas, tačiau ir tai reikalauja aukos, t. y. pasiruošimo suabejoti savo nuomonės neklaidingumu ir įsiklausyti į kito nuomonę.
Europa kaip kontinentas yra žymiai didesnis už Europos Sąjungą, todėl svarbu nepamiršti už ES ribų esančių valstybių bei vietinių bažnyčių. Krikščioniškas identitetas turi būti viršesnis už nacionalinę priklausomybę. Juk nėra vokiečių katalikų bažnyčios, nėra lenkų katalikų bažnyčios, bet yra Katalikų Bažnyčia Vokietijoje ir ta pati Katalikų Bažnyčia Lenkijoje. Tad neieškokime susipriešinimo ten, kur jo negali būti. Platinama nuomonė apie „vakarietiškų“ vertybių pražūtingumą, tačiau Vakarų Europoje yra daug gražių dalykų, apie kuriuos kažkodėl bijomasi kalbėti.
Diskusijų metu buvo daug kalbama apie globalų solidarumą, kurio pagalba galime įveikti globaliai veikiantį blogį. „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą!”
