Ankstų Velykų rytą Bažnyčia sveikina prisikėlusį Kristų, o kartu ir visus tikinčiuosius, prisikėlusius naujam gyvenimui kartu su Kristumi. Velykų sekvencija apgieda mirties ir gyvybės kovą, kurioje triumfuoja mirtį nugalėjęs gyvybės Valdovas.
Tai rodo, kad gražus bei kilnus tikslas pareikalauja aukos, atsižadėjimo ar net kovos. Dažniausiai kovos terminą mes girdime politiniame kontekste, tačiau ankstyvoji Bažnyčia, skelbdama Kristaus pergalę, nenutylėjo ir apie kovą, kuri atnešė tokią didžią pergalę. Juk egzistuoja dvasinės kovos, su kuriomis kasdien susiduriame apsisprendimų kryžkelėse.
Alyvų sode maldos metu Viešpats Jėzus kovojo, kad žmogiškasis silpnumas neužgožtų Tėvo valios, o raginimas nužengti nuo kryžiaus nesugundytų vaikytis patogumų ar malonumų. Prisikėlimas parodė, kad Kristus yra Nugalėtojas, kviečiantis kaltėje matyti atleidimą, susiskaldyme – vienybę, kančioje – džiaugsmą, o mirtyje – gyvenimą.
Evangelija mini, kad Kristaus prisikėlimo žinios paraginti apaštalai bėgo siauromis Jeruzalės gatvėmis prie kapo ir rado jį tuščią. Nors jie dar nebuvo supratę Rašto, kad Viešpats turėsiąs prisikelti iš numirusių, tačiau pamatė ir įtikėjo. Tikėjimas Kristaus prisikėlimu yra kertinė krikščionybės tiesa, keičianti įtikėjusiųjų gyvenimus.
Susitikimas su prisikėlusiu Kristumi vyksta labai įvairiai. Štai Marija Magdalietė atpažino Prisikėlusįjį iš balso, apaštalas Tomas – iš žaizdų, o Emauso mokiniai – iš duonos laužymo. Šie trys pagrindiniai Kristaus asmens pažinimo keliai ir šiandien Bažnyčiai labai aktualūs.
Tikėjimas Kristaus prisikėlimu yra kertinė krikščionybės tiesa, keičianti įtikėjusiųjų gyvenimus.
– Viešpaties balsas skamba tuomet, kai skelbiama Evangelija, aiškinamas Dievo žodis, ruošiamasi priimti sakramentus. Žodžio skelbimo tarnystės centre yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo įvykis. Anot popiežiaus Pranciškaus, „Dievo žodis mumyse nueina kelią. Jo klausomės ausimis ir jis pereina į širdį; jis nelieka ausyse, bet turi pasiekti širdį; o iš širdies pereina į rankas, į gerus darbus. Tai yra Dievo žodžio nueinamas kelias: per ausis į širdį ir į rankas“. Dievo žodžio klausytojai ir vykdytojai yra patikimi Kristaus prisikėlimo liudytojai.
– Jėzus atpažįstamas iš žaizdų, nes net ir po prisikėlimo žaizdos patvirtino jo asmens tapatybę. Bažnyčia yra pasaulyje gyvenantis ir veikiantis mistinis prisikėlusio Kristaus kūnas. Tad ir Bažnyčia bei pasaulis turi sužeidimų, kurių nevalia ignoruoti ar jų nematyti. Neatpažinsime prisikėlusio Kristaus, jei vengsime prisiliesti prie visuomenės ar Bažnyčios žaizdų, nes pats Viešpats save sutapatino su ligoniais, vargšais, pabėgėliais ar kitaip nuskriaustais žmonėmis. Iliuzija būtų manyti, kad gyvename idealiame pasaulyje. Gydantys prisilietimai tiesoje ir meilėje leidžia nuskriaustųjų asmenyje sutikti prisikėlusį Kristų.
– Jėzus atpažįstamas laužant duoną, t. y. švenčiant Eucharistiją. Juk šventosios Mišios yra realus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimas, kuriame Viešpats šventojoje Komunijoje pats save dalija. Joje slypi giliausias žmogaus ir Dievo vienybės troškimas. Jėzus pats tapo duona, kad galėtų mus maitinti keliaujant į Kristaus prisikėlimo laimėtą tikrovę. Iš Eucharistijos liturgijos kyla pritarimo šūksnis – „Kristus mirė, Kristus kėlės. Kristus vėl ateis!“
Brangūs broliai ir seserys,
Kaip Viešpaties mokiniai bėgte bėgo prie tuščio kapo ir troško kuo greičiau sutikti prisikėlusį Kristų, taip ir mes skubėkime per netikėjimo speigą, per abejingumo ir nemeilės ledą, per pavydo ir išdavystės gruodą į Kristaus prisikėlimo šviesos nušviestą tikrovę.
Prisikėlęs Viešpats Jėzus Kristus tesuteikia mums pasitikėjimo ir vilties, tegaivina mūsų bendruomenes, kad per Žodžio skelbimą, tarnavimą artimui ir Eucharistijos šventimą jose būtų atpažįstamas prisikėlęs Viešpats. Aleliuja!
