Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje vyksta sinodinio kelio pirmasis etapas. Ne vienam katalikui kyla klausimų apie šį procesą. Todėl su sinodinio kelio Lietuvoje Nacionaliniu referentu Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi kalbėjomės apie sinodiškumą, būgštavimus, kylančius ne vienam Bažnyčios veikloje dalyvaujančiam, pagundas ir išminties būtinybę. Vyskupą A. Jurevičių kalbino Tomas Viluckas.
Dažnas katalikas nesupranta kas yra šis sinodinis kelias. Kodėl iškilo būtinybė kviesti visą Bažnyčią į sinodą, kokia yra popiežiaus intencija?
-Po Vatikano II susirinkimo vyskupų sinodai vyksta reguliariai kas 3 – 4 metus ir skiriami įvairioms specifinėms sielovados temoms. Prieš kiekvieną sinodą vyksta specialistų diskusijos ir renkama informacija iš vietinių bažnyčių visame pasaulyje. Šis procesas palietė ir Lietuvą, nes sinodas šeimos klausimais siuntė klausimynus ir prašė informacijos šeimų sielovados darbuotojų, o sinodui jaunimo tema informaciją teikė ne tik jaunimo centrai, bet temos ir klausimai buvo viešai paskelbti oficialioje Katalikų Bažnyčios svetainėje katalikai.lt.
Šis sinodas išskirtinis tuo, kad jis nagrinės pačią sinodalumo temą, kuri pirmiausia svarbi ne kuriai nors specifinei grupei, bet visiems Bažnyčios nariams. Popiežius nori, kad kalbant apie sinodalumą visi pasijustų svarbiais ekspertais ir pateiktų svarių įžvalgų, kuriomis bus siekiama praturtinti Visuotinę Bažnyčią bei sustiprinti visų bendrą atsakomybę už Bažnyčią.
Didžiausia sinodo nesėkmė būtų jei praeitų formaliai, kaip sakoma „dėl paukščiuko“. Kokios yra garantijos, kad eilinį kartą nebus užlipta ant formalizmo grėblio?
-Sinodinis kelias yra adresuojamas visiems Dievo tautos nariams, o ne vien dvasininkams. Tad nuo žmonių aktyvumo ir noro atvirai pasidalinti savo mintimis bei įžvalgomis labai daug kas priklausys. Popiežius įvardija visą eilę pagundų, kurios gali trukdyti sinodiniam keliui: vesti save pačius, užuot buvus vedamiems Dievo, pagunda sutelkti dėmesį į save ir savo rūpesčius, pagunda regėti vien „problemas“ ir dėmesį telkti vien į struktūras ir t. t. O „dėl paukščiuko“ popiežius taip pat įspėja, kad „netupdytume Šventosios Dvasios į narvelį“.
Pasklidus žiniai apie būsimą sinodą pasigirdo ne tik entuziastingi, bet ir skeptiški balsai. Dalis katalikų baiminasi, kad Bažnyčioje įsitvirtins demokratija, pradės reikštis liberalizmas.
Šį požiūrį Vademekumas taip pat priskiria prie pagundų. Laikant sinodą savotišku parlamentu „sinodalumas tada supainiojamas su „politine kova“, kai viena pusė, kad valdytų, turi nugalėti kitą. Sinodalumo principui priešinga kurstyti priešiškas nuotaikas ar skaldančius konfliktus, keliančius pavojų Bažnyčios vienybei ir bendrystei“. Dvasinė teologija pataria su pagundomis kovoti.
Vokietijos Katalikų Bažnyčioje sinodinis kelias vyksta jau dvejus metus. Pagrindiniai ten svarstomi klausimai-moterų ordinacija, kunigų celibatas, vienalytės sąjungos. Kitaip tariant, siekiama persvarstyti Bažnyčios mokymą. Ar sinodo procese nėra užkoduota galimybė tokio pobūdžio pokyčiams?
-Vokietijos katalikai pradėjo sinodinį kelią, kuris turi mažai bendrumų su popiežiaus Pranciškaus inicijuotu procesu. Tai matoma netgi vizualiai, nes logotipai skirtingi, skirtingos svarstomos temos ir sprendimų priėmimo būdai. Popiežius taiko į esmę, nes ypač akcentuoja apmąstymą ir maldą, iš kurios gimsta įžvalgos, aptartos ir „patikrintos“ grupelėje. Būdamas jėzuitu popiežius iškelia skyrimo dovaną, paremtą šv. Ignaco Lojolos dvasių skyrimo metodu.
Būtų klaida į viena suplakti krikščioniškojo tikėjimo doktrinos dalykus, kurie remiasi dieviškuoju apreiškimu, ir grynai disciplinarinius ar struktūrinius patvarkymus. Taip pat būtų naivu manyti, kad pakeitus kokias nors struktūras staiga atgimtų parapijos, žmonės imtų plūsti į bažnyčias, pasikeistų visuomenė ir t. t. Panašaus pobūdžio eksperimentai keičiant krikščioniškąją doktriną buvo atlikti kai kuriuose protestantiškuose bendruomenėse, bet sulaukta priešingo rezultato, nei tikėtasi.
Popiežius Pranciškus eina saugiu keliu, nes sinodinio kelio pagalba nori mus giliau įšaknydinti Kristaus slėpinyje, tampriau sujungti su Bažnyčia ir paskatinti Bažnyčios bei pasaulio vaisingą dialogą.
Kadangi sinodinis kelias pagal idėją turėtų būti atviras procesas, kokie yra saugikliai, kad šiuo atvirumu nepasinaudos Bažnyčiai priešiškos jėgos? Pvz., per atvirus susitikimus organizuos provokacijas.
-Tikime gera žmonių valia ir noru pasidalinti savo nuomone. Priešišką nuomonę taip pat reikia išklausyti ir maldos tyloje spręsti apie jos pagrįstumą. Bažnyčia visų pirma yra besimeldžianti bendruomenė, nes iš santykio su Dievu kyla visos artimo meilės ir misijinės veiklos iniciatyvos.
Neišvengiamai sinodinis kelias kalba apie Bažnyčios misijos apmąstymą, kas implikuoja kritišką padėties vertinimą. Prisipažinsiu sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad kokiam nors kaime ar miestelyje parapijietis savo klebono akivaizdoje kritiškai pasisakytų. Kas užtikrins viso proceso veiksmingumą, skaidrumą?
-Pats kritikos procesas iš esmės yra pozityvus, jei norima situaciją geriau suprasti, įvertinti ir padėti keistis į gera. Gaila, kad kartais kritiką naudojame kitus paniekinti ar pažeminti. Kartais mūsų vertinimai atveria sopulius, prie kurių reikia artintis su meile, nes kitaip jie negalės būti pagydyti.
Kartais mūsų vertinimai atveria sopulius, prie kurių reikia artintis su meile, nes kitaip jie negalės būti pagydyti.
Parapijų kunigai raginami inicijuoti diskusinių grupelių susitikimus, bet patys nebūtinai privalo juose dalyvauti, nes tam yra ruošiami grupelių moderatoriai. Savo vyskupijos kunigų prašau dalyvauti susitikimo pradžioje ir pabaigoje, o visą grupelių dinamiką patikėti moderatoriams.
Sinodinio kelio procesas bus veiksmingas, jei žmonės atvirai pasisakys, vieni kitus išgirs ir bandys suprasti bei derinti net ir priešingas nuomones.
Kaip žmonių pasiūlymai bus atrenkami ir sintezuojami? Kokiais kriterijais remiantis bus sprendžiama, kurios įžvalgos vertos tolesnio svarstymo, o kurios – ne?
-Noras visą dėmesį kreipti į pasiūlymus bei įžvalgas yra pagrįstas, bet svarbiausia – išmokti sinodalumo ir atviros diskusijos. Kadangi sinodo temos yra aiškiai apibrėžtos ir pateikti pagrindiniai klausimai, neturėtų būti sunkumų sugrupuoti įžvalgas pagal temas ir jas įvertinti. Pirmiausia apie pateiktas įžvalgas spręs grupelė, kurioje tos įžvalgos gimė. Po to jas vertins vyskupijos paskirta sinodo grupė, vadovaujama vyskupijos koordinatorių bei vyskupo. Dalis įžvalgų bus susijusios su vietinės Bažnyčios kontekstu ir gali neturėti įtakos Visuotinei Bažnyčiai, bet jų įvardijimas ir diskusija davė naudos vietinei bendruomenei. Manau, kad tolesniam svarstymui turėtų būti parinktos universalesnės įžvalgos.
Kadangi šį procesą tik pradedame ir neturime dar gavę jokių įžvalgų, sunku į šį klausimą tiksliau atsakyti. Be to, iš Vatikano taip pat tikimasi gauti tikslesnes gaires, kaip susisteminti gautas įžvalgas.
Ko labiausiai reikia, kad Bažnyčia vis labiau taptų sinodine?
-Sinodas iškėlė tris raktinius žodžius – bendrystę, dalyvavimą bei misiją. Jei bent vieno iš jų trūksta, tai – signalas, kad Bažnyčia turi problemų su sinodiškumu.
Ačiū už atsakymus.
