Pasibaigus Pasaulio jaunimo dienoms (toliau PJD) Lisabonoje Lietuvos vyskupų konferencijos Jaunimo reikalų tarybos pirmininkas vyskupas Algirdas Jurevičius dalinasi savo pastebėjimais.
Kokiais įspūdžiai galėtumėte pasidalinti iš PJD Lisabonoje?
– Visų pirma mane pradžiugino tai, kad regiu jauną Bažnyčią. Lankant parapijas dažniausiai matau pagyvenusius žmones, o pasigendama jaunimo. PJD parodė, kad jauni žmonės yra pasirengę prisiimti atsakomybę už Bažnyčią.
Kas labiausiai nustebino Jus PJD kontekste?
– Atvykau prieš prasidedant PJD ir nuėjau švęsti Eucharistijos į artimiausią parapiją. Po šv. Mišių prie manęs priėjo jaunuolis iš Vokietijos ir paprašė išklausyti jo išpažinties. Kadangi vokiečių kalba man yra žinoma, nuėjome į atokesnę bažnyčios kertelę ir išklausiau išpažinties. Po to prie manęs priėjo dar kelio merginos ir prašė išklausyti išpažinties portugalų kalba. Jas nukreipiau pas parapijos kunigus, kadangi aš negaliu šia kalba dvasiškai patarnauti.
Kokio dvasinio patarnavimo poreikio sulaukėte iš lietuvių?
– Buvo suplanuota, kad organizuotai išpažinčių klausysime trečiąją lietuvių susitikimo dieną. Mūsų piligrimai šį mūsų planavimą sugriovė, nes jau antrąją lietuviškų katechezių dieną kreipėsi į kunigus, prašydami išpažinties. Teko sulaužyti taisykles ir siųsti lietuvius kunigus klausyti išpažinties. Tai džiugina, nes Atgailos sakramentas dažnai susilaukia nepopuliarumo.
Kokią patirtį Jums asmeniškai suteikė Atgailos sakramentas?
– Trečiąją lietuvių susitikimo dieną išėjau klausyti išpažinčių. Dalis jaunuolių atėjo išpažinties, kiti dvasinio pokalbio, tačiau pasijutau esąs reikalingas. Įdomią patirtį išgyvenau nuvykęs į Fatimą. Buvau nusiteikęs pats nueiti išpažinties. Nuėjau į Atgailos koplyčią ir apžiūrinėjau išpažinties klausančiųjų kalbas. Staiga prie manęs priėjo mane atpažinęs vyras ir lietuviškai paklausė, ar negalėčiau išklausyti kelių lietuvių išpažinties. Lietuviai buvo pasiruošę eiti išpažinties angliškai, bet staiga Dievas jiems siuntė vyskupą iš Lietuvos. Savaime suprantama, kad išklausiau lietuvių išpažinties.
O ar pats priėjote išpažinties?
– Tikrai taip. Mano išpažintį išklausė juodaodis kunigas. Dėkoju Dievui už parodytą gailestingumą. Turiu pripažinti, kad pirmą kartą ėjau išpažinties anglų kalba. Prieš tai esu ne kartą ėjęs išpažinties tarptautiniuose susitikimuose vokiečių ar lenkų kalba, bet anglų kalba dar neteko.
Kokią žinią išsivežate iš PJD Lisabonoje?
– Patirtis Lisabonoje parodė, kad jaunimo tarpe atgimsta išpažintis, ir kad jaunimas tiesiog ieško kunigų, klausančių išpažinčių. Pasistengsiu, kad Atgailos sakramentas užimtų svarbią vietą, ir kad išpažintis būtų prieinama jaunimui.
O kas nustebino Fatimoje?
– Vos tik įėjus į aikštę pasimatė takas, kuriuo piligrimai keliais eina link Fatimos bazilikos. Mačiau, kaip jaunuolis persižegnojo, sukalbėjo tam skirtą maldą ir keliais pradėjo artėti prie šventovės. Taip pat mačiau jaunuolius, kurie savo kelius buvo apraišioję pleistrais, nes įveikė atgailos ir pasišventimo kelią. Kai būni tarp šių žmonių, supranti, kad krikščioniškasis tikėjimas nėra teorija, bet labai reali praktika.
Dėkoju.
