Palangoje gyvenančios tautodailininkės Irenos Kvedarienės medžio raižiniai Klaipėdos regiono konkurse-liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ buvo įvertinti aukščiausia – pirmąja – vieta. Pati menininkė šio laimėjimo nesureikšmino. „Parodose dalyvauju tikrai ne dėl laimėjimų“, – kalbėjo ji. Menininkės pastebėjimu, dalyvauti parodose – vadinasi, plėsti savo akiratį, turėti galimybę pabendrauti su kolegomis tautodailininkais.
Klaipėdos regiono konkursui-liaudies meno parodai „Aukso vainikas“ I. Kvedarienė eksponuoti pateikė 5 medžio raižinius. Visi jie – šventųjų tematika: Paskutinė vakarienė, Maloningoji Mergelė, šv. Elena, šv. Agota, Marija Sopulingoji.
Tautodailininkė neslėpė, kad, norint pavaizduoti šventąjį, reikia daug domėtis, įsigilinti į simbolius. „Tarkim, vien kiek šv. Agota turi simbolių: duona, ugnis, o dar – kankinė… Ir reikia gerai pagalvoti, kaip tai būtų galima išreikšti medžio raižiniu, kuris, nors ir yra grafikos darbas, tačiau jo atlikimo technika neleidžia „išsmulkėti“ – vis dėlto dirbama kaltu“, – I. Kvedarienė paaiškino, kad visų pirma medžio raižinys turi užgimti ant medžio lentelės, dažniausiai – liepos, nes ji minkštesnė kalti, o tada jau – dažai, popierius ir labai daug rankų darbo.
Mat menininkė laikosi senosios tradicijos, nenaudoja naujoviškų įrenginių ir spaudinį išgauna popierių prie raižinio spausdama aliumininiu šaukštu. „Tai reikia padaryti labai greitai, nes dažai sparčiai džiūna, – I. Kvedarienė prisipažino, kad medžio raižiniams reikia daug fizinės jėgos, stiprių rankų. – Dirbant būna ir taip, kad šaukštas tiek užkaista, jog ranka pradeda degti.“
Tautodailininkė sakė, kad šiuo metu gyvena statybų rūpesčiais – Daubėnuose netoli Darbėnų savo sodo sklype ji stato nedideles dirbtuves, kurių iki šiol neturėjo ir kurias atstodavo tai virtuvė, tai koks gyvenamasis kambarys. Dėl šios priežasties ir prie medžio raižinių mažiau beprisėda, mat šie užima nemažai vietos. „Turėsiu dirbtuves – bus, kur juos susikrauti“, – pasvarstė I. Kvedarienė.
Moters medžio raižiniai daugiausia susiję su religine tematika. „Per juos tarsi patiriu Dievo malonę. Aš gi – menkas žmogus, ir Šventoji Dvasia veikia per mano rankas, kurios ima ir kažką padaro“, – kalbėjo tautodailininkė, kurios pirmieji prisilietimai prie medžio buvo susiję ne su medžio raižiniais, o skulptūra.
Sumaniusi išmokti drožinėti, kreipėsi į Kretingos rajono medžio meistrą Povilą Butkevičių. Kiek šis pamokęs, tiek žinių ir turėjo, po to patirtį jau kaupė pati. Medis ir darbai iš jo moters gyvenime, kūryboje nėra atsitiktinumas: pati visą gyvenimą dirbo apželdintoja, taigi ne vieną medį yra pasodinusi, medžius – beržus, liepas – tėviškėje Plungėje sodino ir jos tėvas, o kur dar didžiulis derantis obelų sodas…
Be medžio darbų, I. Kvedarienė dar ir audžia, mezga, neria, dalyvauja Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ veikloje. Kūrybai atsidėjo, kai „išlaisvėjo“ rankos – užaugo dvi dukterys ir sūnus, kai sumažėjo tiesioginio darbo. Iš kūrybos ji negyvena – daug savo darbų išdovanoja, nuo 2013 m. rengia personalines parodas, dalyvauja kolektyvinėse, o „Aukso vainiko“ regioniniame konkurse I vietą ji laimėjo ne pirmąsyk: iki šiol ji buvo ir III, ir I vietų laimėtoja.
Medžio raižinių I. Kvedarienė sakė tikrai neatsisakysianti. Ne tik todėl, kad už jų „užsikabino“ per Kretingos muziejuje surengtus medžio raižinių mokymus. „Turiu tarsi įpareigojimą iš amžiną atilsį salantiškės Danutės Pučkorienės: jai mirus, jos vyras, taip pat jau amžinybėn išėjęs Petras man perdavė Danutės paruoštas liepos lentas. Širdis neleistų jų nepanaudoti. Tad kiek tų lentų bus, tiek tikrai dar raižysiu, o ir paskutinieji darbai išraižyti būtent ant jos paliktų lentelių“, – kalbėjo tautodailininkė, kurią su D. Pučkoriene ir suvedė mokymai Kretingos muziejuje ir kurios abi tęsė seną lietuvių medžio raižinių tradiciją, mūsų kraštuose atsiradusią XVI a. pradžioje. Įprasta, kad medžio raižiniai yra labiau vyrų darbas, tačiau geri pavyzdžiai rodo, kad unikali lietuvių liaudies grafikos technika paklūsta ir moterų rankoms.
