Vienas iš jų – Endrikių kaime (Šakių sen., Šakių raj. sav.). 1951 m. vasario 2 d. šio kaimo apylinkėse žuvusiems Tauro apygardos vadui Viktorui Vitkauskui-Saidokui, bei šios apygardos Žalgirio rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininkui Pranui Kazimierui Basčiui – Dūmui ir Žalgirio rinktinės Vasario 16-osios Tėvūnijos partizanams: Tėvūnijos vadui Pranui Rudmickui – Uosiui, I-os grandies vadui Vytautui Anicetui Pažereckui – Mindaugui bei Jonui Račiukaičiui – Jonui atminti.

Tą pačią dieną Ilgakiemio kaime (Garliavos apyl. sen., Kauno raj. sav.) pastatytas tipinis atminimo ženklas buvusioje Povilo Aukštakalnio sodyboje 1951 m. sausio 14 d. žuvusiems Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkui, Geležinio vilko rinktinės vadui Antanui Jonui Pužui – Gintarui ir jo adjutantui, Geležinio vilko rinktinės štabo viršininkui Karoliui Edvardui Juzumui – Lokiui atminti.

Nuo 1995 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdo ir koordinuoja rezistencinio judėjimo įamžinimą visoje Lietuvoje, taip pat inicijuoja ir skatina valstybines institucijas, visuomenines organizacijas ir prisidėti prie įamžinimo darbų. Profesionalių menininkų sukurtais paminklais, atminimo ženklais ir atminimo lentomis yra įamžinami svarbiausi lietuvių rezistencijos 1944–1953 m. istorijos įvykiai istoriškai pagrįstose vietose. Atminimo ženklai yra statomi partizanų žūties, jų užkasimo, gimtosiose sodybose ir kitose vietose. Taip pagerbiamas Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų atminimas. Įvairiose Lietuvos vietose LGGRTC darbuotojų iniciatyva yra pastatyta virš 400 tipinių atminimo ženklų.

The post Iškyla vis daugiau atminimo ženklų, skirtų pagerbti iškilias Lietuvos asmenybes appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Silvestras II (946-1003)

Štai faktas, kuris padarys įspūdį jūsų vakarėlio svečiams: mechaninį laikrodį išrado popiežius. Prieš išrinkimą popiežiumi 999 m. prancūzas Žerbertas iš Orijako buvo benediktinų vienuolis, išvykęs į Ispaniją, tuo metu valdomą arabų, studijuoti matematikos. Ten jis išmoko hinduistinius-arabiškus skaitmenis. Vėliau Žerbertas įvedė dešimtainę sistemą ir vėl pristatė Europai užmirštą abakusą. 996 m. jis sukonstravo pirmąjį švytuokle varomą laikrodį Magdeburgo (Vokietija) bokšte.

Be matematikos ir mechanikos pasiekimų, Silvestras II taip pat prisidėjo prie moralinio dvasininkijos atsinaujinimo, agituodamas prieš konkubinatą ir bažnytinių pareigų pardavinėjimą - jo laikais tarp dvasininkų plačiai paplitusią praktiką. Jo nuomone, kunigas turėtų būti moralinis pavyzdys savo kaimenės nariams

Mikalojus Kopernikas (1473-1543)

Kaip ir Leonardas da Vinčis, Mikalojus Kopernikas buvo tikras Renesanso žmogus, daugybę talentų turintis polimatas. Jis buvo žymus ekonomistas, matematikas, gydytojas, Bažnyčios kanauninkas ir diplomatas, tačiau labiausiai žinomas dėl savo indėlio į astronomiją. Savo garsiajame veikale De revolutionibus orbium coelestium („Apie dangaus sferų sukimąsi") Kopernikas paneigė vyravusį Ptolemėjaus modelį, pagal kurį Žemė buvo mūsų galaktikos centre; vietoj to Kopernikas teisingai nurodė, kad Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę.

Galileo Galilėjus (1564-1642)

Gali atrodyti provokuojančiai į šį sąrašą įtraukti Galilėjų. Juk inkvizicija nuteisė šį florentietį astronomą namų areštu už tai, kad jis atkakliai laikėsi heliocentrinio modelio. Tikriausiai joks kitas istorinis įvykis nėra labiau naudojamas tariamam mokslo ir religijos nesuderinamumui iliustruoti nei jo teismas.

Europoje plintant protestantizmui, popiežius Paulius III įsteigė Romos inkviziciją, kad apsaugotų tikinčiuosius nuo klaidų. Paulius III pats pripažino Koperniko modelį. Tačiau jėzuitų astronomai įtikino vėlesnius popiežius, kad jis buvo klaidingas.

Iš tiesų mokslas heliocentrinį modelį patvirtino tik 1729 m. 1616 m. inkvizicija paskelbė, kad sampratos, jog Saulė yra mūsų galaktikos centre ir kad Žemė sukasi aplink ją, yra „kvailos ir absurdiškos", ir pareikalavo, kad Galilėjus viešai nedėstytų heliocentrinio modelio. Florentietis sutiko, bet pažado nesilaikė. Galiausiai inkvizicija pripažino jį kaltu dėl erezijos ir nuteisė iki gyvenimo pabaigos praleisti namų arešte.

Be abejo, namų areštas buvo paauksuotame narve, nes Galileo galėjo gyventi savo viloje, vienoje prabangiausių visoje Florencijoje, su tarnais. Tačiau Bažnyčia su juo neteisingai elgėsi dėl to, kad jis paskelbė tai, ką mokslas turėjo įrodyti esant tiesa. Tik 1992 m. Jonas Paulius II, ne kartą viešai atsiprašęs už Bažnyčios žmonių nuodėmes per istoriją, reabilitavo Galilėjų.

Andrė-Mari Amperas (1775-1836)

Amperas - pagrindinis elektros srovės matavimo vienetas - pavadintas vieno iš elektromagnetizmo pradininkų Andrė-Mari Amperovardu. Šis prancūzų mokslininkas atrado, kad laidas, kuriuo teka elektros srovė, gali pritraukti arba atstumti kitą laidą, kuriuo teka elektros srovė, ir taip sukurti magnetinį lauką.

Tai atvėrė kelią vėlesniam elektromagnetinio spinduliavimo atradimuileidusius sukurti išradimus, kuriuos dabar laikome savaime suprantamais, įskaitant radiją, mikrobangas ir rentgeno spindulius.

Amperas buvo pamaldus katalikas. Studijuodamas Sorbonoje, mokslininkas Frederikas Ozanamas, vėliau paskelbtas palaimintuoju, išgyveno abejonių laikotarpį. Vieną dieną jis užsuko į Paryžiaus lūšnyno parapijos bažnyčią, kur netikėtai pamatė ant kelių besimeldžiantį ne ką kitą, Andrė-Marį Amperą, vieną žymiausių to meto mokslininkų.

„Profesoriau, matau, kad tikite malda", - tarė Ozanamas.

„Kiekvienas žmogus turi melstis", - atsakė Amperas. Tai buvo lūžis Ozanamo prasmės paieškose.

Luisas Brailis (1809-1852)

Trimetis Luisas Brailis, žaisdamas su įrankiais savo tėvo raugykloje, netyčia įsidūrė į akį dilde. Tai sukėlė infekciją, kuri ilgainiui išplito į abi akis ir dėl to jis visiškai apako.

Neregiams iki Brailio abėcėlės išradimo buvo labai sunku mokytis. Tuo metu akliesiems skirtos knygos buvo sudarytos iš gremėzdiškų, nepatogių iškilių raidžių. Vis dėlto Luisas Brailis puikiai mokėsi ir būdamas dešimties metų išvyko į Paryžių mokytis vienoje pirmųjų pasaulyje aklųjų mokyklų.

Jis norėjo, kad abėcėlė akliesiems būtų paprastesnė ir prieinamesnė, todėl sukūrė sistemą, pagrįstą iškiliomis raidėmis, įkvėptas panašios slaptos komunikacijos sistemos, naudotos kariams fronte bendrauti. Brailis abėcėlę iš esmės baigė kurti būdamas vos penkiolikos metų.

Brailis buvo pamaldus katalikas, mėgo liturginę muziką ir užsidirbdavo pragyvenimui grodamas vargonais bažnyčiose visoje Prancūzijoje.

Gregoras Mendelis (1822-1884)

Gregoras Mendelis gimė neturtingų valstiečių šeimoje Heinzendorfe prie Odrau, dabartinėje Hynčicėje Čekijoje. Nors Mendelis buvo paskatintas stoti į vienuolišką gyvenimą iš dalies norėdamas pabėgti nuo žlugdančio jaunystės skurdo, tėvas Klemensas Richteris, jo prosenelis ir bičiulis augustijonų vienuolis, rašo, kad jo garsusis giminaitis iš tiesų turėjo nuoširdų religinį tikėjimą.

Mendelis buvo giliai įsišaknijęs savo krikščioniškame tikėjime ir bet kokia proga aistringai stengėsi perteikti savo įsitikinimus ir patirtį kitiems. Šią nuostatą liudija įvairūs iki šiol išlikę pamokslų konspektai.

Iš pradžių Mendelis paveldimumo principus eksperimentavo su pelėmis. Tačiau jo vyresnysis bjaurėjosi mintimi tyrinėti gyvūnų kopuliaciją, todėl Mendelis perėjo prie žirninių augalų. Po ilgų valandų, praleistų kryžminant juos, Mendelis nustatė pagrindinius recesyvinių ir dominuojančių alelių paveldėjimo principus, kurie dabar iliustruojami bene kiekviename vidurinės mokyklos biologijos vadovėlyje. Vėliau Mendelis tapo savo abatijos prioru.

1865 m., praėjus šešeriems metams po to, kai Čarlzas Darvinas paskelbė savo veikalą „Apie rūšių kilmę", Mendelis pristatė pranešimą apie paveldimumą Nacionalinės istorijos draugijos susirinkime Brno mieste. Darvinas nežinojo nei apie šį straipsnį, nei apie genų sąvoką, tačiau evoliucijos mokslas be genetikos neturi prasmės. Mendelį mokslininkų bendruomenė ignoravo visą jo gyvenimą, o pripažinimo jo darbai sulaukė tik praėjus šešiolikai metų po jo mirties.

Guglielmo Marconi (1874-1937)

Guglielmo Marconi, radijo išradėjas ir 1909 m. Nobelio fizikos premijos laureatas, gimė italų aristokrato ir jo žmonos airių protestantės šeimoje. Nors pakrikštytas kataliku, jis buvo auklėjamas anglikonu; kad galėtų vesti savo žmoną Mariją Cristiną Bezzi-Scali, gavo Sutvirtinimo sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Būtent tada jis tapo uoliu kataliku.

Dar vienas katalikas suvaidino svarbų vaidmenį Marconiui išrandant radiją: Tomas Edisonas informavo Marconį apie Pensilvanijoje gyvenusio slovakų kunigo tėvo Jozefo Murgašo, kuris prisidėjo prie žmogaus balso perdavimo belaidžiu ryšiu, eksperimentus.

1931 m. Marconis popiežiui Pijui XI įsteigė Vatikano radiją; tai buvo pirmoji radijo stotis, kuria buvo skelbiama Geroji Naujiena. Po metų jis išrado trumpųjų bangų radijo telefoną, kad palengvintų ryšį tarp Vatikano ir popiežiaus vasaros rezidencijos Kastel Gandolfo - ankstyvąjį mobiliojo telefono pirmtaką.

Deja, Marconis turi ir tamsiąją pusę. Jis buvo fašistų partijos narys, ir vis daugiau įrodymų rodo, kad rėmė Musolinio antižydišką politiką. Tačiau, nepaisant šių akivaizdžių trūkumų, Marconis buvo puikus pavyzdys mokslininko, kuris savo atradimą panaudojo Bažnyčios labui.

Georges'as Lemaître'as (1894-1966)

Ar žinote, kad Didžiojo sprogimo teoriją suformulavo Georges'as Lemaître'as (Žoržas Lemetras), katalikų kunigas iš Belgijos, Liuveno katalikiškojo universiteto fizikos profesorius.

Iki Lemaître'o ne visi fizikai tikėjo, kad visata turėjo konkrečią pradžią. Tačiau jis teigė, kad ji išsiplėtė iš „pirmapradžio atomo". Nors konkretaus taško, žyminčio egzistencijos pradžią, samprata atitiko judaizmo ir krikščionybės siūlomą pasakojimą apie sukūrimą, Lemaître'as manė, kad Didžiojo sprogimo teorija neprieštarauja nei teizmui, nei ateizmui.

Lemaître'as kosmologijai pritaikė Alberto Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją. Kunigas buvo vienas pirmųjų mokslininkų, pasiūliusių teiginį, kad visata plečiasi, kurį iš pradžių atmetė pats Einšteinas; jis buvo nominuotas Nobelio fizikos ir chemijos premijoms. 1960 m. popiežius Jonas XXIII jam suteikė garbingą monsinjoro titulą.

Jérôme'as Lejeune'as (1926-1994)

Šiuolaikiniuose Vakaruose vis labiau ryškėja nenuosekli tendencija, viena vertus, skatinti didesnę fizinę ir protinę negalią turinčių žmonių integraciją ir įgalinimą, tačiau, kita vertus, propaguoti visuotinį jų žudymą įsčiose. Pavyzdžiui, Islandijoje beveik 100 proc. negimusių vaikų, kuriems naujagimių tyrimų metu nustatomas Dauno sindromas, yra abortuojami.

Prancūzų genetikas ir pediatras Jérôme'as Lejeune'as (Žeromas Ležionas) dirbo su neįgaliais vaikais. 1958 m. jis atrado, kad Dauno sindromą sukelia papildoma 21 chromosomos kopija. Anksčiau mokslininkai manė, kad Dauno sindromą sukelia sifilis, motinos piktnaudžiavimas alkoholiu arba azijietiškos kilmės genai (iš čia kilo dabar jau archajiški terminai „mongolizmas" ir „mongoloidas").

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Lejeune'as garsiai pasisakė prieš abortų legalizavimą Prancūzijoje ir daugelyje kitų Vakarų šalių. Jis rašė: „Žmogus negali apsaugoti kito nuo nelaimės darydamas nusikaltimą. O vaiko nužudymas yra žmogžudystė. Negalima suteikti palengvėjimo vienam žmogui nužudant kitą". Lejeune'as su kartėliu (bet teisingai) pastebėjo, kad jo pasisakymai už gyvybę neleis jam gauti Nobelio biologijos ar medicinos premijos.

Lejeune'as buvo ilgametis popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris, būdamas Krokuvos arkivyskupas, kvietė jį skaityti paskaitų, draugas. 1997 m. lankydamasis Prancūzijoje per Pasaulines jaunimo dienas, lenkų popiežius meldėsi prie prancūzų mokslininko kapo.

Šiuo metu Lejeune'o beatifikacijos byla pasistūmėjo į priekį. Pernai popiežius Pranciškus paskelbė jį garbinguoju, o tai reiškia, kad jis bus oficialiai pripažintas palaimintuoju, kai tik bus patvirtintas stebuklas, įvykęs jo užtarimu.

The post Dešimt katalikų mokslininkų ir išradėjų, kurių vardus verta žinoti kiekvienam appeared first on LAIKMETIS.

Galime daryti ką tik norime, bet jos vyksta, nekreipdamos dėmesio į mūsų norus ir net veiksmus. Geriausiu atveju tokioms krizėms galime daryti įtaką prisidėdami tik prie jų pasekmių likvidavimo (kas, mano manymu, yra nepaprastai svarbu).

Suprasdami savo bejėgiškumą prieš tokius procesus, kuriems, nors ir labai norėtumėme, negalime padaryti tiesioginės įtakos, vietoje to, kad rastumėme veiklas, kuriose prasmingai galime prisidėti prie įvykių pasekmių likvidavimo. Dalis žmonių būtent tą ir daro, ir tai daro dažniausiai tyliai - pagarba jiems.

Kai kurie žmonės ima naudotis krizėmis, manipuliuodami visuomenės nuotaikomis, taip siekdami susidoroti su jiems kažkada neįtikusiais žmonėmis, gaunant sau tiesioginės ar netiesioginės naudos.

Krizių laikotarpiu dalis žmonių tyliai prisideda prie krizės sukeltų pasekmių likvidavimo, tačiau į paviršių visuomet išlenda ir kitos trys grupės žmonių: niekšiukai, bailiukai ir kvailiukai.

Niekšiukai džiaugiasi krizėmis, nes tai yra tas laikas, kai siekiant savo asmeninių tikslų, kitų rankomis galima susidoroti su jiems (dėl labai įvairių priežasčių) nepatinkančiais žmonėmis, kuriems, esant nekrizinėms sąlygoms, „įkasti“ nėra labai daug galimybių. Jie tiesiog naudojasi proga tą padaryti.

Pirmiausia niekšiukai paskelbia, kad tai daro „Vardan tos Lietuvos“, o tuomet jau pradeda savo niekingas veiklas. Jų medžioklės lauke – stambesni laimikiai, ir pro jų aštrias akis bei ausis neprasprūsta tokie savo srities „banginiai“ kaip E. Dragūnas (SEL'as), O. Koršunovas, R. Tuminas, V. Matijošaitis, G. Paškevičius ir kt. neatsargiai pasakę, ne taip pasakę, nepasakę, užsidėję ne tą, neužsidėję, dalyvavę ne ten ar nedalyvavę visai. „Medžiotojų“ laimei socialiniai tinklai, televizija, internetiniai portalai tam yra labai gera terpė: parašei, paskelbei „priešą“ ar visą jų sąrašą – ir tavo sekėjai jau atlieka darbą už tave.

Prie niekšiukų pradėto darbo greitai prisijungia bailiukai.

Prie niekšiukų pradėto darbo greitai prisijungia bailiukai. Jiems bailumas sako, kad „jei aš neprisijungsiu prie medžioklės, tai gali juk ir mane pulti kažkas“. Dauguma tų, kurie galėtų užstoti užpultuosius ir niekšiukus „pastatyti į vietą“, bailiai tyli -„manęs juk neliečia...“

Niekšiukai tuomet auga kaip ant mielių ir dar uoliau ieško priešų. Todėl ir viešojoje erdvėje matome, kai žmogus, turintis autoritetą tam tikroje srityje, vietoje to, kad užsistotų niekšiukų nekaltai „taršomą“ žmogų ir tiesiai pasisakytų, išsigandęs nerišliai veblena kažkokius niekus apie „kaip ir nepritarimą kažkokiai prievartai...“ Kiti iš baimės būti niekšiukų įrašytais į „priešų“ sąrašą paskutinę dieną atšaukia savo koncertus, nes „jie taip išreiškia savo pilietinę poziciją Vardan tos Lietuvos“, dar kiti visomis įmanomomis priemonėmis niekšiukams rodo, kad aš „savas“ - neskriauskite manęs.

Disidentas, mąstytojas V. Havelas, savo knygoje „Kas žmogaus galioje“ (1978) pateikia palyginimą su daržovių pardavėju, kuris komunistų valdomoje šalyje, savo parduotuvės vitrinoje, iš baimės pasikabina plakatą: „Visų šalių proletarai, vienykitės“. Žmogus nepritaria šiai citatai iš „Komunistų partijos manifesto“, tačiau ženklą pakabina tam, kad niekšiukai nuo jo atsikabintų ir jis galėtų netrukdomai dirbti. Bailumas...

Dar kiti tai daro tiesiog iš kvailumo. Niekšiukams paviešinus „priešų“ pasakytą (ištrauktą iš konteksto) ar parašytą raidę, frazę, nupieštą ženklą, rūbuose, ženkluose aptiktą spalvų derinį, kvailiukai ima vienas už kitą garsiau šaukti, smerkti, savaip „linčiuoti“ jiems pakištą „kaltininką“ dėl įvykio, kuriam, tiesą pasakius, tie „kaltininkai“ neturi jokios tiesioginės įtakos (kaip, beje, ir bailiukai, niekšiukai, kvailiukai). Jie uja niekšiukų paskelbtus „priešus“ su visomis to pasekmėmis (koncertų ar spektaklių atsisakymu, atleidimu iš darbo, nebendravimo ir t. t.).

Tokiame procese kvailiukai randa sau pasiteisinimą, kad jie, kaip kariai fronte Vardan tos Lietuvos, irgi tiesiogiai dalyvauja įvykyje bei prisideda prie to įvykio sprendimo, nors toli gražu taip nėra.

Vietoje to, kad paklaustų, žiūrėdami į akis to, kuris kažką pasakė ar parašė „ne taip“, ką jis turėjo galvoje, ar jis tikrai taip galvoja, vedini kvailumo ar bailumo jie ima atsiriboti nuo tų, kuriems visai nesenai plojo, fotografavosi, prašė autografų ar kitaip reiškė susižavėjimą jų veikla. Buvę fanai ir „draugai“ atsiriboja nuo pasmerktųjų.

Gaila, bet dalis niekšiukų, bailiukų, kvailiukų išgąsdintųjų ir pasmerktųjų puola viešai aiškintis, kiti – atsiprašinėja ir atgailauja už tai, ko, tiesą pasakius, nepadarė. Bet nei išreikštos pozicijos, nei atgailų niekas jau nebeklauso. Niekam nereikia tiesos. Priešas rastas, jam jau uždėta etiketė. Bailiukai, kvailiukai, o ypač niekšiukai triumfuoja.

Priešas rastas, jam jau uždėta etiketė. Bailiukai, kvailiukai, o ypač niekšiukai triumfuoja.

Žmogus yra emocionali būtybė. Būdami viename ar kitame kontekste, vienokioje ar kitokioje būsenoje, vienų ar kitų emocijų vedami, kartais pasakome tokių dalykų, kurie nėra mums savastimi, pasakiusiojo vertybės neleidžia taip elgtis ir niekad taip jis nesielgs... Suprantu, kad emocijų protrūkyje mes ir pasmerkiame kartais tuos, kuriems nejaučiame jokio pykčio, savo viduje žinodami, kad esame neteisūs... Ir dalis tą pripažįsta.

Tačiau daliai žmonių bailumas neleidžia to pripažinti - „o jeigu ir mane po to apkaltins“. Bailumas...

Kaip norėtųsi, kad prieš kažką smerkiant, kaltinant, to smerkiamojo, galimo „priešo“ bailiukai ir kvailiukai paklaustų (niekšiukai neklaus, nes jie puikiai žino, kad tas žmogus nėra kaltas) - „Žmogau, ką tu iš tiesų galvoji?" Ir pasiruošę išgirsti leistų jam pasakyti. Bailiukai ir kvailiukai pamatytų, kad joks jis ne priešas, o gal dar net didesnis patriotas ir prisidėjęs nepalyginamai daugiau prie įvykio pasekmių likvidavimo už niekšiukus, bailiukus, kvailiukus medžiotojus. Tačiau tam, kad leistų pasisakyti ir išklausyti pasisakiusiajam, pažiūrėtų jam į akis, reikia drąsos. O bailiukams ir kvailiukams iš kur gi jos paimti? Per atstumą pasmerkti, nuteisti, apšaukti yra saugu.

Visi įvykiai anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, baigsis. Gyvenimas po truputį ims grįžti į savo vėžes. Silpnesni, niekšiukų, bailiukų ir kvailiukų identifikuoti „priešai“ palūš ir jau niekad negrįš į buvusią iki jo paskelbimo „priešu“ būseną, stipresni – išgyvens, grįš į savo veiklas ir, būdami neeilinėmis savo srities asmenybėmis, vėl išsikovos sau vietą po saule.

Niekšiukai, bailiukai ir kvailiukai gėdą paslepia labai giliai.

Niekšiukai „medžiotojai“, pabrukę uodegas ieškos naujų įvykių ir „priešų“ tuose įvykiuose.

Bailiukai ir kvailiukai ims vėl plaktis prie nepalūžusių buvusių „priešų“, vėl tapusių „žvaigždėmis“, eis į koncertus, šoks, dainuos, prašys autografų, fotografijų ir t. t.

Ar jiems bus gėda? Nemanau. Niekšiukai, bailiukai ir kvailiukai gėdą paslepia labai giliai.

P. S. Liudo Dovydėno romane „Buvo žmogus be kojų“ yra tokia frazė: „Sakau drąsos, tiktai drąsos“, kuri tiesiog prašosi kiekvieno mūsų atsakyti sau – o kiek aš jos turiu? Stebint, kaip rutuliojasi įvykiai pasaulyje, gali būti, kad tos tikros drąsos mums reikės. Ar turėsime jos ne tik niekingai, bailiai, kvailai „medžioti“ savus per atstumą?

Vienas literatūros klasikas garsiame savo kūrinyje herojaus lūpomis pasakė: „Bailumas – pati didžiausia žmogaus yda“.

The post Dr. Gintautas Cibulskas. Dabar geriausias niekšiukų, bailiukų ir kvailiukų laikas appeared first on LAIKMETIS.