„Mums tavęs trūks, Gregorai“, - sakė vikariatas, Jeruzalės lotynų patriarchato autonominis departamentas, tarnaujantis hebrajiškai kalbantiems migrantų ir prieglobsčio prašytojų vaikams. Tėvas Pawlowskis daugiau kaip 50 metų gyveno Jafoje (miesto dalis Tel Avive, Izraelyje), tarnaudamas tikintiesiems.

Tarp kunigo pageidavimų buvo tai, kad jis būtų palaidotas žydų kapinėse Lenkijoje, kuriose palaidota jo motina, dvi seserys ir šimtai kaimynų iš gimtojo kaimo. Kunigas jau seniai norėjo ten būti palaidotas. Prieš išvykdamas į Izraelį, septintajame dešimtmetyje jis pastatė paminklą jų vardu.

Dėkodami Dievui už tai, kad buvome išgelbėti, steigiame šį paminklą.

Amito Ašdodo ješivos dekanas, rabinas Šalomas Malulas ir keli studentai išskrido į Lenkiją, kad kunigas būtų palaidotas žydiškai šalia jo seserų ir motinos kapo. Jie sukalbėjo kadišą, tradicinę rytmetinę maldą, kaip pageidavo kunigas.

Pawlowskis gimė 1931 m. rugpjūčio 23 d. Lenkijoje, jidiš kalba kalbančių žydų šeimoje. Jie gyveno Zamosce, dabartinėje Rytų Lenkijoje. Jo tėvai Mendelis ir Miriam turėjo nedidelį verslą, prekiavo mediena ir anglimis, nuomojo vaismedžių giraitę. Hebrajų kalbos jis šiek tiek išmoko iš žydų mokyklos mokytojo, o lenkų kalbos - iš kaimo valstiečių.

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m., kai Pawlowskis turėjo pradėti lankyti pirmąją klasę. Sovietai įžengė į Zamoscą ir pakvietė kaimo gyventojus grįžti su jais į Rusiją. Kai naciai visiškai okupavo Lenkiją, šeima susidūrė su dideliais sunkumais užsidirbti pragyvenimui. Vaikai už pinigus dirbdavo darbus kitoms šeimoms, tačiau kartais tekdavo vogti maistą.

tėvas buvo priverstas dirbti vokiečiams. motina ir seserys buvo nuvestos prie masinės kapavietės ir sušaudytos...

Pawlowskio tėvas buvo priverstas dirbti vokiečiams. Vieną dieną jis išvyko į darbą ir negrįžo, palikdamas šeimą sugniuždytą. Vėliau vokiečiai sunaikino getą, o jo gyventojus žydus priverstinai išvežė į už 14 mylių esančią Izbicą ir apgyvendino kitų deportuotų žydų paliktuose namuose.

Netrukus naciai ir jų ukrainiečių kolaborantai pradėjo masinius žydų areštus. Pawlowskis, jo motina ir dvi seserys bandė pasislėpti rūsyje, bet buvo aptikti. Berniukui vienam pavyko pabėgti. Jo motina ir seserys buvo nuvestos prie masinės kapavietės krašto ir sušaudytos.

Per likusį karo laiką Pawlowskis kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Kartais žmonės jam padėdavo, o kartais atpažindavo jį kaip žydą ir rizikuodavo jo gyvybe. Iš kelių lenkų jis išmoko katalikiškos krikščionybės maldų, o vienas žydų berniukas įteikė jam krikščionišką krikšto liudijimą su nauju vardu: Gregor Pawlowski (Gregoras Pavlovskis). Benediktinių vienuolės jį priglaudė našlaičių prieglaudoje ir užregistravo į mokyklą. Jis greitai baigė kelias klases.

Jis baigė mokyklą Polavno mieste, tarnavo Bažnyčiai kaip ištikimas katalikas ir gynė Bažnyčią bei religiją nuo komunistų lektoriaus. Slaptoji policija paėmė jį į tardymą ir bandė įtikinti šnipinėti vienuolius, bet jis atsisakė. Vėliau Pawlowskis siekė tapti kunigu ir įstojo į Liublino didžiąją kunigų seminariją. Nedaugelis vienuolių ir dvasininkų žinojo, kad jis yra etninis žydas, tačiau vietos vyskupas sakė, kad tai nėra kliūtis.

1958 m. balandžio 20 d. jis buvo įšventintas į kunigus. Iškilmes surengė jo buvusios našlaičių prieglaudos vienuolės. Jis tarnavo kunigu Liublino vyskupijoje. 1968-1970 m. jis studijavo Liublino katalikiškajame universitete. Vėliau Pawlowskis persikėlė į Izraelį tarnauti lenkiškai ir hebrajiškai kalbantiems katalikams.

„Mano vieta yra čia, tarp žydų tautos. Pajutau kvietimą atvykti ir tarnauti savo šalyje gyvenantiems krikščionims“, - sakė jis. „Priklausau ir Lenkijai, ir Izraeliui. Negaliu kalbėti prieš lenkus, nes jie mane išgelbėjo, ir negaliu kalbėti prieš žydus, nes esu vienas iš jų“, - sakė kunigas.

Daugiau nei 38 metus Pawlowskis gyveno Jafoje. Jis rašė poezijos knygas apie savo ir Kristaus gyvenimą. Jis taip pat rašė knygas religijos ir istorinėmis temomis bei buvo hebrajiškų ir lenkiškų užrašų ant kapo, esančio šalia masinės kapavietės, kurioje palaidota jo šeima ir kiti žydų tautybės žmonės, autorius.

The post Lenkijoje palaidotas Holokaustą išgyvenęs katalikų kunigas appeared first on LAIKMETIS.

Vidurdienį „Atminties kelio“ minėjimas vyko Pivonijos šile, Ukmergės miesto pašonėje, dalyvaujant nužudytųjų giminėms, vietos bendruomenei, moksleiviams, taip pat Jungtinių Valstijų ambasadoriui Robertui Gilchristui, Izraelio ambasadoriui Yossefui Levy (Josefui Leviui), 

Šis minėjimas yra vienas iš Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su jos iniciatyva įsteigtais Tolerancijos ugdymo centrais bei kitais partneriais inicijuoto nacionalinio projekto „Atminties kelias 1941 – 2021“ renginių. Renginiai vyks nuo birželio iki gruodžio.

Siekiama išsaugoti atmintį

Vienas iš „Atminties kelio“ eisenų iniciatorių ir organizatorių, Tarptautinės komisijos vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas sakė, kad šiemet pasitinkant 80-ąsias Holokausto metines, iniciatyva siekiama vietos bendruomenių dėmesio prisimenant išžudytas žydų bendruomenes, 

„Yra daug kruvinų datų, kuriomis paženklintas visas mūsų kalendorius – realiai per kelis vasaros ir rudens mėnesius buvo sunaikinta apie 150 tūkst. Lietuvos žydų, jie liko tik keliuose getuose, paskui jie vis tiek buvo sunaikinti, sunaikintos skaitlingos bendruomenės tose gyvenvietėse, miestuose. Žydai juose sudarė reikšmingą dalį, kažkada jie sudarė nuo pusės iki daugumos gyventojų. Dabar nėra nė vieno žydo ir tai įvyko būtent per Holokaustą –“, – BNS sakė R. Račinskas.

Anot jo, turime pakeisti santykį su Holokaustu ir suprasti, kad tai yra „ne tik žydų, bet tai yra visos Lietuvos tragedija“, nes tai buvo Lietuvos piliečiai, kurie kartu „kūrė, statė Lietuvą, dalyvavo jos gyvenime“.

„Ir mes, kaip visuomenė, bendruomenė netekome fenomenalaus kultūrinio, ekonominio, politinio, intelektualinio potencialo. Sunku sakyti, kas būtų, jeigu būtų, bet yra ne tik nužudytieji, bet ir jų negimę vaikai, anūkai – mes netekome gabių menininkų, gydytojų, teisininkų, turbūt, ir Nobelio premijos laureatų, kurių tarp išeivių iš Lietuvos litvakų yra ne vienas. Tai – didelė netektis“, – teigė jis.

Sudarė daugumą Ukmergės gyventojų

Ukmergėje žydai pradėjo kurtis XVI a. pabaigoje. 1897-ųjų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno 7 287 žydai, jie sudarė daugiau nei pusę miesto gyventojų.

Prieš karą Ukmergėje gyveno apie 8 tūkst. žydų, pradėjus masiškai juos persekioti 1941 m. liepos viduryje, iš pradžių jie buvo suvaryti į getą. Nuo rugpjūčio pradžios prasidėjo sistemingas žydų žudymas.

Didžiausios žudynės įvyko 1941-ųjų rugsėjo 5 dieną, Pivonijos miške – tą dieną pagal K. Jegerio raportą buvo nužudyti 4 709 žydai, daugiausia moterys ir vaikai – vyrai buvo nužudyti anksčiau.

Pagal aukų skaičių tai viena iš kruviniausių dienų Lietuvos Holokausto istorijoje. Žudynes vykdė Ukmergės ir aplinkinių valsčių policininkai ir baltaraiščiai. 

Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių Holokausto aukų žudynių vietų. R. Račinskas išreiškė viltį, kad šiais metais bus aplankytos visos arba bent jau didžioji dalis šių vietų.

„Mūsų atminties kelias eina per visą Lietuvą, per miestus, miestelius. Kitą savaitę bus renginys Alytuje, po kelių dienų – Merkinėje ir Varėnoje, dar po kelių dienų bus Šakiai, paskui – Kėdainiai. Jau keliasdešimt tų renginių praėjo, tad mes iš tikrųjų norėtumėme, kad tos bendruomenės būtų prisimenamos ir tas istorinis teisingumas atstatomas“, – kalbėjo vienas šių renginių iniciatorių.

Tarptautinės komisijos tyrimų duomenimis dabartinėje Lietuvos teritorijoje iš maždaug 220 tūkst. iki karo gyvenusių žydų per Holokaustą buvo sunaikinta apie 200 tūkstančių.

The post „Atminties kelio“ eisenų organizatorius R. Račinskas: tai ne tik žydų, bet visos Lietuvos tragedija appeared first on LAIKMETIS.