Galima pridurti, jog lapkričio 29-osios bendroji audiencija vyko Pauliaus VI salėje Vatikane. Dėl kvėpavimo takų uždegimo trečiadienio katechezę perskaitė ne popiežius, bet vienas Šventojo Sosto pareigūnas. Pranciškus pridėjo keletą sveikinimo žodžių, minėjo Šventąją Žemę ir Ukrainą, suteikė palaiminimą.

Girdime, pažymima katechezėje, jog šiandien yra blogai. Žinoma, karai, neteisingumas, migracijos, šeimos krizė, klimato pokyčiai kelia nerimą. Taip pat, rodos, įsivyravo kultūra, kuriai individas yra virš visko, o technologijos, einančios pirmyn gigantiškais žingsniais, padedančios išspręsti daug problemų, atsidūrė visko centre. Ši individualios ir technologinės pažangos kultūra taip pat tvirtina, jog laisvė neturi ribų ir abejingai žvelgia į tuos, kurie lieka už nugaros. Didieji žmogaus siekiai yra neretai atiduodami plėšriai ekonominei logikai, pagal kurią tas, kuris negamina, gali būti išmestas ir kuriai sunku vertinti tai, kas nėra betarpiška ir medžiagiška. Galima būtų pasakyti, kad gyvename civilizacijoje, kuri pirmą kartą istorijoje bando organizuoti žmonių visuomenę be Dievo didžiuliuose miestuose, kurie, nepaisant dangoraižių, lieka horizontalūs. 

Mintyse iškyla biblinis pasakojimas apie Babelio miestą ir jo bokštą. Jame kalbama apie socialinį projektą, kuris dėl kolektyvinio veiksmingumo aukoja kiekvieną individualumą. Žmonija kalba „viena kalba“, kuri, galima pasakyti, yra „vienintelio mąstymo“ kerų, kiekvieno išskirtinumą sugeriančio vienodumo burbulo išraiška. O Dievas „sumaišo kalbas“: kitaip tariant, atstato skirtumus, atkuria sąlygas, kuriose gali vystytis išskirtinumas, gaivina daugialypiškumą ten, kur ideologija norėtų primesti monolitiškumą.

gyvename civilizacijoje, kuri pirmą kartą istorijoje bando organizuoti žmonių visuomenę be Dievo didžiuliuose miestuose, kurie, nepaisant dangoraižių, lieka horizontalūs. 

Viešpats taip pat išsklaido žmonijos visagalybės iliuziją – Babelio gyventojai tiki, kad pastatę dangų, Dievo buveinę siekiantį bokštą, „pasidarys sau vardą“. Tai pavojingos, susvetimėjimą keliančios ir destruktyvios ambicijos, kurioms Dievas užkerta kelią, kad neįvyktų katastrofa.

Šis pasakojimas toks aktualus šiandien, kai socialinę sanglauda tikimasi sukurti ne brolybe ir taika, o ambicijomis, nacionalizmais, suvienodinimu, technologinėmis ir ekonominėmis struktūromis, tvirtinančiomis, jog Dievas yra nereikšmingas ir nenaudingas: ne tiek dėl to, kad siekiama daugiau žinojimo, bet labiau todėl, kad trokštama daugiau galios. Tai pagunda, persmelkianti didžiuosius šiandienos kultūros iššūkius.

Kai kuriuose „Evangelii Gaudium“ skyriuose (žr. 52–75), pažymima popiežiaus katechezėje, jis siekė aprašyti šiuos iššūkius ir, ypač, pakviesti evangelizavimui, kuris nušviečia naujus būdus megzti santykį su Dievu, su kitais, su aplinka, ir žadina pamatines vertybes. Būtina, kad Dievo žodis pasiektų tas vietas, kuriose gimsta nauji pasakojimai ir paradigmos, giliausias miestų sielos kampus. Kitais žodžiais – Jėzų įmanoma skelbti tik gyvenant savo laikmečio kultūroje, pagal apaštalo Pauliaus žodžius Korinto gyventojams: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). Nėra gerai šiandienai paprasčiausiai priešpastatyti iš praeities ateinančias alternatyvias vizijas. Nepakanka tik kartoti anksčiau įgytus religinius įsitikinimus, kurie, kad ir kokie teisingi, laikui bėgant tampa abstrakčiais. Skelbiama tiesa tampa įtaigesne ne todėl, kad pakeliame balsą ją ištardami, o todėl, kad liudijame savo gyvenimu.

Apaštalavimo uolumas nesusideda iš paprasto išmoktų dalykų kartojimo, bet turi būti liudijimas, jog Evangelija mums gyvybiškai reikalinga ir šiandien. Tai suvokdami, žvelkime į savo amžių ir kultūrą kaip į dovaną. Jie yra mūsų, ir evangelizuoti juos neturi reikšti jų teisimo iš tolo, nepakanka ir šaukti Jėzaus vardą iš balkono – reikia išeiti į gatves, eiti ten, kur žmonės gyvena, lankytis erdvėse, kur žmonės kenčia, dirba, mokosi ir mąsto, stovėti kryžkelėse, kur žmonės dalijasi tuo, kas svarbu jų gyvenimui. Taip tapsime, kaip Bažnyčia, dialogo, susitikimo, vienybės raugu. Juk pačios mūsų tikėjimo formuluotės yra skirtingų kultūrų, bendruomenių ir nuostatų dialogo bei susitikimo vaisius. Neturime bijoti dialogo: priešingai, būtent konfrontacija ir kritika padeda teologijai nevirsti ideologija.

Privalome būti šiandienos kryžkelėse. Jei išeisime iš jų, nuskurdinsime Evangeliją, o Bažnyčią redukuosime į uždarą sektą. Ir priešingai, kryžkelių lankymas padeda mums, krikščionims, iš naujo suvokti savo vilties priežastis, ištraukti iš tikėjimo lobio „naujų ir senų dalykų“ (Mt 13, 52) ir jais dalytis. Jei norime, kad pasaulis atsiverstų, reikia ir sielovados atsivertimo, geresnio Evangelijos įkūnijimo šiandienos kontekste. Padarykime savu Jėzaus troškimą padėti bendrakeleiviams neprarasti Dievo jausmo, atverti jam širdį, surasti tą vienintelį, kuris šiandien ir visada žmogui dovanoja džiaugsmą ir ramybę.

The post Konfrontacija ir kritika padeda teologijai nevirsti ideologija - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

„Tai, kaip Kinija ir Jungtinės Valstijos sutars viena su kita kintančio ir neramaus pasaulio akivaizdoje, nulems žmonijos ateitį ir likimą“, – sakė Kinijos lyderis.

Kinijos ir JAV ryšius jis pavadino svarbiausiais dvišaliais santykiais pasaulyje.

Xi Jinpingas pirmadienį susitiko su JAV Senato daugumos lyderio Chucko Schumerio (Čako Šumerio) vadovaujama delegacija, pranešė kinų valstybinė žiniasklaida.

Daug kartų sakiau, taip pat ir keliems prezidentams, kad turime 1 000 priežasčių gerinti Kinijos ir JAV santykius ir nė vienos priežasties juos gadinti

„Daug kartų sakiau, taip pat ir keliems prezidentams, kad turime 1 000 priežasčių gerinti Kinijos ir JAV santykius ir nė vienos priežasties juos gadinti, – sakė Rytų Azijos milžinės lyderis. – Kinija ir Jungtinės Valstijos privalo demonstruoti didžiųjų šalių platų požiūrį, viziją ir atsakomybę, didinant abiejų tautų gerovę ir skatinant žmonijos pažangą.“

Jis pridūrė, kad Kinijos ir Jungtinių Valstijų santykiai patyrė daug pakilimų ir nuosmukių, tačiau bendra kryptis buvo judėjimas į priekį.

„Pasaulis vystosi ir laikai keičiasi, tačiau istorinė Kinijos ir Jungtinių Valstijų taikaus sambūvio logika nepasikeitė“, – kalbėjo Xi Jinpingas.

Anksčiau Kinijos vyriausiasis diplomatas Wang Yi (Vang I) išreiškė viltį, kad Vašingtonas ir Pekinas racionaliau spręs savo nesutarimus.

The post Xi Jinpingas: JAV ir Kinijos santykiai nulems žmonijos likimą appeared first on LAIKMETIS.

Įvadiniuose apaštalinio paraginimo „Laudate Deum“ skyriuose popiežius primena, kad enciklikoje „Laudato si’“ aptarė klimato kaitos ir kitas mūsų natūralios aplinkos problemas, kurių priežastys yra susijusios su asmenimis, visuomenėmis, valstybėmis. Deja, negatyvios pasekmės taip pat – jas jaučiame ar pajusime sveikatos apsaugos, darbo, prieigos prie resursų, būsto, priverstinių migracijų ir kitose srityse. „Tai pasaulinė socialinė problema, glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo orumu“. O mes vis dar jos nepaisome.    

Globali klimato krizė

„Kad ir kaip stengtumėmės juos neigti, slėpti, nematyti ar sumenkinti, klimato kaitos požymiai yra vis akivaizdesni“, – rašo popiežius skyriuose, kuriuose cituoja duomenis apie klimato kaitą (žr. 5–19 sk.) ir komentuoja kai kuriuos argumentus. Pasak Pranciškaus, per pastaruosius kelerius metus matėme ekstremalių reiškinių ir atmosferinių svyravimų – karščio bangas, sausras, kitus žemės skundus, kurie yra apčiuopiami simptomai tylios ligos, nuo kurios visi kenčiame. Jei tiesa, kad ne visos gamtinės nelaimės yra sukeltos klimato kaitos, tai galima pagrįsti, jog kai kurie žmogaus sukelti klimato pokyčiai reikšmingai didina ekstremalių reiškinių tikimybę. Jei klimatas atšils 2 laipsniais, ištirps didžioji dalis Grenlandijos ir Antarktidos ledynų, o tai visus labai daug ir labai sunkiai paveiks.

Pasak popiežiaus, nesutinkantys arba neigiantys žmogaus įtakotą klimato kaitą dažnai pažymi, kad klimatas visada svyruoja, šyla arba šąla. Tačiau nepabrėžiama, kad dabartiniai pokyčiai apima ne tūkstantmečius ar šimtmečius, kaip anksčiau, o vos vienos kartos gyvenimą. Panašiai, kartais pašaipiai kalbama apie klimato kaitą, nes dažnai patiriame ir šalčio bangų, nors iš tiesų tai yra alternatyvūs tos pačios problemos – globalaus klimato išbalansavimo – ženklai. Sausros ir išdžiūvę ežerai vienoje vietoje, potvynių nušluotos žmonių gyvenvietės kitose vietose  turi tą pačią priežastį. Netrūksta tų, kurie, supaprastindami tikrovę, kaltina vargšus, kad jie turi per daug vaikų ir bando problemą išspręsti žalodami mažiau išsivysčiusių šalių moteris, kai iš tiesų labiausiai teršia turtingiausios populiacijos.

„Nebegalima abejoti, kad klimato kaitos priežastis yra „antropinė“ – žmogiška“, – pažymi popiežius, cituodamas duomenis, kurie aiškiai rodo 19 amžiaus viduryje prasidėjusios industrinės revoliucijos, masyvaus žmogaus poveikio aplinkai, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir klimato šiltėjimo sąsają. Natūralių veiksnių, kaip kad vulkanų išsiveržimo, nepakanka paaiškinti šiltėjimo spartai. „Deja, klimato krizė iš tikrųjų nėra svarbi didžiosioms ekonominėms galybėms, kurios siekia gauti kuo didesnį pelną mažiausiomis sąnaudomis ir per kuo trumpesnį laiką“, – pažymėjo Pranciškus. Pasak jo, jis mini šiuos, rodos, akivaizdžius dalykus ir todėl, kad Katalikų Bažnyčioje taip pat yra nepagrįstų ir pašaipių nuomonių apie klimato kaitą.

Deja, klimato krizė iš tikrųjų nėra svarbi didžiosioms ekonominėms galybėms, kurios siekia gauti kuo didesnį pelną mažiausiomis sąnaudomis ir per kuo trumpesnį laiką.

Tuo tarpu jau dabartinės klimato kaitos pasekmės, kaip kad okeanų atšilimas, deguonies sumažėjimas – inerciškai tęsis šimtmečiais, kol normalizuosis. Tai įtakos daugybės rūšių išgyvenimą: daug jų jau nustojo būti mūsų pakeleivėmis šiame pasaulyje, nes tapo mūsų aukomis. Nebegalime sustabdyti didžiulės žalos, kurią padarėme. Bet galime spėti išvengti dar dramatiškesnių pasekmių. O tam reikia platesnio žvilgsnio: ne vien gėrėjimosi pažanga, bet ir dėmesio pasekmėms, kurių prieš šimtmetį niekas neįsivaizdavo. Žmogaus gyvenimas glaudžiai susijęs su kitomis gyvybės formomis ir aplinka. Tai, kas nutinka viename planetos kampe, turi atgarsių kitame. Todėl, pasak popiežiaus, rizikuodamas įkyrėti jis nuolat kartoja: „viskas yra susiję“ ir „niekas neišsigelbėja po vieną“.

Stiprėjanti technokratinė paradigma

Aplinkos degradavimą, tęsia Pranciškus, lemia toks žmogaus elgesys ir būdas jį suprasti, kokį jis enciklikoje „Laudato si’“ pavadino technokratine paradigma. Tai nuostata, pasak kurios, gėris, tiesa, tikrovė gimsta iš pačios technologijos ir ekonomikos galios. Logiška šios nuostatos pasekmė yra „augimo be pabaigos“ idėja, taip žavinti ekonomikos, finansų ir technologijų teoretikus. Šiandien ši augimo be pabaigos ir žmogaus be ribų nuostata, misdama pati savimi, vystosi toliau, kalbėdama apie dirbtinį intelektą ir kitas technologijas. Tačiau technologijoms reikalingi ištekliai yra baigtiniai. O tai, kas yra aplink mus, nėra paprasti ištekliai, visiškai priklausantys nuo žmogaus valios ir įgeidžių. Ir taip pat baugina mintis apie galią žmonijai ir visam pasauliui, kuri gali būti sutelkta į rankas tų, kurie valdo žinojimą, duomenis ir didelius ekonominius išteklius. Niekas negarantuoja, kad ši galia bus panaudota geriems tikslams. Tokios galios sutelkimas nedidelės žmonijos grupės rankose yra baisi rizika. Ne kiekvienas galios augimas virsta žmonijos pažanga. Taip pat buvo momentų, kai žavėjimasis pažanga neleido pamatyti kai kurių jos baisių pasekmių. Tai, kad technologijų progreso nelydi atitinkama žmogaus atsakomybės, vertybių, vystymosi, adekvačios etikos, kultūros ir dvasingumo pažanga, suteikianti ribas ir blaivią savikontrolę, yra didžiulė žmonijos šiandieninė problema.  

Priešingai technokratinei paradigmai, mūsų pasaulis nėra beribio ir nieko nepaisančio išnaudojimo objektas. Jis taip pat nėra ir „rėmai“, kuriuose vystosi mūsų gyvenimas ir sumanymai, nes mes patys esame jo dalis. O tai reiškia, kad nesame jam svetimi, tarsi išorės faktorius, kuris nedaro nieko kito, kaip tik žaloja aplinką. 

„Žmogaus gyvenimas, protas ir laisvė yra dalis gamtos, kuri praturtina mūsų planetą, ir yra jos vidinių jėgų bei pusiausvyros dalis“, – pabrėžė popiežius. Sveika aplinka taip pat yra žmogaus sąveikos su gamta vaisius, kaip žino čiabuvių kultūros. Destruktyvios ir žalingos technokratinės paradigmos įveikimas nėra žmogaus neigime, bet gamtinių sistemų ir socialinių sistemų sąveikoje. Visiems reikia permąstyti žmogaus galios, jos ribų ir jos reikšmės klausimą, ypač kai ta galia auga taip sparčiai, jog tapome pavojingi patys sau ir kitoms būtybėms.  

Popiežius atkreipė dėmesį, kad dažnai galios etinį nuosmukį paslepia rinkodara ir klaidinanti informacija, naudingais įrankiais rankose tų, kurie turi išteklių viešosios nuomonės įtakojimui. Tai aplinkai žalą padarysiantį projektą leidžia pristatyti kaip galimybę žmogui ir jo vaikams, nors ilgainiui liks nuniokota žemė, o už projekto pinigus įsigyti namai taps kapais dėl jo sukeltų ligų. Tai nėra išsigalvojimai, iš tiesų patyrėme tokių situacijų. Jos nėra vien fizinės ar biologinės, bet susijusios su mūsų ekonomika ir mūsų mąstymo būdu. Popiežius perspėjo ir dėl „meritokratijos“ (nuopelno valdžios) idėjos. Viena yra pagirtina iniciatyva ir atsakomybė, kita – priedanga daugiausia galios turinčiųjų privilegijoms.  

Tarptautinės politikos silpnumas

Norint pasaulyje užtikrinti ilgalaikį ir tvarų augimą – o tai uždavinys kiekvienai kartai – reikia daugiašalių susitarimų tarp valstybių, tuo tarpu šiandien daugiašališkumas yra krizėje. Daugiašališkumo nereikia painioti su pasauliniu autoritetu, koncentruotu viename asmenyje ar elito grupėje. Daugiašalės pasaulinės organizacijos turėtų turėti realų autoritetą, leidžiantį įgyvendinti neatidėliotinus tikslus, nepriklausantį nuo kintančių politinių aplinkybių ar nedidelių grupių interesų. Pasak Pranciškaus, vietoj seno daugiašališkumo gelbėjimo reikėtų jo pertvarkymo dabartinėje globalioje perspektyvoje, žinant, kad atsakymai gali būti surasti ir mažoje valstybėje. Panašiai reikia ir senosios diplomatijos pertvarkymo. Jis taip pat priminė spontaniškai gimstančias iniciatyvas „iš apačios“, kurios kompensuoja tarptautinės bendruomenės silpnumą: vidutiniame laikotarpyje tokių iniciatyvų, lemtų kultūrinių mainų, vienas kito pažinimo ir integracijos, o ne galios elito sprendimų, bus daugiau.

„Pasaulis tampa tokiu daugiapoliu ir sudėtingu, veiksmingam bendradarbiavimui reikia kitokių rėmų. Neužtenka galvoti apie jėgų pusiausvyrą, bet taip pat apie būtinybę reaguoti į naujus iššūkius, pasauliniais mechanizmais atsakyti į aplinkos, sveikatos, kultūros ir socialines problemas, ypač siekiant įtvirtinti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms, socialinėms teisėms ir rūpinimuisi bendrais namais. Reikia nustatyti universalias ir veiksmingas taisykles šiai pasaulinei apsaugai užtikrinti“, – rašo Pranciškus, pasak kurio, reikia institucijų, kurios rūpinasi visų, o vien stipriausiųjų teisėmis.

Konferencijos apie klimatą

Dar viename tematiniame skyriuje Pranciškus apžvelgė konferencijas apie klimatą, kuriose dalyvauja kone 200 valstybių atstovai. 1992 metais Rio da Žaneire buvo priimta JT konvencija apie klimato pokyčius, o dabar kasmet rengiamos ją priėmusių šalių konferencijos (COP). Kai kurios iš jų leido žengti svarbius žingsnius, kaip kad 1997 metų Kioto (COP3) ar 2015 metų Paryžiaus (COP 21) konferencijos, kai kurios didesnių vaisių nedavė. Konferencijų metu įvardintos atsakomybės ir užduotys, nustatyti įsipareigojimai, jų įgyvendinimų ir patikrinimo mechanizmai. Deja, įsipareigojimai dažnai nėra gerbiami ir nėra mechanizmų, kurie iš tiesų galėtų užtikrinti jų gerbimą. Pastarieji keli metai, paženklinti pandemijos sukeltos sveikatos ir ekonomikos, taip pat karo Ukrainoje krizių, pasižymėjo ir energijos krize, sugrįžimu prie didesnio anglies naudojimo ir šiltnamio efekto dujų išmetimo. Tačiau negalima pasiduoti pesimizmui, prarasti tikėjimą žmogaus sugebėjimais, toliau bloginti vargšų situaciją, nustoti mąstyti apie perėjimą prie švarių energetinių sistemų, rašydamas apie būsimą konferenciją apie klimatą Dubajuje (COP28), dar kartą primindamas, jog sprendimai negali būti vien techniniai, atskirti nuo žmonių ir visuomenių nuostatų bei problemų. Reikia plataus žvilgsnio, kuris nėra nei aplinkosauginis romantizmas, nei visuomenių paliktas tuštumas užpildančios vadinamosios „radikalų“ grupės, o suvokimas, kad kalbame apie kiekvienos šeimos ir jos vaikų ateitį. Popiežius palinkėjo, kad šiuo požiūriu COP28 taptų istorine.

Dvasiniai motyvai

Paskutiniajame apaštališkajame paraginime „Laudate Deum“ apie klimato krizę, skirtą visiems geros valios žmonėms, popiežius Pranciškus trumpai apžvelgė iš krikščioniško tikėjimo kylančius motyvus megzti gerus ir teisingus santykius su kitais bei su aplinka, ragindamas apie tai svarstyti ir kitas religijas išpažįstančius brolius ir seseris. Krikščioniškoje perspektyvoje Kūrinija yra Dievo dovana protu apdovanotam žmogui, kuris turi gerbti gamtos dėsnius ir trapią pusiausvyrą tarp pasaulio būtybių. Kaip apaštališkoje paraginimo pradžioje, taip ir pabaigoje Pranciškus pabrėžė Jėzaus dėmesį gamtai, nuostabą ir žavėjimąsi jos grožiu ir jos būtybėmis. Pasak Viešpaties, net Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo pasipuošęs taip, kaip paprastos lauko lelijos (žr. Mt 6). Prisikėlusysis slėpiningai apglėbia ir orientuoja ne vien žmogų, bet ir visą kūriniją link pilnatvės ateities. Krikščioniška ir judėjiška samprata pabrėžia ypatingą žmogaus vertę ir jo centrinę vietą, bet šiandien būtina pridurti, jog žmogaus gyvenimas nesuprantamas ir neįmanomas be kitų kūrinių. Visos visatos būtybės yra susietos nematomais saitais ir sudaro vieną šeimą.  

Laikas atsisakyti sau pakankamo, visagalio ir neriboto žmogaus idėjos ir taip permąstyti save, kad suprastume save kukliau, bet ir turtingiau, pažymi popiežius, kviesdamas kiekvieną eiti susitaikymo su mus supančiu pasauliu keliu, nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje priimti toliaregius sprendimus, pasikeitimus įtvirtinti kultūros, socialinių nuostatų ir įpročių pokyčiais.

„Šlovinkite Dievą“ – toks yra šio laiško pavadinimas. Nes žmogiška būtybė, pretenduojanti pakeisti Dievą, tampa didžiausiu pavojumi sau pačiai“, – paskutinėje dokumento eilutėje rašo popiežius Pranciškus.

The post Popiežius Pranciškus paskelbė apaštalinį paraginimą „Laudate Deum“ appeared first on LAIKMETIS.

„Žinau, kad tai vadinasi Pasaulio vyriausybių aukščiausiojo lygio susitikimas, bet manau, kad turėtume susirūpinti, jog pernelyg stipriai įsivyrauja viena pasaulio vyriausybė", - sakė E. Muskas. - Norime išvengti civilizacinės rizikos, kurią kelia per didelis vyriausybių bendradarbiavimas".

Verslininkas pažymėjo, kad per visą pasaulio istoriją „civilizacijos kilo ir žlugo, tačiau tai nereiškė visos žmonijos išnykimo, nes egzistavo atskiros civilizacijos, kurias skyrė didžiuliai atstumai".

„Manau, kad turime būti atsargūs, kad nebūtume per daug priklausomi vienai civilizacijai, nes jei būsime, tuomet viskas gali sugriūti. Skamba šiek tiek keistai, bet mes norime turėti tam tikrą civilizacinę įvairovę, kad jei kažkas nepavyktų kuriai nors civilizacijos daliai, visa tai nesugriūtų ir žmonija toliau judėtų į priekį", - pabrėžė Elonas Muskas.

The post Elonas Muskas įspėjo apie vienos pasaulinės vyriausybės atsiradimo pavojų appeared first on LAIKMETIS.

„Krikščionybė skatina gyvybės civilizaciją ir meta iššūkį antropologinio nihilizmo kultūrai, kuri turėtų baigtis kolektyvine žmonijos savižudybe. Ateizmas yra nihilizmas. Jo vaisius - mirtis", - sakė kardinolas savo sekretoriaus ispanų kalba rugsėjo 30 d. perskaitytame pranešime XIV Pasauliniame šeimų kongrese, kuris vyko rugsėjo 30-spalio 2 d. Meksikoje.

Savo paskaitoje kardinolas aiškino, kad „nihilizmas, t. y. ,naujųjų laikų jausmas', kad ,pats Dievas yra miręs', kaip rašė filosofas Nyčė, gali sukelti jausmą, jog ,žmoguje nėra nieko blogo ir viskas, kas jam patinka, yra leistina, jei tikime geranorišku dieviškuoju racionalumu virš visko, kas turi būtį jo kūrinijoje".

Savo kalboje, pavadintoje „Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą: manifestas prieš antropologinį nihilizmą", kardinolas rėmėsi Nyčės, „pokrikščioniškojo nihilizmo pranašo", skelbusio „Dievo mirtį", tezėmis ir istoriko Yuvalo Noah Harari, kuris „tapo kažkuo panašiu į vadinamojo trans ir posthumanizmo guru" mintimis.

„Dieviškasis antžmogis" gali tapti „velniškai nežmonišku"

Kardinolas paaiškino, kad „kaip istorikas Hararis pats turėtų žinoti, kaip greitai dieviškojo antžmogio vizija gali tapti velniškai nežmoniška. XX amžius tai žiauriai pademonstravo Vakarų ir Rytų Europoje. Ypač Vokietijoje ir Rusijoje."

„Jei žmogus nustoja būti kūriniu pagal Triasmenio Dievo paveikslą ir panašumą, jis grimzta į antropologinio nihilizmo gelmes", - perspėjo Vokietijos kardinolas.

Pavyzdžiui, kardinolas paminėjo žmones, kuriems „pakeltas" ar „atnaujintas" veidas ar kitos kūno dalys. „Tai jau nebe Holivudo mada, o veikiau tai, kad šie gailestingumo būtini vargšai kūriniai, patys to nežinodami, pasinėrė į antropologinį nihilizmą", - mano jis.

„Antropologinio nihilizmo tėvas yra kūrinio išdidumas, kuris nori tapti panašus į Dievą (Pr 3, 5) ir nori pats sau nustatyti skirtumą tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo", - sakė jis.

Jo motyvacijos šaltinis, tęsė vokiečių kardinolas, „yra aklas bepročių, kurie ,neblėstančią Dievo šlovę' iškeičia į savo pačių susikurtus ideologinius įvaizdžius, pamišimas. Kai žmogus garbina kūrinį, o ne Kūrėją, jis praranda Dievo sūnų ir draugų šlovę".

Priešiškumas gyvybei ir santuokai

Kardinolas įspėjo, kad antropologinis nihilizmas „yra itin priešiškas gyvybei", nes skatina „vaikų žudymą įsčiose kaip žmogaus teisę ir utilitaristinį vadinamosios ,gailestingos mirties' (eutanazijos) reikalavimą išsekusiems ar nebereikalingiems žmonėms".

„Tačiau supuvusius antropologinio nihilizmo vaisius rodo ir santuokos tarp vyro ir moters kvestionavimas, kuri suvokiama kaip variantas iš daugelio galimybių orgiastiškai mėgautis seksualiniu pasitenkinimu be visiško atsidavimo meilėje ir neperžengiant savęs, kad (suformuotų) trečiąjį asmenį, būtent vaiką kaip meilės ir tėvų įsčių vaisių", - tęsė jis.

Taip paneigiamas santuokos ryšys su vaisingumu, „kuriuo Kūrėjas palaimino vyrą ir moterį, kad jie perduotų, išsaugotų ir skatintų Dievo sukurtą gyvybę".

Lyčių ideologija

Toliau kardinolas G. Mülleris palietė lyčių ideologijos, klaidingai skiriančios lytį į biologinę ir į sociokultūrinį konstruktą, klausimą.

„Be biologiškai įrodyto fakto, kad tikras lyties pakeitimas neįmanomas, fikcija, kad laisvai pasirenkame savo lytį, yra Dievo valios mūsų asmeniui neigimas. Kiekvienas žmogus egzistuoja (savo) kūno prigimtyje turėdamas arba vyrišką, arba moterišką išraišką", - sakė jis.

„Jei žmogus nustoja būti kūriniu pagal Triasmenio Dievo paveikslą ir panašumą, jis grimzta į antropologinio nihilizmo gelmes", - perspėjo Vokietijos kardinolas.

„Lyčių ideologija, kuri neabejotinai taip pat patenka po antropologinio nihilizmo skėčiu, atima tiek iš vyrų, tiek iš moterų jų pačių galimybes", - pažymėjo jis.

„Vyras dėl savo dvasinių ir kūniškų polinkių turi galimybę tapti mylinčiu vyru savo žmonai ir ištikimu tėvu savo vaikams. Tačiau jis negali būti žmona ar motina kitam asmeniui neišduodamas savęs", - sakė kardinolas.

Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas emeritas sakė, kad „niekas negali reformuoti ar modernizuoti Kristaus mokymo, „nes jis pats (savo Įsikūnijimu) atsinešė su savimi visą naujumą ir modernumą, kad atnaujintų ir atgaivintų žmogų", kaip sakė šventasis Ireniejus Lijonietis, kurį popiežius Pranciškus neseniai paskelbė Bažnyčios daktaru.

Antropologinis nihilizmas pavojingas Bažnyčiai

„Antropologinis nihilizmas tampa iš tiesų pavojingas Bažnyčiai, kai net svarbiausius postus užimantys katalikų teologai nebepripažįsta istoriškai unikalaus ir neįveikiamo Dievo apreiškimo Jėzuje Kristuje fakto, o eina į ydingą kompromisą su posthumanizmu vien tam, kad Bažnyčia ,išgyventų' kaip socialinė organizacija moderniame pasaulyje be Dievo", - sakė kardinolas.

Taigi šiai „teologijai be Dievo sukūrimas ir sandora, Jėzaus įsikūnijimas ir auka ant kryžiaus bei jo kūniškas prisikėlimas laikomi tik mitinės kokybės egzistenciniais simboliais", - mano G. Mülleris.

„Jei krikščionybė būtų tik skirtingų požiūrių į nepažįstamą dieviškumą rinkinys, užgožiantis mūsų teorinį pasaulio supratimą ir praktinį būdą susidoroti su atsitiktinumais, tuomet iš tiesų nebūtų verta kovoti, kentėti ir mirti dėl Kristaus tiesos", - aiškino Mülleris.

Vokiečių kardinolas pabrėžė, kad „mūsų tikėjimas į Jėzaus Kristaus Dievą ir Tėvą nugali mirties kultūrą ir antropologinį nihilizmą. Tikėjimas atveria mus gyvenimo kultūrai Triasmenio Dievo meilėje, nes esame išlaisvinami iš laikinumo vergijos į Dievo vaikų laisvę ir šlovę".

The post Vokietijos kardinolas G. Mülleris įspėja apie didelį pavojų žmonijai appeared first on LAIKMETIS.