Pasitikdama Z. Šličytė perspėjo, jog nėra reikalo kalbėti apie jubiliejus. Svarbesnė ir skaudesnė šiandien tema – valstybės išlikimas, Konstitucija ir kodėl niekinami pagrindiniai valstybingumo simboliai?

- Praėjo daugiau nei pusantrų metų po jūsų kalbos 2022 metų Kovo 11-osios minėjimo metu Seime, kai dalis iškilmingo minėjimo dalyvių išėjo iš salės. Ant jūsų buvo išpilta daug purvo. Ką iš tiesų norėjote pasakyti tada? Ir kaip pavyko atremti puolimą?

- Buvo daug kalbėta apie tai, kad mano atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Užvertė skundais. Pasakyti kalbą Kovo 11-osios minėjimo metu tada mane delegavo signatarų klubas. Jie paprašė pasakyti kalbą todėl, kad, 1992 metais buvau Lietuvos Konstitucijos ruošimo grupės nare. Be to, esu konstitucinės teisės specialistė. Iki 1992 metų spalio 25 dienos referendumo, kai Lietuvos žmonės pritarė naujai Konstitucijai, galiojo 1990 metų kovo 11 d. priimtas Pagrindinis šalies įstatymas. Ikikarinė Lietuvos Konstitucija negaliojo, nors kelioms valandoms ji buvo atkurta. Tą Kovo 11-osios iškilmių dieną buvo puiki proga prisiminti tai paminėti. Juk 2022 m. Konstitucijai buvo jubiliejiniai: naujajai sukako 30 metų, o 1922 m. priimtai – 100 metų. Seimas 2022 m. buvo paskelbęs konstitucijų metais.

Todėl mano pasisakymas 2022 metų Kovo 11-osios minėjimo proga buvo apie Konstituciją. Galbūt kažkas to nesuprato. Pagrindinė kalbos mintis buvo ta, jog Konstitucijoje yra 9 straipsnis, kuris sako, jog svarbiausi valstybės ir tautos klausimai sprendžiami referendumu. Šis straipsnis kalba apie tiesioginės demokratijos kelią. Tauta, t. y. visi žmonės, kurie turi rinkėjo teisę, sprendžia kokį nors svarbų valstybinės reikšmės klausimą. Kadangi šeima, pagal mūsų Konstituciją yra valstybės pagrindas, o šeimos sampratą dabar norima išplėsti, ne pagal prigimtinę teisę, bet kuriant kažkokius dirbtinius socialinės lyties konstruktus. Kaip teisininkė manau, kad tokios svarbos klausimai turi būti sprendžiami tautos referendumo keliu.

- Oponentai jums pasakytų, jog gyvenimas kinta, jog reikia prisitaikyti prie naujų vėjų, o pati Konstitucija nebeatspindi naujausių šių dienų realijų?

- Toks oponentų argumentas mėgstamas, tačiau jis silpnas. Kaip besikeistų gyvenimas, ar nuo to žmogaus prigimtis pasikeičia? Mūsų konstitucijos 18 str. taip skelbia: „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tai reiškia, kad mes gimstame vyrais ir moterimis su labai retai pasitaikančiomis gamtos klaidomis. Argumentas, kad keičiasi laikai, neatlaiko kritikos. Žmogaus prigimtis nesikeičia.

Juk mokslininkai kasinėja pilkapius. Prie Mosėdžio, netoli nuo mūsų, taip pat buvo atliekami kasinėjimai, bet tyrėjai nerado kitokio žmogaus pėdsakų. Nežinau dėl tų evoliucijos teorijų, bet aš vis viena nemanau, jog žmogus išsivystė iš beždžionės. Aš dar iš studijų laikų prisimenu Engelso teiginius apie tai, jog žmogus atsirado iš primatų darbo proceso metu. Bet paimkite dabar ir išmokykite tas beždžiones dirbti. Jos vis viena niekaip netaps žmogumi.

Žmogus Kūrėjo valia sukurtas taip, kad pratęstų savo giminę. Taip gamtoje sukurta, jog yra vyriška ir moteriška lytis. Todėl mes negalime kalbėti apie kokias nors žmogaus teises, kurios yra kaip socialinis konstruktas.

Žmogus Kūrėjo valia sukurtas taip, kad pratęstų savo giminę. Taip gamtoje sukurta, jog yra vyriška ir moteriška lytis. Todėl mes negalime kalbėti apie kokias nors žmogaus teises, kurios yra kaip socialinis konstruktas. Tikrosios žmogaus teisės yra prigimtinės, todėl mūsų Konstitucijoje įtvirtintos būtent prigimtinės žmogaus teisės. Tai yra nepajudinama.

1992 m. Lietuvos Konstitucijos ruošimo grupė nieko naujo neatrado. Paėmėme nuostatas iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei kitų tarptautinės teisės aktų, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės. Nereikia apsimesti. Jeigu kas nors to nesupranta ir galvoja, kad gali prisiimti Dievo vaidmenį, sukuriant antžmogį, kuris yra nei vienos, nei kitos lyties, jie imasi Jo vaidmens. Tai yra šizofrenija. Ir ši šizofrenija sklinda todėl, jog kai kas mano, jog planetoje gyvena per daug žmonių, kad reikia mažinti gimstamumą ir naikinti tautas. Tai yra nauja religija be Dievo.

-Turbūt ne veltui šiuolaikinės religijos ideologai tai vadina progresu, trans arba post humanizmu, kai žmogaus ir technologijų susiliejimui trukdo prigimtis ir todėl ją reikia įveikti?

-Nesuprantu, kaip gali trukdyti prigimtis? Juk yra gyvybės pratęsimo misija. Iš dviejų vyrų vaikai negimsta. Jūsų paminėtų modernių teorijų skleidėjams noriu pasakyti, kad žmogaus prigimtis yra nekintama.

Be prigimtinės teisės Konstitucijoje yra ir piliečio teisės. Pilietybė yra žmogaus ryšys su valstybe. Pilietis turi dalyvauti rinkimuose, būti aktyviu ir t. t. Piliečio teisė nėra prigimtinė. Pajuskit skirtumą tarp prigimtinės teisės, nes žmogus yra ir vyras, ir moteris bei piliečio teisių. Ryšys su valstybe pagimdo ir tam tikras pareigas dalyvauti valstybės gyvenime, laikytis įstatymų, ginti, mokėti mokesčius ir t. t. Piliečiui negali būti brukama jokia ideologija, o pažiūrėkit, genderizmas, kaip religija be Dievo, skiepijamas prievarta. Nieko naujo neišradome, Europos Sąjunga kartoja tą patį modelį, kaip ir Sovietų Sąjunga, tačiau be represijų.

Piliečiui negali būti brukama jokia ideologija, o pažiūrėkit, genderizmas, kaip religija be Dievo, skiepijamas prievarta.

Konstitucijoje yra dar ir trečia grupė teisių – tai asmens teisės. 29 straipsnis skelbia, kad prieš Konstituciją visi asmenys lygūs. Asmenys yra juridiniai ir fiziniai. Akcinės bendrovės ir organizacijos yra juridiniai asmenys. Taigi, Konstitucijoje yra 3 teisių grupės: prigimtinė, piliečių ir asmenų. Konstitucija saugo asmenų teises, kad jis nebūtų diskriminuojamas dėl tautybės, rasės, lyties...

21 straipsnis sako: žmogaus asmuo yra neliečiamas. Kai mums duria į pirštą ir ima kraują, turime pasirašyti. Su žmogumi be jo žinios negali būti atliekami jokie moksliniai ar medicininiai bandymai.

- O kaip buvo per pandemiją? Ar nebuvo šis Konstitucijos principas pažeistas?

- Dėl skiepijimo tai kiekvienam turėjo būti suteikta laisvė apsispręsti. Kai aš skiepijausi, pasirašiau, kad sutinku. Tačiau valdžia ėmėsi tokių priemonių, kaip „galimybių pasas“. Buvo sudarytos tokios sąlygos, kad be jo neįeisi į jokią įstaigą. Juk nebuvo tiesiogiai pasakyta, kad surišime ir atvesime skiepytis. Valdžia įvedė „galimybių pasą“ ir baudas. Tuo tarpu Olegas Šurajevas, viešai įžeidinėjęs tautos išrinktus atstovus Seime, nubaustas tik 25 eurais. Prieš 2 metus už kaukės nedėvėjimą galima buvo užsidirbti 500 eurŲ baudą. Palyginkime.

Visa tai plaukia iš Konstitucijos 21 straipsnio, kuris sako, kad asmuo yra neliečiamas. Pagaliau yra sveikatos apsaugos įstatymai. Per pandemiją, nežiūrint Konstitucijos ir kitų įstatymų, Vyriausybė bei Sveikatos apsaugos ministras ką norėjo, tą ir darė.

Kas pas mus vyksta demokratinėje valstybėje? Viena grupė, kuri išpažįsta genderizmą, tikėjimą be Dievo, gali sau leisti reikalauti valstybinės apsaugos. Tuo tarpu jokia kita religija ir net sekta tokių reikalavimų nekelia, nereikalauja, kad valstybė jos nariams garantuotų ypatingas teises.

Progresyviai save vadinantys žmonės teigia, jog tiki mokslu, esą mokslo žodis geriau žino kas ir su kuo gali gyventi? Nebūkime atsilikę!

Tai ir tegul gyvena kaip nori. O kas trukdo? Tarybiniais laikais buvo BK 125 straipsnis. Pirma dalis buvo apie vyro lytinį santykiavimą su vyru. Kitos dalys – susiję su vaikais ir paaugliais. Tai buvo nusikaltimas, už kurį būdavo baudžiama.

Suprantu, jog sovietmečiu žmonės buvo diskriminuojami. Tačiau pagal šio straipsnio 1 dalį nebūdavo jokių bylų. Nes jeigu 2 vyrai užsirakina, kokie dar gali būti įrodymai? Šias diskriminacines nuostatas, atkūrus nepriklausomybę mes, žinoma, panaikinome. Valstybė negali lįsti į žmonių lovas, bet deja, dabar lenda.

Genderizmas, COVID politika, vėliavos ir simbolių išniekinimas. Daug pavyzdžių galime rasti, kai politikai pamina Konstituciją? Gal tikrai ji nebeatitinka realijų?

-Klausykit, JAV Konstitucijai daugiau nei 250 metų. Ir ji šiandien atitinka visas realijas. Niekas nereikalauja Amerikos Konstitucijos pakeisti. Mūsų Konstitucijai praėjusiais metais sukako 30 metų. Ir ji jau neatitinka realijų?

-Viskas kas parašyta mūsų Konstitucijoje atitinka realijas. Viskas su mūsų Konstitucija yra tvarkoje. Yra tik bendra politika, vykdoma Europos Sąjungos mastu: nereikia nacionalinių valstybių. Norint sugriauti nacionalines valstybes, pirmiausia reikia sugriauti jų Konstitucijas. Nes tai yra piliečių sutartis, kaip jie tvarkysis šioje valstybėje. O Konstitucija yra visų kitų teisės aktų šaltinis.

Lytinės funkcijos sunaikinimas yra sunkus kūno sužalojimas. Jei dabar pakeis įstatymus ir medicina žmonėms padės keisti lytį, tai gali būti prilyginta šiam sunkiam nusikaltimui.

Pagrindinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymai. Tai pirmiausia Baudžiamasis kodeksas. Tačiau su gyvybe yra prastai, nes pas mus klesti mirties kultas. Lytinės funkcijos sunaikinimas yra sunkus kūno sužalojimas. Jei dabar pakeis įstatymus ir medicina žmonėms padės keisti lytį, tai gali būti prilyginta šiam sunkiam nusikaltimui. Tai ir yra ta propaguojama mirties kultūra. Tai jau yra gyvybės naikinimas, nes žmogus, pakeitęs lytį, negalės savęs pratęsti.

-Svarbi visiems Konstitucijos dalis, kurioje įtvirtinta valstybinė kalba. Kodėl dabar taip liberaliai žiūrima į Lietuvių kalbą?

-Ne liberaliai, o nusikalstamai. Tautos referendumu priimtos Konstitucijos 14 straipsnis sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Lietuvių kalba prie visų okupacijų buvo naikinama. Tauta išgyveno polonizaciją, germanizaciją, rusifikavimą. Rusinimas sovietų laikais buvo toli pažengęs.

Kai kilo tautos Sąjūdis, mūsų inteligentija, iš esmės tai buvo partiniai žmonės, suprato, kad kalbą ir kultūrą reikia saugoti. Tie žmonės atiduodavo duoklę sistemai, parašydavo apie Leniną kokį nors eilėraštį, tačiau buvo daug daroma ir daug pasiekta dėl kalbos išsaugojimo. Žinoma, buvo nurodymai, jog įstaigų iškabos ar gatvių pavadinimai rašomi dvejomis kalbomis. Bet žmonės tai prievartinei dvikalbystei priešinosi.

Kai tik prasidėjo atgimimas, inteligentija pirmiausiai ir ėmėsi kalbos išsaugojimo klausimo. Sąjūdžio programoje buvo įrašyta nuostata, jog būtina įtvirtinti lietuvių kalbą kaip valstybinę.

-Tame laikotarpyje gimė ir Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepcija?

-Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepciją vėl reiktų ištraukti iš archyvų ir įgyvendinti. Bet ar ateis tokia partija, kuri tai padarytų?

Ypatingai aktyviai lietuvių kalbą tuo metu gynė poetas Justinas Marcinkevičius. Jis buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Dalyvavo Sąjūdžio programų kūrime. Dabar kai kas drįsta jam prikišti komunizmą ir kolaboravimą. Šiandieninis chunveibiniškas jaunimėlis dėl lietuvių kalbos, dėl valstybingumo – nieko nėra padarę, o drįsta teisti kitus.

Puolate J. Marcinkevičių, puolate Konstituciją!

J. Marcinkevičius yra parašęs Lietuvos Konstitucijos preambolę. Aš apspjausiu kiekvieną, kuris išdrįs apspjauti poetą. Puolate J. Marcinkevičių, puolate Konstituciją! Priminsiu, kad 1988 metų lapkričio 18 d., J. Marcinkevičius, vykdydamas LPS programą LTSR AT pasakė kalbą, jog reikia papildyti LTSR konstitucijos 77 straipsnį ir įtvirtinti lietuvių kalbą, kaip valstybinę. Taip ir buvo padaryta. Jis taip pat buvo vienas iš iniciatorių, kad Trispalvė būtų įteisinta kaip valstybinė vėliava, kad Vinco Kudirkos Tautiška giesmė vėl taptų himnu, o baltas vytis raudoname fone – herbu.

Juk J. Marcinkevičius atidarė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 spalio 22 d. Jei Simonas Daukša yra pasakęs, jog kalba yra valstybės sargas, tai J. Marcinkevičius 2004 metais minint lietuviškos spaudos atgavimo metines konstatavo, jog atėjo metas garsiąją Mikalojaus Daukšos formulę apversti: valstybė yra kalbos sargas. Privalome sustiprinti kalbos apsaugą. Kalba šaukiasi valstybės dėmesio ir globos…

Gal dėl šių žodžių šiandien ir puolamas poetas?

- Ačiū Jums ir gražaus jubiliejaus!

The post Zita Šličytė apie valstybės išlikimą, Konstituciją ir pagrindinių valstybingumo simbolių niekinimą appeared first on LAIKMETIS.

Tai buvo signalas, kad Tautos nuomonė šiuo atžvilgiu nieko ar beveik nieko nereiškia, pagrįstai keliantis klausimą, ar Konstituciją tebegalima laikyti bendru Tautos susitarimu. Šiandien kalbinama viena iš Antrosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjų advokatė Zita Šličytė sako: kiek mes apginsime Konstitucijos, tiek ir turėsime nepriklausomybės.

- Po kiekvieno nusivylimo Konstituciniu Teismu (KT), išnyra eretiška mintis: ar nevertėtų panaikinti šią instituciją ir jos funkcijas perduoti, tarkim, Aukščiausiajam Teismui?

- Sugriauti instituciją būtų didžiulė klaida, jos griauti nereikia. Bet reikia viską padaryti, kad Konstitucinis Teismas dirbtų taip, kaip ir turi dirbti - būtų iš tikrųjų veikiantis, ginantis kiekvieno piliečio teises ir konstitucinę valstybės santvarką instrumentas.

- Tačiau turbūt tam reikia, kad Konstitucija iš tiesų būtų laikoma aukščiausiu valstybės įstatymu. Šiemet suėjo 100 metų pirmai Lietuvos Respublikos Konstitucijai (priimtai 1922 08 01) ir 30 metų 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtai Konstitucijai. Ta proga Seime vyko šioks toks šių datų paminėjimas. Šešioliktą kartą Teisingumo ministerija organizavo Konstitucijos egzaminą. Ar tai leidžia daryti prielaidą, kad Konstitucija yra gerbiama?

- Deja, nepagarba Konstitucijai didžiulė, pradedant Tautos atstovybe, Vyriausybe, ministrais ir pagaliau jos piliečiais, paliekančiais Konstitucijos gynimą savieigai. Konstitucija yra trypiama ir plakama. Kai Tautos atstovybė demonstruoja nepagarbą konstitucinėms vertybėms ir pačiai Konstitucijai, tai ir Aukščiausiajame Teisme, perdavus jam KT funkciją, vargu ar atsirastų pusdievių, - juk darbo kokybė priklauso nuo jį atliekančių žmonių. Mūsų tikslas - pasiekti, kad KT dirbtų tinkamai, o ne užsiiminėtų politikavimu. Per 30 metų buvo padaryta 18 Konstitucijos pataisų, tarp jų ne viena radosi dėl trumpalaikių politinių tikslų.

- O jei paprašyčiau, rastumėt už ką pagirti Konstitucinį Teismą?

- Norėčiau jubiliejaus proga padėkoti Konstituciniam Teismui už, mano supratimu, jo suformuluotą gyvybiškai svarbią oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą: valstybinė kalba - lietuvių kalba. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos konstitucinis statusas buvo atakuojamas jau pirmaisiais Konstitucijos galiojimo metais. 1999 metų spalio 21 dieną KT apgynė lietuvių kalbos statusą, nurodydamas, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinis kalbos statusas.

Antrą išpuolį prieš lietuvių kalbos konstitucinį statusą KT sutriuškino 2004 metų gruodžio 13 dienos nutarimu, kuriame nurodė, kad asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės lietuvių kalbos statuso, kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės principas.

Trečioje, ketvirtoje ir penktoje ( 2006, 2007, 2009 m.) bylose dėl valstybinio lietuvių kalbos statuso buvo įtvirtinta, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tapatumo ir išlikimo garantija, o tai reiškia, kad turi būti užtikrinta lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse.

- Galima manyti, kad Seimas, įtvirtinęs asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose ir civiliniuose aktuose, nusižengė Konstitucijai?

- Mano požiūriu jis nusižengė, bet KT nuspręs, nusižengė ar ne. Aš lauksiu, ar KT, penkis kartus sąžiningai gynęs lietuvių valstybinės kalbos statusą, apgins jį ir dabar dėl Dobrowolskos inicijuoto įstatymo. Tada ir bus matyti, ar KT pažeis savo doktriną, ar ne.

- Jeigu metų pradžioje priimtą įstatymą KT pripažins prieštaraujančiu Konstitucijai, teisingumo ministrė Evelina Dobrowolska liks be dvigubos „w"?

- Bet kokiu atveju Dorbrowolska gali džiaugtis, ji turės pasą su dviguba „w", - su tuo ją ir sveikinu. 2015 metais Seimas pakeitė LR Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnį, ir KT, pripažinęs, kad tam tikras įstatymas ar teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, gali atidėti jo paskelbimą teisės aktų registre tam tikram laikui dėl tam tikrų argumentų. O nepaskelbtas jis yra negaliojantis.

Štai jums pavyzdys: 2020 metų liepos 30 dienos nutarimu KT pripažino, kad Referendumo įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai, o oficiali jo paskelbimo data atidėta iki 2021 metų liepos 1 dienos. Kitaip tariant, pats KT, pripažinęs, kad tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, leidžia tam teisės aktui dar tam tikrą laiką galioti.

Turėdama šiokį tokį teisininkės išsilavinimą ir šiokią tokią politinio darbo patirtį, manau, kad KT teisėjai, pasižadėję saugoti Konstitucijos viršenybę ir paklusti tik Konstitucijai, priimdami 2020 m. nutarimą, sulaužė priesaiką.

Nemanau, kad nauja įstatymo redakcija buvo inicijuota, svarstyta ir priimta be KT pirmininko Dainiaus Žalimo pritarimo. Kaip vyko tas priėmimas, kurį reikėtų laikyti regresu, didelis klausimas, vertas detalaus nagrinėjimo. Tai didelė įstatymų leidėjų nuodėmė. Turėdama šiokį tokį teisininkės išsilavinimą ir šiokią tokią politinio darbo patirtį, manau, kad KT teisėjai, pasižadėję saugoti Konstitucijos viršenybę ir paklusti tik Konstitucijai, priimdami 2020 m. nutarimą, sulaužė priesaiką.

Konstitucijos 7 straipsnis skelbia, kad negalioja joks įstatymas ar teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Pagal Konstituciją jis yra niekinis ir negalioja nuo jo neatitikties Konstitucijai nustatymo dienos. Ar gali būti valstybėje tokia teisinė situacija, kai KT, deklaravęs, jog teisės aktas ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, pratęsia jo galiojimo laiką dar beveik metams?

- Buvęs KT pirmininkas didžiuojasi, kad pastarąjį dešimtmetį, kai jis ten darbavosi, vakarietiška geopolitinė orientacija tapo Lietuvos Konstitucijos principu...

- Ką jis turi omenyje? Norėčiau suprasti, kas yra vakarietiška orientacija, kuria didžiuojasi buvęs pirmininkas, nes kai palyginu jo ir KT pirmininkų Juozo Žiliaus arba Egidijaus Kūrio vadovavimo laikotarpius, matau didžiulį nuosmukį KT veikloje. Tai tokia Žalimo vakarietiška orientacija?

- Kaip teigė D. Žalimas interviu, prieš metus duotame vienai televizijai, Konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant į Vakarų žmogaus teisių standartus, ne į Rytų. Tradicinė šeima, anot jo, - Rytų standartas...

- Na, šeimos atžvilgiu KT parodė „vakarietišką" orientaciją, nors noriu Žalimo paklausti, kodėl jis nebalsavo už 2011 metų rugsėjo 28 dienos KT nutarimą, paskelbusį esą vienalyčių poros gali būti šeima. Gal sirgo, gal buvo komandiruotėje? O gal paprasčiausiai todėl, kad tuomet Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai nepritarė vienalyčių santuokai.

Turiu 2007 metų tarptautinės konferencijos medžiagą, kurioje ir Mantas Adomėnas, ir Laima Andrikienė pritarė pagrindinei konferencijos minčiai, kad tos pačios lyties santuokos nukreiptos prieš prigimtinę teisę. Tada visi šnekėjo prieš, dabar už? Ar čia progresas ar regresas nuo 2007 metų jų pažiūrose ir visur kitur?

Rašydami LR Konstitucijos projektą mes nebuvome tokie tamsūs.

Rašydami LR Konstitucijos projektą mes nebuvome tokie tamsūs, - rėmėmės tarptautiniais teisės dokumentais, visų pirma, Visuotine žmogus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tačiau niekada negirdėjau, kad reikėtų įtvirtinti vakarietiškos orientacijos principą; nėra tokio principo mūsų Konstitucijoje.

1992 metais Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį aktą, kuriame nurodė, kad Lietuva niekada nesijungs į jokias politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas buvusios Sovietų Sąjungos pagrindu, o LR teritorijoje negali būti jokių Rusijos nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ar kariuomenės dalinių. Tai ir yra pagrindas teigti, jog mes orientavomės į vakarietišką demokratiją, nors norėčiau patikslinti - tikrą demokratiją, o ne į vaizdinę, parodomąją, kuri dabar viešpatauja ne tik Lietuvoje.

- Ar jūsų nestebina, kad KT praktikoje nematyti bylų dėl Europos Sąjungos direktyvų atitikimo mūsų Konstitucijai?

- Vadinasi, niekas dėl to nesikreipia. O mūsų politikams labai patogu savo nekompetenciją, tingumą ir neatsakingumą pridengti ES direktyvomis, kurių jie net nebūna skaitę. 2004 metais liepos 13 dieną priimtas LR konstitucinis aktas dėl narystės Europos Sąjungoje teigia, jog teisės normų kolizijos atveju ES teisė turi viršenybę prieš LR įstatymus, o šio konstitucinio akto preambulėje nurodyta, kad ES gerbia savo valstybių- narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas.

Išgirdote, kas čia pasakyta? ES teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymus ir kitus teisės aktus, bet ne prieš Konstituciją. Tai reiškia, kad mes neprieštaraujame ES nurodymams, kokio dydžio agurkus auginti, tačiau kėsintis į mūsų Konstituciją ji neturi teisės.

- Konstitucinio teismo pirmininkė Danutė Jočienė savo pranešime Seime tvirtino, kad konstitucinis stabilumas yra viena svarbiausių vertybių, tačiau KT pajėgus pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, mokslo ir technikos pažangos ir pan. Intervencija, t. y., pataisos, galimos tik tada, kai jos neišvengiamai būtinos. Kas nusprendžia, kad jos būtinos, jeigu Tautos nuomonės niekas neklausia?

- Man didžiausia konstitucinė vertybė yra pačios Konstitucijos stabilumas. Ir iš tikrųjų keisti Konstituciją dėl amžiaus cenzo Seimo rinkimuose sumažinimo - Seimo nario amžių nuleisti iki 21 metų - mano supratimu, yra pasityčiojimas. Kas kita pataisa dėl tiesioginių mero rinkimų, - jie jau buvo patikrinti praktikoje ir pasiteisinę, Tauta to norėjo. Keisti Konstituciją būtina tada, kai Tauta to pareikalauja referendumu. Turime gerbti jos valią. Mūsų Konstitucija yra priimta ne Parlamento, bet pačios Tautos referendume, joje aiškiai pasakyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta.

The post Advokatė Zita Šličytė: kiek apginsime Konstitucijos, tiek turėsime nepriklausomybės appeared first on LAIKMETIS.

Kaip antradienį pranešė prokuratūra, ikiteisminis tyrimas dėl jos pasisakymo iškilmingame Kovo-11-osios minėjime priimtas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pasak pranešimo, įvertinus kalbą, jos turinį ir kontekstą, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialisto pateiktą išvadą, nustatyta, kad nėra pakankamo nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad Z. Šličytė galėjo siekti diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos bei viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą bei išsakė tikrovės neatitinkančią informaciją apie homoseksualius asmenis.

Z. Šličytė, Lietuvos Respublikos Seime vykusio renginio metu sakydama kalbą, pasinaudojo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta saviraiškos laisve, išreiškė savo subjektyvią, nors ir kontraversišką, kritišką nuomonę

„Z. Šličytė, Lietuvos Respublikos Seime vykusio renginio metu sakydama kalbą, pasinaudojo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta saviraiškos laisve, išreiškė savo subjektyvią, nors ir kontraversišką, kritišką nuomonę apie tam tikrus Lietuvos politinius bei visuomeninius reiškinius“, – nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė prokuroras.

Jo vertinimu, tai, kad kalba buvo pasakyta viešo renginio metu ir pasiekė didelį žiūrovų skaičių, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad asmuo padarė veiksmą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę.

Prokuratūra primena, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas birželį, vykdant Vilniaus apygardos teismo nutartį. Ja buvo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apylinkės prokuratūros bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Z. Šličytė savo kalboje kritikavo valdžią, piktinosi „Lietuvos homoseksualizacija“, kalbėjo apie „pederastiją“.

The post Teisėsauga nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl Z. Šličytės Kovo 11-osios kalbos appeared first on LAIKMETIS.

Straipsnio autorius, mano manymu, apsisiautė teisumo toga ir pradėjo didaktinį vanojimą, kaip koks uolus pirtininkas. Viskas labai metodiškai - pateikiant instrukcijas, dėstant „punkteliais”, kaip aptikti priešą, gal net savą kvislingą namuose.

Kaip suprantu, anot autoriaus, Kauno arkivyskupija neva neleistinai prasižengė nuomodama savo salę. Jei nesitvarkys - potekstėje jaučiama kažkokia perspektyvinė nuoroda - geriau ją „kažkaip ilgainiui pavesti” vienintelei teisingai mūsų Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupijai, koja kojon žengiančiai su šios kadencijos Vyriausybe.

Nežinau kaip kitiems, bet man jau seniai nuobodokai atrodo vieningai it kareiviai neoriginaliai vibruojantys, visus nuteisiantys, viską atiminėjantys visuomeninių medijų šaukliai ir podraug su jais besijungiantys „teisingieji” krikščioniškieji vograutojai.

Dėl arkivyskupijos - palikime tai jos kurijai, nors ir čia tokio kalibro vedliui ne medijose rypauti reikėtų - tam klausimui išsiaiškinti yra galimybė tiesiai paklausti kurijos administratorių (tai net būtų kiekvieno krikščionio, mūsų Bažnyčios nario, pareiga). Juk ir šeimoje, jei yra bėdų, nepuolame į gatvę ir nepasakojame, o kantriai tvarkomės viduje. Kitaip padaroma ta pati klaida, kuri nutiko Nojaus sūnui. Ir bėda ne Nojui, bet būtent sūnui.

Neramina ir kita tendencija - tarybiniais laikais (giliu sovietmečiu) prie parapijų buvo komitetai, kurie bandė valdyti klebonus. Dabar panašūs komitetai yra labai pažengę Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Pasauliečiai labai svarbūs Bažnyčiai, tačiau savo valdymu ir galia labai grėsmingai artėja prie altorių. Ir tikrai nemanau, kad šis artėjimas yra privalumas.

Pasauliečiai labai svarbūs Bažnyčiai, tačiau savo valdymu ir galia labai grėsmingai artėja prie altorių.

Tačiau sugrįžkime prie kunigo R. Grigo. Drįstu sakyti, kad nei aš, nei gerbiamas autorius, šiam kunigui yra nevertas net kurpių dirželio atrišti.

Pirmą kartą kunigą - kaip Lietuvos ateitininkijos moksleivių pavasario akademijos dvasios tėvą - mačiau 1994-ųjų pavasarį Eišiškėse. Vėliau kartu su kunigu daktaru Arvydu Žygu juos laikiau labai įdomiu ir giliu dvasios tėvų duetu Studentų akademijoje Biržuose. Kunigo Roberto darbus ir laikyseną matau ir toliau.

Iš tiesų, autorius pripažįsta (tačiau, mano manymu, kartu čia pat nenuoširdžiai rašo), kad antai niekas neabejoja kunigo pamaldumu, bet va, girdi, kažkaip politiniai pasisakymai jau yra bėda.

Kunigas Robertas - tai žmogus ne tik augęs, o veikęs tironijos priespaudoje ir pamokas „ėmęs” iš tuomet dar gyvo Juozo Zdebskio, praėjęs tarybinės armijos „malonumus” ir turėjęs daug kitų triuškinančių patirčių. Tai žmogus, kuris Sausio 13-ąją pasitiko Aukščiausioje Taryboje - ir ne šiaip pasitiko.

Tačiau nesileiskime į detales. Kartu tai kunigas, kuris šiemet pasakė buvusiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, kad derėtų būti dėkingesniam. Suprantu, kad tai labai erzina, bet gerbiamo autoriaus straipsnis labai panašėja į tarybinių laikų filmą „Kas Jūs, kunige Svarinskai?”. Tada filme buvo „egzaminuojamas” 1983 m. areštuotas Viduklės kunigas Alfonsas Svarinskas, kuriam, matyt, neatsitiktinai KGB suteikė slapyvardį Nepataisomasis (rus. Неисправимый).

Manau, kad toks išpuolis „iš savų” kunigui R. Grigui nėra netikėtas. Ateityje lauks daug daugiau. Kita vertus - tai įvertinimas, kad einama nelengvu, tačiau teisingu keliu. O gal kokia katalikiška žiniasklaidos priemonė suks filmuką „Kas Jūs, kunige Grigai?” Gal ir diecezinį vyskupą savo vedamuosiuose paragins imtis veiksmų?

Manau, kad toks išpuolis „iš savų” kunigui R. Grigui nėra netikėtas. Lauks daug daugiau.

Tiesa - o kodėl snaudžiama, ir kur atakos prieš seserį Nijolę Sadūnaitę, prieš kelis metus aiškiai pasisakiusią Seime? Visai panašiai kaip Zita Šličytė šiemet? Ech, kokios jos nepatogios. O gal prieš jas neverta galąsti ginklų ir terliotis - juk kas jos, vyresnėlės. Laikas išspręs - tai kam terliotis!

Puikiai suprantu, kad galima rasti spragų ir pas Grigą, ir pas Sadūnaitę, ir pas Šličytę, tačiau tai nekeičia jų turinio. Turinio, o ne formos. Ilgalaikės jų skrydžio trajektorijos. Jos iš tiesų kartais - labai nepatogios. Savotiškai nepataisomos (kaip tas 1983-ųjų Viduklės klebonas). Bet čia ir slypi šių asmenybių tikrumas ir nuoseklumas. Kaip muzikoje - metronomo.

Nežinau, kaip kiti, bet mes čia, provincijoje, nuo sostinės krikščioniškais save tituluojančių priemonių kreivų svarstymų jau pavargome.

Bėda, kai nepatogūs savo dvasia praranda budrumą, ir dėl vienų ar kitų priežasčių tampa labai patogūs. Nežinau, kaip kiti, bet mes čia, provincijoje, nuo sostinės krikščioniškais save tituluojančių priemonių kreivų svarstymų jau pavargome.

O baigti šią nuomonę noriu, atrodytų, visišku rakursu į šalį. Apie bruožą, kuris būdingas visiems šiems nepatogiems žmonėms - gebėjimas bet kokiomis aplinkybėmis džiaugtis. Ne tik tardymų metu. Čia Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžių” etiudas, kur Jurga rašo, kad savo labai sunkios ligos bemaž pabaigoje vis kalbasi su Nijole Sadūnaite: „Mudvi pasišnekame tik telefonu. Tiesą sakant, pasišnekame mažai. Bet daug, labai daug juokiamės.”

Ne toks buvo Svarinskas, kokį jį paišė tarybiniai persekiotojai. Ne tokia yra Sadūnaitė, ne toks yra ir kunigas Grigas.

The post Prof. dr. Andrius Macas. Netikros ašaros ir dejonė, o gal puvinys krikščioniškoje medijoje appeared first on LAIKMETIS.

Ir visgi sunku nepastebėti, kad šalia geranoriškų iniciatyvų mūsų šalyje vyksta ir kiti procesai – karo fone įsibėgėja raganų medžioklė tarp pačių lietuvių. Skelbiami verdiktai, kaltųjų sąrašai, o bendrapiliečiai siundomi vieni kitų naikinti – ir virtualiai, ir, kartais, fiziškai.

Klausimas, kiek šioje medžioklėje yra nuoširdaus siekio apsivalyti nuo prorusiškų jėgų, o kiek – susidoroti su politiniais ir idėjiniais oponetais, marginalizuoti ir išvaryti iš viešosios erdvės? Karas, regis, tapo tam patogiu pretekstu.

Vienas iš tokio dorojimosi pavyzdžių yra Pauliaus Jurkevičiaus tekstas: „Kas teisus: patriarchas Kirilas ar Zita Šličytė?“. Prieš balsavimą dėl partnerystės įstatymo išbraukimo iš Seimo pavasario sesijos darbotvarkės autorius išbandė gerai žinomą ir Rusijos plačiai naudojamą propagandos metodą – etikečių klijavimą.

Tai pati paprasčiausia propagandos technika, kuri ideologinius priešininkus susieja su reiškiniais, asmenimis, žodžiais, kurie visuomenėje sukelia negatyvias asociacijas. Tokiu būdu galima sukelti stiprias emocijas — baimę ir neapykantą — bei nukreipti jas prieš oponentus. Dažniausios etiketės rusų propagandoje yra „nacizmas“, „fašistai“.

Gi Lietuvoje labai gerai veikia Kremliaus, prorusiškumo ir pan. etiketės. Užtenka užmesti tokį šleifą, kad neparankus objektas būtų susprogdintas atominiu ginklu. Pagrindas – kas?, kaip?, kodėl? – nesvarbu. Juk Lietuvoje, ypač karo Ukrainoje metu, nėra nieko labiau nekenčiamo už Putiną, Kremlių ir jų vykdomą politiką.

Siekdamas idėjiniams oponentams užklijuoti prorusiškumo etiketę, P. Jurkevičius naudojasi tariamomis paralelėmis tarp Z. Šličytės ir patriarcho Kirilo kalbų. Perskaičius tekstą išvada aiški – pasipriešinimas partnerystės įteisinimui ir siekis išsaugoti Lietuvos teisėje vyro ir moters šeimos sampratą, yra rusiškos kilmės, proputiniškas ir kylantis iš sovietinės mūsų praeities. Etiketė užkabinta ir pabandykit dabar nusikrapštyti.

Etiketė užkabinta ir pabandykit dabar nusikrapštyti.

P. Jurkevičius ne pirmas ir tikrai ne paskutinis, kuris naudoja šią etiketę prigimtinės šeimos gynėjams juodinti. Vieningai lyg iš paruoštukų ją kartoja ir mitinguotojai, ir socialinių tinklų komentuotojai.

Sunku patikėti, kad Kremliaus skelbiamą vertybių saugojimo naratyvą jie priima už gryną pinigą ir nesusiorientuoja, kad tai taip pat yra propaganda bei manipuliavimas? Nejaugi Putinui ir patriarchui Kirilui pavyko apgauti P. Jurkevičių, kad gėjų paradai yra tikroji karo Ukrainoje priežastis? Ir kad būtent šie paradai yra europinės civilizacijos esmė ir šerdis?

Nejaugi P. Jurkevičius iš tiesų tiki, kad vyro ir moters šeimos sampratą sugalvota Kremliuje? Kad ji buvo dirbtinai sukurta sovietmečiu?

O ką tuomet daryti su keturių tūkstančių metų senumo Biblijos eilutėmis: „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė“; „žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu.“ Ką daryti su šimtmečius nekintančiu Katalikų Bažnyčios mokymu apie vyro ir moters šeimą?

Jei Biblija autoriui nesvarbi, tai ką daryti su milijonais metų biologinės evoliucijos? Psichinė, socialinė ir dvasinė vyriškos ir moteriškos lyčių tikrovė sudėtinga, bet biologinė jų kilmė yra paprasta. Daugeliui gyvūnų rūšių yra būdingas lytinis dauginimasis, nes evoliucijos požiūriu jis yra optimalesnis nei nelytinis, kadangi užtikrina genetinę rūšies įvairovę, spartesnį prisitaikymą prie aplinkos.

Žmonėms būdinga ir seksualinė atranka: tūkstančius metų vyrai dažniau rinkosi gimdyti ir vaikus auginti galinčias moteris, moterys – resursus užtikrinti galinčius vyrus (neįsižeiskite – čia svarbios ne tik fizinės, bet ir intelektinės savybės).

Vaizdžiai tariant, be daugybės kitų faktorių vyriškai ir moteriškai lytims galime būti dėkingi, kad esame protingos būtybės ir gebame diskutuoti apie šeimos sampratos kilmę.

Ne, tikrai ne Putinas, ne Gorbačiovas ir ne Stalinas nustatė tokią tvarką. Visada, kad atsirastų naujas žmogus, yra reikalingi vyras ir moteris. Visi gyvenantys ar kada nors gyvenę žmonės atsirado, kai susijungė vyriška ir moteriška gametos.

Kiekvienas LGBT narys taip pat turi biologinius mamą ir tėtį. Kitaip tariant, lyčių skirtingumas yra būtinas tiek vieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės, tiek visos žmonijos egzistavimui.

lyčių skirtingumas yra būtinas tiek vieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės, tiek visos žmonijos egzistavimui.

Tai reta žinduolių pasaulyje, bet žmonės yra linkę kurti ilgalaikes sąjungas, nes tėvų ryšių stabilumas svarbus ilgai besitęsiančiam vaiko auginimui, auklėjimui ir ugdymui (moterims nėštumo, žindymo ir vaikų auginimo metu resursus užsitikrinti sudėtinga, svarbus darbų pasidalinimas).

Vaikas, matydamas savo tėvų santykių modelį, mokosi vyro ir moters vaidmenų įvairiose gyvenimo sferose, situacijose. Be daugelio kitų žmogaus formavimosi aspektų, čia vyksta ir psichinė lytiškumo raida.

Tokiai sąjungai įvardinti vartojamas senas, geras terminas – „šeima“. Šeimos gyvybė pratęsia ir pranoksta ją sukūrusių asmenų gyvybes, duodama pasauliui naujų. Ar žinote ką nors stebuklingesnio?

Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatė, ilgametė advokatė dr. Zita Šličytė yra viena iš LR Konstitucijos kūrėjų. Ji tikrai neblogiau už artišokų ir aliejaus specialistą žino, kokia šeima LR Konstitucijos 38 straipsnyje buvo įtvirtinta kaip valstybės ir visuomenės pagrindas – tokia, kuri pajėgia užtikrinti visuomenės gyvybingumą, išlikimą ir tęstinumą; kuri šiuo požiūriu subalansuoja asmens ir valstybės interesus.

Visa tai neturi nieko bendro su Putinu ir Kremliaus propagandinėmis manipuliacijomis apie vertybių saugojimą.

Nepritarimas partnerystei neturi nieko bendro ir su neapykanta LGBT asmenims. Jis kyla iš suvokimo, kad partnerystės įteisinimas reikštų esminės šeimos kūrimo taisyklės – lyčių skirtingumo – atsisakymą Lietuvos teisėje. Tai iš esmės pakeistų teisinę šeimos sampratą, o kartu ir šeimos stiprinimo politiką. Todėl tos pačios lyties porų problemas derėtų spręsti nekeičiant šeimos sampratos (ne partnerystės, bet susitarimo dėl bendro gyvenimo įstatymo projektu).

tos pačios lyties porų problemas derėtų spręsti nekeičiant šeimos sampratos.

Jeigu pasigilinsime į P. Jurkevičiaus, T. V. Raskevičiaus bei jų bendraminčių vertybinės pasaulėžiūros ištakas, teks pripažinti, kad būtent jų kilmė yra rusiška.

Nors seksualinės revoliucijos pradžia dažnai kildinama iš Vakarų, iš tikrųjų „jausmingumo maištas“ (Lenino terminas) ilgai buvo vienu iš komunizmo ideologijos siekių. Vladimiras Leninas dar 1904 metais rašė, kad „jausmingumo dvasios, energijos, nukreiptos ne į pseudošeimines vertybes, išlaisvinimas padės išlieti šį gumulą socializmo pergalės labui“.

1934 m. W. Reicho darbe „Seksualinė revoliucija“ minimi tokie Lenino žodžiai apie būtinybę sunaikinti šeimą: „...Ir ne tik šeima. Visi draudimai, liečiantys seksualumą, turi būti panaikinti… Mes turime ko pasimokyti iš sufražisčių: netgi vienalytės meilės draudimą reikia panaikinti“.

Kai Petrograde 1918 metų gruodžio 19 d. įvyko lesbiečių eisena, Leninas reagavo džiugiai: „Taip ir toliau, draugai!“. Šios eisenos metu buvo nešami plakatai „Šalin gėdą!“. Vėliau dėl kilusių socialinių ir medicininių problemų „jausmingumo“ politikos Stalinas atsisakė ir propagandą apvertė į vertybiškai priešingą pusę.

Išvada paprasta: prorusiškumo etiketės argumentas gali veikti abiem kryptimis – klijuojamas ir partnerystės šalininkams, ir priešininkams.

Tiesą sakant, norint išjungti iš viešos erdvės oponentą bet kam sėkmingai gali būti pritaikyta Rusijos etiketė. Putinas galvoja, kad 2+2 yra 4. Kas sutinka, tas Kremliaus pakalikas. Labai patogi technika - užtenka padrikų asociacijų ir nebereikia diskutuoti argumentais.

Štai P. Jurkevičius (kaip ir dauguma jo bendraminčių) nevengia prorusiškumo etiketę lipdyti idėjiniams oponentams ir kitose temose.

Ankstesniame savo straipsnyje P. Jurkevičius rašė: Vakarų putinversteherius vienija ryški, išskirtinė ideologinė linija: visai neseniai, vos prieš du tris mėnesius, jie buvo priešakinėse kovos su „marmalu“, su „green pass“, su FFP2 diktatūra“.

Žodžiu, pandemijos valdymo kritikai taip pat putinistai.

Čia verta pastebėti, kad Rusijoje pandemijos valdymo politika buvo analogiška Lietuvos ir kai kurių kitų Vakarų valstybių politikai, su iš esmės tais pačiais ribojimais ir draudimais. Pandemijos valdymo kritikai Rusijoje buvo vadinami teroristais (Lietuvoje – žudikais) ir siekiama priverstinai visus suvakcinuoti.

Gyvenę sovietmečiu turbūt dar pamena ir mūsų šalyje galiojusią priverstinę vakcinaciją, ir priverstinį gydymą nuo venerinių ligų, alkoholizmo ir psichikos sutrikimų. Remtasi argumentu, kad tai būtina liaudies, visuomenės labui. Juk totalitarinėse visuomenėse valdžia visuomet žino geriau, ko reikia žmogui.

Logiška, kad atgavus Nepriklausomybę toks privalomas valstybės „rūpestis“ buvo iškart panaikintas.

Ką reiškia tokio paternalistinio rūpesčio sugrįžimas kartu su puokšte „vertybių“, turinčių išlaisvinti žmogų iš šeimos?

Ir ką reiškia tai, kad grįžo sovietmečiu įprasta etikečių klijavimo praktika? Tuomet buožių, buržuazinių nacionalistų epitetai buvo kabinami sovietinės sistemos kritikams, disidentams ar tiesiog valdžiai neparankiems žmonėms.

The post Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Raganų medžioklė karo metu appeared first on LAIKMETIS.

Kalbant labai tiesiai, laisvė čia suprastina kaip teisė dviems tėveliams ar mamytėms įsivaikinti vaikus. Pasisakantys prieš tokią laisvę, mūsų dienomis vadinami „putinistais“, tad jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Prisidengdamas prieštaravimu gėjų eitynėms Donecke ir Luhanske, Rusijos krikščionybės aukščiausias dvasininkas Kirilas palaimino ukrainiečių žudymą. Tad apie Kirilo krikščionybę kalbėti nebėra galima.

Tačiau krikščionybė tikrai pasisako už šeimą, sukurtą vyro ir moters. Ne Putinas sukūrė tokią šeimą, o Dievas. Pirmaisiais savo žodžiais žmogui Pradžios knygos 1 skyriaus 28 eilutėje: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ Pasak popiežiaus Benedikto XVI, seksualumo atskyrimas nuo vaisingumo paneigia žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, didybę.

Krikščionybė tikrai pasisako už šeimą, sukurtą vyro ir moters. Ne Putinas sukūrė tokią šeimą, o Dievas.

Kad prigimtinės šeimos gynimas nereiškia palaikymo Kremliui, aiškiai liudija Lenkija. Būtent ši šalis labiausiai prisidėjo prie Sovietų imperijos žlugimo. „Nebijokite!” buvo vienas pirmųjų ką tik išrinkto popiežiaus Jono Pauliaus II žodžių. Metais vėliau, 1979-aisiais, jis pakartojo jį milijonui žmonių  Varšuvos Pergalės aikštėje.

Pasak britų istoriko T. Gordono Asho, „be popiežiaus nebūtų buvę „Solidarumo“. Be „Solidarumo“ – Gorbačiovo. Be Gorbačiovo – komunizmo žlugimo.“ Beje, ir pats M. Gorbačiovas yra pripažinęs ilgalaikio Kremliaus priešininko nuopelną: „Tai būtų buvę neįmanoma be popiežiaus.“

Žinoma, dar buvo ir Sovietų ekonominis žlugimas, Reiganas, kuris įvardino „blogio imperiją“ ir parodė jai labai kietus JAV „raumenis“, pralaimėjimas Afganistane ir kiti veiksniai. Tačiau šio popiežiaus krikščionybė,  – žinoma, ne kokios nors asmeninės tikėjimo versijos, tačiau tikrosios krikščionybės galia, – buvo viena svarbiausių pergalės priežasčių.

Didžiuojamės Lietuvos laisvės kariais sovietinės priespaudos metais. Aktyvią ir sėkmingą kovą prieš komunistinį režimą tęsė Bažnyčia. Ne veltui 1989 -aisiais būdavo sunku įsibrauti į Vilniaus Arkikatedrą per Mišias – ir ne tik per didžiąsias šventes.

Tuo tarpu Lenkijoje toks bažnyčių antplūdis tęsėsi dešimtmetį! Ten, pavyzdžiui, į galiausiai komunistų režimo nužudyto kunigo Jerzy Popeluszko Mišias kas savaitę suplaukdavo tūkstančiai žmonių. Popiežiaus „Nebijokite!” iš tiesų buvo Kristaus žodis.

Koks Romos Katalikų Bažnyčios požiūris į homoseksualius veiksmus, įvaikinimą arba gimties (lyties) atsiejimą nuo biologijos? Neigiamas. Jonas Paulius II, kankinys Jerzy Popeluszko, Lietuvos „Katalikų bažnyčios kronikos“ autoriai, kardinolas S. Tamkevičius, linksmai drąsi KGB gąsdintoja sesuo Nijolė Sadūnaitė skleidė ir skleidžia Bažnyčios mokymą, kurio principus  teisininkės Z. Šličytės išsakyti žodžiai visiškai atitinka.

Apie gimties (lyties) ištrynimo pavojų ne kartą pasisakė ir popiežius Pranciškus. Dievas vyrą ir moterį pakvietė bendradarbiauti su Juo meilėje pradedant vaikus. Kaip minėjome, tokie buvo pirmieji Dievo žodžiai žydų tautai.

Tad apgailestaujant tenka pasakyti, kad iš Seimo salės išėję politikai nėra susimąstę apie šią krikščionybės abėcėlę. Galbūt kai kurie iš jų gerbia „patogesnę“ krikščionybę, bet ne tokia jos versija mums atnešė laisvę.

V. Putino kariuomenei žudant Ukrainos vaikus autentiškai krikščioniškos nuostatos įgyja ne mažesnę, bet dar didesnę vertę. Jungtinių Valstijų ­– labiausiai religingos Vakarų šalies kultūra – taip pat kenčia nuo skilimo tarp emocija ir sveiku protu paremtos antropologijos.

V. Putino kariuomenei žudant Ukrainos vaikus autentiškai krikščioniškos nuostatos įgyja ne mažesnę, bet dar didesnę vertę.

Gender ideologija veržiasi net į šios šalies kariuomenę. Tačiau ši lengvai nepasiduoda: JAV kariuomenės viešųjų ryšių atstovė neseniai turėjo pripažinti, kad dėl daugybės neigiamų komentarų po reklaminiu filmuku apie dviejų moterų užaugintą dukrelę, tapusią karininke, tokią „viziją“ skleidžiančiai administracijai komentavimo galimybę teko uždrausti.

Taip pat ir prasidėjus karui Ukrainoje JAV kariai yra „tebetreniruojami“ vadinti moterimis save tokiais laikančius vyrus bei skaityti tekstus apie sėkmingą tokių „kariūnių“ karjerą. Kaip rašo The Heritage Foundation gynybos analitikas D. Woodas, du dešimtmečius tarnavęs JAV karinėse jūrų pajėgose, karių vertimas „priimti požiūrį, kad žmogus gali pasirinkti savo gimtį (lytį) ir tuo pačiu laukti atitinkamo aplinkinių traktavimo sukuria įtampas organizacijose, kuriose vienybė ir susiklausymas yra sėkmė mūšyje sąlyga.“

Taip, žmogžudys V. Putinas irgi pasisako prieš gender ideologiją. Priežastis aiški: jam reikia kareivių. Krikščioniškas požiūris mums suteikia galimybę nebūti už jį kvailesniais. O gal Ukrainos kančia ir atidundantys sprogimų garsai mus kviečia leistis į tobulesnio emocinio komforto paieškas? Geresnis „performansas“ būtų buvęs malda archangelui Mykolui virš Kyjivo bokštų.  

The post Dr. Gintautas Vaitoška. Seime – „performansas” krikščionybės tema appeared first on LAIKMETIS.

Viruso pandemijos nevykęs valdymas ir jo kritika karo grėsmės akivaizdoje buvo tai, ką reikėjo aukoti mūsų visų vienybės sąskaita, juolab, kad vasario pradžioje pasiekėme, kad būtų panaikintas teisiškai ydingiausias reguliavimas – diskriminacinis galimybių pasas.

Pirmosiomis karo valandomis jautėme patriotišką vienybės jėgą, skubėjome padėti Ukrainai ir jos žmonėms: skyrėme finansinę paramą, diskutavome su pažįstamais ukrainiečiais, kvietėme apjungti pajėgas nematerialiajai pagalbai.

Džiaugiuosi, kad pagalbos dvasia tik stiprėja, ir didžiuojuosi Ukrainos žmonėmis, ginančiais laisvę ir nepriklausomybę nuo visas žmogiškumo ribas peržengusio okupanto.

Deja, Lietuvoje, nuo pat karo pradžios mąstymo ribas pradėjo brėžti iš nesąžiningų nuomonės formuotojų ir žurnalistų susiformavusi orveliška minties dorovės policija.

Ukrainos karo fone melu ir dezinformacija bandoma susidoroti su visais, kurie kėlė klausimus dėl netinkamų ankstesnių mūsų valstybės sprendimų: nutarimais įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių ribojimų, neproporcingo, nepagrįsto ir diskriminacinio reguliavimo.

Jau antrąją karo dieną, kuomet atstovaudamas Lietuvos advokatūrą Europos advokatūrų taryboje prašiau tylos minute pagerbti žuvusius Ukrainos žmones ir griežto Rusijos karinės agresijos įvertinimo, lietuviškuose socialiniuose burbuluose buvo sukeltas didžiulis melu grįstas žeminimas, klijuojant proputiniškas etiketes.

Ukrainos karo fone melu ir dezinformacija bandoma susidoroti su visais, kurie kėlė klausimus dėl netinkamų ankstesnių mūsų valstybės sprendimų.

Prasidėjo nuo ramonų ir žukauskų, kurių sekėjų ordos užplūdo paskyras rusiškais keiksmais, tais pačiais, kurie puikavosi Seimo svetainėje. Konsolidacijos ir vienybės tikslu į tai galima nekreipti dėmesio ir toliau dirbti darbus, padedant Ukrainos žmonėms: sudaryti sąlygas teikti pro bono pagalbą pabėgėliams, telkti lietuvius paramai, paremti ar pasirašyti paramos sutartis, ieškoti, kaip geriausiai panaudoti surinktas aukas ir t. t. Tikras karas juk Ukrainoje: jiems reikia mūsų pagalbos ir paramos. Laikas per brangus, kad būtų skiriamas dėmesys Lietuvoje pradėtai susidorojimo propagandai.

Netrukus paleista antroji prokremlinių etikečių lipdymo banga: įsijungė gritėnai ir panašūs subačiai. Akademikas (!) nieko išradingiau nesugalvojo, kaip siuntinėti asmenis rusiškais keiksmais: unikalus liberalaus analitinio mąstymo pavyzdys studentams. Įdomu, ar patarėju ir profesoriumi didžiuojasi seniausia Alma Mater, o gal – Mokslų akademija? Bet vardan santalkos ir vienybės, galima ir šių „literatūrologų“ negirdėti.

Tačiau dezinformacijos karas turi tikrojo karo elementų: pistoletais nepasiekus reikiamų rezultatų, griebiamasi automatų. Apgirtę nuo melo, žeminimo ir purvo sėkmės, propagandos industrija įsisiūbavo: į mūšį atvyko malinauskai, greiti ir miliūtės.

Vieni, nesivargina su epitetais, kiti – atvirai meluoja, treti – kviečia susidoroti. Atakuoja bet kurį ir visus, kritiškai vertinančius dalį politinės daugumos sprendimų: nuo STI iki Žydrūno Savicko. Kliūna profesionaliems medikams ir teisininkams, basoms mamoms ir sąžiningiems žurnalistams.

Nerandant kaip prilipdyti proputinišką etiketę, surandamas koks realybėje paklydęs neadekvatus sekėjas: esi kaltas, nes tave seka putinofilas. Arba, pateikiama nieko bendra su realybe neturinti asociacija su nuotrauka, asmeniu ar tariama aplinka.

Manipuliuojama parašytais ir neparašytais teiginiais, melagingomis faktų asociacijomis. „Guilty by association“ – džiaugiasi propagandos magistrai, pirmajame kurse studijuotą, bet taip ir neįsisąmonintą loginę klaidą. Arba tyčia klaidindami minią nesuprantančių, trindami rankomis, kad šis juodųjų technologijų viešųjų ryšių triukas veikia.

Galima sutikti ar abejoti Advokato garbės ženklo kavalierės Zitos Šličytės teiginiais. Argumentuoti, ginčytis ar paneigti. Diskutuoti, suprasti ir įtikinti. Tačiau pasirinktas jau metus efektyviai veikiantis paniekinimo būdas: pažeminti, nes „ne laiku ir ne vietoje“ bei išeiti iš salės ir užtvindyti viešąją erdvę įvairiais nuomonės (dezin)formuotojais ir apsišaukėliais.

Pamenate, kai apie pandemijos valdymą kalbėjome tuščiai Seimo daugumos salei, nes rugpjūčio kalba buvo „ne laiku ir ne vietoje“, o kiekvieną viešą abejonę dėl reguliavimo pasitikdavo žeminantys epitetai?

Dar galima baubti „gėda“. Nes gėda baubti Sausio 13-ąją prie Seimo užtvarų, ir visiškai ne gėda baubti Kovo 11-ąją Seime. Darius Kuolys taikliai apibūdino: imamasi neigti pamatinę parlamentinės Respublikos teisę – sakyti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę. Jis priminė rusų intelektualės Anos Politkovskajos liūdnas pirmųjų V. Putino valdymo metų pasekmes: „rusai net nepastebėjo, kaip neteko savo parlamento ir jo net nepasigedo“ – jų „parlamente“ tiesiog nebeliko laisvo žodžio, laisvų diskusijų.

Panašu, kad būtent to siekiama. Net ir karo grėsmės akivaizdoje. Melu, panieka ir dezinformacija toliau skaldyti mūsų valstybę. Sakote, patriotų? O gal priešų? Ar „naudingų idiotų“? Nes tai akivaizdžiai naudinga į kampą įvarytam žmogžudžiui.

The post Prof. dr. Ignas Vėgėlė. Pažeminti, nes „ne laiku ir ne vietoje“ appeared first on LAIKMETIS.

O juk ta mūsų šventė, kaip tyčia - per gavėnią, kuri turi kiekvienam tikinčiam katalikui tam tikrus įpareigojimus. Pavyzdžiui, atlikti gailestingumo darbus kūnui ir sielai.

Kas primiršo, primenu.

Septyni gailestingumo darbai kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą (nuogą) aprengti, keleivį (benamį) priglausti, ligonį aplankyti, kalinį sušelpti, mirusį palaidoti.

Septyni gailestingumo darbai sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, piktą darantį sudrausti (nusidėjėlį įspėti), įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.

Karas Ukrainoje, milijonų be namų likusių žmonių kančios labai jautriai palietė daugelio mūsų širdis, ir gailestingumo darbai kūnui be didesnio raginimo įtraukė daugelį ir tikinčių, ir netikinčių.

O kaip su gailestingumo darbais sielai?

Atkuriamojo Seimo narė Z. Šličytė Seimo rūmuose kreipėsi į savo kolegas tuose pačiuose „namuose", kur ji kažkada su bendražygiais plušėjo prie LR Konstitucijos, ir kurios ne vieną nuostatą, kaip ji įrodė citatomis iš Konstitucijos, dabartiniai Seimo nariai arba pamiršo, arba iškreipė.

Tad Kovo 11-oji ir Seimo rūmai, regis, pati tinkamiausia vieta ir pati tinkamiausia proga atlikti kai kuriuos gailestingumo darbus, skiriamus sielai: „nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, piktą darantį sudrausti".

Kas čia susikerta su Bažnyčios mokymu ir didesne išmintimi, turtingesniu gyvenimo patyrimu apdovanoto žmogaus įsipareigojimu?

Gal buvo pasirinkta netinkama forma? Gal Z. Šličytė savo kalboje pavartojo kokius įžeidžiančius, žeminančius epitetus? Gal tyčiojosi, taip, kaip iš jos, einančios iš Seimo salės, tyčiojosi kai kurie vyriškos padermės Seimo nariai?

Nieko panašaus... Tik savo kalbą oratorė skaitė ne kaip robotas ar zombis, o kaip buvo įprasta Sąjūdžio laikais: gyvai, emocingai. Taip paprastai daro visi geri oratoriai, kurie kalba ne dėl „paukščiuko" ataskaitoje, o norėdami būti išgirsti.

Ir buvo išgirsta!

Daug oratorę palaikančių, pritariančių, dėkojančių balsų. Bet jie - tylūs, nes sklinda betarpiškai, iš lūpų į ausis...

Užtat pasipiktinusių, plūstančių balsams suteikti visi šiuolaikiniai „garsiakalbiai" - kas jau tapo tradicija laisvoje, demokratiškoje Lietuvoje. Bet - nė vieno argumento, įrodančio, kad Z. Šličytės priekaištai nepagrįsti! Tik plūdimai ir žeminantys epitetai.

Nustebino vieno gerbiamo, labai žinomo žmogaus „argumentas": esą, dėl karo Ukrainoje, dėl grėsmės taikai ir saugumui visoje Europoje buvo pasirinktas labai netinkamas laikas, nes jau vien LGBT paminėjimas kiršinąs žmones.

Ar tai tiesa? O jei tiesa, tai kodėl, žinodamas, kad visos kalbos, liečiančios LGBT, neva kiršina žmones, Seimas į savo darbotvarkę įtraukė būtent klausimą, liečiantį LGBT? Ar tas klausimas svarbesnis Lietuvai ir už Ukrainos laisvę, ir už mūsų visų saugumą?

Kas tada yra kiršintojas? Išeina, Seimas.

Gerbiama Z. Šličytė tik „davė grąžos" (arba išmintingos politikos pamoką) kiršintojui - agresoriui.

Gerbiama Z. Šličytė tik „davė grąžos" (arba išmintingos politikos pamoką) kiršintojui - agresoriui.

Šiandien ji, spėju, toliau tęsia pradėtuosius gerus darbus sielai: įžeidimus atleidžia, nuoskaudas nukenčia...

O ką darome mes? Kur mūsų gailestingumo darbai sielai?

Deja, daugelis net nežino, kas yra siela. Užtat labai gerai žino, kas yra kūnas ir ko jam reikia.

Tai nėra blogai. Blogai - puikuotis savo darbu, savo pagalba kūnui. Dar blogiau - atiduoti Ukrainos pabėgėliams purvinus, suplyšusius drabužius, nešvarias antklodes - savo gyvenimo šiukšles.

Deja, pasitaikė ir tokių „geradarių". Ir gal būt, mūsų šalį tokiu elgesiu žemina būtent tie, kurie labai garsiai smerkia taurią, drąsią, veidmainiauti ir prisitaikyti prie valdžios neišmokusią moterį....

Kaip krikščionė, meldžiu: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nesižino, ką darantys". O kaip paprastas nuodėmingas žmogus, labai nustebsiu, jei Viešpats jiems atleis...

Viešpatie, gelbėk mūsų sielas!  O kūnu, atrodo, mokame rūpintis patys?

The post Jūratė Sofija Laučiūtė. Viešpatie, gelbėk mūsų sielas! appeared first on LAIKMETIS.

Kovo 11-osios minėjimo Seime (anksčiau, kiek pamenu, būdavo iškilmingas posėdis, kuriam pirmininkaudavo Seimo pirmininkas ir jo pavaduotojai; šį kartą jų pareigas ėjo aktorius ar diktorius) kulminacija, be jokios abejonės, buvo Zitos Šličytės kalba.

Laikydamasi V. Lansbergio tradicijos, ji mažai kalbėjo apie šlovingą praeitį, daugiau apie dabarties skausmus. Tiesiai ir aiškiai dabar valdančiai koalicijai ir visiems Lietuvos žmonėms ji pasakė keletą gana paprastų dalykų:

Seimas nepriima svarbių konstitucinių įstatymų;

delsiama priimti Referendumo įstatymą;

Lietuvos piliečiai yra netekę vienos iš svarbiausių konstitucinių savo teisių; į valdančiąją koaliciją įeina teisiama partija (Lietuvos liberalų sąjūdis);

E. Masiulio teismo procesas vilkinamas; šiuo metu valdančiųjų autoritetas katastrofiškai smukęs;

koalicijos darbotvarkės madas diktuoja Laisvės partija;

priimtas pavardžių rašymo įstatymas prieštarauja daugkartiniams Konstitucinio teismo sprendimams;

Lyčiai neutralios partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija Lietuvos visuomenei primeta homoseksualizaciją ir prigimtinę šeimą stumia į paraštes;

kalbos ir šeimos reikalus liečiantys įstatymai turi būti priimami referendumu.

„Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės“: šiais žodžiais savo kalbą pradėjo ir baigė LR Atkuriamojo Seimo narė, teisininkė Zita Šličytė.

Įdomu stebėti, kas vyko toliau.

Jau posėdžio metu pulkelis G. Lansbergio vedamų kairuolių išėjo iš salės, tarsi čia būtų kalbėjęs Ukrainą užpuolusios Rusijos ministras S. Lavrovas. Tai turbūt turėtų reikšti, kad mes, šiuo metu valdantieji, negirdime ir nenorime girdėti, ką sako Lietuvos daugumos balsas, jį ignoravome ir toliau ignoruosime. Jiems tai „nepriimtina“ (I. Šimonytė), šitaip kalbanti „maža radikalų grupė, kuri neatspindi Lietuvos nuomonės“ (E. Zingeris) ir t. t.

Valdantieji dar galėtų parodyti suprantantys, kad, karui siaučiant netoli nuo mūsų sienų, jiems rūpi Lietuvos visuomenės rimtis ir susitelkimas, ir atsisakyti pavasario Seimo sesijoje svarstyti, pavyzdžiui, vienalyčių porų partnerystės įstatymą. Tačiau, atrodo, tuščios tokios viltys: LGBT aktyvistai, naudodamasi palankia proga, truks plyš sieks prastumti šį įstatymą.

Smagu buvo stebėti ir komentarų pliūpsnį LGBT aktyvistų burbuluose. „Nupušusi boba“ – šaukia feminisčių aktyvas, „kas jai leido kalbėti?“, „kodėl niekas nenutraukė transliacijos?“, „signatarų klubas / Seimo kanceliarija turi prisiimti atsakomybę už jos neapykantos kalbą“ – piktinasi liberalais besidedantys diktatoriukai. Ir, aišku, bujoja ir veši „grėsmė nacionaliniam saugumui“, „putinizmas“.

Kartais pagalvoju: gal kokia nors vidaus reikalų ministrė ar pati premjerė galėtų savo šalininkams paaiškinti, kad, kaip ne visi rusai yra putinistai, taip ir ne visi LGBT ideologijai besipriešinantys Lietuvos piliečiai – Kremliaus gerbėjai.

ne visi rusai yra putinistai, bet prigimtinės šeimos gynėjai – visi be išimties.

Tuščios viltys: savo demaršu I. Šimonytė ir jos bendraminčiai valdžioje jau aiškiai pasakė: ne visi rusai yra putinistai, bet prigimtinės šeimos gynėjai – visi be išimties. Net iš įsibauginusių sveiko proto ir prigimtinės šeimos gynėjų pasigirsta tylus „ne laiku, ne vietoj“. Zita Šličytė mūsų baloje sukėlė  skandalą.

Šis skandalas man priminė kitą, gerokai senesnį nutikimą. Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: „Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“. Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo (Mk 11, 15–18).

Lengvai akyse iškyla įsiutę aukštieji kunigai, pasipiktinę Rašto aiškintojai – jie suras būdą susidoroti su triukšmadariu. „Nupušėlis, vatnikas, aiškiai romėnų kolaborantas“ – šaukia prekeiviai ir pardavėjai. Net mokiniai sutrikę – gal čia per stipriai, per karštai. Čia vis dėlto šventykla, Seimas, Kovo 11-osios minėjimas. Ir koks nors Judas sau tyliai murma: „ne laiku, ne vietoj“. Bet visi žmonės buvo pagauti jo mokslo.

The post Dr. Darius Alekna. Ne laiku ir ne vietoj? appeared first on LAIKMETIS.

Ir susigriebta buvo pačiu laiku: dar advokatei, Aukščiausiosios Tarybos deputatei, nebaigus iš parlamento tribūnos sakyti kalbos, Seimo nariai ją pamėgino sustabdyti narsiai plodami ir šaukdami „gėda“.

Salę išsyk ryžtingai paliko premjerė ir ministrai. Ingrida Šimonytė žurnalistams paaiškino: „Tiesiog man tai, kas buvo pasakyta, buvo nepriimtina ir aš išėjau“.

„Gėda“ Zitai Šličytei buvo skanduojama ir po iškilmingo Kovo 11-osios Seimo posėdžio parlamento fojė.

Principingai Z. Šličytės kalbą netrukus įvertino Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius: „Z. Šličytės kalba nėra žodžio laisvė. Tai yra neapykantos kurstymas ir grėsmė nacionaliniam saugumui“!!!

Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė svaiginamai drąsiai palygino Z. Šličytės kalbą su karine Putino invazija: „Pyktis, tamsa, neapykanta … gauna aukščiausias tribūnas… Putinui net nereikės mūsų užpulti, kad žiaurumas paimtų viršų…“

Seimo narys Mindaugas Lingė tuoj pat pareikalavo kolektyvinės atsakomybės: šitokią kalbėtoją pasiūlęs Signatarų klubas „turi taip pat prisiimti atsakomybę už jos neapykantos kalbą“. Jam atitarė Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė: „dėl šio išpuolio […] atsakomybė tenka klubo vadovybei“.

Seimo daugumai suskubo į pagalbą „viešosios nuomonės formuotojos“.

Seimo daugumai suskubo į pagalbą „viešosios nuomonės formuotojos“, griežtai pasmerkusios mūsų pažangioje visuomenėje dar „užsilikusią smarvę“, „besispjaudančią bobą“, „nusikaltėlę“, kurios vieta „teisiamųjų suole, galimai - netgi kalėjime“.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen „dėl to, ką šiandien teko išgirsti iš istorinės Seimo salės“, viešai atsiprašė „visų, mylinčių ir gerbiančių laisvę ir lygiateisiškumą“.

Suprasčiau Policijos departamento generalinę komisarę, atsiprašančią dėl nederamo policijos pareigūno poelgio.

Suprasčiau privačios įmonės direktorę, apgailestaujančią dėl samdomo darbuotojo nevykusio žingsnio. Bet laisvos Lietuvos parlamento pirmininkė nėra nei komisarė, nei direktorė, nei „kalbos policininkė“. Jos pareiga - saugoti parlamentą kaip skirtingų nuomonių forumą, kaip laisvos Respublikos pamatą.

Neaptarinėsiu Z. Šličytės kalbos - joje išsakyta daug pastabų: galima pritarti vienoms, nesutikti, ginčytis su kitomis. Tačiau šiuo atveju Seimo dauguma imasi neigti pamatinę teisę - tarti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę.

Seimo dauguma imasi neigti pamatinę teisę - tarti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę.

Ir toks elgesys jau yra tikra grėsmė - grėsmė parlamentinei Respublikai.

Apie tokią grėsmę Respublikai Seimuose nuolat įspėdavo vienas kitą senosios Lietuvos piliečiai. „Lietuvių Ciceronu“ vadintas Kristupas II Radvilas XVII amžiuje aiškino: „Kiekvienas tėvynę mylintis žmogus neturi teisės užgniaužti savyje tėvynei reikalingo balso“, turi jį viešai išsakyti, o bendrapiliečiai Seime privalo jo balso išklausyti. Būtent tokiu principu remiasi laisva Respublika.

Rusų intelektualė Ana Politkovskaja dar pirmaisiais Putino valdymo metais liūdnai atsiduso: „Rusai net nepastebėjo, kaip neteko savo parlamento ir jo net nepasigedo“ - jų „parlamente“ tiesiog nebeliko laisvo žodžio, laisvų diskusijų.

Būtų liūdna, jei lietuviai prarastų savo tėvynės parlamentą, patikėję jį Tėvynės sąjungai, liberalams ir Laisvės partijai.

Kas galėtų guosti, teikti vilties? Gal tie trys Tėvynės sąjungai priklausantys Seimo nariai: Paulius Saudargas, Laurynas Kasčiūnas ir Justinas Urbanavičius, šių metų Kovo 11-ąją sutikę tikrą laisvės kovą kovojančioje Ukrainoje?

The post Dr. Darius Kuolys. Kam iš tikrųjų turėtų būti gėda? appeared first on LAIKMETIS.