Ir vis dėlto mūsų judėjų-krikščionių visuomenėje tatuiruotė ilgą laiką buvo marginali praktika, nes ją draudžia Biblija. Kunigų knygoje šiuo klausimu kalbama nedviprasmiškai: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kun 19, 28).

Kas yra tatuiruotė?

Tatuiruotė – tai piešinys ant kūno, kuris gali būti laikinas arba amžinas, priklausomai nuo atlikimo metodų bei naudojamų priemonių. Profesionalios dekoratyvinės tatuiruotės atliekamos naudojant specialų prietaisą –  „tatuiravimo šautuvą“, kuris adatos pagalba į odą suleidžia pigmentą.

Tatuiruočių salonuose naudojamos spalvos gaunamos iš organinių dažų sumaišytų su sunkiaisiais metalais. Kūno piešinių lokalizacijos įvairios. Tačiau labiausiai paplitusios ilgalaikių piešinių vietos yra pečiai, žastas, dilbis, riešas, nugara, apatinės kojų dalys, krūtinė.

Tatuiruotes pašalinti sunku. Tai paprastai daroma lazeriniu būdu. Kūno piešinių šalinimas lazeriu yra skausminga procedūra. Prieš ją manipuliacijos vieta nuskausminama vietiniais anestetikais, tačiau neretai skausmo pojūtis išlieka.

Dažniausiai šalinimo procedūrą reikia kartoti kelis kartus, vidutiniškai nuo 4 iki 15 kartų. Tarp jų rekomenduojamas 4-6 savaičių laikotarpis. Ne visos tatuiruotės gali būti šalinamos, be to ne visoms prognozuojamas geras rezultatas.

Istorijos tėkmėje

Per šimtmečius tatuiruotes galima suprasti trimis pagrindiniais etapais, kurie rodo tam tikrą istorijos dinamiką.

Genčių amžius: tatuiruotės buvo plačiai paplitusios tarp genčių. Seniausioms žinomoms tatuiruotėms yra daugiau kaip 5000 metų. Ši praktika buvo ir religinė, ir socialinė, turinti neabejotiną iniciacijos aspektą. Tatuiruotės buvo ne pasirenkamos, o daromos dėl socialinio rango, profesijos, geografinės padėties ir t. t. Tatuiruočių motyvai daugiausia buvo gamtiniai (augalai, gyvūnai ir pan.).

Imperijos amžius: tatuiruotės buvo uždraustos siekiant suvienyti gentis į vieną imperiją. Gerokai prieš krikščionybės erą Graikijos ir Romos imperijos uždraudė tatuiruotes, iš dalies siekdamos išvengti gentinių pretenzijų, iš dalies iš pagarbos žmogaus kūnui. Vakarų Europoje tatuiruotes uždraudė Karolis Didysis 789 metais.

Individualizmo epocha: XVIII a. prasidėjus didžiosios imperinės politikos nuosmukiui, į visuomenę tatuiruotės sugrįžo. Pirmiausia jas perėmė jūreiviai, kurie lankėsi tolimose salose. Ten jie matė genčių tatuiruotes, o tai paaiškina, kodėl jūros inkaro simbolis yra toks paplitęs. Jūreiviai šį paprotį atgabeno į uostus, paskleidė smuklėse, lošimo namuose, o vėliau ir kalėjimuose.

Todėl tatuiruotė kurį laiką buvo blogo berniuko, turinčio maištininko reputaciją, ženklas. Nuo XX a. vidurio tatuiruotės pamažu tapo nauju išraiškos būdu. Šiuolaikinis žmogus, taigi ir individualistas, privalo atmesti visas institucijas, kad visiems parodytų, jog yra laisvas.

Šiandienis mentalitetas

Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti. Genties amžiuje žmonės priklausė savo genčiai. Imperijos amžiuje žmonės priklausė imperijai. Individualistiniame amžiuje žmonės priklauso sau.

Tatuiruotės tampa ne tik mada, bet ir savotišku šiuolaikiniu ritualu. Santuoka, vaiko gimimas, artimo mirtis, nelaimingas atsitikimas, trumpai tariant, kiekvieno svarbesnio gyvenimo etapo atveju reikia ritualinės raiškos.

Egzistuoja krikščioniškos apeigos, tačiau vis daugiau žmonių neturi kultūrinių ir dvasinių šaknų, kad galėtų jas visapusiškai įvertinti. Todėl atsiranda naujas ritualinės raiškos būdas – tatuiruotės. Pavyzdžiui, jauna moteris, tapusi motina, neprašys pakrikštyti savo vaiko, kad pažymėtų šį lemtingą gyvenimo pokytį, bet nueis pas tatuiruotoją, kad ant kūno užrašytų savo vaiko vardą.

Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti.

Tatuiruotės taip pat atitinka paprastą saviraiškos poreikį. Negalėdamas, o gal net nenorėdamas išreikšti savęs argumentuotais žodžiais, šiuolaikinis žmogus naudoja savo odą. Tatuiruotė rodo, kokia kryptimi vystosi Vakarų visuomenė – ji susitelkia į dabartį, taip pat į jausmines, sentimentalias, o ne proto vertybes. Savanoriškai ignoruojant istoriją ir kultūrą, tatuiruotė yra socialiai patogus būdas išreikšti laisvę nuo bet kokios institucijos.

Antai šeštajame XX a. dešimtmetyje Prancūzijoje buvo neleidžiama drausti. Ši tendencija išaugo, ir praėjus pusei amžiaus, to net nesuvokdami, tos kartos anūkai įtvirtina atsisakymą priimti instituciją. Ši tendencija pasklido Vakarų visuomenėje. Iš tiesų tatuiruotės yra vienas iš daugelio žmonių visuomenėje vykstančios paauglystės krizės ženklų, ir būtų gerai, jei Bažnyčia šią paauglystę tinkamai palydėtų. Tai rodo šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjusį antiinstitucionalizmą.

Tatuiruotės šiandienos žmonių sąmonėje yra ne puošmenos, o kūno raiškos klausimas. Tai galima palyginti su šokiu ar teatru, kur kūnas kažką išreiškia meniniu aspektu. Žmogus savo kūnu siekia pasakyti kai ką apie save, pasakyti, kam jis priklauso – pats sau. Tokiu būdu tatuiruočių darymą galima suprasti kaip anksčiau Dievui atiduoto kūno susigrąžinimą, o krikščioniškai kalbant, net pasisavinimą.

Tatuiruočių darymas visada yra perėjimas nuo vidinio savęs puošimo prie savitai suprantamos išorinės puošybos. Dažnai tai yra vidinio silpnumo požymis: žmogus neturi kitų priemonių savo svarbai padidinti. Atidžiau įsižiūrėjus, daugumos tatuiruotų žmonių akyse galima įžvelgti nenusakomą dangaus ir amžinybės ilgesį, nesaugumą ir dvasinę tuštumą.

Ką sako Šventasis Raštas?

Šventajame Rašte randame tik vieną vietą, kur tiesiogiai draudžiama savo kūną skarifikuoti ar tatuiruoti: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kunigų 19, 28).

Egzegetai teigia, jog Viešpats davė šį nurodymą, kad apsaugotų savo tautą nuo aplinkinių pagoniškų tautų įtakos. Odos tatuiravimas buvo ženklas, kad širdis nebėra atsigręžusi į Viešpatį.

Pranašo Ezechielio knygoje randame vietą, kur Viešpats džiaugiasi tuo, kaip puošia savo tautą: „Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo“ (Eziechielio 16, 11-13).

Tačiau pranašo Ozėjo knygoje priešingai – Dievas peikia savo tautą, nes šios noras puoštis kilo iš puikybės ir nuvedė į stabmeldystę: „Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams, kuriomis ji degino jiems smilkalus, kada, išsidabinusi auskarais ir puošmenimis, ėjo paskui savo meilužius ir mane pamiršo, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Ozėjo 2, 15).

Taigi, ta pati puošmena, kuri buvo pozityvi vienu, tapo negatyvi kitu atveju. Jau Senajame Testamente matome, kad sekti Viešpačiu – tai atkreipti dėmesį į savo aprangą, šukuoseną, pasipuošimą, kad visa tai nevestų į stabmeldystę.

Naujajame Testamente pastebime naują aspektą – raginama labiau rūpintis vidiniu grožiu. Antai apaštalas Paulius išsako savo troškimą: „Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau, – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu, – gerais darbais.“ (1 Timotiejui 2, 9-10)

Panašiai ir apaštalas Petras: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.“ (1 Petro 3, 3-4)

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius aiškiai pasako, kad negalima su savo kūnu elgtis kaip nori: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Korintiečiams 6, 19-20)

Kiek anksčiau jis teigia: „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!“ (1 Korintiečiams 6, 12).

Kaip mąstyti krikščioniui?

Pasiremdami Šv. Raštu, norėtume pateikti Kristų tikintiems žmonėms eilę klausimų, padėsiančių apsispręsti prieš darant tatuiruotę ar jau pasidarius.

Kodėl noriu pasidaryti tatuiruotę?

Gal pasirinkime pasidaryti tatuiruotę yra dalis kompromiso su mane supančiu pasauliu?

Gal mane supantis pasaulis daro įtaką mano sprendimui pasidaryti tatuiruotę?

Gal noriu būti panašus į aplinkinius, kurie nemyli Dievo?

Gal tai yra mano maišto išraiška, vedama įsitikinimo: „Mano kūnas – ką noriu, tą darau“?

Ar nesiekiu per daug atkreipti kitų dėmesį į savo kūno išvaizdą? Ar tai manęs nenuves į kūno stabmeldystę?

Ar esu tikras/a, kad pasidaryta tatuiruotė man patiks po 20 metų?

Ar ši tatuiruotė yra mano gerų darbų išraiška? 

Ar ji yra mano pamaldumo išraiška? 

Ar ji išreiškia mano džiaugsmą, kad Dievas man yra geras?

Ką manau apie apaštalo Petro žodžius: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse (1 Petro 3, 3-4).

Atskirai reikėtų paminėti tuos tatuiruočių vaizdinius, kurie simbolizuoja okultinį pasaulį, kaip antai gyvatė, kaukolė, pentagrama, vienaragis, zodiako ženklai ir kt.. Tokie simboliai niekada nėra neutralūs. Jie vienaip ar kitaip piktosioms dvasioms yra ženklas, kad žmogus jas kviečiasi. Todėl tokie piešiniai-simboliai ant odos veiksmingai veikia psichiką; jie tiesiogine prasme joje įsirėžia ir ją keičia. Tai atitinkamai atsispindi žmogaus kūno, proto, jausmų savybėse ir lemia elgesio modelį.

The post Diak. Lukas Skroblas. Apie tatuiruotes appeared first on LAIKMETIS.

Jo teigimu, Seimas, nuspręsdamas dėl Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo dokumentuose, privalo paisyti konstitucinio valstybinės kalbos statuso keliamų reikalavimų, tarp jų – saugoti valstybinę lietuvių kalbą, įvertinti jai galintį kilti pavojų, derėjimą su lietuvių kalbos tradicija, tačiau jis taip pat turi tinkamai įvertinti žmogaus teisių ir teisės į asmens privataus gyvenimo apsaugą. Pasak teismo, žmogaus vardas ir pavardė yra neatsiejamai susijusi su asmens tapatybe.

KT pabrėžė, kad Seimas iš dalies atsižvelgė į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) poziciją dėl pasiūlyto asmenvardžių rašymo ir tik atskirais atvejais leido vardus ir pavardes dokumentuose rašyti ne lietuviškais rašmenimis, o tie atvejai, kuriems komisija nepritarė, jos nebuvo įvertinti kaip keliantys pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, neteigta, kad jie nedera su lietuvių kalbos tradicija.

Teismas taip pat pareiškė, jog VLKK išvada negali būti be išlygų privaloma įstatymų leidėjams. Jo teigimu, Seimas turi atsižvelgti į tuos jam pateiktus pasiūlymus, kurie būtų įvertinti kaip keliantys pavojų lietuvių kalbai.

Teismas taip pat pareiškė, jog VLKK išvada negali būti be išlygų privaloma įstatymų leidėjams

Be to, VLKK savo išvadoje nurodė, kurioms asmenų grupėms būtų pagrindas suteikti teisę asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis.  

„Vadinasi, VLKK įstatymų leidėjui, be kita ko, pateikė pasiūlymus, susijusius ne tik su jos kompetencijai priskiriama valstybinės kalbos taikymo sritimi“, – konstatavo KT.

Pasak jo, į tokius siūlymus įstatymų leidėjas neprivalo atsižvelgti.

Dėl asmenvardžių rašymo į KT kreipėsi grupė Seimo narių, byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Parlamentarai prašė įvertinti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatą, kuri leidžia vardus ir pavardes dokumentuose rašyti ne valstybine kalba, naudojant lotyniškas raides w, q ir x.

Remdamiesi ankstesniais KT išaiškinimais Seimo nariai teigė, kad nors teismas apskritai neužkirto kelio asmenvardžius dokumentuose rašyti ne valstybine kalba paremtais rašmenimis, tačiau nurodė, jog keičiant pavardžių rašybą reikia kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, o jos priimta oficiali išvada „yra privaloma visoms valdžios institucijoms“. Tuo metu Seimas išplėtė grupę asmenų, kuriems leidžiama rašyti asmenvardžius nelietuviškai.

2021 metais VLKK Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pateikė išvadą, kad lotyniškais rašmenimis vardai ir pavardės gali būti rašomos tik užsienio piliečių sutuoktiniams ir vaikams bei užsieniečiams, įgyjantiems Lietuvos pilietybę pagal jo turėtą kitos valstybės išduotą dokumentą.

Komisija nepritarė galimybei Lietuvos piliečių pavardes perrašyti lotyniškais rašmenimis, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, taip pat – jei jis, tėvai, seneliai, protėviai turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas bei pavardė ne lietuviškais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Pernai gegužę įsigaliojo įstatymo pakeitimai, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose tam tikrais atvejais gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, tai yra asmenvardžiuose leista naudoti nelietuviškas raides w, q ir x.

Tokia rašyba galima, jei Lietuvos pilietis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę, taip pat tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis.

Remdamiesi šiomis įstatymo pataisomis, dalis Lietuvos lenkų, tarp jų ir teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska, pakeitė savo vardo ir pavardės rašybą.

Kita dalis vietos lenkų teigia, kad veikianti norma jų netenkina, nes ji vis tiek neleidžia asmenvardžių užrašyti originalia forma, nesant galimybės naudoti diakritinio ženklo.

Dėl to KT taip pat yra sulaukęs skundo.

The post KT pakeitė nuomonę: Vardų ir pavardžių rašymas lotyniškais rašmenimis neprieštarauja Konstitucijai appeared first on LAIKMETIS.

Interneto svetainė „Aire de Santa Fe" pranešė, kad tariamas įvykis įvyko birželio 9 d. vakare po šv. Mišių ir palaiminimo už išgydymą.

Pasak pranešimo, viena choro mergaitė pastebėjo, kad Skausmingosios Mergelės statula lieja ašaras ir apie tai pasakė susirinkusiesiems.

Naujienų agentūra teigia, kad Mišias laikę kunigai meldėsi priešais atvaizdą, o beveik 20 tikinčiųjų prisijungė prie maldos.

Reiškinio liudininkai sakė, jog „Sielvartaujančios Mergelės ašaros tekėjo per visą jos veidą, rankas ir juodą apsiaustą", o kunigai patvirtino, kad apsiaustas buvo šlapias.

Pasak vienos iš parapijiečių moterų liudijimo, tai juos giliai sujaudino.

„To, ką patyrėme, niekada nebūtume įsivaizdavusios. Dar ir dabar verkiu nuo praėjusios nakties, kai pastebėjome Mergelės ašaras".

taip visi tapome šios akimirkos, kurią laikau stebuklu, liudininkais.

„Choro mergaitė pastebėjo ašaras, apie tai papasakojo kunigui, šis atėjęs pamatė ir patvirtino tai, ką mergaitė pasakojo, ir taip visi tapome šios akimirkos, kurią laikau stebuklu, liudininkais", - sakė ji.

Arkivyskupas Sergio Fenoy susisiekė su vietos parapijos kunigu, kad šis susipažintų su situacija ir įgyvendintų tokiai situacijai nustatytą protokolą.

Prelatas multimedijos platformai „Aire Digital" paaiškino, kad Bažnyčia „yra nustačiusi procedūrą, kaip ramiai pažvelgti į situaciją".

„Pirmiausia turime [gerbti] mergaitės ir jos šeimos privatumą, nes turime reikalą su nepilnamete, - pažymėjo jis. - Turime būti labai atsargūs: mes, ganytojai, Bažnyčia, taip pat žiniasklaida."

Be to, jis paprašė gerbti įvykio liudininkų, tikinčiųjų patirtį, nes neabejotinai jiems tai padarė įspūdį.

The post Argentinos arkivyskupija: nagrinėsime, ar iš tikrųjų sruvo ašaros iš Sopulingosios Mergelės statulos appeared first on LAIKMETIS.

Afroamerikietės vienuolės Wilhelminos Lancaster (Vilhelminos Lankaster), kurios po keturių metų vis dar puikiai išsilaikę palaikai sukėlė nuostabą ir sensaciją net už atokaus Misūrio kaimo ribų, kūnas pirmadienį po iškilmingos procesijos, kuriai vadovavo jos įkurtos bendruomenės narės, atgulė ekspozicijai.

Apie 17 val. dešimtys Marijos, Apaštalų Karalienės benediktinių vienuolių seserų nešė savo įkūrėją ant pakylos aplink Efezo Dievo Motinos abatijos teritoriją, kalbėjo rožinį ir giedojo giesmes, o iš paskos sekė piligrimai.

Bažnyčia buvo pilna piligrimų, tarp kurių buvo daug kunigų ir vienuolių seserų iš kitų ordinų.

Sesuo Wilhelmina, 1995 m. įkūrusi benediktinių ordino kongregaciją, būdama 70 metų, mirė 2019 m. Tikėdamosi rasti tik kaulus, jos ordino seserys gegužės 18 d. ekshumavo palaikus, ketindamos juos perlaidoti naujai baigtoje statyti Švento Juozapo šventovėje. Visų nuostabai, seserys aptiko, kad Vilhelminos kūnas stebėtinai gerai išsilaikė. Nuo tada palaikų apžiūrėti į vienuolyną pradėjo traukti būriai piligrimų. Dėl palaikų išsilaikymo šiuo metu vykdomas tyrimas.

The post Tūkstančius piligrimų pritraukę afroamerikietės vienuolės palaikai dabar eksponuojami po stikline vitrina appeared first on LAIKMETIS.

Kol kas ėra oficialiai nustatyta, kad sesers Vilhelminos palaikai yra nesuirę, taip pat nevyksta joks jos kanonizacijos procesas, kuris Katalikų Bažnyčioje užtrunka daugelį metų.

Pirmadienį seserys planuoja surengti procesiją vienuolyno teritorijoje, o paskui sesers Vilhelminos kūną eksponuoti po stikline vitrina, kad vienuolyne būtų galima sutalpinti daugybę čia šiuo metu palaikų pažiūrėti atvykstančių piligrimų.

Lieka atviras klausimas, ar bus ir kaip bus moksliškai ištirti vienuolės palaikai.

Vyskupijos atstovė spaudai, kad vyskupija nežino jokių konkrečių Bažnyčios gairių, kaip atlikti tokį tyrimą.

Pirmadienį vienuolyne apsilankė vietos ordinaras, Kanzaso ir Džozefo vyskupijos vyskupas Vannas Johnstonas (Vannas Džonstonas), kuris apžiūrėjo sesers Vilhelminos palaikus. Jis dėl susidariusios situacijos bendravo su Bažnyčios valdžia Romoje ir tą pačią dieną paskelbė pareiškimą, kuriame teigė, kad norint atsakyti į „svarbius klausimus", kylančius dėl sesers palaikų būklės, reikia atlikti išsamų tyrimą".

Hiksono-Kleino laidojimo namų Goveryje, Misūrio valstijoje, savininkas, kuris sakė dalyvavęs sesers Vilhelminos laidotuvėse ir išdavęs jos mirties liudijimą, žurnalistams patvirtino, kad sesers kūnas nebuvo balzamuotas, o medinis karstas nebuvo įdėtas į jokį išorinį laidojimo konteinerį.

Kleinas sakė, kad negali suprasti, kaip sesers Vilhelminos nebalzamuotas kūnas gali būti tokios būklės, kokios yra šiuo metu, praėjus ketveriems metams po jos palaidojimo.

Panašią nuostabą išreiškė ir Solt Leik Sityje esančio bendruomenės koledžo programos koordinatorius ir morgo mokslo katedros docentas Deividas Hesas.

„Jei kūnas nebuvo balzamuotas ir po ketverių metų jis vis dar nepažeistas, tai mane šiek tiek glumina, - sakė jis agentūrai CNA. - Manyčiau, kad kūnas bus suiręs, gal ne iki pat kaulų, bet bent jau smarkiai suiręs."

Pranešama, kad sesers Vilhelminos kūnas, kuris buvo eksponuojamas po atviru dangumi, kad piligrimai galėtų jį aplankyti, pastarosiomis dienomis neskleidė jokio nemalonaus kvapo, kaip, pasak mortikų, turėtų būti po ketverių metų.

Viena piligrimė, Peggy Tynan iš Denverio, sakėė, kad gegužės 24 d. melsdamasi prie sesers Vilhelminos kūno ji pajuto „saldų, gėlių kvapą", kuris buvo itin stiprus.

Praėjusį savaitgalį kūną aplankiusi EWTN ACI grupės žurnalistė taip pat nepastebėjo jokio irimo kvapo.

„Kažkaip keista, kad nėra jokio kvapo, jei kūnas nebuvo balzamuotas, ", - sakė ji.

The post Sesers Vilhelminos palaikų mįslė: teigiama, vyksta kažkas ypatingo appeared first on LAIKMETIS.

Vieni už tai, kad jiems būtų geriau, kiti už tai, kad kitiems būtų blogiau, nes jei kitam blogiau, jiems pasidaro geriau.

Vieni kovoja su savo trūkumais, kiti - su kitų nuodėmėmis, nors patys turi pilnas spintas skeletų, bet kaipgi  kitaip pasiaukštinsi?

Vieni mato žmogų ir kasdien abejoja, ar yra teisūs, kiti mato idėjas, niekada neklysta ir dėl idėjos paaukos kiek tik nori žmonių.

Vieniems įdomus tavo gyvenimas, mintys ir norai, kitiems nusispjaut, ką galvoji ir jauti, kad tik galvotum ir jaustum taip, kaip jie vieninteliai teisingai galvoja ir jaučia.

Jie nieko negirdi, nemato, neužuodžia, tik patys save. Ir labai susirūpinę kitais, ir iš knygų prisiskaitytu bendruoju gėriu, apie kurį tikrovėje neturi žalio supratimo.

Visas jų žinojimas yra tamsa, pasiimta iš negyvo popieriaus, papuošta šlovės ženklais ir fanfaromis. Jie už tiesą ir šviesą, ir nėra tokios tiesos, šviesos ar žmogaus, kurių jie nesumindytų savo kelyje.

Jie kuria istoriją, jiems stato paminklus, jie kalba teisingai ir akys neblizga, jų vaikai ir vaikaičiai visada būna aprūpinti ir kunigas prieš pamokslą ieško akių kontakto  ir jiems nusišypso.

Ir nėra pasaulyje kvailystės ar nusikaltimo, kurio jie nepadarytų dėl jūsų laimės. Neteisūs ir nusivylę – jiems nepavojingi. O baisūs jiems tie, kurie ateina teisūs ir ne dėl naudos.

Jūs esat dėl visko kalti ir, jei nenorit būti laimingi - būsit nubausti. Jie labai nori meilės, nors nesugeba mylėti nieko, minta vieša meile, kurios neturi ir niekada neturės, nes tai jų silpnybė.

Todėl neapkenčia visų ir savęs, ir niekada nepasisotina. Nekalbėkit ir nevarkit, jie jūsų negirdi ir niekuo, išskyrus savo genialumą, netiki.

Žmonės ir mintys jiems reikalingi tik kaip jų teisumo patvirtinimai. Kuo garsiau sako, tuo labiau abejoja, netiki ir neapkenčia, ir visada nori tik nugalėti, ir yra žiaurūs.

Nugalėtojai, pergalę visada paverčiantys pralaimėjimu. Į akis nekalba ką galvoja ir pasakęs apie juos tiesą pajunti, kaip nutolsta ir toli trinkteli durys, kurios tau niekada nebeatsivers.

Jų nedaug, jie netikri, niekada nieko nesigėdija ir nesigaili, pavydūs vienas kitam ir kartu vieningi, nebijo pralaimėti. Ledas po kojomis plonas, ten suspausti tamsūs vandenys ir sujuda nepažįstami pavidalai.

Nekalbėkite ir nesivarginkit, vis tiek jie jūsų negirdi ir niekuo netiki, ir kuo garsiau ką nors sako, tuo labiau tuo abejoja, netiki ir prieštaraujančių neapkenčia.

Jie visada nori tik nugalėti ir yra žiaurūs, bet bijoti labai jų nereikia, nes jie negyvi ir patys baisiai bijo kitų, kurie yra gyvi.

Jų nedaug, jie netikri, bet vieningi ir visada eina iki galo. Ir jie labiausiai bijo, kad kiti nebūtų tikri, vieningi ir eitų iki galo.

Todėl tokiais ir reikia būti.

The post Algimantas Rusteika. Kokiais dabar reikia būti appeared first on LAIKMETIS.

2023 m. kovo 5 d., baigiantis Mišioms, tėvas Josephas Crowley (Džozefas Kraulis) pranešė, kad eucharistijos patarnautojas, dalydamas komuniją, matė kažką nepaaiškinamo.

„Vienam iš mūsų eucharistijos patarnautojų pritrūko ostijų ir staiga taurėje jų atsirado daugiau. Dievas tiesiog padvigubino save", - emocingai pasakojo jis tikintiesiems.

Jis labai džiaugėsi, kad „Dievas daro tokius dalykus", ir kad tai buvo suvokta bei įvyko tądien.

„Labai galinga, nuostabu, tikra ir sukrečia. Bet taip nutinka, ir tai šiandien įvyko", - sakė jis.

The post JAV kunigas pranešė apie galimą eucharistinį stebuklą Konektikuto bažnyčioje appeared first on LAIKMETIS.

Paveikslas dabar saugomas Gjeroro (Vengrija) katedroje. Klonferto vyskupas Walteris Lynchas (Volteris Linčas), kai pabėgo iš Airijos dėl anglų persekiojimo prieš Katalikų Bažnyčią, kuriam vadovavo Oliveris Cromwellis (Oliveris Kromvelis), jį pasiėmė su savimi.

Paveiksle, kurio originalus pavadinimas buvo Dievo Motina, guodžianti kenčiančiuosius, vaizduojama Dievo Motina, sudėjusi rankas maldai ir žvelgianti į Kūdikėlį Jėzų, gulintį mažoje lovelėje.

Vyskupas išsinešė paveikslą iš Klonferto katedros, kad jis nepatektų į bedieviškas rankas, ir kartu su juo pabėgo į Vieną (Austrija), kur susitiko su Gjeroro (Vengrija) vyskupu, pakvietusiu jį ten tarnauti pagalbiniu vyskupu.

Airių prelatas priėmė kvietimą ir liko Vengrijoje iki pat savo mirties 1663 m.

Praėjus daugiau kaip 30 metų po jo mirties, 1697 m. kovo 17 d., per 6 val. ryto Mišias paveikslas, buvęs Gjeroro katedroje, pradėjo verkti krauju, ir tai matė liudininkai.

Paveiksle pavaizduotam veidui nušluostyti buvo panaudotas lino gabalas, tačiau ašaros ir kraujas tekėjo dar apie tris valandas.

Paveikslas buvo išimtas iš rėmo ir apžiūrėtas, tačiau paaiškinti, kas nutiko, nepavyko.

Lininis audeklas, pažymėjo Airijos laikraštis „Independent Westmeath", yra saugomas stiklo ir sidabro vitrinoje Vengrijos katedroje, kur jį galima pamatyti ir garbinti iki šiol.

Katedroje taip pat yra pergamentas, kurį pasirašė tą dieną dalyvavę kunigai ir tikintieji, taip pat keli liuteronai, kalvinistai ir žydų sinagogos rabinas, paliudiję stebuklą.

Didžiulės šventės, skirtos šiam stebuklingam įvykiui paminėti, vyko 1797 m. minint 100-ąsias metines ir dar kartą 1897 m. 1947 m., minint 250-ąsias stebuklo metines, kai pagerbti paveikslo atvyko apie 100 tūkst. maldininkų.

The post Apie Dievo Motinos paveikslą Vengrijoje, Šv. Patriko dieną pasruvusį kraujo ašaromis appeared first on LAIKMETIS.

Laikraštis „Corriere della Sera" gruodžio 16 d. pranešė, kad „suskystėjimo stebuklas" įvyko 10.56 val. ryto Neapolio katedroje esančioje Šventojo Januarijaus koplyčios skrynioje.

Kai koplyčios iždinės abatas monsinjoras Vincenzo De Gregorio pirmą kartą atidarė seifą su šventojo Januarijaus relikvijoriumi, ryte viduje esantis kraujas atrodė visiškai kietas, tačiau po dviejų valandų įvyko pokytis.

Gruodžio 16 d. minimos 1631 m. Vezuvijaus išsiveržimo Neapolyje metinės. Tai tik viena iš trijų dienų kiekvienais metais, kai relikvijorius rodomas, o vietos neapoliečiai susirenka pažiūrėti, ar išdžiūvusi, raudonos spalvos masė, apsiribojusi viena relikvijoriaus puse, pasikeičia ir padengia visą stiklą.

Vietos gyventojai žino ir pripažįsta šį stebuklą, nors oficialaus Bažnyčios pripažinimo jis dar nesulaukė.

Šventasis Januarijus, itališkai vadinamas San Gennaro (San Dženaro), yra Neapolio globėjas. Manoma, kad vyskupas buvo nukankintas per krikščionių persekiojimą, kurį vykdė imperatorius Dioklecianas.

Vietos padavimuose sakoma, kad nesuskystėjęs kraujas signalizuoja apie karą, badą, ligą ar kitą nelaimę.

Suskystinimas tradiciškai vyksta bent tris kartus per metus: rugsėjo 19 d., šventojo šventės dieną, pirmąjį gegužės šeštadienį ir gruodžio 16 d., per 1631 m. netoliese esančio Vezuvijaus išsiveržimo metines.

Trečiojo amžiaus vyskupo kraujas, esantis apskritame sandariame buteliuke, suskystėjo ir šių metų gegužę, ir rugsėjį, tačiau 2020 m. gruodį jo būklė nepasikeitė.

Kalbėdamas žmonėms, susirinkusiems koplyčioje į gruodžio mėnesio jubiliejų, monsinjoras De Gregorio pasidalijo pasakojimu apie stebuklingą išgijimą, kuris šiais metais buvo priskirtas šventojo Januarijaus užtarimui.

„Atėjo labai jaunas tėvas su vos kelių mėnesių mergaite ant rankų ir šalia jo ašarojančia žmona. Jie paaiškino, kad šiai mergaitei diagnozuotas piktybinis auglys, ir galima įsivaizduoti, koks buvo apstulbimas ir širdgėla", - pasakojo jis, kaip rašo „Il Mattino".

„Šiandien jie buvo čia ir dėkojo šventajam Januarijui, nes netrukus po to, kai rugsėjo 19 d. jie meldėsi šventajam globėjui, atėjo žinia, kad auglys buvo gerybinis ir kūdikiui nieko nenutiko."

The post Neapolyje trečią kartą per 2022 m. suskystėjo šv. Januarijaus kraujas appeared first on LAIKMETIS.

Krikščionių teisės centro remiamas Derekas Timmsas (Derekas Timsas) ketverius metus dirbo „Marie Curie" kapelionu Solihalo mieste (Anglija) ir per tą laiką be jokių nusiskundimų nešiojo kryželio ženkliuką.

Jis teigia, kad metodistų dvasininkas, atsakingas už Solihalo kapelionus, kuriuos filialas neseniai pervadino dvasiniais patarėjais, liepė jam „susilaikyti" nuo kryželio nešiojimo, nes tai gali „sudaryti barjerą" ir „įžeisti" nekrikščionis pacientus.

Pranešama, kad elektroniniame laiške J. Timmsui sakoma: „Idėja yra ta, kad turėtume atrodyti neutraliai, o tai leidžia surengti dvasinį susitikimą, kurio esmė - suteikti tai, ko reikia lankomam žmogui."

Kai J. Timmsas primygtinai reikalavo nešioti kryželį kaip savo tikėjimo simbolį ir ženklą, kad jis yra krikščionių kapelionas. Jam tuomet buvo pasiūlytas kompromisas - buvo pasakyta, kad jis gali nešioti kryželį kišenėje ir užsidėti jį lankydamas krikščionis pacientus.

„Marie Curie" interneto svetainėje neradęs jokių draudimų kapelionams naudoti religinius simbolius, jis vėl paprieštaravo ir rugsėjo 20 d. buvo pakviestas į asmeninį susitikimą.

Pasak Krikščionių teisės centro, susitikimo metu J. Timmsui buvo pasakyta, kad dėl atsisakymo paklusti ar pripažinti nusižengimą jam reikės „persikvalifikuoti" ir iš naujo apsvarstyti, ar „Marie Curie" yra jam „tinkama vieta".

Taigi, krikščioniui tuomet buvo pasakyta, jog jei jis nenusiims kryžiaus, negalės dirbti „Marie Curie" kapelionu. Tuomet jis atidavė savo identifikavimo ženklelį ir išėjo.

Kai šis klausimas buvo perduotas „Marie Curie" regioninei būstinei, J. Timmsas visgi sulaukė atsiprašymo už jam sukeltą stresą: „Galiu patvirtinti, kad šiuo metu neturime nei organizacinės, nei vienodos politikos, kuri pagrįstų mūsų neseniai pateiktą prašymą nusiimti jūsų kryželį, tuo pat metu teikiant paramą hospiso pacientams ir šeimoms. Be išlygų atsiprašome už sukeltą nerimą."

J. Timmsas palankiai įvertino organizacijos atsiprašymą, tačiau teigė, kad jį „sukrėtė ir įskaudino" tai, kaip su juo buvo pasielgta, tad jis ieškos galimybių dirbti kapelionu kitur.

„Nereikėjo ir nereikia slopinti kryžiaus simbolio ir taip siųsti žinią, kad krikščionių tikėjimas turi būti neutralizuotas arba visiškai pašalintas iš kapelionų tarnybos, - sako jis. - Tarpreliginė ideologija taip tvirtai įsitvirtina krikščionių tikėjime, kad iš esmės panaikina pati save."

The post Kovos su vėžiu labdaros organizacija atsiprašė JK kapeliono už kryželio ženklo draudimą appeared first on LAIKMETIS.