Iš tikrųjų tai nėra lengva ar nekenksminga tema. Kita vertus, ši tema nebuvo išgalvota kokio nors protingo ekumeninio pasirengimo komiteto; tai Jono evangelijos prologo laisva citata, kur kalbama apie tikrąją šviesą, apšviečiančią kiekvieną žmogų ir per Jėzų Kristų galutinai atėjusią į pasaulį (Jn 1, 9). Pats Jėzus Kristus apibūdino save kaip pasaulio šviesą (Jn 8, 12). Todėl mums užduotą temą „Kristaus šviesa ir Bažnyčia“ turime iš anksto įrašyti į platesnį kontekstą „Kristaus šviesa ir pasaulis”.

Taip su savo tema stojame ant tvirto biblinio pagrindo, ir noriu pridurti – esame ant tvirto bendro pagrindo. Nes kad ir kas skirtų ortodoksus, evangelikus ir katalikus, mus tarpusavyje sieja Jėzaus Kristaus išpažinimas. Kaip krikščionys, mes bendrai išpažįstame, jog Jėzuje Kristuje mums padovanota gyvybės šviesa, kad mums ši šviesa nušvito bendrame krikšte, kurį Bažnyčios tėvai vadino apšvietimu (photismos). Tikėjimo išpažinime bendrai išpažįstame, jog Jėzus Kristus yra šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo. Bendrai išpažįstame jį kaip visų žmonių atpirkėją ir gelbėtoją, kaip pasaulio išganytoją.

(...) Ekumenizmas juk nėra vien žmogiškas buvimas drauge. Tai taip pat reiškia bendrai išpažinti tikėjimą į vieną Dievą, į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vieną krikštą ir vieną Bažnyčią – tai liudijame bendru Tikėjimo išpažinimu. Pagal Pasaulinės Bažnyčių Tarybos pamatinę formuluotę ekumeninį sąjūdį sudaro žmonės, maldoje besikreipiantys į vieną trejybinį Dievą ir išpažįstantys Jėzų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį.

Ekumenizmas juk nėra vien žmogiškas buvimas drauge.

(...) Ekumenizmo dovana mums yra tai, kad mes pažinome ir iš naujo atradome šį pamatinį tarpusavio priklausomybės pojūtį, kad esame vieni kitiems ne svetimi ar konkurentai, bet seserys ir broliai Kristuje. Nesame pajėgūs pakankamai išreikšti dėkingumo už šią dovaną.

Neturime leisti, kad mūsų džiaugsmas dėl to praeitų iškilus skirtumams ir problemoms. Turime nesileisti, kad mus nuo džiaugsmo atkalbėtų tie, kuriems ekumenizmas yra žlugęs dalykas. Mums ekumenizmas yra užduotis, gauta iš Jėzaus Kristaus, kuris meldėsi, „kad visi būtų viena“ (Jn 17, 21); jis kyla Šventosios Dvasios veikimu (Unitatis redintegratio 1; 4), tai taip pat yra atsakas į laiko šauksmą. Mes ištiesėme rankas vieni kitiems ir nebenorime jų nuleisti.

Mes nešiojamės šį lobį moliniuose induose (2 Kor 4, 7). Nors turime bendrą pamatą – Jėzų Kristų, gyvename atsiskyrusiose Bažnyčiose. Tai priešinga Jėzaus valiai ir jo iškeltam uždaviniui, taigi tarp mūsų esančius susiskaldymus turime priimti ne kaip savaime suprantamą normalų dalyką, negalime su jais apsiprasti arba juos dailinti. Jie prieštarauja Jėzaus valiai ir todėl yra nuodėmės išraiška. Jie rodo mūsų nesėkmę vykdant istorinį uždavinį liudyti Jėzaus šviesą visiems žmonėms ir bendrai angažuojantis visų žmonių vienybės bei taikos labui.

Savo susiskaldymais daugeliui žmonių užtemdėme Jėzaus Kristaus šviesą ir Jėzaus Kristaus reikalą padarėme netikėtiną. Galime istoriškai parodyti, kad mūsų susiskaldymai iš dalies kalti dėl Europos susiskaldymų ir Europos sekuliarizacijos. Mūsų susiskaldymai iš dalies kalti dėl to, kad daugelis žmonių abejoja Bažnyčia ir ja nepasitiki.

Taigi negalime būti patenkinti savo Bažnyčių būkle; negalime tiesiog paprasčiausiai žengti toliau, tarsi viskas būtų tvarkoje. Ekumenizmui nėra jokios atsakingos alternatyvos. Visa kita prieštarautų mūsų atsakomybei Dievo ir pasaulio atžvilgiu. Vienybės klausimas turi neleisti mums nusiraminti, jis privalo degti mumyse.

Ką galime padaryti? Prieš kiekvieną terapiją reikia analizės. Mano Bažnyčia, Katalikų Bažnyčia, paskelbė Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentą apie, deja, tebeegzistuojančius skirtumus ir tuo priminė mūsų laukiančią užduotį. Žinau, kad daugelis, ypač mūsų broliai ir seserys evangelikai, jaučiasi dėl to įskaudinti. Tai nepalieka manęs bejausmio. Tai slegia ir mane, nes mano draugų kančia ir skausmas yra taip pat mano skausmas.

Nesiekėme ką nors įžeisti ar atmesti. Taip norėjome paliudyti tiesą, to laukėme taip pat iš kitų Bažnyčių, ir kitos Bažnyčios tai jau daro. Mums taip pat ne visi kitų Bažnyčių pareiškimai patinka, taip pat nepatinka tai, ką jos kartais apie mus sako. Tačiau ko galėtume laukti? Glebus ar netikras ekumenizmas, kai tiesiog norima mandagiai elgtis su kitais, toli nenuves. Eiti pirmyn padeda tik dialogas laikantis tiesos ir aiškumo.

Svarbu, kad per skirtumus ir vadinamuosius ypatingumus neužmirštume didžiausio ir svarbiausio bendrumo. Minėtame dokumente tai aiškiai išreiškiama. Ten aiškiai pasakyta: Jėzus Kristus savo išganomuoju veikimu yra ir nuo mūsų atsiskyrusiose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse.

Iš tikrųjų tai nėra maža. Prieš kelis dešimtmečius šis teiginys būtų buvęs visiškai neįsivaizduojamas, ir nesu tikras, ar visi mūsų ekumeniniai partneriai tokį teiginį galėtų pasakyti apie mus. Taigi skirtumai siejami ne su pačia krikščioniškąja esme, ne su išganymo klausimu; skirtumai susiję su konkrečiu išganymo perteikimu ir regima Bažnyčios forma. Tiek katalikams, tiek ortodoksams tai nėra šalutiniai klausimai. Bažnyčia lyginama su Įsikūnijimo slėpiniu (Lumen gentium 8). Tai regima Bažnyčia, kuri regima taip pat savo institucine forma. Kas galėtų neigti, kad šiuo klausimu tarp mūsų, deja, vis dar nėra jokio sutarimo.

Šioje vietoje paliečiame tikrąjį, deja, iki šiol neatrištą Gordijaus mazgą. Kadangi nesame vieningi dėl Bažnyčios sampratos ir daugeliu atvejų taip pat dėl Eucharistijos sampratos, negalime bendrai rinktis prie vieno Viešpaties stalo, bendrai valgyti eucharistinę duoną ir gerti iš eucharistinės taurės. Tai kelia pasipiktinimą ir daugeliui yra sunki našta. Tačiau niekuomet nepadeda paprasčiausias žaizdų slėpimas; būtina jas, net ir skaudančias, atverti; tik tada jomis galima pasirūpinti ir padedant Dievui gydyti.

Leiskite po analizės tarti žodį dėl terapijos. Neturime kaltinti tik kitų dėl siaubingų kančių, jau kilusių dėl mūsų susiskaldymo. Visos pastaraisiais metais dirbusios istorikų komisijos parodė, jog istoriškai patikrinus daugumą atvejų vienpusis kaltės priskyrimas neatlaiko kritikos; daugiausiai kaltė tenka abiem pusėms. Turėtume tai atvirai pripažinti ir tuomet prašyti Dievo ir savo brolių atleidimo.

Tik per atminties nuskaistinimą galima nauja pradžia. Tolesnė ekumeninė pažanga neįmanoma be atsivertimo ir atgailos. Iš to turi atsirasti pasirengimas imtis atsinaujinimo ir reformų, kurių reikia kiekvienoje Bažnyčioje ir kurias kiekviena Bažnyčia turi pradėti taikyti sau.

Bandant per mus skiriančias ribas artėti prie konsensuso, ligšiolinis konvergencijų metodas pasirodė vaisingas ir daugeliu iki šiol kontraversiškų klausimų leido pažengti į priekį. Turiu omenyje, pavyzdžiui, pamatinį konsensusą dėl nuteisinimo doktrinos. Tačiau per tą laiką šis metodas akivaizdžiai prarado veiksmingumą; šiandien šiuo keliu nebegalime žengti toliau.

Šis dalykas man visiškai neduoda pagrindo nusivilti. Galime savo nuostatas pristatyti vieni kitiems atvirai ir patraukliai. Galime tai daryti pozityviai, ne polemizuodami ar atsiribodami, su viltimi, kad, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, taptų įmanomas pasikeitimas dovanomis. Tai reiškia, kad galime vieni iš kitų pasimokyti. Užuot sutarę dėl mažiausio bendrojo vardiklio, galime vieni kitus praturtinti mums padovanotais turtais.

Šiame kelyje pastaraisiais dešimtmečiais taip pat įvyko daug pozityvių poslinkių. Mes, katalikai, išmokome iš evangelikų vertinti Dievo žodžio reikšmę; jie iš mūsų mokosi liturgijos reikšmės bei formos. Katalikai ir evangelikai dėkoja seseriškosioms ortodoksų Bažnyčioms už gyvesnį slėpinio suvokimą; taip Vakaruose, be kita ko, plinta meilė ikonoms. Tai pavyzdžiai, kurių lengvai gali daugėti. Mes dar per mažai vieni kitus pažįstame ir todėl per mažai vieni kitus mylime.

Turime įsisąmoninti, kad galiausiai vienybės neįmanoma „padaryti“; ji negali būti mūsų rezultatas. Vienybė yra Dievo Dvasios dovana; vien ji gali sutaikinti širdis. Turime melsti šios vienybės dvasios. Todėl dvasinis ekumenizmas yra ekumenizmo centras ir šerdis (Unitatis redintegratio 8).

Bažnyčios vienybė nėra savitikslė. Niekas, taip pat ir Bažnyčia, negyvena sau. Jėzus meldėsi, kad visi būtų viena, kad pasaulis įtikėtų (Jn 17, 21). Krikščionių vienybė yra nukreipta į pasaulio vienybę, o mūsų situacijoje – į Europos vienijimąsi. Būtent Kristaus šviesa suvienijo Europą ir padarė ją didžią.

Didžių šventųjų figūros iškyla Europos istorijos pradžioje ir jos tėkmėje: Martynas ir Benediktas, Kirilas ir Metodijus, Ulrichas, Adalbertas, moterys – Elžbieta iš Vengrijos bei Tiuringijos, Jadvyga iš Lenkijos, Silezijos ir Vokietijos, Brigita iš Švedijos ir daugelis kitų. Neįmanoma Europos įsivaizduoti be reformatorių, be Johanno Sebastijano Bacho, be tokių liudytojų kaip Dietrichas Bonhoeferis.

Tuos, kurie neigia krikščioniškąsias Europos šaknis, reiktų pakviesti pervažiuoti nuo Gibraltaro per Ispaniją, Prancūziją, Vokietiją, Skandinaviją ir Lenkiją iki Estijos. Arba nuo Romos per senąjį Konstantinopolį ir Kijevą iki Maskvos. Keliautojas sutiks daugybę tautų, išgirs skirtingų kalbų, tačiau visur ras kryžių ir senųjų miestų centre – katedras.

Krikščioniškąsias Europos šaknis galima ginčyti vien užmerkus akis. Krikščioniškosios šaknys ir Naujaisiais laikais neliko nevaisingos. Šiuolaikinė žmogaus asmens orumo ir visuotinių žmogaus teisių idėja kyla iš judėjų – krikščionių tradicijos. Negalime urmu atmesti modernybės, turime ją apsaugoti nuo savigriovos.

Krikščioniškąsias Europos šaknis galima ginčyti vien užmerkus akis.

Deja, Europa dažnai išduodavo savo misiją: daugeliu karų tarp krikščioniškųjų tautų, kolonijine praeitimi, kitų tautų išnaudojimu bei priespauda, per pastarąjį šimtmetį dviem siaubingais pasauliniais karais, dviem priešingomis tiek Dievui, tiek žmogui diktatūromis, šešių milijonų žydų holokaustu Europos viduryje. Šiandien Europai gresia pavojus ne tik išduoti savo idealus, bet ir tiesiog banaliausiu būdu juos pamiršti. Pirminis pavojus yra ne ateistinis prieštaravimas, bet Dievo pamiršimas, tiesiog apeinant Dievo įsakymus, abejingumas, paviršutiniškumas, individualizmas ir noro angažuotis ir aukotis dėl bendro gėrio stoka.

Ar nėra taip, kad mes tarsi šokame ant ugnikalnio arba ant parako statinės? Visiems įžvalgiems mūsų amžininkams šie nauji iššūkiai seniai aiškūs. Aš išvardysiu tik keletą: šauksmas siekiant teisingumo globalizuotame pasaulyje, kai neteisybė dažnai šaukiasi dangaus; negailestingo terorizmo grėsmė; viltingai taikingas, tačiau taip pat būtinai atviras susitikimas su islamu.

Neapibrėžtas ir praskiestas religingumas mūsų niekur nenuves. Dar niekada krikščionys nebuvo išganomi prisitaikymu prie pasaulio. Apaštalas Paulius mus ragina: „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą“ (Rom 12, 2). Būtina naujoji evangelizacija. Reikia įtikinamo ir išgyvenamo tikėjimo, kaip juodos duonos.

Europa negali būti tik ekonominis ir politinis vienetas. Jei Europa nori turėti ateitį, jai reikia bendros vizijos ir bendro vertybių pamato. Europa, vadinasi, mes, krikščionys Europoje, turime galiausiai pabusti: Europa turi pripažinti savo istoriją ir savo vertybes, kurios kadaise padarė ją didžią ir vienintelės gali duoti jai naują ateitį. Tai mūsų bendra užduotis.

Mūsų tikslas yra vienybė, o ne Europos vienodumas. Įvairios kultūros yra turtas. Tačiau mus vienija Dievo duoto žmogaus orumo, gyvenimo šventumo, solidarumo ir teisingumo sambūvio, pagarbos kūrinijai ir naujos gailestingumo bei meilės kultūros idėja.

Šio pasirinkimo pagal Evangelijos dvasią privalome būti kartu ženklai, liudytojai ir įrankiai. Turime gerbti kitų religijų kitoniškumą, tačiau taip pat būtina turėti drąsos pripažinti savo kitoniškumą. Privalome turėti drąsos išsiskirti kaip krikščionys, drąsos liudyti visus nušviečiančią Jėzaus Kristaus šviesą, privalome nešti šią šviesą pasauliui, kuriam taip labai jos reikia.

Kas gali mums duoti ką geresnio? Kur kitur rastume gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68)?

The post Kardinolas Walteris Kasperis. Kristaus šviesa ir pasaulis appeared first on LAIKMETIS.

Vatikano II Susirinkimo atidarymo 60-ųjų metinių proga duotame interviu žurnalui „International Catholic Review Communio“ Kasperis sakė, kad Bažnyčia turės ateitį tik tuo atveju, jei toliau eis Vatikano II Susirinkimo pasirinktu sinodinės bendrystės keliu - keliu, kuriuo Vokietijos sinodiniam keliui „nepavyko eiti“.

„Bažnyčia turės ateitį tik tuo atveju, jei toliau eis Susirinkimo pramintu keliu - ne buhalteriškai, bet kūrybiškai ištikimai ir sinodalinėje bendrystėje kartu klausydamasi Dievo žodžio ir vienas kito. Mano ir kitų žmonių nuomone, vokiečių „sinodinis kelias“ sudaro įspūdį, kad ji gali ir jaučiasi turinti atrasti naują Bažnyčią ir privalo prastumti savo darbotvarkę“, - aiškino jis.

Šis Vokietijos kelias „deja, nepavyko“, sakė jis ir pridūrė: „Tai reiškia, kad aš, savo ruožtu, dar daugiau vilčių dedu į popiežiaus Pranciškaus pradėtą Pasaulinį sinodinį procesą“. Katalikų Bažnyčia turi susitelkti ne tik į save, bet ir į Evangelijos žinią bei „pasaulio žaizdas“, pabrėžė jis

Susirinkimą reikėtų vertinti ne kaip tradicijos nutraukimą, bet kaip „naują posūkį į gyvesnį ir visapusiškesnį tradicijos ir katalikybės supratimą“, - aiškino kardinolas savo interviu.

Jis priminė, kad teisingo Susirinkimo supratimo klausimas visų pirma buvo aptarinėjamas žodžiais „lūžio hermeneutika“ arba „tęstinumo hermeneutika“, tačiau norint teisingai įvertinti Susirinkimą kaip visumą, būtina gilintis į jo tekstus ir į Susirinkimo redakcinę istoriją - teologiškai sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis darbas, kuris vis dar tebevyksta.

Tuo pat metu Susirinkimas ir jo dokumentai tapo Bažnyčios istorijos dalimi. Popiežius Pranciškus priklausė posusirinkiminei kartai, kuri į sprendimus ir dokumentus žiūrėjo kaip į faktus, iš kurių būtina mąstyti toliau. „Ir tai kelia klausimą apie dar neaptiktą ateities potencialą, slypintį Susirinkimo tekstuose“, - pažymėjo Kasperas.

Pasak jo, Bažnyčios santykio su pasauliu klausimas turi būti permąstytas iš naujo. Atitinkamą Susirinkimo dokumentą „Gaudium et spes“ lėmė to meto „optimistinė perspektyva“, priminė Kasperis, tačiau tuo tarpu tokie įvykiai kaip sekuliarizacija ir kunigų seksualinio išnaudojimo krizė ne tik lėmė masinį pasitikėjimo Bažnyčia praradimą, bet ir išryškino „tikėjimo Dievu krizę“ - tai, kas dar nebuvo akivaizdu Susirinkimo metu, priminė kardinolas.

Vakarų pasaulyje tai buvo nebe ateistinis protestas prieš Dievą ar Dievo buvimo neigimas, bet plačiai paplitęs abejingumas Dievo klausimui. Tokioje situacijoje galiausiai bažnytinių struktūrų atnaujinimas buvo „nesvarbus daugumai žmonių ir domina tik Bažnyčios darbuotojus“, pabrėžė Kasperis.

Tai reiškė, kad, kalbant apie Dievo klausimą, posusirinkiminė teologija turi žengti „giliau, nei tai sugebėjo padaryti Susirinkimas“, ir pažvelgti į „šiuolaikinio žmogaus metafizinę benamystę“.

Atsižvelgiant į vykstančius debatus dėl Bažnyčios reformos, taip pat vertėtų dar kartą pažvelgti į tai, kas konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen gentium“ pasakyta apie bendrą visų tikinčiųjų kunigystę, sakė kardinolas. Susirinkimas pabrėžė pasauliečių bendrą atsakomybę, tačiau tai nereiškia, kad tarp pasauliečių katalikų ir kunigų bei vyskupų egzistuoja „konkurencija ar priešprieša“, pabrėžė jis.

The post Kardinolas Walteris Kasperis: Vokietijos „sinodinis kelias“ nesėkmingas appeared first on LAIKMETIS.