Internetinėje svetainėje www.bernardinai.lt neseniai paskelbtas straipsnis „Pokalbiai su Tėvu. Melas politikoje“.

Tema, be abejo, labai aktuali, nes politika, ko gero, ta žmonių veiklos ir tarpusavio santykių sritis, kurioje melo daugiau, nei kur kitur. O kai ją imasi gvildenti asmenys, su kurių pavarde pagrįstai ar nepagrįstai Lietuvos politikoje siejama ypač daug melo (daugiau už juos politinio melo priskiriama nebent kai kuriems socialdemokratams), tylomis apeiti straipsnį vargu ar būtų verta.

Taigi, tėvą Vytautą Landsbergį kalbina sūnus Vytautas V. Landsbergis. Pastarasis iš viso Landsbergių klano (senelis-sūnus-anūkas) iki šiol nuo politikos laikėsi atokiausiai, susitelkęs į kultūrinę veiklą, tad skaitant jų pokalbį, kažkurį laiką ramybės nedavė klausimas: „O kurio galo sūnus nukrypo į politikos pelkes?“

Bet priežastis netrunka išaiškėti, ji gana banali, suprantama kiekvienam savo atžalai neabejingam tėvui, tačiau nesietina nei su gyvenimiška išmintimi, nei su filosofinės minties skrydžiais.

Prasideda pokalbis sūnaus klausimu:

„Sūnus: Melas – kaip politinio veikimo būdas. Ar gali jis būti juodas ir baltas? Jei jis atneša sėkmę ir po to galima daryti gražius darbus, įgyvendinti svarbias reformas – tai gal meluoti yra visai gerai? Jei pasiseka ateiti į valdžią melo būdu – tai melas šiuo būdu legalizuojamas ir net tampa sėkmės modeliu, gal net siūlymu panašiai veikti ir kitiems. Ar aš klystu?“

Tėvas ilgokai vengia tiesaus atsakymo į klausimą, mėgina išlaikyti jam būdingą išsisukinėjimo stilistiką: „Čia visiškai nesvarstytinas klausimas. Tu lygiai taip galėtum pasakyti – o jeigu man versle reikalinga sėkmė ir fizinis pašalinimas vieno kito konkurento, ar tai blogai?“

Tačiau sūnus nepasiduoda ir myga toliau:

„Melas – kaip politinio veikimo būdas. /.../ Net ir dabartinius politinius melus matant – juk jie niekaip nepaveikė Palucko ar jo partijos reitingų, visiems tiko du kartus pažadėtų (pameluotų) dalykų nepaisymas. Blinkevičiūtės reitingas gal šiek tiek aptrupėjo, bet šiaip viskas gerai. Gal meluoti yra tiesiog sava, atpažįstama, lietuviška? Ir kitoms partijoms reiktų to pasimokyt ateityje? Melas – veiksnus įrankis, ir tiek. Ir nereikia iš jo daryti baubo. Gal ir konservatoriai pralaimėjo, nes nesugeba taip įtaigiai pameluot, nes kažko „savo ir žmoniško“ nemoka?“

Dabar jau, kaip sakoma, ir ežiui aišku, ko siekia sūnus savo klausimais: išskalbti visokių – pedofilinių, finansinių aferų, azartinių lošimų – skandalų ir nesėkmingų rinkimų išpurvintą konservatorių partijos rūbelį, o nesėkmių priežastis nuo parazitais aptekusios galvos suversti ant švaresnės. O tai jau ir nekultūringa, ir, ko gero, gerokai gadina gero sūnaus įvaizdį. Mat, priskirdamas visai lietuvių tautai kelių politikų aistrą melui, Vytautas V. suka konservatoriaus Žygimanto Pavilionio pramintu keliu į pragarą.

Maža to, taip rašydamas, sūnus nepasivargino įsiklausyti į tėvo nuomonę, išsakytą, vertinant to paties Ž. Pavilionio, Sergiejaus Kanovičiaus ir jų pasekėjų  keliamą antilietuvišką isteriją dėl R. Žemaitaičio  kvailo išsišokimo, pacitavus vaikišką dainelę ar eilėraštuką.

Profesorius V. Landsbergis savo nuomonę ir dėl šios dirbtinai pučiamos isterijos, ir dėl nuolat gaivinamų kaltinimų lietuviams dėl Holokausto Lietuvoje išsakė nedviprasmiškai aiškiai: „Mačiau Izraelyje, El Hagetaot kibuco muziejuje Lietuvos žydų apdegusius pasus su Vyčiais – visi jie mirė kaip Lietuvos piliečiai, bet žudė svetima valstybė. tad siekiant kuo daugiau priešiškumo lietuvai („žudė lietuviai!“) nereiktų persistengti“.

Ko gero, nereikėjo persistengti ir Landsbergiui-sūnui, vaizduojant konservatorius kažkokiais meluoti neišmokusiais, baltais ir pūkuotais doruoliais. Jis, matyt, nematė vaizdelio per TV, kurį mačiau aš ir kiti Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi valstybės politinis ir pilietinis gyvenimas. Tą kartą TV rodė konservatorių Tarybos pasitarimą prieš Seimo rinkimus. Ir parodė, kaip partijos patriarchas „auklėjo“ partijos elitą, reikalaudamas  būti etiškesniais, nelaikyti savęs „baltais ir pūkuotais“ [cituojami profesoriaus V. Landsbergio žodžiai]. O negailestinga kamera fiksavo, kaip prieš oratorių veidas į veidą sėdėję Gabrielius Landsbergis ir Vytautas Juozapaitis linksmai plepėjo tarpusavyje, dėmesio nekreipdami į gerbiamo patriarcho priekaištus ir pamokymus.

Štai taip, matyt, ir bus prisiplepėję.

O sūnaus ir tėvo pokalbio skaitytojai, ko gero, susidomėjo, ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?

Kad šitas teiginys – viso labo primityvi demagogija, liudija jau partijos pavadinimas: prie „Tėvynės sąjungos“ prilipdytas priedėlis „Lietuvos krikščionys demokratai“. Mat, kaip liudija visi balsavimai Seime bei dauguma priimtų sprendimų, šiandieninę partijos esmę teisingiau atspindėtų priedėlis „Laisvės partija“.

ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?

Apie konservatorių – ir kaip partijos, ir kaip pavienių partijos narių, politikų, ministrų - melą internetas skambėjo visus jų valdymo metus. Jonas Jasaitis didelę dalį  konservatoriškų laimėjimų“ suminėjo straipsnyje „Gyvenimo prasmės suvokimo gairės“. Tiesa, jis daugiau akcentavo aferas, vagystes, bet juk kas vagia, tas ir meluoja.

Taigi, skaitome:

„Nors nesąžiningumo apraiškų būta ir per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, bet tokio organizuotų nusikaltėlių siautėjimo, kokį matėme per pastaruosius ketverius metus, nebuvo beveik per visą trisdešimtmetį. Vogė  ir prie ankstesnių valdžių – kas tūkstančiais, o kas net milijonais, bet per šiuos ketverius metus vogė milijardais“.

Keliais žodžiais J. Jasaitis užsimena apie vilkinamą „Nacionalinio stadiono“ statybą, ir nebaudžiamai praloštus dešimtis milijonų, ir su ministrais susijusių giminaičių bei draugų finansines machinacijas (apie kurias šie neva nieko „nežinojo“), ir apie ypatingai svarbių valstybei („Teltonikos“ ir kitų inovatyvių įmonių) projektų žlugdymą biurokratinėse džiunglėse, sumaišties didinimą, prisidengiant reformomis švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, nacionalinės gyvulininkystės ūkių stūmimas į bankrotą, darnios regionų plėtros sabotavimą, vergišką net pačių kvailiausių Briuselio užgaidų tenkinimą ir kt.

Šitą sąrašą „papuoštų“ ir straipsnyje nepaminėtos „Igničio“ aferos, ir „kosminiai“ vandenilio energetikos plėtros projektai,  ir visiškas nesiskaitymas su savo visuomene, brukant jai grobikiškus užsienio verslo projektus, kaip tai atsitiko su danų verslininkų planais statyti nauda Lietuvos visuomenei (nebent kai kurių ministrų gobšumui naudingą) nepagrįstą (naudingą nebent kai kuriems ministrams) cheminės pramonės milžiną šalia mažyčio Auksūdžio kaimelio Darbėnų seniūnijoje.

Tėvas ir sūnus Landsbergiai nesusilaikė neapspardę socialdemokratų ir jų rinkėjų dėl to, kad jie patikėjo Vilijos Blinkevičiūtės melu, pažadėjus vadovauti vyriausybei, jei partija laimėtų.

Bet nereikia būti socialdemokratu, kad iškart atmintyje atgytų konservatorių premjerės melagingi pažadai aukštai iškelti etinių reikalavimų kartelę (bet realiai ne iškėlus, o nuleidus...) savo ministrų kabinetui ar grasinimus atsistatydinti (bet neatsistatydinus...) iš posto, jei Seimas nešoks pagal jos dūdelę.

Žodžiu, jau kas kas, bet įžvalgus Vytautas Landsbergis vyresnysis, be abejo, suvokia, kad  būtent jo partijos ir jos liberaliųjų partnerių valdžioje veikla ir žodžiai pripratino visuomenę pro pirštus žiūrėti į ministrų, politikų pažadus, kurių pastaraisiais metais niekas, regis, nė neketino vykdyti. Todėl rinkėjai nekreipė dėmesio ir į Vilijos Blinkevičiūtės pažadus, o paprasčiausiai sutartinai balsavo už bet ką (ir už Žemaitaitį su visais jo eilėraštukais), kad tik kuo mažiau konservatorių patektų į Seimą.

Komiškai tėvo ir sūnaus pokalbyje nuskambėjo svarstymai apie Prezidento vaidmenį rinkimuose. Bet  Prezidentas – asmuo, pats atsakingas už savo poelgius, žodžius bei jų pasekmes, tad nors „čėsnyje“ su konservatoriais advokatauti jam ir nebūtų labai sudėtinga, vargu ar yra prasmė dirbti už jį ir jo komandą.

Tolesnėje pokalbio eigoje tėvas ir sūnus ne kartą prisimena ir Dievą. Aš irgi prisiminiau, ir Dievą, ir tai, ką apie melą sako/rašo pripažinti krikščioniški autoriai Stephen Arterburn, David Stoop knygoje „Susigrąžinkite gyvenimą“ su paantrašte mažytėmis raidelėmis: „Nebeleiskite praeičiai ar kitiems žmonėms jūsų valdyti“: „Jei esate įklimpę meluose apie save, vadinasi, savyje kurstote nuodingą gėdą. Tačiau jūs neturite to daryti. Nors ir neįstengsite sustabdyti tų melagysčių, galite jas pakeisti tiesa. Jei nešiojatės gėdingus melus, perimtus iš kito žmogaus ar daugelio žmonių [paryškinta mano – J.L.], turite liautis juos kartoti ir pradėti į juos atsiliepti tiesa. /../ Jei įsitversite savo gėdos, liksite atskirti nuo kitų, įsitraukę į žalingus santykius ir nesileisite išgelbstimi. Jus vis labiau grauš kartėlis ir didžiulis įniršis, kurį laikysite  visiškai pateisinamu“.

Jei Tėvynės Sąjungos partijos nariai vis dar nori vadintis ir „LKD“, šitą citatą jie turėtų iškabinti visose savo partijos būstinėse ir kartoti choru. Bet tai jau kvepia pareiga, o žodį „pareiga“ valdžios paragavę partiečiai paprastai  skuba ištrinti ir iš savo partinio, ir iš moralinio visos mūsų šalies visuomenės kodekso. Gal todėl ir politika nebeįsivaizduojama be melo, ir sūnui su tėvu belieka tik svarstyti, kuri partija (kuris lyderis...) meluoja „geriau“, o kuri – „blogiau“?

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Melas politikoje appeared first on LAIKMETIS.

V. V. Landsbergis savo įrašų serijoje „Pokalbiai su tėvu“, šįsyk uždavė žymiam politikui klausimą „Kaip Tu išgyveni, jauti Dievą?“

Pareiškęs, kad „visa keitėsi ir tebesikeičia“, profesorius kalba: „Gana ilgą laiką man Dievas buvo gana abstrakti samprata, susijusi su mintimi, kad jausti tai savo esybe man gal ir neduota. Ta malonė aplenkė mane ir galbūt daugelį aplenkė, ir nieko nepadarysi.

Mąstydavau, kad yra žmonės, kurie tiki, kurie turi tam tikrą ryšį, bendravimo būdą su Kažkuo, kas be abejonės yra, bet aš to ryšio neturiu. Būdavo kartais, kad tas ryšys lyg ir pasireikšdavo, arba aš bent jau galvodavau, kad pajutau.

Galėčiau prisimint įvairių atvejų, bet tai jau būtų labai detali dvasinio gyvenimo biografija. Su daug kuo susijusi – su kultūrine aplinka, su aplinkybėmis, su didelės atsakomybės momentais, kur galėdavai pajaust, kad tau reikia tartum pritarimo tam, ką darai. Ir kad galbūt tas pritarimas yra.“

Toliau jis teigia, kad yra žmonių, kurie tokį labai gilų ryšį turi arba turėjo. V. Landsbergis prisipažino, kad bendravimas su jais jam praverdavo Dievo buvimą. Jis paminėjo kardinolą Vincentą Sladkevičių ir popiežių Joną Paulių II, su kuriuo vieną kartą kalbėjosi ilgiau.

„Bet Dievas kalba ir be tiesioginio pokalbio, - mano profesorius. Egzistuoja reiškiniai, kurie kartais primena posakį Biblijoje ar maldoje apie Dvasią, kuri kalbėjo per pranašus. Buvo sutiktų žmonių (nebūtina juos vadinti pranašais), per kuriuos kalbėjo Dvasia.

Ir kartais pagalvoju, kad Dvasia gali kalbėti per labai paprastą, niekuo neišsiskiriantį žmogų. Kai to reikia. Tu išgirdai, paskui nebeatsimeni nei vardo, nei kada tai buvo, bet nešiojiesi savo gyvenime tą išgirstą mintį, kuri daug ką nušviečia. Tai irgi dovana. Ir kodėl negalvoti, kad tai dovana iš aukštesnių sferų? Jeigu ji tave džiugina, praturtina, tai kaip ir patvirtinimas, kad tos sferos yra ir tau padovanojo dovaną.“

Savo pamąstymus V. Landsbergis baigia tokia įžvalga: „Atsimeni, kaip tu, būdamas mažas, rašei Dievuliui laišką, kad Jis tau numestų žaisliukų? Tau buvo aišku, kad Jis yra aukštai ir kad iš ten gali numesti ko nors gero.

Kažkodėl mes visi taip galvojam, kad Jis yra aukštai. Bet iš tikrųjų – Jis yra čia pat, Jis viduj mūsų, tik arba pažįstamas, arba neatpažintas. Galbūt labai giliai. O tas giliai ir yra labai aukštai, kaip mikrokosmosas.

Gal panašiai ir sielos dalykuose. Čia begalinė tema ir ji, bent man, yra atvira ir nuolat pasipildanti, priartėjanti ir nutolstanti tarp visokių einamųjų reikalų, darbų.“

The post Prof. Vytautas Landsbergis atskleidė savo sampratą apie Dievą appeared first on LAIKMETIS.

Filmo pagrindinis veikėjas yra Kostas Kubilinskas, kaip rašoma Vikipedijoje - „1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu MGB agentu Adolfu Skinkiu (slapyvardis „Rytas“) Kalesninkų miške nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną, išdavė žinomas partizanų slėptuves. Iš viso dėl jo kaltės žuvo 15 partizanų.“

Ir dabar apie šitą šiaudadūšį statomas filmas, kažkas gilinasi į psichologines jo charakterio ypatybes, analizuoja, kaip jis priėjo iki tokios situacijos. Filmas netgi gauna geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą.

Nuotraukos kairėje matote ukrainietį belaisvį, kurį rusai sušaudė, o po to dar sumaitojo  jo kūną šūvių papliūpomis – apie jį, kaip apie didvyrį, šiomis dienomis kalba visas pasaulis.

daug galima atrasti įvairiausių niuansų kalbant apie žmogžudžio asmenybę, o tas sušaudytas tai ką jis – vienas iš daugelio

Dabar įsivaizduokite, kad ukrainiečiai kada nors pastatytų filmą, bet ne apie jį, o apie už kadro esantį rašistą žudiką. Kas jis toks? Kur jis gimė, augo? Koks jo gyvenimo kelias? Gal jis namuose palikęs žmoną ir vaikus? Kaip jis priėjo iki to, kad nušovė žmogų? Ukrainietis kadre rūko, o gal jo žudikas laikosi sveiko gyvenimo būdo? Ar ir kiti rusai į jį panašūs? Jei taip, tai kodėl? Jei ne, tai kodėl? Matote, kiek daug galima atrasti įvairiausių niuansų kalbant apie žmogžudžio asmenybę, o tas sušaudytas tai ką jis – vienas iš daugelio.

O juk turėtų būti taip, kaip pas graikus - kai Efialtas išdavė spartiečius, ginančius Termopilų tarpeklį, jo vardas tapo košmaro sinonimu. Ir šiandien graikai sako - „sapnavau Efialtą“.

Kodėl meno žmonės renkasi statyti filmus ne apie didvyrius, bet apie išdavikus? Kas buvo Benediktas Labėnas? Ar tai ne jo istorija turėtų būti pasakojama, ar ne jis, ar bet kuris kitas partizanas turėtų būti filmo centre, sužadinant dabartinėms kartoms meilę savo Tėvynei ir ryžtą ją ginti? Galbūt, jie nerašė eilėraščių? Galbūt, jie taip nesiaukojo, kaip šiandien aukojasi ukrainiečiai?

Bet juk buvo – pvz. Diana Glemžaitė rašė:

„Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.

Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.

Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują;

Savo brolį parduot –  dar visi neišmokome, ne!“

Matyt, negerai rašė – neuždega šiuolaikinių menininkų sielų tokie eilėraščiai.

Atsakykite sau į šį klausimą patys. Aš jau atsakiau.

The post Andrius Balsevičius. Statome filmus apie „šiaudadūšius" appeared first on LAIKMETIS.