V. V. Landsbergis savo įrašų serijoje „Pokalbiai su tėvu“, šįsyk uždavė žymiam politikui klausimą „Kaip Tu išgyveni, jauti Dievą?“

Pareiškęs, kad „visa keitėsi ir tebesikeičia“, profesorius kalba: „Gana ilgą laiką man Dievas buvo gana abstrakti samprata, susijusi su mintimi, kad jausti tai savo esybe man gal ir neduota. Ta malonė aplenkė mane ir galbūt daugelį aplenkė, ir nieko nepadarysi.

Mąstydavau, kad yra žmonės, kurie tiki, kurie turi tam tikrą ryšį, bendravimo būdą su Kažkuo, kas be abejonės yra, bet aš to ryšio neturiu. Būdavo kartais, kad tas ryšys lyg ir pasireikšdavo, arba aš bent jau galvodavau, kad pajutau.

Galėčiau prisimint įvairių atvejų, bet tai jau būtų labai detali dvasinio gyvenimo biografija. Su daug kuo susijusi – su kultūrine aplinka, su aplinkybėmis, su didelės atsakomybės momentais, kur galėdavai pajaust, kad tau reikia tartum pritarimo tam, ką darai. Ir kad galbūt tas pritarimas yra.“

Toliau jis teigia, kad yra žmonių, kurie tokį labai gilų ryšį turi arba turėjo. V. Landsbergis prisipažino, kad bendravimas su jais jam praverdavo Dievo buvimą. Jis paminėjo kardinolą Vincentą Sladkevičių ir popiežių Joną Paulių II, su kuriuo vieną kartą kalbėjosi ilgiau.

„Bet Dievas kalba ir be tiesioginio pokalbio, - mano profesorius. Egzistuoja reiškiniai, kurie kartais primena posakį Biblijoje ar maldoje apie Dvasią, kuri kalbėjo per pranašus. Buvo sutiktų žmonių (nebūtina juos vadinti pranašais), per kuriuos kalbėjo Dvasia.

Ir kartais pagalvoju, kad Dvasia gali kalbėti per labai paprastą, niekuo neišsiskiriantį žmogų. Kai to reikia. Tu išgirdai, paskui nebeatsimeni nei vardo, nei kada tai buvo, bet nešiojiesi savo gyvenime tą išgirstą mintį, kuri daug ką nušviečia. Tai irgi dovana. Ir kodėl negalvoti, kad tai dovana iš aukštesnių sferų? Jeigu ji tave džiugina, praturtina, tai kaip ir patvirtinimas, kad tos sferos yra ir tau padovanojo dovaną.“

Savo pamąstymus V. Landsbergis baigia tokia įžvalga: „Atsimeni, kaip tu, būdamas mažas, rašei Dievuliui laišką, kad Jis tau numestų žaisliukų? Tau buvo aišku, kad Jis yra aukštai ir kad iš ten gali numesti ko nors gero.

Kažkodėl mes visi taip galvojam, kad Jis yra aukštai. Bet iš tikrųjų – Jis yra čia pat, Jis viduj mūsų, tik arba pažįstamas, arba neatpažintas. Galbūt labai giliai. O tas giliai ir yra labai aukštai, kaip mikrokosmosas.

Gal panašiai ir sielos dalykuose. Čia begalinė tema ir ji, bent man, yra atvira ir nuolat pasipildanti, priartėjanti ir nutolstanti tarp visokių einamųjų reikalų, darbų.“

The post Prof. Vytautas Landsbergis atskleidė savo sampratą apie Dievą appeared first on LAIKMETIS.

Filmo pagrindinis veikėjas yra Kostas Kubilinskas, kaip rašoma Vikipedijoje - „1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu MGB agentu Adolfu Skinkiu (slapyvardis „Rytas“) Kalesninkų miške nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną, išdavė žinomas partizanų slėptuves. Iš viso dėl jo kaltės žuvo 15 partizanų.“

Ir dabar apie šitą šiaudadūšį statomas filmas, kažkas gilinasi į psichologines jo charakterio ypatybes, analizuoja, kaip jis priėjo iki tokios situacijos. Filmas netgi gauna geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą.

Nuotraukos kairėje matote ukrainietį belaisvį, kurį rusai sušaudė, o po to dar sumaitojo  jo kūną šūvių papliūpomis – apie jį, kaip apie didvyrį, šiomis dienomis kalba visas pasaulis.

daug galima atrasti įvairiausių niuansų kalbant apie žmogžudžio asmenybę, o tas sušaudytas tai ką jis – vienas iš daugelio

Dabar įsivaizduokite, kad ukrainiečiai kada nors pastatytų filmą, bet ne apie jį, o apie už kadro esantį rašistą žudiką. Kas jis toks? Kur jis gimė, augo? Koks jo gyvenimo kelias? Gal jis namuose palikęs žmoną ir vaikus? Kaip jis priėjo iki to, kad nušovė žmogų? Ukrainietis kadre rūko, o gal jo žudikas laikosi sveiko gyvenimo būdo? Ar ir kiti rusai į jį panašūs? Jei taip, tai kodėl? Jei ne, tai kodėl? Matote, kiek daug galima atrasti įvairiausių niuansų kalbant apie žmogžudžio asmenybę, o tas sušaudytas tai ką jis – vienas iš daugelio.

O juk turėtų būti taip, kaip pas graikus - kai Efialtas išdavė spartiečius, ginančius Termopilų tarpeklį, jo vardas tapo košmaro sinonimu. Ir šiandien graikai sako - „sapnavau Efialtą“.

Kodėl meno žmonės renkasi statyti filmus ne apie didvyrius, bet apie išdavikus? Kas buvo Benediktas Labėnas? Ar tai ne jo istorija turėtų būti pasakojama, ar ne jis, ar bet kuris kitas partizanas turėtų būti filmo centre, sužadinant dabartinėms kartoms meilę savo Tėvynei ir ryžtą ją ginti? Galbūt, jie nerašė eilėraščių? Galbūt, jie taip nesiaukojo, kaip šiandien aukojasi ukrainiečiai?

Bet juk buvo – pvz. Diana Glemžaitė rašė:

„Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.

Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.

Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują;

Savo brolį parduot –  dar visi neišmokome, ne!“

Matyt, negerai rašė – neuždega šiuolaikinių menininkų sielų tokie eilėraščiai.

Atsakykite sau į šį klausimą patys. Aš jau atsakiau.

The post Andrius Balsevičius. Statome filmus apie „šiaudadūšius" appeared first on LAIKMETIS.