Diskusiją moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas, neseniai pats patyręs žodžio laisvės suvaržymus dėl to, kad atvirai išsakė kritiką teisingumo ministrės atžvilgiu, tačiau teisme šią savo laisvę apgynęs.

Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs.

Žurnalistas diskusiją pradėjo pastebėdamas, kad mūsų laikais labai daug kalbama apie laisvę pasirinkti savo tapatybę, net lytį, tačiau tuo pačiu metu daugėja biurokratinių institucijų, kurios ima atstovauti ir užtikrinti tik vienos ideologinės pozicijos įtvirtinimą. „Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs. Bet praėjo vos keliasdešimt metų ir atpažįstame visa tai, kas ten aprašyta“, - pastebėjo V. Savukynas. Iškeltas klausimas, kaip krikščionys turėtų reaguoti į tokią ideologinę kolonizaciją – slėptis katakombose, viešai kovoti, o gal rasti kitas veikimo strategijas?

Kalbant apie laisvę, privalu kalbėti ir apie tiesą

J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas pabrėžė, kad prieš pradedant kalbėti apie laisvę, pirmiausia reikia kalbėti apie tiesą ir tiesos sampratą. Be tiesos apie žmogų ir apie Dievą sampratos demokratija nesunkiai virsta totalitarizmu.

Krikščionio misija yra būti raugu ir tiesos sampratą dovanoti visiems žmonėms ir tokiu būdu užkirsti kelią Vakarų visuomenėse rastis totalitarizmui, o ne atsitraukti į katakombas ir kurti oazes tik sau patiems.

Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad derėtų nepamiršti neseniai mus palikusios ses. Nijolės Sadūnaitės pavyzdžio ir tiesą ginti bei sakyti su meile ir gailestingumu tiems, kuriems oponuojame.

Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad derėtų nepamiršti neseniai mus palikusios ses. Nijolės Sadūnaitės pavyzdžio ir tiesą ginti bei sakyti su meile ir gailestingumu tiems, kuriems oponuojame.

Kun. prof. habil. dr. Andrius Narbekovas priminė – toks veikimas krikščionims yra ne pasirinkimo dalykas, o pareiga. Pasak jo, visų krikščionių teisme po mirties bus paklausta: o ką tu padarei, pasakei? Kad toks veikimas ir gyvenimas yra prasmingas, paliudijo ses. Nijolės Sadūnaitės laidotuvės, kuomet net priešingose barikadų pusėse esantys asmenys viešai pripažino jos nuopelnus.

Nors teigiama, kad tiesos nėra, visiems primetama viena „tiesa“

Diskusijoje kalbėtasi apie sąžinės laisvę ir jos gynimą. Prof. Kun. A. Narbekovas atkreipė dėmesį, kad sąžinę turi visi, tačiau ji turi būti ugdoma, informuojama. Kadangi neįmanoma nepritarti, kad reikia daryti gera ir vengti blogo, tai stengiamasi pakeisti, kas laikoma gėriu ir kas laikoma blogiu.

 Žmonės turi alkį ir nori gauti informaciją, bet jeigu jos gavimas ribojamas, tai žmogus nebepajėgus laisvai apsispręsti. Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija- pažeidžiama žmogaus teisė. Pasak kunigo, šiuo metu aplinkybės visuomenėje yra labai nepalankios ugdyti sąžinę ir sąžinės formuojamos taip, kad būtų suformuotos klaidingai – gėrį laikytų blogiu.

Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija- pažeidžiama žmogaus teisė.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad kai manoma, kad tiesos nėra, tiesa yra konstruojama, tada žiniasklaida jau neatsiliepia į visuomenės poreikį gauti informaciją. Viešų diskusijų kultūra žiniasklaidoje patyrė didelį nuosmukį, nyksta argumentacija ir noras suprasti – dažnai viskas konstruojama taip, kad nugalėtų iš anksto apspręsta viena pusė, taip diskusija virsta tik jos imitacija.

Laisvos visuomenės instituto (LVI) valdybos  pirmininkas ir Krikščionių profsąjungos pirmininkas Audrius Globys pasidalijo patirtimi apie tai, su kokiais praktiniais varžymais susiduria organizacijos, siekiančios atliepti šį – informavimo ir ugdymo – poreikį. Priminta, kaip LVI eliminuotas iš valstybės finansavimo konkursų dėl savo pažiūrų, finansavimą skiriant išskirtinai tik toms organizacijoms, kurios pritaria arba yra neutralios Stambulo konvencijos, Civilinės sąjungos įstatymo klausimais, kurie šiuo metu dar net nėra teisiškai priimti.

Kovojant už tiesą ir laisvę, atsiveria naujos galimybės

Pasak A. Globio, nors organizacijos stengiasi remti asmenis, kurie susiduria su persekiojimais, tačiau pirmiausia pats asmuo turi kovoti už savo sąžinės laisvę. Kitaip nieko nebus – organizacijos neapgins, jei pats žmogus neatsilieps į savo sąžinės kvietimą apginti tiesą ir laisvę.

„Negalime manyti, kad saugiai gyvensime savo burbule ir atšaukimo kultūra mūsų nepalies – tai mus palies per mokyklas, per mūsų vaikus, per darbą, vienoje ar kitoje situacijoje būsime verčiami išsižadėti tiesos. Todėl rinkdamiesi nutylėjimo, susitaikymo kelią mes tik sudarome sąlygas cenzūrai stiprėti“, – pastebėjo A. Globys.

Negalime manyti, kad saugiai gyvensime savo burbule ir atšaukimo kultūra mūsų nepalies.

A. Globys taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus prigimtis nesikeičia ir kiekviena karta turi savus iššūkius, o Dievas leidžia šiuos procesus, kad mus formuotų, bet tik nuo mūsų priklauso, kaip atsakysime.

Paivi Rasanen, Suomijos parlamentarė, ginanti savo sąžinės laisvę, liudijo, kad visas persekiojimo procesas suteikė jai galimybę kalbėti tiesą tūkstančius kartų platesniam žmonių ratui nei anksčiau. Pasak jos, tiesa buvo išgirsta žymiai didesnio žmonių skaičiaus nei būtų buvę tada, jeigu prieš ją nebūtų pradėtas teisminis procesas, todėl į tokius persekiojimus verta pažvelgti kaip į galimybę ir Dievo siunčiamą ženklą.

Teisės ir laisvės

Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kaip praktiškai veikia Konstitucijos garantuojama nuostata, kad vaikų doroviniu auklėjimu rūpinasi tėvai pagal savo įsitikinimus. Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas teisininkas dr. Vygantas Malinauskas kalbėjo apie šios teisės pagrindą – tėvai turi laisvę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, nes tėvai yra pajėgūs pažinti objektyvią, realiai egzistuojančią tikrovę. Pasak jo, teisė yra protinga tvarka, orientuota į bendrąjį gėrį. Bet kas yra bendrasis gėris, nenustato nei Konstitucija, nei koks įstatymas, nei teisė apskritai. Tiesa egzistuoja nepriklausomai nuo to, kas įvardinta Konstitucijoje. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad atsirandančios „naujos teisės“, dirbtinai primetamos visuomenei, mažina mūsų laisvę.

kas yra bendrasis gėris, nenustato nei Konstitucija, nei koks įstatymas, nei teisė apskritai.

„Teisės ir laisvės viena kitą neigia – jeigu didėja teisė, tai didėja ir pareigos, pavyzdžiui, jeigu didėja teisė į atlyginimą, tai didėja darbdavio pareigos mokėti tą atlyginimą ir mažėja jo laisvė. Teisės ir laisvės yra viena kitai priešingos, daugėjant teisių, mažėja laisvės. Todėl nepagrįstos teisės yra grėsmė visuomenės laisvei. Stambulo konvencija siūlo naują teisę nebūti diskriminuojamam dėl lytinės tapatybės. Tada aplinkiniai nebeturi laisvės į tą asmenį kreiptis pagal jo biologinę lytį. Tai vadinama teisių infliacija“, - kalbėjo V. Malinauskas.

Teisininkas Vytis Turonis tęsė apie tai, kaip tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ribojama praktikoje – net Konstitucinio Teismo išaiškinime teigiama, jog ši teisė pasibaigia su mokykla, esą mokyklose mokant priešingai nei tėvų įsitikinimai, jų teisės vis tiek nėra pažeidžiamos, nes jie dar turi galimybę auklėti kitaip namuose.

Pastangos palenkti Konstituciją, žiniasklaidą prie norimos politikos

Savo ruožtu Vilniaus universiteto profesorė Liudvika Meškauskaitė pastebėjo, kad šis auklėjimo klausimas yra tik nedidelė dėlionės dalis, kuomet paprasti Konstitucijos žodžiai aiškinami ne paprastai pagal jų prasmę, o pritempiant prie norimos politikos.

Bene didžiausia tokios politikos problema, kad ji pažeidžia vieną svarbiausių žmogaus teisių – teisę į privatumą. Kita problema – Lietuvoje teisės, tame tarpe ir žodžio laisvė, skirtingoms grupėms galioja skirtingu mastu. Pavyzdžiui, vienos grupės gali siūlyti šaudyti žmones ir jiems nieko už tai nebus, o kitos turi bijoti pasakyti net menkiausia žodį į šoną. Tie, kurie pasisako prieš Stambulo konvenciją ar gender sampratą, nebeturi lygių teisių į projektinį finansavimą ar viešą žodį.

Kita problema – Lietuvoje teisės, tame tarpe ir žodžio laisvė, skirtingoms grupėms galioja skirtingu mastu.

Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis pastebėjo, kad žmogaus teisės neegzistuoja vakuume – tam būtina ir žiniasklaidos laisvė, ir kitos visuomeninės vertybės, tame tarpe subsidiarumas, reiškiantis, kad valstybė nesikiša į tėvų auklėjimo procesą. Priminta situacija kai kuriose JAV valstijose, kur nepilnamečiai be tėvų sutikimo gali pasikeisti lytį, o tėvai apie tai net neprivalo būti informuojami. Matydami tokius pavyzdžius, galime numanyti, kur veda invazija į šeimos gyvenimo privatumą.

Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje tokie dalykai kaip hormoninė terapija ar abortai reguliuojami tik poįstatyminiu aktu, nors tai akivaizdus Konstitucijos pažeidimas.

Pabaigai

Šiuo metu su žmogaus prigimtimi daromas didžiulis eksperimentas, verčiant žmogų tik tam tikra biologine mase – nors tai skambus apibūdinimas, bet jeigu nebežinome, kas yra žmogus, jeigu atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada eksperimentams nebėra jokių ribų. Dar daugiau – žmonės verčiami silpnavaliais ir hedonistiškais, o tokie žmonės galiausiai negeba savęs valdyti ir tai lemia socialines krizes, sakė diskusijoje dalyvavęs teisininkas Vytis Turonis.

Kova už laisvę ir tiesą yra nuolatinis procesas, kiek nepabūgsime laisvai kalbėti, išlaisvinti tiesą, tiek laisvės ir turėsime. Nebijokime!

The post Šiluvoje vyko diskusija „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ appeared first on LAIKMETIS.

Tai BNS trečiadienį patvirtino LRT atstovė Miglė Savickaitė. Ji pridūrė, kad plačiau sprendimą galėtų pakomentuoti LRT tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka.

„Žinau faktą, kad buvo priimtas sprendimas neskųsti (teismo sprendimo – BNS)“, – nurodė M. Savickaitė.

Su E. Valatka BNS trečiadienio vakarą susisiekti nepavyko.

Naujienų portalas „15min“ skelbia, kad neskųsti teismo sprendimo nutarta neeiliniame LRT tarybos posėdyje balandžio 9 dieną.

Vilniaus miesto apylinkės teismas kovą konstatavo, kad priimdama sprendimą V. Savukyną pažeidus LRT etikos kodeksą ir rekomendavusi jam pašalinti teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską kritikuojantį įrašą, LRT etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė viršijo įgaliojimus.

Jos sprendimą V. Savukynas, pagal sutartį kūręs laidą LRT, teismui apskundė praėjusių metų kovą.

Teismas nutarė, kad „LRT etikos kontrolierės ginčijamas sprendimas prieštarauja imperatyvios teisės normoms, draudžiančioms riboti asmens teisę viešai kritikuoti valstybės pareigūno veiksmus“.

Nacionalinio transliuotojo atstovai plačiau teismo sprendimo anksčiau nekomentavo, tik pranešė, kad svarsto jį skųsti.

The post LRT traukiasi: nebekovos su žurnalistu Virginijumi Savukynu appeared first on LAIKMETIS.

Bene akivaizdžiausiai sąžinės ir žodžio laisvės pažeidimą stebėjome, kai LRT ėmėsi persekioti žurnalistą Virginijų Savukyną po to, kai jis 2022 m. rugsėjo 30 d. savo asmeninėje feisbuko paskyroje paskelbė tokį teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos veiksmus vertinantį įrašą: „Teisingumo ministrė iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei dėl to, kad jis kėlė klausimus. Jie gali patikti, gali nepatikti, tačiau tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Manau, kad tai yra vienas iš baisiausių žingsnių, kuriuo pasikėsinta į laisvę. Kaip ir putino ruzzijoje nepatinkančius žmones siekiama užčiaupti. Nemanau, kad šiai ministrei yra vieta Vyriausybėje.“

Būtent už šį įrašą LRT etikos kontrolierė paskelbė V. Savukyną pažeidusiu etiką ir įpareigojo jį pašalinti, o LRT administracijai rekomenduota skirti žurnalistui nuobaudą. V. Savukynas su tuo nesutiko, kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti. LRT tarybai palikus galioti tokį kontrolierės sprendimą, žurnalistas savo teisę į žodžio laisvę pasiryžo ginti teisme.

Daugelis žmonių – mokytojų, dėstytojų, medikų, žurnalistų taip pat atsiduria panašiose situacijose, tačiau negina savo teisių: dalis jų išsigąsta nesulaukti teisybės, o kai kurie nesiryžta ginti suprasdami, kad tokios bylos yra ne tik sudėtingos, ilgai trunkančios, bet ir labai brangios.

Pavyzdžiui,  V. Savukyną teisme atstovavo garsios advokatų kontoros „Sorainen“ advokatas Kęstutis Švirinas. Advokato, ekspertizės, žyminiai mokesčiai ir kitos pirmos instancijos teisme išlaidos V. Savukynui brangiai kainavo. Laimėjus bylą, didžiąją jų dalį (6445,01 Eur) kaip patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismo sprendimu turės kompensuoti LRT (tai reiškia – mes visi, nes LRT išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų). Tačiau bylinėjantis tokias lėšas jau reikia turėti, nes norint laimėti tokią bylą yra svarbus kompetentingas bei profesionalus teisinis atstovavimas, kuris brangiai kainuoja.

Daugelis žmonių – mokytojų, dėstytojų, medikų, žurnalistų taip pat atsiduria panašiose situacijose, tačiau negina savo teisių: dalis jų išsigąsta nesulaukti teisybės, o kai kurie nesiryžta ginti suprasdami, kad tokios bylos yra ne tik sudėtingos, ilgai trunkančios, bet ir labai brangios.

Ne paslaptis, kad finansinės galimybės bylinėtis, kurias turi darbdavys, o ypač toks dosniai biudžeto lėšomis dotuojamas kaip LRT, ir kurias turi darbuotojas – yra labai skirtingos.

Todėl, bet kuriam žmogui, susidūrusiam su darbdavio persekiojimu dėl sąžinės, žodžio laisvės ar įsitikinimų, yra labai svarbus bendruomenės solidarumas palaikant jį morališkai, psichologiškai ir finansiškai. Institucinė atrama labai svarbi ne tik bylinėjantis, bet ir viešinant atvejį bei vykstantį procesą.  

V. Savukynui pagalbą suteikė dvi organizacijos, kurių narys jis yra. Tai - Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga.

Kaip ir bet kokių patyčių atveju, taip ir susidūrus su persekiojimu dėl išsakytų įsitikinimų, nuomonės ar pažiūrų, labai svarbu, kad šalia esantys nebūtų tik pasyvūs stebėtojai, bet drąsiai palaikytų tiesos pusę.

Šioje situacijoje svarbiausia buvo paties V. Savukyno drąsa ir apsisprendimas eiti į konfrontaciją su darbdaviu, siekiant apginti savo, o kartu ir kiekvieno iš mūsų konstitucines teises ir laisves.

Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo konstatuota, kad LRT Etikos kontrolierė savo sprendimu įpareigodama V. Savukyną pašalinti įrašą iš savo paskyros socialiniame tinkle „Facebook“ bei pasiūlydama LRT generalinei direktorei skirti jam adekvačią nuobaudą pažeidė ne tik LRT vidiniais dokumentais suteiktus etikos kontrolieriui įgaliojimus, bet ir įstatymuose numatytus įgaliojimus ir procedūras, t.y. pažeidė įstatymus.

Todėl LRT etikos kontrolierės ir tarybos sprendimai, kaip neatitinkantys įstatymų, teismo sprendimu buvo panaikinti.

Nepaisant žurnalisto žodžio laisvę apgynusio teismo sprendimo, V. Savukynui ši byla turėjo ir turi pasekmių. Po teismo sprendimo jis sakė: „neslėpsiu, šis procesas iš manęs pareikalavo daug jėgų, laiko, energijos, o svarbiausia – sveikatos“.

Reikia tikėtis, kad ši laimėta strateginė byla, kuria apginta LR Konstitucijoje numatytos Lietuvos piliečių sąžinės ir žodžio laisvės bei teisė kritikuoti valdžią ir nebūti už tai persekiojamu, bus pamoka kitiems darbdaviams, kurie linkę vadovautis ne įstatymais, bet dalyvauti kultūriniuose karuose, versti tai daryti savo darbuotojus ir bausti atsisakančius paklusti ideologiniam diktatui.

Šiandien vis dar esame laisva visuomenė ir galime remdamiesi LR įstatymais bei Konstitucija apginti tiek savo garbę, tiek savo teises ir laisves, net tuomet, kai į jas kėsinasi įtakingos institucijos.

Kai Lietuva kentė sovietinės okupacijos jungą, kai buvo persekiojami tikintieji ir valdžią kritikuojantys, šventasis popiežius Jonas Paulius II ištarė bene garsiausią ir trumpiausią padrąsinimą totalitarizmo priespaudoje kenčiančioms tautoms – „Nebijokite!“ Ir mes nepabūgome nei okupantų tankų, nei KGB persekiojimo. Mes žinome, kad laisvė turi savo kainą.

Tokie tiesos liudytojai, kaip a.a. Nijolė Sadūnaitė ar kiti disidentai rizikavo savo gyvybe, laisve. Jie patyrė tremtis, kankinimus, prievartą.

Šiandien skelbiantiems tiesą tenka įveikti kitokią baimę – ne brutalios prievartos ir fizinio susidorojimo, bet cancelinimo: išstūmimo iš visuomenės ir darbo rinkos, atribojimo nuo mėgiamos profesinės veiklos, stigmatizavimo bei patyčių.

Simboliška ir prasminga, kad būtent V. Savukynas nepabūgo. Partizano ainis geriau už bet ką supranta, kas yra laisvė ir kaip svarbu ją ginti.

Būkime ir mes verti tų, kurie už laisvę kovojo – nebijokime!

The post Audrius Globys. V. Savukyno ir LRT byla: Lietuvoje tiesą galima apginti. Nebijokime! appeared first on LAIKMETIS.

Teismas konstatavo, kad priimdama sprendimą, jog V. Savukynas pažeidė LRT etikos kodeksą ir rekomendavusi jam pašalinti teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską kritikuojantį įrašą, etikos kontrolierė viršijo įgaliojimus.

Teismo teigimu, „LRT etikos kontrolierės ginčijamas sprendimas prieštarauja imperatyvios teisės normoms, draudžiančioms riboti asmens teisę viešai kritikuoti valstybės pareigūno veiksmus“.

V. Savukynas, pagal sutartį kūręs laidą LRT, teismui skundė pernai kovo 7 dieną LRT etikos kontrolierės Dainos Elenos Andrikienės priimtą sprendimą, kad jis pažeidė etikos kodekse nustatytą draudimą reikšti asmeninę nuomonę socialinio tinklo paskyroje, akcentuojant (išskiriant, palaikant, pritariant) vieno subjekto požiūrį atitinkamu visuomenę dominančiu klausimu.

Tokio etikos kontrolierės verdikto sulaukė žurnalisto asmeninėje „Facebook“ paskyroje paskelbtas įrašas: „Teisingumo ministrė iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei dėl to, kad jis kėlė klausimus. Jie gali patikti, gali nepatikti, tačiau tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Manau, kad tai yra vienas iš baisiausių žingsnių, kuriuo pasikėsinta į laisvę. Kaip ir putino ruzzijoje nepatinkančius žmones siekiama užčiaupti. Nemanau, kad šiai ministrei yra vieta Vyriausybėje.“

Prašydama atmesti V. Savukyno skundą LRT teigė, kad Žurnalistų etikos kodeksas yra vidinis teisės aktas, o etikos kontrolierės bei tarybos sprendimai dėl jo pažeidimų iš esmės yra moralinio pobūdžio, dėl to žurnalistui netaikytos jokios sankcijos, o sprendimai tėra rekomendacinio pobūdžio.

Dėl to LRT prašė nutraukti civilinę bylą, Vilniaus miesto apylinkės teismą šį prašymą tenkino.

„Teismo sprendimą vertinti šiuo metu būtų per daug skubota, tačiau siekdama daugiau aiškumo svarbiems ateities žurnalistų etikos ir aukštų standartų išlaikymo procesams, LRT svarsto teismo sprendimą skųsti aukštesnei instancijai“, – teigiama LRT atstovės Miglės Savickaitės atsakyme BNS.

The post Žurnalistas Virginijus Savukynas laimėjo bylą prieš LRT appeared first on LAIKMETIS.

Iš daugybės apžvelgtų atvejų, kuomet krikščioniškas ar prigimtinę šeimą palaikančias pozicijas išsakantys asmenys susilaukia viešo puolimo ir žeminimo, yra aišku, kad progresyvieji pašalinimo kultūros entuziastai nežada sustoti pusiaukelėje ir yra pasiruošę eiti iki galo – net imtis griauti asmeninius gyvenimus tų, kurie viešai reiškia jiems nepatogias pozicijas. Dažnai su asmeniu dorojamasi ne tik jo profesinėje srityje, bet stengiamasi taip sugriauti asmens reputaciją, kad jam apskritai būtų sunku įsidarbinti bet kurioje vietoje.

Akivaizdu, kad galutinis tokios pašalinimo kultūros tikslas – sukelti visuotinės baimės atmosferą, o ne tik užsipulti vieną konkretų asmenį. Likę panašiai mąstantys žmonės turi patys „susiprasti“, kad, jeigu „neteisingai“ kalbės, taip pat sulauks pažeminimo ir pašalinimo. Tokiu atveju kelias „atgal į visuomenę“ tik vienas – tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“. Dažniausiai stebime būtent tokią reakciją į prasidėjusį persekiojimą, išsižadant savo žodžių, teisinantis, kad buvau ne taip suprastas. Tačiau žurnalisto V. Savukyno pasirinktas atsakas kitoks.

Jie norėjo nutildymo, o gavo drąsos pavyzdį

Pamatinė krikščionio charakterio savybė – drąsa, jis turi būti pasaulio druska ir šviesa, net ir tamsiausiomis akimirkomis. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime ir laisvės. Ir čia verta sugrįžti prie Virginijaus Savukyno, kuris gali būti puikus pavyzdys Lietuvoje (Suomijoje turime Päivi Räsänen atvejį), kaip dera krikščionims kovoti su atšliaužiančia totalitarine pašalinimo grėsme.

Po to, kai V. Savukynas savo asmeninėje Facebook paskyroje paskelbė kritišką įrašą apie teisingumo ministrę Eveliną Dobrowolską, LRT etikos kontrolierė nusprendė, kad V. Savukynas pažeidė tris LRT etikos kodekso straipsnius ir įpareigojo pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota jam skirti nuobaudą. Žurnalistas su tuo nesutiko, kreipėsi į LRT tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti. LRT tarybai palikus galioti kontrolierės sprendimą, žurnalistas savo teisę į žodžio laisvę gina teisme. Sausio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme jau svarstytas V. Savukyno ir LRT ginčas, vasario 9 d. vyks baigiamosios kalbos.

Virginijus Savukynas yra sėkmingas žurnalistas ir laidų vedėjas, turintis savo autorinę laidą, jau daug metų rodomą LRT eteryje. Žurnalisto, o ypač tokio, kuris veda savo autorinę laidą, profesija yra ypač priklausoma nuo viešosios nuomonės ir reputacijos. Žinoma, ir nuo transliuotojo sprendimo kiekvieną sezoną laidą pratęsti. V. Savukynas nepakluso LRT etikos kodeksui, kuriame nurodyta, kad žurnalistas negali kritikuoti valdžios, jam dėl to paskirta nuobauda, bet akivaizdu, kad taip elgdamasis jis rizikuoja, kad galiausiai jo laidos apskritai nebeliks LRT laidų tinklelyje.

Iš viso šio konteksto akivaizdu, kad  V. Savukynas, pasirinkęs kovoti už savo žodžio laisvę, rizikuoja labai daug kuo. Galbūt gerokai daugiau nei tie, kurie pasirenka „susitaikymo“ kelią ir išsižada savo žodžių. Kodėl jis tai daro? Krikščionių profsąjungos narys V. Savukynas pats atsako: „Kreipiausi į teismą todėl, kad siekiu apginti savo teises, kurias įtvirtino LR Konstitucija, tai yra, teisę turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, teisę kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam. [...] Čia yra klausimas konstitucinės normos, ar jos yra garantuojamos, ar jos tiesiog popieriuje. Manau, tie dalykai svarbūs ne tik man.“

Įvardinta labai tiksliai – tie dalykai svarbūs mums visiems. Todėl šio žurnalisto kova turi būti mūsų visų kova, antraip ne tik jį, bet ir mus galiausiai palies cenzūra. Juk ar būtų svarbu prieštarauti kažkokiam etikos kodeksui, ar nebūtų galima „dėl šventos ramybės“ susitaikyti, jeigu šis prieštaravimas nereikštų principų, įtvirtintų LR Konstitucijoje, gynimo? Jokie įmonių, organizacijų vidiniai dokumentai, tame tarpe ir etikos kodeksai, negali atimti iš darbuotojų teisių, kurias garantuoja LR Konstitucija. Jeigu Konstituciją gali paneigti vidiniai įstaigų dokumentai, tai iš Konstitucijos lieka tik gražus popieriaus lapų rinkinys.

šio žurnalisto kova turi būti mūsų visų kova, antraip ne tik jį, bet ir mus galiausiai palies cenzūra.

LRT atstovaujanti advokatė pabrėžė, kad LRT etikos kodekso turinys yra nulemtas ypatingo nacionalinio transliuotojo statuso ir turi užtvirtinti pasitikėjimą LRT, kad žmonės ją suvoktų kaip nešališką. Bet tuo pačiu metu LRT generalinė direktorė atvirai persekioja ir žemina dėstytoją doc. dr. Jolantą Mažylę dėl dalyvavimo laidoje, neatitinkančioje jos skonio. Tuo pačiu metu LRT tiesiog tiražuoja labai šališkus LGBT propagandą skleidžiančius straipsnius ir laidas – net ir vaikams skirtose programose, – kas niekaip neskatina pasitikėti LRT kaip nešališka žiniasklaida. Tuo pačiu metu LRT nebaudžiami dirba tokie žurnalistai kaip Rita Miliūtė, kurie gali būti laikomi tiesiog šališkumo etalonais. Beje, dėl Ritos Miliūtės dar 2013 m. vyko panašus tyrimas, kuomet ji irgi Facebook įraše parašė, kad Seimas nėra kompetentingas, taip pat tyrimas vyko ir 2023 m., kai paaiškėjo, kad ji skelbia išskirtinai vien opoziciją kritikuojančius įrašus. Tačiau LRT kontrolierė tiek vienu, tiek kitu atveju konstatavo, kad etikos kodeksas negali būti taikomas, nes žurnalistė kritikavo valdžią teisėtai!

Nuo V. Savukyno teismo baigties priklausys, ar „progresyvistams“ pavyks jį paversti pavyzdžiu to, kas laukia visų, išdrįstančių stoti skersai kelio vadinamajai pašalinimo kultūrai. Mums gi jis pavyzdys drąsos ginant tai, kas svarbu bendrajam gėriui, ne tik jam asmeniškai.

Bailumo racionalizavimas

Bene veiksmingiausias „progresyviųjų“ ideologijos įtvirtinimo įrankis, be jokios abejonės, yra religinės sferos išstūmimas iš viešojo gyvenimo. Kaip neseniai pastebėjo prof. Vincenzo Buonomo, „Beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačia ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu.“ Krikščionybė yra stipri tiek, kiek ji daro įtakos viešajam gyvenimui, nes jeigu nedaro, ji visada „progresyvistams“ bus lyg akmuo po kaklu, ir jie nenurims, kol su krikščionimis nesusidoros. Viskas labai paprasta – krikščionybė primena tai, ką jie norėtų pamiršti. Primena apie sąžinę ir apie tiesą.

Kaip remdamasis Aristoteliu taikliai įvardino dr. Robertas R. Reilly: „Politikoje“ Aristotelis sako, kad žmogus struktūriškai nesugeba matyti visko, ką jis daro, ne kaip gero dalyko. Tad kai jis iš tiesų pasirenka blogį, jis turi praeiti racionalizacijos procesą, kuriame jis pristato blogį kaip gerą dalyką ir tik tuomet jis psichologiškai gali tą blogį daryti. Mes visi esame susipažinę su šia problema, nes visi esame darę blogus dalykus, tačiau dažniausiai mūsų sąžinė vėliau vis tiek įsikiša. Mes suprantame, kad tai, ką sau įteigėme esant gera, iš tiesų buvo bloga.“

Tačiau, pasak Reilly, „Jeigu vis dėlto moraliai nesutvarkytas aktas yra pasirenkamas kaip gyvenimo pagrindas, reikalinga didesnė racionalizacija. Tačiau kad ši racionalizacija būtų saugi, ji turi būti universalizuota. Būtinas bendras pritarimas, kad tas dalykas yra moraliai geras. Norint pasiekti šį efektą, pradedama propaganda, tuomet siekiama gauti vyriausybės instrumentus jai primesti.“

Pašalinimo kultūra platinama ne šiaip sau – ja siekiama užčiaupti tuos, kurie trukdo tokiam blogio racionalizacijos ir universalizacijos visuomenės mastu procesui. Todėl daugeliui krikščionių patraukliai atrodantis kelias užsidaryti bažnyčiose ir neva tyliai atnaujinti pasaulį yra tik pagunda, kurią turime atmesti. Kaip kita pusė stengiasi racionalizuoti ir universalizuoti savo pasirinkimus, taip krikščionys dažnai stengiasi racionalizuoti šią bailumo pagundą, teisindami tai visokiausiomis frazėmis, tokiomis kaip „aš apolitiškas“, „politika nesidomiu“ ir t. t. Taip paprasčiausiai vietoje pastangų stengtis dėl to, kad viešieji reikalai būtų tvarkomi pagal krikščionišką žmogaus ir pasaulio sampratą, pasirenkama palikti šias pastangas kažkam kitam. Tai labai patogu, bet tik trumpuoju laikotarpiu – kol krikščionybei priešingas pasaulio vaizdinys neįsitvirtina tiek, kad pradeda siekti tapti universalus ir reikalauti pritarimo iš kiekvieno.

Jeigu sieksime racionalizuoti savo bailumą ir slėpsimės, kita pusė universalizuos krikščionybei ir klasikinei filosofijai priešingą žmogaus sampratą, kuri privaloma taps visiems – ir tiems, kurie savo metu „pasirinko patylėti“.

The post Marius Parčiauskas. Bailumo racionalizavimas ir įkvepiantis V. Savukyno pavyzdys appeared first on LAIKMETIS.

Rodos, tai, kas buvo svajota priespaudos metais, tapo realybe, ir žodžio laisvė gali nevaržomai gyvuoti. Gaila, tačiau istorija mėgsta kartotis, keičiasi tik užsklandos, veikėjai ir jų žiūrovai.

Sovietmečiu žmogus buvo verčiamas išgyventi savotiško susidvejinimo būseną: religiją išpažinti galėjai tik privačioje sferoje ar paslapčiomis bendruomenėse, žodžio laisvė galiojo ten, kur nesiekė okupantų specialiųjų tarnybų ausys ir akys, o sąžinė privalėjo miegoti letargo miegu, mat tam kam ji prabildavo, tas neretai nutildavo amžiams. Nori išgyventi – nutilk, numirk pats sau, arba budelio lazda palies ne tik tave patį, bet ir tavo artimuosius.

Tačiau žmogaus prigimtis jį šaukia būti tokiu, koks jis yra, t.y. būti nedalomu, vengti skilimo savo viduje. Kai žmogaus protas ir sąžinė yra viena, kai jo žodžiai nesiskiria nuo darbų, kai žmogus savo visa esybe yra viena ir harmoninga esybė, tuomet geriausia atsiskleidžia ir jo prigimtis.

Vengti vidinio skilimo nereiškia, kad žmogus turėtų būti viskam tolerantiškas, nutylintis savo nuomonę, įsitikinimus kažkur giliai viduje, bet taip pat nereiškia ir to, kad turėtų nuolat eiti į konfliktus, akiplėšiškai viskam prieštarauti. Didžiulė kova dažniausiai verda tarp to, kaip išvengti susipriešinimo tarp vidinio savojo aš, įsitikinimų, žodžio laisvės ir santykio su kitais, išlikti sąveikoje su visuomene, bendruomene, o neretai ir apskritai išgyventi nūdienos pasaulio jam tenkančius iššūkius.

Įtemptas santykis su kitais ir supančia aplinka destabilizuoja žmogų, jį kausto ir verčia sutrikti, tačiau tvirtas tikėjimas, tiesos troškimas ir bendruomenės palaikymas yra ypatinga atrama, kuri jį palaiko gyvybingą net ir sudėtingiausiose situacijoje. Kai esi tiesoje, jos argumentai kalba patys, nugalėdami išmaniai suregztą, bet dirbtinę sofistiką.

Kai esi tiesoje, jos argumentai kalba patys, nugalėdami išmaniai suregztą, bet dirbtinę sofistiką.

Kalbant apie sąžinės, žodžio ir religijos laisvę verta prisiminti Šiluvos konferencijos „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ metu gerbiamos teisininkės prof. L. Meškauskaitės išsakytas mintis, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas jau seniai yra suformulavęs pagrindinę taisyklę, kokiu būdu galima ir reikia riboti žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje. Tai yra taip vadinamas trijų sąlygų testas.“ Šis testas leidžia pateisinti valstybės sankcijas žodžio laisvei tik tuomet, kai vienu metu yra visos trys būtinosios sąlygos: 1) įstatymas (teisėtumo kriterijus): demokratinė valstybė turi aiškiai ir nedviprasmiškai aukščiausios galios teisės akte, t. y. įstatyme, suformuluoti taisyklę, kas yra draudžiama viešai kalbėti; 2) siekiant apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas vertybes (pagrįstumo kriterijus); 3) tik esant neišvengiamai būtinybei (proporcingumo kriterijus).

Pažvelkime, ką sako LR Konstitucija. Čia matome visą eilę straipsnių, kuriuose įtvirtinta žodžio laisvė: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“ (25 str.). „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“ (33 str.) ir t.t.

LR Konstitucijoje taip pat apibrėžtos ir žmogaus laisvės gauti ir skleisti informaciją ribos. Jau minėtas Konstitucijos 25 str. sako, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o gali būti ribojama ne kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti konstitucines vertybes: teisę į sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, apginti konstitucinę santvarką. Apie tai kalba ir Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas.

Aukščiau minėto trijų sąlygų testo antroji būtinoji sąlyga taip pat kalba apie žodžio laisvės ribojimą, tačiau jis turi būti nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, aprašytus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje. Minčių ir įsitikinimų reiškimas gali būti ribojamas įstatymu, jei tai būtina demokratinėje visuomenėje „valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar  viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.“ Iš čia darytina išvada, kad jokia demokratiją gerbianti valdžios institucija negali susigalvoti kitokių dalykų, kuriuos saugant galima būti nutildyti jiems nepatikusias kalbas. 

Tačiau gyvenime matome, kad tokių bandymų yra. Pavyzdžiui, LRT Etikos kodekse numatyta, kad žurnalistas negali skelbti savo asmeninių pažiūrų. Turime netgi precedentą, kai žurnalistas V. Savukynas, išsakydamas asmeninę nuomonę savo socialinio tinklo paskyroje, pakritikavo vieną iš ministrų ir buvo įpareigotas pašalinti įrašą. Su tuo nesutikęs žurnalistas savo laisvę šiuo metu gina LR Teisme.

Taigi šiuo atveju trijų sąlygų testo, kaip matome, nėra laikomasi. Kaip prof. L. Meškauskaitė sako, „sukurta žodžio laisvės ribojimo taisyklė yra skirta apginti valdžią nuo pagrįstos kritikos, o tokios vertybės apsaugos nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra. Priešingai, Konstitucijos 33 straipsnis įtvirtina draudimą persekioti už valdžios kritiką.“

Nors LR Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme rašoma, kad „LRT savo veiklą grindžia pagarbos žmogui ir valstybei, teisėtumo, nešališkumo, atskaitomybės, skaidrumo, efektyvumo, demokratijos, objektyvumo, politinio neutralumo, nepriklausomumo ir kitais teisinės valstybės principais“ ir „LRT užtikrina žodžio ir kūrybos laisvę“, tačiau realiame gyvenime žodžio laisvė LRT atstovų yra suprantama iškreiptai ir veikiau yra siejama su tam tikros ideologinės krypties propagavimu. V. Savukynas kritikuoti valdžios atstovų savo soc. paskyroje negali, o štai žurnalistė R. Miliūtė gali - LRT etikos sargai jokių nusižengimų jos socialinio tinklo paskyroje neranda.

Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime pažymi, kad laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos Tautos valios formavimą.

Šiame teismo nutarime pažymima, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo.“

Remiantis tuo, kas sakoma Konstitucinio Teismo sprendime, reikia pripažinti, kad joks LRT vidinis dokumentas, taip pat ir joks Etikos kodeksas, negali būti aukščiau LR Konstitucijos, nes Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią.

Ir čia verta prisiminti teisininko doc. dr. Vaidoto Vaičaičio žodžius, kad „LR Konstitucija veikia tik tuomet, kai mes ja naudojamės“ t.y. giname savo teises ir laisves.

Kviečiu visus: nenutilkime, nepatylėkime, nepritilkime, o ginkime tai, ką laisva valia pilietinė visuomenė sutarė priėmusi LR Konstituciją.

Joks organizacijos Etikos kodeksas nėra virš LR Konstitucijos. Tikimės, kad šią paprastą tiesą dar kartą patvirtins ir teismai, nagrinėdami V. Savukyno ir LRT bylą dėl teisės turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, dėl teisės kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam.

The post Diana Karvelienė. V. Savukyno atvejis: precedentas (ne)riboti žodžio laisvę? appeared first on LAIKMETIS.

Teisme etikos kontrolierė taip pat patvirtino, kad jos surengtame posėdyje žurnalisto Savukyno poelgiui įvertinti dalyvavo ir du LRT Generalinės direktorės deleguoti asmenys – Lina Joskaudaitė-Dmitrijeva ir Dovilė Javinskaitė.

Po šio posėdžio su Direktorės deleguotais atstovais kontrolierė ir nusprendė „skirti adekvačią nuobaudą LRT programų vedėjui Virginijui Savukynui“ už teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos poelgio kritiką.

LRT Taryba tokiam kontrolierės sprendimui pernai pritarė, o Tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka taip tą pritarimą pakomentavo:

„Žodžio laisvė nėra absoliuti – jos ribojimai atsiranda, kuomet iškyla kolizija su vertybinėmis nuostatomis, kurios įtvirtintos organizacijos veiklą reglamentuojančiais dokumentais...“

Tikrai smalsu: kokias „vertybines nuostatas“, svarbesnes ir pranašesnes už mūsų Konstitucijos ginamą asmens laisvę, „įtvirtina“ LRT dokumentai?

Atsiverskime LRT Tarybos darbo reglamentą. Jame atrasime apibrėžtas pamatines Tarybos nario pareigas:

„Tarybos narys LRT ir kitų LRT organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. [...] elgtis pagal bonus pater familias standartą. Tarybos narys turi būti lojalus LRT ir laikytis konfidencialumo.“

Taigi Reglamentas Tarybos narį visų pirma įpareigoja tarnauti ne visuomenei, bet Organizacijai.

Reglamentas nustato, kad Tarybos narys dėl Organizacijai netinkamai atliktų pareigų yra Organizacijos baudžiamas:

„Tarybos narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis Tarybos nario pareigas, privalo padarytus nuostolius (žalą) atlyginti LRT...“

Pasak Reglamento, kiekvienas Tarybos narys yra pirmininko kontroliuojamas:

„Tarybos pirmininkas [...] atlieka Tarybos narių atitikties LRT įstatymo, Įstatų, šio Reglamento bei kitų Tarybos nutarimų ir Tarybos nario sutartyje keliamiems reikalavimams kontrolę“.

Reglamentas draudžia Tarybos nariams susirinkti į posėdį vieniems – iš anksto nepranešus ir nepakvietus į jį LRT Generalinės direktorės. Taryba negali priimti sprendimo nė vienu iš anksto Direktorei nepraneštu klausimu, jei Direktorė posėdyje tam prieštarauja.

Pasak Reglamento, „Tarybos pirmininkas per 10 dienų privalo sušaukti neeilinį Tarybos posėdį“, kai Direktorė to pareikalauja.

Direktorė gali nesutikti su Tarybos nutarimu ir jo nevykdyti. Tokiu atveju, nurodo Reglamentas, Ji kreipiasi į Tarybos pirmininką, kuris gali Tarybos nutarimą sustabdyti ir sukviesti Tarybos narius jam peržiūrėti.

Ir vis dėlto Reglamentas suteikia Tarybos nariams ir ypatingą privilegiją:

„Taryba turi teisę per protingą laiką pritarti Generalinio direktoriaus priimtam sprendimui, jei tokiam Generalinio direktoriaus sprendimui buvo reikalingas Tarybos pritarimas.“

Dabar atsiverskime LRT etikos kontrolieriaus veiklos nuostatus.

Jie be jokių išlygų etikos kontrolieriui įsako:

„vykdyti Tarybos, Tarybos pirmininko ir Generalinio direktoriaus pavedimus susijusius su Etikos kontrolieriaus veikla;

bendradarbiauti su Taryba ir Generaliniu direktoriumi sprendžiant su profesinės etikos pažeidimais susijusius klausimus“.

Taigi LRT etikos kontrolierė nėra savarankiška. Ji – Direktorės ir Tarybos pirmininko „pavedimų vykdytoja“.

Kitas dokumentas – LRT žurnalistų profesinės etikos nuostatų pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašas – dar aiškiau apibrėžia LRT Generalinės direktorės vaidmenį LRT žurnalistų etikos sargyboje:

1) Direktorė arba jos tvarkoma „LRT Administracija“ „turi teisę kreiptis į Etikos kontrolierių dėl profesinės etikos nuostatų pažeidimo“.

2) Direktorė ir jos paskirtas atstovas „turi teisę susipažinti su visa Etikos kontrolieriaus atliekant profesinės etikos nuostatų pažeidimo nagrinėjimo metu surinkta, gauta ar turima informacija, daryti jos kopijas“.

3) Direktorė ir jos paskirtas atstovas turi teisę dalyvauti posėdyje, kuriame nagrinėjama „etikos tyrimo metu surinkta informacija“.

4) Direktorė turi teisę, remdamasi Etikos kontrolierės sprendimu, pripažinti LRT žurnalisto darbo pareigų pažeidimą ir (arba) taikyti pažeidimo teisines pasekmes“.

Taigi LRT Direktorės vaidmuo saugant LRT žurnalistų etiką yra esminis. Tad kam, turint tokias Direktorės galias, Organizacijai dar reikalinga Etikos kontrolierė?

Ir atsiverskime LRT įstatymą.

Jame išvysime visai kitą LRT, nei tik ką matėmė Organizacijos susikurtuose dokumentuose.

LRT įstatymas sako:

„Taryba yra aukščiausiasis kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas ir atstovaujantis visuomenės interesams. Taryba privalo veikti LRT ir visos visuomenės naudai...

[...]

LRT generalinis direktorius gauna Tarybos nutarimus ir su jais susipažįsta, taip pat susipažįsta su LRT etikos kontrolieriaus, LRT vidaus audito tarnybos vadovo ataskaitomis, kita informacija, būtina jo funkcijoms atlikti, be balsavimo teisės gali dalyvauti Tarybos ir komitetų posėdžiuose.“

Taigi LRT įstatymas nesuteikia Direktorei teisės nei iš anksto gauti Tarybos posėdžių medžiagos, nei kontroliuoti Tarybos darbotvarkės, nei šaukti neeilinius Tarybos posėdžius, nei nevykdyti Tarybos sprendimų, nei primesti Tarybos nariams sutartis su Organizacija, nei bausti Tarybos narių.

LRT įstatymas nenumato Tarybos pirmininkui galimybės kontroliuoti kitų Tarybos narių.

Visos šios Organizacijos „taisyklės“ yra pačios Organizacijos susikurtos. Matyt, "pagal bonus pater familias standartą“.

Štai, šiuos dokumentus peržvelgus ir paaiškėja, apie kokią koliziją tarp Organizacijos „vertybinių nuostatų“ ir Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių kalba LRT Tarybos pirmininkas.

Sveiki sugrįžę!

Ir vis dėlto sunku suprasti: kaip Lietuvos Seimo, prezidento, Katalikų Bažnyčios, meno, mokslo, švietimo bendruomenių į LRT Tarybą deleguotiems šviesiems, išsilavinusiems žmonėms „pavyko“ susikurti šitokią Organizaciją? Ne tik susikurti, bet dar ir šitiek laiko atkakliai nuo visuomenės ir Konstitucijos ginti?

O vasario 9 dieną teisėja Rūta Poniškaitytė-Liatukė Vilniaus apylinkės teisme spręs: ar Lietuvos Respublikos Konstitucija veikia ir Organizacijos valdose? Ar Organizacijon patekęs žmogus dar gali išlikti ir Lietuvos piliečiu – išsakyti savo nuomonę, kritikuoti valdžios poelgius ir sprendimus?

The post Dr. Darius Kuolys. Apie bylą, kuri tampa vis įdomesnė, o jos kontekstai – gluminantys appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau vadinamoji cancel (nutildymo) kultūra, kartu su ją įtvirtinančiais teisės aktais,  pavyzdžiui, vadinamosios neapykantos kalbos įstatymas, vis dažniau įsitvirtina šalyse, kurios dar neseniai garsėjo kaip žodžio ir sąžinės laisvės bastionai.

Pavyzdžiui, jau ketverius metus vyksta Suomijos politikės P. Rasanen teisminis persekiojimas dėl viešai pacituotos Biblijos ištraukos.

Lietuvoje taip pat būta atvejų, kai žmonės dėl išsakytų įsitikinimų patekdavo į viešus „linčo“ teismus. Tiesa, jie paprastai nepersikeldavo į teismus.

Deja, pirmąjį precedentą jau turime ir mes.

Žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimas prasidėjo po to, kai jis 2022 m. rugsėjo 30 d. savo asmeninėje Feisbuko paskyroje paskelbė tokį teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos veiksmus vertinantį įrašą:

„Teisingumo ministrė iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei dėl to, kad jis kėlė klausimus. Jie gali patikti, gali nepatikti, tačiau tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Manau, kad tai yra vienas iš baisiausių žingsnių, kuriuo pasikėsinta į laisvę. Kaip ir putino ruzzijoje nepatinkančius žmones siekiama užčiaupti. Nemanau, kad šiai ministrei yra vieta Vyriausybėje.“

LRT etikos kontrolierė paskelbė V. Savukyną pažeidusiu etiką ir įpareigojo pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota jam skirti nuobaudą. Žurnalistas su tuo nesutiko, kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti. LRT tarybai palikus galioti tokį kontrolierės sprendimą, žurnalistas savo teisę į žodžio laisvę gina teisme.

Nenuostabu, kad bakalauro laipsnį teturinčios teisingumo ministrės iškelta byla subliuško – advokatų garbės teismas ją nutraukė, nes jokių pažeidimų nenustatė (beje, jų tarpe visi turintys mažiausiai magistro išsilavinimą – tokie reikalavimai keliami šiai profesijai; bakalauro laipsnis nesuteikia teisės nei verstis advokato praktika, nei būti prokuroru ar teisėju), tačiau žurnalistas savo teises, kurias garantuoja LR Konstitucija t.y. teisę turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, teisę kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam, yra priverstas ginti teisme.

Akivaizdu, jog teisė kritikuoti valdžią ir nebūti už tai persekiojamam V. Savukyno atveju buvo paminta.

Lieka klausimas, kaip šią jo teisę vertins teismas. Ši byla yra reikšminga tuo, kad teismo sprendimu bus sukurtas precedentas persekioti arba nepersekioti žurnalistus už valdžios veiksmų kritiką.

Šiandien Lietuvoje V. Savukynas yra bene pirmasis žurnalistas, kuris už valdžios atstovės kritiką buvo nubaustas savo darbdavio – iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomo LRT, tačiau nepabūgo eiti į kovą su tokiu įtakingu darbdaviu ir ginti savo ir visų žurnalistų teises teisme.

Ši byla kelia ir dar vieną svarbų klausimą : ar gali darbdavys savo vidiniais dokumentais suvaržyti darbuotojų ir dirbančių autorinių sutarčių ar verslo liudijimo pagrindu, konstitucines teises ir laisves, kaip kad šiuo atveju yra daroma pasitelkiant vadinamąjį LRT Etikos kodeksą?

Ar įmonių, organizacijų vidiniai dokumentai, etikos kodeksai ir kt., kurie susiaurina darbuotojų teises ir laisves, numatytas LR Konstitucijoje bei kituose LR galiojančiuose įstatymuose, nepažeidžia darbuotojų teisių ir teisės viršenybės principo?

Šiuo metu Lietuvoje atleisti darbuotoją dėl jo sąžinės, religijos ar žodžio laisvės nėra paprasta, nes mūsų teisinėje sistemoje dar nėra išplėstas  neapykantos kalbos įstatymo panaudojimas, nėra priimti kontroversiški įstatymai, keičiantys teisinę šeimos ir lyties sampratą, kas leistų teismuose persekioti asmenis dėl kai kurių pasisakymų, kaip kad jau vyksta minėtu atveju Suomijoje ir panašiais atvejais kitose šalyse.

Ši byla yra reikšminga tuo, kad teismo sprendimu bus sukurtas precedentas persekioti arba nepersekioti žurnalistus už valdžios veiksmų kritiką.

Tačiau cancel kultūra ima tarpti ir be įstatymų. Su žmonių spaudimu, diskriminacija ar net patyčiomis darbo vietose dėl jų įsitikinimų vis dažniau susiduria dar tik antrus metus veikianti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga.

Vadinamieji etikos kodeksai ar kiti vidiniai įmonių, organizacijų dokumentai pasitelkiami ir tam tikros ideologijos sklaidai, kai darbuotojai, nepaisant jų religinių įsitikinimų ar politinių pažiūrų, turi deklaruoti tam tikras įmonės vidaus dokumentuose įtvirtintas „vertybes“.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti, kai, Lietuvoje vykstant „Baltic Pride“ eitynėms, kai kurios įmonės skelbiasi remiančios renginį ir jame dalyvauja jų darbuotojai. Žinoma, dalyvavimas savanoriškas. Panašiai, kaip ir sovietmečiu Gegužės 1-osios ar Spalio revoliucijos demonstracijose. Tačiau penkiasdešimtmečiai ir vyresni žmonės dar puikiai prisimena, ką reiškė nepritarti tokiai darbovietės „iniciatyvai“ anuomet ir nenueiti į paradą kartu su darbo kolektyvu. Šiandien nepritarimas, įmonės „vertybėms“ irgi tampa iššūkiu.

Ne tik žurnalistai, bet ir universitetų dėstytojai, mokytojai, medikai ir kitų profesijų žmonės darbo vietose patiria spaudimą išpažinti pažiūras, kurios jiems yra nepriimtinos dėl, pavyzdžiui, religinių įsitikinimų.

V. Savukyno atvejis parodo ir dar vieną cancel kultūros grimasą – ne tik abejotinų vadinamojo etikos kodekso straipsnių egzistavimą organizacijoje, bet ir jo selektyvų taikymą, kai vienus politikus LRT darbuotojai lyg ir gali koneveikti ir iš jų net tyčiotis nesulaukdami jokių sankcijų, o kiti, esantys valdžioje ar labiau patinkantys vadovams, tampa neliečiamaisiais, o jų sprendimus išdrįsę kritikuoti žurnalistai baudžiami.

Šiandien sovietmetį pamenantys žmonės išgyvena savotišką déjà vu jausmą, kai norintys pasirinkti tam tikrą profesiją, užimti vadovaujančias pareigas privalėdavo išpažinti tam tikrą ideologiją – komunizmą, turėti kai kuriais klausimais tik vieną, ideologiškai „teisingą“ nuomonę.

Tokias tendencijas matome ir vėl atgimstant, jos ateina ir į Lietuvą, po progresyvistinės ideologijos lozungais pasireikšdamos žmonių diskriminacija dėl jų religinių ar politinių įsitikinimų, tik dabar diskriminacija prisidengia tariamų „vertybių“ ar „teisių“ gynimo skraiste.

Šiandien, kai vis daugiau įmonių susikuria įvairius vadinamuosius vidinius etikos kodeksus ar vertybių rinkinius, darbuotojams tampa svarbu būti lojaliems darbdavio tam tikroms politinėms ar ideologinėms pažiūroms. Jei jos skiriasi nuo įmonės „vertybių“, tai darbdaviai, turėdami tokius vidinius dokumentus, pasitvirtintas „vertybes“, gali daryti darbuotojui spaudimą ar net atleisti iš darbo.

Nors LR Konstitucija ir garantuoja žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisvę, kyla klausimas, kurie teisės aktai viršesni – Konstitucija ar darbovietės etikos kodeksas?

Paradoksalu, kad šiuo metu, viena vertus, tarsi deklaruojama nediskriminacija darbo vietoje dėl amžiaus, lyties, šeimyninės padėties, negalios – kas yra sveikintina – tačiau, kita vertus, atsiranda tokios sovietmetį primenančios iniciatyvos, kai įmonės skelbia įvairias ideologines deklaracijas, susaisto savo bendradarbius keistais etikos kodeksais ir „vertybėmis“, o darbuotojai negali nuo jų atsiriboti, privalo jiems pritarti.

Lietuvos geopolitinė padėtis yra labai sudėtinga. Mes visuomet buvome laisvojo pasaulio ir despotijos paribyje. Mūsų šalies laisvė ir nepriklausomybė visuomet reiškė ir asmens laisvę, ir, priešingai, kai mūsų tauta prarasdavo valstybingumą, susiaurėdavo ir jos gyventojų teisės ir laisvės.

Šiandien matome ataugančius autoritarizmo daigus, kai iš marksizmo kilusi ideologija, besidangstydama progreso, išgalvotų žmogaus teisių, tolerancijos, lyčių lygybės šūkiais ima siekti savo seno pamatinio tikslo – netoleruoti, diskriminuoti, marginalizuoti ir išstumti kitaminčius tiek iš viešosios erdvės, tiek iš visuomeninio ar politinio gyvenimo, agresyviai siekiant vienintelės ideologiškai „teisingos“ nuomonės įtvirtinimo politikoje, švietime ir žiniasklaidoje.

Žurnalisto V. Savukyno atvejis šiandien yra ir žinia visiems visuomeninio transliuotojo LRT darbuotojams bei bendradarbiams, kad jei kritikai pasirinksite ne tuos ar pasisakysite ne taip, kaip darbdaviui reikia, galite susilaukti sankcijų.

Ar tai prisideda prie demokratinių vertybių sklaidos, pilietinės visuomenės ugdymo bei pasitikėjimo žiniasklaida?

The post Audrius Globys. V. Savukyno ir LRT byla. Ar LR Konstitucija vis dar galioja? appeared first on LAIKMETIS.

Pirmiausia turiu pripažinti, kad 2020 m. teko rengti Seimui naujos redakcijos LRT įstatymo projekto nepriklausomą ekspertinį vertinimą, kai buvo įvedama LRT etikos inspektoriaus pareigybė. Tuomet pateikiau įžvalgas, kad siūlomas LRT valdymo modelis turi trūkumų ir sukelia pavojų LRT nepriklausomumui, nes visuomeninio transliuotojo valdymas yra koncentruotas generalinio direktoriaus rankose.

Nors girdėjau žurnalistų kalbas, kad nauja LRT Etikos inspektoriaus pareigybė taps vėzdu susidoroti su neįtinkančiais LRT vadovybei žurnalistais, tačiau tuo nelabai tikėjau. Turiu taip pat prisipažinti, kad palaikiau idėją dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos papildymo visuomenės atstovais ir LRT atstovu. Deja, šiandien turiu atsižadėti savo naivumo.

Primintina, kad žurnalistas V. Savukynas LRT etikos kontrolierės 2023 m. kovo 7 d. sprendimu buvo pripažintas pažeidęs visuomeninio transliuotojo etikos kodekso 12 straipsnį, kaip pati etikos sargė patikslino, dėl vienos frazės: „Nemanau, kad šiai ministrei (turima galvoje Teisingumo ministrė – šio straipsnio autorės pastaba) yra vieta vyriausybėje“.

Apie moralę

Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. Nesivadovaukime vienam valstybės tarnautojui išsprūdusia fraze, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija – moralinės nuostatos teisėje yra labai svarbios. Moralės normos – tai elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal jos žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę.

Jeigu žurnalistas būtų socialiniame tinkle propagavęs smurtą, alkoholizmą, narkomaniją, pedofiliją ar kitus reiškinius, kurie pagal nusistovėjusį mūsų visuomenėje požiūrį vertinami vienareikšmiškai, arba viešai įžeidinėtų žmones, kurstytų neapykantą, kviestų susidoroti su jam nepatinkančiais asmenimis, suprasčiau ir pritarčiau inspektorei.

Tokių pavyzdžių LRT, deja, yra. Antai, LRT laidų vedėjas A. Valinskas kvietė šaudyti jam nepatinkančius politikus. A. Tapinas šalies Prezidentą socialiniame tinkle vadino įžeidžiančiu žodžiu, o LRT veido Algio Gretai leksika socialiniuose tinkluose, deja, yra tokio „aukšto“ moralinio lygmens, kad net nedrįstu atkartoti. Yra buvę atvejų, kai derėtų taikyti ne tik moralinę ar etinę, bet ir teisinę atsakomybę.

Jeigu V. Savukynas būtų kritikavęs ministrės išvaizdą, tarkim dėl jos saviraiškos tatuiruočių fronte, matyt, galima būtų diskutuoti, ar moralūs tokie pasisakymai, ar etiška, nes, kaip pati ministrė teigė spaudoje, jos tatuiruotės charakterizuoja tik pomėgius, o ne profesinius įgūdžius.

Tačiau žurnalistas savo įraše vertino ministrę dėl jos tiesioginių pareigų vykdymo – dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui I. Vėgėlei, kuris pradėjo diskusiją visuomenei svarbiu klausimu dėl paramos lėšų skaidrumo. Taigi, byla buvo iškelta ne dėl advokato profesinės  veiklos, o dėl saviraiškos laisvės ribų.

Žodžio laisvės bylose yra labai svarbu ne tik ginčo teiginys, bet ir visas publikacijos, šiuo atveju – įrašo socialinio tinklo paskyroje, kontekstas. Taigi svarbi ne tik frazė, dėl kurios žurnalistas buvo pripažintas pažeidęs etiką, bet ir kodėl jis įvertino ministrę, kad jai ne vieta vyriausybėje. Iš įrašo teksto aišku, kad dėl to, jog ministrė apribojo laisvos profesijos atstovo, advokato žodžio laisvę.

Gal kas nors galėtų pagrįsti, kada Lietuvoje atsirado moralės norma ir nusistovėjo visuotinai priimtina elgesio taisyklė, kad politikų veiksmai yra absoliutus gėris, o valdžios kritika – blogis Taigi, jeigu neigiamai vertini ministro poelgį, tai elgiesi nemoraliai ir neetiškai. Kaip tokia LRT etikos kodekso norma koreliuoja su teisiniu pagrindimu ir Konstitucija?

Kodėl nemoralu ir neetiška kritiškai vertinti ministro veiksmus, susijusius su jo tiesioginių pareigų vykdymu? Gal visuomeniniam transliuotojui negalioja Konstitucijos garantuota kiekvieno piliečio teisė kritikuoti valdžią bei konstitucinė apsauga – draudimas būti persekiojamam už tokią kritiką (Konstitucijos 33 straipsnis). Ar tikrai LRT gali ne tik paversti nepaklusniųjų valdžiai piliečių gyvenimą pragaru (prisiminus laidoje LRT „Lietuva kalba“ iškeltą klausimą), bet ir riboti žodžio laisvę taip, kaip reikia, kaip norisi.

Apie teisinį pagrindimą

LRT Etikos kodekso 12 straipsnis skelbia, kad žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nė vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrio, o skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos.

Kadangi Etikos inspektorė savo sprendime nenurodė jokių motyvų, kodėl ji konstatuoja, kad V. Savukynas pažeidė būtent šį straipsnį, lieka tik spėlioti, ar žurnalistas pripažintas etikos pažeidėju dėl to, kad išskyrė ar akcentavo vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrį, ar dėl to, kad paskelbė informaciją neatribotą nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos. Kito pasirinkimo pagal šią normą nėra.

Man teko matyti labai daug įvairiausių sprendimų, bet pirmą kartą mačiau tokį lakonišką LRT etikos pareigūno sprendimą, kuris skelbiamas LRT svetainėje. Viso 13 eilučių: kodekso straipsnių pacitavimas ir verdiktas: LRT laidų vedėjas juos pažeidė. Jokių motyvų, jokių argumentų – kaip rusiškame posakyje: „Ja – načalnik, ty – durak“ („aš – viršininkas, tu – kvailys“).

Lingvistiniu metodu analizuojant LRT Etikos kodekso 12 straipsnį, akivaizdu, kad LRT žurnalistams iš viso yra draudžiama skleisti asmenines pažiūras net socialiniame tinkle. Primintina, kad asmeninės pažiūros yra asmens įsitikinimai, pasaulėžiūra. Asmens įsitikinimai yra neatsiejami nuo nuomonės raiškos.

Teisminėje praktikoje daugybę kartų yra pakartota žurnalistinės etikos nuostata, kad skleidžiant viešąją informaciją, būtina atriboti faktus nuo nuomonės. Tačiau kaip pagal LRT etikos kodekso nuostatas atriboti V. Savukyno nuomonę apie ministrę nuo jo asmeninių pažiūrų? Nuomonė – tai požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, bet ji subjektyvi. Taigi, neatsiejama nuo asmeninių įsitikinimų ir pažiūrų.

Išvada gali būti tik viena, kad LRT Etikos kodekso 12 straipsnis draudžia LRT žurnalistams net socialiniuose tinkluose skleisti savo nuomonę.

Be to LRT etikos kodekso 12 straipsnio norma yra lingvistiškai suformuluota ydingai, nes yra neaiški. Straipsnyje nurodyti žodžiai išskirti ir akcentuoti gali būti suprantami labai įvairiai. Antai žodis išskirti lietuvių kalboje turi net 23 prasmes. Labiausia tikėtina, kad kodekso kūrėjai turėjo omenyje 17-ją prasmę – skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis. Tačiau tokia šio žodžio prasmė niekaip negali būti pritaikoma žurnalistui, nes jis kalbėjo tik apie vieną ministrę ir jos nelygino su kitais politikais, taigi, kitaip nei kitų jos netraktavo ir jos iš kitų tarpo neišskyrė. Žodis akcentuoti lietuvių kalboje turi dvi prasmes: 1. pabrėžti kurią nors sąvoką ar mintį ir 2. kirčiuojamai ar pabrėžiamai tarti. Akivaizdu, kad V. Savukyno įrašui neįmanoma nei vienos iš šių sąvokų pritaikyti.

Taigi LRT Etikos kodekso 12 straipsnis sukonstruotas taip, kad pagal jo turinį žurnalistas negali numatyti, kaip jis turi elgtis, kad tokios normos nepažeistų, tačiau, aišku, kad jis negali iš viso reikšti savo asmeninės nuomonės.

Kaip tokia nuostata koreliuoja su žodžio laisve?

Tiek teisės doktrinoje, tiek ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad universali ginčų dėl saviraiškos laisvės ribų nagrinėjimo formulė, yra trijų sąlygų (pakopų) testas. Kad žodžio laisvės apribojimas būtų pripažintas teisėtu, tokiais atvejais būtina nustatyti trijų sąlygų visumą: toks apribojimas turi būti: nustatytas įstatyme (a); skirtas ginti kitas vertybes, kurios yra išvardintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos (EŽTK) 10 straipsnio 2 dalyje (b) būtinas demokratinėje valstybėje (c). Taigi, žodžio laisvės apribojimas turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo kriterijus.

Etikos kodekso 12 straipsnis prieštarauja ne tik Konstitucijos 25 straipsniui, bei ir Visuomenės informavimo įstatymui. Sunku būtų įrodyti ir tokios normos pagrįstumą. Kokias vertybes ginant siekiama užčiaupti burnas LRT žurnalistams, reiškiant savo įsitikinimus?

Minėta, kad LRT etikos kodekso 12 straipsnis yra suformuluotas ydingai, nes iš jo turinio nėra aišku, kokie žurnalistų veiksmai yra draudžiami. Dėl teisės normų nuspėjamumo reikalavimo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą yra pasakęs, kad norma negali būti laikoma „įstatymu“ EŽTK 10 straipsnio 2 dalies prasme, jeigu ji nėra suformuluota pakankamai tiksliai, kad asmuo galėtų atitinkamai pagal šią normą reguliuoti savo elgesį.

Vienoje iš naujausių EŽTT bylų dėl saviraiškos laisvės yra išaiškinta, kad pirmiausia nacionalinės institucijos, ypač teismai, turi aiškinti ir taikyti vidaus teisę. Šios publikacijos autorei nėra žinoma nė viena Lietuvoje išnagrinėta byla, kurioje žurnalistas būtų pripažintas padaręs LRT etikos kodekso 12 straipsnio pažeidimą ir kurioje būtų išanalizuota šios normos dispozicija.

Teisminėje praktikoje jau yra nusistovėjusi taisyklė, kad visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. V. Savukyno įraše negalime įžvelgti nurodytų požymių, todėl LRT etikos inspektorės sprendimas nesuderinamas su teise, o tik iškalbingas faktas apie LRT vykstančius procesus.

The post Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Apie moralę ir žodžio laisvę pagal LRT appeared first on LAIKMETIS.

LRT laidų vedėjas Virginijus Savukynas dėl 2022 m. rugsėjo 30 d. savo asmeninėje paskyroje išsakytos kritikos Teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai buvo LRT etikos kontrolierės Dainos Elenos Andrikienės pripažintas pažeidęs tris LRT Profesinės etikos kodekso straipsnius ir dėl to įpareigotas pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota V. Savukynui skirti nuobaudą.

Pats žurnalistas su tuo nesutiko ir kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti, tačiau Taryba, vadovaujama Eugenijaus Valatkos, paliko galioti Etikos kontrolierės pripažintus pažeidimus. V. Savukynas tokius LRT veiksmus nusprendė apskųsti teismui.

„Tokie LRT Etikos kontrolierės ir LRT Tarybos veiksmai stebina. Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje yra užtikrinama kiekvieno piliečio žodžio laisvė ir žurnalistų teisė bei pareiga kritikuoti, jų manymu, neteisingus valdžios veiksmus", - teigia K. Krupavičienė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis nurodo: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai".

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis teigia: „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką".

„Minėti LRT Etikos kontrolierės ir LRT Tarybos veiksmai daro gėdą ir diskredituoja LRT, kuri yra nacionalinis transliuotojas, išlaikomas visų Lietuvos gyventojų mokesčiais, ir turi atspindėti visą Lietuvos piliečių nuomonių įvairovę, nepaisant to, ar tos nuomonės patinka tuo metu valdžioje esantiems politikams.  

Teisė kritikuoti valdžios veiksmus ir atvirai diskutuoti, nebijant nukentėti dėl savo nuomonės, yra kiekvienos demokratinės valstybės pagrindas.

Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas" solidarizuojasi su Krikščionių profesine sąjunga, ginančia savo narį V. Savukyną, ir ragina imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas žurnalisto V. Savukyno persekiojimas už jo įsitikinimus, bei užtikrinti, kad ateityje tokie atvejai LRT daugiau nepasikartotų," - savo rašte LRT vadovybei rašo profesinės sąjungos pirmininkė K. Krupavičienė.

Visas raštas.

The post Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas" ragina stabdyti žurnalisto V. Savukyno persekiojimą appeared first on LAIKMETIS.