Ne iš šališkos sisteminės žiniasklaidos, o iš pirmų lūpų Jo Ekscelencijai buvo pateikta informacija apie Lietuvos šeimų sąjūdžio struktūrą, veiklą, tikslus ir programą. Pasikeista nuomonėmis apie situaciją šalyje, visuomenės susiskaldymą ir susipriešinimą, akcentuojant šio reiškinio priežastis ir kaltininkus.

Konstatuota, kad esminiais tradicinės šeimos, krikščioniškųjų vertybių klausimais Lietuvos šeimų sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikslai sutampa.

Tradicinės šeimos, krikščioniškųjų vertybių klausimais Lietuvos šeimų sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikslai sutampa.

Aptartas ir įvertintas, kaip Bažnyčios, tikinčiųjų ir bendražmogiškos moralės normų pažeidimas, neseniai įvykęs sakralios vietos - Kryžių kalno išniekinimo atvejis. Pabrėžtas išskirtinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaidmuo ir pastangos, saugant tradicines vertybes, šeimas ir tautiškumą.

Atkreiptas Jo Ekscelencijos dėmesys į tai, kad dabartinės valdančiosios daugumos politikoje galima aiškiai įžvelgti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vertybių neigimą ir siekį supriešinti Bažnyčią su visuomene.

Pateiktas Lietuvos šeimų sąjūdžio požiūris apie būtinybę saugant šeimos vertybes eiti Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos keliu. Jo Ekscelencijai pristatytas Lietuvos šeimų sąjūdžio siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo projektas, numatantis, jog valstybės ir tautos išlikimo pagrindas yra prigimtinė šeima, santuoka sudaroma tik tarp vyro ir moters laisvu sutarimu, vaikų motina yra moteris, o tėvas yra vyras.

Jo Ekscelencija pateikė patarimų Lietuvos šeimų sąjūdžio veiklai, akcentavo siekį išvengti neigiamų pašalinių įtakų. Buvo išreikšta bendradarbiavimo viltis dėl Bažnyčios paramos ir pagalbos abipusiai pripažintų tikslų siekiui ir vertybių gynimui.

Pokalbis buvo draugiškas, dalykiškas, truko 40 minučių.

The post Įvyko Vilniaus arkivyskupo G. Grušo ir Lietuvos šeimų sąjūdžio pirmininko R. Grinevičiaus susitikimas appeared first on LAIKMETIS.

Pastoracinis animatorius – tai telkėjas parapijos bendruomenės gailestingumo darbams, kad ši taptų meilės ir tarnavimo bendruomene. Pasauliečiai į ateitį žvelgė susipažindami su plačiu, bendruomenėje vykstančių pagalbos teikimo spektru ir iniciatyvomis, kurios gali plėtotis kiekvienoje parapijoje.

Pastoracinis animatorius – tai telkėjas parapijos bendruomenės gailestingumo darbams.

Dalyviai taip pat šventė šv. Mišias Aušros vartų koplyčioje, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, agapės metu netilo juokas, buvo kuriami planai, sveikinimai, vyko dalijimasis.

Reiškiama didžiulė padėka lektoriams, kurie lydėjo dalyvius, parapijų klebonams, kurie pasitikėjo ir tikėjo ne tik savo siųstais parapijiečiais, bet ir visa mokymų komanda!

Pabaigus mokymus, suformuota nauja animatorių komanda iš:

Ignalinos parapijos; Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko parapijos; Sudervės parapijos (Suderwska Parafia); Vaidotų Šv. Apaštalo Pauliaus Atsivertimo parapijos; Vilniaus Kalvarijų – Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos; Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros parapijos; Vilniaus Šv. Juozapo parapijos Pilaitėje; Vilniaus Visų Šventųjų parapijos bei Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus parapijos.

The post Vilniaus arkivyskupijos Caritas suformavo naują pastoracinių animatorių komandą appeared first on LAIKMETIS.

Džiaugsmingų šventų Kalėdų ir ramybės kupinų ateinančių metų!“ – linki Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

The post Vilniaus arkivyskupas metropolitas G. Grušas: tikrasis Kalėdų džiaugsmas - Jėzus appeared first on LAIKMETIS.

Kartu su juo audiencijoje dalyvavo vicepirmininkai vyskupas Ladislav Nemet (Ladislavas Nemetas) ir kardinolas Jean-Claude Hollerich (Žanas Klodas Holerišas) bei sekretorius kun. Martin Michaliček (Martinas Michaličekas) ir jo pavaduotojas kun. Antonio Ammirati (Antonijas Amiratis).

Nauja CCEE vadovybė buvo išrinkta šių metų rugsėjo pabaigoje Romoje vykusios plenarinės asamblėjos metu. „Bažnyčia turi kalbėtis su pasauliu ir kartu su juo keliauti, tik taip galime įveikti iššūkius“, – sakė arkivyskupas Gintaras Grušas tuoj po išrinkimo CCEE pirmininku.

Bažnyčia turi kalbėtis su pasauliu ir kartu su juo keliauti, tik taip galime įveikti iššūkius.

„Pandemija, plačiai paplitęs skurdas, ekologinė krizė. Negalime žiūrėti į šiuos iššūkius taip, tarsi jie būtų tik Europos problema. Tai yra pasaulinio masto iššūkiai, kuriuos reikia spręsti palaikant dialogą su Europos ir pasaulio valstybėmis.“

The post Popiežius priėmė Europos vyskupų tarybos pirmininką Gintarą Grušą appeared first on LAIKMETIS.

Brangieji! Skaitiniai liudija, kad artėja liturginių metų pabaiga. Jie kalba apie paskutiniuosius dalykus, kai pakils arkangelas Mykolas ir užstos Dievo tautą. Kalba apie kataklizmą, apie ženklus, saulės užtemimą, mėnulį, kuris nebeduos šviesos, žvaigždes, kurios kris iš dangaus. Ir niekas iš mūsų nežino nei dienos, nei valandos, kada visa tai įvyks.

Bet žinia, kurią Šventasis Raštas mums duoda, yra, kad, nesvarbu, kokie dalykai gali vykti aplink mus pasaulyje, mums nereikia bijoti. Nereikia bijoti, nes mes žinome, kad galime pasitikėti Dievu. Kaip antrajame skaitinyje girdėjome, kad save aukodamas ant kryžiaus Jis jau atnašavo auką, kuri mūsų nuodėmes atleido.

Nelaimės ir nežinios akivaizdoje glauskimės prie Dievo.

Mūsų išganymas, jei nenuleidžiame akių nuo Jėzaus, yra garantuotas. Bet negalime nuleisti akių, net kai atrodo, kad viskas aplink mus yra baisu. Negalime atitraukti nuo Jo savo žvilgsnio, net jei žvaigždės iš dangaus pradėtų kristi ar saulė aptemtų. Psalmėje mes tai ir giedojome: „Globok mane, Dieve, prie Tavęs aš glaudžiuosi.“ Tai yra šio sekmadienio ir Aušros Vartų žinia. Nelaimės ir nežinios akivaizdoje glaustis prie Dievo.

Mes esame kviečiami pasitikėti Dievu ir iš Jo semtis ramybės ir jėgų. Ir dar visuomet visuose šio gyvenimo išbandymuose mes turime sugebėti išlikti krikščionimis ne tik žodžiais, bet ir savo elgesiu. Išlikti vieno Dievo vaikai. Išlikti vienos Motinos vaikai. O tai reiškia atpažinti, kad iš esmės mes visi esame broliai ir seserys, vieno Dievo vaikai.

Motinos artumas mums nepaprastai svarbus ir teikia vilties. Mažas vaikas, kai jis nerimsta, kai jį apima jaudulys ar baimė, nekantrumas, nurimsta, kai motina jį paima į savo glėbį, kai vaikas pajaučia jos plakančią širdį prie savosios. Vaikas pasitiki, kad mama parūpins visko, ko reikia. Čia, Aušros Vartuose, per amžius žmonės ateina prašyti Dievo Motinos užtarimo, patikėti jai savo gyvenimo rūpesčius ir sunkumus.

Mūsų tautai nėra svetimi sugyvenimo sunkumai. Ne per seniausiai, nepriklausomybės pradžioje, buvo tokių atvejų, kai iš šeimos brolis ar sesuo, suvilioti galimybės gyventi geriau, išvyko į užsienį ieškoti geresnių darbų – ar tai būtų Anglija, ar Norvegija, – ir tuo metu dar nelegaliai. Juos suviliojo žmonės, kurie žadėjo gerus darbus, geresnį gyvenimą. Ir jie atsirado fermose, kur iš jų buvo atimti pasai, jie buvo priversti dirbti ilgas valandas, ilgas dienas ir net negalėdavo susisiekti su savaisiais. Kai kurios moterys buvo paimtos į sekso vergiją, priverstos darbuotis prostitutėmis ir vargiai galėjo pabėgti.

Ir ką jų šeimos nariai, jų broliai ir seserys, draugai Lietuvoje darė? Sužinoję, kad mūsų artimieji paimti į vergiją, dėjo pastangas juos išlaisvinti, ištraukti iš tos nelaimės. Dėjome pastangas, kad policija tuose kraštuose, mūsų kunigai, besidarbuojantys ten, siektų ištraukti juos iš tų pančių. Ir dabar tarp mūsų, prie mūsų sienos žmonės, kartais apgauti sukčių ar kitų, patenka į nelaimes.

dalinkimės tuo, ką turime.

Šis sekmadienis Bažnyčioje yra vargstančiųjų sekmadienis, kai meldžiamės už visus, kurių gyvenimas yra sunkus, kurie – dėl savo ar ne dėl savo kaltės – sunkiai pakelia kasdienio gyvenimo naštą. Mes turime melstis už juos, bet taip pat dalintis tuo, ką mes turime. Vargstančiųjų mūsų miestuose ir miesteliuose nestokojam – ir pasienyje šiandien, ir pabėgėlių stovyklose, migrantų stovyklose jų nestokojam. Jie gyvena sunkiomis sąlygomis ir juos reikia sušelpti.

Mūsų Caritas darbuojasi, ir šiandien Mišių pabaigoje pašventinsime Gerumas mus vienija simbolį, kasmetinę Advento žvakę, kurią kviečiame visus įsigyti ir taip parodyti solidarumą su vargstančiaisiais.

Gailestingumo Motina mūsų šiandien sulaukė. Ji ne tik teikia mums gailestingumą ir paguodą, ne tik užtaria mus pas savo Sūnų, ne tik tarpininkauja mums priimant išganymo malones, bet ir kviečia mus būti gailestingus, gailestingus kitiems, savo broliams ir seserims, tiems, kurie yra šalia ir kurie yra toliau. Turim ir naujų situacijų, kai, įvedus nepaprastąją padėtį pasienio ruože, kur kartais vieni gyvena mūsų žmonės, toks gestas – aplankyti savo kaimyną, pabūti kartu – irgi tampa svarbus.

Būkime tais, kurių veide matome Jėzų.

Ir mūsų miestuose bei miesteliuose svarbu ir geras žodis, ir buvimas kartu, bet kai matom stoką, kai matom vargstančius, – būti tais, kurių veide matome Jėzų. Kad būtume pasiruošę pašelpti, pasidalinti.

Šiandien taip pat dėkojame tiems, kurie teikia kitiems pagalbą: Carito darbuotojams ir tiems, kurie saugo mūsų valstybės sieną: pasieniečiams, policijai, kariuomenei – visiems, kurie teikia pagalbą. Tokių gražių pavyzdžių buvo krizės pradžioje, kai pasieniečiai, kadangi nebuvo, kuo žmones sušelpti, iš savo namų atsinešdavo pieno migrantų vaikams, nes jie taip pat žmonės. Ir mūsų pareigūnai tą irgi supranta. Galim kiekvienas vienaip ar kitaip – ar geru žodžiu, ar kokiu savo materialiu turtu paremti kitus, kuriems reikalinga pagalba.

nepaliaukime melstis.

Ženklai pasaulyje – tiek politinės migracijos, tiek pandemijos akivaizdoje – kviečia mus naujai kreiptis į Dievo Motiną. O Marijos kreipimasis įvairiuose apreiškimuose pasaulyje lieka tas pats visada. Ji kviečia mus: „Melskitės, melskitės, melskitės.“ Melskimės už tėvynę, už jos saugumą ir laisvę. Melskimės už žmonės, kurie pakliuvo į sukčių ar politinių jėgų spąstus. Už pabėgelius, ieškančius saugesnio gyvenimo. Meldžiamės už apgautuosius, už išnaudotus žmones čia ir visame pasaulyje, esančius prekybos žmonėmis pančiuose. Meldžiamės už visus vargstančius mūsų gatvėse, mūsų šalyje ir visame pasaulyje.

Ne tik pasaulio pabaigos laukiame ateinant ir nežinome, kada tai bus, bet ir nė vienas iš mūsų nesame garantuoti, kada mūsų gyvenimo pabaiga ateis. Pandemija tą labai ryškiai kiekvienam iš mūsų priminė. Nežinome nei dienos, nei valandos.

Viešpačiu galime ir turime pasitikėti. Jis yra šalia. Ir jei nuo Jo nenuleisime žvilgsnio, jei eisime pas Jo Motiną ir mūsų Motiną, jei pasikliausime jos užtarimu ir jei visose nelaimėse su Dievo pagalba sugebėsime išlikti ir gyventi kaip tikri krikščionys, mylintys kiekvieną savo artimą brolį ir sesę, Viešpats niekada mūsų neapleis ir visada bus šalia mūsų. Ir turėsime jėgų pasiekti jo žadėtą džiaugsmą amžinybėje. Tad su pasitikėjimu ir su malda ženkime pirmyn nebijodami nė vieno šio gyvenimo iššūkio.

Amen.

The post Arkivyskupas Gintaras Grušas: Marija kviečia mus būti gailestingus appeared first on LAIKMETIS.

Esate pirmas lietuvis išrinktas į šias atsakingas pareigas. Negana to, žinia apie išrinkimą CCEE pirmininku sutapo su Jūsų 60 - mečio jubiliejumi. Kokios mintys aplankė sulaukus šio pasiūlymo?

-Šis išrinkimas Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininku iš tikrųjų mane nustebino, tai buvo netikėta, kaip žaibas iš giedro dangaus. Bet, kaip ir sakiau broliams vyskupams, dar nelabai suprantu, ką Šventoji Dvasia turi suplanavusi. Klausysiu ir bandysiu sekti, kur link ji veda, nes ši, kaip ir kitos įvairios malonės, reikalaus atsako. Pirmiausia atsakiau, kad sutinku eiti tas pareigas, o po to ‒ žiūrėsim, kur Dievas ves.

Kaip tampama CCEE pirmininku? Kaip jis renkamas, kokios vyksta procedūros?

-Rinkimai vyksta pagal Kanonų teisės kodekso nurodymus balsavimams. Visi Europos vyskupų konferencijų pirmininkai, dalyvaujantys posėdyje, yra ne tik rinkėjai, bet ir kandidatai. Nėra nustatyto kandidatų sąrašo. Balsavimas vyksta slapta. Ekrane rodomi visų dalyvių vardai. Jei per pirmą balsavimą kas nors surenka daugiau kaip 50 procentų balsų, jis yra išrenkamas. Jei ne, tada vyksta antras turas pagal tas pačias taisykles ‒ visi yra kandidatai. Jei nė vienas nesurenka daugiau nei 50 procentų balsų, vyksta trečias turas.

 Trečiajame ture kandidatais lieka tik pirmi du daugiausia balsų surinkę asmenys ir tas, kuris surenka daugiausia balsų, yra išrenkamas. Taip vyko ir šįkart. Europos vyskupų konferencijų taryboje yra tradicija pirmininką rinkti vienai kadencijai iš Vakarų, o kitą kartą – iš Centrinės ir Rytų Europos. Taip išlaikoma pusiausvyra tarp Rytų ir Vakarų. Mano pirmtakas buvo kardinolas Angelo Bagnasco iš Italijos.

Kokios yra CCEE pirmininko pareigos ir funkcijos? Kokios artimiausios užduotys laukia Jūsų?

-Pirmininkui daugiausia tenka koordinavimo funkcijos, jis neturi tiesioginės hierarchinės valdžios, tai labiau vyskupų konferencijų atstovų (pirmininkų, generalinių sekretorių, atstovų spaudai) koordinavimas, siekiant išlaikyti ir puoselėti bažnytinę bendrystę tarp vyskupų konferencijų. Mes tą Lietuvoje darom mažesniu lygmeniu su savo artimiausiais kaimynais: palaikome ryšius su Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos vyskupų konferencijomis, o čia yra bendrystė kontinentiniu mastu.

Žvelgiant bendrai į Europą, yra iššūkių dėl socialinio Bažnyčios mokymo, jo įgyvendinimo Europos lygmeniu. Yra iššūkių dėl ekumeninio dialogo, Bažnyčios mokymo įgyvendinimo. Galvojame apie encikliką „Fratelli Tutti“, apie mūsų santykį su gamta, turime ieškoti bendrų sprendimų ne tik vyskupų konferencijose, bet ir visos Europos lygmeniu.

Be to, yra numatyta, kad kontinentinės vyskupų konferencijų tarybos palaiko ryšius ir tarpusavyje, ir taip skatinama bažnytinė bendrystė. Taigi rūpinamės Europos reikalais, bet nepamirštame ir žvelgiame, ko reikia Bažnyčiai Afrikos kontinente ar Pietų Ramiojo vandenyno regione.

Artimiausi darbai, kurie nusimato, – tai sinodinis kelias, nes popiežius kviečia Bažnyčią eiti šiuo įsiklausymo keliu. Jis prasidės spalio 10 d. Romoje, o spalio 17 d. ‒ kiekvienoje vyskupijoje. Bus įsiklausoma, kur šiandien Dievas veda Bažnyčią. Įsiklausoma į visus Bažnyčios narius, suprantant, kad mes visi esame keliaujanti Dievo tauta, ‒ šią mintį, kylančią iš Šventojo Rašto, įvardijo ir II Vatikano susirinkimas. Sakyčiau, tai yra mūsų supratimo ir savivokos atnaujinimas ‒ padėti mums save suprasti kaip keliaujančią Bažnyčią.

Po sinodinio kelio vyskupijose seks darbas nacionaliniu lygmeniu. Ir tada, pradedant nuo 2022 metų rudens, turėsime sinodą kontinentiniu lygmeniu. Europos vyskupų konferencijų tarybos darbas bus eiti šį sinodinį kelią Europos žemyne. Ruošimės Vyskupų Sinodo asamblėjai, kuri vyks 2023 metų spalio mėnesį. Taigi pirmi dveji metai bus ėjimas su Bažnyčia šiuo sinodiniu keliu tiek mūsų vyskupijose, kur kiekvienas vyskupas tuo rūpinsis, tiek mūsų Lietuvos vyskupų konferencijoje, tiek ir Europos mastu.

Kai buvau išrinktas, po pusvalandžio pirmoje spaudos konferencijoje manęs paklausė, kokie planai (o aš net nežinojau, kad bus svarstoma mano kandidatūra). Tai galiu pasakyti, kad popiežius bent pirmiems dviem metams yra davęs gaires – tai yra klausyti, kaip Šventoji Dvasia kalba per Bažnyčios narius ir ieškoti, kur link Dievas veda savo Bažnyčią.

Sinodinis kelias yra mūsų supratimo ir savivokos atnaujinimas ‒ padėti mums save suprasti kaip keliaujančią Bažnyčią.

Ko gero, dauguma katalikų apie EECC veiklą žino mažai. Kuo ši institucija svarbi Visuotinės Bažnyčios struktūrai?

-CCEE turi 39 narius. Iš jų 33 yra vyskupų konferencijos, o kiti šeši ‒ vyskupai, kurių vyskupija apima visą šalį, ‒ kaip yra, pavyzdžiui, Estijoje ar Liuksemburge. O valstybių, priklausančių CCEE, yra 45, nes kai kurios vyskupų konferencijos apima daugiau nei vieną šalį. Pavyzdžiui, visos Skandinavijos šalys sudaro vieną vyskupų konferenciją.

Reikia pastebėti, kad vyskupų konferencijos Bažnyčios istorijoje yra vėlyvas reiškinys, joms gal tik 150 metų. Jos skatina bendrystę tarp vyskupų savo šalyje, jose ieškoma bendrų sprendimų.

Po to natūraliai atsirado ir institucija, stiprinanti bendrystę tarp vyskupų konferencijų didesnėje geografinėje plotmėje – žemynuose. Europos žemynas skiriasi nuo Afrikos, nuo Pietų Amerikos, nuo kitų kraštų pasaulyje. Mes turime labai daug panašių iššūkių, bet jie gali ir skirtis. Juk net toje pačioje šalyje, kur vyrauja panaši kultūra, yra panašios vyskupijų problemos, panašūs sielovadiniai iššūkiai – visgi skirtumų tarp vyskupijų atsiranda. Tie skirtumai yra jaučiami ir Lietuvoj.

Bet konferencijų taryba skatina bendrystę tarp vyskupų ir supratimą, kad mes esame viena Bažnyčia. Žemynų vyskupų konferencijos palaiko ryšius tarpusavyje, pavyzdžiui, šiemet Romoje vykusiame CCEE suvažiavime dalyvavo Pietų Amerikos ir Afrikos vyskupų konferencijų tarybų pirmininkai.   

Yra kita organizacija, COMECE, kuri atstovauja Europos Sąjungai priklausančioms vyskupų konferencijoms. Ji daugiau dirba Europos Sąjungos, jos direktyvų svarstymo srityje, kai iškyla visuomenei, Bažnyčiai svarbūs klausimai, – pvz. šeimos, socialinio teisingumo, gyvybės klausimai.

CCEE - Europos vyskupų konferencijų taryba siekia koordinuoti, atstovauti tais klausimais, kurie yra svarbūs Bažnyčiai visoje Europoje, kur galime pasakyti savo poziciją, bet visgi pagrindas yra sielovadinis rūpestis. Taip pat mes galime kalbėti ir ekumeninėje plotmėje, palaikyti tarpreliginį dialogą.

 Europoje yra ir ekumeninė krikščionių bažnyčių organizacija – Europos bažnyčių taryba (CEC), su ja CCEE yra partneriai, palaikomas dialogas.

Tapote bažnytinės institucijos, kuri funkcionuoja Europos kontekste, vadovu. Šiame laikmetyje Europa patiria daug iššūkių. Pvz., vadinamojoje Budapešto deklaracijoje teigiama, kad 1960 m. dabartinių ES-27 šalių gyventojai sudarė apie 12 proc. pasaulio gyventojų. Šiandien jų dalis sumažėjo iki 6 proc. ir prognozuojama, kad iki 2070 m. nukris žemiau 4 proc. Tad esame „demografinės žiemos“ akivaizdoje. Kitas su tuo susijęs iššūkis – auga islamo išpažinėjų gretos. Kokia būtų Katalikų Bažnyčios strategija sprendžiant šias problemas?

-Šis klausimas turbūt glaudžiai susijęs su sinodiniu keliu, į kurį popiežius mus šaukia. Mūsų iššūkis ‒ kaip įgyvendinti krikščionybę, katalikiškumą taip, kad jis iš tikrųjų būtų toks patrauklus, koks jis iš esmės yra.

 Kartais mes užgniaužiam tą tikėjimo grožį. Manau, jei sustiprinsime tikėjimą mūsų Bažnyčioje – visoje Dievo tautoje, kuri keliauja kartu, tai ir kitos problemos spręsis. Sinodinio kelio parengiamajame dokumente rašoma apie Petro susitikimą su Kornelijumi (Apd 10) siekiant parodyti, kaip Dievas veikia per skirtingai galvojančius, kad išprovokuotų dialogą ir keistųsi mąstymas. Tai duota kaip pavyzdys pamąstyti ir mums, kaip galim eiti sinodiniu keliu. Pirmųjų šimtmečių Bažnyčia buvo persekiojama, ji buvo mažuma, jos aplinkoje buvo priešiškai nusistačiusių, bet vedama Šventosios Dvasios ji pasklido po visą pasaulį.

Jei stipri katalikiška šeima – ji duoda vaisių.

Popiežiaus kvietimas į sinodinį kelią iš tikrųjų yra kvietimas vėl įsiklausyti į Šventąją Dvasią ir leisti jai vesti Bažnyčią. Taigi, dėl tos vadinamosios „demografinės žiemos“ – nežinau, ar mūsų darbas yra su ja kovoti, gal verčiau kurti, stiprinti katalikiškas šeimas? Jei stipri katalikiška šeima – ji duoda vaisių. Tarp tų vaisių yra ir vaikai. Stipri šeima, auginanti stipraus tikėjimo vaikus, iš tikrųjų bus ta jėga, kuri sustiprins mūsų visuomenę. Mes sakom, kad šeima yra visuomenės pagrindas, namų Bažnyčia. Jeigu mes sugebėsim atkurti, atnaujinti katalikiškas šeimas, katalikiškas parapijas, tai ir kiti dalykai keisis.

Susidūręs su kitų kultūrų žmonėmis negali liudyti savo tikėjimo, jei jo nepraktikuoji. Teorinis tikėjimas yra silpnas tikėjimas. O jei gyvename savo tikėjimu, tai istorija parodė: per šimtmečius ne pirmą kartą susiduriame su priešiškais, prieš Bažnyčią nusiteikusiais asmenimis, filosofijomis ar judėjimais, bet tvirtas tikėjimas, pagrįstas Šventąja Dvasia ir jos vedamas, atlaiko viską. Net Šventajame Rašte yra Bažnyčiai pažadėta, kad pragaro vartai jos nenugalės.    

Pašaukimų stygius yra dar viena europietiškos katalikybės problema. Prieš šimtmečius Europos kunigai vyko į kitus žemynus misijoms. Dabar į Europą vyksta kunigai iš Azijos ir Afrikos. Akivaizdu, kad melstis nepakanka. Ko dar reikia, kad Europa vieną dieną visai nepristigtų kunigų?

-Man atrodo, kad tai yra to bendro atsinaujinimo dalis. Jei atsinaujins ir taps stiprios katalikiškos šeimos, iš jų ateis ir pašaukimai. Kai kurie žmonės prisistato, kad yra tradiciniai katalikai, t.y. laikosi tradicijų, jiems Dievas, Bažnyčia ir tikėjimas – yra tik tradicijos klausimas. Dažnai tai formalus, nepraktikuojamas katalikiškumas. Katalikas, kuris kas sekmadienį nedalyvauja šv. Mišiose, sunkiai save gali vadinti aktyviu, praktikuojančiu kataliku. Neužtenka ateiti tik per šventes, neužtenka tik pasimelsti pora kartų per metus. Turi būti gyvas tikėjimas. Iš gyvo tikėjimo ir ateina pašaukimai.

Kiekvienas žmogus turi pašaukimą. Dievas yra pašaukęs jį į gyvenimą. O atėjęs į gyvenimą, dar jei yra pakrikštytas, jis turi savo krikščionišką pašaukimą, katalikišką pašaukimą, kuris jį kviečia būti Bažnyčios nariu ir auginti Bažnyčią.

Reikalingas mūsų pačių atsinaujinimas – reikia ne tik melstis už pašaukimus (nors tikrai reikia melstis už pašaukimus), bet reikia ir tinkamai parengtos žemės, kuri galėtų duoti vaisių. Būtent toks parengimas vyksta šeimose. Dabar kalbėdamiesi su norinčiais stoti į seminariją girdime, kad didelė dalis neturėjo tikėjimo praktikos šeimoje. Tad tam skiriami parengiamieji metai – propedeutinis kursas, kad žmogus būtų katalikiškoje aplinkoje, pasiruoštų toliau gilintis į tikėjimą per studijas. Taigi, mums iš tiesų reikia atnaujinti save, savo šeimas, savo bendruomenes, kad jos galėtų duoti vaisių – pašaukimų, kurie taip reikalingi.  

Ar atsiradus papildomoms tarptautinėms pareigoms neteks Jums mažinti veiklos nacionaliniu lygmeniu?

-Be abejo, laiko nepadaugės ir bus daugiau susitikimų, daugiau posėdžių, daugiau kelionių einant šias pareigas, bet, pagal seną lietuvišką posakį: „Dievas duoda dantis, duos ir duonos.“ Tad reikia pasitikėti ir pasikliauti Dievo vedimu. Dievas yra Bažnyčios autorius ir vedlys, ir, kai duoda naujų iššūkių ir pašaukimų, mūsų vienų nepalieka.

Ačiū už pokalbį.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: dar nelabai suprantu, ką Šventoji Dvasia turi suplanavusi appeared first on LAIKMETIS.

Seminarijos bendruomenė drauge su šventinamųjų artimaisiais ir susirinkusiais kunigais meldė Šventosios Dvasios išsiliejimo, kad gausi Dievo malonė lydėtų naujųjų diakonų tarnystę.

Homilijos metu ganytojas akcentavo gailestingumo darbų svarbą. Anot jo, diakoniška tarnystė reikalauja meilės, dosnumo, nuolankumo ir tarnystės dvasios. Ji analogiška santuokai – reiškia atiduoti savo gyvenimą kitam. Sąmoningas savęs dovanojimas kitam tiek santuokoje, tiek šventimų dieną nėra vienkartinis veiksmas, jis reikalauja nuolatinių pastangų.

Homilijos pabaigoje arkivyskupas palinkėjo šventinamiesiems tarnystės metu likti ištikimiems visomis aplinkybėmis: „ar po Kryžiumi, ar prisikėlimo metu“. Po bendros nuotraukos šventė persikėlė į refektorių, kuriame skambėjo šventinės kalbos. Jų metu buvo dėkojama ganytojams, seminarijos vadovybei ir darbuotojams, diakonų artimiesiems – žmonėms, padėjusiems atpažinti ir sudaiginti pašaukimą.

The post Vilniaus arkivyskupijoje įšventinti trys diakonai appeared first on LAIKMETIS.