– Kokia palaima! – pratarė jis. – Šilumėlė... Belieka gyventi ir džiaugtis. Kas praktikuoja Jėzaus maldą, to sieloje visada pavasaris. Jis, kaip tikras keliauninkas, prie nieko neprisiriša, negyvena nei praeitimi, nei ateitimi. Ir mes turime nukreipti savo žvilgsnį į šią dieną, į dabartį, ir už viską dėkoti Dievui. Nes viskas praeina.

Antai mano dangiškasis globėjas, Tichonas Zadonskis, rašė: „Viskas gyvenime tartum tekantis vanduo: buvau vaikas, našlaitis, kentėjau nepriteklių, – praėjo; kadangi buvau neturtėlis, mokykloje iš manęs tyčiojosi, – ir tai praėjo; puikiai baigiau seminariją, tapau dėstytoju, mane pradėjo gerbti, – tai irgi praėjo; tapau didelio vienuolyno viršininku, seminarijos rektoriumi, prieš mane pradėjo regzti intrigas, – viskas praėjo; tapau arkivyskupu – daug gero ir blogo teko išvysti; važinėjau karieta, lankydavausi dvare, prieš mane keliaklupsčiaudavo, – ir tai nuėjo į užmarštį; išėjau į pensiją, apniko ligos, nustūmė mane šalin, – viskas praėjo; dabar jau senatvė, greit ir amžinas poilsis“.

Toks tad mūsų gyvenimas.

Aš pats gimiau neturtingoje šeimoje, tačiau mokiausi brangioje mokykloje, tapau gvardiečiu, tarnavau dvare, mėgavausi gyvenimu, – tas laikas praėjo. Karo akademijoje pradėjo nesisekti, vedžiau išsiskyrusią moterį, įsivėliau į visokias intrigas, padavė mane į teismą, sielvartas po sielvarto, – bet ir tai praėjo. Dar jaunas tapau pulkininku, tačiau karjera manęs nebedomino. Pamačiau, kad viskas trapu ir laikina.

Paskui prasidėjo karas, revoliucija, pilietinis karas, emigracija, baisi liga, nuo kurios vos nenumiriau, sunki juodadarbio dalia, – viskas praėjo.

Tačiau visos šios kančios bei sielvartai atvedė mane į tikėjimo kelią bei vienuolystę. Pramokau nuolatinės maldos meno ir viskuo džiaugiuosi. Be sielvartų ir sunkių išbandymų nebūčiau atradęs tikėjimo.

Be sielvartų ir sunkių išbandymų nebūčiau atradęs tikėjimo.

– Sakykite, o kaip įgyti dvasios ramybę, išvengti nenaudingų apgailestavimų ir tuščių iliuzijų? – paklausiau vienuolio.

– Taip, kaip sakiau. Gyvenkite dabartimi. „Kiekvienai dienai gana savo vargo“, – primena evangelistas Matas. Tad visų geriausia imtis maldos. Tuomet jums atsivers naujas bei stebuklingas pasaulis.

Ką ir kalbėti! Pažvelkite į naktines peteliškes. Jos mums atrodo pilkos ir nuobodžios, tačiau kitoms peteliškėms, kurių akys surėdytos ne taip, kaip mūsiškės, jos nuostabiai gražios, žavios, žaižaruojančios visomis vaivorykštės spalvomis.

Panašiai ir tie, kurie praregėjo kaip keliauninkas iš garsiosios knygos apie Jėzaus maldą, išvysta pasaulį kitaip – visur mato Kūrėjo didybę ir neišsenkantį gailestingumą. Kai malda pradeda sektis, tuomet užplūsta tokia paguoda ir taip aiškiai regi daiktų esmę, kad net apsakyti neįmanoma. Vien patirtis gali padėti tai suvokti.

– Tačiau ar tuomet neišpuikstama?

– Visaip gali nutikti. Tačiau tokio nuopuolio įmanoma išvengti. Šv. Makarijus Didysis teisingai mokydavo, kad be gerų darbų galima būti išganytam, o nenusižeminęs niekas neišsigelbės. Pavyzdžiui, Evangelijos muitininkas ir gerasis plėšikas jokių nuopelnų neturėjo, jie išsigelbėjo tik nusižemindami.

Tuo tarpu Šėtonas turėjo viską, išskyrus nusižeminimą, o nupuolė amžiams. Gera apmąstyti mus supančius didingus slėpinius, bet darykime tai nusižeminę ir neteisdami kitų, antraip mums iškils didelis pavojus. Erezijų pradininkai buvo talentingi žmonės, bet jiems trūko nusižeminimo. Jie pasidavė gudriems išvedžiojimams, pasipriešino Bažnyčiai ir pražuvo.

– Tėve Tichonai, aš skaičiau, kad Tibeto atsiskyrėliai, kartodami mantrą: „Om mani padme hum“, kuri reiškia: „Dievybe, kylanti iš lotoso, sveikinu tave“, palengva panyra į didelę tylą ir nuostabą. Kai jie pasiekia tam tikrą ribą, po truputį mantrą trumpina, kol galiausiai naktį išėję iš savo olos ir pažvelgę į žvaigždėto dangaus skliauto grožį teprataria: „O!“ – ir sustingsta kontempliuodami atsivėrusią didybę. Antai Alberto Einšteino kartą paklausė, ar jis tiki. Mokslininkas atsakė: „Taip, jei tikėjimas yra nuostaba, išvydus visatoje tvyrančią išmintį ir didybę“, bet dogmatizavimo jis nepripažino. Ką jūs apie visa tai manote?

– Ne mums spręsti, ką regi Tibeto atsiskyrėliai arba kaip Dievybę suprato Einšteinas. Mes turime Šventąjį Raštą, knygą „Gėrio meilė“ ir šventųjų patirtį.

Stenkimės nuolankiai ir kantriai praktikuoti Jėzaus maldą ir, atėjus laikui, jei nenusilpsime, sužinosime viską, ko reikia. Svarbiausia – turime pamilti Tiesą, t. y. Dievą, ir mylėti artimą.

Apaštalas Jonas sako, kad „Dievas yra meilė“. Tuo mes ir skiriamės nuo budizmo ir induizmo asketų: jiems svarbiausias dalykas – pažinimas, o blogis kyla iš nežinojimo; tuo tarpu mums svarbiausia yra meilė. Paskutiniame teisme mūsų neklaus kur, kaip ir kiek meldėmės, kontempliavome, bet klaus, ar pamaitinome, pagirdėme, aprengėme, aplankėme savo artimą. Būtent taip mes būsime pasmerkti ar išteisinti.

Tai nereiškia, kad negalime atsidėti kontempliacijai. Ji ypač tinkama atėjus senatvei, kai nebeturime jėgų gailestingumo darbams, taip pat ir tiems, kuriuos Viešpats jau pašaukė stotis Jo akivaizdoj. Tačiau net atsiskyrėliai neturi visiškai atsitverti nuo žmonių, bet žodžiu ar laiškais atsakyti į dvasinius jų klausimus. Šitaip elgdavosi visi didieji atsiskyrėliai.

Svarbiausia – viską daryti nuoširdžiai.

The post Svarbiausia – viską daryti nuoširdžiai appeared first on LAIKMETIS.

Praėjusią savaitę, kai buvo paskelbta masinė „laisva“ vakcinacija, o informacinėje erdvėje ėmė sklisti vaizdai besiveržiančių žmonių gauti „laimės skiepą“, Kretingoje sutikau vieną jauną mamą, kuri su baime akyse manęs paklausė: „Kunige aš bijau! Mes šeimoje nesirgome jokiomis ligomis, nepersirgome COVID-19, nepasiskiepijome, o tapome kažkokie visuomenės priešai? Infekuotas žmogus tapo gėriu, o sveikas blogiu. Ką mums daryti?“

Čia prisiminiau Jėzaus žodžius (Mt 11,16): „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į....“ Ir pagalvojau, kokius palyginimus Jėzus naudotų apibūdinti esamai situacijai? Greičiausiai pacituotų kokį visiems žinomą filmą, pvz.: World War Z – Filadelfijos miestas.

Lietuvoje panaši zombių ataka prasidėjo dar vasario pabaigoje, kai išdrįsom su Kretingos gimnazijos direktoriumi įdėti peticiją (feisbuke – red. past.) prieš „Stambulo konvenciją“, partnerystę ir vaikų tvirkinimą, kai buvo viešai įvardyta, kad LGBT ideologai yra iškrypėliai, nes iškreipia tiesą!

Antroji zombių ataka pasirodė, kai Lietuvos neobolševikų LGBT ir Laisvės partija su TS-KD liberalais pralaimėjo du mūšius: Stambulo konvencijos ir LGBT partnerystės ratifikavimą.

Užpirko net 16 milijonų nepatikrintų COVID-19 vakcinų dozių (be jokių garantijų sveikatai ir įsipareigojimų atsakyti už pasekmes žmogaus gyvybei), kad tų, kurių nepavyko sudoroti ideologiškai, sudorotų represuodami psichologiškai ir fiziškai užsodindami ant „koronos priklausomybės adatos" (palyg. PSO prognozės dėl nuolatinio žmonių vakcinavimo ateities kartoms).

Grįžkime prie filmo. Jo pradžioje rodoma normali tradicinė šeima, kur tėtis yra vyras, mama - moteris, du mažamečiai vaikai - ir staiga viskas apsiverčia. Puolama šeima, puolami visi sveiki žmonės ir jie paverčiami zombiais... Dauguma pasaulio žmonių tampa infekuoti, o sveiki tampa mažuma.

Idomi detalė, kad užkrėstieji yra baisiame įniršyje prieš tuos, kurie yra likę sveiki, ir bando juos paversti infekuotais kaip ir jie.

Nebe juokais tą pačią realybę išgyvenu savo aplinkoje vos ne kas savaitę: bet kokia nuomonė, priešinga leftistų vyriausybės, LGBT ir gender, taip pat vakcinacijos propagandai yra puolama su zombine neapykanta. Net krikščionys, kažkada buvę net dvasininkais, broliai, pažįstami ir tie, kaip apsėsti, bando užpilti pamazgom bet kokią mintį, priešingą jų infekuotai ideologijai.

Net krikščionys, kažkada buvę net dvasininkais, broliai, pažįstami ir tie, kaip apsėsti, bando užpilti pamazgom bet kokią mintį, priešingą jų infekuotai ideologijai.

Vienas iš atsakymų, kur slypi „Zombių - Viruso“ šaknis yra čia: Rom 1, 21-27: „Pažinę Dievą jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili... Todėl Dievas jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus. Jie Dievo Tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui... Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama“.

Toliau apaštalas Paulius aprašo tų zombių savybes: „Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti kas nedera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie šveižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1,28-32).

Atsakymas sveikai, neinfekuotai mamai - palyginimas su filmu „Gladiatorius”

Greičiausiai Jėzus mūsų laikus palygintu su sceną iš filmo „Gladiatorius“, kur karališkojo legiono generolas Maximus, paverstas vergu Romos koliziejuje, prieš mūšį tarė savo bendražygiams: „Koks pavojus bepasirodytų už šių vartų, gyvi išliksime tik būdami vieningi!“

Ši frazė - tai atsakymas jaunai mamai, kuri su baime akyse manęs tuomet klausė manęs, ką daryti.

Herojaus Maximus žodžiai - tai atsakymas ir visiems mano broliams kunigams ir vienuoliams, kurie neatidavė savo peties už Laisvės partijos „laisvę“, nepasidavė farmacijos lobistų kompanijoms ir jų nupirktų seimūnų vienpusei propagandai.

Tai atsakymas visiems likusiems neinfekuotiems Lietuvos žmonėms, kurie atsisako tikėti skiepo Dievu ir, kaip tame filme, valdančiųjų sostinės dvaro yra niekinami, vadinami „barbarais“, „tėvynės išdavikais“ ir „nusikaltėliais“.

Kristus - visos Bažnyčios vadas, nugalėjęs priešą – velnią, atimą pragaro ginklus, kaip filmo Gladiatorius užšoka ant balto žirgo, iškelia pergalės dviašmenį kalaviją – Dievo Žodį ir sušunka: „Nebijok mažoji kaimene...Būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Lk 12,32; Jn 16,33).

Tik būdami vieningi sugebėsime pasipriešinti biologiniam COVID-19 eksperimentui ir grasinamam dar vienam karantinui.

Kas galėtų paneigti, kad dabartiniai Lietuvos valdančiųjų brukami skiepai nėra kenksmingi sveikatai ir po kelių metų nepasireikš dar baisesnėm mutavusių ligų, alergijų formomis?

Kas galėtų paneigti, kad dabartiniai Lietuvos valdančiųjų brukami skiepai nėra kenksmingi sveikatai?

Kas galėtų paneigti, kad už kiekvieną (nupirktą iš mokesčių mokėtojų pinigų) skiepų siuntą valdantieji propagandistai negauna solidžių „atkatų“, savo partijų ir jų gaujovaldos (pal. kun. Jurgio Pabrėžos terminas „iškreiptai demokratijai“ nusakyti) narių išlaikymui?

Kas galėtų paneigti, kad nuo pat COVID-19 skiepų pasirodymo, iki šiol bandoma užgniaužti bet kokią kitą mokslininkų, virusologų, gydytojų specialistų informaciją, priešinga vakcinų kompanijų ir jų užsakovų propagandai?

Net tie žmonės, kurie nuoširdžiai norėjo pasiskiepyti, po paskutinės Lietuvos Seimo priverstinės „meilės politikos skiepui“ persigalvojo, ir priešinsis visomis įmanomomis jėgomis dabartinei valdančiųjų neofašistinei arba bolševikų skiepo bruktatūrai.

Pasiūlymas Lietuvos Prezidentui ir vyriausybei

Jeigu norite, kad likusi Tautos dalis jumis patikėtų turite:

Nedelsiant sugrąžinti LRT nacionalinį radiją ir televiziją visiems Lietuvos gyventojams, kad būtų atstatytas pasitikėjimas visuomenės informacijos priemonėmis.

Pašalinti iš užimamų pareigų dabartinę LRT direktorę M. Garbačiauskaitę – Budrienę, ir patraukti teisminei atsakomybei visus, pažeidusius Lietuvos Konstituciją, kuri gina žmogaus minties, žodžio, įsitikinimų išraiškos laisvę.

Laikantis konstitucinių, demokratijos teisių, normų, įstatymų, nutraukti bet kokią cenzūrą ir blokavimą kitos nuomonės išsakymui socialiniuose tinkluose bei viešoje erdvėje.

Leisti lygiomis teisėmis pasisakyti ir pagrįstais moksliniais faktais pateikti pilną informaciją apie skiepų tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį žmogaus organizmui.

Garantuoti Lietuvos žmonėms reikalaujamų COVI -19 skiepų padarytos žalos sveikatai atlyginimo ir nemokamo gydymo geriausiose Europos Sąjungos gydymo įstaigose.

Sudaryti lygias komercines sąlygas vaistams nuo COVID-19 atsirasti ir jiems platinti.

Visus Lietuvos vyriausybės valdančiuosius, darbdavius, įmonės vadovus, direktorius, rektorius, viršininkus, grasinančius tiesioginiu ar netiesioginiu būdu susidoroti su dirbančiaisiais dėl to, kad žmogus yra sveikas ir atsisako vakcinuotis, patraukti teisminei atsakomybei už psichologinio ar net fizinio smurto vartojimą.

Pasiūlymas sveikiems ir neinfekuotiems žmonėms

Pagal jums suteiktas tarptautines bei Lietuvos konstitucines žmogaus teises bei pareigas, galite ir turite teisę ginti savo ir savo šeimos narių sveikatą.

Pasipriešinti (visomis teisinėmis priemonėmis) valdžios neteisėtiems reikalavimams bei veiksmams, priešingiems jūsų sąžinės ir tikėjimo laisvei.

Reikalaukite skiepų kompanijų, Lietuvos vyriausybės, darbdavių, visų, kurie jūs verčia skiepytis, garantijos, kad jie pilnai apmokėtų COVID-19 skiepų padarytą žalą jūsų sveikatai.

Rinkite (filmuokite, registruokite) medžiagą jūsų teises pažeidžiančiųjų veiksmus ir viešinkite.

Blogis bijo viešumos!

Neleiskite, kad būtų jumis manipuliuojama nepagrįsta statistika ir skleidžiama baime apie COVID-19, jos mutacijas ir išpūstas mirtis bei pasekmes.

Reikalaukite lygių teisių būti neuždarytais, kokias turi pagrindiniai prekybos centrai ir kiti privilegijuoti komerciniai magnatai.

Pasiūlymas dvasininkams ir ganytojams:

Būkime su paprastais žmonėmis, šeimomis, kurios neturi galimybių savęs apginti. Gal net nemoka „teisingai“ išsireikšti. Nesigėdykime jų, bet vaikščiokime tarp jų, guoskime juos savo pavyzdžiu ir žodžiu. Kvepėkime savo avimis!

Neskubėkime vertinti kitaip manančių ir įsitikinusių dėl vakcinavimosi.

Nepataikaukime turtingiesiems ir galingiesiems. Nepraskieskime Evangelijos norėdami būti visiems „gerais“ ir politiškai korektiškais. Dievas mato mūsų širdis!

Organizuokime maldos akcijas, žygius, adoracijas, pasninkus už save, savo parapijos miestus ir Lietuvos valdžią. Junkimės į krikščionių profsąjungas ginti tikinčių darbuotojų teises.

Laiminkime priešus ir skelbkime Gerąją Naujieną!

Neskubėkime vertinti kitaip manančių ir įsitikinusių dėl vakcinavimosi. Dievas yra meilė! (1 Jn 4,8)

Tikra meilė dovanoja laisvę pasirinkti, net jei tas pasirinkimas kitam nepatinka.

The post Br. Paulius Vaineikis OFM. Apie COVID-19 skiepus appeared first on LAIKMETIS.

Sakoma, kad pranciškonų vienuolis kunigas Paulius Vaineikis Europos Sąjungą vadina demoniška organizacija, ES paramos fondus – kiauliškais ir pragariškais, žiniasklaidos atstovus ir krikščionių intelektualus – demonų apsėstaisiais, o Lietuvos politikus – su šėtonu susimokiusiais bolševikų sekėjais. Tokių ir panašių kaltinimų šią savaitę „Alfa.lt" portale ir kitur sulaukė brolis Paulius Vaineikis OFM, kuris, kaip pasakoja Laikmetis.lt, džiaugiasi dėmesiu sau ir, ypač, Dievo Žodžiui.

„Vienuolis per katalikišką radiją plūsta ES, LGBT, Seimo narius, žurnalistus ir intelektualus", - kaltinimus Laikmetis.lt įvardija brolis.

„Sulaukęs tokio dėmesio iš tokių portalų, kaip Alfa, LRT, Lietuvos, DELFI, TV3, 15min ir visų iškreiptų vaivorykščių karalystės propaguotojų man, „Marijos radijui“ ir Kristaus Evangelijai, negaliu neatsidžiaugti ir pareiškiu didelę padėką už tokią didelę meilę Dievo Žodžiui", - savo reakcija dalinasi brolis.

Brolis kaip visada žmones kviečia sustoti ir atsigręžti į Dievo Žodį: „Jūs net neįsivaizduojate kaip esu jums dėkingas, kad padedate aktualizuoti Evangeliją gyvenime, paklausykite:

Broliai, noriu, kad jūs žinotumėte, jog mano būklė išėjo į gera Evangelijos plitimui.

Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp kitų gyventojų.

Daugumas brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi drąsiau skelbti Dievo žodį.

Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti skelbia Kristų gera valia; šitie iš meilės, suprasdami, kad aš pašauktas ginti Evangelijos, o anie skelbia Kristų ne iš gryno nusistatymo, bet iš tuštybės ir pavydo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius. Tesižinai! Kad visokiais būdais, dėl akių ar iš tiesų, yra skelbiamas Kristus, – štai kuo džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi. Juk žinau, kad šitai pravers mano išganymui dėl jūsų maldos ir Jėzaus Kristaus Dvasios pagalbos. Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog anaiptol neliksiu sugėdintas, bet kaip visuomet, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi. Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.

(Apaštalo Pauliaus laiškas Filipiečiams 1, 12-21)

„Nuoširdžiai myliu jus ir spaudžiu „LIKE“ „Alfa“ portalui, tik gaila, kad vakar feisbukas užblokavo mano paskyrą 24 - ioms valandoms, tai patiktuką gausite truputį vėliau", - vieninteliu dalyku nepatenkintas brolis.

„Beje, miela purvasklaida, jeigu manote, kad Lietuvos žmonės yra kvaili ir nesupranta, kad po visais tais jūsų išpūstais „skandalais“ apie nuskriaustus leftistus, genderistus ar lgbtistus, „pandemijų protrūkius“ ir „rusai puola“, po šia propaganda slepiasi kitkas.

Man kunigui žmonės sako, kad po šiomis "dūmų uždangomis" slypi jūsų Šeimininkų – Lietuvą valdančiųjų nešvarūs darbeliai: keliant dujų, elektros ir visko kainas, paskirstant milijardines ES lėšas, padengti eilinių verslininkų nuostolius, savo „gaujovaldos“ klano naudai. Jei manot, kad žmonės to nesupranta - jūs labai apsirinkate!", - kreipiasi į žiniasklaidos atstovus br. Paulius.

„Patikėkit, išauš Dievo Teismo diena!", - toliau primena brolis.

„Neginu savo Katalikų Bažnyčios, jei Teismas jau yra prasidėjęs:

Mat jau metas prasidėti Teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukiatų, kurie neklauso Dievo Evangelijos” (1 Petro laiškas 4, 17).

Bandau prabilti į jūsų sąžines, kad išgelbėčiau bent vieną. Niekam nelinkiu pražūties, nesidžiaugiu jūsų nesėkmėm ar pralaimėjimais, bet kantriai laukiu kada grįšit pas Dievą. Maldoje už jus. Br. Paulius Vaineikis OFM (vis dar LLKS kapelionas)", - užbaigia savo atsakymą „Alfa" br. P. Vaineikis.

The post Br. Pauliaus Vaineikio OFM atsakymas „Alfa“ portalui appeared first on LAIKMETIS.

Šią vasarą mūsų skelbiamas kūrinys „Dvasios aukštumos“ yra žymiausia Sergejaus Bolšakovo knyga pasirodžiusi ne tik rusų, bet ir vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis. Ši knygutė yra nuausta iš autoriaus pokalbių su Jėzaus maldos mylėtojais, vykusiais skirtingu laiku bei įvairiose šalyse. Jie buvo atkurti tiek iš prisiminimų, tiek iš dienoraščių. Kaip pastebi pats autorius žmonių praktikuojančių Jėzaus maldą nėra daug ir iš jų jis išrinko pašnekovus pasiekusius didelę dvasinio gyvenimo brandą. Surinkti pokalbiai paaiškina tokių sąvokų, kaip „nurimimas“, „vidinė tyla“, „nepaliaujama malda“ reikšmes. Tad šis kūrinys puikiai reprezentuoja Rytų krikščionių dvasingumo pagrindinius bruožus: Jėzaus maldą, dvasinio vadovo senolio vaidmenį, krikščioniško gyvenimo augimo kelius.

Pokalbis su archimandritu Arkadijumi iš Pskovo – Pečioros vienuolyno

Tėvas Arkadijus stovėjo savo celės balkonėlyje ir lesino karvelius. Tai buvo aukštas, gražus, visada gerai nusiteikęs, švelnus maždaug penkiasdešimties metų vyras.

– Tėve Arkadijau, kaip jums pavyksta nuolatos būti tokios giedros nuotaikos? – pasiteiravau aš.

Šypsodamasis jis atsakė:

– O ko man sielotis? Esu sotus, sveikas, apsirengęs, apsiavęs, gyvenu jaukioje celėje, bažnyčioje tarnauju diakonu, dirbu staliumi, skaitau dvasiškai naudingas knygas ir meldžiuosi. Ko dar bereikia? Kitokio gyvenimo siekiantys, anot apaštalo Pauliaus, patirs daug sielvartų ir kančių. Juos užvaldo tokie jausmai kaip godumas, tuščiagarbiškumas, kerštas, geidulingumas. Kai jie negali pasiekti to, ko trokšta, pyksta ir nervinasi, o jei pavyksta, juos apima baimė, kad praras tai, ką nustvėrė. Dėl to jie nuolatos sielojasi ir yra kupini kartėlio. Jei jūs norite būti giedros dvasios, gyvenkite paprastai, per daug negudraukite ir viskas bus gerai. Antai senolis Ambraziejus iš Optinos sako: „Gyvenk paprastai, ir sulauksi šimto metų“.

– Vienuolyne tai suprantama, o kaip pasaulyje? – teiravausi toliau.

– Tas pats senolis Ambraziejus moko: „Galima gyventi pasaulyje, tik ne visiems ant akių, kaip liaudyje sakoma, o tyliai“.

– O jei turi nuodėmių, kaip tada? – klausiau aš.

– Dykumų tėvai pasakodavo tokią istoriją. Sykį jaunas vienuolis ateina pas seną ir klausia: „Ką daryti, tėve, kad vis į tą pačią nuodėmę puolu?“ Senolis jam atsako: „Jei jau taip nutiko, kelkis iš jos ir atgailauk“. – „O jei vėl nupulsiu?“ – „Vėl kelkis ir atgailauk“. – Jaunasis vienuolis neištvėrė nepaklausęs: „Ir kiek tai tęsis?“ – „Iki mirties“, – atsakė senolis.

Kadangi gyvename, tai ir nusidedame. Apie tai dar apaštalas Jonas rašė. Tačiau kiekvieną nuodėmę galima atgaila nuplauti. Tad nuolatinė atgaila, viena vertus, mus gelbsti nuo puikybės ir savęs aukštinimo, antra vertus, neleidžia prarasti vilties. Būtent tokia yra paslaptis, kaip išsaugoti giedrą dvasią.

kiekvieną nuodėmę galima atgaila nuplauti.

– Čia, ko gero, būtų naudinga Jėzaus malda. Juk joje nuolat maldaujama: „Viešpatie, pasigailėk!“

– Tikra tiesa, – atsakė tėvas Arkadijus. – Mes ne tik kiekvieną valandą, bet ir kiekvieną minutę nusidedame žodžiais, darbais ir mintimis – noriai įsileidžiame į savo vidų gundymus, t. y. nederamas, abejotinas, šventvagiškas ar geidulingas mintis; išnarstome jas po kaulelį ir pritariame joms, o nenusidedame tik todėl, kad nėra tinkamų aplinkybių. Čia Jėzaus malda ir įgauna savo reikšmę. Pavyzdžiui, šovė tau į galvą paika mintis arba užsiliepsnojo geismas moteriai, o gal panorai ką nors įžeisti ar net apkulti, – tuomet griebkis Jėzaus maldos: lėtai, atidžiai ir nuoširdžiai šnabždėk ar mintyse kartok: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Ir liausis tos mintys. O jei vis dėlto joms pasiduosi ir nupulsi, nenusimink, bet toliau kartok šią maldą. Tuomet tavo dvasia nurims.

Prieš mums nupuolant, Šėtonas skatina, kad Dievą prisimintume tik kaip gailestingą ir viską atleidžiantį. Jis mums įteigia, kad Viešpats žino, jog jaunas ir stiprus vyras yra linkęs į netyrumą, todėl nebūsiąs jam griežtas. Kai nusidedame, piktasis, siekdamas mus įstumti į neviltį, Viešpatį vaizduoja kaip rūstų ir nepermaldaujamą teisėją. Dėl to ne vienam pasimaišo protas, kai kurie net nusižudo.

Tas, kuris šaukiasi Viešpaties gailestingumo, visada išliks nuolankus. Kartą šventasis Antanas Didysis turėjo regėjimą – matė žemę, visą nusėtą velnio žabangais. Apimtas išgąsčio jis paklausė: „Tad kas begalės išsigelbėti?“ Ir išgirdo atsakymą: „Nuolankieji“. Todėl tokia svarbi yra nuolatinė Jėzaus malda, nors daugelis, net vienuoliai, sako: „Niekam jos nereikia! Visiškai pakanka liturginių ir vienuolinių maldų“. Tačiau mes ne visuomet esame bažnyčioje ar celėje, o pagundos visur seka paskui mus. Be to, jei giedojimas ir maldų skaitymas mus išganytų, tuomet, kaip rašė senolis Bazilijus Pojapomerulskis, giesmininkai ir skaitovai būtų švento gyvenimo pavyzdžiai, bet taip nėra. Net jei gražiai gieda ir taisyklingai skaito, pirmiausiai dėmesį sutelkia ties tuo, kaip nuo natos nenuklysti ar išraiškingai perskaityti, o ne į giesmių arba tekstų prasmę. Žinoma, pasitaiko ir pakankamai dvasingų giesmininkų ar skaitovų.

– Tėve Arkadijau, o koks gyvenimo būdas vertingesnis: aktyvus brolijoje, bendruomenėje ar vienatvėje – vienuolyno klauzūroje, dykumoje?

– Viskam savas laikas. Naujokas turi gyventi bendruomenėje, kad būtų nugludintas. Antai akmenys prie ežero ar jūros kranto būna šiurkštūs ir aštriabriauniai, o kai patenka į vandenį, pasitrynę vienas su kitu taip nusišlifuoja, kad pasidaro glotnūs kaip kiaušiniai ar kamuoliukai. Taip ir bendras gyvenimas nugludina mūsų kampuotumą bei ištiria mūsų nuolankumą, kantrybę, atlaidumą, dosnumą. Tik tuomet, kai visos šios dorybės mums pasidarys savos, galėsime veržtis į vienumą. Ir tik sulaukę maždaug penkiasdešimties metų, nes jaunesniems panašios mintys tėra įgeidis, tuštybė ir pernelyg geras manymas apie save.

Tačiau save nugludinus ir apsipratus su Jėzaus malda, ne tik galima, bet ir reikia vienumos, kad ruoštumėmės perėjimui į kitą, dvasinį pasaulį, nes kokie būsime surasti, tokie ir būsime teisiami. Kas elgiasi kaip protingosios mergaitės, kurios visada pasirengusios, su Jėzaus malda lūpose ir turi alyvos savo sielų žibintuose, tas ir pereina į kitą pasaulį pasirengęs ir kviečiamas. Todėl savo maldose ir prašome: krikščioniškos mūsų gyvenimo pabaigos, kad duotume neskausmingą, negėdingą, romų ir gerą atsakymą Paskutiniame Kristaus teisme...

Tad tokia yra Jėzaus malda. Tas, kurs ją praktikuoja, iš tiesų tampa nuolankus, paprastas, nuoširdus, maloningas. Ko dar mes galime norėti?

The post Pokalbis su vienuoliu kaip nuolatos būti giedros nuotaikos appeared first on LAIKMETIS.

46 metų vienuolis Phra Manasas šeštadienį nukeliavo į Tham Phra Sai Ngamo urvą Pitsanuloko provincijoje pamedituoti, sakė provincijos Nelaimių prevencijos ir padarinių mažinimo biuro vadovas Therayuthas Chandithawongas (Terajutas Čanditavonas).

Tailande daugelis urvų laikomi šventomis vietomis, juose įrengtos šventyklėlės.

Vienuoliui esant urve, per liūtį smarkiai pakilęs vanduo užliejo jo landą. Vyras įstrigo viduje, aukštesnėje vietoje, nurodė Therayuthas Chandithawongas.

Šis incidentas ir jo sėkminga pabaiga atgaivino prisiminimus apie panašų nutikimą 2018 metais, kai vienos mokyklos futbolo komandos 12 narių ir jų treneris išbuvo ilgiau kaip dvi savaites įstrigę kitame urve Čiang Rajaus provincijoje, taip pat esančioje šalies šiaurėje. Tąsyk per itin sudėtingą operaciją, kurioje dalyvavo karinių jūrų pajėgų narai, tarptautinė speleologų komanda ir šimtai vietinių padėjėjų, sugebėjo berniukus ir trenerį išvaduoti.

Phra Manasas kiekvieną balandį atvykdavo į Tham Phra Sai Ngamo urvą iš kitos provincijos, sakė Therayuthas Chandithawongas.

Prapliupus liūčiai ir vienuoliui ilgai negrįžus, kaimo gyventojai perspėjo vietos tarnybas.

Prie urvo buvo susirinkę šimtai gelbėtojų, įskaitant narus, medikus ir kitus specialistus.

Kai lietus liovėsi, trečiadienį ryte septyni nariai įžengė į urvą ir surado vienuolį. Jam buvo uždėta nardymo kaukė, ir vyras buvo saugiai išvestas užlieta 12 metrų ilgio landa.

The post Tailande išgelbėtas potvynio apsemtame urve įstrigęs budistų vienuolis appeared first on LAIKMETIS.