Tai dar viena priemonė, nukreipta prieš, Maskvos teigimu, liberalias Vakarų idėjas.

Žemųjų parlamento rūmų nariai per galutinį trečią svarstymą vienbalsiai pritarė įstatymo projektui. Juo uždraudžiama bet kokia vieša medžiaga, pavyzdžiui, filmai ar žiniasklaidos pranešimai, kaip nors propaguojantys „atsisakymą gimdyti“.

Tik informacijos apie vienuolystę ir celibato įžadų laikymąsi, taip pat su tuo susijusį atsisakymą turėti vaikų, skleidimas nebebus laikomas nusikaltimu.

„Nebus administraciniu nusižengimu informacijos apie vienuolystę ir vienuolinį gyvenimo būdą, celibato įžado laikymąsi ir su tuo susijusį atsisakymą turėti vaikų skleidimas ir (arba) viešų veiksmų, kuriais siekiama formuoti vienuolystės ir vienuolinio gyvenimo būdo patrauklumą, atlikimas“, - teigiama įstatymo pataisose.

Taip pat patikslinta, kad kalbama apie informaciją, kuri remiasi centralizuotų religinių organizacijų vidaus nuostatais.

Anksčiau Dūmos komitetas atsisakė padaryti išimtis vienuolystei ir žmonėms, turintiems materialinių sunkumų, įstatymo projekte dėl bevaikystės.

Kai kurie deputatai taip pat prašė įstatyme numatyti tris išimtis (jei vaikų atsisakoma dėl medicininių kontraindikacijų, religinių įsitikinimų ar materialinių sunkumų), tačiau specializuotas Dūmos komitetas jų nepalaikė.

Patriarchas Kirilas paragino iš įstatymo išbraukti informaciją apie vienuolystę. Kartu Maskvos patriarchatas palaikė patį įstatymo projektą, manydamas, kad jis leis „išvalyti informacinę erdvę nuo abortų ir destruktyvios reprodukcinės elgsenos propagandos“.

Už pažeidimus fiziniai asmenys būtų baudžiami 400 tūkst. rublių (apie 3 840 eurų) bauda, o įmonės – 5 mln. rublių (apie 50 tūkst. eurų) baudomis. Įstatyme taip pat numatyta nuostata dėl užsieniečių deportavimo. 

„Tai lemtingas įstatymas (...). Be vaikų nebus šalies. Dėl šios ideologijos žmonės nustos gimdyti vaikus“, – prieš balsavimą deputatams sakė Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas.

V. Volodinas pridūrė, kad šiuo teisės aktu siekiama „apsaugoti piliečius, visų pirma augančią kartą, nuo žiniasklaidos erdvėje skleidžiamos informacijos, kuri neigiamai veikia asmenybės vystymąsi“.

Pasak Dūmos pirmininko, taip siekiama užtikrinti, kad „naujos mūsų piliečių kartos augtų orientuotos į tradicines šeimos vertybes“.

Ekspertai pažymi, kad įstatymas turės tiesioginį poveikį žiniasklaidai, kinui ir reklamai; propaganda gali būti laikoma viskas, „kas viešai nurodo, kad susilaikymas nuo vaikų yra socialiai priimtinas elgesys“.

Teisininkai pripažįsta, kad įstatymas gali būti taikomas ir atvirai diskusijai apie gimdymo ir vaikų auginimo sunkumus, įskaitant moters pasakojimus socialiniuose tinkluose apie sunkų gimdymą ar pogimdyminę depresiją.

Įstatymo projektą dar turi patvirtinti aukštieji parlamento rūmai ir pasirašyti prezidentas Vladimiras Putinas.

The post Rusijoje uždrausta bevaikystės „propaganda“, išimtis taikoma tik vienuolystei appeared first on LAIKMETIS.

Lapkričio 9 d. apie 9.30 val. ryto Valensijoje esančiame Gilet Šventosios Dvasios vienuolyne, po įvykusio išpuolio 76 metų vienuolio būklė buvo kritinė. Kiti trys 55-95 metų amžiaus vienuoliai su sužalojimais buvo paguldyti į ligoninę. Vienas jų buvo rastas gulintis kraujo klane.

Užpuolikas įsiveržė į jų celę šaukdamas, kad nori nužudyti vienuolius. Pranešama, kad jis juos mušė lazdomis ir buteliais.

Kitas vienuolis, įspėtas triukšmo, grūmėsi su užpuoliku, kai šis bėgo iš vienuolyno. Šis vienuolis, vienas iš trijų, kurie ištrūko nenukentėję, iškvietė greitąją pagalbą.

Pirmadienį policija suėmė 46 metų įtariamąjį, vardu Chavjeras, anksčiau teistą už smurtą šeimoje. Kaip rašoma interneto svetainėje Religión Confidencial, jis buvo sulaikytas Sagunto mieste, skvoterių užimamame bute, ir yra nuolatinis kokaino vartotojas.

Provincijos pareiškime sakoma: „Pranciškonai buvo sunkiai sužaloti. Esame dėkingi už paramą ir solidarumą, kurių sulaukėme iš visos visuomenės ir Valensijos katalikų bendruomenės.

Liūdesio ir sielvarto metą patikime Viešpačiui, ieškodami pas Jį jėgų ištverti šią tragediją ir melsdamiesi, kad sunkiai sergantis mūsų brolis greitai pasveiktų.“

Jie pridūrė: „Taip pat meldžiamės už užpuoliką, kad jis suvoktų padarytą žalą ir sugebėtų ištaisyti elgesį, kuris nėra būdingas žmogaus prigimčiai.“

1404 m. įkurtas Šventosios Dvasios vienuolynas siūlo rekolekcijas. Vienas iš septynių vienuolių bendruomenės narių, br. Angelas, pandemijos metu išgarsėjo savo kulinariniais vaizdo įrašais „Youtube“ tinkle.

The post Ispanijos vienuolyne siautėjo užpuolikas, sužeisti keturi pranciškonai appeared first on LAIKMETIS.

Prie kunigų iš visos Lietuvos rugsėjo 11-ąją prisijungė ir tarnaujantieji užsienyje – Airijoje, Anglijoje, Australijoje, Estijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Vokietijoje – drauge su LVK delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ.

Ypatingas pasveikinimas buvo skirtas atvykusiam kunigui Povilui Svirskiui (Panevėžio vyskupija) – jam netrukus 100 metų, lygiai tiek, kaip ir konsekruotai Apsireiškimo koplyčiai Šiluvoje!

Šiluvoje apsilankė tėvai jėzuitai, pranciškonai, kapucinai, karmelitai, Tiberiados broliai, dominikonai, benediktinai ir kt.

Šeima arkivyskupas pavadino seserų būrį daugiau nei iš dvidešimties vienuolinių moterų kongregacijų.

Homiliją sakęs Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, LVK Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas, atkreipė dėmesį į šiandien neretai girdimus nusiskundimus, jog turime nedaug pašaukimų. Tačiau, kaip sakė ganytojas, ir Jėzaus mokinių pradžia buvo negausi – tik 12 Jėzus pasišaukė artimiau su Juo būti, Juo sekti. Ir tik vėliau mokiniams buvo duota galia skelbti Evangeliją, gydyti.

„Nuostabu, kad Dievas pasirenka tai, ką Jis nori, ko Jam reikia, ir siunčia į tarnystę nešti Gerąją Naujieną“, – kalbėjo vysk. L. Vodopjanovas.

Stenkitės būti pastebėti Jėzaus ir labiausiai rūpintis tuo, ką dėl Jo nuveikti, ką nuveikti dėl žmonių – dėl jų sielų išganymo – raginta homilijoje. Maža to – būti su Viešpačiu 24 valandas, panašiai kaip tėvai, kurie negali būti atostogose nuo savo vaikų.

„Tik Viešpats, o ne vyskupas daro kunigą gerą“, – sakė vysk. L. Vodopjanovas padėkodamas tikintiesiems už palaikymą, paprašė tolesnės ištvermingos maldos už Viešpaties vynuogyną.

The post Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM Šiluvoje: tik Viešpats, o ne vyskupas daro kunigą gerą appeared first on LAIKMETIS.

Rugsėjo 6 d. solidarumo judėjimo „Emmaus International“, vienijančio daugiau kaip 400 asociacijų narių ir siekiančio kovoti su skurdu ir benamyste visame pasaulyje, išplatintame pareiškime išsamiai aprašomi nauji įtarimai dėl Pierre'o , 1949 m. įkūrusio judėjimą, seksualinės prievartos ir netinkamo elgesio.

Ankstesniame liepos 17 d. judėjimo pranešime buvo pateikti išsamūs kaltinimai, susiję su mažiausiai septyniomis aukomis, įskaitant vieną, kuri tariamo priekabiavimo metu buvo nepilnametė. Organizacija Prancūzijoje teigė, kad pirmą kartą pranešimą iš moters, kaltinančios Pierre'ą seksualine prievarta, gavo 2023 m.

Grupė aiškina, kad užsakė konsultacinei įmonei „Groupe Egaé“ sukurti sistemą, kuri leistų kitoms numanomoms aukoms kreiptis į teismą. Nuo to laiko, pasak šios įmonės, kreipėsi dar mažiausiai 17 aukų, kurios teigė, kad „abatas Pierre'as naudojo seksualinę prievartą prieš mergaites ir moteris“.

Atsižvelgdamas į kaltinimus savo įkūrėjui, fondas, 2023 m. skyręs beveik 4 mln. eurų finansavimą judėjimui „Emmaus“, „nusprendė pakeisti savo pavadinimą ir pradėjo tvarkyti reikiamus dokumentus“, praėjusią savaitę pranešė „Emmaus International“.

Atsižvelgdamas į kaltinimus savo įkūrėjui, fondas, 2023 m. skyręs beveik 4 mln. eurų finansavimą judėjimui „Emmaus“, „nusprendė pakeisti savo pavadinimą ir pradėjo tvarkyti reikiamus dokumentus“, praėjusią savaitę pranešė „Emmaus International“.

Be fondo pavadinimo keitimo, „Emmaus France“ valdyba neeilinėje visuotinėje asamblėjoje, kuri įvyks gruodžio mėn., pateiks pasiūlymą dėl „Abbé Pierre, įkūrėjo“ pašalinimo iš fondo logotipo.

Tuo tarpu muziejus ir kultūros centras name, kuriame vienuolis gyveno Estevilyje, Prancūzijoje, „visam laikui liks uždarytas“, kol vyks diskusijos, ką su juo daryti.

Galiausiai, pasak grupės, bus sudaryta nepriklausomų ekspertų grupė, kuri „supras ir paaiškins judėjimo trūkumus, leidusius abatui Pierre'ui elgtis taip, kaip jis elgėsi daugiau nei 50 metų“.

„Mūsų judėjimas žino, ką yra skolingas abatui Pierre'ui. Jis įkvėpė mūsų organizacijas ir daugelį metų joms vadovavo. Jis buvo nenuilstantis gynėjas, sukėlęs solidarumo bangas. Jis yra istorinė asmenybė dėl savo veiksmų reikšmės gėriui“, - sakoma „Emmaus International" pareiškime.

„Dabar taip pat turime kovoti su nepriimtinomis kančiomis, kurias jis privertė patirti kitus. Privalome priimti sprendimus: pirmiausia iš pagarbos aukoms, kurios prabilo; taip pat Emauso judėjimo savanoriams, darbuotojams ir bendražygiams, taip pat jo rėmėjams ir aukotojams. Jų kasdienis darbas judėjimui, kuris yra neįkainojamas ir būtinas, būtų giliai suteptas, jei niekas nepasikeistų.“

Išsamioje „Groupe Egaé“ rugsėjo 4 d. ataskaitoje išsamiai aprašomi įtarimai dėl Pierre'o prievartinio prisilietimo, išprievartavimo, seksualinių pastabų ir kitokio seksualinio bendravimo su suaugusiomis moterimis ir vaikais. Pilnoje ataskaitoje pateikiami atviri prievartos aprašymai. Gauti kaltinimai „buvo pateikti nuo 1950-ųjų iki 2000-ųjų pradžios“.

Dauguma įtariamų incidentų įvyko Prancūzijoje, taip pat JAV, Belgijoje, Šveicarijoje ir Maroke. Grupė taip pat gavo anoniminių nukentėjusiųjų, su kuriais negalėjo susisiekti ir gauti papildomos informacijos, pranešimų apie kitus įtariamus piktnaudžiavimo atvejus.

Keletas aukų „Groupe Egaé'“ teigė, kad „apie kai kuriuos iš šių veiksmų tikriausiai buvo informuoti artimo abato Pierre'o rato nariai“.

„Šiandien dar kartą patvirtiname, kad visapusiškai remiame aukas. Mes giriame jų drąsą ir dėkojame už pasitikėjimą. Mes tikime jomis ir esame su jomis“, - sakoma „Emmaus International" pareiškime.

Liepos mėn. grupės „Groupe Egaé“ įsteigtos pasitikėjimo linijos el. pašto ir telefono numeriai bus aktyvūs ir prieinami iki 2024 m. pabaigos, aiškino „Emmaus“. Visiems nukentėjusiesiems bus pasiūlytas psichologo, besispecializuojančio psichologinių traumų srityje, užsiėmimai, o „norintys pasikalbėti su Emauso judėjimo lyderiais bus laukiami“.

The post Fondas, remiantis garsų Prancūzijos katalikų judėjimą, dėl kaltinimų piktnaudžiavimu jo įkūrėjui keičia vardą appeared first on LAIKMETIS.

Rugpjūčio 6 d. yra Viešpaties Atsimainymo liturginė šventė. Šią dieną 1945 m. perkeistą Dievo veidą, atsispindintį Jo vaikuose, subjaurojo pražūtingas atominės bombos sprogimas virš Hirošimos, nusinešęs apie 140 000 vyrų, moterų ir vaikų gyvybių.

Nepaisant to, tarp nuniokojimo būta stebuklų. Maždaug už 4,5 km nuo sprogimo epicentro išliko Nagatsuki jėzuitų vienuolynas, kuriame buvo įsikūręs noviciatas. Jame gyvenę broliai įėjo į istoriją kaip "Hirošimos aštuonetas".
Jie išgyveno sprogimą, kuris iš karto pražudė 86 % žmonių aštuonių kvartalų spinduliu. Nors kai kurie broliai sulaukė garbaus amžiaus, daugelis jų patyrė radiacijos poveikį ir turėjo įvairių sveikatos sutrikimų

Vienam iš aštuonių brolių, tėvui Hubertui Šiferiui, 1945 m. rugpjūčio 6 d. sukako 30 metų. Jis šventė Mišias Viešpaties Atsimainymo garbei ir kaip tik sėdėjo prie pusryčių stalo, kai, jo dažnai cituojamais žodžiais tariant, "staiga baisus sprogimas vienu griausmingu trenksmu perskrodė orą. Nematoma jėga pakėlė mane nuo kėdės, išmetė į orą, sukrėtė, trenkė, suvirpino kaip lapą rudeninio vėjo gūsyje".

1945 m. rugpjūčio 9 d. buvo numesta dar viena atominė bomba - šį kartą ant Nagasakio, miesto, vadinamo Japonijos katalikų sostine, nes jame gyveno beveik du trečdaliai Japonijos katalikų. Nagasakis buvo nuniokotas. Tačiau šventojo Maksimilijono Kolbės pastatytas pranciškonų vienuolynas liko stovėti.

Lenkų šventasis, per tą patį karą nukankintas Aušvico koncentracijos stovykloje, nusprendė pastatyti vienuolyną vietoje, kurią daugelis laikė nesėkminga, nes ji buvo toli nuo miesto centro. Nepaisydamas šios kritikos, Maksimilijonas primygtinai reikalavo žemės sklypo už kalno.

Iš tikrųjų būtent šis kalnas apsaugojo vienuolyną, kai atominė bomba sugriovė miestą ir pražudė apie 70 000 žmonių.

The post Per Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą dvi bažnyčios liko nepaliestos appeared first on LAIKMETIS.

2007 m. miręs 94 m. kapucinas vienuolis A. Pierre'as (Henri Antoine’as Groués) Prancūzijos visuomenėje – ikoninė figūra. Antrojo pasaulinio karo ir rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas, pokario laikotarpiu – aktyvus politikas ir parlamento deputatas, nuo penktojo dešimtmečio ėmėsi vargšų užtarėjo vaidmens per Emauso judėjimą, kurį 1949 m. pradėjo kaip tarnystę silpnesniems ir nepasiturintiems.

Kapucinas šešiolika kartų buvo išrinktas „Mėgstamiausia prancūzų asmenybe“. Dabar skelbiamose ataskaitose kalbama apie disonansą tarp A. Pierre'o įvaizdžio, teisingumo bei lygybės troškimo ir jo elgesio su moterimis.

Emauso judėjimas, gavęs vienos moters pranešimą apie seksualinę prievartą, pradėjo vidinį tyrimą, o vėliau pasamdė kovos su moterų diskriminavimu ir seksualinio smurto prevencijos ekspertų grupę Egaé, kad išklausytų identifikuotas aukas ir suteiktų Emauso judėjimo lyderiams reikalingos informacijos, kad galėtų nuspręsti, kokių veiksmų imtis.

Per du mėnesius, nuo balandžio iki birželio, buvo apklausta dvylika žmonių ir surinkta keturiolika parodymų. Antradienį, liepos 16 d., paskelbtoje ataskaitos santraukoje nurodoma, kad mažiausiai septynios moterys nukentėjo nuo A. Pierre'o elgesio, kurį ataskaitos autoriai prilygina seksualinei prievartai arba seksualinio priekabiavimo veiksmais. Ataskaitos duomenimis, A. Pierre'as įvykdė minėtus nusikaltimus keturių dešimtmečių laikotarpiu, nuo 1970 iki 2005 m., pastaraisiais metais buvo likę dveji metai iki mirties.

Nustatyta, kad dauguma aukų, tarp kurių viena nepilnametė, pranešusių apie nepageidaujamą kontaktą ar seksualinį priekabiavimą, buvo Emauso judėjimo įdarbintos moterys ar su judėjimu bendradarbiavusios savanorės. Beje, atskaitose atskleista, kad apie A. Pierre'o nederamą elgesį buvo žinoma. Remiantis surinktais liudijimais, visa pirmoji judėjimo narių karta žinojo, kad A. Pierre'as „paslysta“ ir kad moterys buvo įspėjamos, jog būtų atsargios.

Pasak ataskaitą parengusios grupės Egaé atstovų, „laikas, praėjęs nuo minimų faktų, ir kaltinamojo mirtis prieš septyniolika metų apsunkina galimybę išsamiai ištirti kaltinimus“.

Emauso judėjimas atsiribojo nuo „nepriimtinų veiksmų, kuriuos padarė asmuo, vaidinęs svarbų vaidmenį judėjimo istorijoje“, dalijasi judėjimo narių ir rėmėjų skausmu ir pykčiu, taip pat jų pasiryžimu ir toliau kiekvieną dieną dirbti kuriant teisingesnį ir vieningesnį pasaulį.

Prancūzijos vyskupų konferencija pranešime spaudai pareiškė aukoms atjautą, išsakė gėdą dėl dvasininko veiksmų.

Prancūzijos vyskupų konferencija liūdi sužinojusi apie surinktus liudijimus dėl A. Pierre'o įvykdytų seksualinių išpuolių prieš moteris, tarnavusias Emauso judėjime, patikino, kad giliai užjaučia aukas ir jaučia gėdą, kad tokius veiksmus galėjo padaryti kunigas, ir pakartoja pasiryžimą daryti viską, kad Bažnyčia taptų saugiais namais, pažymėjo komunikate Prancūzijos episkopatas.

The post Prancūzijos kapucinų vienuolis A. Pierre'as po mirties apkaltintas seksualine prievarta appeared first on LAIKMETIS.

Mes, Palendrių Šventojo Benedikto vienuoliai, kasmet turime dvi didžiąsias iškylas, kuomet visa bendruomenė išvyksta aplankyti vieną kitą žymesnę Lietuvos vietovę ir sykiu, jei tik pavyksta suderinti, kokią nors pašvęstojo gyvenimo bendruomenę.

Tiesą sakant, tokią iškylą turime tik vieną metuose, kadangi antroji visuomet turi tą pačią programą – brolišką pikniką prie ežero. Šįmet mes nusprendėme aplankyti mūsų vienuolyno oblato Petro Janšausko sodybą bei joje įkurtus maldos namus Saugų kaime Šilutės rajone. Mūsų bičiulis Petras jau ne sykį mus ragino ir kvietė jį aplankyti, ir štai šių metų gegužės 21 dieną jam išsipildė Šventojo Rašto žodžiai: „Prašykite, ir gausite“.

Atvykusius mus šiltai pasitiko Petras su šeima bei keliais savo draugais, kurie drauge su juo meldžiasi šiuose namuose, kartu skaito ir aptarinėja Šventąjį Raštą. Pats Petras, nemaža laiko praleidęs nuodėmės ir nusikaltimo klystkeliuose, vieną gražią dieną Dievo malonės paliestas, dabar daug laiko skiria padėti vargšams bei atstumtiesiems ir savo gyvenimu liudija Dievo malonės stebuklą.

Jis mums papasakojo, kaip atsirado tie maldos namai. Nors kaip pastatas jie jau stovėjo anksčiau ir į juos ateidavo Petras ir kiti žmonės pasimelsti, tačiau nebus klaidos manyti, kad naujas etapas ar atgimimas prasideda tada, kai Dievas ypatingu būdu apsilanko ir patraukia prie savęs.

Taigi maldos namų atsiradimo data galima būtų laikyti 2019 metų gegužės 13 dieną, kada Petrui tos pačios dienos bėgyje paskambino trys tarp savęs nesusitarę asmenys ir ėmė jam kalbėti apie koplyčią bei pareiškė ketinimą atsiųsti jam liturginius drabužius, kryžių, Mergelės Marijos statulą bei tabernakulį. Petras paliudijo, kad visi tie pokalbiai apie koplyčią jam pasirodė svaičiojimai, todėl iš pradžių jis bandė ginti šalin tokias mintis, tačiau, jeigu iniciatyva kyla iš paties Dievo, tuomet Dievas praeis net per uždarytas iš baimės duris. Taigi dar tos pačios dienos vakare Petras savo širdyje ištarė Dievui: „Tebūnie Tavo valia“.

Po to kai pritarė koplytėlės įrengimui, Petras suko galvą, kokiam šventajam ją dedikuoti. Tačiau ir čia Dievo Apvaizda slėpiningai veikė ir atvedė prie Švč. Mergelės Marijos. Iš visų Jos titulų ir vardų, minimų Jos litanijoje, iškart išsiskyrė vienas – Paslaptingoji Rožė. Taip ir atsirado maldos namai „Paslaptingoji Rožė“.

Galima pasvarstyti, kaip labai tinka šis vardas. Abu žodžiai turi turtingą turinį. Pirmiausia, „paslaptingoji“. Arba „slėpiningoji“, lotyniškai – mystica. Tai paties Dievo veikimo būdas: jis kartu paslaptingas, o, kita vertus, ir regimas, tačiau ne retai išlieka mįslingas, gluminantis. Jau paties mus priėmusio į svečius Petro gyvenimo istorijoje yra apčiuopiamas paslaptingas Dievo veikimas, vedimas, o sykiu ir nepelnyta ir visus lūkesčius pranokstanti malonė. Jo bei panašių į jį žmonių gyvenimą ir atsivertimą galima būtų palyginti su muitininko Mato pašaukimu, apie kurį sužinome Evangelijoje (žr., Lk 5, 27s). Ta diena, kada muitininkas Matas sėdėjo muitinėje ir pro šalį praėjęs Jėzus jam ištarė: „Sek paskui mane“, nesiskyrė nuo kitų. Ir negana to, kad Jėzus tą dieną apsilankė Mato namuose – nes vien tik šis apsilankymas yra nepaprasta malonė – bet dar priedo padarė jį savo mokiniu ir evangelistu, t. y. Gerosios Naujienos skelbėju.

Toks susitikimas su Jėzumi ir iš to gimstanti misija savo gyvenimu liudyti šio susitikimo džiaugsmą, t. y. Gerąją Naujieną, nutiko ne tik muitininko Mato gyvenime, bet ir Petro, o kartu ir kitų, kurių širdis pakankamai atvira, kad išgirstų tylų Dievo kvietimą. Paslaptingas susitikimas su Jėzumi nutinka ir tiems, kurie atsitiktinai ar planuotai užklysta į šiuos maldos namus „Paslaptingoji Rožė“. Anot Petro, pas jį apsilanko įvairaus plauko žmonių: varguolių, baikerių, verslininkų, nusikaltėlių ir net vienuolių.

Išties šie maldos namai paslaptingi dar ir tuo, kad jie nepastatyti ant aukšto kalno, kad būtų iš toli matomi. Šalia jų neiškyla dangų siekianti statula, kaip Kristaus Atpirkėjo Rio de Žaneire. Nieko panašaus nėra, tie maldos namai labai paprasti ir kuklūs. Važiuotum pro šalį ir pravažiuotum, net nepagalvojęs, kad čia yra vieta, kur susirenka žmonės pasimelsti arba tiesiog sustoti kelioms akimirkoms.

Ir vis dėlto tokius maldos namus galima būtų sugretinti su tuo Nazareto nameliu, kuriame gyveno Šventoji Šeima. Be jokios abejonės tas namelis, kuriame gyveno Juozapas, Marija ir Jėzus, nesiskyrė nuo kaimynų ūkių, tad tikriausiai retas kaimynas nujautė, šalia kokių dangiškų slėpinių ir malonės šaltinio jis gyvena. Mat jeigu jie būtų žinoję, būtų dažniau į tuos namus užsukę ir paprašę gyvojo vandens atsigerti arba išgirsti gyvenimo žodį. Nežiūrint to, ar žmonės žinojo ar ne, kokie slėpiniai dedasi jų kaimynystėje, tas Nazareto namelis skleidė dieviškosios malonės kvapsnį ir vykdė žmonijos atnaujinimo darbą.

Tad jeigu šie maldos namai „Paslaptingoji Rožė“ aiškiai nekrinta į akis, kaip tuomet ten apsilanko žmonės? Kuomet Dievas pasirenka kokią nors vietą savo ypatingam buvimui ar apsireiškimui, jis pats patraukia ten žmones. Taip nutiko su piemenimis Betliejuje kai gimė Kristus. Dievas pakvietė žmones į tą vietą per angelus, arba per paslaptingąją žvaigždę trijų išminčių atveju. Taip ir dabar: žmonės apsilanko šiuose maldos namuose užklydę „atsitiktinai“, arba sužinoję per angelą, t. y. iš kito žmogaus, kuris čia jau lankėsi ir savo ruožtu pasidalino su kitais.

Koks apsilankymo „Paslaptingoji Rožė“ maldos namuose vaisius mums, vienuoliams? Čia nuolankumo dėlei reikia prisiminti senovės vienuolių pasakojimą. Kartą, abai Antanui besimeldžiant savo celėje, jį pasiekė balsas, kuris sakė: „Antanai, tu vis dar nepasiekei saiko to odininko, kuris gyvena Aleksandrijoje“. Taigi senolis pakilo anksti ryte, pasiėmė palmės lazdą ir nuėjo pas jį. Įėjęs vidun pasveikino žmogų, atsisėdo su juo ir jam sako: „Broli, pasakyk man apie savo darbus“. Tas atsakė: „Aš nežinau, aba, kad būčiau kažką gero padaręs, išskyrus tik šitai: kai atsikeliu anksti ryte ir sėduosi prie savo rankų darbo, sau sakau, kad visas šis miestas nuo mažiausio iki didžiausio, pateks į Karalystę dėlei jų teisumo darbų, tik aš vienas už savo nuodėmes paveldėsiu bausmę. O vakare prieš užmigdamas ir vėl sakau tuos pačius žodžius“. Tai išklausęs senolis tarė: „Iš tiesų, kaip geras auksakalys ramiai begyvendamas savo namuose tu paveldėjai Karalystę. O kas liečia mane, vis dar neturintį nuovokos, visą savo laiką gyvenantis dykumoje, tavęs dar nepasivijau“.

Išties jau daug metų vilkinčiam vienuolišką drabužį ir gyvenančiam vienuolyne gali atsėlinti savimi pasitenkinimo mintis, neva mano maldos šį tą reiškia ir kad esu arčiau Dievo. Kokia vis dėlto iliuzija taip manyti! Apsilankęs tokiuose maldos namuose kaip „Paslaptingoji Rožė“, pabendravęs su paprastais nuoširdžiais žmonėmis, kurie kaip ir visi paženklinti silpnumo, sužavėtas jų vaikiško santykio su Dievu, drauge su psalmininku Dievui pripažįsti: „Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę … “ (Ps 8, 3)

Taigi metinė iškyla tikrai nusisekė, nes grįžome namo visokeriopai sustiprinti.

The post Įvyko kasmetė Palendrių Šv. Benedikto brolių išvyka appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje – šaknys ir Orvidų trauka

Į vienuolyno refektorių rinkosi V. Orvidą pažinoję žmonės, menininkai, vienuoliai, o jų centre – garsus ukrainiečių režisierius, operatorius, scenaristas Oleksandras Dirdovskij (Oleksandr Dirdovskyi), sukūręs daugiau kaip 45 filmus, laimėjęs ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą. Į Kretingą jis atvežė kelis Viliui skirtus savo filmus ar jų fragmentus: „Allusion“ – 2007 m., „Vilius Gabrielius. VII sąsiuvinys“ – 1992 m., „Orvidų sodybos medinės skulptūros. Aware“ – 2023 m.

Menininkas tvirtino, kad abu su žmona Larisa Dirdovska, kuri taip pat dalyvavo atminimo vakare, jau 31-erius metus domisi V. Orvido kūryba. 1990 m. jis gyveno Orvidų sodyboje, o 1992-aisiais, praėjus vos dviem mėnesiams po jo mirties, kūrė ten pirmąjį filmą „Vilius Gabrielius“, vėliau – dar kelis filmus. Prasidėjus karui Ukrainoje, pasitraukė iš Kijevo ir apsistojo Vilniuje. Jis tvirtino, kad jo šaknys – Lietuvoje, todėl ši šalis jam ypatinga: ne vien dėl protėvių, bet ir todėl, kad čia gyveno genialus kūrėjas Vilius Orvidas.

Režisierius prisiminė, kaip pirmąsyk su grupe Ukrainos bohemos atstovų atkako į Orvidų sodybą Gargždelėje – ši tuomet jam priminė rojų žemėje: „Fantastinė vieta, laisvesnės vietos tuo metu neįmanoma buvo rasti. Vienas vienuolis tuomet pasakė: jeigu dabar gyventų Jėzus, jis gyventų būtent šioje sodyboje.“

Sodyba – tarsi Nojaus laivas

Po V. Orvido mirties, O. Dirdovskij dar kelissyk atvyko į Lietuvą, suko filmus apie Viliaus gyvenimą ir kūrybą. Apie paskutinį jo buvimo žemėje laiką prieš kamerą dalinosi bičiuliai ir liudininkai. Parodžiau ir kitokią sodybos pusę, tai nepatiko Viliaus artimiesiems, paveldėjusiems sodybą. Todėl, režisierius atviravo, Gargždelėje jis tapęs „persona non grata“, į sodybą filmuoti patekdavęs kone partizaniniu būdu, o sykį – persirengęs moterimi.

Labai apmaudu, sakė jis, kad kaskart atvykus, jis pamato, kaip nuo laiko nyksta medinės Viliaus skulptūros, kurias su džiaugsmu priimtų bet kuris muziejus.

Kuo gi filmų kūrėją Oleksandrą taip traukė ši vieta? „Įsižiūrėję į sodybos kūrinius, jaučiame tiesos paprastumą, amžinumą laikinume, lacrime rerum (lotyniškai – verkiančius daiktus). Besilankant sodyboje, pavergia netobulas grožis, o kartu – ir nerimas, kad mes, Viliaus pasekėjai, nepajėgiame išsaugoti daugelio skulptūrų, prislopintas jų gelmių grožis – jau beišeinąs į nebūtį.

Filmuojant ir apima graudulys – išgyvename ir savo vienatvę tarsi bendrą žmogaus ir skulptūros likimą. Tėvo ir sūnaus Orvidų, jo bičiulių sukurtą trikampę erdvę – tokia buvo unikalios sodybos forma, pokyčius, praregėjimus drįstame vadinti lietuviškuoju Aware (Žinančiuoju). Ši sodyba mums visiems tarsi Nojaus laivas, apie kurį paskutiniame savo interviu ir kalbėjo Vilius Orvidas“, – tokiomis įžvalgomis dalijosi režisierius.

Įkvėpė pienių pūkai

O. Dirdovskij žavi ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Antano Mončio darbai, – jis rado gilių filosofinių šių lietuvių kūrėjų sąsajų būtent su V. Orvido kūryba. Būtent Kretingoje parodytame jo filme „Allusion“ („Aliuzijos“) ir persipina genialiojo Čiurlionio paveikslų bei Orvido skulptūrų meninės idėjos ir filosofinės gijos.

„Čiurlionis – toks didis, kad niekad net nedrįsau kurti filmą apie jo kūrybą. Bet viskas įvyksta netikėtai – toks yra paties Kūrėjo sumanymas: apsilankęs Čiurlionio muziejuje Kaune, atvykau į Gargždelę. Paėmiau kamerą, bet negaliu filmuoti – toks jaudulys dėl to, ką pamačiau. Ir staiga – išeidamas iš sodybos pamatau skraidančius pienių pūkus ir man kilo asociacija su Čiurlionio paveikslu „Tyla“. Vėliau mano filmą pamatęs Vytautas Lansbergis pasakojo šio paveikslo gimimo istoriją: kai pas Čiurlionį apsilankė keli užsieniečiai dailininkai, žinojo, kad jis yra keistuolis. Ir staiga Čiurlionis – klūpt ant kelių, šie galvojo – išprotėjo. O jis jiems iš po kojų ištraukia pastelės gabaliuką – brangiai kainavę dažai buvo besibaigią, tad jis labai nudžiugo aptikęs tą gabalėlį. Juo jis ir nutapė tuos savo garsiuosius pienių pūkus“, – dalijosi menininkas.

Mąstytojo įtaka Viliui

Kita renginio dalis skirta garsaus žemaičių disidento, pedagogo, mąstytojo šviesaus atminimo Justino Mikučio 102-osioms gimimo metinėms paminėti. Būtent jo ir buvo ištarta frazė apie V. Orvido kurto meno „taiklų nepataikymą“. Todėl, patikino šio renginio organizatorius muzikos atlikėjas Giedrius Šarka, ir buvo susieti šių dviejų iškilių žmonių gyvenimai, jiedu abu žemaičiai: vienas jų – iš Gargždelės, kitas kilęs nuo Šateikių Plungės rajone.

G. Šarka pasakojo, kad J. Mikutis suvokė meną kaip labai švarų procesą, skatindavo menininkus atsiduoti Dievui, netrukdyti Jam veikti per save. Menininkas gyvena savo gyvenimą ir nesisavina savų kūrinių, leisdamas Kūrėjui veikti jame ir per jį. Jis pastebėjo, kad kaskart, apsilankęs pas J. Mikutį, Vilius sugrįždavo vis kitoks ir akmenį tašydavo, medį skaptuodavo gerokai tobuliau. Ir mintis vis giliau kreipė į Dievą.

„Prisimenu, sykį abu su Viliumi statėme Dievo Motinos skulptūrą, sudėjome armatūrą, pamatus, užkėlėme skulptūrą. Apsidžiaugiau, atrodė, laižysime šią skulptūrą akimis – regis, kad ji jau 50 metų čia stovi, taip tiko toji erdvė. O Vilius ėjo ir nuėjo. Jis padarė tai, ką sumanė Kūrėjas, savęs nesureikšmindamas, jis tik atsidavė kūrybiniam aktui“, – pasakojo G. Šarka, pasidžiaugęs kūrybine bendryste su V. Orvidu.

Justinui Mikučiui dedikavo performansą

Neformalioje aplinkoje G. Šarka pasidalijo ir išgirstais šviesuolio, šalies menininkų pamėgto keistuolio, vadinamo jų talismanu, J. Mikučio gyvenimo faktais. J. Mikutis, kaimo vaikas, augęs nepasiturinčioje šeimoje, taip siekęs mokslo, kad, įstojęs į Kretingos pranciškonų gimnaziją, dažnai miegodavęs geležinkelio stotyje. Jis buvo bendraklasis su pasaulinio garso menininku Antanu Mončiu.

Buvęs pedagogas, savamokslis mąstytojas ir filosofas, Lietuvos laisvės armijos kovotojas J. Mikutis tapo neprisitaikėliškos kultūros simboliu, turėjusiu įtakos kelioms menininkų kartoms. Jis bendravo su rusų disidentais, poetu Borisu Pasternaku, įkvėpė Andrejų Sacharovą kovoti už žmogaus teises – šiedviem buvo paskirtos Nobelio premijos.

J. Mikutis kalintas griežto režimo Uchtos ir Vorkutos kalėjimuose. Sykį keturi kaliniai bandė bėgti: kareiviai 3 jų nušovė, o Justiną užpjudė šunimis – gabalais buvo išdraskyti jo sėdmenys.

„Pamaniau, kad niekas geriau už mano bendrapavardį klaipėdietį neformalųjį menininką Beną Šarką nesukurs J. Mikučiui skirto performanso. Pasiūliau, ir jis sutiko, sakė, tam pritaikysiąs savo kūrinį „Skylės ir dulkės“. Ką žiūrovas atsineš į šį renginį, tą ir turėsime“, – apie itin drąsų,

J. Mikučio asmenybę atspindinčių simbolių kupiną B. Šarkos performansą, parodytą Kretingos rajono kultūros centre, kalbėjo atminimo vakaro organizatorius G. Šarka.

Abu susiejo dvasinės paieškos Kretingos bažnyčios galerijoje ta pačia proga dar buvo surengta ir O. Dirdovskij nuotraukų paroda „Dar viena akimirka“, kurią jis paįvairino atgabenęs ir lietuvių tautodailės kūrėjo medžio skulptoriaus V. Orvido bičiulio Modesto Grigaliūno įspūdingų darbų parodą – išskobtuose medžio štrichuose tarsi įžvelgiamos kūrėjo minčių gelmės, išvedamos jų filosofinės paralelės.

M. Grigaliūnas gerai pažinojo V. Orvidą ir padėjo jam įrengti išgarsėjusią sodybą Gargždelėje. Kaip teigiama parodos anotacijoje, savo valią jis grūdino, vidines jėgas stiprino klajodamas pėsčiomis po stačiatikių vienuolynus, dvasinius centrus Vidurinėje Azijoje, vėliau dvasines patirtis grynino trampistų vienuolyne „Latrum“ Šventojoje Žemėje. Šiuo metu gyvena sodyboje netoli Druskininkų, kuria medžio skulptūras ir rašo pamąstymus, kaip kasdienybėje atrandamas ryšys su Dievu.

The post Kretingoje surengtas atminimo vakaras, skirtas Viliui Orvidui appeared first on LAIKMETIS.

Iš pradžių sekiau Jėzumi per protestantizmą. Tačiau nusprendžiau vykti į rekolekcijas vienuolyne. Tai buvo katalikų vienuolynas. Protestantai katalikus laiko stabmeldžiais. Pasakiau sau, kad nesileisiu jų suvedžiojama! Ten būdama išgirdau balsą, kurį buvau girdėjusi anksčiau. Jis man sakė: „Kas tu tokia, kad teisi mano Bažnyčią? Šios moterys yra čia savo noru ir garbina mane. Tai dangaus žemėje nuojauta“.
 
Supratau, kad Kristaus Bažnyčia yra čia. Nepriėmiau visko iš karto, buvo vargo. Perėjau priėmimo kovą. Buvo toks vienas, kuris nenorėjo, kad ten eičiau, ir tai buvo velnias.

Kuo skyrėsi Dievo balsas nuo anksčiau tavyje gyvenusių dvasių balso?
 
Velnio balsas visada labai šnabždus, švelnus, kaip medus. Jis vis tik pagiežingas ir ieško visko, kas tave iškeltų į priekį. Jis pažadina jūsų slapčiausias svajones ir traukia jus link to, ko trokštate. Skirtingai nuo dvasių, kurias anksčiau kviesdavau, Dievo balsas kalbėjo tiesiai ir tiesą, jautėsi sunkumas, bet jaučiausi laisva juo sekti ar ne. Nepaisant didelio jo autoriteto, jaučiau didelę laisvę.

Kaip pateisinote savo atsivertimą buvusiems klientams? Ir kaip jaučiatės dėl to, kaip jie Jus mato dabar, kai esate katalikė?
 
Nesiekiau pasiteisinti. Tiesiog išreiškiau laimę, kurią jaučiau. Daug meldžiausi, kad mano atsivertimas pasitarnautų nušviesti tiesą apie praktikas, kurias anksčiau vykdžiau. Pradėjau kalbėti apie tai, ką patyriau per savo liudijimus. Kai užsiiminėjau joga ir mediumizmu, buvau daug labiau garbinama nei šiandien. Tačiau Kristaus meilė ir tai, ką gavau, yra daug stipresnė ir gražesnė. Ir man reikia tuo dalytis.
 
Ką pasakysite savo dukrai, kad ji nepakliūtų į tuos pačius spąstus kaip jūs ir sektų Kristumi?
 
Pirmiausia pasakyčiau ačiū. Nes būtent ji mane sugrąžino į tikrąjį gyvenimą. Tada pasakysiu jai, kad magija yra žavus, intriguojantis pasaulis, kaip ir šlovė bei garbė. Jis gali būti nepaprastai viliojantis. Bet pasakysiu, kad saugotųsi, nes visa tai bus iliuzija. Kaip ir bet kuris narkotikas, ši iliuzija gali nuvesti į pragarą. Pasakysiu jai, kad visada prisimintų savo krikšto tikėjimą, kad Kristus nuves ją į laimės kelią. Tačiau kelias į laimę nėra tas, kuris parduodamas nuostabiame dvasingume. Kelias į laimę yra status.
 
Šaltinis: L'1visible n° 149, 2024 m. sausis-kovas, Antoine Lemaire Calameo.com

Iš pranc. k. vertė diak. Lukas Skroblas. Suprantantys prancūzų kalbą, gali gyvai klausyti jos minčių apie Reiki krikščioniško tikėjimo šviesoje. 

The post Buvusi Reiki meistrė dalinasi, kad Velnio balsas visada švelnus kaip medus appeared first on LAIKMETIS.

Darbams tikisi geradarių paramos

Šventoriaus stacijų – koplytėlių ir keturiolikos 173x92 cm dydžio paveikslų jose – atkūrimo darbai vyksta etapais, kai kuriuos jų Kultūros paveldo departamento (KPD) specialistai sugretina su Jurgio Pabrėžos koplyčios senosiose parapinėse kapinėse restauravimo darbais. Tačiau, skirtingai nuo Jurgio Pabrėžos koplyčios restauravimo, kuriais rūpinasi Kretingos rajono savivaldybė išvien su KPD, bažnyčios paveldas nėra tarp KPD prioritetinių darbų, todėl jais tenka rūpintis parapijai.

Lėšų stacijų atkūrimo darbų startui užpernai parapijos klebonas Saulius Paulius Bytautas kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, – buvo skirta 10 tūkst. eur techniniams dokumentams parengti. Realiems restauracijos darbams lėšų tikimasi gauti iš pavienių geradarių. Konkretus lėšų poreikis, klebono žodžiais, bus žinomas po tyrimų parengus bendrą koplytėlių ir paveikslų jose atkūrimo projektą. „Skaičiuojame, kad sakyklai atkurti reikės apie 200 tūkst. eur, ne mažiau, ko gero, kainuos ir stacijos“, – mano S. P. Bytautas.

Iš keturiolikos šventoriuje pastatytų Kryžiaus kelio koplytėlių jau anksčiau buvo išimti paveikslai, juos palaipsniui restauratoriai išsiveža į dirbtuves atkurti: šis darbas yra patikėtas restauratorės Linos Katinaitės komandai, turinčiai Kretingos bažnyčios meno vertybių bažnyčioje restauravimo patirties. Išvežti atkurti pirmieji trys paveikslai, kiti saugomi Kretingos pranciškonų vienuolyne.

Tyrimai parodė: dirbo kelios meistrų kartos

Klebono S. P. Bytauto žodžiais, paveldosaugininkų reikalavimai, restauruojant bažnyčios paveldą, yra labai griežti, ko anksčiau nebuvę: prieš išvežant stacijas į dirbtuves, reikėjo atlikti net keleriopus – menotyrinius, polichrominius, fotogrametrinius, cheminius ir fizikinius – tyrimus.

„Atvyksta vieni specialistai tirti koplyčias kaip visumą, po to kiti – paveikslus, atlikdami vis kitokius tyrimus. Prieš kelias dienas iš KPD atvykę specialistai dirbo labai įdomiai: ultravioletiniais spinduliais tamsoje apšvietė paveikslus, taip jie pamato skirtingus dažų sluoksnius, nustato, kiek sykių anksčiau jie buvo atkurti. Nustatytos darbų datos – 1858 m. ir 1919 m., matosi, kad darbus atliko skirtingi meistrai. Specialiai paveikslus fotografavo tamsoje, po to aprašys ir teiks rezultatus restauratoriams, kad šie galėtų pradėti darbus“, – kalbėjo klebonas.

„Paveldosaugos specialistams užkliuvo koplyčių langų forma. Su projektuotojais sumanėme, kad stiklas būtų vientisas, geriau matytųsi paveikslai. Tačiau paveldosaugininkai įžvelgė, kad langai buvę kitokie, prašo dokumentinių įrodymų. Su muziejininkais Jolanta Klietkute ir Juliumi Kanarsku ieškojome aprašų archyvuose. Nuo 1962 m. nuotraukose matosi tokie langai, kaip buvo ligi šiol – skirtingos konfigūracijos, o tarpukario nuotraukose matosi netgi langinės, nes anksčiau Kryžiaus kelio stočių paveikslai tik per procesijas būdavo išnešami, o po to grąžinami saugoti į šventoriaus koplyčią“, – pasakojo S. P. Bytautas.

Įrengė Koliziejaus pavyzdžiu

Nėra išlikę tikslių žinių, kada Kretingos bažnyčios šventoriuje buvo įrengtos Kryžiaus kelio koplytėlės, tačiau žinant, kad vienuoliai pranciškonai visais laikais rūpinosi Kryžiaus kelio pamaldumo praktika, tikėtina, kad jos buvo pastatytos Pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu.

Kretingos šventoriaus Kryžiaus kelio prototipas galėjo būti Romos Koliziejuje įrengtas 14 stočių Kristaus kančios kelias. Pranciškonų vienuolyno kronikoje užsimenama, kad šventoriaus Kryžiaus kelio koplytėlės 1763 m. buvo restauruotos, taip pat paminėta ir apie 1732 m. šventoriaus viduryje pastatyta koplyčia, skirta Kryžiaus kelio stočių paveikslams saugoti, nes stacijų paveikslai koplytėlėse būdavo pastatomi tik per apeigas.

Yra išlikusių žinių, kad Kretingos šventoriaus koplytėlių paveikslai iki XI stoties nutapyti pagal Johanno Christiano Leopoldo (1699–1755) raižinių ciklo ikonografinį pavyzdį. Dabartinius Kristaus kelio stočių paveikslus 1919 m. aliejumi ant skardos arba drobės nutapė dail. A. Klimanskis. Tikėtina, jis nukopijavo ar užtapė prieš tai koplytėlėse buvusius baroko stiliaus paveikslus.

Koplytėlės mūrinės, akmens-plytų mūro pamatu, turi baroko architektūros bruožų. Tarpukariu koplytėlių stogai buvo apskardinti angliška skarda. Kelios arčiau parapijos namų esančios koplytėlės buvo restauruotos 1980–1988 m. tuometinio klebono Bronislovo Burneikio rūpesčiu.

2002 m., pranciškonų atėjimo į Kretingą 400 metų jubiliejui, koplytėlės remontuotos vietinių meistrų, numušus senąjį cementinį tinką, pro kurį mūras nekvėpavo, buvo naujai apmūrytos, nubalintos, atnaujinti pamatai. Skardinius stogus pagal senus brėžinius pagamino skardintojas Juozapas Eidėjus iš Klaipėdos, naujus langus labdaringai pagamino Prano Varkojo įmonė.

The post Restauruojamos Kretingos šventoriaus Kryžiaus kelio stotys appeared first on LAIKMETIS.