Homilijoje Šventasis Tėvas priminė evangelisto Morkaus pasakojimą: moterys ėjo tepalais ištepti Jėzaus kūno, o rado tuščią kapą. Ėjo gedėti, o išgirdo gyvenimo žinią. Jos išsigando, bet taip pat nudžiugo, išgirdusios angelo žodžius: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė (...) Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją“.

„Priimkime ir mes šį kvietimą, Velykų kvietimą: eikime į Galilėją, kur Viešpats jau eina. Tačiau ką reiškia eiti į Galilėją?“ – klausė popiežius Pranciškus. 

Eiti į Galilėją visų pirma reiškia pradėti iš naujo. Mokiniams tai reiškia sugrįžti ten, kur pirmą kartą sutiko jų ieškojusį Viešpatį ir buvo pakviesti sekti paskui Jį. Tai pirmojo susitikimo ir pirmosios meilės vieta. Nuo to momento jie paliko savo tinklus, sekė Kristumi, klausėsi jo žodžių, stebėjo nepaprastus darbus. 

Vis dėlto, būdami su juo, jie jo nesuprato iki galo, blogai suprato jo žodžius, galiausiai pabėgo, paliko vieną. Nepaisant to prisikėlęs Viešpats vėl iš naujo kreipiasi į mokinius ir prisistato kaip tas, kuris pirmiau jų eina į Galilėją. Vėl ir vėl, iš naujo kviečia juos. Tarsi sakytų: „Pradėkime iš naujo ten, kur susitikome pirmą kartą. Pradėkime iš naujo. Noriu, kad jūs vėl būtumėte su manimi, nepaisant visų jūsų nesėkmių, palūžimų“. Taigi, Galilėjoje vėl su nuostaba patiriame begalinę Viešpaties meilę, kuri mūsų pralaimėjimuose nubrėžia naujus kelius. 

pirmoji velykinė žinia, kurią norėčiau jums perduoti: visada įmanoma pradėti iš naujo.

„Štai pirmoji velykinė žinia, kurią norėčiau jums perduoti: visada įmanoma pradėti iš naujo“, – sakė popiežius. Dievas, nepaisant nieko, parodo mums naują kelią. 

Net ir iš mūsų širdies griuvėsių Dievas gali sukurti meno kūrinį, net ir iš mūsų žmogiškumo nuolaužų Dievas rengia naują istoriją. Jis eina pirma mūsų – nešdamas kančios, nevilties ir mirties kryžių, žengdamas į prikelto gyvenimo šlovę. 

Eiti į Galilėją taip pat reiškia eiti nauju keliu, priešinga kapui kryptimi. Moterys ėjo link kapo, norėdamos atsiminti tai, ką patyrė su Viešpačiu ir ką, rodos, prarado amžinai. Tai įvaizdis tokio tikėjimo, kuris atsimena gražius, tačiau pasibaigusius dalykus. Yra daug gyvenančių pagal tokį atsiminimų tikėjimą, tarsi Jėzus būtų praeities personažas, tolimas jaunystės draugas, sutiktas katekizmo pamokėlėje. Iš įpročių, praeities dalykų, gražių atsiminimų sudarytas tikėjimas nebeveikia gyvenimo. Tad eiti į Galilėją reiškia vėl išmokti tikėti: kad tikėjimas būtų gyvas, jis turi būti kelionė.

Eikime į Galilėją, kad atrastume, jog Dievas negali būti supakuotas tarp vaikystės atsiminimų, tačiau yra gyvas, visada stebinantis. 

„Štai antroji velykinė žinia: tikėjimas nėra praeities sąvadas, Jėzus nėra praėjusių laikų personažas. Jis gyvas, čia ir dabar. Eina su tavimi kiekvieną dieną, yra kartu kiekvienoje išgyvenamoje situacijoje, kiekviename patiriamame išbandyme ir kiekvienoje svajonėje. Atveria naujus kelius, kai tau atrodė, kad jų nėra, skatina tave eiti prieš apgailestavimų ir „jau viskas matyta“ srovę. Net jei viskas tau atrodo prarasta, su nuostaba atsiverk jo naujumui: jis tave nustebins“, – sakė popiežius. 

Eiti į Galilėją, pasak jo, taip pat reiškia eiti į pakraščius, link sienų. Galilėja buvo tolimiausias regiono kraštas, kuriame gyveno Jeruzalės ritualinio grynumo nepraktikavę žmonės. Jėzus būtent čia pradėjo skelbti savo žinią, kreipdamasis į tuos, kurie neša sunkią kasdienio gyvenimo naštą, į atmestuosius, vargšus, trapiuosius, kad parodytų pasimetusių ir drąsą praradusiųjų nenuilstamai ieškančio Dievo veidą ir buvimą: jam nei vienas nėra atmestas. 

Ten Jėzus savųjų prašo eiti ir šiandien. Tai kasdienio gyvenimo vietos, kiekvieną dieną kertami keliai, mūsų miestų užkampiai, namai, darbo vietos, nuovargis ir lūkesčiai – visur Viešpats eina pirma mūsų. Jeigu nueisime į Galilėją, išmoksime atrasti Prisikėlusįjį brolių veide, svajojančių entuziazme, viltį praradusiųjų liūdesyje, besidžiaugiančių šypsenoje, kenčiančių ašarose, ypač vargšuose ir nustumtuosiuose į paribius. Nustebsime, kaip Dievo didumas atsiskleidžia mažume, o jo grožis spindi paprastuose ir vargšuose. 

Štai trečioji velykinė žinia: Jėzus, Prisikėlusysis, mus myli nepaisant sienų ir lanko kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Jis įsikūrė pasaulio širdyje ir kviečia mus peržengti barjerus, įveikti nusistatymus, prisiartinti prie tų, kuriuos matome kiekvieną dieną, kad atrastume kasdienybės malonę. Atpažinkime Jį savo galilėjose, visose gyvenimo dienose. Gyvenimas su Jėzumi pasikeis. 

„Broli, sese, jei šią naktį tavo širdyje tamsi valanda, neišaušusi diena, užgesinta šviesa, sudaužyta svajonė, atverk širdį Velykų kvietimui: „Nebijok, jis prisikėlė! Jis laukia tavęs Galilėjoje!“ Tavo lūkesčiai neliks neišpildyti, tavo ašaros bus nušluostytos, tavo baimes įveiks viltis. Nes Viešpats eina pirma tavęs, eina priešais tave. Su juo gyvenimas prasideda iš naujo“, – Šv. Velykų vigilijos homilijoje sakė popiežius Pranciškus.

The post Popiežius Velykų vigilijoje: visada įmanoma pradėti iš naujo appeared first on LAIKMETIS.