Žinome, kad daugybei mūsų krašto žmonių Kovo 11 – oji, Nepriklausomybės atkūrimo diena reiškia tik laisvadienį. Akivaizdu, kad daugelio piliečių sąmonėje valstybės vaizdinio kontūrai yra išblukę, migloti, be aiškios orientacijos.

Nenuostabu, nes jei norėtume apibrėžti mūsų valstybės strateginius uždavinius, dabartinis šalies politinis elitas negalėtų pasiūlyti nieko įkvepiančio, nebent pandemijos suvaldymą... Ir jei tik toks tikslas, tuomet ir piliečių entuziazmas atitinkamas. Juk žmones gali jungti tik tikras idealas, kaip tuomet kai buvo atkurtas mūsų valstybingumas.

Savaime suprantama, kad eiliniam piliečiui valstybė yra kažkas deklaratyvaus bei atsieta nuo jo gyvenimo. Jo nebegali „užvesti“ šūkiai apie valstybės susigrąžinimą, jis nori saugaus, sotaus ir paprasto gyvenimo.

Nūdienos postmoderniam žmogui iš viso valstybės nereikia. Pasaulyje kur išsitrina ribos tarp tautų ir kultūrų, kur globalus ekonominis bei informacinis tinklas susaisto žmones per visą pasaulį, valstybė pradeda atrodyti kaip anachronizmas. Ji tampa tik prievartos ir galios reiškėja, nes vienintelė turi absoliučią teisę bausti, rinkti mokesčius, priversti, kažką atimti ir duoti, drausti bei leisti. Valstybė, kaip rašė apaštalas Petras „nešioja kalaviją“ ir gali bet kada jį paleisti į darbą. Tad valstybė atrodo kaip grėsmė, o jei prie jos vairo sėdi neprognozuotini žmonės, tai toji grėsmė tampa permanentinė.

Žmones gali jungti tik tikras idealas, kaip tuomet kai buvo atkurtas mūsų valstybingumas.

Žinoma, yra piliečių, kuriems valstybė netrukdo. Jiems savaime suprantama, kad ji egzistuoja, kad reikia balsuoti, mokėti mokesčius, vykdyti kažkokias pareigas jos atžvilgiu. Tačiau jiems sunku prisiimti atsakomybę už ją, valstybė niekada nebus jų namai, o veikiau pareiga, kurios laikomasi, nes taip reikia ir perdaug mąstyti neverta, nes niekas nuo to nepasikeis. 

Dėl valdžios neveiklumo ir nerodomo susirūpinimo šios šalies piliečiais, tiesiog jų ignoravimo, dalis nusivylusių Lietuvos žmonių jau prarado ryšį su Lietuvos valstybe. Todėl jie ieško užtarimo ne Lietuvos valstybėje, ne jos demokratinėse struktūrose, ne teismuose, bet traukiasi iš šalies į užsienį, ten augina savo vaikus, kai kurie ir kitų šalių pilietybes priima.

Teisinė valstybė vis dar yra mūsų siekiamybė, tačiau jau ne sykį matėme kaip formalus teisės laikymasis tapo priedanga valdžios vyrų ir moterų piktnaudžiavimams. Akivaizdu, kad yra kažkas daugiau už teisę ir tas „kažkas“ turi tapti mūsų bendrabūvio norma.

Negalima pamiršti ir nenuoramų, aktyvistų, „keistuolių“, kurie yra įsitikinę, kad be jų veiklumo ir dalyvavimo viskas žlugs. Būtent tokie žmonės įsijungė į „važiuotynes“ ar negali likti abejingais akivaizdoje procesų, kurie judina pačius žmogiškiausius mūsų buvimo pagrindus. Priešingu atveju teks, kaip rašė kun. Algirdas Toliatas, pasitenkinti tik „Būsena, kai supranti, kad jau nieko tu pakeisti negali, nebent pamojuoti praeinančiai kolonai peticijų nosinaite“.

Lieka tik apgailestauti, kad tam tikriems visuomenės sluoksniams, kurie visuomet žino geriau už kitus kas yra teisinga ir svarbu, kokių taisyklių reikia laikytis ir kaip švęsti šventes, toks žmonių elgesys atrodo smerktinas ar ignoruotinas. Pasirodo, kad praėjus trisdešimt nepriklausomybės metų, nefasadinio patriotizmo, pilietinio aktyvumo apraiškos yra netoleruotini reiškiniai.

Visi šie dalykai tik primena aksiomą, kad valstybė yra procesas, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu dalyvaujame kiekvienas. Pastaroji Kovo 11-oji, kai piliečių tautinių jausmų demonstracija pranoko partiškumo ar šaltų minėjimo ritualų ribas, įrodė, kad vyksta giluminiai procesai, kurių neįmanoma nepastebėti.

Tai yra galimybė susivokti kiek sąmoningai esame šio proceso dalis. Tikriausiai svarbiausia šiuo metu yra apie visus vykstančius procesus pamąstyti, o kai kuriems ir paieškoti naujo santykio su savo valstybe. Be abejo, jei kalbame apie žmonių nusivylimą politika, apie mūsų tautos lūkesčių pasikeitimą, tikėjimo praradimą kokiu nors lyderiu ar stebuklingomis partijomis, tuomet,  tai karantinas tapo daliai visuomenės galimybe realybės jausmo atsiradimui.

Kuo daugiau tokių pabudusių, praregėjusių, realistų piliečių bus, tuo labiau Lietuva stiprės kaip valstybė. Tik tokie tikrai nuo iliuzijų laisvi žmonės yra pajėgūs atkurti Lietuvą.

The post Tomas Viluckas. Karantino paradoksas – regis bundame appeared first on LAIKMETIS.

Dauguma dalyvių buvo iškėlę Lietuvos bei istorines vėliavas, renginį sergėjo keletas policijos ekipažų. Nemaža dalis atvyko šeimomis, su vaikais. Kai kurie dalyviai važiavo keturračiais, taip pat – motociklais.

Anot „važiuotynių“ organizatorių, panašūs renginiai ketvirtadienį vyko ir kituose Lietuvos miestuose.

Organizatoriai feisbuke paskelbtame renginyje teigė, kad „važiuotynėse“ nebus tiesioginio kontaktavimo bei būriavimosi, dalyviai viso renginio metu privalės likti automobiliuose, jų galės būti tik po du, o jei daugiau – tik tos pačios šeimos nariai, vakar pranešė naujienų agentūra BNS.

Nors akcija visoje šalyje sutraukė tūkstančius dalyvių, tačiau informacija apie ją neatsispindėjo didžiojoje šalies žiniasklaidoje, o kaip visuomet, tik žmonių feisbuko sienose. Nieko nuostabaus, kad pasipylė pasipiktinimą išreiškiantys įrašai. „Aš negaliu patikėti. Atsiverskite šios dienos, Kovo 11 d. mūsų delfi, lryto, lrt portalo pirmus puslapius - nieko nėra“, – savo feisbuko sienoje piktinosi mokytoja iš Kretingos Reda Čičiūnienė. Ji reiškė savo nusistebėjimą, kad tokia akcija liko ignoruota: „Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną žmonės susiorganizavo pilietiškas važiuotynes per visą Lietuvą. Turėtų būti pirmoji antraštė kaip Lietuvos tauta vertina savo laisvę. Reikia gerai paieškoti, kad atrastum šios dienos puikų Nepriklausomybės paminėjimą. Nieko nebesuprantu, kažkaip šiurpas nukratė“.

Savo feisbuko sienoje apie važiuotynes atsiliepė ir žinomas žurnalistas Kristupas Krivickas: „Tautininkų važiuotynės. Tas laisvės nevertas, kas negina jos. Džiugu matyti, kad vis daugiau Lietuvos žmonių ir vėl drąsiai stoja į tautinės, patriotinės, konstitucinės Lietuvos vertybių gynėjų gretas! Šiandien visoje Lietuvoje žygiavo/važiavo tūkstančiai! Pabudome ir keliamės!“

Taip pat savo įspūdžiais pasidalino ir žinomas Kaune visuomenininkas Algimantas Rusteika: „Pro langą atrodė - geras oras, bet nuo šalto vėjo stingo ausys ir skruostai. Sušildė žvilgsniai ir šypsenos. Žmonės, prieidavo paspaust rankos, persimest žodžiu - pasirodo, visus pažįstu, tik pirmąkart matausi. Dauguma su žmonomis, vaikais ir šuniukais, draugais ir draugėmis. Movėm už žmonių suaukotus pinigus nupirktas naujas vėliavas iš dėžės ant kotų, dalinom kam trūko, užsirašant mašinų numerius. Nors ir šiaip grąžino visas. Ir visi vis klausinėjo - kiek čia mūsų? Atsakiau - valdžia padalins iš 10, tai taip ir skaičiuokit, kai perskaitysit.

Buvo džiaugsmas ir bundanti galia.

Kai važiavom Marvelės gatve, aiškiai mačiau veidrodėlyje, toli toli kolonos pabaigą su mirkčiojančiu policijos švyturėliu. Ir toli priekyje, kitoj pusėj Nemuno, ties posūkiu į Birštono gatvę - pradžią. Grįžęs pamatuoju žemėlapy - kolona mažiausiai 3 km. Jei į 10 metrų telpa maždaug 1 - 2 mašinos, reiškia 300 - 600, nors vietomis važiavo dviem eilėmis. Įsukant į autostradą, prie degalinės stovi jaunas kunigas su sutana ir visus važiuotojus laimina. Vairuotojai prasilenkdami ir lenkdami pypina, signalizuoja šviesomis. Gatvėse žmonės sustoja, mojuoja prie perėjų visi. Fotografuoja, šypsosi, kai kur stovi ant šaligatvių eilėmis. Prie senosios Prezidentūros sustojam, motina ant šaligatvio pritūpusi, apkabinusi mažą mergytę. Abi mojuoja - atmojuoju, mergytė ima juoktis ir šokinėti, kažką mamai sako į ausį.

Donelaičio pradžioj Saulius Dambrauskas stovi su visa šeima prie tėvų ir savo senųjų namų. Su didžiuliu ginkmedžiu sode, po kuriuo karštą vasarą gėrėm šaltą alų. Žilas, vienplaukis mojuoja vėliava. Jolanta šalia, daugiau šalia veidų, persisvėrusių per tvorą. Atsidarau langą, bet važiuoju antrąja eile, pirmąja sustojęs griaudėja BMW su didžiule vėliava ir mane uždengia. Pasisveikint nepavyksta. Suvažiuojam prie Vyčio, vėjas dar stipresnis, grumba skruostai ir rankos. Policininkai su kaukėm, mandagūs. Nurodo kur sustoti ir perėjas, taktiškai perspėja „nesibūriuoti, kad po to nebūtų problemų". Taktiškai ir mandagiai padėkojam.

Daug jaunimo. Himnas skamba ne taip nykiai, kaip laidotuvių giesmė valdžios salėse - iš širdies, su pasididžiavimu, iškilmingai. Ir visi pajunta jėgą. Susirenkam vėliavas, foto atminimui. Aras filmuoja, prieina su mikrofonu, klausia kaip pavyko. Atsakau - kad žmonės ką nors padarytų, reikia atsibusti. Tai tikslas ir problema, nes miegoti gera, o prižadintas būna piktas. Bet čia šventė. Čia tikrumas ir pykčio nebuvo, buvo džiaugsmas ir bundanti galia. Džiaugsmas ir bundanti Kauno galia - kaip seniai ir neseniai tai buvo" – baigia savo įspūdžius apie Kaune vykusias važiuotynes pasakoti visuomenininkas A. Rusteika.

The post Žmones papiktino, kad tautinės „važiuotynės“ liko nepastebėtos žiniasklaidos appeared first on LAIKMETIS.