Mišiose dalyvavo ir Lietuvos ambasadorės – prie Šventojo Sosto ir Italijoje – dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir Dalia Kreivienė.

„Šaukimės Gailestingojo Jėzaus globos kilniai Lietuvos tautai, kurios kelionė dažnai buvo išmėginta sielvarto ir kančios, paženklinta ilgai trukusių kovų laisvei išsikovoti ir tapatybei išsaugoti“, – šventinę dieną kalbėjo kardinolas.

Jis pasidžiaugė, kad Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas taip pat buvo lūžio taškas ir Šventojo Sosto diplomatiniuose santykiuose su Lietuva.

Kristaus tikėjimo šviesa Lietuvoje niekuomet nebuvo užgesusi, be kita ko pažymėjo Vatikano valstybės sekretorius P. Parolinas, kreipdamasis į Lietuvos nepriklausomybės šventės Mišių dalyvius.

Kardinolas prisiminė daugelio Lietuvos krikščionių ištikimybės Evangelijai liudijimą, taip pat minėjo du lietuvius palaimintuosius – J. Matulaitį ir T. Matulionį.

Vatikano valstybės sekretorius ragino įsigilinti į Bažnyčioje prasidėjusį liturginio gavėnios laikotarpio ir pasninko reikšmę.

P. Parolinas patikino, kad Dievo Gailestingumo žinia neatsitiktinai apsilankė lietuvių tėvynėje.

Jis priminė šios žinios nuo popiežystės pradžios įkvėptą šv. Joną Paulių II, taip pat popiežių Pranciškų, kuris sako, kad Dieviškojo gailestingumo žinia yra labai konkreti ir reikli gyvenimo programa, nes apima darbus, o vienas iš sunkiausiai įgyvendinamų darbų – atleidimas. Anot P. Parolino, pagiežos ir pykčio atsisakymas yra bene sunkiausiai įgyvendinamas „pasninkas“.

Melsdamas Dievą, kad Evangelija toliau įkvėptų Lietuvos visuomenę siekti bendrojo gėrio ir ginti pamatines vertybes – gyvybę, nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos, santuoka tarp vyro ir moters paremtą šeimą, kardinolas ragino melstis už taiką pasaulyje.

„Kaip reikia mums taikos! – pažymėjo Vatikano valstybės sekretorius. Mes, kaip tikintieji, kurie šaukiamės Jėzaus vardo, niekuomet neturime liautis tikėję, kad taikos stebuklas yra įmanomas, nes, popiežiaus žodžiais, karas visuomet yra žmonijos pralaimėjimas, pažymėjo kardinolas P. Parolinas, kviesdamas maldas už taiką pavesti Aušros Vartų Marijai Vilniuje ir kitose Lietuvos šventovėse pagerbiamai Švč. M. Marijai.

The post Kristaus tikėjimo šviesa Lietuvoje niekuomet nebuvo užgesusi, pažymėjo P. Parolinas Mišiose Romoje appeared first on LAIKMETIS.

„Vatican News" praneša, kad minėjimas vyko Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje.

Jame dalyvavo jungtinis choras iš Lietuvos ir Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas.

Minėjimas surengtas dviejų Romoje įsikūrusių diplomatinių atstovybių – Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje ir Lietuvos Respublikos ambasados prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino. Juo prisimintas ne vien Lietuvos valstybingumo atkūrimas, bet ir diplomatų Lozoraičių šeimai skirti metai.

Verta prisiminti, kad Vatikanas niekada nepripažino Lietuvos okupacijos po II Pasaulinio karo ir buvo viena iš nedaugelio šalių, kurioje ir po Lietuvos okupacijos bei jos įtraukimo į Sovietų Sąjungos sudėtį veikė diplomatinė Lietuvos atstovybė.

Į minėjimą buvo pakviesti diplomatai, lietuvių bendruomenės nariai ir visi, kuriems Lietuvos valstybingumas yra svarbus.

Jungtinis choras, sudarytas iš daugiau nei 100 dainininkų, parengė programą, kuria pristatoma Dainų šventės tradicija – vasarą bus minimas šios tradicijos šimtmetis.

The post Vasario 16-oji paminėta ir Romoje appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Mišias koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas, bazilikos klebonas kunigas Kęstutis Rugevičius, Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Liutauras Vilėniškis, kurijos vicekancleris kunigas Vincentas Lizdenis, kanauninkas Robertas Pukenis. Patarnavo diakonai Darius Chmieliauskas ir Martynas Vasiliauskas.

Sakydamas homiliją, be kita, arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog ką tik prasidėjusios gavėnios tikslas – išlaisvinti širdis, kad jos būtų atviros. Šis galingas kvietimas labai tinka ir mūsų valstybės šventei, kai švenčiame mūsų visų laisvę. Susilaikyti nuo murmėjimo, nusiminimo, negatyvizmo, nuo viso, kas gali sugriauti vienybę, ganytojo žodžiais tariant, galėtų būti mūsų Gavėnios pasninkas.

„Dieve, duok jėgos, kad būtume žmonės, verti laisvės, kad ją galėtume padovanoti ateinančioms kartoms. Kad laisve  gyventume, atsakingai apsispręsdami daryti gera kitam žmogui, dovanodami save Viešpačiui  mylimame krašte, į kurį Jis mus pašaukė, kad būtume Jo vaikai, puoselėjantys taiką ir vienybę“, – šia invokacija pasidalijo arkivyskupas Kęstutis užbaigdamas homiliją.

Vasario 16-osios proga šv. Mišias Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje šventė kariai. Šv. Mišioms vadovavo ir kariuomenę sveikino Kauno Įgulos kapelionato kapelionas ir bažnyčios rektorius kunigas Tomas Karklys, patarnavo kariuomenės kapelionas diakonas Audrius Jesinskas.

Po šv. Mišių nuo Kristaus Prisikėlimo bei Įgulos šventovių dvi eisenos pasiekė Karo muziejaus kiemelį, kur kauniečiai gausiai ir džiugiai paminėjo jau 106-ąją Vasario 16-ąją!

Minėtose bei kitose arkivyskupijos bažnyčiose šią dieną su Lietuvai svarbiomis Visuotinės maldos intencijomis melstasi ir už Ukrainą, už Šventąją Žemę ir už visas tautas, kankinamas karo siaubo, kad kuo greičiau būtų atkurtos kiekvieno žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės.

The post Kaune prašyta Dievo pagalbos būti žmonėmis, vertais laisvės appeared first on LAIKMETIS.

Susirinkusius žmones pasveikinęs Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas pabrėžė, jog laisvė nėra duotybė, ją reikia branginti. 

„Prieš 106 metus Vilnius pasitiko šį rytą ypatingai, ore tvyrojo ypatingumo jausmas. Jausmas, kuris Lietuvai jau daugiau nei 100 metų padovanojo laisvę. 20 iškilių asmenybių žygiavo Vilniaus takais, skersgatviais, gatvėmis, kad padarytų labai svarbų sprendimą – atvestų mūsų tautą ir valstybę į laivę“, – sakė V. Benkunskas.

„Šis rytas, kuris galėtų jums būti laisva diena, galėtumėt ilgiau pamiegoti, yra ypatingas, nes galite pajusti tą dvasią savyje. Žygiuosime kartu signatarų takais, kad suprastume šios dienos svarbą šios dienos kontekste. Laisvė nėra duotybė, laisvė yra didelė brangenybė“, – kalbėjo meras. 

Eisenos dalyviai, nešini Lietuvos bei savo mokyklų vėliavomis, ėjo skambant įvairioms patriotinėms dainoms.

„Atvykau, nes myliu savo tėvynę, noriu paminėti šią svarbią Lietuvos dieną, kai nepasidavė nei vienas lietuvis už savo tėvynę“, – BNS sakė eisenos dalyvis, 13-metis Mykolas.

Į eiseną jį atlydėjęs tėtis, buvęs pilotas Antanas Žilinskas taip pat pabrėžė atkurtos Lietuvos svarbą: „Kaip ir visai Lietuvai, labai svarbu, vasario 16 dieną atkūrėm Lietuvą“.

Su šeima į renginį atvykęs vilnietis Vitalijus Garuolis sakė, kad eisenoje dalyvauja antrus metus iš eilės, jis pabrėžė svarbą suprasti to, ką Lietuvos piliečiai buvo praradę ir ką atgavo. 

„Jeigu švenčiame savo gimtadienį, tai švenčiame ir valstybės gimtadienį“, – BNS sakė V. Garuolis. 

„Turime, ką palyginti, kaip gyvenom vaikystėje, paauglystėje, ir kaip dabar, daryti ir kalbėti, ką norime, o ne ką reikia“, – sakė valstybės tarnautoja Gitana Garuolienė.

2016 metais pradėtos rengti šventinės jaunimo eitynės tapo tradicija sostinėje. Jų dalyviai, prie kurių kviečiami prisijungti ir vilniečiai bei miesto svečiai, tradiciškai aplankys 16 svarbių Lietuvos valstybės istorijai vietų. 

The post Lietuvos jaunimas eisena išreiškė meilę tėvynei appeared first on LAIKMETIS.

Vakare po saulėlydžio bus įjungta televizijos bokšto kompiuterizuota apšvietimo sistema, ir bokštas nušvis Trispalvės spalvomis, pranešė Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras).

Penktadienį Lietuva švenčia Valstybės atkūrimo dieną. Ta proga sostinėje vyks jaunimo eitynės, bus demonstruojama šalies gynybos pajėgumų ekspozicija, vyks iškilmingi minėjimo renginiai – jie numatyti visoje šalyje. 

1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.

The post Vilniaus televizijos bokšte iškelta didžiausia šalyje Trispalvė appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 12.30 val. jis aukos iškilmingas Mišias, rašoma pranešime.

Nuo 18 val. Gedimino prospekte tradiciškai liepsnos Vasario 16-osios laužai. Vieną iš laužų netoli Katedros uždegs ir arkivyskupas G. Grušas, informuoja arkivyskupija.

The post Vilniaus katedroje vyks iškilmingos Mišios su arkivyskupu G. Grušu appeared first on LAIKMETIS.

Bet ir kasdienybės žalumoje kartkartėmis pražysta ir kitokios spalvos. Vasario 11 d. minėjome Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Bernadetai Subiru Lurde (Prancūzija) 1858 metais. Ir šiandien tai viena labiausiai lankomų piligrimystės vietų, ypač ieškant išgijimo malonių. Todėl tą dieną švenčiama ir Pasaulinė ligonių diena. Kai geriau pagalvoji, kuris iš mūsų jau esame toks visapusiškai, kūnų ir siela, sveikas, kad nereikėtų ir savęs priskirti prie išgijimo ir išganymo ieškančiųjų?..

Mūsų rajone (Panevėžio, - red. past.) tokia piligrimystės vieta – Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų mažoji bazilika, kurioje jau kelis šimtmečius yra saugomas ir gerbiamas Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi stebuklingasis Malonių Versmės paveikslas. Nesakau, kad nereikia vykti į Lurdą, Fatimą, Medjugorją, bet kažkur turi būti tokios piligrimystės pradžia. Ir kodėl gi ne čia – Krekenavoje?..

Yra liturginiame kalendoriuje ir vyskupo šv. Valentino minėjimas, bet jis neprivalomas, nes tą pačią dieną, vasario 14-ąją, yra daug svarbesnė šventė. Tą dieną Katalikų Bažnyčia minėjo du didžiuosius slavų tautų apaštalus šv. Kirilą ir šv. Metodijų, Europos globėjus. Žinome, kad slavų kalbų abėcėlė vadinasi „kirilica“, nes ją sukūrė vienuolis šv. Kirilas. Dabartinio karo Ukrainoje kontekste, ši šventė įgyja daug svarbesnę reikšmę negu šv. Valentinas.

Mums tikrai reikia kuo daugiau meilės, bet šiuo metu dar labiau reikia taikos.

Mums tikrai reikia kuo daugiau meilės, bet šiuo metu dar labiau reikia taikos. Ir tikrai skaudu matyti, kaip iškreiptai Rusijos sentikių Bažnyčios vadovybė naudoją evangelijos taikos ir artimo meilės žinią. Tam tikrai nebūtų pritarę ir to nemokė slavų tautų didieji mokytojai – Kirilas ir Metodijus ir kiti su tais kraštais susiję šventieji. O dar svarbiau, kad to nemokė pats Išganytojas Jėzus Kristus, kuris atėjo gydyti ir gelbėti, o ne naikinti ir žudyti.

Atrodo, kad imu politikuoti, bet be politikos negali būti tinkamo ir darnaus žmonių sugyvenimo. O neteisinga politika ar jos vykdytojai veda visuomenę į sumaištį ir nusivylimą. Vasario 16 d. minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nebuvo taip paprasta tą 1918 m. vasarį Lietuvos Tarybos nariams su dr. J. Basanavičiumi priešakyje apsispręsti ir išdrįsti pasinaudoti Tautų apsisprendimo teise. Džiaugiamės, kad jie pasiryžo ir nepabūgę pavojų atkūrė nepriklausomą ir laisve paremtą Lietuvos valstybę. Už tokią teisę šiandien jau visi metai, o tiksliau, visus devynerius metus kovoja Ukrainos žmonės. Gera matyti visapusišką Lietuvos ir pasaulio žmonių pagalbą. Gera, kad nepavargome padėti ir nepavargome kovoti su blogiu. O gal pavargome?..

Gera, kad nepavargome padėti ir nepavargome kovoti su blogiu. O gal pavargome?..

Nuoširdžiai atsakant į šį klausimą – pati geriausia vasario liturginio kalendoriaus žinia. Šių metų gavėnia prasideda vasario 22 d. Kadangi Velykos vis dar yra kilnojama šventė ir priklauso nuo mėnulio kalendoriaus, tad reikia atskaičiuoti 40 dienų ir 6 sekmadienius iki Velykų.

Jeigu prasideda gavėnia, tai prieš tai – Užgavėnės, kurių metu su įvairiausiomis smagiomis tradicijomis, lauže sudeginama ne tik Gavėnas ar Morė, bet ir pernykštė verba. To laužo pelenai kitą dieną, trečiadienį, nešami į bažnyčia, kad būtų pašventinti, ir kad jais pabarstyta galva pradėtume atgailos ir pasninko laikotarpį. Kur čia geroji naujiena? Ogi tame, kad Pelenų trečiadienį, kunigui užberiant ant galvos pelenų, išgirstame Pradžios knygos žodžius: „Atmink, žmogau, dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (Pr 3:19). Tai tiesa, kurios nevalia pamiršti ir ignoruoti.

Kodėl? Nes tik šios tiesios kontekste pažįstame tikrąją kiekvieno žmogaus ir viso šio pasaulio ateitį, kuri nepaisant mūsų žemiškojo gyvenimo kasdienių pastangų kurti vis geresnę sau ir kitiems tikrovę, be atskiro Dievo įsikišimo, taptų ir virstų tik dulkėmis ir pelenais. Bet koks žemiškas gyvenimas, ar paskiro žmogaus, ar valstybės, namų ar miesto, anksčiau ar vėliau virs dulkėmis.

Kodėl? Todėl, kad viskas paženklinta neišvengiamos žmonių ir daiktų, žemės ir saulės, mirties. Ir tik meilė yra verta amžinybės. Tik meilės yra verta Velykų Prisikėlimo, tik Dievo ir žmonių meilė yra verta amžino ir dieviško gyvenimo. Štai kodėl bet kokia kova, asmeninė ar pilietinė, bet kokia pastanga kurti ar auginti turi būti paženklinta tikros, o ne „komercinės“ meilės. Tai sunki užduotis. Čia galima ir suklysti, ir prasikalsti.

Štai kodėl Bažnyčia kasmet, prieš švęsdama Velykų šventę, dovanoja mums gavėnią. Gavėnia – jos maldų, pasninko ir artimo meilės darbų, Kryžiaus kelių, Graudžių verksmų ir kitos atgailos praktikos, tai mus perkeičianti į gerą, į labiau Dievą ir artimą mylinčius, programa. Tikrai verta šia 40 dienų programa pasinaudoti ir joje sudalyvauti. Yra vilties, kad joje keisimės ir mes, ir mūsų gyvenimo bei tikėjimo įpročiai. O keičiantis mums – keisis žmonės ir pasaulis aplinkui mus.

Linkiu tokio – į vis didesnę ir amžiną meilę vedančio pasikeitimo!

The post Kunigas dr. Gediminas Jankūnas. Atmink, žmogau, jog dulkė esi… appeared first on LAIKMETIS.

Kaip skelbia Policijos departamentas, ketvirtadienį, 17.38 val., Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas pranešimas, kad socialinio tinklo „Facebook“ vartotojas įkėlė vaizdo įrašą.

Šiame įraše vartotojas filmuoja save, padegantį Lietuvos Respublikos valstybės vėliavą.

„Buvo pranešimas per e.policiją, pranešėjas pamatė vaizdo įrašą feisbuke, kad yra toks vaizdo įrašas ir perdavė policijos pareigūnams šią informaciją. Šiuo metu Kaišiadorių rajono policijos komisariate vyksta aplinkybių patikslinimas“, – BNS sakė Kauno apskrities policijos atstovė Reda Zarauskienė.

Įtariama, kad vėliava buvo deginama Kaišiadorių teritorijos apylinkėse. 

Surinkta medžiaga pagal Baudžiamojo kodekso 127 straipsnį, numatantį atsakomybę už valstybės simbolių išniekinimą.

Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

The post Kaišiadorių rajone - įtarimai apie deginamą Lietuvos vėliavą appeared first on LAIKMETIS.

Tiesa, drąsa, bendruomeniškumas – kad laisvė augtų mumyse

Šiandien visi drauge džiaugsminga širdimi ir pakilia nuotaika švenčiame Lietuvos atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 105-ąsias metines. Esame susirinkę Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, simbolizuojančioje mūsų tautos prisikėlimą iš vergovės. Ji yra mūsų pasididžiavimas ir ženklas, kad Viešpats ir Jo tiesa yra aukščiau už bet kokią prievartą, neteisybę ir tironų valdžią.

Mūsų šventės džiaugsmą temdo karas Ukrainoje. Jis mums vėl iš naujo primena, koks stebuklas aplankė mūsų tautą ir 1918 m. vasario 16 d., ir vėliau 1990 m. kovo 11 d.

Šiandien Šventojo Rašto Pradžios knyga mums primena istoriją apie Sandorą, kurią Dievas padaro su Nojumi. Tai sutartis, kad jei žmogus laikysis Dievo tvarkos, Viešpats tokį žmogų laimins. Ši sutartis patvirtina, kad Dievas saugos žmogų, jei šis sieks teisingumo ir tiesos, su pagarba žvelgs į kitą žmogų. Pirmajame skaitinyje girdėjome: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų“ (Pr 9, 6).

Dievo kaip ištikimo žmogaus ir tautos Gelbėtojo motyvu yra pažymėtas visas Šventasis Raštas. Štai Biblija liudija apie išrinktosios tautos laisvės žygį iš vergijos namų Egipte į Pažadėtąją žemę. Vėliau tas žygis tęsis jau žmogaus grumtynėse su savimi pačiu, su blogio gundymu širdyje. Iš vergijos namų išvesta tauta vėliau suprato, kad laisvės kelionė nesibaigia tik išorinės laisvės iškovojimu, bet reikalingas ir vidinės laisvės triumfas, kad žmogus nevergautų nuodėmei.

Žmogaus ir tautos laisvei būtinos trys sąlygos. Pirmiausia – tai tiesa apie Dievą ir žmogų.

Kūrėjas paliko žmonijai savo tvarką, kurią jis turi atrasti savo protu ir paklusnumu Dievo Žodžiui, kurį vadiname Apreiškimu. O šiam Žodžiui paklusti dažnai nelengva. To pavyzdys yra šiandienos Evangelijos pagal Morkų pasakojimas apie Jėzaus pokalbį su savo mokiniais. Petras, teisingai atpažinęs Jėzų kaip Mesiją, suklumpa savo puikybėje, kai išgirsta tai, kas pranoksta jo vaizduotę. Jėzui prakalbėjus apie artėjančią kančią ir mirtį, Petras nutaria pakoreguoti tokią įvykių eigą. O tada Evangelija sako: „Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Tai griežti žodžiai. Tačiau Jėzus kalba, kad žmogaus sprendimai turi būti susieti su tiesa, kuri ateina iš Dievo lūpų.

Tai priminimas, kad žmogaus laisvė turi būti susieta su tiesa, nes jei prasilenki su Dievo tiesa apie žmogų, gali papulti į nuožmias priklausomybes. Todėl Jėzus ir sako: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus.“ Arba kaip šv. Jonas Paulius II dar kitaip yra taręs: „Paklusnumas tiesai apie Dievą ir žmogų yra pirmoji laisvės sąlyga.“ Be to, ir pridūręs: „Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu.“

Vienas iš Amerikos kūrimo tėvų Jamesas Madisonas kartą išsitarė, kad „žmonės, kurie nesugeba valdyti savo aistrų savo asmeniniame gyvenime, sunkiai sugebės praktikuoti savęs valdymą viešajame gyvenime“. Kitaip sakant, jei krašto žmonių nevaldo moralinės ir dvasinės vertybės, jų aistras turi valdyti policija. Jei vis didesnės visuomenės dalies moralinės vertybės yra ignoruojamos, visada atsiras „tvirtõs“, gal net „geležinės rankos“ politikos šalininkų, kurie, iškėlę savo lyderius, dėl vertybių išsaugojimo gali pateisinti net smurtą.

Tad giliausia laisvės prasmė yra laisvė nuo nuodėmės, laisvė daryti gera. Žmogus negali savyje įveikti to prieštaravimo, jam reikalinga pagalba. Jėzus vadinamas Gelbėtoju dėl to, kad mus išvaduoja iš priklausomybės, vergovės blogiui. Kas apsisprendžia gyventi su tiesa, turės išbandymų – laisvė turi kainą.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas – tai tiesos žodis apie mūsų tautą, mūsų pasiryžimą, mūsų istoriją. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Nepriklausomybės akte, sakoma: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintaja tautų apsisprendimo teise (…), skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Net ir po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvą toliau valdė vokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija, tačiau, lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuva liko neprijungta prie Vokietijos ir Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta pasaulio tautų, kartu ir tuometinės sovietinės Rusijos 1920 m. Kartą tartas tiesos žodis išlaisvino mūsų tautą. Jis tapo galingu padrąsinimu kurti ir kovoti dėl Lietuvos.

Tad antroji laisvės sąlyga yra drąsa.

Lengva patikėti, kad Nepriklausomybės Akto signatarai – tai žmonės krakmolytomis apykaklėmis, kasdien dėvintys kostiumą ir tediskutuojantys apie politinius dokumentus. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinės valdžios varžomame ir alinamame krašte ir jų kasdienybė buvo labai nelengva.

Bene pagrindiniai Vasario 16-osios Akto signatarų palydovai 1917–1918 m. buvo nežinia ir nuovargis. Iki pat aiškaus Vokietijos žlugimo kare 1918 m. spalį Tarybos veikla bet kada galėjo būti sustabdyta, o jos nariai – areštuoti, kai kam buvo paskelbta net mirties bausmė ir vėliau pakeista kalėjimu, sunkiųjų darbų bausme. Nepriklausomybės Akto signatarai buvo drąsūs žmonės, aukojęsi dėl Lietuvos ir bendromis pastangomis dėję valstybės pamatą.

Trečioji laisvės sąlyga – bendruomeniškumas.

Lietuvos Respublikos himne yra žodžiai: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Švenčiame ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, kad prisimintume mūsų Tėvynės sūnų ir dukterų ryžtą kovoje už Lietuvos laisvę praeityje, bet ir pasisemtume stiprybės šiandienai. Tai sutelkto tautos bendruomeniškumo rezultatas. Žmonės pajėgia daryti nuostabius dalykus, kai jie veikia drauge. Jie pajėgūs atsakingai pasirinkti, bet tam reikalinga savitarpio pagalba, padrąsinimas, palaikymas. Ne veltui anglų patarlė sako: „Užauginti vaiką reikia viso kaimo.“

Kas tie žmonės, turėję supratimo, pasiryžimo ir vidinės laisvės pasirašyti Vasario 16-osios Aktą? Kokios turi būti žmogaus moralinės ir intelektualinės jėgos, kad taip galėtų pakreipti ištisõs tautos, kuriai priklauso milijonai žmonių, kryptį į laisvės kelią? Šiandien, kai tūkstančiai žūva už laisvę Ukrainoje, mes privalome vėl pažvelgti į mūsų brolių ir seserų širdis, kurie kovojo už Lietuvą, ir suprasti, kokie jie buvo, kad jų mąstymo, darbo ir ryžto vaisiai tapo laisva Tėvynė, priklausanti demokratinių tautų šeimai pasaulyje.

Ne kartą šiandien tenka išgirsti nusiminimą, kad mes ne už tokią Lietuvą kovojome ir ne tokių vaisių laukėme. Laisvė nėra pigi dovana nei ją laimėti, nei ją išlaikyti. Laisvė yra prisiimta atsakomybė, kartais labai sunki.

Kas atima iš mūsų brolišką vienybę ir pasitikėjimą savo laisvės projektu? Čia galima įvardyti kone ligą. Tai mūsuose esantis negatyvizmas. Sunku pasakyti, ar jis yra vienas iš kitų išmoktas bruožas, bet skundo, nepasitenkinimo ar tiesiog murmėjimo dvasios negalima nepastebėti.

Šiandienos Lietuvos padėtį daugelio kitų pasaulio tautų akivaizdoje galima palyginti su žmogumi, kuris nuolat skundėsi, kaip jam netinka nei tie, nei anie batai, kol nepamatė pro šalį ratukuose važiuojančio žmogaus be kojų. Negatyvizmas nuodija ryžtą dirbti „vardan tos Lietuvos“, jis yra it vėžys, griaunantis „vienybės žydėjimą“, kurio giedodami himną linkime savo Tėvynei.

Negatyvizmas yra susijęs su neveiklumu. Tai laukimas arba lūkuriavimas, kol kažkas kitas imsis iniciatyvos, kiti užsiims bendruoju gėriu. Kažkada prezidentas Johnas Kenedyʼs Amerikos visuomenei sakė: neklausk, ką valstybė nuveiks dėl tavęs; klausk, ką tu gali nuveikti dėl valstybės. Ypač krikščionys turi būti pirmieji, siūlydami savo pagalbą, dovanodami kitiems savo laiko, pastangų bendriems projektams ar paprasčiausiai palaikydami gerus santykius su kaimynais. Tik taip yra įmanoma tapti autentišku krikščionimi ar pilietišku savo valstybės nariu.

Galop pats neveiklumas yra susijęs su baime. Ką žmonės pasakys, kaip čia atrodys, kiti priklijuos man etiketę, kad trokštu pasipelnyti kitų sąskaita... Tačiau baimės genami žmonės praranda galimybes. Kas būtų buvę, jei Nepriklausomybės signatarai būtų išsigandę skelbti Vasario 16-osios Aktą? Juk buvo pavojinga. Vokiečių valdžia buvo uždraudusi Akto teksto platinimą! Kas būtų buvę, jei niekas nebūtų susirinkę prie Televizijos bokšto ar Parlamento tomis lemtingomis sausio dienomis 1991-aisiais?

Mūsų Tėvynės žmonės ne kartą yra parodę, kad lemiamais tautos momentais gali drąsiai susivienyti dėl bendro tikslo. Taip atsitiko ir kovojant su caro valdžia, tai įvyko ir 1918 metais, kai ryžtas ir vienybė nugalėjo. Tai vėliau jie pademonstravo rezistencijos kovos, o 1991 m. Sausio 13-oji parodė mūsų drąsą burtis ir ginti Tėvynės laisvę. Tai mūsų vienybė, pasak himno žodžių, kuri sužydi. Labai gera būtų matyti vienybę dažniau, ne tik kilus pavojui, bet ir kasdienių darbų, susitarimų ir sprendimų aplinkoje.

Šiandien pasiekę materialinės srities laimėjimų, turime toliau siekti tos aplinkos įtvirtinimo, kurioje šie laimėjimai gimsta. Tai laisvės ir atsakomybės aplinka. Ir ne tik laisvės kūrybiškai darbuotis kuriant materialią gerovę, bet ir tos vidinės laisvės, kurioje gimsta pozityvus žvilgsnis į savo kraštą ir pasaulį, gimsta iniciatyva ir noras veikti dėl bendro labo, gimsta drąsa ištiesti pagalbos ranką savo artimui, kaimynui, tautiečiui. Tiesos apie mus, drąsos ir bendruomeniškumo mums reikia ir šiandien, kai vėl prisimename vertybes, kuriomis remiasi Vakarų civilizacija.

Šiandien, kai švenčiame šią didingą mūsų Tėvynės šventę, kvieskime Viešpatį į mūsų širdis, į savo šeimas, į savo mylimą kraštą! Gerasis Dievas ir šiandien tesaugo mūsų Tėvynę Lietuvą, kurio globai pavedame ir mūsų dabartį, ir ateitį. Teprabunda mumyse brolių ir seserų, užmokėjusių didelę kainą už Tėvynės laisvę, stiprybė! 

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas. Mūsų liga ir laisvės priešas - negatyvizmas appeared first on LAIKMETIS.

Tarp kelių nominacijų, kardinolui buvo skirtas nominacijos, pavadintos „Šviesi šalis“, apdovanojimas. Vasario 16-osios išvakarėse jis įteiktas „Žalgirio“ arenoje, kur vyko valstybės šventei skirtas koncertas „Aš dalis tavęs“.

Kauniečiai šiltai, plojimais sutiko šią žinią, o apie kardinolą ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ jiems pasakojo parodyti keli dokumentiniai istoriniai kadrai.

„Lietuvoje buvo ne tik vienas kunigėlis, kuris leido „Kroniką“. Buvo daug drąsių žmonių, kurie mylėjo Lietuvą ir Dievą ir rizikavo viskuo, kad laisvė būtų visiems“, – sakė kardinolas Sigitas, pasveikindamas kauniečius Vasario 16-osios proga.

The post Kardinolui S. Tamkevičiui skirtas Kauno miesto savivaldybės apdovanojimas appeared first on LAIKMETIS.