Kodėl apsisprendėte iš savo įprastinių veiklų pasukti į politinį veikimą?

Vaidotas Vaičaitis: Visų pirma, labai dėkoju už galimybę pasisakyti Jūsų skaitytojams apie šį sprendimą. Aš tikrai labai myliu savo akademinį ir pedagoginį darbą Vilniaus Universitete, bet šiuo metu mes, kaip Lietuvos visuomenė ir galbūt visa Vakarų kultūrinė erdvė, esame didelėje dvasinėje ir moralinėje krizėje, kuri sąlygoja krizę ir kitose socialinėse srityse: šeimoje, mokykloje, politikoje ir net Bažnyčioje. Ši krizė ypač pasimatė kovido epidemijos metu prieš keletą metų, bet ji niekur nedingo ir dabar. Dėl šios priežasties, manau, kad nebegaliu stovėti šalia politinių procesų, o turiu daug aktyviau įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą. Aišku, tai, kad kartu su manimi tuo pačiu keliu pasuko Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Vytis Turonis ir Ramūnas Aušrotas, kuriais labai pasitikiu, taip pat padėjo man apsispręsti.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė: Aš esu šešių vaikų mama, kuriai labai rūpi, kokioje visuomenėje auga mano vaikai ir kokioje jie gyvens. Žinau, kad Lietuvos ateitis rūpi ir kitoms mamoms bei tėčiams. Ne tik ekonomine, bet ir dvasine, moraline prasme.Pastaruosius dešimt metų dirbau Seimo kanceliarijoje, vadovavau advokacijos organizacijoms ir koordinavau pilietines iniciatyvas, kuriomis gynėme prigimtines teises ir krikščioniškas, šeimos vertybes. Veikdama politikos užkulisiuose aiškiai mačiau, kad Seime sparčiai stiprėja krikščionybei priešiškos jėgos, darosi vis sunkiau apginti tuos pamatinius gėrius, ant kurių laikosi mūsų visuomenė. Man akivaizdu, kad Seime labai reikalinga rimta atsvara – būtent todėl su Igno Vėgėlės komanda ir savo idėjiniais bendražygiais nutariau kandidatuoti šiuose Seimo rinkimuose.

Ramūnas Aušrotas: Mano apsisprendimas eiti į politiką subrendo prieš ketverius metus, kai dirbau LR Seimo nario patarėju. Tada iš arti teko stebėti politinę virtuvę, pamatyti dešinės pakraipos partijose vykstančią ideologinę transformaciją, ir suprasti,  jog realybėje jos nebeatstovauja toms vertybėms, dėl kurių buvo sukurtos. Tą labai gerai parodė LR Seimo narių balsavimai esminiais prigimtinės šeimos, gyvybės apsaugos ir tėvų teisių klausimais. Suvokimas, jog būsimajame Seime pamatinės krikščioniškos vertybės gali būti dar mažiau atstovaujamos ir lėmė mano apsisprendimą kandidatuoti į Seimą.

Vytis Turonis: Labai norėčiau, kad galėčiau tiesiog ramiai dirbti savo darbą ir pasitikėti, kad politikai jeigu ir nepadarys kažkokio proveržio tai bent jau nekenks. Deja, kaip jau minėjo kolegos, matome, kad nesidomėti politika ar joje nedalyvauti yra labai pavojinga. Rinkimų metu visi gražiai šneka, stengiasi pasirodyti kaip norintys įsiklausyti ir telkti, o po rinkimų piliečių nuomonė, ypatingai krikščionių, dažnai politikų nebedomina. Po šios kadencijos kai kurie esami Seimo nariai skelbia, kad dar turi nebaigtų reikalų, man net baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu jie užbaigtų įgyvendinti visą savo neomarksistinę darbotvarkę. Neketiname to leisti. Norime, kad mūsų pažiūrų žmonių balsas Tautos atstovybėje skambėtų aiškiai ir profesionaliai, nes jis prisideda prie visų mūsų bendrojo gėrio puoselėjimo.

Dažnai tarp katalikų kalbama, kad politinė veikla yra nešvari, kad į politiką einama dėl galios ir naudos. Kas lėmė, kad jūs, būdami aktyvūs katalikų bendruomenės nariai, nepaisėte šios neigiamos nuomonės apie politiką? O gal priešingai, patyrėte didelių abejonių?

Vytis. Ši frazė yra padariusi Lietuvai labai daug žalos. Ji stabdo padorius piliečius nuo politinės tarnystės kelio, o tada mažėja konkurencija ir į valdžią ateina nebūtinai patys geriausi ir sąžiningiausi, kuriems padori politika apskritai tėra tušti žodžiai.

Vaidotas. Žinoma, kad ten, kur galia ir valdžia, neįmanoma išvengti intrigų ir manipuliacijos, todėl man apsispręsti nebuvo lengva. Visgi, kaip sakė Vytis, negalima politikos atiduoti tiems, kurie ja naudojasi vien dėl savo privačių ar partinių interesų tenkinimo. Man politika yra ne tikslas, o priemonė siekti bendrojo gėrio, o kartu ir – įgyvendinti tai, kas parašyta mūsų Konstitucijoje – puoselėti Lietuvoje tautinę santarvę bei kurti atvirą ir teisingą pilietinę visuomenę bei teisinę valstybę.

Kristina. Pasaulis nėra šventas. Mes turime nešti šventumą į pasaulį. Ir į politiką, kuri yra labai svarbi valstybės gyvenimo dalis. Taip, valstybės valdyme susiduria daug didelių interesų ir koncentruojasi galia, kuria dažnai piktnaudžiaujama. Būtent todėl joje labai reikalingi sąžiningi, tiesai ir bendrajam gėriui įsipareigoję žmonės. Aišku, kad nemaloni ta neigiama nuomonė ir nepatogu būti akylai stebimiems, marginalizuojamiems, kaltinamiems įvairiais nebūtais dalykais. Tačiau matydama, kas vyksta, aš savęs – klausiu – kas jei ne mes? Kada, jeigu ne dabar? Jaučiu moralinę pareigą įveikti šį barjerą, nepaisyti savo patogumo, bet daryti tai, ką manau esant reikalinga ir teisinga.

Ramūnas. Taip, kai kurių žmonių sąmonėje politika asocijuojasi su nešvariais dalykais. Tenka pripažinti, jog prie politikos, kaip veiklos kompromitacijos prisideda netinkamas kai kurių politikų elgesys, vis pasikartojantys politinės korupcijos skandalai prisideda prie politinio veikimo kompromitacijos.

Bet labai dažnai tai yra ir pačių rinkėjų turimų lūkesčių “projekcija”, t.y. lūkesčius, kuriuos jie patys turėtų ir norėtų realizuoti, jei būtų politikais, jie perkelia ir kandidatams. Čia reikia priminti, jog sąžinės neturintis politikas visada taikys į rinkėjo “pilvą”, panašiai kaip sukčius, siekiantis pigiai parduoti neva auksinį žiedą pirkėjui. Todėl svarbu klausyti kaip politikas šneka. Jei jis drįsta pasakyti, jog tas ar tas dalykas nėra įmanomas ar to ar to negali pažadėti, verta į tokį politiką atkreipti dėmesį.

Žmones taip galvoti verčia ir tai, kad jie ne kartą buvo “išduoti”, t.y. patikėjo gražiais politikų žodžiais ir pažadais, kurie realybėje netapo kūnu. Čia tenka rinkėjui priminti, jog politiką reikia rinktis ne pagal pažadus ir ne pagal deklaruojamas vertybes, bet pagal jo moralinį integralumą: ar nesiskiria jo žodžiai ir darbai, ar jis balsuoja pagal tas vertybes, kurias deklaruoja, ar jis ištesi rinkėjui duotus pažadus, o jei negali ištesėti - ar paaiškina to priežastis?

Kaip patekote būtent į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatų į Seimą sąrašą? Kodėl su šia politine jėga bandote patekti į Seimą? Juk egzistuoja ne viena partija, kurios pavadinime figūruoja žodis „krikščioniškas“.

Kristina. Man apsispręsti buvo paprasta, nes seniai kaip visuomenininkė ir Seimo kanceliarijos darbuotoja sukuosi politikoje, todėl turiu aiškią nuomonę apie partijas ne iš žiniasklaidos, o iš jų realių veiksmų ir rezultatų. Esmė, ne ką politikai kalba, o kaip balsuoja – nuo to priklauso sprendimai, kurie reguliuoja mūsų visų gyvenimus. Tais klausimais, kuriais aš dirbu (žmogaus gyvybė, šeima, sąžinės laisvė) LVŽS Seime visada duoda daugiausiai krikščioniškoms vertybėms palankių balsų (daugiausiai nepalankių visada duoda TS-LKD). LVŽS yra tikroji opozicija mirties kultūros politikai. Be to, tai sena, rimtą struktūrą turinti partija, kuri realiai veikia politikoje. Yra daug puikių žmonių, pabirusių po mažas partijas, tačiau jie vėl nepateks į Seimą - likti grynuoliais politikos užribyje nėra veiksmingas kelias.

Vaidotas. Tikrai yra dalis mano kolegų ir pažįstamų, kurie nustebo sužinoję apie mano sprendimą kandidatuoti į Seimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše. Visgi, esu šios partijos sąraše todėl, kad ši partija pasiūlė bendradarbiavimą Ignui Vėgėlei, su kuriuo jau apie tris metus pasisakome prieš valdžios melą ir manipuliacijas. Būtent Ignas man pasiūlė jungtis į šį sąrašą. Be to, manau, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiuo metu yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri galėtų pasipriešinti gender ideologijai ir vadinamajai atmetimo kultūrai bei kartu pasisakyti už tradicines vertybes.

Ramūnas. Pasirinkimą su Igno Vėgėlės komanda jungtis prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lėmė keletas aplinkybių. Pirma, labai atidžiai stebiu dabartinę Seimo veiklą, seku kaip visuomenei svarbiais vertybiniais klausimais balsuoja parlamentinės partijos. LVŽS buvo vienintelė opozicinė partija, kuri per šią kadenciją nė karto manęs nenuvylė balsuodama.

Antra, ankstesnių rinkimų rezultatų analize paremtas žinojimas, jog iš visų opozicinių vertybinių jėgų tik LVŽS yra pajėgi perkopti rinkimų barjerą ir patekti į Seimą. Neturime prabangos vadovautis ambicijomis ir žaisti savo asmenines partijas. Būsimo Seimo sudėtis gali būti dar blogesnė, todėl labai svarbu jame turėti stiprų vertybinį atstovavimą. Keli kompetentingi ir vertybiškai orientuoti žmonės gali padaryti tikrai daug.

Trečia, krikščionys dažnai yra išsibarstę per kelias partijas. Pirmą kartą šiuose Seimo rinkimuose galima balsuoti ne už pavienius katalikus skirtinguose sąrašuose, bet už visą komandą. Tai strateginis žingsnis konsoliduojant krikščionišką balsą politinėje erdvėje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąraše mes esame nepartiniai kandidatai, kurie visų pirma įsipareigoja atstovauti tiesai.

Vytis. Man labai nepatinka kai religija ar Bažnyčia yra prisidengiama siekiant politinių tikslų. Tikėjimas man šventas reikalas, o su šventais dalykais turime elgtis pagarbiai ir atsargiai. Krikščionio vardo įdėjimas į pavadinimą gal ir gelbsti kaip komunikacinė priemonė, bet jeigu vadinamųjų krikščionių veikla tampa nekrikščioniška, tuomet tai daro žalą Evangelijos skelbimui ir klaidina rinkėją.

Daug kam LVŽS siejasi su baltiška pasaulėžiūra, o jūs esate krikščionys: kaip reaguotumėte į galimus priekaištus, kad „susidėjote“ su pagonimis?

Kristina. Kiek man žinoma, LVŽS sąraše daug katalikų ir pats šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis nelaiko savęs pagonimi. Mano įsitikinimu, esmė ne tame. Politikoje priimami sprendimai dėl valstybės valdymo, todėl esmė yra tai, kaip Seimo nariai balsuoja, kokias iniciatyvas siūlo. LVŽS balsavimai geriausiai atliepia krikščioniškas vertybes, stipriausiai jas gina. Galbūt todėl, kad tiesiog remiasi į sveiką protą, kuris atitinka kiekviename iš mūsų įrašytą prigimtinį įstatymą, o ne į žmogaus prigimčiai priešiškas ideologijas.

Vaidotas. Svarbu suprasti, kad politinė partija nėra religinė bendruomenė, todėl joje gali būti įvairią pasaulėžiūrą išpažįstančių žmonių, bet man svarbu, kad partijoje sutartume dėl svarbiausių dalykų: tradicinių vertybių apsaugos ir būtinybės pasipriešinti gender ideologijai bei vadinamajai atmetimo kultūrai, siekiančiai užtildyti visus, kurie nepritaria vadinamųjų nuomonės formuotojų ir didžiosios žiniasklaidos primetamam naratyvui. Manau, kad šioje politinėje partijoje yra gana platus sutarimas dėl šitų dalykų.

Vytis. Vertindami Lietuvos politinį lauką per dažnai vadovaujamasi gandais ir medijų kuriamais įspūdžiais. Paradoksalu, kad krikščionys patys nuo to bene daugiausiai nukenčia, bet nepasimoko. Mane įtikino LVŽS lyderių ir Igno Vėgėlės noras telkti platesnį ratą žmonių, taip pat ir krikščionių, kad būtų apsaugotos pamatinės mūsų visuomenės vertybės ir sustabdyta korupcija. Mums besijungiant nebuvo iškeltos jokios sąlygos ar reikalavimai, apart siekio - prisidėti prie Lietuvos kūrimo vadovaujantis savo sąžine ir profesinėmis žiniomis. Tai leidžia manyti, kad jeigu esame LVŽS narių tarpe pagonių, tai jie šiandien ieško krikščionių, kurie laikosi savo mokymo. Tai puiki terpė parodyti, kad ne tik kalbame, bet ir gyvename kuo tikime. Jeigu situacija pasikeistų, būtinai Jus informuosiu.

Ramūnas. Esu pastebėjęs, kad kartais taip vadinami pagonys geriau supranta, kas yra prigimtinė šeima, kiek yra lyčių, kas yra vyras ir moteris, negu tie patys katalikai. Jiems to nereikia aiškinti, o štai ne vienam katalikui dažnai reikia įrodinėti akivaizdžias tiesas.

Man teko dirbti darbo grupėje, kuri sprendė ugdymo šeimoje įteisinimo klausimą. Priešingai, negu įprastą, šią idėją iškėlė ir siekė realizuoti ne krikščionys, o žmones, kuriuos mes pavadintume pagonimis, nors tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus yra svarbi ir katalikams. Manau yra klaida užsidaryti vienos konfesijos rėmuose, kai tos pačios vertybės yra būdingos kur kas platesniam ratui žmonių. Tokiu būdu mes tik susiaurintume savo veikimo galimybes. Esu Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, ir kai kūrėme šią organizaciją, kuri rūpinasi tėvų teise ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, mes sąmoningai atsisakėme konfesinio požiūrio, kad turėtume platesnį visuomenės atstovavimą. Ir iš to tik laimėjome.

Kaip tikitės būdami Seime konkrečiai įgyvendinti krikščioniškas vertybes įstatymų lygmenyje?

Kristina. Čia galima būtų kalbėti labai daug, todėl trumpumo dėlei vis tiek tenka atsirinkti prioritetus. Pirmiausia man svarbu, kad Lietuvos teisėje būtų išsaugota prigimtinė šeimos ir lyties sampratos (nepriimti Civilinės sąjungos, Lyties keitimo įstatymai, Stambulo konvencija). Taip pat Seime ginsiu žodžio, įsitikinimų, religijos laisves (priešinsimės cenzūrai, Stambulo konvencijos ratifikavimui, „neapykantos kalbos“ normų plėtrai ir t. t.); tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus, nebijant, kad mokykloje jiems bus diegiami priešingi; jaunimo galimybę suprasti, kad šeima yra svarbiausias gyvenimo projektas (lytiškumo ugdymas nukreiptas į rengimą šeimai, kultūros ir meno finansavimas, atsižvelgiant į skatinamas vertybes); vaikų teisę pirmuosius metus augti su mama (garantuojant pakankamas motinystės išmokas); šeimų teisę į ekonominį saugumą, kad jos drąsiai gimdytų vaikus (vaiko pinigų didinimas, GPM lengvatos, nuo 2020 m. gimusiems vaikams 10 tūkst. eurų vertės Lietuvos ateities investicinio fondo vienetų, pagalba įsigyjant būstą) ir kt.

Bendrojo gėrio puoselėjimui labai svarbu skatinti visuomenės savarankiškumą, kad visi šalies gyventojai, šeimos, verslai, religinės ir kitos bendruomenės galėtų veikti, kurti ir stiprėti be perteklinio valstybės kišimosi, reguliavimo ir kontrolės.

Vaidotas. Pritariu Kristinai, Taip pat manau, kad krikščioniškų vertybių reikia ne tik vykdant įstatymų leidybą, bet ir puoselėjant vienas kito tarpusavio pagarbą. Be to, krikščioniško ar tiesiog – sąžiningo ir profesionalaus požiūrio (o tai ir yra krikščionio politiko uždavinys) reikia Seimui dalyvaujant valstybės pareigūnų skyrime bei apsisprendžiant dėl pritarimo tarptautinėms sutartims. Bet kuriuo atveju, krikščionis politikoje siekia ne kokio nors siauro pasaulėžiūrinio intereso, bet visos visuomenės bendrojo gėrio.

Ramūnas. Pridėsiu kelis dalykus, kurių nepaminėjo mano kolegos. Daugiau kaip dešimt metų dirbu akademinį darbą ir gerai matau, kaip į akademinę erdvę skverbiasi ideologinis mąstymas, ir  universitetas, užuot buvęs laisva idėjų raiškos vieta, tampa kitokios nuomonės persekiojimo ir susidorojimo su ja vieta. Matydamas, grėsmes, kurios kyla įsitikinimų ir sąžinės laisvei tiek akademinėje veikloje, tiek klinikinėje praktikoje, ketinu teikti įstatymų iniciatyvas, jog įstatymuose būtų įtvirtinta sąžinės prieštaravimo teisė. Manau, jog  ugdymo turinys, kiek tai susiję su pasaulėžiūra, negali prieštarauti tėvų išpažįstamoms vertybėms ar siekti jas jėga pakeisti. Todėl sieksiu sudaryti tėvams galimybę pasirinkti lytiškumo ugdymo programą, tiek būti informuotiems apie jos turinį, tiek ir teisę jos atsisakyti.

Vytis. Norėčiau prisidėti prie to, kad įstatymų pakeitimų ir visokių mažareikšmių pataisų teisinėje sistemoje būtų kuo mažiau, o tos, kurios priimamos būtų gerai parengtos ir apgalvotos. Kiekvienais metais Seimas priima tiek įstatymų ir jų pakeitimų, kad retas Seimo narys galėtų atsiminti bent dalį jų. Geras pavyzdys yra neseniai nuskambėjęs skandalas dėl prieš kurį laiką Seime priimto Rinkimų kodekso, drastiškai apribojusio antrojo rinkimų rato vienmandatėse rinkimų apygardose galimybes. Atrodo, kad net balsuodamas dėl pačios politinės sistemos pagrindus liečiančių įstatymų, Seimo nariai nesugeba tinkamai įvertinti tikrojo teisės akto normų turinio ir ilgalaikių atitinkamo pakeitimo pasekmių.

Šiandien taip pat būtina stiprinti pilietinės visuomenės galimybes kontroliuoti politikus, užtikrinti geresnį dialogą tarp politikų ir piliečių, kad jis nepasibaigtų tiesiog pasiūlymu - po ketverių metų išsirinkti geresnius. To nepavyks be didesnio politikų atvirumo ir politinės kultūros keitimo savo pavyzdžiu. Kol daugumą politikų tenkina mažas piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, kol iš aukšto žiūrima į nuoširdų norą ir iniciatyvą patarti bei padėti sprendžiant įsisenėjusias problemas, negalime būti tikri, kad Lietuvoje bus vykdoma į bendrąjį gėrį orientuota politika. Bet galiausiai - visa tai liks tik gražiomis kalbomis ir norais, jeigu spalio 13 d. žmonės neateis ir nebalsuos už tai, ką čia pristatėme. Dabar viskas rinkėjų rankose.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos

The post Kaip aktyvūs katalikai pasuko į politiką appeared first on LAIKMETIS.

Šiame pranešime kalbėsiu apie sąžinę iš Konstitucijos perspektyvos, t. y. kaip joje suprantama sąžinė ir sąžinės laisvė. Bet pirmiausia paklauskim, kodėl apskritai būtent dabar verta kalbėti apie sąžinę ir sąžinės laisvę? Žinom, kad šiuo metu ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje yra daugybė konfliktų ir problemų, kuomet net dvasininkų, politikų ar katechetų teisė cituoti Šv. Rašto vietas, kuriose rašoma, pavyzdžiui, apie tos pačios lyties santykius, susiduria su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taip pat matome aktualijas, kad neužtikrinama pedagogų sąžinės teisė atsisakyti mokyti apie su gender ideologija susijusius dalykus, jei tai prieštarauja jų įsitikinimams.

Viešojoje erdvėje dabar daug diskutuojama ir apie Gyvenimo įgūdžių ar kitas programas, kurios tampa privalomos, nors riboja tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. Girdime ir apie neužtikrinamą medikų bei farmacininkų teisę atsisakyti teikti paslaugas, susijusias su abortu, jei tai prieštarauja jų sąžinei. Galiausiai, neseniai buvo ribojama paciento teisė atsisakyti skiepų, kurie pagaminti naudojant abortuotų vaikų kamienines ląsteles. Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, koks aktualus mūsų dienomis yra sąžinės laisvės klausimas.

Konstitucijos naratyvas apie žmogų

Prieš pradedant kalbėti apie sąžinės laisvę ar kitas žmogaus teises, visų pirma, galime savęs paklausti, ką Konstitucija sako apie žmogų, kaip jį supranta? Pavyzdžiui, Konstitucijos 38 straipsnis teigia: santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu; 42 straipsnis: dvasinius vartotojo interesus gina įstatymas; 26 straipsnis: tėvai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu [...]. 30 straipsnis: asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; 59 straipsnis: pareigas eidami Seimo nariai [...] vadovaujasi sąžine... Tiesa, kartais sakoma, kad Seimo nariai neturi sąžinės, tuo tarpu Konstitucija ne tik sako, kad Seimo nariai turi sąžinę, bet ir daro prezumpciją, kad jie vadovaujasi savo sąžine. Aišku, čia galėtume paklausti, kodėl vadovavimasis savo sąžine Konstitucijoje siejamas tik su Seimo nariais?...

Skaitykime toliau: kas apie žmogų Konstitucijoje sakoma žmogaus teisių kontekste? Ankstesniuose šios konferencijos pranešimuose buvo gerai pastebėta, kad neįmanoma kalbėti apie žmogų ir jo sąžinę „už valstybės ribų“. Kitaip sakant, apie žmogaus teises, taigi ir sąžinės laisvę, Konstitucijoje kalbama tik valstybės ir visuomenės kontekste: valstybė yra būtinas žmogaus teisių elementas, nes ji padeda jas įgyvendinti, sukurdama tiek jas garantuojančias institucijas (pvz., ligonines), tiek ir jas apginančias institucijas (pvz., teismus). Be valstybės, kaip žmogaus teisių instituto, elemento žmogaus teisių teisine konstitucine prasme nebūtų.

Apie žmogaus teises, tame tarpe ir sąžinės laisvę, Konstitucijoje kalbama tik valstybės ir visuomenės kontekste: valstybė yra būtinas žmogaus teisių elementas <...> . Be valstybės, kaip žmogaus teisių instituto, elemento žmogaus teisių teisine konstitucine prasme nebūtų.

Toliau pacituokime, ką Konstitucija sako apie žmogų jo teisių kontekste? Taigi, 18 straipsnis: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; 19 straipsnis: žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas; 20 straipsnis: žmogaus laisvė neliečiama; 21 straipsnis: žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas; 22 straipsnis: žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas; 29 straipsnis: įstatymui [...] visi asmenys yra lygūs ir pagaliau, 26 straipsnis: minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Taigi, pamėginkime apibendrinti tai, ką išgirdome: 18 straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį. Kas pagal Konstituciją šią prigimtį sudaro? Visų pirma, vyriška ir moteriška lytis (38 str.), taip pat tai, kad žmogus turi ne tik fizinį kūną (53 str. 2 d.), bet ir dvasią (42 str. 3 d.), dorovę ir moralę (26 ir 30 str.). Taip pat į prigimties konstitucinę sampratą įeina tai, kad žmogus yra asmuo (21 str.), turintis įvairų santykį su valstybe ir visuomene (jis čia įvardijamas, kaip pilietis, tėvas, vaikas, sutuoktinis ir t. t.), tai, kad jis yra laisvas asmuo (20 str.), t.y. gali pasirinkti savo elgesio modelį ir yra atsakingas už savo veiksmus. Be to, žmogus turi orumą ir privatumą (21 ir 22 str.), žmonės pagal prigimtį yra lygūs/lygiateisiški (29 str.), jis gali turėti tikėjimą ir religinius įsitikinimus (26 str.). Galiausiai, žmogus turi sąžinę (26 str. ir 59 str.). Kaip bebūtų keista, visa tai randame Konstitucijoje, taigi, tai nėra ištraukta iš kokio nors filosofinio ar moralinio traktato ar Šv. Rašto.

18 [Konstitucijos] straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį.

Žmogaus sąžinės sąvoka Konstitucijoje

Konstitucijoje nėra apibrėžta, kas yra sąžinė (ir tai yra labai gerai). Bet iš to, su kuo sąžinė Konstitucijos tekste yra siejama, galima kai ką suprasti ir apie ją. Pavyzdžiui, jau minėtame 26 straipsnyje („Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“) sąžinė susieta su įsitikinimais ir tikėjimu (religija). Konstitucijoje sąžinė plačiąja prasme siejama su teise turėti savo įsitikinimus, tačiau specifiškai ji siejama ir su tikėjimo bei religijos laisve, todėl nenuostabu, kad sovietmečiu garsiausiai apie sąžinės laisvę kalbėjo būtent tikintieji. Taigi, sąžinė pagal Konstituciją yra žmogaus dvasinės prigimties dalis (galima sakyti – žmogaus, kaip asmens, esmė), kurios neįmanoma perleisti niekam kitam. Be to, kaip jau buvo minėta, sąžinė čia susijusi su žmogaus laisve, orumu ir privatumu, dorove ir morale bei su žmogaus teise turėti tam tikrus moralinius ar religinius įsitikinimus.

Konstitucijoje sąžinė plačiąja prasme siejama su teise turėti savo įsitikinimus, tačiau specifiškai ji siejama ir su tikėjimo bei religijos laisve.

Kitaip sakant, Konstitucijoje sąžinė pateikiama kartu su laisve viešai išpažinti ir skleisti tikėjimą. Pagal Konstituciją žmogaus teisės nėra tik kokia nors teorija, bet mes turim galėti jas įgyvendinti savo aktyviais veiksmais. Įdomu yra tai, kad sąžinės laisvė ir jos (kaip ir kitų žmogaus teisių) ribos paradoksaliai pasimato tik jų pažeidimo metu, kaip kad kartais atsitinka šiuo metu. Be tokio pažeidimo mes tik abstrakčiai galime suprasti, kas tai yra sąžinės laisvė ir kur jos ribos, bet kai kažkas pažeidžia mūsų teises, tada mes galime apčiuopti ir jų konkrečias ribas.

Taigi, Konstitucija sako, kad sąžinės laisvė būtent ir susijusi ne tik su teise neatskleisti savo įsitikinimų (pvz., užpildant balsavimo biuletenį), bet ir su mūsų veiksmais aktyviai skleisti savo įsitikinimus, religiją ar tikėjimą („vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti“). Todėl Konstitucija neatsitiktinai pateikia mums kai kuriuos sąžinės laisvės pasireiškimo atvejus: pavyzdžiui, joje numatyta galimybė pasirinkti alternatyvią krašto apsaugos tarnybą, jei kieno nors įsitikinimai draudžia naudotis ginklu (139 str.), taip pat Konstitucija numato galimybę išrinktam Seimo nariui pagal savo įsitikinimus pasirinkti priesaiką su ar be Dievo paminėjimo. Be to, kaip jau buvo minėta, Konstitucija garantuoja balsavimo slaptumą, jei žmogus nenori niekam atskleisti savo politinių pažiūrų.

Be to, svarbu paminėti ir tai, kad iš Konstitucijos konteksto galima teigti, kad sąžinės laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl ji čia įvardinta kaip laisvė ir tai, kad ji yra nevaržoma – prie jokios kitos konstitucinės teisės nėra pasakyta, kad ji nevaržoma. Aišku, sąžinės laisvė tam tikrais atvejais gali būti ribojama, bet minėtas sąžinės laisvės išskirtinumas Konstitucijoje suponuoja tai, kad tas ribojimas gali būti tik siauresnės apimties nei kitų pagrindinių žmogaus teisių. Taigi, net nepaprastosios padėties ir karo metu sąžinės laisvė negali būti apribota labiau nei įprastu metu, skirtingai nei, pavyzdžiui, judėjimo ar susirinkimų laisvė.

Iš Konstitucijos konteksto galima teigti, kad sąžinės laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, todėl ji čia įvardinta kaip laisvė ir tai, kad ji yra nevaržoma – prie jokios kitos konstitucinės teisės nėra pasakyta, kad ji nevaržoma.

Išvados

Aptarus Konstitucijoje įtvirtintą sąžinės laisvės išskirtinumą, galima grįžti prie pranešimo pradžioje užduotų klausimų – ar iš tikrųjų žmogus Lietuvoje vis dar gali naudotis ir ar praktiškai naudojasi savo sąžinės laisve santykiuose su kitais ir su valstybe? Ar dvasininkai ir katechetai turi teisę cituoti net ir tas Šv. Rašto vietas, kurios gali nepatikti kai kuriems asmenims? Ar pedagogai turi teisę viešai nepritarti gender ideologijai, o tėvai – atsisakyti, kad jų vaikai dalyvautų Gyvenimo įgūdžių programoje? Ar medikai ir farmacininkai turi teisę atsisakyti teikti paslaugas, prieštaraujančias jų sąžinei? Ar pacientai turi teisę atsisakyti skiepų, kurie pagaminti naudojant abortuotų vaikų kamienines ląsteles ir t. t.?

Pabaigai norėčiau paprašyti nors trumpam įsivaizduoti tokią visuomenę, kurioje kiekvienas pilietis aktyviai naudojasi savo sąžinės laisve ir ją drąsiai gina, ypač tuo metu, kai valdžia bando ją riboti. Ar tokioje valstybėje galėtų būti suvaržyta piliečių sąžinės laisvė? Visi suprantame, kad negalėtų, nes piliečių aktyvumas tiesiog to neleistų. Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja mūsų sąžinės laisvės apsaugą, sąžinės laisvė čia išskirtinai saugoma. Belieka tik ja naudotis, nes Konstitucija veikia tik tuomet, kai mes ja naudojamės, o tai ypač svarbu įvairių krizių metu.

The post Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis. Sąžinės laisvės konstitucinė samprata appeared first on LAIKMETIS.

Visgi, neginčijant Vaidoto išsakytų minčių, norisi šiek tiek padiskutuoti dėl Sinodinio kelio tikslų, uždavinių ir apskritai - pasiektų rezultatų. Suprantama, kad savo pasisakymu galiu labai klysti, bet visgi... Ypatingai susimąstyti paskatino praėjusių metų pabaigoje pasirodęs Vyskupų sinodo žemyninio etapo darbinis dokumentas.

Jau nuo pačių pradžių, mano manymu, Sinodiniame kelyje buvo gausios diskusijos apie formą, bet ne apie turinį. Tuo metu galvojau, ar ieškosime turinio, juo remsimės, ar tik žvalgysimės formų? Juk formos paieškos nėra ėjimas esmės link. Šis procesas rizikuoja ieškoti konformacinių sąlyčio taškų, potencialiai pamesti, nutylėti Bažnyčios mokymą ar jį keisti.

Kelyje esame paraginti klausytis. Jaučiasi, kad mums, besiklausantiems, labiausiai norisi atliepti kalbančiųjų lūkesčius. Grįžtu prie paskelbto dokumento – tai, ką galima perskaityti Vyskupų sinodo žemyninio etapo darbiniame dokumente, yra aptakios formų paieškos. Atrodo tik diplomatinės lingvistinės dekoracijos. Skaitai, o kažko esminio - nepasakyta. Nematau dokumente aiškios laikysenos, vientiso moralinio stuburo, Bažnyčios mokymu grįstų idėjų, aiškių polių, krypties, kuriais remtųsi dokumentas.

Sinodiniame kelyje figūruoja itin stropiai pasigauta tarybiniais laikais Bažnyčiai klijuota klerikalizmo etiketė. Labai keista, kad, pradėjus žengti Sinodiniu keliu, pati Katalikų Bažnyčia paleido saviplakos kampaniją dėl būto ar išgalvoto savojo klerikalizmo. Seniai absoliučioje daugumoje kraštų Bažnyčia, atskirta nuo valstybės ir nebeturėdama svertų, yra žeminama ir trypiama. Sunku suvokti, kad tai, ką persekiotojai mums prikaišiojo, dabar patys sau rėkte rėkiame. Savotiškas Stokholmo sindromas.

Tokiomis aplinkybėmis norisi paklausti: gal tarybiniai trubadūrai ir politrukai tikrai buvo teisūs? Garsus ir sovietijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“, kur į Bažnyčios ir tautinės valstybės kūnus gudriai sukalti vinys nūnai galėtų labai tikti Sinodiniame kelyje girdimam saviplakos efektui patvirtinti ir sustiprinti.

Tiktų to paties žanro, mano jau anksčiau „Laikmetyje“ minėtas filmas ir apie monsinjorą Svarinską – „Kas jūs, kunige Svarinskai?“. Abu, tada labai tikę būtam ar nebūtam Bažnyčios klerikalizmui įrodyti ir Nepriklausomos Lietuvos – tada gimusios kaip tautinė valstybė – labai sėkmingam diskreditavimui, puikiai tinka ir dabar. Pasiekiami du tikslai vienu veiksmu.

Niekada tikintieji Bažnyčios netapatino su marksistiniais norais Bažnyčią įvardinti kaip klerikalizmo bastioną, tačiau Sinodiniame dokumente šiuo terminu noriai džiaugiamasi. O pasekmės aiškios – nenorite kunigų, jų ir nebus.

Dr. Vaidotas Vaičaitis mini kunigų numatytą nedalyvavimą, tačiau, mano manymu, tai logiška laikysena. Net ir pagal tai, kas svarstoma. Man visada atrodė ir atrodo, kad kunigas yra vedlys, bent jau aiškus palydėtojas. Tačiau jiems rekomenduota neiti priekyje, eiti kur nors viduryje ar gale. Taip nuo pat pradžių girdėjosi, kad ganytojo kaip tėvo funkcija nėra numatyta. Dėl to matau žalą, kad kunigas nebepozicionuojamas kaip vedlys, o dar blogiau – kunigas nėra bendruomenės, parapijos Tėvas. O Tėvo būtinybė ir Tėvo nebuvimas yra šios civilizacijos nesėkmių viena iš kertinių priežasčių.

Tėvo būtinybė ir Tėvo nebuvimas yra šios civilizacijos nesėkmių viena iš kertinių priežasčių.

Aktyvus noras Bažnyčią „deklerikalizuoti“ supresuos ir pačios Bažnyčios valdymo tradiciją. Tai nebūtų pati didžiausia bėda. Tačiau tai, ką matome, kai pasauliečiai vis labiau ir labiau slenkasi prie altoriaus, kai netolimuose Europos kraštuose šv. Mišios aukojamos be jokių išorinių ženklų, liturginių rūbų, kai kunigo rūbuose įkomponuojamos daugiaspalvės juostos, o kunigui laikant šv. Mišias jas „koncelebruoja“ bendruomenių „valdytojai/valdytojos“, neretai besirengdami rūbais, tinkamais naktinių barų didžėjaus darbui – tai ne tik neskoninga ir „nesižiūri", tai ne tik pamina mišiolo, liturgijos nuostatas, bet tokiu būdu Bažnyčia rizikuoja tapti buitine, o ne sakralia, pakylėjančia ir įpareigojančia vieta.  

Jau minėjau, kad dokumente jaučiama keista „saviplakos“ nuotaika ar dvasia, per kurią Bažnyčia pamažu lyg ir nusižemina. Kam? Kodėl? Kur? Koks to tikslas? Perkrauti santykius su pasauliu? Perkrauti santykius su nuolatiniais kaltintojais dėl tikrų ir menamų nuodėmių?

Knygoje „Pozicionavimas: kova dėl pirkėjo“ yra skyrius apie Katalikų Bažnyčios pozicionavimą. Čia rašoma, kad iki Antrojo Vatikano susirinkimo Bažnyčia daugeliui buvo Įstatymo mokytoja. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas taisyklėms, atlygiui ir bausmėms. Po susirinkimo daugelis normų ir taisyklių buvo atšauktos kaip nebūtinos. Tikintieji tyliai klausė: „Jeigu tu nesi Įstatymo mokytoja, tai kas tu esi?“ Kai atsakymo nebuvo, atėjo sumaištis, ir žmonės išėjo.

Tikintieji tyliai klausė: „Jeigu tu nesi Įstatymo mokytoja, tai kas tu esi?“ Kai atsakymo nebuvo, atėjo sumaištis, ir žmonės išėjo.

Turinio dalykuose kalbama apie abortus (tai gerai), tačiau nekalbama apie kitas nepatogias temas, nūdienos medicinos aktyvias palydoves (kad ir apie medikamentines priemones nevaisingumui (ne)pasiekti, embrionų klausimus, prievartą priimant sprendimus dėl savo sveikatos). Liečiama viena tema, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje tūno daug daugiau, net vienoje šioje srityje glūdinčių problemų. Kodėl nekalbama atskirai ir konkrečiai apie žmonių naikinimą? Nepatogios, neperspektyvios ir nusibodusios temos? Regis, kad taip.

Tekstai tikslingai vengia moralinio vertinimo. Juose tik stenama. Bet juk jei būtume tiesiakalbiai – tūpčioti šiame dokumente nereikėtų. Nutylėjimais tvarių ir ilgalaikių simpatijų nelaimėsi. Reikės pasirinkti. Antraip – vertins kaip slidžius ungurius. Tokių niekas nemėgsta. Todėl savo nuostatą (jei tokia yra) reikia liudyti anksti, ne tik kad nebūtume neaiškūs, bet ir kad neapgaudinėtume. Štai kodėl dokumentas šachmatų terminais yra patinės situacijos iliustracija.

 Nutylėjimais tvarių ir ilgalaikių simpatijų nelaimėsi. Reikės pasirinkti. Antraip – vertins kaip slidžius ungurius. Tokių niekas nemėgsta.

Neabejoju, kad Katalikų Bažnyčios Sinodinis kelias, yra gimęs geros idėjos ir Apvaizdos vedamas. Negali kvestionuoti popiežiaus sprendimo sukviesti tikinčiuosius į Sinodinį kelią. Gal tai buvo išmintinga mintis uždegti priešpriešinę ugnį kai kuriose šalyse prasidėjusiems judėjimams, kaip matėme ir matome, pavyzdžiui, Vokietijoje? Įdomu, ar šio formato Sinodinis kelias padėjo bent kiek neutralizuoti šiuos procesus? Gal tikrai popiežius, it sumanus ugniagesys, įžiebė priešpriešinę ugnį, kaip ir Lietuvos ugniagesiai gesindami gaisrą Kuršių Nerijoje?

Šiandien jau aiškiai girdime, ką popiežius įvardina nuodėme, o tai leidžia turėti aiškią viltį. Tad gal jis iš tiesų labai sumanus ugniagesys? Tai matysime kiek vėliau.

The post Prof. dr. Andrius Macas. Sinodinis kelias: formos ar turinio link? appeared first on LAIKMETIS.

The post Išcenzūruota Konstitucija - kalbasi dr. V. Vaičaitis ir D. Radkevičius appeared first on LAIKMETIS.

„Viena vertus KT turi tokią teisę atsisakyti nagrinėti panaikintų Vyriausybės nutarimo nuostatų konstitucingumo klausimą, tačiau toks žingsnis kelia ir nemažai nerimo. Visų pirma, dėl tokio sprendimo Vyriausybė jau dabar gali laisvai komunikuoti, kad galimybių pasas sustabdytas tik laikinai ir gali būti bet kada sugrąžintas.

Kitaip tariant, suformuojamas pavojingas precedentas, kai Vyriausybė gali priiminėti galimai antikonstitucinius aktus, vėliau juos panaikinti ir po to, vėl priimti, KT nutraukus teiseną. Reiškia, kad galima be perstojo sukti šią teisinę karuselę ir taip be jokių pasekmių padaryti didelę žalą žmogaus teisėms ir kitoms konstitucinėms vertybėms“, - sakė teisininkas.

Paprašytas įvertinti KT komentarą, jog nebeegzistuojančio reguliavimo vertinimas būtų beprasmis, teisininkas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu yra pradėta daugybė teisminių procesų, įskaitant ir baudžiamųjų bylų, dėl kurių išsprendimo – vienokio ar kitokio KT nutarimo priėmimas būtų labai svarbus.

„Galimybių pasą Vyriausybei atšaukus, jo sukeltos teisinės pasekmės išlieka, o dėl to nukentėję asmenys vis dar bylinėjasi Lietuvos teismuose. Be abejo, besibylinėjantys asmenys, gali prašyti teismo kreiptis į KT arba patys pasinaudoti konstitucinio skundo galimybe, tačiau tokiu atveju KT nutarimo galima būtų laukti iki keleto metų“, - teigė V. Vaičaitis.

„Aišku, išlieka galimybė Prezidentui ar Seimo narių grupei į KT kreiptis iš naujo, jau kitu pagrindu, pavyzdžiui, dėl vis dar galiojančios ekstremalios situacijos paskelbimo dar 2020 metais, tačiau ateitis parodys, ar tai bus padaryta“, - situaciją komentavo teisininkas.

The post Teisininkas: Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti vadinamojo „galimybių paso“ teisėtumą leidžia Vyriausybei bet kada vėl įvesti šią priemonę appeared first on LAIKMETIS.

Pranešimuose teigiama, kad Latvijoje yra tik apie dešimt parlamentarų ir keliasdešimt savivaldybių tarybų narių, kurie šiuo metu atsisako naudotis skiepų sertifikatais. Dar daugiau, Latvijos parlamentarai ir savivaldybių deputatai negalės dalyvauti net ir nuotoliniuose posėdžiuose ir balsavimuose. Kad nebūtų per mažai, tą pačią dieną spauda pranešė, kad beveik analogiški sprendimai priimti ir dėl Australijos bei Europos Parlamento parlamentarų.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad čia tiesiog dar viena priemonė skatinanti skiepytis. Bet ar visos priemonės pateisinamos, siekiant tokio tikslo? Dar kiti teigia, kad tokiu sprendimu yra siekiama išvengti galimų privilegijų parlamentarams ir savivaldybių tarybų nariams, nes, jei tokie darbo apribojimai taikomi visiems darbuotojams, tai kodėl iš šios taisyklės reikėtų išskirti parlamentarus? Tačiau tuo pačiu čia galima būtų užklausti, ar tokie teisės į darbą ribojimai yra teisėti apskritai? O jei jie yra neteisėti valstybės tarnautojams ir darbuotojams, tai juo labiau jie yra neteisėti tautos atstovams.

Parlamentaro statusas

Štai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Latvijos bei kitose demokratinėse konstitucijose), Seimo nariai ne tik ir ne tiek įgyvendina savo teisę į darbą, kiek atstovauja suvereną – Tautą. Kitaip tariant, pilietinė tauta, visų pirma, per rinkėjus įgyvendina savo suverenias galias, o rinkėjai per demokratiškai išrinktus atstovus taip įgyvendina teisę dalyvauti valdant savo šalį. Todėl parlamentaro atstovavimo teisių pažeidimas automatiškai pažeidžia ne tik jo, kaip asmens, bet ir jo rinkėjų bei visos Tautos suverenias galias.

Be to, tokiais ribojimais paprastai ribojamos ir opozicijos (taip pat būtino demokratijos rekvizito), dažnai nepritarančios daugumos valdymo kai kuriems sprendimams, teisės. Taigi, parlamentaro teisių ribojimas yra ne tik individualaus asmens teisės į darbo pažeidimas, bet ir demokratijos bei tautos suvereniteto principų pažeidimas. Pagaliau, nei vykdomosios valdžios, nei parlamento vadovybės ar net viso parlamento sprendimais negalima uždrausti kuriam nors parlamentarui ar jų grupei vykdyti Tautos atstovo pareigas, o tokius veiksmus galima būtų vadinti valstybės perversmu. Beje, tarpukario patirtis kaip tik mums primena, kad tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje valstybės perversmas, kaip tik ir buvo, visų pirma, susijęs su dalies parlamentarų pašalinimu iš parlamento, o vėliau – ir viso parlamento veiklos suspendavimu. Norisi tikėti, kad istorija šiuo atžvilgiu nepasikartos.

Suspenduota Konstitucija?

Tiesa, dabartinė teisinė ir politinė situacija Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse nėra susijusi vien su demokratijos ribojimais. Šiuo metu drastiškai apribotos ir kitos dvi pamatinės konstitucinės vertybės: teisinės valstybės (teisės viršenybės) ir žmogaus teisių. Jau buvo užsiminta, kad ryšium su vadinamuoju „galimybių paso“ įvedimu (ir ne tik),

Lietuvoje šiuo metu ribojama teisė į darbą, o taip pat – teisė į mokslą, teisė į privatumą ir asmens duomenų apsaugą, teisė į sveikatą, teisę gauti įvairias paslaugas ir su tuo susijusi judėjimo laisvė.

Beje, su žmogaus teisių ribojimais labai susiję visuomenės informavimo priemonių laisvės ir draudimo taikyti cenzūrą pažeidimai. Tuo tarpu teisinės valstybės ar teisės viršenybės principai buvo pažeisti, kai nesilaikyta teisės hierarchijos, ribojant konstitucines žmogaus teises, kai buvo pažeidžiamas teisės negaliojimo atgal principas (įvairūs ribojamai darbuotojams ar studentams nustatyti jau po atitinkamos sutarties pasirašymo, apie kuriuos nebuvo žinoma sutarčių pasirašymo metu), kai rekomendacijos pristatomos, kaip privalomos teisės normos, pagaliau – kai nesilaikoma teisės aiškumo ir jos viešo publikavimo reikalavimų.

Lietuvoje šiuo metu praktiškai suspenduotos visos trys pamatinės konstitucinės vertybės: demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių.

Kaip matome, Lietuvoje (bei kitose Vakarų valstybėse) šiuo metu praktiškai suspenduotos visos trys pamatinės konstitucinės vertybės: demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių. O tokio suspendavimo pagrindas – yra sąlygiškai patvirtintas ir neištirtas skiepų preparatas, kurio klinikiniai tyrimai turėtų baigtis 2023 metais.

Kitaip tariant, tokie vaistai, kurių šalutinis poveikis nėra ištirtas žmogaus sveikatos atžvilgiu, negali būti pateisinamas rūpesčiu visuomenės sveikata. Bet kuriuo atveju, demokratinės konstitucijos nenumato savo pačių suspendavimo galimybės nei minėtu, nei kuriuo nors kitu pagrindu.

Pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucijoje (po totalitarinių režimų patirties) numatytas nepaprastosios padėties režimas yra įtvirtintas ne kaip šmitiška išimtinė padėtis (neturinti ribų išimtis iš taisyklės), o tiesiog kaip konstitucinis elementas.

Visgi, viltis yra?

Taigi, kaip galėtume pavadinti dabartinį mūsų politinį ir teisinį būvį? Prisiminus „socialistinės demokratijos“, kaip tam tikros „aukštesnio išsivystymo demokratijos“ termino vartojimo patirtį, galima būtų galvoti apie „skiepų demokratijos“ arba skiepokratijos, ar net – skiepų diktatūros terminą, nes su demokratija dabartinis režimas, kai kasdien viešojoje erdvėje kalbama apie prievartą, mažai ką turi bendro.

Todėl kalbant su studentais apie mūsų Konstituciją, vis sunkiau darosi atsakyti į tokius jų klausimus kaip: ar suverenitetas priklauso tautai, o ne tarptautinėms farmacinėms kompanijoms; ar Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas; ar Lietuvoje egzistuoja valdžių padalijimas ir parlamentarizmas, kai svarbiausi sprendimai priimami Vyriausybėje, o ne Seime; ar Lietuvoje galima kritikuoti valdžios institucijas; ar Lietuvos visuomenės informacijos priemonės taiko cenzūrą; kaip teisės aktuose nenumatytas „galimybių pasas“ gali riboti konstitucines žmogaus teises ir t. t.

bet kokie bandymai ignoruoti demokratinę Konstituciją ir įvesti diktatūrą anksčiau ar vėliau patirs fiasco.

Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, nesinorėtų šio teksto baigti vien pesimistine nata. Iš istorijos žinome, kad melas ir prievarta bei bet kokie bandymai ignoruoti demokratinę Konstituciją ir įvesti diktatūrą anksčiau ar vėliau patirs fiasco.

Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnyje teigiama, jog „kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos [...] konstitucinę santvarką“. Taigi, turime prisiminti, kad konstitucinė demokratija yra dalyvaujanti demokratija, todėl kiekvienas turime įnešti savo indėlį, kad ji būtų apginta ir įgyvendinta mūsų kasdienio gyvenimo tikrovėje.

O grįžtant prie šio teksto pradžioje paminėtų demokratijos ribojimo pavyzdžių, tai tikiu, kad sugebėsime apginti dar 1566 m. Antruoju Lietuvos Statutu įtvirtintą parlamentinę demokratiją Lietuvoje, kuri buvo laikinai suspenduota okupanto tik daugiau kaip po dviejų šimtų metų. Taigi, turėkime vilties, nes kaip rašoma Evangelijoje, „nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis ir delstų jiems padėti? Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises“ (Lk 18, 7-8).

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Skiepų demokratija appeared first on LAIKMETIS.

„Pandemijos valdyme svarbu nepadaryti lemtingų klaidų, o tam reikalinga užtikrinti konstruktyvią, atvirą, viešą ir skaidrią diskusiją su įvairių sričių ekspertais ir praktikais. Esame susirūpinę, kad Vyriausybę konsultuoja siauras ekspertų ratas. Jaučiame pareigą ir atsakomybę padėti suvaldyti neigiamas COVID-19 pasekmes Lietuvai, mums rūpi, kad apie pandemijos valdymo priemones būtų atvirai diskutuojama iš teisės ir medicinos mokslo perspektyvos“, – rašoma kreipimesi.

Pradėti diskusijas STI siūlo nuo sistemiškos situacijos analizės.

„Kodėl taip skiriasi pacientų aptarnavimas skirtingose sveikatos priežiūros įstaigose, kam sekasi gerai, o kam nesiseka? Kokios priemonės viešose vietose didintų visuomenės saugumą, tačiau kartu būtų proporcingos ir nepriešinančios visuomenės? Kokie vadybiniai sprendimai ligoninėse užtikrintų racionalų lėšų naudojimą ir mažintų maksimalaus užguldymo įtampą? Kodėl, pavyzdžiui, Švedijoje kiekvienas gali lengvai perskaityti oficialias epidemiologines apžvalgas, o Lietuvoje jų nerasime?  Tai – tik keli aspektai, kuriuos svarbu aptarti“, – teigiama politikams ir institucijoms adresuotame rašte.

Mokslinės konferencijos pirmoji diena buvo skirta teisininkų pranešimams ir diskusijai

Prašymą susitikti STI išsiuntė po to, kai 2021 m. rugsėjo 9–10 d. Sveikatos teisės institutas surengė mokslinę konferenciją „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“. Į konferenciją buvo kviesti įvairių valstybės institucijų atstovai ir ekspertai.

Mokslinę konferenciją pradėdamas Sveikatos teisės instituto vadovas, farmakologas doc. dr. Rimas Jankūnas teigė: „Mūsų tikslas – diskutuoti ir padėti rasti sprendimus. COVID-19 pandemijos valdymo rezultatai Lietuvoje yra vieni prastesnių ES.“

Jankūnas jau 20 metų yra LSMU farmakologijos dėstytojas, buvęs Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininko pavaduotojas, atsakingas už vaistų registraciją, klinikinius tyrimus ir farmakologinį budrumą, buvęs Europos Komisijos Farmacijos komiteto ir Europos Tarybos Vaistinių preparatų ir medicinos prietaisų darbo grupės narys.

 Ar tikrai Vyriausybė puikiai susitvarko ir jai nereikia diskusijos ar patarimų?

Pasak farmakologo doc. dr. R. Jankūno, daugelis COVID-19 valdymo priemonių yra abejotinos, o kai kurios – nemoksliškos ir net žalingos: „Kartais suabejoju, ar Vyriausybės tikslas yra valdyti COVID-19, ar jį platinti. Planuojama nemokėti ligos išmokų susirgusiems COVID-19, jei jie nėra pasiskiepiję? Kitaip sakant, nesiskiepiję susirgę žmonės, negalintys sau leisti likti be algos, skatinami slėpti ligą, eiti į darbą ir platinti virusus?“.

Doc. dr. R. Jankūnas atkreipė dėmesį į viešoje komunikacijoje esančius neteisingus faktus, pavyzdžiui: „Korona Stop LT“ teigiama, kad vakcina nuo COVID-19 yra praėjusi trečiąją klinikinių tyrimų fazę. Netiesa. Trečiosios fazės tyrimai dar neįpusėję.“

Natūralu, kad darydama tokias klaidas nei Vyriausybė, nei Sveikatos apsaugos ministerija negali tikėtis visuomenės pasitikėjimo.

Pranešėjas citavo Harvardo universiteto epidemiologą prof. Martiną Kulldorffą, jog „antivakseriai“ per dešimtmečius nepadarė tiek žalos, kiek entuziastingi prievartinės vakcinacijos gerbėjai padarė per vienerius.

„Kaip dabar reikės įtikinti žmones skiepytis ištirtomis ir tikrai reikalingomis vakcinomis?“ – svarstė farmakologas.

Pandemijos valdymo aspektus aptarė ir teisininkai: konstitucionalistas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis ir advokatai dr. Justas Sakavičius bei prof. dr. Liudvika Meškauskaitė.

Nekaltumo prezumpciją keičia kaltumo?

Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis atkreipė dėmesį į laikmečio paradoksus: „Anksčiau vyravo nuostata, kad pagal  Konstituciją teisių ir laisvių turime tiek, kiek jų neriboja valdžia. Dabar teisių ir laisvių turime tiek, kiek suteikia Vyriausybė tuomet, jei atitinkame jos nustatytas sąlygas. Antra, žmogus buvo laikomas sveiku, kol nebuvo požymių, kad jis serga. Dabar įtariama, kad žmogus serga, nebent jis įrodo atvirkščiai.“

Teisininkas aptarė ir valdžių padalijimo principo išsikreipimą specialiųjų teisinių režimų metu: „Šiuo metu pagrindines galias yra sukoncentravusi Vyriausybė: ji žmogaus teises riboti ir specialiąsias sąlygas įvedinėti pradėjo ne įstatymais, o Vyriausybės nutarimais ir kitais poįstatyminiais aktais. Be to, dalis valdžios perleista Vyriausybės formuojamoms ekspertų taryboms, nors jos nerinktos ir neturi atskaitomybės.“

Galimybių paso idėja – Kinijos socialinių kreditų sistemos pavyzdžiu?

Advokatas dr. Justas Sakavičius konferencijos dalyviams priminė, kad galimybių paso idėja kilo ten pat, kur prasidėjo virusas – Kinijoje: „Kinijos požiūris į žmogaus teises specifiškas – šalyje galioja socialinių kreditų sistema. Ji leidžia stebėti žmonių elgesį (pavyzdžiui, kaip mokami mokesčiai, paisoma kelių eismo taisyklių ar šeimos planavimo politikos, ar dalyvaujama savanoriškoje veikloje, kokie yra apsipirkinėjimo įpročiai ir t. t.) ir jį reitinguoti, o reitingas lemia, kokios galimybės asmeniui priklauso. Asmuo gali nusipelnyti geresnių paskolų palūkanų, galimybės keliauti į užsienį, dirbti valstybiniame sektoriuje ar mokytis tam tikrose mokyklose ir kita.

2020 m. žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“ šią sistemą pripažino ydinga ir keliančia grėsmę žmogaus teisėms.“

Pasak advokato, Lietuvoje galimybių paso dėka sudaromos prielaidos formuotis tokiai sistemai, nors galimybių pasas nėra vienintelė alternatyva pandemijos klausimams spręsti. Nors panašias sistemas taiko Prancūzija, Izraelis, Kinija, septynios JAV valstijos, Australija, kai kurios Kanados provincijos, tačiau Norvegijoje, Švedijoje, kitose Kanados provincijose panaši sistema netaikoma, o 21 JAV valstijoje ją taikyti verslams netgi yra uždrausta.

Taip pat J. Sakavičius apžvelgė Pasaulinės sveikatos organizacijos pristatytas COVID-19 sertifikatų techninių specifikacijų ir įgyvendinimo gaires, kuriose numatoma, kad net ir pandemijai pasibaigus galimybių pasas gali būti ir toliau naudojamas asmens sveikatos duomenų ir vakcinacijos kontrolei.

Iškreipta informacinė erdvė – infodemija

Advokatė prof. dr. Liudvika Meškauskaitė sakė, jog šiandien susiduriame ne tik su medicininiais iššūkiais, su Konstitucija prasilenkiančiomis teisinio reguliavimo problemomis, bet ir su neregėta komunikacine krize – infodemija.

Ji atkreipė dėmesį į kelis svarbius momentus. Pirmiausiai – užsakomosios informacijos srautai.

„Užsakomieji straipsniai dabar veržiasi ten, kur turi būti skelbiama objektyvi informacija. Valdžia skiria didžiules sumas lojaliems leidiniams ir jie skelbia tai, už ką jiems sumokėta, nors ne visada nurodoma, kad tai – užsakyta  informacija“, – pastebi advokatė.

Meškauskaitė atkreipė dėmesį į per didelį valdžios ir žiniasklaidos susibičiuliavimą bei nuo faktinės realybės atsiliekantį viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teisinį reguliavimą: „Populiarūs influenceriai ar informacijos platformos yra laisvi nuo daugelio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi.“

Pasak advokatės, šių veiksnių visuma tapo infodemijos priežastimi: „Šiandien didžiausias blogis yra ne liga, o visuomenės susipriešinimas. Kur vėliau dėsime visus tuos, kurie šiandien išvadinti buduliais ir antivakseriais?“.

Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė kvestionavo privalomo vakcinavimo nuo COVID-19 teisėtumą ir aptarė susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Profesorius pabrėžė, kad nuolat cituojamos Vavrička ir kiti prieš Čekijos Respubliką bylos sprendimas Lietuvai nėra taikytinas, nes Teismas pabrėžė, kad sprendimas yra susijęs tik su seniai žinomomis vakcinomis nuo gerai žinomų ligų, be to, kiekviena šalis dėl vakcinacijos reguliavimo sprendžia pati pagal savo Konstituciją.

Konferencijos antra diena – medicinos mokslui ir gerajai sveikatos priežiūros praktikai

Konferencijoje buvo pasidalinta ir gerosios praktikos pavyzdžiais iš užsienio bei Lietuvos. Švedijos Karolinska institute besidarbuojantis epidemiologas dr. Andrius Kavaliūnas dalijosi patirtimi, kaip Švedijoje pavyko efektyviai suvaldyti pandemiją.

Gydytoja onkologė-chemoterapeutė d oc. dr. Rasa Jančiauskienė pasakojo, su kokiais iššūkiais karantino metu susidūrė onkologinėmis ligomis sergantys pacientai bei juos gydantys medikai ir kokie sprendimai padėjo juos įveikti.

Konferencijoje pranešimus skaitė visuomenės sveikatos prof. dr. Miglė Helmersen, akušerė- ginekologė prof. dr. Dalia Railaitė, LSMU Kauno ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vadovė Rita Butylkina, Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas, Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas. Apie pandemijos metu kitusią žodžių reikšmę kalbėjo Holgeris Lahayne.

Sveikatos teisės instituto ekspertai pabrėžia, kad nėra susiję su jokia politine partija ar judėjimu. Tačiau yra pasirengę teikti ekspertinę pagalbą tiek Vyriausybei, tiek partijoms, tiek kitoms politinėms jėgoms, kurios kreipsis.

„Mes įsipareigoję tik Lietuvai, laisvei ir demokratijai. Mūsų gretose yra skirtingų pasaulėžiūrų, skirtingų politinių pažiūrų ir vertybių žmonės, kuriuos vienija bendras požiūris į galimybių pasą ir kitas COVID-19 pandemijos valdymo priemones.“

The post Sveikatos teisės institutas kviečia valdžios institucijas bendradarbiauti dėl COVID-19 appeared first on LAIKMETIS.

Prezidentas G. Nausėda: „Tauta ir valstybė yra stipri tiek, kiek stipri šeima“

Konferencijos dalyvius sveikino Prezidentas Gitanas Nausėda. Perduotu sveikinimu jis svarstė, kodėl šeimos instituciją  vis dažniau bandoma pateikti ne kaip vertybę, kurią reikia visapusiškai stiprinti, o kaip problemą, iš kurios neva privalu išlaisvinti žmogų.

„Gindami valstybę žmonės pirmiausiai gina savo šeimas. Ir gindami šeimas gina valstybę. Kartais žiūrint į mūsų tautos, mūsų valstybės istoriją gali atrodyti, kad iki šiol išlikome tik dėl stebuklo. Ne, išlikome drąsiai kovojančių brolių ir sūnų, mylinčių motinų, rūpestingų tėvų, išmintingų ir kantrių senelių dėka. Nes net ir gūdžiausiais priespaudos metais šeimose buvo puoselėjama gimtoji kalba, perduodama meilės laisvei, Tėvynei ir savo artimui dvasia. Todėl tauta ir valstybė yra svarbi tiek, kiek stipri šeima“, – priminė Prezidentas G. Nausėda. 

Pirmas žingsnis atveria duris sekantiems

Konferencijos globėjo Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo teigimu, sąvokų ir įstatymų keitimas gali nulemti visuomenėje ir valstybėje tokius ateities pasikeitimus, kurie šiuo metu sunkiai tikėtini.

„Žengiant pirmą žingsnį, atveriamos durys tolimesniems, nes jei šeimos santykius apibrėžiame emociniais ryšiais, tai gali teisiškai nuvesti labai netikėtais keliais. Turime galimybę peržvelgti kaitą, jau įvykusią kitose valstybėse, ir matyti, kur link tai veda ir gali vesti. Svarbu, kad kultūroms besikeičiant būtų aptarta ir įvardinta, kokios galimos tokios kaitos pasekmės“, – ragino arkivyskupas G. Grušas.

Lietuvių tautos ateitis didžia dalimi priklausys nuo pasirinktos šeimos sampratos

Kauno arkivyskupas dr. Kęstutis Kėvalas kalbėjo apie krikščioniškojo paveldo įtaką Vakarų civilizacijai, valstybei egzistencinę vaikų susilaukimo ir santuokos svarbą.

Keldamas svarbų klausimą, ar dar turime jėgų visuomenėje akumuliuoti energiją, užsidegimą ir gyvybiškai svarbią tautos išlikimui savęs dovanojimo kultūrą, Kauno arkivyskupas teigė, kad Lietuvos ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kokią šeimos sampratą pasirinksime.

„Pirmiausia – tai vyro ir moters teisių apsauga primenant jų lygiavertiškumą prieš Dievą ir įstatymą. Tai vaikų apsauga užtikrinant jiems saugumą ir teisę augti dviejų tėvų aplinkoje. Pagaliau tai – visuomenės apsauga nuo neatsakingo naudojimosi lytiškumo dovana. Jei ši galia tvarkoma aistros, o ne atsakingo proto, tai šeimos yra griaunamos, vaikai traumuojami, valstybė turi perimti vienišų vaikų ir motinų globą, pagaliau – griaunama emocinė ir psichologinė sveikata, kuri taip reikalinga kūrybingam darbui, asmens ir visuomenės klestėjimui“, – kalbėjo K. Kėvalas.

Arkivyskupas kvietė visas puses dialogui pasitelkiant argumentų jėgą, bet ne jėgos argumentą.

Atrodo, kad pasaulis tapo laisvas iki pamišimo

Politikos filosofas prof. dr. Alvydas Jokubaitis kalbėjo apie partnerystės įstatymo svarstymų rodomą gilėjančią politinio liberalizmo krizę.

„Homoseksualai savo šeimos sampratą nori įtvirtinti su liberalios valstybės pagalba. Anksčiau liberalai reikalavo kuo mažiau valstybės, dabar jie netikėtai net santuokos, šeimos ir erotikos reikalus nori formuoti su valstybės pagalba. LGBT kaip pilietinė religija be dievo nori būti aukščiau katalikų religijos su Dievu“, – paradoksą aiškino prof. A. Jokubaitis. Jis pabrėžė, kad net dažnai šios diskusijos kitoje pusėje atsiduriantys katalikai (kurių šeimos samprata grindžiama santuokos kaip sakramento suvokimu) nereikalauja savo šeimos sampratos įtvirtinti įstatymais. 

Profesoriaus taip pat atkreipė dėmesį į vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą: „Remdamiesi valstybe liberalai nori įtvirtinti savo gero gyvenimo sampratą. Norėdama įtvirtinti homoseksualią šeimą valstybė priversta imtis piliečių minčių ir jausmų kontrolės. Todėl neapykantos kalbos įstatymo pasirodymas šalia partnerystės įstatymo nėra atsitiktinumas. Priešingai, tai du vienas kitą papildantys įstatymai.“

„Gali būti, kad prasideda naujas liberalios valstybės ir Katalikų Bažnyčios santykių etapas. Šiuo požiūriu, partnerystės įstatymas yra ne tik šeimos, bet ir liberalizmo ateities klausimas“, – sakė filosofas.

Pakeitus įstatymus pasikeis ir visuomenės nuomonė?

Dr. Irena Eglė Laumenskaitė atkreipė dėmesį į valdančiųjų teiginius, esą priėmus partnerystės įstatymą visuomenės nuomonė taps vis palankesnė, o su naująja karta daugės pritariančių vienalyčių asmenų partnerystėms ir santuokoms. Jos teigimu, jau sovietmečiu tyrimai klausė žmonių, ar darbas jų gyvenime yra svarbus, ir žmonės atsakė teigiamai, nes to meto ideologija tą propagavo ir baudė vadinamuosius veltėdžius. Nors tuo tarpu darbas buvo masiškai imituojamas, palydint posakiu „jie vaidina, kad mums moka, mes vaidiname, kad dirbame.“ Dabartinės apklausos Vakaruose, o ypač JAV, apie pritarimą partnerystėms po jų įteisinimo rodo, kad keičiantis valdžios požiūriui, keičiasi ir visuomenės nuomonės tendencijos. Giluminiai tyrimai rodo, kad dėl didėjančio individualizmo ir vartojimo nuostatų, auga visuomenės apatija naujadarams: viešai sakoma tai, ko reikalauja įstatymai, o tikroji pozicija slepiama.

Giluminiai tyrimai rodo, kad auga visuomenės apatija naujadarams: viešai sakoma tai, ko reikalauja įstatymai, o tikroji pozicija slepiama.

Sociologė aptarė ir naujausius Lietuvos apklausų rezultatus.

„Nuomonė klausimu, ar šeima galime laikyti tos pačios lyties partnerius, pastaraisiais metais išlieka stabili. Duomenys nekinta: vienalyčių asmenų partnerystei be dvejonės pritaria tik 10 proc. apklaustųjų [...] Didesnė visuomenės dalis homoseksualių porų nelaiko šeimomis, bet sutinka, kad reikia joms užtikrinti teisinę apsaugą. Tarp tų, kas šeimai priskirtų įvairias bendro gyvenimo formas, santykinai dažniau yra jaunimas iki 29 metų ir gaunantieji didesnes pajamas. Jaunimas yra labiausiai priklausomas nuo internete ir socialiniuose tinkluose vyraujančiu laikomo požiūrio, jo tarpe dažna bendresnė nuostata „kodėl gi ne?“ ir atspindi įsipareigojimų ir atsakomybės stoką. Tačiau jaunų žmonių patirtis pasikeičia jiems sukūrus šeimą, o ypač susilaukus vaikų“, – apklausų rezultatus aiškino I. E. Laumenskaitė.

Prigimtinės ir sugalvotos žmogaus teisės

Teisininkas dr. Vygantas Malinauskas aptarė prigimtinių žmogaus teisių savybes, teisių, pareigų ir laisvių santykį bei vis dažniau grupiniams interesams suteikiamą žmogaus teisių statusą, taip sukuriant dirbtines žmogaus teises.

„Tereikia savo grupės interesui suteikti žmogaus teisių statusą ir šis interesas pasidaro aukštesnis už demokratiją. Privačius įtakingų visuomenės grupių interesus pavertus žmogaus teisėmis visuomenė netenka galimybės jų kvestionuoti teismuose ar bandyti atmesti referendumo būdu. Tam, kad įtakingos interesų grupės interesams suteikti žmogaus ar konstitucinių teisių statusą, pakanka pateikti naują egzistuojančių Konstitucijos normų privalomą ir galutinį išaiškinimą pakeičiant, išplečiant Konstitucijos normų turinį arba „tarp eilučių“ atrandant naujas teises“

Pasak V. Malinausko, toks Konstitucijos normų prasmės aiškinimas priderinant šių normų turinį prie ideologinių ar interesų grupių poreikių ne tik riboja demokratiją, bet ir kelia pavojų visuomenės narių laisvėms. Todėl, kad naujos teisės neišvengiamai lemia naujas visuomenės narių laisvės ribas. Valstybė, kurioje interesų grupės gali savo interesus paversti žmogaus ar konstitucinėmis teisėmis, neišvengiamai tampa mažiau laisva ir mažiau demokratine.

Religinė bendruomenė – už įstatymo ribų?

Konferencijoje kalbėjo ir dėl išsakyto Stambulo konvencijos traktavimo gausių visuomenės ir medijų reakcijų sulaukęs kunigas Algirdas Toliatas. Jis aptarė vadinamąją atšaukimų kultūrą (angl. Cancel culture) ir kitas šeimos sampratos keitimo pasekmes religijos ir sąžinės laisvėms.

A. Toliatas kalbėjo, jog Bažnyčia yra bendruomenė, kuri patyrė turbūt daugiausiai persekiojimų nuo pat savo gyvavimo pradžios. Pamirštama, kad tai iki dabar yra viena pažeidžiamiausių bendruomenių. O dabar, priimant partnerystės įstatymą, tuo pačiu religinė bendruomenė būtų pastatyta už įstatymo ribų (nors yra kitų kelių, kurie leistų nesupriešinti visuomenės).

„Labai tikėtina, jog priėmus įstatymus, kurie leis teigti, kad krikščionybė yra homofobiška, prasidės krikščionybės išstūmimas iš viešosios erdvės, jos marginalizavimas, o ilgainiui galbūt ir persekiojimas“, – svarstė A. Toliatas.

Jis ragino politikus ir visuomenę nelikti abejingais, gilintis į šias svarbias temas ir nebijoti. 

Ateitimi besirūpinanti visuomenė rūpinasi vaikais

Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės, gydytojos doc. dr. Ramunės Jurkuvienės teigimu, po traumuojančios totalitarizmo patirties tik dabar pradedame grįžti prie prigimties ir tikrovės pripažinimo, o būtent prigimtis diktuoja, jog šeimoje prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesams. Vaikas yra pažeidžiamiausias, bet kartu svarbiausias šeimos narys. Vaikas yra ateities garantas ir mūsų kaip žmogaus ir kaip visuomenės išlikimas. Apie ateitį galvoja tokia visuomenė, kurioje valstybės institucijos padeda šeimai užtikrinti vaiko interesus. Paradoksalu, kad šiandien tenka įrodinėti, jog vaikui geriausia augti šeimoje.

Geriausias vaiko interesas, R. Jurkuvienės nuomone, yra akivaizdus – augti su skirtingų lyčių biologiniais tėvais. Tyrimai šiandien aiškiai rodo, kad motinos geriausiai atskiria vaikų emocijas ir jų raišką, o vaikai, augdami su biologine mama geriausiai išsiugdo žmogiškus empatijos ir socialumo gebėjimus, pasitikėjimą savimi. Atitinkamai ir tėvai yra būtini saugumo jausmui, protingos rizikos ir pagarbos motinai gebėjimams ugdyti. Skirtingame amžiuje vaiko raidai svarbiausi tampa tai motinos, tai tėvo vaidmenys. Pasak R. Jurkuvienės, vaiko augimą su abiem biologiniais tėvais pavyksta užtikrinti ne visada, tačiau valstybė visada turi to siekti.

Santuoka yra vienintelė konstitucinė šeimos sudarymo forma

Kalbėdamas apie šeimos konstitucinę sampratą ir partnerystės institutą teisininkas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis pabrėžė, kad Konstitucija šiandien praktiškai negalioja.

„Referendumo įstatymo nėra, parlamentas yra, bet svarbiausi sprendimai priimami vyriausybės, parlamentinė kontrolė neegzistuoja. Tačiau mes neturime kitos sutarties, kuria galėtume vadovautis. Konstitucija yra pagrindinė visuomenės sutartis, kuria galime remtis, ji yra balansas ir proporcingumas tarp pagrindinių visuomenės vertybių. Turime rasti šį balansą tarp visuomenės intereso ir individo laisvių, taip pat ir šeimos klausimu“, – Konstitucijos svarbą aiškino teisininkas.

„Konstitucija mato šeimą ir kaip vertybę iš savęs, ir kaip visuomenės pagrindą. Santuoka yra vienintelė konstitucinė šeimos sudarymo forma ir kartu vienintelė sutarčių rūšis, kurią mini Konstitucija, ir tai puikiai rodo jos svarbą. Jeigu įstatyme šalia santuokos būtų numatytos ir kitos sutartys, pretenduojančios į šeimos atsiradimo pagrindus, mano manymu, tai galėtų neatitikti Konstitucijoje įtvirtinto „šeimos kaip visuomenės ir valstybės pagrindo“ principo ir kartu Konstitucijos keitimo mechanizmo. Konstitucijoje kitokių sutarčių, kurių pagrindu galėtų atsirasti šeimos santykiai, nėra ir jeigu tokia sutartis atsirastų eilinio įstatymo pagrindu, atsirastų ir disonansas su konstituciniu naratyvu“, – teigė Vaidotas Vaičaitis. 

Susitarimas dėl bendro gyvenimo atliepia faktinę realybę

Advokatas doc. dr. Paulius Čerka kalbėjo, kad bendro gyvenimo faktas yra dabartinė realybė, tačiau egzistuojantis teisinis reguliavimas, palikdamas teismams taikyti tik bendruosius principus, taip gyvenantiems sukuria teisinį neapibrėžtumą, nenumatomumą  ir nesaugumą. Pats bendro gyvenimo faktas negali būti sutapatintas su šeimos sukūrimu, nes gali būti sąlygotas ir kitų motyvų (pavyzdžiui, kartu gyvenantys studentai ar seserys).

P. Čerka atkreipė dėmesį į visuomenėje dažnai kylančią priešpriešą dėl partnerystės ir susitarimo dėl bendro gyvenimo, kai yra pritariama vienam ir prieštaraujama kitam iš jų. Pasak jo, šie reguliavimai vienas kitam neprieštarauja todėl, kad bendro gyvenimo susitarimas šeimos santykių nei kuria, nei užkerta jiems kelią.

„Susitarimas dėl bendro gyvenimo sukurtų didesnį apibrėžtumą ir saugumą asmenims, kurie dalinasi vienu namų ūkiu nepriklausomai nuo jų motyvų, o kartu neapribotų asmenų teisės į šeimą“, – teigė advokatas.

Konferencijos vaizdo įrašas.

The post Konferencija Kaune apie šeimą: argumentai sutarimo link appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandieninė situacija Lietuvoje kelia susirūpinimą ne tik dėl visą pasaulį apėmusios Covid‑19 ir jos sukeliamų padarinių, tačiau ir dėl priemonių, kurių imamasi šios ligos plitimui valdyti. Matome, kad tam tikros Lietuvoje taikomos priemonės ilgalaikėje perspektyvoje asmenims ir visuomenei gali atnešti didesnę žalą nei naudą.

Jaučiame pareigą padėti suvaldyti neigiamas Covid-19 pasekmes savo šaliai. Mums rūpi, kad apie Covid‑19 valdymo priemones būtų atvirai diskutuojama iš teisės, medicinos, mokslo perspektyvos“, – Spaudos konferencijoje teigė advokatas dr. Justas Sakavičius.

Mokslininkai, gydytojai, teisininkai ir žinomi visuomenės, meno, kultūros, švietimo atstovai, norintys prisidėti prie Covid-19 krizės suvaldymo, konferencijoje išsakė abejones dėl dabartinių pandemijos valdymo priemonių mokslinio bei teisinio pagrįstumo ir kvietė ieškoti būdų, kaip galėtų būti sumažintos neigiamos Covid-19 pasekmės.

Spaudos konferencijoje dalyvavo STI direktorius doc. dr. farmakologas Rimas Jankūnas, tarybos narys advokatas dr. Justas Sakavičius, tarybos narė onkologė-chemoterapeutė doc. dr. Rasa Jančiauskienė, kardiologė Loreta Strom, prof. dr. ginekologė-akušerė Dalia Regina Railaitė, imunologas dr. Gintaras Zaleskis, krizių valdymo specialistas Darius Radkevičius ir teisininkas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis. Tai – tik maža dalis organizacijai priklausančių mokslininkų ir praktikų.

Medicinos, teisės, kultūros, švietimo, sporto atstovai pasirašė deklaraciją dėl pandemijos valdymo

Konferencijos metu buvo pristatyta deklaracija, kurioje išdėstytos pagrindinės pandemijos valdymo problemos, specialistus vienijančios nuostatos ir siūlymai. Ją pasirašė mokslininkai, gydytojai, teisininkai ir žinomi visuomenės, meno, kultūros, švietimo, sporto atstovai. Lietuvos gyventojai taip pat kviečiami pasirašyti deklaraciją puslapyje sti.lt.

Deklaracijoje siūloma:

1. Atsisakyti ekstremalios situacijos ar karantino teisinio režimo taikymo, tam nesant teisinio ir faktinio pagrindo.

2. Gerbti žmogaus teises bei laisves ir atsisakyti suvaržymų, kurie nėra būtini.

3. Atsisakyti paskiepytų ir nepaskiepytų asmenų supriešinimo politikos; panaikinti “galimybių pasą”, diskriminuojantį ir segreguojantį tiek asmenis, tiek verslo subjektus.

4. Užtikrinti, kad vakcinos taptų visiems prieinamos, tačiau niekam nebūtų privalomos; kad asmenys būtų skiepijami gydytojui individualiai įvertinus skiepų naudą ir riziką, gavus laisvą ir informuotą sutikimą bei nekeliant sąlygų, susijusių su darbu, sveikatos priežiūros ar bet kokių kitų paslaugų prieinamumu.

5. Sukurti ir įgyvendinti vakcinomis sveikatai padarytos žalos atlyginimo mechanizmą.

6. Užtikrinti nepertraukiamą kontaktinį ugdymą ir mokymąsi visose švietimo ir ugdymo įstaigose, kol nėra realių indikacijų laikinai ligos židinių izoliacijai.

7. Užtikrinti visų pacientų teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, jos prieinamumą bei tinkamą sveikatos sistemos funkcionavimą.

8. Garantuoti sprendimų priėmimo skaidrumą ekspertų tarybose, viešą ir laisvą mokslinę diskusiją bei visuomenės dalyvavimą politinių sprendimų priėmime.

Deklaraciją pasirašę asmenys kviečia kartu viešuose debatuose ir laisvoje mokslinėje diskusijoje ieškoti proporcingų, teisėtų ir veiksmingų kovos su Covid-19 priemonių.

Vakcinų nauda akivaizdi, tačiau negalima net ir labai kilnaus tikslo siekti tokiomis priemonėmis kaip „galimybių pasas“

Vienas labiausiai diskutuotų klausimų – tai pandemijos valdymo kokybė. Anot STI tarybos nario advokato J. Sakavičiaus, pandemijos valdymas nėra pakankamai objektyvus, o taikomos valdymo priemonės nėra proporcingos.

„Prisidengiant išvestinėmis, Konstitucijoje tiesiogiai nenumatytomis teisėmis, pvz. „teise nebūti užkrėstam“, yra kuriama vienos visuomenės grupės pranašumo prieš kitą iliuzija ir tuo pačiu akivaizdi asmenų segregacija bei diskriminacija. 

Medicinos srities specialistai neginčijamai sutaria, kad Covid-19 liga sirgti ir virusą platinti gali tiek paskiepyti asmenys, tiek ir nepaskiepyti. Taigi turime klasikinį diskriminacijos pavyzdį, kai tokioje pačioje ar panašioje situacijoje esantys asmenys, naudojasi iš esmės skirtingomis teisėmis ir laisvėmis.

Matome, kad kovos su koronavirusu strategija virto pastangomis bet kokia kaina, neatsižvelgiant į medicininius, ekonominius, socialinius ir teisinius argumentus, priversti pasiskiepyti kuo daugiau asmenų.“, –  tvirtino advokatas dr. J. Sakavičius.

Viena geriausių pasaulyje pandemijos valdyme – Norvegija

Kardiologė Loreta Skrebelytė-Strom pateikė pandemijos valdymo Norvegijoje pavyzdį, kai šalies vyriausybė nuo pat pandemijos pradžios akcentavo, kad šį virusą šalies visuomenė gali suvaldyti tik bendromis vyriausybės, mokslo institucijų bei visų piliečių pastangomis ir tarpusavio pasitikėjimu.

„Norvegai tai vadina „dugnad“, kurio lietuviškas atitikmuo būtų „visuotinė talka“, kas, kaip žinia, yra visų pirma paremta bendromis pastangomis bei pasitikėjimu. Ši žinutė buvo ir tebėra ne tik pandemijos valdymo politikos, bet ir komunikacijos esmė. Komunikuojant nepamirštama esminio fakto: problemų sprendimo siūlymai daromi remiantis atvirais duomenimis – tiek teigiamais, tiek neigiamais, vertinant ne tik patį virusą bei jo sukeltą ligą, bet ir viruso plitimo ribojimo priemones – karantiną, kaukių prievolę, vakcinas ir visus kitus mums visiems žinomus pandemijos valdymo metodus“, – teigė kardiologė L. Skrebelytė-Strom.

Kadangi virusas yra naujas – žinios apie jį nėra galutinės, bet nuolat kinta, todėl visapusiškam įvairių duomenų kaupimui bei vertinimui yra skiriamas ypač didelis dėmesys. Tai pastaruoju metu atsispindi įtariamų vakcinų nepageidaujamų reakcijų (šalutinio poveikio) registracijos sistemoje, kuri yra viešai prieinama, ir kuria paprastai gali naudotis tiek patys žmonės, tiek jų šeimos gydytojai. Tai padeda daugiau sužinoti apie vakcinų nepageidaujamas reakcijas, būti saugesniems ir labiau pasitikėti vakcinomis. Sunkiems nepageidaujamų reakcijų  padariniams kompensuoti Norvegijoje sukurta žalos atlyginimo sistema.

„Žinoma, abipusis valdžios ir žmonių pasitikėjimas neateina per vieną naktį ar dvi. Tai yra ilgalaikio įdirbio ir kultūros rezultatas.  Vis tik, manau, būtent jis yra viena iš esminių priežasčių, padėjusių Norvegijai pasiekti vienų geriausių pasaulyje pandemijos suvaldymo rezultatų – šalyje su Covid-19 susijęs mirtingumas yra vienas mažiausių pasaulyje, o pandemijos valdymo pasekmės, ypač vaikams ir jaunimui, taip pat yra vienos mažiausių. Pradinėse mokyklose (iki 6 klasės imtinai) visus praeitus metus iš esmės vyko 100% kontaktinis mokymas. Kitas svarbus aspektas – vyriausybė, netaikydama tiesioginės ir netiesioginės prievartos, pasiekė iki 95% vakcinacijos lygį tarp didžiausios rizikos grupėse esančių gyventojų. Tai suteikia galimybę neperkrauti ligoninių ir suteikti reikiamą medicinos pagalbą visiems jos prireikusiems piliečiams“, - pasakojo kardiologė L. Skrebelytė-Strom.

Krizių valdymo ekspertas Darius Radkevičius taip pat pasidalijo savo įžvalgomis, kad dabartinisteisių ribojimas, paremtas nepagrįstomis prielaidomis, yra gana neatsakingas. Anot jo, ekspertų taryba dirba laisvalaikiu ir nemokamai, joje trūksta teisininkų, rizikos analitikų, ekonomistų, net tam tikrų sričių medikų.

„Sveikatos apsauga labai priklauso nuo vadybos kokybės, o šiandien mes negirdėjome apie palyginamąsias analizes, kaip sekasi gydymo įstaigoms susidoroti su iššūkiais, kam geriau, kam blogiau, kokios to priežastys ir kaip perduoti gerąją praktiką iš sėkmingų mažiau sėkmingiems“, – pastebėjo D. Radkevičius.

Svarbu įvertinti galimas ilgalaikes pasekmes

Kitas svarbus aspektas – galimos neigiamos dabartinių priemonių pasekmės. Dr. J. Sakavičius svarstė, kad Lietuvoje taikomos priemonės ilgalaikėje perspektyvoje asmenims ir visuomenei gali atnešti didesnę žalą nei naudą.

Ginekologė - akušerė prof. dr. Dalia Regina Railaitė konferencijoje taip pat išsakė savo įžvalgas dėl galimos pandemijos valdymo priemonių žalos.

„Mes turime kalbėti apie aukas žymiai platesne prasme, nei girdime visą pandemijos laikotarpį. Yra kelios grupės aukų, vienos jų – akivaizdžios, Covid-19 ligos aukos. Kitos bus matomos tik praėjus tam tikram laikui. Pastarosios aukos yra taip pat labai svarbios, nes jos nulems, kokioje visuomenėje mes gyvensime“, – tikino profesorė.

Kardiologė L. Skrebelytė-Strom atkreipė dėmesį į pandemijos valdymo priemonių riziką, susijusią su širdies ir kraujagyslių ligomis, labiausiai paplitusia ligų grupe Lietuvoje.

Vakcinos padeda sumažinti sergamumą Covid-19. Sunkios ligos atvejų skaičiaus sumažėjimas labai priklauso nuo amžiaus ir įvairių rizikos faktorių. Duomenys nuolatos kinta, todėl vertinant rizikas bei valdymo priemonių naudą turėtų būti į tai atsižvelgiama bei įvertinamas problemos kompleksiškumas“, – tikino L. Skrebelytė-Strom.

Gydytoja onkologė-chemoterapeutė doc. dr. R. Jančiauskienė pažymėjo, kad kiekvienas vaistinis preparatas, kol nėra pasibaigę jo klinikiniai tyrimai, vadinamas tiriamuoju preparatu. Tik 14 proc.  visų pradėtų  vaistų tyrimų apsivainikuoja sėkme ir yra registruojami. Skiepų tyrimai yra sėkmingesni, bet – tik  33 proc. tirtų vakcinų registruojamos kaip pakankamai veiksmingos ir saugios. Tai reiškia, jog po pilnai atliktų tyrimų paaiškėja, jog 67 proc. vakcinų nėra veiksmingos ir/arba nėra saugios. Skiepai yra prevencinė priemonė, taikoma ne sergantiems, bet sveikiems žmonėms, todėl turime būti ypatingai tikri tuo, ką darom. Daugiausiai mirčių Vakarų šalių visuomenėse įvyksta dėl lėtinių neinfekcinių ligų. Todėl labai svarbu įvertinti skiepų ilgalaikes pasekmes – įtaką neuroedegeneracinėms, autoimuninėms būklėms, vėžio rizikai. Informacinės RNR  technologija yra nauja, dar labai nedaug apie ją žinome.

„Dėl besikeičiančių mokslo įrodymų aš, kaip gydytoja, pripažįstu, kad kiekvienas žmogus turi teisę dėl bet kurios medicininės intervencijos nuspręsti pats. Mano pareiga informuoti apie šios intervencijos potencialią naudą, rizikas, galimas alternatyvas. Taip elgtis mus įpareigoja ir žmoniškumas, ir įstatymai – pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas, o taip pat 2002 m. Lietuvoje ratifikuota Ovjedo biomedicinos srities konvencija“, – sakė doc. dr. R. Jančiauskienė.  

Skiepijant svarbu įvertinti naudos ir žalos santykį

Farmakologas doc. dr. Rimas Jankūnas teigė, kad masinės vakcinacijos entuziastai, neigiantys vakcinų keliamą riziką, yra taip pat nutolę nuo mokslo kaip ir vakcinų naudą neigiantys antivakseriai.

„Tai pirmas atvejis žmonijos istorijoje, kai taip plačiai vartojami vaistai, kurių klinikiniai tyrimai nebaigti. Neabejotinai rizikos grupės žmonėms vakcinos yra reikalingos, tačiau masinės vakcinacijos nuo Covid-19 nauda moksliškai neįrodyta, o jos pavojai atskiriems žmonėms ir visuomenės grupėms nėra iki galo ištirti ir įvertinti. Covid-19 pavojingumas skiriasi daugiau kaip 1000 kartų priklausomai nuo amžiaus ir rizikos faktorių. Antai klinikiniai tyrimai neparodė, ar Covid-19 vakcinos apsaugo vaikus nuo sunkios ligos arba mirties. Tad ar moralu versti skiepytis jaunimą turtingose šalyse, kai neturtingose vakcinų negali gauti rizikos grupių žmonės, kuriems vakcinos galėtų išgelbėti gyvybę?“ – diskusinį klausimą kėlė dr. R. Jankūnas.

„Nors vakcinos sumažino sunkios ligos ir hospitalizacijos riziką, masinės vakcinacijos įtaka užsikrėtimų skaičiui buvo trumpalaikė. Paskiepyti žmonės taip pat serga Covid-19 ir platina viruso atmainas. Nėra iki galo žinoma, kiek jos yra atsparios vakcinoms. Tokiomis sąlygomis kaukės ir galimybių pasai gali suteikti apgaulingą saugumo pojūtį ir dėl to dar labiau pabloginti situaciją“, – sakė STI direktorius.

Kviečia į tarptautinę mokslinę konferenciją

Sveikatos teisės institutas rugsėjo 9 - 10 d. organizuoja pirmą tarptautinę mokslinę konferenciją „Demokratija karantine ir susikalbėjimo galimybės“. Konferencijoje dalyvaus garsūs Lietuvos ir užsienio medicinos ir teisės ekspertai.

Į konferenciją kviečiami ir Vyriausybės ekspertai, Sveikatos apsaugos ministras ir kiti pandemijos valdymo specialistai. Konferencijoje bus ieškoma geriausių sprendimų, aptartos geriausios sveikatos įstaigų valdymo praktikos ir pateikti siūlymai dėl kovos su Covid-19 priemonių, kurios labiausiai skaldo visuomenę.

Pateikiame visą spaudos konferencijos vaizdo įrašą.

The post Susivieniję medicinos ir teisės specialistai: taikomos pandemijos valdymo priemonės gali atnešti didesnę žalą nei naudą appeared first on LAIKMETIS.