Primename, kad dr. V. A. Vaičaičio pagrindinės mokslinių interesų, tyrimų ir ekspertinės sritys yra Lietuvos konstitucinė teisė, konstitucionalizmo istorija, lyginamoji konstitucinė teisė, teisės filosofija, teisės istorija. Todėl manome, kad šio konstitucinė teisės eksperto mintys, kuriomis jis sutiko pasidalinti ir su mūsų skaitytojais, atsakydamas į redakcijos klausimus, yra svarbios ne tik teisės specialistams.

Kokia yra KT nutarties dėl Stambulo konvencijos teisinė galia?

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 4 dalį, galutinį sprendimą dėl tokios Konstitucinio Teismo išvados turi priimti Seimas. Kitaip tariant, Seimui ši išvada yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, panašiai, kaip specialistų ekspertinė nuomonė. Taigi, pagal Konstitucijos 138 straipsnį, tik ratifikavus šią Konvenciją Seime, ji taptų Lietuvos teisinės sistemos dalimi ir galėtų būti tiesiogiai taikoma Lietuvos teismuose.

Jei pažvelgtume į patį Stambulo konvencijos tekstą, didžiausia painiava kyla dėl terminologijos. Ji kyla ir verčiant šį tekstą, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą. Atsiranda skirtis tarp biologinės ir socialinės lyties, kas suponuoja ideologines nuostatas. Ar tokiame kontekste KT neįsipainiojo į sociolingvistinę problematiką?

Taip, visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisės norminis aktas, kokiu pretenduoja būti Stambulo konvencija, neturėtų būti nei politinės ideologijos traktatas, nei juo labiau mokslinių tyrimų rezultatų publikacija. Tačiau Stambulo konvencijoje yra nemažai sociologinio bei pasaulėžiūrinio (ideologinio) pobūdžio teiginių, kurie nėra būdingi teisės aktui.

Pavyzdžiui, Konvencijos preambulėje teigiama, kad „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška“; taip pat, kad „smurtas prieš moteris yra vienas iš esminių socialinių mechanizmų, dėl kurių moterys prieš savo valią atsiduria priklausomoje padėtyje vyrų atžvilgiu“.

Tokie teiginiai remiasi tam tikra išankstine pasaulėžiūrine prielaida apie vyrų ir moterų antagonizmą, panašiai, kaip marksistinė ar lenininė ideologija rėmėsi darbdavių ir darbininkų klasių antagonistinės kovos ideologija. Be abejo, šitokia mokslinė pasaulėžiūrinė prieiga (kaip ir jai priešingos) gali egzistuoti demokratinėje visuomenėje, tačiau demokratinėje valstybėje jokie pasaulėžiūrinės ideologijos postulatai negali pretenduoti būti įtvirtinami teisės aktais, kurių pirminis uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius ar valstybės institucijų kompetencijas.

Be to, šioje Konvencijoje galima rasti ir tokių teiginių, kad „mergaitės dažnai susiduria su [...] nusikaltimais, prisidengus vadinamąja „garbė“ ar lyties organų žalojimu“. Tokie teiginiai sunkiai gali būti pripažįstami, kaip Europos kultūrinio paveldo pavyzdys, kokiu pretenduoja būti šis dokumentas, nes būdingi kitoms kultūroms. Pagaliau, Konvencijoje vartojami tokie sociologinio pobūdžio terminai, kaip „prietarai“, „papročiai“, „stereotipai“, „lyčių stereotipiniai vaidmenys“, „vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja“ ir kt., jau nekalbant apie Konvencijoje vartojamą „gender“ terminą, kuris taip pat yra tam tikras ideologinis konstruktas, neegzistuojantis socialinėje tikrovėje.

Tuomet kaip vertinti tą aplinkybę, kad KT interpretavo šį tarptautinį teisės aktą mūsų Konstitucijos kontekste?

Mano paminėtieji pastarieji teiginiai ir terminai labiau tinka sociologiniams kultūriniams moksliniams tyrimams, o ne teisės norminiam aktui, todėl teismams būtų sudėtinga įgyvendinti šiuos teiginius arba vykdyti tokių teiginių ir teisinių konstruktų teisminę kontrolę. Konstitucinis Teismas šiuo atveju turėjo galimybę atsisakyti vykdyti šio dokumento konstitucinę priežiūrą.

KT savo išvadoje daug rėmėsi kitų šalių KT nutartimis dėl Stambulo konvencijos. Ar toks metodas dera su Lietuvos Konstitucijos dvasia?

Mano manymu, Konstitucinio teismo pasirinktas argumentavimo būdas šioje išvadoje buvo netinkamas, nes jis didesnį dėmesį čia skyrė Europos Sąjungos, tarptautinių sutarčių, įvairių rekomendacinių dokumentų ir užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimų aptarimui nei pačios Konvencijos nuostatų analizei. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos nuostatos konstitucinės priežiūros byloje negali būti aiškinamos, remiantis tarptautine teise, užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimais ar Europos komisijos „Demokratija per teisę“ išvadomis apie Stambulo konvencija, nes Konstitucinio Teismo išvada nėra mokslinė publikacija.

Tuo tarpu Lietuvos Konstitucinis Teismas savo išvadoje nemaža dalimi rėmėsi minėtos komisijos nuomonėse išsakytais teiginiais, skirtais Armėnijai ir Moldovos Konstituciniam Teismui. Tačiau taip negali būti, nes Lietuvos Konstitucijos oficialiame aiškinime rėmimasis minėtomis nuomonėmis (netgi, jei jos būtų skirtos Lietuvos atvejui) – pažeistų Konstitucijos viršenybės principą.

Gaila, bet Konstitucinio Teismo teiginiai, susiję su Konvencijos teiginių analize Lietuvos Respublikos Konstitucijos kontekste sudaro mažesnę šios išvados dalį. Be to, netgi ir tuo atveju, kai jis apie tai pasisakė, kartais tai darė netinkamai. Pavyzdžiui, vienoje vietoje Konstitucinis Teismas pasisakė apie „tam tikroje visuomenės dalyje vyraujantį supratimą apie tai, ką galėtų reikšti sąvoka „lytis socialiniu aspektu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nėra kompetentingas vertinti ir analizuoti apie visuomenėje ar jos dalyje vyraujančias žmogaus ar lyties sampratas. Taigi, iš to, kas pasakyta, matosi, kad Konstitucinio Teismo išvados turinys nėra tinkamas nei turinio, nei formos prasme.

Vis tik kokia būtų žmogaus lyties samprata pagal Lietuvos Konstituciją?

Manau, kad Stambulo konvencijos turinio esmė, į kurią savo išvadoje, visų pirma, turėjo atkreipti dėmesį Konstitucinis Teismas, yra susijusi su šioje Konvencijoje vartojama žmogaus lyties samprata, kuri angliškame Konvencijoje tekste išskaidyta į gender ir sex sąvokas.

Jei gender sąvoka Konvencijoje yra suprantama, kaip „socialiai sukonstruoti vaidmenys“ (angl. socially constructed roles), tai termino sex reikšmė Konvencijoje nėra pateikta ar paaiškinta, nors lietuviškame vertime išversta, kaip „biologinė lytis“ arba „lytis biologiniu aspektu“. Taigi, kadangi Konvencijoje sex ir gender terminai vartojami atskirai, kaip turintys savarankišką ir vienas nuo kito autonomišką turinį, galima daryti išvadą, jog Konvencijoje nebelieka žmogaus vientisos lyties sampratos.

Konstitucinis Teismas nėra kompetentingas vertinti ir analizuoti apie visuomenėje ar jos dalyje vyraujančias žmogaus ar lyties sampratas.

Kitaip tariant, Stambulo konvencija ne tik suskaido žmogaus lyties sampratą į du savarankiškus elementus, kurie neegzistuoja socialinėje tikrovėje, bet ir susiaurina žmogaus lyties sampratą iki jos socialinio ir biologinio „aspekto“. Kitaip tariant, vientisa žmogaus, kaip vyro ar moters, samprata apima ne tik jos biologinį ir socialinį, bet ir psichologinį, dvasinį ir kitus aspektus. Be to, pagal Konvenciją, lyties sampratą suprantant atsietai nuo jos biologinės ir psichologinės prigimties ir aiškinant ją kartu su tokiais Konvencijos terminais, kaip „seksualinė orientacija“ ir „lytinė tapatybė“, galima suponuoti, jog lytis čia suprantama, kaip susijusi su asmens pasirinkimo teise.

Pagaliau, dėl tokios lyties sampratos dviprasmybės nebeaiški Konvencijoje tampa ir „moters“ sąvoka, t.y. neaišku, kieno teises siekia garantuoti ši konvencija: moters prigimtine prasme, ar „moters“, kaip tam tikro „socialinio konstrukto“? Tokie dirbtiniai teisiniai konstruktai sunkiai gali būti suvokiami ne tik eiliniam Konvencijos skaitytojui, bet ir – Konvenciją taikyti turinčioms valstybės institucijoms, o tai diskredituoja ir patį Konvencijos pavadinime suponuojamą jos tikslą – apsaugoti moteris nuo smurto.

Konvencijoje nebelieka žmogaus vientisos lyties sampratos.

Čia taip pat reikia priminti, kad Konstitucinis Teismas šioje išvadoje pritarė ir tam, kad Konvenciją ratifikavus, joje pateikta lyties samprata, turės būti mokoma švietimo įstaigose net ir tuo atveju, jei ji bus nepriimtina tėvams, t.y. prieštaraus tėvų pasaulėžiūriniams įsitikinimams, nors Konstitucija tėvams garantuoja teisę religiškai ir doroviškai auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Taigi, būtent dėl lyties sampratos dviprasmybės ir tikrovėje neegzistuojančių teisinių konstruktų sukūrimo ši Konvencija gali tapti puiki priemonė valdžios galių piktnaudžiavimui žmogaus teisių atžvilgiu. Čia reikia priminti, jog būtent reguliavimo aiškumas ir yra vienas pagrindinių skirtumų, kuo teisė skiriasi nuo kitų socialinių normų.

Visgi, nežiūrint Stambulo konvencijos dviprasmiškumo, galime pasidžiaugti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra pateikta aiški ir nedviprasmiška žmogaus lyties samprata. Štai, Konstitucijos 18 straipsnyje kalbama apie žmogaus prigimtį, o 38 straipsnyje yra įvardijama vyriška ir moteriška žmogaus lytis. Be to, konstitucinė žmogaus, kaip vyro ir moters, samprata apima ne tik biologinį kūną ir galimybę turėti įvairius socialinius vaidmenis visuomenėje (pvz., pilietis ar šeimos narys), bet ir žmogaus psichologinį (per „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės“ įvardijimą Konstitucijoje) bei dvasinį (pvz., Konstitucija mini dvasinius autorių interesus) aspektus. Kitaip tariant, Konstitucijoje minimas žmogus yra vientisas, o ne suskaidytas, asmuo, kaip vyras ar moteris, kuris pasireiškia ne tik per vyro ar moters biologinį kūną, bet ir per jo socialines, psichologines ir dvasines savybes.

Kitaip sakant, pagal Lietuvos Konstituciją, negalima žmogaus sampratos atskirti nuo jo prigimtinės lyties, kaip ir žmogaus lyties sampratos negalima dirbtinai suskaidyti į „biologinę“ ir „socialinę“ lytį bei jas atskirti nuo psichologinės ir dvasinės žmogaus dimensijos.

Dėkojame už pokalbį.

The post Konstitucinės teisės ekspertas Vaidotas A. Vaičaitis: Konstitucijoje minimas žmogus yra vientisas, o ne suskaidytas appeared first on LAIKMETIS.

Visgi, ilgainiui apkaltos institutas Lietuvoje tapo labai politizuotas, o to nepavyko išvengti net į šį procesą įsitraukus ir Konstituciniam Teismui, kuris turėjo garantuoti šio proceso objektyvumą ir teisinį neutralumą. Kadangi šį komentarą rašau iš vieno Italijos Universiteto, kur atlieku stažuotę, įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad 1947 m. Italijos Konstitucija apkaltos instituto nenumato, todėl kartais pagalvoju, kokia būtų mūsų teisinė ir politinė patirtis, jei Lietuvos Konstitucijos kūrėjai tokio instituto nebūtų įtvirtinę 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje arba (Latvijos pavyzdžiu) būtų nusprendę pratęsti 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos galiojimą, kurioje taip pat tokio instituto nebuvo…

Kaip žinia, pirmąkart apkaltos institutas Lietuvoje buvo pritaikytas 1999 metais Seimo nariui Audriui Butkevičiui (nuo 1997 metų jis buvo sulaikytas dėl įtarimų kyšio paėmimo byloje), tiesa, jo pagrindas buvo ne šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o tai, kad jo atžvilgiu įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis korupcijos byloje. Šios apkaltos proceso metu Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriame be kita ko, konstatavo, jog tuometinio Seimo Statuto nuostatos ta apimtimi, kuria apkaltos procese buvo ribojama nuteisto asmens teisė dalyvauti apkaltos procese ir taip pasinaudoti savo teise į gynybą, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau po mėnesio Seime balsuojant dėl šio Seimo nario pašalinimo iš pareigų, visgi, neužteko balsų jį pašalinti iš parlamentaro pareigų, taigi, jis iš viso apie pustrečių metų nelaisvėje ėjo Seimo nario pareigas[i]. Beje, panašus atvejis iškilo ir dabar, kai 2023 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo apkaltinamasis nuosprendis Seimo nario Vytauto Gapšio korupcijos baudžiamojoje byloje. Todėl ir šiuo atveju, jeigu pastarasis Seimo narys neatsistatydins, jam nelaisvėje ne tik turi būti garantuota teisė į gynybą apkaltos proceso metu, bet pagal Konstituciją, turi būti sudarytos ir visos kitos sąlygos atlikti Seimo nario pareigas. Paradoksalu, bet Konstitucija nenumato galimybės Seimo nariui, kuriam suvaržyta laisvė, nevykdyti savo, kaip Tautos atstovo, pareigų ar negauti Seimo nario atlyginimo. Pagal Konstitucijos 63 straipsnį, Seimo nario įgaliojimai nutrūksta tik tuomet, kai jis atsistatydina arba kai Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka ar dar kai kuriais kitais šiame straipsnyje numatytais atvejais. Taigi, noriu tikėti, kad šįkart Seimas (skirtingai nuo 1999 metų patirties) sugebės įvykdyti savo konstitucinę pareigą, jeigu minėtas Seimo narys iki balsavimo dėl jo mandato panaikinimo nuspręstų neatsistatydinti.

Pagrindai pradėti valstybės pareigūno apkaltos procesą

Visgi, prieš pradedant analizuoti Konstitucinio Teismo pateiktą Seimo nario veiksmų vertinimą 2023 m. gruodžio 5 d. išvadoje, būtina pateikti apkaltos konstitucinę sampratą, įtvirtintą Konstitucijoje, kiek tai aktualu šioje apkaltos byloje. Taigi, šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į keturis dalykus: i) kokie yra apkaltos pagrindai; ii) ar Seimas visuomet privalo prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos proceso metu; iii) kas galutinai sprendžia dėl Seimo nario (ar kito pareigūno), kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų konstitucingumo ir iv) kaip „Seimo galutinis sprendimas“ turėtų būti įgyvendintas apkaltos metu?

Taigi, Konstitucijos 74 straipsnis numato tris Seimo nario apkaltos pagrindus, kai galima pridėti apkaltos procesą: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužimą, taip pat paaiškėjimą, jog padarytas nusikaltimas. Nežiūrint to, Konstitucinis Teismas dar 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime (dėl Prezidento R. Pakso dekreto, kuriuo jis suteikė Lietuvos pilietybę Jurijui Borisovui, konstitucingumo) konstatavo, jog „priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas“. Tokios pozicijos Konstitucinis Teismas laikėsi ir vėlesnėje savo jurisprudencijoje, įskaitant ir paskutinę apkaltos bylą.

Vertinant tokią poziciją, sutikčiau, kad Seimo nario priesaikos sulaužymas turėtų būti traktuojamas kartu ir kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, tačiau, atsakymui, ar (pagal Konstituciją) Konstitucijos pažeidimas visuomet turi būti tapatinamas su pareigūno priesaikos sulaužymu, nebūčiau toks tikras. Manyčiau, kad geresnis Konstitucijos aiškinimas būtų, toks, kuris jungtuką „arba“ Konstitucijos nuostatoje „šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką“ traktuotų, kaip leidžiantį šioje nuostatoje matyti du alternatyvius apkaltos pagrindus (reiškiantį, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas nevisuomet turi būti traktuojamas ir kaip priesaikos sulaužymas), nors šiuo metu man būtų sunku tokį teiginį pagrįsti konkrečiu pavyzdžiu. Visgi, vienas iš tokio aiškinimo pagrindimų galėtų būti tas, kad Konstitucijos 105 str. 3 dalyje kalbama apie Konstitucinio Teismo išvadą dėl to, ar pareigūno „konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“, visai neminint priesaikos sulaužymo. O tai savo ruožtu galima būtų suprasti ir taip, kad, jei pareigūno apkaltos pagrindas Seime būtų formuluojamas, tik kaip „priesaikos sulaužymas“ (t.y. nesiejant jo su šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu), tuomet Seimas neturėtų įgaliojimų prašyti, o Konstitucinis Teismas neturėtų kompetencijos teikti Seimui išvados tokioje apkaltos byloje.

Ar Seimas visuomet privalo prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos proceso metu?

Tęsiant svarstymus apie tai, koks yra Konstitucinio Teismo vaidmuo Seimo narių apkaltos procese, reikia pasakyti, jog Konstitucija tiesiogiai apie tai užsimina: 107 str. 6 dalyje, kurioje teigiama, jog “prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas”; 105 str. 3 d. 4 punkte, kuriame teigiama, jog Konstitucinis Teismas teikia išvadą, “ar Seimo narių […], kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai” ir 107 str. 4 dalyje, kur teigiama, jog “remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas”.

Taigi, pirmas klausimas čia gali kilti dėl to, ar Seimo nario apkaltos metu Seimas privalo ar tik turi diskreciją (gali) prašyti Konstitucinio Teismo pateikti išvadą, kai apkalta pradedama dėl Seimo nario veiksmų prieštaravimo Konstitucijai? Iki 2004 metų Rolando Pakso apkaltos tai nebuvo taip aišku, tačiau, kaip žinia, Konstitucinis Teismas savo 2004 m. balandžio 15 d. nutarime konstatavo, jog pareigūnų “pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo klausimą Seimas gali spręsti tik gavęs Konstitucinio Teismo išvadą”, nors ir niekaip nepagrįsdamas tokio teiginio. Be to, čia įdomu atkreipti dėmesį ir į tai, jog Konstitucinis Teismas nė vienoje iš savo iki šiol priimtų penkių išvadų Seimo nario apkaltos proceso metu (pateiktų iki 2023 m. gruodžio 5 d. Konstitucinio Teismo išvados imtinai), apibendrindamas savo jurisprudenciją apkaltos procese, nėra pakartojęs šios prievolės. Todėl prima facie gali kilti nuomonė, jog Konstitucinis Teismas nebesilaiko ankstesnės pozicijos, jog Konstitucija įpareigoja Seimą prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos bylose. 

Taigi, pamėginkime pasižiūrėti į Konstitucijos nuostatas ir paieškoti pagrindimo tokiai pozicijai. Visų pirma, matome, jog Konstitucijos 106 str. 6 dalyje vartojamas terminas ne „turi“, o „gali” („Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas”), kuris, aišku, apima ir Seimo nario veiksmų konstitucingumo vertinimą apkaltos bylose. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Konstitucijos 107 str. 4 dalyje teigiama, jog Seimas dėl to, ar „pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai” galutinai sprendžia, „remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis”. Taigi, pastarąją nuostatą galima suprasti, kaip sukonkretinančią Konstitucijos 106 str. 6 dalies nuostatą (numatančia, kad Seimas gali prašyti išvados) ir kaip nustatančią specialią normą – pagal maksimą lex specialis derogat legis generali. Todėl šiuo atveju reikėtų pritarti Konstitucinio Teismo nuostatai, suformuluotai 2004 m. balandžio 15 d. nutarime dėl Seimo prievolės prašyti Konstitucinio Teismo išvados apkaltos bylose ir paskatinti jį apie tai užsiminti ir savo vėlesnėje jurisprudencijoje.

Kas galutinai sprendžia dėl Seimo nario (ar kito pareigūno), kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų konstitucingumo?

Galbūt gali atrodyti paradoksalu, bet pagal dabartinę mūsų Konstituciją, būtent Seimas, o ne Konstitucinis Teismas „galutinai sprendžia“ klausimą, „ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai” (kaip, beje, ir tai, pavyzdžiui, „ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys prieštarauja Konstitucijai“). Tai yra įtvirtinta jau minėtoje Konstitucijos 107 str. 4 dalies nuostatoje, teigiančioje, kad, „remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas”. Tuo tarpu 105 str. 3 dalyje numatyta, kad vienas iš šių klausimų yra klausimas, „ar Seimo narių […], kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“. Aišku, kaip matėme anksčiau, tai Seimas turi nuspręsti, iš anksto gavęs Konstitucinio Teismo išvadą šiuo kausimu. Būtent dėl šios priežasties Konstitucijos 107 str. 2 dalyje „galutiniais” yra įvardijami „Konstitucinio Teismo sprendimai“ (o ne išvados), kuriais pagal Konstitucijos 105 str. 1 ir 2 dalis, išsprendžiamas teisės aktų konstitucingumo klausimas.

Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Konstitucijoje yra įvardinti dviejų rūšių Konstitucinio Teismo aktai: sprendimai (105 str. 1 dalyje[ii], 107 str. 2 dalyje[iii] ir 107 str. 3 dalyje[iv]) ir išvados (88 str. 1 d. 6 punkte[v], 105 str. 3 dalyje[vi], 106 str. 6 ir 7 dalyse[vii], 107 str. 4 dalyje[viii]). Pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas sprendimus „priima“, tuo tarpu išvadas „teikia (Seimui)“. Taigi, pagal Konstituciją, Konstitucinio Teismo „išvada“ negali būti vadinama „galutine“, nes dėl jos galutinai sprendžia Seimas. Beje, tokią išvados konstitucinę sampratą patvirtina ir tai, kad Konstitucija išvados sąvoka dar vartoja ir 134 str. 2 dalyje, kur teigiama, jog „Valstybės kontrolierius teikia Seimui išvadą apie metinę biudžeto įvykdymo apyskaitą“. Tačiau reikia apgailestauti, jog dar 1993 m. priimtas Konstitucinio Teismo įstatymas Konstitucinio Teismo aktus, kuriais išsprendžiamas teisės aktų konstitucingumo klausimus kažkodėl pavadino ne sprendimais (kaip yra nurodyta Konstitucijoje), o nutarimais, kurie Konstitucijoje, visų pirma, priskiriami Seimui ir Vyriausybei[ix], o Konstitucinio Teismo sprendimams šiame įstatyme suteikė visai kitą (nei Konstitucijoje įtvirtintą) reikšmę.

Taigi, Konstitucinis Teismas dar 2004 m. kovo 31 d. išvadoje Konstitucijos 107 straipsnio 2 žodžius, kad „Konstitucinio Teismo sprendimai […] yra galutiniai ir neskundžiami“ netinkamai priskyrė ir Konstitucinio Teismo išvadoms. Be to, čia Konstitucinis Teismas išaiškino, jog teisinį faktą, kad konkretaus pareigūno, kurio atžvilgiu pradėta apkalta, „veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas“, o „Seimas turi įgaliojimus spręsti ne tai, ar konkretūs Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai, bet tai, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų“. Išsakydamas tokią poziciją Konstitucinis Teismas rėmėsi, be kita ko, ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata („Valdžios galias riboja Konstitucija“) bei konstituciniais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principais. Tokios pozicijos Konstitucinis Teismas laikosi iki dabar. Visgi, kaip buvo minėta, tokia pozicija neatitinka Konstitucijos 107 str. 4 dalies normos, pagal kurią, remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus (o vienas iš tokių klausimų – „ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“) „galutinai sprendžia Seimas“. Konstitucijos terminas „galutinai sprendžia Seimas“ yra konstitucinė norma, kurios negali panaikinti Konstitucinio Teismo paminėti (bendro pobūdžio ir plataus turinio) teisinės valstybės ar valdžių padalijimo konstitucinis principas. Veikiau atvirkščiai, minėta konstitucinė norma kaip tik ir paaiškina, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijoje reikėtų suprasti teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principus.

Reikia paminėti ir tai, kad Konstitucinis Teismas šioje išvadoje taip pat konstatavo, jog „Konstitucijos pažeidimo nustatymas – tai teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas, todėl teisės klausimus – Konstitucijos pažeidimo faktą, taigi ir Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo faktą, gali nustatyti tik teisminės valdžios institucija – Konstitucinis Teismas“. Visgi, Konstitucinio Teismo teiginiui (kitoje šios išvados vietoje), kad Seimas yra „politinio pobūdžio institucija“ galima būtų pritarti tik politologiniame diskurse, nes pagal Konstituciją, Seimas yra ne „politinio pobūdžio institucija“, o įstatymų leidėjas ir Tautos atstovybė (žr. Konstitucijos 4 str., 33 str. 1 d., 55 str. 1 d., 59 str. 2 d., 82 str. 1 d.), be kita ko, turinti kompetenciją keisti Konstituciją ir būtent dėl Tautos atstovybės statuso Seimui Konstitucija (105 str. 3 d. ir 107 str. 4 d.) suteikia teisę „galutinai spręsti“ klausimą, „ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai“; ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ar Seimo rinkimus; ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas bei tai, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai.

Be to, tai, kad Konstitucijos 107 str. 4 dalyje minimo termino „galutinai sprendžia Seimas“ negalima susiaurinti iki jo balsavimo dėl pareigūno pašalinimo, leidžia mums suprasti ir Konstitucijos 86 str. 2 dalies nuostata, kurioje tiesiogiai įvardijama, jog šiuo atveju „Prezidento pašalinimo iš pareigų kausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka“. Tuo tarpu, kaip jau buvo parodyta, Konstitucijos 107 str. 4 dalyje terminas „galutinai sprendžia Seimas“ siejamas ne su sprendimu dėl „pašalinimo iš pareigų klausimo“, o su 105 str. 3 d. minimu klausimu – ar „pareigūnų […] veiksmai prieštarauja Konstitucijai“. Taigi, nors pagal Konstituciją Seimas negali pakeisti Konstitucinio Teismo išvados formuluotės, bet jo išvada (pavyzdžiui, teigianti, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką) nesaisto Seimo „galutinio sprendimo“ šiuo klausimu. Visgi, kaip matysime vėliau, Konstitucinio Teismo išvados formuluotė apkaltos bylose Seimo balsavimą saisto visai kita prasme. Tuo tarpu, norint Lietuvoje įtvirtinti tokį apkaltos mechanizmą, kuris buvo pateiktas Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje (ir kuris iki šiol kartojamas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje), reikėtų keisti Konstituciją XIV skirsnio nustatyta tvarka.

Koks Seimo galutinio sprendimo turinys ir kaip jis turėtų būti įgyvendintas apkaltos metu?

Taigi, čia gali iškilti klausimas, ką tuomet reiškia šiuo metu galiojanti Konstitucijos nuostata, kad klausimą, ar Seimo nario (ar kito valstybės pareigūno), kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, galutinai sprendžia Seimas? Į šį klausimą galėtų padėti atsakyti analogija su Konstitucijos 88 str. 1 d. 6 punkto nuostata, pagal kurią tuo atveju, jei Konstitucinis Teismas Seimo prašymu pateikia išvadą, jog Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam toliau eiti pareigų, tuomet “Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų”; o pagal tą patį Konstitucijos 88 straipsnį, tokio Seimo nutarimo priėmimas sąlygoja Prezidento įgaliojimų nutrūkimą.

Taigi, Konstitucijos 88 str. 1 d. 6 punkto nuostata mums padeda suprasti, kad 107 str. 4 d. formuluotė “galutinai sprendžia Seimas” apkaltos proceso metu reiškia, kad būtent Seimas nutarimu turi įgaliojimus galutinai patvirtinti (Konstitucinio Teismo išvadoje nurodytą) teisinį faktą, kad pareigūno veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Be to, pastaroji Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, jog po minėtos Konstitucinio Teismo išvados, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas gali balsuoti tik dėl pritarimo Konstitucinio Teismo išvados formuluotei, (t.y. šiuo atveju – už konstatavimą, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją) ir tuo pačiu metu – už jo pašalinimą iš pareigų. Tokiam balsavimui nesurinkus 3/5 Seimo narių balsų, reikštų, kad Seimas mano, jog Seimo narys šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos (ir jo mandatas nėra panaikinamas), nežiūrint „neigiamos“ Konstitucinio Teismo išvados. Kitaip tariant, Konstitucijos nuostata, jog Seimas galutinį sprendimą turi priimti, „remiantis“ Konstitucinio Teismo išvada (107 str. 4 d.), reiškia tai, kad balsavimo Seime formuluotė yra saistoma Konstitucinio Teismo išvadoje pateiktos formuluotės. Kaip jau buvo minėta, pagal Konstituciją, Seimas nėra saistomas Konstitucinio Teismo pateikto pareigūno veiksmų vertinimo (nes būtent Seimas turi priimti galutinį sprendimą šiuo klausimu), tačiau Konstitucijos terminas „remiantis Konstitucinio Teismo išvada“, šiuo atveju reiškia, jog Seimo balsavimui turi būti pateikta pritarti Konstitucinio Teismo išvados formuluotei, kad Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Kitaip tariant, pastarosios Konstitucinio Teismo išvados atveju, Seimo balsavimui negali būti pateikta formuluotė balsuoti už tai, kad Seimo narys nepažeidė Konstitucijos, nes tokiu atveju nebūtų balsuojama, remiantis Konstitucinio Teismo išvada.

Tuo tarpu tuomet, jei Konstitucinis Teismas pateiktų išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos, tuomet Seimui nebekiltų pareigos balsuoti ir „galutinai spręsti“ dėl pritarimo išvadai ir Seimo nario mandato panaikinimo, nes, kaip jau buvo minėta, galutinį sprendimą šiuo klausimu pagal Konstitucijos 107 str. 4 dalį, Seimas turi priimti, tik „remdamasis Konstitucinio Teismo išvada“. Pareigos balsuoti šiuo atveju Seimas neturėtų todėl, kad Seimas, remdamasis minėta Konstitucinio Teismo išvada, galėtų balsuoti tik dėl pritarimo Konstitucinio Teismo išvados formuluotei, kad Seimo narys šiukščiai nepažeidė Konstitucijos, o toks pritarimas tokiai formuluotei (kaip ir nepritarimas, nesurinkus 3/5 balsų daugumos) jokių teisinių pasekmių sukelti negalėtų.

Taigi, Konstitucija leidžia atsirasti tokiai situacijai, kai Konstitucinis Teismas Seimui pateiktų išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją, tačiau Seimas balsavimu (nesurinkus reikiamos 85 balsų daugumos) galutinai nuspręstų priešingai. Tačiau toks Konstitucijos aiškinimas leidžia išvengti tokios situacijos, kai Seime pareigas galėtų eiti tokie Tautos atstovai, kurie būtų pripažinti šiukščiai pažeidę Konstituciją ir sulaužę priesaką. Būtent tokia situacija, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą, ir buvo susidariusi, kai Seimo narys Aleksandras Sacharukas dvejus metus (nuo 2010 m. spalio pabaigos iki 2012 m. lapkričio) Seime balsavo, vykdė Vyriausybės parlamentinę kontrolę, susitikinėjo su rinkėjais ir vykdė kitas Tautos atstovo pareigas, nors visą tą laiką išliko pripažintas, kaip šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs Seimo nario priesaiką. Tokia situacija pagal Konstituciją nėra toleruojama, nes Konstitucijos 59 straipsnyje teigiama, jog išrinktas Seimo narys įgyja visas Tautos atstovo teises tik po savo priesaikos Seime, o neprisiekęs išrinktas Seimo narys arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato. Visa tai leidžia suprasti, kodėl būtina keisti Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje pateiktą „politologinę“ Seimo sampratą ir Seimo galutinio sprendimo apkaltos byloje sampratą.

Keletas minčių dėl Seimo narių veiksmų vertinimo (apkaltos bylose) Konstitucinio Teismo išvadose

Neabejotinai pats garsiausias apkaltos procesas Lietuvoje buvo 2003 m. pabaigoje – 2004 m. pradžioje vykusi tuometinio Respublikos Prezidento Rolando Pakso apkalta, kuri tam tikra prasme „pralaužė ledus“ apkaltos procesams mūsų šalyje. Jei pirmame Konstitucijos galiojimo dešimtmetyje apkalta atrodė, kaip išimtinis konstitucinis instrumentas, siekiantis įtvirtinti aukščiausių valstybės pareigūnų atsakomybę ir apsaugoti jauną demokratiją nuo pavojingų ir antikonstitucinių veiksnių, tai per antrą ir trečią jos galiojimo dešimtmetį apkaltos institutas dėl Seimo nario priesaikos sulaužymo pasidarė vos ne eilinė priemonė, kuria (visų pirma, politiniais motyvais) stengiasi pasinaudoti kiekviena Seimo kadencija po Prezidento apkaltos patirties (2008-2012 m. kadencijoje – pirma tokia apkalta; 2012-2016 m. kadencijoje – antra; 2016-2020 m. kadencija – dvi ir 2020-2024 m. kadencijoje – kol kas bent viena).

Kaip, jau buvo minėta, Rolando Pakso apkaltos metu atrodė, kad Konstitucinio Teismo privalomas įtraukimas į apkaltos procesą, siekiant įvertinti, ar valstybės pareigūnas savo veiksmais šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos, neutralizuos šio proceso politizavimo siekius. Tačiau taip neįvyko, o Konstitucinis Teismas tam tikra prasme tapo savo gana griežtos jurisprudencijos šiuo klausimu tęstinumo įkaitu, nes kol kas visais penkiais atvejais, kai Seimas prašė išvados, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog konkretus Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Tiesa, pernykštė Konstitucijos pataisa kiek sušvelnino 2004 m. gegužės 25 d. Konstitucinio Teismo nutarime išsakytą nuostatą dėl priesaiką sulaužiusio pareigūno buvusio “amžino” politinio diskvalifikavimo, įvedusį dešimties metų kandidatavimo ribojimo terminą.

Taigi, toliau kalbant apie pirmas dvi Konstitucinio Teismo išvadas šiuo klausimu, t.y. dėl Seimo narių Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko (2010 m. spalio 27 d.) bei Neringos Venckienės (2014 m. birželio 3 d.) šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo, manu, kad galima būtų pateisinti griežtą šių Seimo narių veiksmų vertinimą, nes pirmu atveju du Seimo nariai iš anksto susitarė, kad vienas iš jų ilgiau kaip mėnesį apgaulingai „pridengs“ kito Seimo nario (be Seimo valdybos leidimo) išvykimą atostogauti užsienyje (ir nedalyvavimą plenariniuose ir komiteto posėdžiuose) bei neteisėtai naudos pirmojo elektroninę balsavimo kortelę[x]; o antruoju atveju – tokia išvada buvo grindžiama tuo, kad visus metus Seimo narė slapstėsi nuo teisėsaugos ir nedalyvavo Seimo veikloje. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 17 d. ir 2017 m. gruodžio 22 d. išvadų, kad pirmu atveju – Seimo narys Kęstutis Pūkas, o antru atveju – Mindaugas Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kelia didelių abejonių tiek dėl jų pagrindimo, tiek ir dėl vertinimo proporcingumo.

Panašiai galima būtų vertinti ir paskutinę Konstitucinio Teismo išvadą dėl Seimo nario Petro Gražulio veiksmų, kai jis sąmoningai balsavo už Seimo narį Liną Jonauską (balsavimo pulte už jį paspaudė mygtuką „susilaikau“), tvirtinant šios kadencijos Seimo V (rudens) sesijos darbų programą. Be jokios abejonės, tokiais veiksmais Seimo narys pažeidė Seimo Statutą, tačiau, ar toks Seimo Statuto pažeidimas reiškia ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą? Drįsčiau abejoti. Vertinant Seimo nario veiksmus, Konstitucinis Teismas ir šioje išvadoje pakartojo kai kurių ankstesnių savo išvadų mintį, kad „ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas; sprendžiant, ar Seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų […] sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes“. Bet ar Konstitucinis Teismas čia vertino šiuos kriterijus?

Gaila, bet Konstitucinis Teismas šioje byloje neatkreipė dėmesio ir į tai, kad balsavimas buvo ne dėl įstatymo priėmimo, o dėl Seimo darbų programos.

Juk šioje byloje nebuvo nustatyta nei Seimo Statuto minėto pažeidimo sistemingumo ar pakartotinumo; be to, šioje išvadoje paminėta, kad Specialiajai tyrimo komisijai šis Seimo narys teigė, jog nors neatsimena šio balsavimo už kitą Seimo narį atvejo, tačiau „nurodė atsiprašantis“, jei, visgi, taip buvo. Gaila, bet Konstitucinis Teismas šioje byloje neatkreipė dėmesio ir į tai, kad balsavimas buvo ne dėl įstatymo priėmimo, o dėl Seimo darbų programos, taip pat jis netyrė, kodėl Seimo narys Liudas Jonauskas (už kurį balsavo Petras Gražulis) šiuo atveju nebalsavo ir kokia buvo jo valia, tvirtinant Seimo darbų programą (t. y. ar balsuojant dėl darbų programos – „susilaikyti“ buvo jo valia). Atsakymas į šiuo klausimus niekaip nepakeistų Petro Gražulio padaryto Seimo Statuto pažeidimo fakto, tačiau tai galėtų leisti suprasti tokios veikos sukeltos grėsmės ir padarytos žalos bei pačio pažeidimo pavojingumo laipsnį. Aišku, bet koks teisės pažeidimas turi susilaukti tam tikros atsakomybės, bet konstitucinis proporcingumo principas, kylantis iš Konstitucijos, kaip skirtingų konstitucinių vertybių ir principų balanso, reikalauja, kad ir bet kuri teisinė sankcija atitiktų pažeidimo pavojingumo laipsnį. Gaila, bet šioje išvadoje Konstitucinis Teismas nepagrindė ir nepateikė jokių motyvų dėl kriterijų, kodėl, pirma, šis Seimo Statuto pažeidimas turi būti vertinamas, kaip kartu ir Konstitucijos pažeidimas ir, antra, kodėl toks Konstitucijos pažeidimas turi būti vertinamas, kaip šiurkštus jos pažeidimas. Būtent dėl šios priežasties Konstitucinio Teismo 2023 m. gruodžio 5 d. išvada sunkiai galėtų būti vertinama, kaip pagrįsta ir motyvuota. 

Keletas apibendrinimų

Taigi, apibendrinant reikia pasakyti, jog, pirma, paskutinius du dešimtmečius pastebimas Seimo siekis piktnaudžiauti Seimo nario apkaltos institutu. Antra, Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi neutralizuoti apkaltos proceso politizavimo siekius, o tai galėtų jam padėti aiškesnio motyvavimo pateikimas ir proporcingumo principo taikymas apkaltos bylų išvadose, vertinant, ar pareigūno pažeidimai turi būti vertinami, kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas. Trečia, ne bet koks Seimo Statuto (ar kitu atveju – etikos normų) pažeidimas turi būti traktuojamas, kaip Konstitucijos pažeidimas. Ketvirta, čia pateikta analizė leidžia teigti, jog Konstitucinis Teismas ateityje turėtų permąstyti visą savo ikišiolinę apkaltos konstitucinės sampratos jurisprudenciją tam, kad ji geriau atitiktų Konstituciją.

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas

[i] Čia svarbu paminėti, jog 2002 metų kovo 26 d. Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Audriaus Butkevičiaus baudžiamajame procese buvo pažeistas Konvencijos 5 ir 6 straipsniuose garantuojamas nekaltumo prezumpcijos principas ir kaltinamojo teisė gintis nešališkame teisme (dėl to, kad aukšti valstybės pareigūnai bylos nagrinėjimo metu viešai išsakė savo įsitikinimą, kad kaltinamasis tikrai padarė nusikaltimą).

[ii] 105 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. (2) Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai.

[iii] 107 straipsnis. (2) Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

[iv] 107 straipsnis. (3) Byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo.

[v] 88 straipsnis. Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai: […] 6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.

[vi] 105 straipsnis. (3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas: […] 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

[vii] 106 straipsnis. (6) Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas. (7) Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti […] rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais.

[viii] 107 straipsnis. (4) Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas.

[ix] Tiesa, Konstitucijos 20 str. 3 dalyje minimas taip pat ir “teismo nutarimas”.

[x] Visgi, net ir dėl šios išvados Konstitucinio Teismo teisėjai Egidijus Šileikis ir Ramutė Ruškytė pateikė atskirąsias nuomones. 

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Konstitucinė apkaltos samprata gruodžio 5 d. KT išvados atvejo šviesoje appeared first on LAIKMETIS.

Ši byla buvo viena iš penkių Konstitucinio Teismo (2022-2023 metais nagrinėtų) kovidinės sagos bylų, tačiau ji iki šiol yra pati svarbiausia iš minėtų bylų, nes nagrinėjo pačią griežčiausią žmogaus teisių suvaržymo priemonę karantino (tiksliau – ekstremaliosios situacijos) metu, t.y. žmogaus teisių suvaržymus, susijusius su minėtu „galimybių pasu“, tuo tarpu ankstesnės bylos buvo susijusios su darbuotojų privalomomis užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonėmis; su ūkinės veiklos laisvės ribojimais karantino metu; su darbdavio teise nušalinti darbuotoją, jei pastarasis nėra pasitikrinęs dėl užkrečiamųjų ligų ir su asmenų skaičiaus uždarose erdvėse ribojimu karantino metu[3]. Kaip žinia, visose ankstesnėse bylose buvo pripažintas taikytų ribojimų teisėtumas ir konstitucingumas, todėl nenuostabu, kad analogiška išvada buvo padaryta ir šiame Konstitucinio Teismo nutarime. Visgi, su visa pagarba, negaliu sutikti su daugumos nuomone šioje byloje, todėl pamėginkime įsivaizduoti, kaip joje galėjo atrodyti (neparašyta) atskiroji nuomonė.

2023 metų antroje pusėje žiūrint pro langą Saulėtekio alėjoje Vilniuje, sunku patikėti, kad kiek daugiau nei prieš pusantrų metų Lietuvoje tvyrojo teisinis chaosas su taisykle, kad galima tik tai, kas leidžiama Vyriausybės, kai įėjimui į savo studijų ar darbo vietą bei praktiškai į bet kurias kitas viešas patalpas visiems asmenims reikėjo atskleisti savo asmens ir sveikatos duomenis, o kai kurių žmonių teisės buvo drastiškai ribojamos vien dėl to, kad jie tiesiog buvo sveiki ir nepersirgę viena iš užkrečiamųjų ligų.

Šis laikas primena patirtį, kai Lietuvoje tam tikra prasme galiojo „kaltumo prezumpcija“, nes visi asmenys buvo traktuojami, kaip sergantys ir pavojingi visuomenei viruso nešiotojai, nebent, parodžius „galimybių pasą“ galima buvo „įrodyti“ priešingai. Visa tai sąlygojo situaciją, kad visų asmenų atžvilgiu buvo drastiškai apribotos pagrindinės konstitucinės žmogaus teisės, o viena asmenų grupė, neatitinkanti Vyriausybės nustatytų kriterijų, praktiškai buvo izoliuota nuo socialinio gyvenimo.

Visgi, tai buvo tikrovė, o ne koks nors fantastinis filmas. Nežiūrint, kad visa ši patirtis nėra visapusiškai teisiškai įvertinta ir apsvarstyta, visgi, atrodė, kad ji tyliai nuėjo užmarštin. Tačiau 2023 m. spalio 4 dienos Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas vėl viską iškėlė į dienos šviesą. Bet kuriuo atveju, tie keli metai (o ypač „galimybių paso“ galiojimo 8 mėnesiai) buvo pats didžiausias iššūkis mūsų konstitucionalizmui po Nepriklausomybės atkūrimo, kai net nemaža dalis teisininkų teigė, jog karantino metu Konstitucijos galiojimas yra suspenduotas. Būtent dėl šios priežasties šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra ypatingos reikšmės.

Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė fabula

Visų pirma, reikia pasakyti, kad ši byla Konstituciniam Teisme pradėta pagal dviejų teismų kreipimąsi baudžiamosiose bylose, kuriose buvo nagrinėta atsakomybė asmenų, nuteistų pagal Baudžiamojo kodekso 302 straipsnį „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“ už tai, kad šie asmenys, siekdami patekti į uždaras komercines patalpas, pateikė kito asmens vardu išduotą „galimybių pasą“. Gaila, bet šiame nutarime nebuvo keliamas klausimas dėl to, ar mobiliajame įrenginyje sugeneruoti asmens sveikatos duomenys Baudžiamojo Kodekso 302 straipsnio prasme gali būti vadinami „dokumentu“, t. y., ar jis turi oficialaus dokumento požymius ir šia prasme, ar gali būti nusikaltimo objektas.

Be to, čia kyla klausimas, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju neprieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, nes pagal Konstitucinio Teismo praktiką baudžiamoji atsakomybė gali būtu taikoma tik kaip ultima ratio., t. y., kaip paskutinė griežčiausia priemonė, kai visos kitos teisinės atsakomybės formos yra išnaudotos. Beje, prie šios bylos buvo prijungtas ir garsusis Seimo narių grupės prašymas konstitucinės justicijos byloje Nr. 21/2021, kurioje Konstitucinis Teismas 2022 m vasario 9 d. sprendimu buvo nusprendęs nutraukti pradėtą teiseną[4].

šiame nutarime nebuvo keliamas klausimas dėl to, ar mobiliajame įrenginyje sugeneruoti asmens sveikatos duomenys Baudžiamojo Kodekso 302 straipsnio prasme gali būti vadinami „dokumentu“, t. y., ar jis turi oficialaus dokumento požymius ir šia prasme, ar gali būti nusikaltimo objektas.

Taigi, pareiškėjai šiose bylose teigė, jog 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarime Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (2021 m. rugsėjo 8 d. ir vėlesnėse redakcijose) nustatyti „galimybių paso“ konstitucinių žmogaus teisių ribojimai galimai prieštarauja Konstitucijai: tiek pagal formą, tiek pagal turinį. Pagal formą – nes konstitucinių žmogaus teisių ribojimai buvo numatyti ne įstatyme, o poįstatyminiame akte. Be to, pareiškėjų buvo keliamas klausimas, ar šio Vyriausybės nutarimo nuostatos neprieštaravo tuometinio Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, ta prasme, kad šis poįstatyminis teisės aktas galimai išplėtė minėtame įstatyme nustatytų žmogaus teisių ribojimo turinį.

Tuo tarpu minėto Vyriausybės nutarimo nuostatų galimas prieštaravimas pagal turinį pareiškėjų buvo siejamas su prieštaravimu šioms konstitucinėms žmogaus teisėms: žmogaus laisvės neliečiamumo principui (Konstitucijos 20 str. 1 d.), nes ribojo žmogaus teisę pasirinkti skiepytis (testuotis) ar ne; žmogaus asmens neliečiamumo principą (21 str. 1 d.), apimantį žmogaus teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į savo kūną; žmogaus privataus gyvenimo apsaugą (22 str. 1 d. ir 3 d.), apimančią teisę neatskleisti savo asmens duomenų tretiesiems asmenims bei – asmenų lygiateisiškumo principą (29 str.), kai asmenų, neturinčių „galimybių paso“ ar atsisakančių juo naudotis teisės buvo drastiškai apribotos, palyginus su asmenų, kurie naudojosi „galimybių pasu“, teisėmis. Tačiau čia reikia pasakyti, kad Konstitucinis Teismas nėra apribotas pareiškėjų nurodytais Konstitucijos straipsniais, kuriems galimai prieštarauja minėtas Vyriausybės nutarimas, nes pagal Konstituciją (102 str. 1 d. ir 105 str. 1 d.) – jis turi ištirti šio teisės akto atitiktį visai Konstitucijai, o ne kuriems nors atskiriems jo straipsniams.

Vyriausybės nutarimo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai pagal teisės akto formą

Visų pirma, reikia pasakyti, jog šioje byloje praktiškai neįmanoma atriboti ginčijamo Vyriausybės nutarimo prieštaravimo Konstitucijai pagal formą nuo jo prieštaravimo pagal turinį, nes šie abu aspektai yra tarpusavyje persipynę, todėl tokio skirstymo parodymas čia yra sąlyginis. Vis dėl to pamėginkime tai padaryti, nes tai gali įnešti tam tikro aiškumo šioje byloje.

Taigi, ginčijamas Vyriausybės nutarimas 2020 m. vasario 26 dieną buvo priimtas, remiantis tuometiniu Civilinės saugos įstatymu, kurio 8 straipsnyje buvo numatyta, jog likviduojant ekstremalųjį įvykį ir šalinant jo padarinius, gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o 2020 m. balandžio 28 d. šis straipsnis buvo papildytas nuostata, kad – “susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai [gali būti laikinai apribota] ir ūkinės veiklos laisvė bei viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas“[5]. Tuo tarpu šį įstatymą detalizuojančių Vyriausybės nutarimo nuostatų formuluočių pagrindinė (teisėkūrinė) problema buvo ta, kad jose tiesiogiai nebuvo įvardintas konstitucinių žmogaus teisių ribojimas (išskyrus ūkinės veiklos laisvės).

Šiame Vyriausybės nutarime įvairūs ribojimai apskritai nebuvo siejami su žmogaus teisėmis ir jų ribojimais (išskyrus ūkinės veiklos laisvės ribojimus), tačiau buvo išvedami iš ribojimų juridiniams asmenims teikti tam tikras paslaugas. Tačiau visa tai praktikoje sąlygojo, kad juridinių asmenų veiklos ribojimai daugiau ar mažiau sąlygojo beveik visų pagrindinių konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: žmogaus (pasirinkimo) laisvės (Konstitucijos 20 str.), žmogaus orumo (Konstitucijos 21 str. 2 d.), žmogaus teisės, kad be jo sutikimo su juo nebūtų atliekami medicinos bandymai (Konstitucijos 21 str. 4 d.), informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą apsaugos (Konstitucijos 22 str. 3 d.), sąžinės laisvės (Konstitucijos 26 str.), judėjimo laisvės (Konstitucijos 32 str.), žmogaus teisės vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (Konstitucijos 35 str.), susirinkimų laisvės (Konstitucijos 36 str.) ir kitas.

Taigi, čia galime daryti išvadą, jog ginčijamas Vyriausybės nutarimas, ne detalizavo įstatyme numatytą „asmens judėjimo laisvės“ ar „ūkinės veiklos laisvės“ ribojimo galimybę, o išplėtė įstatyme numatytą žmogaus teisių ribojimo apimtį tokių konstitucinių žmogaus teisių atžvilgiu, kaip žmogaus asmens laisvė, žmogaus orumas, žmogaus teisė be jo sutikimo su juo neatlikinėti medicinos bandymų, informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą apsauga, žmogaus sąžinės laisvė, žmogaus teisė vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas ir susirinkimų laisvė ir kt. Todėl šia prasme Vyriausybė, priimdama minėtas Vyriausybės nuostatas, veikė ultra vires, viršydama savo įgaliojimus (Konstitucijos 94 str. 2 p.), ir taip pažeidė valdžių padalijimo principą, numatytą Konstitucijos 5 straipsnyje.

Visgi, pagrindinis šio Vyriausybės nutarimo prieštaravimo pagal formą aspektas glūdi tame, kad konstitucinės žmogaus teisės demokratinėje valstybėje paprastai gali būti ribojamos tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu ar kitu poįstatyminiu teisės aktu (žr. pvz., Konstitucijos 32 str. 2 d.[6], 36 str. 2 d.[7]), kuris įstatymo nuostatas gali tik detalizuoti. Kaip dar vienas to pavyzdys galėtų būti Konstitucijos 22 straipsnis, kurio 3 dalyje teigiama, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik pagal įstatymą. Taigi, vien tas faktas, kad šis Vyriausybės nutarimas (o ne kuris nors šį Vyriausybės nutarimo priėmimą pagrindžiantis įstatymas) numatė valdžios institucijoms teisę kaupti ir tvarkyti asmens duomenis (o žmonėms – prievolę tretiesiems asmenims atskleisti savo asmens duomenis), susijusius su privačiais asmens duomenimis, prieštaravo įstatymui ir kartu Konstitucijai pagal formą.

konstitucinės žmogaus teisės demokratinėje valstybėje paprastai gali būti ribojamos tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu ar kitu poįstatyminiu teisės aktu

Skirtingai nei teigė dauguma šiame nutarime, tas faktas, kad informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas ir tvarkymas buvo numatytas Bendrajame asmens duomenų reglamente (BDAR)[8], niekaip nekeičia šios situacijos, nes minėtas Reglamentas nėra „įstatymas“ Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies prasme, be to, priimant minėtą Vyriausybės nutarimą, juo ir nebuvo remiamasi[9]. Taigi, toks informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas, numatytas ne įstatyme, o Vyriausybės nutarime, prieštaravo Konstitucijos 20 str. 3 daliai, o įpareigojimas atskleisti tokius duomenis tretiesiems asmenims – Konstitucijos 20 str. 4 daliai, pagal kurią „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą…“. Bet kuriuo atveju, tokio mąsto konstitucinių žmogaus teisių ribojimai, kuriuos sukėlė „galimybių pasas“ ir kuriais buvo ribojamos praktiškai visos pagrindinės konstitucinės žmogaus teisės, galimi būtų buvę nustatyti tik įstatyme (jeigu iš viso tokie galėtų būti galimi pagal turinį), o ne poįstatyminiame teisės akte, kuris gali įstatymą tik detalizuoti.

Beje, analizuojant Civilinės saugos įstatymo ir ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostatų turinį, galime pastebėti, jog ateityje būtina keisti įstatymų ir Vyriausybės nutarimų projektų rengimo praktiką (ir Teisėkūros pagrindų įstatymą) tokiu būdu, kai teisės akte konkrečių konstitucinių žmogaus teisių ribojimas tiesiogiai būtų įvardintas rengiamame įstatymo ir poįstatyminio teisės akto projekte, nurodant konkretų ribojamos konstitucinės žmogaus teisės straipsnį Konstitucijoje, kaip kad, pavyzdžiui, yra numatyta Vokietijos Pagrindinio Įstatymo 19 straipsnyje („įstatymas turi įvardinti ribojamą pagrindinę žmogaus teisę ir nurodyti jos straipsnį [Vokietijos Pagrindiniame Įstatyme]”). Tuo tarpu, jeigu teigtume (kaip manė dauguma šiame nutarime), kad įstatyme užtenka nurodyti vieną ribojamą žmogaus teisę (šios bylos kontekste – judėjimo laisvę ar ūkinės veiklos laisvę) ir, remiantis ja, riboti visas kitas konstitucines žmogaus teises (pvz., žmogaus laisvės neliečiamumą, teisę į susirinkimus, asociacijų laisvę ir pan.), teigiant, kad jos yra tarpusavyje susijusios, tai apskritai nebūtų prasmės Konstitucijos atskiruose straipsniuose įvardinti skirtingas žmogaus teises, nes jos iš tiesų visos siejasi viena su kita. Tik taip galėtume garantuoti teisės aktų hierarchijos laikymąsi ir išvengti Vyriausybės piktnaudžiavimo savo galiomis, kai yra poreikis riboti konstitucines žmogaus teises.  

Ekstremali situacija, kaip specialus teisinis režimas, ir jos pasirinkimo teisėtumas

Su Vyriausybės nutarimo prieštaravimu Konstitucijai pagal formą yra susijęs ir klausimas dėl to, ar Vyriausybė pagal tuo metu galiojančius teisės aktus galėjo užkrečiamosios ligos epidemiją sieti su ekstremaliosios situacijos teisiniu režimu. Kaip žinia, Vyriausybė ekstremaliąją situaciją Lietuvoje paskelbė 2020 m. vasario 26 dieną „dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės“[10], remiantis Civilinės saugos įstatymu[11]. Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ekstremaliosios situacijos teisinis režimas pagal Civilinės saugos įstatymą yra skirtas civilinei saugai, kuri savo ruožtu siejama su gamtiniu, techniniu, ekologiniu ar socialiniu įvykiu ir jų metu vykdomomis gelbėjimo ir kitomis operacijomis.

Šio įstatymo priežiūrą vykdo Vidaus reikalų ministerija, šio režimo metu krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektams vadovauti yra skiriamas operacijų vadovas, o gelbėjimo darbams iš esmės vadovauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM. Taigi, šis įstatymas nėra skirtas užkečiamosioms ligoms reglamentuoti, nes jų sukeltoms epidemijoms reguliuoti dar 1996 metais buvo priimtas specialus – Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas (Užkrečiamųjų ligų įstatymas), kuris užkrečiamųjų ligų epidemijoms suvaldyti numato ne ekstremaliosios situacijos, o karantino teisinį režimą. Iš to, kas buvo pasakyta, aiškėja, jog tiek pats Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. originalus nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (dėl koronoviruso infekcijos plitimo grėsmės), tiek ir čia ginčijamos vėlesnės jo redakcijos, įteisinusios Lietuvoje vadinamąjį „galimybių pasą“, besirėmusios Civilinės saugos įstatymu, o ne Užkrečiamųjų ligų įstatymu, buvo priimtos be teisėto įstatyminio pagrindo, todėl neteisėtai ir kartu – prieštaraujant konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi, konstatavus šio Vyriausybės nutarimo „galimybių paso“ nuostatų prieštaravimą Konstitucijai pagal jų priėmimo formą, leidžia užbaigti šios atskirosios nuomonės rašymą, tačiau kadangi ši byla yra išskirtinė, todėl pamėginkime įsivaizduoti, jog vadinamojo „galimybių paso“ nuostatos būtų buvusios įtvirtintos Lietuvoje ne Vyriausybės nutarime, o, pavyzdžiui, Užkrečiamųjų ligų įstatyme. Tuomet galima būtų kelti klausimą dėl tokių nuostatų atitikimo Konstitucijai pagal jų ribojimo turinį, ką čia ir pamėginkime padaryti.

Su „galimybių pasu“ susijusių konstitucinių žmogaus teisių ribojimų konstitucingumas pagal šių ribojimų turinį

Kaip jau buvo minėta, ginčijamo Vyriausybės nutarimo 2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija[12], įtvirtinusi čia ginčijamų vadinamojo „galimybių paso“ ribojimų apimtį, faktiškai vienaip ar kitaip apribojo visas pagrindines konstitucines žmogaus teises, iš kurių galima išskirti keletą šių: žmogaus laisvės neliečiamumas (Konstitucijos 20 str. 1 d.), nes ribojo žmogaus teisę pasirinkti skiepytis (testuotis) ar ne; žmogaus asmens neliečiamumo principą (21 str. 1 d.), apimantį žmogaus teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į savo kūną; žmogaus privataus gyvenimo apsaugą (22 str. 1 d. ir 4 d.), apimančią teisę neatskleisti savo asmens duomenų tretiesiems asmenims; sąžinės laisvę (26 str. 1 d.), kai žmogus buvo faktiškai verčiamas pasiskiepyti vakcina, kurios gaminimo procese buvo naudojamos negimusių kūdikių kamieninės ląstelės[13]; judėjimo laisvę (32 str.), nes ribojo patekimą praktiškai į visas viešąsias patalpas bei – asmenų lygiateisiškumo principą (29 str.), kai asmenų, neturinčių „galimybių paso“ ar atsisakančių juo naudoti teisės buvo drastiškai apribotos, palyginus su asmenų, kurie naudojosi „galimybių pasu“, teisėmis. Taip pat de facto šios asmenų grupės atžvilgiu buvo apribota ir teisė į darbą bei mokslą ir kai kurios asmens politinės teisės, pavyzdžiui, piliečių teisė inicijuoti referendumą ar pasinaudoti įstatymų leidybos iniciatyvos teise.

Taigi, automatiškai čia kyla klausimas dėl to, ar toks intensyvus konstitucinių žmogaus teisių ribojimas, kai de facto buvo suspenduota didelė dalis Konstitucijos nuostatų, neprieštarauja pačiai Konstitucijos esmei? Atsakant į šį klausimą, bent jau konstitucinių žmogaus teisių apsaugos kontekste, reikia pasakyti, kad Konstitucijos tekstas, kuris atskiruose straipsniuose numato skirtingas žmogaus teises ir kiek skirtingą jų ribojimo pagrindą, mums leidžia suprasti tai, kad paprastai tuo pačiu metu gali būti ribojama kuri nors viena ar kelios konstitucinės žmogaus teisės, o ne jų visuma.

Kitaip sakant, Konstitucija beveik visų pagrindinių žmogaus teisių ribojimą pateisina tik tuomet, kai valstybėje galioja karo ar nepaprastoji padėtis, kurios yra griežčiausi specialieji teisiniai režimai. Todėl Konstitucijos 144-145 straipsnis teigia, kad tik, kai valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir dėl to įvedus valstybėje karo ar nepaprastąją padėtį, tuo pačiu metu gali būti ribojamos šešios pagrindinės konstitucinės teisės: žmogaus privatumas, būsto neliečiamumas, įsitikinimų laisvė ir teisė į informaciją, judėjimo laisvė, asociacijų teisė ir susirinkimų laisvė. Tuo tarpu ekstremaliosios situacijos (ir karantino) metu Lietuvoje buvo tuo pačiu metu ribojamos ne tik šios, bet ir kitos pagrindinės, socialinės bei politinės konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, t. y. daugiau, nei numatyta Konstitucijos 145 straipsnyje, kuris, pavyzdžiui, nepaprastosios padėties metu neleidžia labiau (nei įprastiniu metu) riboti teisės į darbą, mokslą bei minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės. Taigi, tokios plačios apimties konstitucinių žmogaus teisių apribojimus tuo pačiu metu, kokie Vyriausybės buvo numatyti „galimybių paso“ galiojimo metu, negalimi net nepaprastosios ar karo padėties metu. Be to, kaip jau buvo minėta, vadinamasis „galimybių pasas“ ir su juo susiję aukščiau minėti pagrindinių konstitucinių žmogaus teisių ribojimai galiojo Lietuvoje 8 mėnesius, t. y. net dviem mėnesiais ilgiau, nei tai Konstitucijos 144 straipsnis sieja su nepaprastosios padėties teisiniu režimu. Vien jau iš to galima matyti tai, jog su „galimybių pasu“ susiję žmogaus teisių ribojimai pagal jų turinį ir apimtį neatitinka Konstitucijos.

tokios plačios apimties konstitucinių žmogaus teisių apribojimus tuo pačiu metu, kokie Vyriausybės buvo numatyti „galimybių paso“ galiojimo metu, negalimi net nepaprastosios ar karo padėties metu.

Be to, minėtų konstitucinių žmogaus teisių ribojimų turinį galima vertinti tik atsakę į klausimą dėl jų būtinumo ir proporcingumo. Be atsakymo į šį klausimą visas Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas daugumos argumentavimas netenka prasmės. Gaila, bet šioje byloje nebuvo paprašyta Vyriausybės pateikti mokslinių ar kitokių įrodymų, kuriais remiantis 2021 metų viduryje Lietuvoje buvo konstatuotas toks užkrečiamos ligos pavojingumo laipsnis, kurio pagrindu buvo įvestas vadinamasis „galimybių pasas“. Kaip parodė vėlesnė patirtis, baimė dėl šios ligos pavojingumo daugeliu atveju pasirodė neadekvati ir perdėta. Panašiai yra ir dėl Vyriausybės nutarime nurodytų skiepų bei testavimo efektyvumo, apsaugant žmones nuo užsikrėtimo ir ligos platinimo. Juk vienas iš „galimybių paso“ įvedimo argumentų 2021 metais buvo tas, jog pasiskiepiję asmenys negali užsikrėsti ir užkrėsti kitų, tačiau vėliau toks pagrindimas pasirodė neteisingas. Jau nekalbant apie tai, kad šioje byloje nebuvo svarstytas klausimas ir dėl naujai pagamintų vakcinų galimo šalutinio poveikio, kuris galėjo įtakoti kai kurių žmonių pasirinkimą nesiskiepyti Vyriausybės nutarime nurodytomis vakcinomis. Taigi, Konstitucinis Teismas šioje byloje turėjo išsiaiškinti, ar ginčijame Vyriausybės nutarime numatytiems žmogaus teisių ribojimams įvesti buvo realus faktinis pagrindas, t.y., ar užkrečiamos ligos pavojingumo mastas buvo toks didelis ir Vyriausybės nutarime nurodytų vakcinų efektyvumas pakankamas, kad galėtų pateisinti tokius didelius ribojimus ir asmenų teisinio statuso skirtumus.

Tuo pačiu ribojimo būtinumo ir proporcingumo kontekste galima būtų atkreipti dėmesį ir į jau minėtą asmenų lygiateisiškumo principo galimą pažeidimą, nes jeigu užkrečiamoji liga nebuvo tokia pavojinga ir vakcinos nebuvo tokios efektyvios, kaip kad buvo pradžioje manoma, tuomet ir „galimybių paso“ sąlygoto dalies žmonių socialinį diskvalifikavimą sunku būtų pateisinti. Šiame kontekste galėčiau atkreipti dėmesį į vieną ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostatą, kad asmenys, neturintys ar atsisakę parodyti „galimybių pasą“, galėjo būti įleidžiami tik į tas parduotuves, kurių plotas yra mažesnis nei 1500 kv. m.[14] Kaip žinia, kuo mažesnės uždaros patalpos, tuo galimybė užsikrėsti užkrečiamąja liga yra didesnė, todėl tokio tam tikros dalies visuomenės teisių ribojimo proporcingumas yra sunkiai paaiškinamas net nežiūrint į ligos pavojingumą ir vakcinų poveikio efektyvumą. Jau vien šios nuostatos pakanka konstatuoti, jog toks teisinis reguliavimas (nesvarbu ar numatytas įstatyme, ar poįstatyminiame akte) prieštarauja žmogaus laisvės neliečiamumui ir judėjimo laisvei, nes neatitinka konstitucinių proporcingumo ir asmenų lygiateisiškumo principų ir šia prasme prieštarauja Konstitucijai pagal turinį. Todėl sunku būtų sutikti su daugumos teiginiu šiame Konstitucinio Teismo nutarime, jog ginčijame Vyriausybės nutarime buvo „nustatyti trys alternatyvūs […] kriterijai, kuriuos atitikę asmenys galėjo naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu“, nes be skiepijimosi nurodyta vakcina (arba persirgimo) buvo numatyta tik viena galimybė – t. y. testavimasis, kuris daugeliu atveju buvo mokamas ir kurį daugeliu atveju reikėjo atlikti kas keletą dienų. Taigi, testavimasis negalėtų būti laikomas lygiaverte alternatyva skiepijimuisi Vyriausybės nutarime nurodyta vakcina, siekiant pasinaudoti apribotomis konstitucinėmis žmogaus teisėmis.

Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamosios dalies „IV. Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija“

Šios nuomonės pabaigoje galima iškelti klausimą, kam reikalinga šio Konstitucinio Teismo nutarimo IV konstatuojamoji dalis pavadinimu „Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija“, kurioje yra cituojami keli Austrijos Konstitucinio Teismo bei du Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimai, susiję su „sveikatos paso“ sukeltais ribojimais? Manyčiau, kad tyrimas apie užsienio šalių teismų sprendimus šiuo klausimu galėtų būti prasmingas nebent Lietuvos ar kitos valstybės parlamentui, pateikus užklausą, pavyzdžiui, parlamento informacijos analizės departamentui apie kitų šalių praktiką, prieš jam priimant su ribojimais susijusius įstatymus. Toks tyrimas taip pat galėtų būti naudingas ir mokslininkui, rašančiam mokslinį straipsnį. Tačiau užsienio valstybių teismų sprendimai negali būti cituojami Konstitucinio Teismo nutarime dėl Vyriausybės nutarimo nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes taip gali sudaryti įspūdį, jog pastarieji sprendimai gali įtakoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimą.

vienas iš „galimybių paso“ įvedimo argumentų 2021 metais buvo tas, jog pasiskiepiję asmenys negali užsikrėsti ir užkrėsti kitų, tačiau vėliau toks pagrindimas pasirodė neteisingas.

Beje, šioje nutarimo dalyje teigiama, jog viename 2021 metų sprendime Prancūzijos Konstitucinė Taryba išsakė nuomonę, jog įstatymų leidėjas, remdamasis turimais moksliniais duomenimis, galėjo pagrįstai manyti, jog COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo rizika buvo ženkliai mažesnė tarp pasiskiepijusių, persirgusių ar neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą turinčių asmenų. Įdomu būtų sužinoti, ką ši institucija apie tai manytų 2023 metų pabaigoje, t.y. praėjus dvejiems metams, kai jau yra daug daugiau informacijos šiuo klausimu? Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Prancūzijoje vadinamąjį „sveikatos pasą“ reikėjo pateikti ne įeinant į daugelį viešų patalpų (kaip kad buvo Lietuvoje), o tik „tose vietose, kuriose būdavo dideli žmonių susibūrimai“. Be to, Prancūzijoje asmenims, turintiems kontraindikacijų skiepams, „sveikatos pasas“ galėjo būti išduodamas ir nesiskiepijant. Taigi, didelė tikimybė, kad Prancūzijoje įvedus tokius žmogaus teisių ribojimus, kokie buvo Lietuvoje, Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimas būtų galėjęs būti visai kitoks.

Gaila, bet šioje dalyje, pavadintoje „Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija“, užsienio konstitucinės priežiūros institucijų sprendimai nebuvo analizuojami tuo aspektu, ar poįstatyminiu aktu ribojant konstitucines žmogaus teises, nebuvo įsiterpta į įstatymo reguliavimo sferą, kuris buvo vienas iš esminių klausimų šioje Lietuvos Konstitucinio Teismo byloje.

Visgi, tokių sprendimų galima rasti. Pavyzdžiui, 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Slovėnijos Konstitucinis Teismas nusprendė[15], jog epidemijos metu Vyriausybės nutarimu įvesti judėjimo ir susirinkimų laisvės ribojimai prieštaravo Slovėnijos Konstitucijos 32 str. 2 daliai[16] ir 42 str. 2 daliai[17]. Panašiai ir 2021 m. lapkričio 29 d. sprendime Slovėnijos Konstitucinis Teismas konstatavo[18], jog Vyriausybės įvesti (analogiški kovido pasui) teisės į darbą ribojimai valstybės tarnautojams prieštaravo įstatymui ir šia prasme – Konstitucijai pagal formą. Pagaliau, 2022 m. balandžio 14 d. Slovėnijos Konstitucinio Teismo sprendime[19] buvo konstatuota, jog „kovido paso“ įvedimas Vyriausybės nutarimu prieštaravo Konstitucijai pagal formą, nes, pagal Slovėnijos Konstituciją[20], asmens informacijos apsaugos ribojimai galėjo būti įvesti tik įstatymu. Beje, šiame sprendime Slovėnijos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtas 2016 m. Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas pagal Slovėnijos Konstituciją, negali būti laikomas tinkamu teisės į asmens duomenų apsaugą ribojimo pagrindu; be to, čia buvo konstatuota, jog asmens sprendimas skiepytis ar testuotis šiuo atveju negali būti suprantamas, kaip savanoriškas, nes nuo šio pasirinkimo tiesiogiai priklausė jo galimybė naudotis socialinėmis, politinėmis ir religinėmis teisėmis[21].

Šiame kontekste įdomus yra ir 2021 m. liepos 14 d. Ispanijos Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame buvo konstatuota, jog epidemijos metu vien Vyriausybės (o ne parlamento) sprendimu negalima tokiu mastu riboti tokios konstitucinės žmogaus teisės, kaip judėjimo laisvė[22]. Beje, šis Ispanijos Konstitucinio Teismo sprendimas sudarė sąlygas asmenims, nubaustiems už ribojimų pažeidimus, vėliau išsireikalauti pinigų grąžinimą iš valstybės biudžeto. Aišku, ne visi šie užsienio konstitucinių teismų sprendimai yra visiškai tapatūs šios Lietuvos Konstitucinio Teismo bylos situacijai, tačiau, aišku ir tai, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas šių sprendimų neįtraukė į savo argumentavimą dėl to, kad jie būtų sunkiai suderinami su šio Teismo daugumos naratyvo logika. Bet kuriuo atveju, užsienio konstitucinių teismų sprendimų citavimo praktikos Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose būtina kuo greičiau atsisakyti, nes ji ne tik pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principą, bet ir leidžia Konstituciniam Teismui piktnaudžiauti užsienio konstitucinių teismų jurisprudencijos pasirinkimu, išsirenkant tik tuos teismų sprendimus, kurie gali paremti norimą prieiti išvadą (kas angliškai vadinama cherry picking).

Vietoj išvadų

Šios (neparašytos) atskirosios nuomonės pabaigoje norėtųsi paminėti dar du dalykus. Pirmasis yra apie tai, kad nagrinėjant ir priimant nutarimą šioje byloje nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjas, kuris, kaip tuometinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, dalyvavo priimant Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio pataisas, kurioms atitikimo klausimą pareiškėjai kaip tik ir kėlė šioje byloje. O antras yra susijęs su tuo, kad 2023 m. spalio 4 dieną Konstitucinio Teismo internetinėje svetainėje paskelbus čia analizuoto nutarimo rezoliucinę dalį bei motyvų santrauką, tam tikrą laiką nebuvo prieinamas šio nutarimo tekstas. Čia tik noriu priminti, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymų nuostatos ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant teismo sprendimą, gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams[23]. Taigi, minėto teisėjo nenusišalinimas ir šio Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojančiosios dalies paviešinimo uždelsimas kelia abejonių dėl to, ar šis nutarimas buvo priimtas nepriklausomo ir bešališko teismo, kaip tai numatyta Konstitucijos 31 ir 104 straipsniuose.

Aišku, teisėjai, kaip ir visi kiti žmonės, turi savo politines ir pasaulėžiūrines idėjas bei pažiūras, kurios daro įtaką jų teisės supratimui, be to, jie gali jausti politinį, visuomeninį ar kitokio pobūdžio spaudimą, tačiau, priimdami teismo sprendimus, teisėjai turi remtis išskirtinai teise ir, visų pirma, Konstitucija, kuri ir yra visos teisės bei teisinės sistemos pagrindas. Tuo teisėjai, ir visų pirma, Konstitucinio Teismo teisėjai, skiriasi nuo politikų, nes priimdami sprendimus, jie „atstovauja“ ne tautą, ne savo rinkėjus, ne visuomenės nuomonę ar politinės partijos interesus, o teisę ar tiksliau – Konstituciją. Kitaip sakant, Konstitucinio Teismo teisėjai savo sprendimuose kalba (arba bent jau turėtų kalbėti) Konstitucijos vardu.

[1] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2905/content . Šio nutarimo priėmime dalyvavo aštuoni teisėjai iš devynių, atskirųjų nuomonių pareikšta nebuvo, nors mes ir nežinome, kaip balsavo kiekvienas iš šių teisėjų.

[2] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/68ead78684b911ecb8b0fe92fb660e20

[3] 2022 m. birželio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2685/content; 2022 m. spalio 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2746/content; 2023 m sausio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2797/content; 2023 m. gegužės 31 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2857/content.

[4] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2610/content.

[5] TAR, 2020-04-30, Nr. 9205.

[6] „Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš Lietuvos] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu […]“.

[7] „Ši teisė [piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu […]“.

[8] 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 2016/679 „Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB“ (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas). OJ L 119, 4.5.2016, p. 1–88. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32016R0679

[9] Ginčijamo nutarimo preambulėje teigiama, jog jis priimamas „vadovaudamasi 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punktu, 25 ir 27 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 8 straipsniu, 9 straipsnio 11, 19 punktais, 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 10 straipsniu, atsižvelgdama į 2020 m. spalio 13 d. Tarybos rekomendaciją (ES) 2020/1475 dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą reaguojant į COVID-19 pandemiją…“.

[10] „Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. vasario 24 d. posėdžio pasiūlymą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, […] Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės“. TAR, 2020-02-26, Nr. 4023.

[11] Nuo 2022 m. gruodžio 8 d. šio įstatymo pavadinimas pakeistas į Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymą.

[12] https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=8c51f7f0fbfa11eb9f09e7df20500045

[13] Pavyzdžiui, pasak JAV medicinos žurnalo Nebraska Medicine, įvairūs vakcinų gamintojai, kuriant mRNA vakciną, testavimo procese naudojo vadinamąją HEK293 ląstelių liniją, išvestą iš 1973 metais aborto metu Olandijoje pašalinto vaisiaus audinių: https://www.nebraskamed.com/COVID/you-asked-we-answered-do-the-covid-19-vaccines-contain-aborted-fetal-cells

[14] „3-1. Asmenys, neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus, kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami […], tik kai teikiamos šios paslaugos ir vykdomos šios ūkinės veiklos:

prekyba parduotuvėse […], turinčiose atskirą įėjimą iš lauko, kurių prekybos plotas […] neviršija 1 500 kv. m. […]“.

[15] https://www.us-rs.si/decision/?lang=en&page=2&order=desc&id=116471

[16] „Įstatymai gali riboti judėjimo laisvę, jeigu reikia užtikrinti tinkamą baudžiamojo proceso eigą, užkirsti kelią pavojingų infekcijų plitimui, užtikrinti viešąją tvarką ar apsaugoti valstybės interesus“.

[17] Šios teisės [susirinkimų ir asociacijų laisvė] gali būti apribotos tik įstatymu […].

[18] https://www.us-rs.si/decision/?lang=en&q=COVID+certificate&caseId=&df=&dt=&af=&at=&pri=1&vd=&vo=&vv=&vs=&ui=&va=&page=1&sort=&order=&id=117066

[19] https://www.us-rs.si/decision/?lang=en&q=2022&page=2&order=desc&id=118180

[20] 1991 m. Slovėnijos Konstitucijos 38 str. 2 dalyje teigiama: “Asmens duomenų rinkimo, apdorojimo, tikslingo panaudojimo, priežiūros bei slaptumo taisyklės nustatomos įstatymu”.

[21] Tiesa, šio Slovėnijos Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimas buvo atidėtas metams: https://www.us-rs.si/odlocba-ustavnega-sodisca-st-u-i-180-21-z-dne-14-4-2022/

[22] Ispanijos Konstitucinio Teismo logika šiame sprendime buvo ta, kad, pagal Ispanijos Konstitucijos 55 ir 116 straipsnius, krizės metu norint apriboti pagrindines konstitucines žmogaus teises, Vyriausybė negali vienasmeniškai jų riboti, įvedant ekstremaliosios padėties teisinį režimą (isp. Estado de alarma), bet turi būti paskelbta nepaprastoji padėtis (isp. Estado de excepcion), kurios paskelbimui reikalingas parlamento žemųjų rūmų pritarimas. Tiesa, ši byla nebuvo susijusi su „kovidinio paso“ įvedimu: https://hj.tribunalconstitucional.es/docs/BOE/BOE-A-2021-13032.pdf

[23] Žr. pvz. 2006 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimą: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta218/content

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Neparašyta atskiroji nuomonė „Galimybių paso” konstitucinėje byloje appeared first on LAIKMETIS.

Pareiškėjos kreipėsi į Konstitucinį Teismą po to, kai apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai paliko galioti minėtą apylinkės teismo nutarimą, išsakydamos abejonę, ar minėtas Vyriausybės nutarimo reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio nuostatai, kad judėjimo laisvė gali būti varžoma „tik įstatymu“.

Tačiau Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu nerado minėto Vyriausybės nutarimo prieštaravimo Konstitucijai ir taip pratęsė savo nutarimų, susijusių su Vyriausybės priemonių karantino metu vertinimo, „sagą“. Turbūt mažai kam kilo abejonių dėl galutinio sprendimo šioje byloje. Jis visiškai atitiko ankstesnę Konstitucinio Teismo poziciją analogiškais klausimais.

Štai 2022 m. birželio 21 d. nutarime konstatuota, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras galėjo riboti ar net visai uždrausti teisę į darbą ar kitas konstitucines žmogaus teises, nors įstatymas nenustatė tokio šios institucijos ribojimo kriterijų ir sąlygų; 2022 m. spalio 12 d. nutarime buvo konstatuota, jog nepasiskiepijusius nuo kovido darbuotojus galima buvo nušalinti nuo darbo, nemokant jiems darbo užmokesčio; 2023 m. sausio 24 d. nutarime buvo konstatuota, kad odontologijos paslaugų teikimo laikinas draudimas neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymams.

Taip pat šiame kontekste galima prisiminti Konstitucinio Teismo 2022 m. vasario 9 d. sprendimą nutraukti pradėtą teiseną dėl „galimybių paso“ konstitucingumo ir tų pačių metų balandžio 28 dienos sprendimą grąžinti prašymą pareiškėjui (LVAT) dėl operacijų vadovo teisės numatyti žmogaus konstitucinių teisių ribojimus, nors tokie ribojimai nenumatyti įstatyme.

Čia nėra vieta ir laikas pateikti bendrą Konstitucinio Teismo jurisprudencijos vertinimą karantino metu, apie tai ateityje bus rašomi moksliniai straipsniai ir disertacijos, tačiau galima pasakyti, jog šio Konstitucinio Teismo nutarimo pozicija puikiai dera su minėtų kovidinių priemonių „neprieštaravimo Konstitucijai sagos“ logika, ir būtų sunku tikėtis kitokios Teismo perspektyvos artimoje ateityje, net jei minėtų priemonių konstitucingumo klausimas iškiltų kokiu nors kitu „kampu“.

Visgi, čia taip pat reikia pasakyti, jog ši Konstitucinio Teismo (Vyriausybės vykdytų karantino priemonių) jurisprudencija nukrypo ne tik nuo ankstesnės žmogaus teisių ribojimo doktrinos „ordinariniu“ metu, bet net ir nuo Vyriausybės migrantų „atgręžimo politikos“ veiksmų vertinimo nepaprastosios padėties metu. Bet apie viską iš eilės.

Kas yra asmuo ir ar asmenų „artimi kontaktai" gali prieštarauti Konstitucijai?

Taigi, 2023 m. gegužės 31 d. Konstitucinio Teismo nutarimas susijęs su tuo, jog pareiškėjos prašo ištirti, ar Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuostata, numačiusi daugiau nei dviejų šeimų arba daugiau nei 5 asmenų (nepriklausančių tai pačiai šeimai) artimų kontaktų uždarose patalpose draudimą, neprieštarauja reikalavimui, kad piliečių konstitucinė judėjimo laisvė, numatyta Konstitucijos 32 straipsnyje, galėtų būti varžoma tik įstatymu.

Beje, šiame kontekste svarbu tai, kad administracinis nusižengimas (dėl šešių asmenų tarpusavio bendravimo) buvo fiksuotas 2021 m. gegužės 30 dieną, tuo tarpu pagal Vyriausybės nutarimo 2021 m. gegužės 26 d. redakciją (kuri įsigaliojo 2021 m. birželio 1 dieną), artimo bendravimo uždarose patalpose „draudimo kartelė“ buvo atlaisvinta nuo 5 iki 10 asmenų.

Todėl šį artimo bendravimo draudimų reguliavimą buvo galima vertinti ir tokio reguliavimo aiškumo kontekste, nes jis keitėsi gana dažnai, o šie pokyčiai dažnu atveju buvo skelbiami ne teisės aktų registre, o visuomenės informavimo priemonėse, be to, kartais nebuvo tinkamai laikomasi teisės galiojimo atgal draudimo principo.

Kitaip tariant, žmogaus teisių principas, kad viskas leidžiama, jei tai nėra uždrausta, karantino metu buvo praktiškai pakeistas kitu principu.

Kitaip tariant, žmogaus teisių principas, kad viskas leidžiama, jei tai nėra uždrausta, karantino metu buvo praktiškai pakeistas kitu principu: viskas draudžiama, nebent tiesiogiai valdžios leidžiama. Todėl gyventojams nebuvo lengva susigaudyti, koks konkretus draudimas konkrečiu metu galioja ir atitinkamai pasirinkti savo elgesio modelį.

Tačiau vertinant minėtos Vyriausybės nutarimo nuostatos konstitucingumą, svarbiausia yra išsiaiškinti asmenų tarpusavio „artimų kontaktų“ sąvokos turinį, nes Vyriausybės nutarime, kaip minėta, buvo nustatyta, jog „draudžiama […] daugiau nei dviejų šeimų ir (ar) dviejų namų ūkių arba daugiau nei 5 asmenų uždarose erdvėse, arba daugiau nei 10 asmenų atvirose erdvėse artimi kontaktai”. Taigi, pareigūnai (o vėliau – ir teismai), taikydami šią Vyriausybės nutarimo nuostatą, turėjo, visų pirma, išsiaiškinti, ką reiškia asmenų „artimi kontaktai“ uždaroje erdvėje (šiuo atveju – bute). 

Ar ši nuostata reiškia tik bendrą buvimą tame pačiame bute (ar tik – tame pačiame kambaryje), o galbūt „artimi kontaktai“ reiškia kažkokį intensyvesnį tarpusavio bendravimo artumo lygį? Pagaliau, kaip šią nuostatą reikėtų vertinti, jei visų šešių asmenų kontaktų artumas (intensyvumas) buvo skirtingas, pavyzdžiui, jei vienas asmuo visą laiką praleido virtuvėje, trys šalia vienas kito žiūrėjo televizorių, o kiti du visuomet buvo apsikalbinę? Kitaip sakant, ar baustinas buvo bendras buvimas toje pačioje patalpoje, ar tik tam tikro intensyvumo „artimi kontaktai“?

Šitie klausimai gali pasirodyti gana juokingi, formalūs ar keisti, tačiau jie parodo visą Vyriausybės bandymo sureguliuoti asmenų tarpusavio „kontaktų“ intensyvumo absurdiškumą. Juk visi suprantame, kad žmogus, gyvendamas visuomenėje, gali funkcionuoti tik kaip asmuo (lot. per-sona), t.y. per-santykį su kitu asmeniu, o šį asmens socialumą Konstitucija nuo valstybės kišimosi gina ne tik per Konstitucijos 32 straipsnyje numatytos judėjimo laisvės garantiją (kuria buvo remiamasi šiame individualiame konstituciniame skunde), tačiau, visų pirma, per žmogaus orumo (21 str. 2 d.), jo laisvės neliečiamumo (20 str.) ir privataus gyvenimo neliečiamumo (22 str. 1 d.) garantijas. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, žmogus tampa asmeniu tik per santykį („kontaktą“) su kitu, todėl valstybė neturi ir negali reguliuoti žmogaus privataus gyvenimo bei draugystės formų ar šių santykių „kontaktų artimumo“ ar jų intensyvumo.

Aišku, pagal Konstituciją, net ir pagrindinės konstitucinės žmogaus teisės gali būti ribojamos, tačiau, pagal Konstituciją, tokio ribojimo teisinė forma gali būti tik įstatymas, o ribojimo pagrindas turi būti numatytas pačioje Konstitucijoje, pvz.: nusikaltimo padarymas (20 str. 3 d.), kitų žmonių teisių ir laisvių varžymas (28 str.) ir kiti Konstitucijoje numatyti pagrindai.

Taigi, „užbėgant už akių“ galima pasakyti, kad jau pats Vyriausybės siekis kažkaip sureguliuoti ar visiškai uždrausti kaimynų, giminaičių, draugų ar pažįstamų tarpusavio „artimus kontaktus“, net ir karantino metu, ne tik prieštaravo Konstitucijai pagal turinį, bet ir buvo pasmerktas žlugti nuo pačios tokio draudimo pradžios, nes yra praktiškai neįgyvendinamas, nebent bandytume įsivaizduoti totalitarinę Orwello „1984-ųjų“ valstybę, kontroliuojančią asmenų tarpusavio bendravimo formas jų pačių namuose.

Ar Konstitucija yra tik vienas Konstitucijos straipsnis?

Toks klausimas taip pat gali pasirodyti švelniai tariant keistas, tačiau jis visiškai teisėtai gali kilti, perskaičius čia analizuojamą Konstitucinio Teismo nutarimą. Jau buvo minėta, kad šioje byloje pareiškėjos kėlė klausimą, ar Vyriausybė minėtomis „artimų kontaktų“ draudimo nuostatomis nepažeidė Konstitucijos formaliuoju požiūriu, t. y. – jos 32 straipsnyje numatyto reikalavimo, jog judėjimo laisvė gali būti ribojama tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu (šiuo atveju – Vyriausybės nutarimu).

Tačiau Konstitucinis Teismas nusprendė tokio reguliavimo formos klausimo visai nenagrinėti, nes, pasak Teismo, Vyriausybės nustatytas asmens „artimų kontaktų“ draudimas nėra susijęs su pareiškėjų skunde minimu žmogaus teisių turiniu, t. y. nesusijęs su judėjimo laisve pagal Konstitucijos 32 straipsnį.

Visgi, ar Konstitucinis Teismas galėjo susiaurinti Vyriausybės priemonių konstitucingumo turinio tyrimo lauką šioje byloje iki minėtų priemonių vertinimo judėjimo laisvės (t. y. vieno Konstitucijos straipsnio) atžvilgiu? Atsakymas vienareikšmis – ne, nes pagal Konstituciją (žr. 102 ir 105 str.), Konstitucinis Teismas tiria teisės aktų atitiktį visai Konstitucijai.

Taip yra todėl, kad visi Konstitucijos straipsniai yra tarpusavyje susiję ir negali būti vertinami atsietai ar izoliuotai vienas nuo kito, todėl Konstitucinis Teismas, vykdydamas teisės akto konstitucingumo kontrolę, turi tai daryti viso Konstitucijos turinio atžvilgiu ir negali apsiriboti teisės akto vertinimu vienu kuriuo nors Konstitucijos straipsniu, net ir tuo, kurį savo kreipimesi nurodo pareiškėjas. Kitokiu atveju būtų pažeisti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai ir Konstitucijos, kaip sisteminio teisės akto, samprata.

Taigi, teismai ir, visų pirma, Konstitucinis Teismas, nagrinėjęs šią su administraciniu nusižengimu susijusią bylą, į savo vertinimo lauką turėjo įtraukti Vyriausybės nutarime numatyto „artimų kontaktų“ draudimo vertinimą įvairių su šia byla susijusių Konstitucijos nuostatų ir konstitucinių principų atžvilgiu: visų pirma, jau minėtiems žmogaus laisvės (20 str.), jo orumo (21 str. 2 d.) ir privataus gyvenimo (22 str. 1 d.) neliečiamumo principams.

Šio komentaro autoriui nekyla abejonių dėl to, kad asmenų artimesnių ar tolimesnių santykių („kontaktų“) ribojimas iš principo patenka į žmogaus, kaip asmens, orumo (21 str. 2 d.) ir privatumo (22 str. 1 d.) sampratos lauką, kuris, be kita ko, apima žmogaus laisvę pasirinkti su kuo ir kokiu būdu bendrauti bei nuspręsti dėl tokio bendravimo intensyvumo (artumo) laipsnio. Beje, šių konstitucinių principų kontekste – asmenų tarpusavio artimesnių ar tolimesnių „kontaktų“ turėjimas apima ir pareiškėjų iškeltą judėjimo laisvę (32 str.), be kurios minėtų konstitucinių teisių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomu.

Be to, šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į tai, jog praėjusią savaitę, t.y. 2023 m. birželio 7 d., priimto KT nutarime “Dėl užsieniečių teisinės padėties” įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, Teismas kaip tik ir susiejo judėjimo laisvę (tiesa, ne piliečių, o užsieniečių) su žmogaus laisvės neliečiamumu (net valstybėje galiojant nepaprastajai padėčiai), konstatavęs, jog šio įstatymo nuostatos tiek, kiek pagal jas visi prieglobsčio prašytojai iki 6 mėnesių privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui, garantuojančiam žmogaus laisvės neliečiamą.

Čia tik priminsiu, jog pagal Konstituciją nepaprastoji padėtis yra griežčiausias specialusis teisinis režimas, kurio metu laikinas konstitucinių žmogaus teisių apribojimas gali būti plačiausios apimties.

Čia tik priminsiu, jog pagal Konstituciją nepaprastoji padėtis yra griežčiausias specialusis teisinis režimas, kurio metu laikinas konstitucinių žmogaus teisių apribojimas gali būti plačiausios apimties. Taigi, kodėl ankstesniame (čia analizuojamame 2023 m. gegužės 31 d.) Konstitucinio Teismo nutarime, asmenų tarpusavio santykių privačioje erdvėje ribojimai nebuvo susieti su žmogaus laisvės (o taip pat ir jo orumo bei privatumo) neliečiamumo principu, o per juos – ir su judėjimo laisvės samprata, taip ir lieka atviras klausimas.

Konstitucinių žmogaus teisių ribojimo (pagal formą ir turinį) pagrindai

Taigi, jei, visgi, tarsime, kad daugiau nei penkių asmenų „artimų kontaktų“ uždarose patalpose draudimas patenka į Konstitucijos 20-22 straipsniuose numatytą asmens orumo ir privataus gyvenimo sritį, o per tai – ir į Konstitucijos 32 straipsnio (judėjimo laisvės) sritį, tuomet galima pereiti prie minėtų žmogaus teisių ribojimo principų ir jų apimties klausimo. Jau buvo minėta, jog konstitucinės žmogaus teisės nėra absoliučios, todėl jas galima riboti, laikantis tam tikrų Konstitucijoje numatytų ribojimo pagrindų, kurie gali būti formalūs ir materialūs (žmogaus teisių turinio).

Vienas iš formalių ribojimo pagrindų ir yra tas, kurį šioje byloje iškėlė pareiškėjos – konstitucinės žmogaus teisės (ne tik judėjimo laisvė) gali būti ribojamos tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu (šiuo atveju – Vyriausybės nutarimu). Todėl čia galima užduoti klausimą, ar Vyriausybės nutarime numatytas asmenų „artimų kontaktų“ draudimas yra Užkrečiamųjų ligų įstatymo detalizavimas, o gal visai naujų ribojimų nustatymas? Nors Konstitucinis Teismas šitą klausimą tirti atsisakė, tačiau, visgi, į jį atsakyti yra būtina.

Taigi, pasižiūrėję į administracinio nusižengimo metu galiojusį 2020 m. kovo 31 d. redakcijos Užkrečiamųjų ligų įstatymo 21 straipsnį, matome, jog šis įstatymas Vyriausybei karantino metu leido „riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose“, bet nieko nesakė apie susibūrimų ribojimą privačiose erdvėse.

Užbėgant už akių, galima pastebėti, jog Užkrečiamųjų ligų įstatymo 21 straipsnio nuostatos pakeitimas, leidžiantis Vyriausybei „riboti ar laikinai uždrausti […] susibūrimus privačiose vietose įsigaliojo tik nuo 2023 m. sausio 1 dienos. Taigi, galima drąsiai teigti, jog Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu (2021 m. gegužės 19 d. redakcija) „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, numačiusi daugiau nei dviejų šeimų arba daugiau nei 5 asmenų (nepriklausančių tai pačiai šeimai) „artimų kontaktų“ privačiose erdvėse draudimą, veikė ultra vires, t.y. numatė griežtesnius asmenų bendravimo ribojimus, nei tai leido įstatymas. Vien dėl šios formalios priežasties ši Vyriausybės nutarimo nuostata prieštaravo Konstitucijai. Be to, šiame kontekste būtina priminti, jog Vyriausybė savo nutarimu ne tik nustatė daugiau konstitucinių žmogaus teisių ribojimų, nei tai buvo numatyta Užkrečiamųjų ligų įstatyme, tačiau apskritai išplėtė karantino sampratą: jei anksčiau įstatyme numatytas karantinas buvo siejamas, visų pirma, su užkrečiamąja liga sergančių asmenų izoliavimu, tai 2020 metais Vyriausybė karantino sampratą (kovo ir lapkričio) nutarimuose bei kituose poįstatyminiuose aktuose pradėjo aiškinti, kaip galimybę riboti visų asmenų, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, teises.

Be to, kaip jau buvo minėta, šioje byloje konstitucinių žmogaus teisių ribojimą galima buvo vertinti ir kitais formaliais kriterijais, pavyzdžiui, iš teisingumo principo kylančių teisinio aiškumo ir tikrumo principų aspektu. Jau buvo pastebėta apie „artimų kontaktų“ sąvokos neaiškumą, be to, ir visas 2020-2022 metais karantino reguliavimas Lietuvoje sunkiai gali būti vertinamas, kaip atitinkantis teisinio aiškumo testą.

Tuo tarpu vertinant žmogaus teisių ribojimo turinį, būtina išsiaiškinti tokių ribojimų būtinumą ir proporcingumą demokratinėje teisinėje valstybėje. Pasisakant šiuo klausimu, nenorėčiau išsiplėsti, tačiau galima pasakyti, jog šiuo metu jau yra daug daugiau mokslinių tyrimų apie tai, ar epidemijos grėsmė buvo tokia didelė, kaip galvota pradžioje, kuri galėtų pateisinti tokio mąsto žmogaus teisių ribojimus.

Šie tyrimai taip pat galėtų padėti atsakyti į klausimą, ar tokie ribojimai buvo adekvatūs ir proporcingi, turint omenyje, jog žmogaus sveikata yra susijusi ne tik su užkrečiamomis ligomis, bet ir su jo fizine bei psichine būsena, kurią ir galėjo įtakoti šios priemonės. Dabar jau žinome, jog ne visos demokratinės valstybės karantino metu draudė daugiau nei penkių draugų, pažįstamų ar giminaičių „artimus kontaktus“, nors šios valstybės nebūtinai prasčiau tvarkėsi su epidemija.

Todėl ir šioje byloje Konstitucinis Teismas turėjo paprašyti Vyriausybės pagrįsti, kodėl jos manymu administracinio nusižengimo metu būtent penkių (o ne šešių, dešimties ar dar daugiau) asmenų „artimi kontaktai“ privačioje erdvėje buvo draudžiami ir kodėl. Beje, klausimas apie tai, ar už tokį administracinį nusižengimą pritaikyta 500 eurų bauda buvo proporcinga ir neiškreipė Administracinių nusižengimo kodekso baudų sistemos, būtų dar vienas su šia byla susijęs proporcingumo aspektas.

Keletas apibendrinimų

1. Visų pirma, reikia pasakyti, jog iš bylos faktų galima suprasti, jog šiame Konstitucinio Teismo nutarime kalba eina apie Konstitucijos 106 str. 4 dalyje numatytą individualų konstitucinį skundą, pagal kurį kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo, išnaudojęs visas teismines instancijas, jei jis mano, jog šių teisės aktų pagrindu priimtas teismo sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ir laisves. Tačiau šiame KT nutarimo tekste niekur nerasime nuorodos į tai, kad jis priimtas, remiantis Konstitucijos 106 str. 4 dalimi ar ją detalizuojančiomis atitinkamomis Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatomis, todėl šį trūkumą ateityje būtina ištaisyti, nes tai galėtų padėti visuomenei geriau atpažinti ir pačiam Konstituciniam Teismui geriau plėtoti su individualiu konstituciniu skundu susijusią jurisprudenciją.

2. Teisinėje demokratinėje valstybėje teismų sprendimai yra efektyviausia priemonė, leidžianti įvertinti politikų, veikiančių per įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, veiksmų teisėtumą. Tokia politikų veiksmų kontrolė yra būtina demokratinei politinei sistemai, kuri tik taip gali taisytis, mokantis iš savo klaidų. 2020-2022 metų karantino metu Vyriausybė vykdė iki šiol neregėto mąsto konstitucinių žmogaus teisių ribojimą, kurio teisėtumą ir efektyvumą būtina įvertinti bent jau tam, kad galima būtų pasiruošti kitoms ateities krizėms ir jų metu nedaryti tų pačių klaidų.

Toks savo veiksmų įvertinimas gali būti nelengvas, tačiau jis yra būtinas, jei norima užversti paskutinių dviejų metų krizinės patirties puslapį ir eiti į priekį, o ne trypčioti toje pačioje vietoje. Jau buvo ne kartą sakyta, jog be nešališkų ir nepriklausomų teismų to padaryti praktiškai nėra įmanoma. Teisingumas kartais gali pareikalauti iš mūsų eiti prieš srovę, tačiau būtent jis, o ne prisitaikymas prie kintančių politinių „srovių“, turi apspręsti mūsų veiksmus.

3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šį Konstitucinio Teismo nutarimą nagrinėjo ir sprendimo priėmime dėl jo priėmimo dalyvavo vienas neseniai paskirtas teisėjas, kuris nuo 2020 m. pabaigos iki pat 2022 m. pavasario buvo ne tik Seimo narys, bet ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas.

Kaip žinia, Seimo nariai tais metais dalyvavo svarstant dėl įvairių karantino priemonių taikymo, o šis komitetas ne kartą svarstė ir balsavo dėl Užkrečiamųjų ligų įstatymo nuostatų, kurios šioje byloje buvo analizuojamos, pataisų. Taigi, čia iškyla teisėjo nusišalinimo klausimas, kurio galimybė yra numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 48 straipsnyje, teigiančiame, jog Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu […] „jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla; yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu”.

Šiuo klausimu Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad „asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių“, o „teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga“. Taigi, klausimą, ar šiuo atveju negalėjo kilti abejonė dėl teisėjo nešališkumo ir ar tai nepakenkė pasitikėjimo teismo sprendimu, palieku atvirą. 

4. Kadangi šiame komentare yra išsakyti svarbūs su konstitucine priežiūra Lietuvoje susiję klausimai, todėl šio komentaro autorius kviečia Lietuvos konstitucinės teisės atstovus ne pasirinkti tylą, o įsitraukti į platesnę diskusiją šiame (ar kitame) portale teismų nepriklausomumo ir konstitucinės priežiūros institucijos argumentavimo (Konstitucijos aiškinimo) klausimu. Manau, kad daugelis suvokia, jog esame tam tikroje konstitucinės priežiūros institucinėje krizėje, todėl ši diskusija galėtų nubrėžti jau seniai pribrendusios specialios mokslinės konferencijos šiuo klausimu kryptį, o geresnės progos tokiai konferencijai, kaip Konstitucinio Teismo 30-metis, kuris sukanka jau ateinantį rudenį negalėtų būti.

Detaliau.

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl asmenų artimų kontaktų uždarose erdvėse ribojimo paskelbus karantiną appeared first on LAIKMETIS.

2021-ųjų spalio 9 d. Vatikane popiežius Pranciškus iškilmingomis pamaldomis pradėjo dvejus metus truksiantį Sinodą Katalikų Bažnyčioje. Prieš metus išgirsta žinia turbūt nustebino daugelį iš mūsų ne vien savo netikėtumu, bet ir šio Sinodo formatu, nes jis, nors ir nepanaikina po Vatikano II Susirinkimo atsiradusio Vyskupų sinodo formato (pagal 1983 m. Kanonų teisės kodekso 342 kanoną – „vyskupų sinodas yra vyskupų sesija, kai jie, parinkti iš įvairių pasaulio regionų, nustatytu laiku susirenka […] savo patarimais padėti Romos Popiežiui aptarti Bažnyčios veiklos pasaulyje problemas“), į klausimų svarstymą įtraukia ne tik specialiai tam reikalui išrinktus vyskupus, bet ir pasauliečius bei sudaro galimybę jame dalyvauti net ne Katalikų Bažnyčios nariams. Pasak rengėjų, šis Sinodas yra priemonė įsiklausyti į Šventąją Dvasią, veikiančią Visuotinėje Bažnyčioje.

Sinodas ir popiežius Pranciškus

Beje, pati mintis apie dvasių skyrimą ir apie laiko dvasios atpažinimą Bažnyčioje per įsiklausymą į Šv. Dvasią (ir vienas kitą) yra jėzuitiška tradicija, kuri pasireiškia, kai skaitomas ir tyloje apmąstomas Šv. Raštas, vėliau įsiklausoma į kito asmens įžvalgas bei stengiamasi atpažinti tai, ką Dievas per jį kalba, bei galiausiai – per dialogą su kitu visai tai apibendrinama.

Beje, galima sakyti, kad ir Bažnyčios sinodalumo sąvokos pabrėžimas bei jos turinio išplėtimas taip pat yra popiežiaus Pranciškaus pontifikato skiriamasis bruožas, kuris turi būti matomas Vatikano kurijos demokratizavimo bei popiežiaus pasisakymų prieš klerikalizmą Bažnyčioje kontekste.

Kita vertus, šiuo atveju galbūt derėjo aiškiau nusakyti, kuo skiriasi Bažnyčios sinodalumas nuo tokių sąvokų, kaip Bažnyčios kolegialumas, bendruomeniškumas ar Bažnyčios kaip su(si)rinkimo samprata? Aišku, Katalikų Bažnyčios valdymo demokratizavimas ir kiekvieno tikinčiojo vaidmens pabrėžimas yra svarbus ir reikalingas dalykas, bet jis negali paneigti ir turi būti derinamas su Romos popiežiaus suverenumo statusu bei hierarchijos svarba Bažnyčioje.

Sinodo struktūra ir tematika

Kaip žinome, sinodiniai susitikimai parapijose (ir kitose grupelėse) Lietuvoje baigėsi ir įžvalgos vyskupijų konferencijoms buvo pristatytos šių metų (2022) liepos pradžioje, o vėliau vyskupų konferencijos, apibendrindamos gautas įžvalgas, turi užbaigti diecezinį Sinodo etapą.

Dar vėliau šiais metais bus regioninių/kontinentinių bažnytinių asamblėjų etapas, o patį sinodinio kelio procesą planuojama baigti kitais, t. y. 2023 metais, kai popiežius jau minėto Vyskupų sinodo metu paskelbs baigiamąjį dokumentą. Taigi, kaip teigiama Lietuvos Vyskupų Konferencijos apibendrinimuose, sinodiniai susitikimai Lietuvoje dažniausiai vykdavo parapijų salėse, bet būdavo ir neutralių erdvių (mokyklose, bendruomenės namuose ir kt.).

Šiuose susitikimuose dalyvavo parapijų bendruomenių nariai, tačiau būta susitikimų ir profesiniu pagrindu suformuotose grupėse, pvz., medikų, žurnalistų, menininkų, policininkų, teologų ir pan. Medžiaga buvo parengta septyniems susitikimams, tačiau buvo ir tokių grupelių, kurios susitiko tik vieną ar keletą kartų.

Beje, septynių susitikimų temos buvo šios: 1) Kelionės bendrakeleiviai; 2) Klausytis ir kalbėti; 3) Šventimas; 4) Bendra atsakomybė misijoje; 5) Dialogas bažnyčioje ir visuomenėje, ekumenizmas; 6) Autoritetas ir dalyvavimas, sprendimų priėmimas ir 7) Sinodalumas.

Kadangi jau paviešintas sinodinio kelio Lietuvoje įžvalgų apibendrinimas, tai, manau, galima ir „Ateities“ žurnale pasidalinti mintimis apie šį etapą, kurios čia remiasi išskirtinai šio teksto autoriaus asmenine patirtimi vienoje Vilniaus parapijoje septynių susitikimų metu bei pokalbiais su kitais Vilniaus arkivyskupijos parapijų koordinatoriais.

mes visus septynis kartus kas antrą sekmadienį rinkomės savo parapijos namuose.

Taigi, mes visus septynis kartus kas antrą sekmadienį rinkomės savo parapijos namuose. Į susitikimus kvietėme parapijos įvairių grupelių (chorų, Gyvojo rožinio, Marijos legiono, Carito ir kt.) vadovus ir kitus jų dalyvius, be to, prašėme kunigų, kad paakintų dalyvauti parapijiečius per skelbimus po sekmadienio mišių.

Susitikimai užtrukdavo nuo 1,5 iki 2 valandų. Pirmą kartą susirinko apie keturiasdešimt parapijiečių, todėl darėme tris grupeles, kurias moderavo visi trys koordinatoriai (mūsų parapija dvikalbė, tad organizuodavome atskirą grupelę ir lenkų kalba). Kituose susitikimuose žmonių vis mažėjo, kol į paskutinį atėjo tik keturi parapijiečiai, kurie mintimis dalinosi su trimis koordinatoriais…

Sinodinių susitikimų parapijose patirtis

Koordinatorių mokymai ir visa parengiamoji medžiaga (lankstinukai ir videoįrašai konkrečiai temai) susitikimams buvo parengta labai profesionaliai, todėl tai buvo didelė pagalba mums, koordinatoriams. Tačiau nepaisant parengtų lankstinukų su Šv. Rašto skaitiniu ir klausimais, žmonės dažnai varžėsi prabilti, nes formuluotės kartais atrodė neaiškios arba sudėtingos (pvz., naudota teologinė terminija).

Be to, kartais klausimai buvo labai atitrūkę nuo parapijos gyvenimo tikrovės, nes reikėjo pasisakyti, pavyzdžiui, kaip parapijiečiai „klausosi“ vienas kito, kaip parapijoje vyksta „dialogas“ ir kaip jie dalyvauja priimant sprendimus.

Deja, realybė tokia, kad parapijoje tuo metu nebuvo jokio formato nei dialogui, nei sprendimų priėmimui, o po karantino daliai parapijiečių taip ir negrįžus į bažnyčią kai kurios anksčiau veikusios iniciatyvos nebeveikė, todėl, pasak parapijiečių, vienintelis jų tarpusavio bendravimas buvo ramybės palinkėjimas Mišiose.

parapijoje tuo metu nebuvo jokio formato nei dialogui, nei sprendimų priėmimui.

Kad toks susitikimų formatas parapijiečiams buvo neįprastas rodė ne tik tai, kad ne visi turėjo skirtingą patirtį skaityti Šv. Raštą ir jį komentuoti, bet, pavyzdžiui, ir tai, kaip sunku buvo vieni kitiems priimti kitokią nuomonę net ir tada, kai susitikimo tema buvo apie „dialogą“.

Taip pat patirtis parodė, kad dėl laiko stokos ir nevienodos dalijimosi patirties buvo praktiškai neįmanoma organizuoti tris apmąstymų ir pasisakymų ratus, kaip buvo rekomenduojama per mokymus (pagal jėzuitišką tradiciją), nes žmonės grupelėse kaskart keitėsi, o tie, kurie ateidavo, dažnai norėjo labiau kalbėti, nei klausytis.

Beje, kunigų nedalyvavimas šiuose susitikimuose, turėjęs paskatinti pasauliečius būti drąsesnius keliant įvairias problemas, kartais davė atvirkštinį rezultatą, nes kai kuriems galėjo susidaryti įspūdis, jog šie susitikimai nėra reikšmingas dalykas nei parapijos, nei Visuotinės Bažnyčios atžvilgiu.

Vis dėlto, jei pradžioje gana skeptiškai žiūrėjau į šių susitikimų prasmę, tai dalyvavimas tiek juose, tiek ir arkivyskupijos koordinatorių susitikimuose toli pralenkė bet kokius mano lūkesčius, nes leido geriau suprasti mūsų parapiją ir pamatyti ją platesniame kitų parapijų kontekste. Štai kelios mano pastabos.

Pirma, parapija yra pagrindinė Bažnyčios struktūrinė ląstelė, tačiau šių susitikimų metu pasimatė, jog ji nėra tokia tikinčiųjų bendruomenė, apie kokią skaitome Apaštalų darbuose. Individualizmas ir sekuliarizmas daro didelę įtaką Bažnyčiai bei jos institucijoms, todėl parapijose yra nedaug bendruomenių ir iniciatyvų, o tos, kurios veikia, yra gana silpnos. Parapijos nariai nežino vienas kito poreikių ir problemų (pvz., pavežėjimo, aplankymo ar maisto nupirkimo), todėl negali vienas kitam padėti. Beje, karantinas padarė didelę meškos paslaugą ir taip negausioms parapijų bendruomenėms.

Antra, parapijose kažkodėl visai neveikia arba silpnai veikia pastoracinės tarybos, todėl pasauliečiai nėra įpratę prisiimti dalį atsakomybės už parapijos dvasinę, ūkinę, ekonominę ir organizacinę būklę. Šios parapijų tarybos ne tik labiau įtrauktų pasauliečius į parapijos veiklą, bet ir garantuotų didesnį skaidrumą bei aiškumą apie tai, kas joje vyksta.

Trečia, kunigų formavimo procese nėra (ar nepakankamai) mokoma kurti ir išlaikyti parapijų bendruomenes, todėl paskirti kunigai susiduria su dideliais sunkumais šioje srityje. Turbūt niekas neprieštarautų minčiai, jog kunigų formacija neturi baigtis sulig seminarijos baigimu, bet turi tęstis nuolat.

Ketvirta, parapijose trūksta sąmoningo įsitraukimo į liturgiją. Tam galėtų pasitarnauti skaitinių lapeliai, ekranai su giesmių žodžiais, kad visi galėtų dalyvauti giedojime, ir geras įgarsinimas. Beje, bažnyčių uždarymas, tikinčiųjų skaičiaus ribojimas, švęsto vandens atsisakymas, Komunijos dalijimo pokyčiai ir mišių „persikėlimas į nuotolį“ įnešė daug sumaišties liturgijoje, todėl galimai reikia permąstyti, o gal ir atsisakyti bent dalies iš šių naujovių liturgijoje.

Penkta, kalbant apie Bažnyčios autoriteto mažėjimą, buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrus atvejus, kai Bažnyčioje buvo slepiami nusikaltimai ir kiti teisės pažeidimai, kai buvo dviprasmiškai pasisakoma šeimos ir gyvybės klausimais ir ne visuomet būtinas populiarumo vaikymasis. Kitaip tariant, buvo prieita išvados, jog dabartinių iššūkių ir krizių metu Bažnyčia turi išlikti Tiesoje, o ne pataikauti pasauliui.

Pagaliau, šešta, susitikimas ekumenizmo tema parodė, jog pastarojo prasmė ir pasireiškimo formos parapijiečiams vis dar mažai žinomos. Sakyta, kad bendravime su protestantais ir stačiatikiais mums trūksta nuoširdumo ir atvirumo, apsiribojama vieną kartą metuose dalyvaujant ekumeninėse pamaldose. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog karas Ukrainoje padarė nemažą žalą ekumeniniams santykiams su stačiatikių bendruomene Lietuvoje.

Keletas apibendrinimų iš „ateitininkiškos varpinės“

Vienas iš šio Sinodo tikslų buvo pasauliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą, tačiau negausus pasauliečių dalyvavimas sinodiniuose susitikimuose leidžia konstatuoti tam tikrą krizę Bažnyčioje, kuri pasireiškia tiek individualiai (tikėjimo atšalimas), tiek ir bendruomeniškai (bendruomenių mažėjimas).

Visgi, sinodiniai susitikimai buvo prasminga popiežiaus iniciatyva, todėl į šį procesą norisi žiūrėti viltingai, tikint, kad Šventoji Dvasia, vedanti Bažnyčią per visus išbandymus, leis jai išeiti ir iš dabartinės krizės. Kai kuriems parapiječiams sinodiniai susitikimai buvo pirma galimybė asmeniškai susitikti ir susipažinti su parapijoje veikiančių grupelių nariais, išsakyti džiaugsmus bei padėkas ir turimas nuoskaudas.

Svarbu, kad ir ateityje parapijose išliktų galimybė susitikti ir kalbėtis aktualiais Bažnyčios klausimais. Tokia įsiklausymo vienas į kitą iniciatyva neturėtų baigtis su šiais ar kitais metais, o turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo procesu. Kitaip tariant, Bažnyčios sinodalumas turėtų tęstis nuolat. Aišku, šio Sinodo vaisiai pasimatys tik daug vėliau.

Kadangi ateitininkija taip pat yra Visuotinės Bažnyčios dalis, todėl čia reikėtų užduoti klausimą ir apie tai, koks šiandien yra ateitininkijos vaidmuo Bažnyčioje ir kaip Bažnyčios sinodalumo pabrėžimas galėtų padėti ateitininkijai atsinaujinti? Manau, kad šis Sinodas mus, ateitininkus, kviečia iš naujo atrasti savo asmeninį santykį su Kristumi, kuris pasireiškia ne tik poreikyje nuolat atnaujinti savo maldos praktiką, bet ir per santykį su konkrečiu broliu ateitininku ir sese ateitininke.

Manau, kad šis Sinodas mus, ateitininkus, kviečia iš naujo atrasti savo asmeninį santykį su Kristumi.

Mielas moksleivi, aplankyk savo vietovėje gyvenantį vienišą sendraugį; mielas sendraugi, susipažink su savo vietovėje gyvenančiu nauju moksleiviu ir/ar studentu ateitininku ir paklausk, kokios jam ar jai pagalbos reikia ateitininkiško pašaukimo kelyje. Tik taip, per konkretų brolišką santykį su kitu, mes savo organizacijoje (nuo jaunučio iki sendraugio) galėsime atliepti laikmečio dvasią ir naujai išgyventi ateitininkiško šeimyniškumo bei visuomeniškumo principus, kurie ir sudaro bendruomeniškumo arba, kaip popiežius Pranciškus dabar pabrėžia, sinodalumo esmę.

Ateitininkijos, kaip pasauliečių apaštalavimo sąjūdžio, gimimas prieš daugiau kaip šimtą metų buvo Šventosios Dvasios išsiliejimo vaisius, tapęs svarbia mūsų tėvynės dvasinio atgimimo dalimi. Gal ir antras tėvynės dvasinis atsinaujinimas, be kurio negalėsime išeiti iš dabartinės krizės, galėtų prasidėti nuo mūsų organizacijos atsinaujinimo?..

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Ar Sinodas jau baigėsi? appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, pamėginsiu prisiminti, kokie buvo man šie 2022-ieji metai, pasinaudodamas savo telefono kalendoriumi.

Sausio pirmųjų dienų įrašuose vyrauja įvairūs „zoomai”, keli filmavimai televizijose, interviu LRT, susitikimai su draugais parkuose ir bažnyčiose. Sausio paskutinės dienos – sinodo savanorių kursai.

Kovo pirmoji savaitė – pradedame kontaktines paskaitas universitete; Kovo 10 dienos popietės metu – pirmasis „gyvas” Kovo 11-osios renginys universitete po kelių metų pertraukos; paskutinis kovo mėnesio penktadienis – Konstitucinių asmens teisių instituto diskusijų klubas vienoje kavinėje.

Balandžio pradžioje – nuotolinis posėdis vienoje prokuratūros komisijoje ir paskaitos Ukrainos studentams; balandžio 22 d. – Ateitininkų federacijos ir Sendraugių sąjungos suvažiavimas; balandžio 23 d. – Sinodo moderatorių susitikimas Katedroje, o paskutinėmis balandžio dienomis – VU Teisės fakulteto trečiakursių „gyvas” mediumas po trijų metų pertraukos.

Gegužės mėnesio sekmadienių popietės – VU sielovados komandos organizuojamos gegužinės pamaldos Kairėnų botanikos sode.

Birželio viduryje – savaitgalis Berčiūnų ateitininkų stovykloje, o birželio pačioje pabaigoje– VU mokslo metų uždarymas.

Liepos 1-oji – paskaitos apie 1922 m. Konstituciją įrašas Mažvydo bibliotekoje; liepos paskutinis savaitgalis– sendraugių vasaros stovykla Berčiūnuose.

Rugpjūčio 5-oji – krikšto sūnaus aplankymas Šiaurės Airijoje, rugpjūčio 25-oji – dr. Stasio Stačioko jubiliejaus minėjimas Vrublevskių bibliotekoje.

Rugsėjo 1-oji – mokslo metų pradžia, rugsėjo 2-oji – atlaidai Trakuose su parapijos choru, rugsėjo 15-oji – ekspertų posėdis Strasbūre, o rugsėjo 28 dieną – korporacijos Iustitia renginys „Mokslo pietūs“ Teisės fakultete.

Spalio 21-23 d. – sendraugių „netradicinis savaitgalis” Pakruojyje ir Linkuvoje, o spalio 24-25 d. – Konstitucijos 30-mečio minėjimai Universitete ir Konstituciniame Teisme.

Lapkričio 6 d. – išskrendu į Oslą dviejų mėnesių stažuotei, lapkričio 27 d. – Oslo lietuvių folklore ansamblio „Gabija” adventinė vakaronė.

Gruodžio 1 d. – prieškalėdinis vakarėlis su Oslo universiteto Viešosios teisės katedra (institutu), gruodžio 13 d. – savo tyrimų pristatymas Oslo Universitete, o gruodžio 22 d. – skrydis namo.

Aišku, čia tik dalis mano kalendoriaus įrašų, tačiau tai leidžia bent kažkiek prisiminti praėjusius metus ir įsijausti į jo nuotaikas. Iš karto priminsiu, jog iki vasario pradžios Lietuvoje galiojo su vadinamuoju „galimybių pasu“ susiję ribojimai, suskirstę žmones į dvi kategorijas ir vieną iš jų atskyrę nuo didelės dalies socialinio gyvenimo ir viešųjų paslaugų: teatrų, koncertų, sporto klubų, parduotuvių ir net darbo vietos.

ribojamos buvo ne tik pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės, bet ir demokratijos bei teisės viršenybės principai.

Beje, ribojamos buvo ne tik pagrindinės žmogaus konstitucinės teisės, bet ir demokratijos (pavyzdžiui, parlamentarizmo) bei teisės viršenybės principai, kai nebuvo laikomasi paprasčiausios teisės hierarchijos ar teisės normų viešumo reikalavimo.

Televizijos laidose buvo kviečiama „sukurti pragarą“ vienai grupei piliečių ir netikėtas „aukštumas“ pasiekė cenzūra visuomenės informavimo priemonėse. Tuo pačiu buvo įvesta nepaprastoji padėtis, kuri, beje, galioja iki dabar.

Sunku patikėti, bet tai buvo ne G. Orwello romane atvaizduota, o mano mylimos tėvynės tikrovė.

Aišku, kitas neeilinis šių metų įvykis, sukrėtęs kiekvieną iš mūsų ir dalinai užgožęs kovidinius draudimus, buvo vasario pabaigoje Putino įvykdytas Ukrainos užpuolimas, kuris vis dar tęsiasi. Lietuvių reakcija į šį karą bent kažkiek leido užmiršti patirtą neteisybę ir visuomenės susiskaldymą, tačiau po kurio laiko jis vėl netruko pasirodyti...

Iš kitos pusės, čia galima priminti, jog šiais metais iki pat vasaros pradžios Lietuvos parapijose vyko Katalikų Bažnyčios Sinodiniai susitikimai, kurie, viena vertus, signalizavo tam tikrą Bažnyčioje esančią krizę, o kitą vertus, šie susitikimai teikė vilties dėl Bažnyčios ir visuomenės dvasinio atgimimo galimybės.

Pagaliau šiemet pažymėjome mūsų konstitucijų šimtmečio ir trisdešimtmečio jubiliejus, kurie taip pat leido visai naujoje perspektyvoje pamatyti krizėje esančią Lietuvos teisinę ir politinę sistemą.

Tiesa, šiemet man buvo ir skaudžių netekčių – mirė nemažai mano pažįstamų ir artimų žmonių, pasauliečių ir kunigų (paminėsiu tik keletą: prel. Edmundas Putrimas, mons. Juozapas Antanavičius, vysk. Jonas Boruta), o viena iš skaudžiausių asmeninių netekčių – mano krikšto mamos mirtis vasaros pabaigoje.

Visgi, praėjusių metų nesinori vadinti mirties metais. Krizės visuomet yra tam tikras netikėtumas, todėl jų metu neįmanoma išvengti klaidų. Bet kokia krizė yra ir nauja galimybė.

Taigi, ko galime pasimokyti iš praėjusių metų, kad ateityje klaidų būtų mažiau? Visų pirma, mums negalima vaidinti, tarsi nieko neįvyko, o būtina tinkamai įvertinti šių metų patirtį, nes neįvertinus jos, mes negalėsime tinkamai pasiruošti kitai galimai krizei, o mūsų reakcija į ją gali pridaryti dar daugiau klaidų nei padarėme šiais metais.

užslėptas žmonių pyktis ir nepasitenkinimas dėl neįvardintos neteisybės ne tik blogina bendrą visuomenės psichologinę būseną.

Be to, užslėptas žmonių pyktis ir nepasitenkinimas dėl neįvardintos neteisybės ne tik blogina bendrą visuomenės psichologinę būseną, bet anksčiau ar vėliau gali pasireikšti pačiu netinkamiausiu būdu. Todėl būtina sudaryti tiek parlamentinę, tiek ir nepriklausomą visuomeninę komisiją, kurios galėtų įvertinti visus (teisinius, visuomeninius, psichologinius, medicininius ir kt.) šios krizės aspektus ir pateiktų atitinkamus pasiūlymus valstybinėms ir visuomeninėms organizacijoms.

Beje, Bažnyčiai taip pat reikėtų išanalizuoti, kaip reikėtų reaguoti į analogiškas krizines situacijas tam, kad ateityje galima būtų išvengti už uždarų (nuo tikinčiųjų) durų vykstančių pamaldų ir nuo švęstą vandenį pakeitusių dezinfekavimo skysčio bakelių bažnyčių prieangiuose.

Pagaliau, mums būtina atsiprašyti vieniems kitų už pasakytus nepagarbos ir neapykantos žodžius; už tai, kad neapgynėme skriaudžiamų ir niekinamų bei nebuvome ištikimi tiesai. Nes be atsiprašymo sunku tikėtis susitaikinimo ir bendros nuotaikos mūsų visuomenėje pasikeitimo.

Naujieji metai ir Kalėdų oktavos laikotarpis kaip tik ir yra pats geriausias laikas tokiam susitaikinimui. Jei 1990-ieji metai mums netapo dvasinio atgimimo persilaužimo metais, kodėl tokiais negalėtų tapti 2023-ieji?

Su Naujaisiais Vilties metais, mielieji!..

The post Vaidotas A. Vaičaitis. Apmąstykime tai, kas praėjo appeared first on LAIKMETIS.

2022 m. vasario 23 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sustabdė šios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą (toliau - KT) dėl šio Vyriausybės nutarimo minėtų nuostatų konstitucingumo.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kilo abejonė, ar būtent minėtos Vyriausybės nutarimo nuostatos sąlygoja operacijų vadovo teisę numatyti žmogaus teisių ribojimus (Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintam žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui bei draudimui neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą) ir ar nepažeidžia iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio reikalavimo – žmogaus teisių ribojimus nustatyti įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte.

Visgi, 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu KT atsisakė nagrinėti Vyriausybės nutarimo nuostatų konstitucingumą ir nusprendė grąžinti prašymą pareiškėjui.

KT sprendime išsakytas grąžinti prašymą pareiškėjui motyvas yra tas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai nepagrindė savo argumentų, kodėl Vyriausybės nutarimo nuostatos (operacijų vadovo teisė nustatyti mokyklose „būtinas visuomenės sveikatos saugos ir higienos sąlygas“ bei „kitus susijusius reikalavimus“) automatiškai sąlygoja operacijų vadovo teisę riboti konstitucines žmogaus teises (šiuo atveju – teisės į privatų gyvenimą).

Be to, KT sprendime, kaip prašymo grąžinimo motyvas, taip pat nurodyta ir tai, kad 2022 m. balandžio 20 d. Vyriausybės nutarimu nuo gegužės 1 d. ginčijamas Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ buvo pripažintas netekusiu galios, beje, 2022 m. balandžio 8 dieną operacijų vadovo (administraciniame teisme) ginčijamas sprendimas taip pat buvo pakeistas ir nebeliko reikalavimo moksleiviams mokyklose dėvėti kaukių.

Kaip žinia, čia yra jau antras kartas, kai KT šiais metais atsisako nagrinėti su ekstremaliosios situacijos susijusių ribojimų konstitucingumą, tiesa, pirmą kartą (2022 m. vasario 9 d.) jis nutraukė jau pradėtą teiseną, kai Vyriausybė panaikino ginčijamą nutarimą (dėl vadinamojo „galimybių paso“) prieš pradedant jį nagrinėti teisminiame posėdyje, tuo tarpu dabar – Vyriausybės nutarimo panaikinimas buvo vienas iš pagrindų net nepradėti teisenos ir grąžinti prašymą pareiškėjui.

Ekstremalioji situacija ir nepaprastoji padėtis

Čia įdomu pastebėti, kad, kaip minėta, nuo 2022 m. gegužės 1 dienos (po dvejų metų ir dviejų mėnesių) 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau kitu nutarimu Vyriausybė nusprendė vėl įvesti šalyje ekstremaliąją situaciją.

Tiesa, jos įvedimo pagrindas – jau nebe užkrečiamos ligos epidemija ar pandemija, o „masinis užsieniečių antplūdis iš Baltarusijos Respublikos“, t. y. būtent tas pats pagrindas, dėl kurio Lietuvoje 2021 m. lapkričio 10 dieną pasienyje su Baltarusija buvo įvesta nepaprastoji padėtis.

Taigi, nuo 2020 metų Lietuvoje įsigalėjusi specialiųjų teisinių režimų įvairovė (iki 2021 m. liepos Lietuvoje galiojo dar ir karantinas) turbūt į neviltį varo ne vieną teisininką, besistengiantį susigaudyti šioje teisinių režimų raizgalynėje.

Pagaliau, taip ir liko neaišku, kodėl 2020 m. dėl tos pačios priežasties (epidemiologinės situacijos) reikėjo, kad tuo pačiu metu šalyje galiotų karantinas ir ekstremalioji situacija, o nuo 2022 m. gegužės – dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui – galiotų ekstremalioji situacija ir nepaprastoji padėtis?

kyla klausimas, kodėl, kilus krizei valstybėje, negalima pasirinkti kurio nors vieno specialaus teisinio režimo (dėl to paties teisinio pagrindo)?

Kitaip tariant, čia kyla klausimas, kodėl, kilus krizei valstybėje, negalima pasirinkti kurio nors vieno specialaus teisinio režimo (dėl to paties teisinio pagrindo)?

Beje, reikia atkreipti dėmesį, jog 2022 m. balandžio 21 d. Seimo nutarime „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ numatytas konstitucinės žodžio laisvės ir teisės į susirinkimus laikinas apribojimas. Kadangi tai yra vienos pagrindinių konstitucinių pilietinių politinių žmogaus teisių demokratinėje teisinėje valstybėje, todėl tikėtina, kad valstybės institucijos nepiktnaudžiaus savo valdžia, apribodamos šias konstitucines teises.

Taip pat čia galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad šiame Seimo nutarime numatyta, jog būtent „vidaus reikalų ministerija yra institucija, kuri imasi visų reikalingų priemonių nepaprastosios padėties įvedimo tikslui pasiekti”.

Kadangi vidaus reikalų ministrė šiuo metu taip pat užima ir operacijų vadovo pareigas pagal ekstremaliųjų situacijų teisinį režimą, todėl, kaip minėta, kyla klausimas, kodėl įvedus nepaprastąją padėtį, reikalingas ir ekstremaliosios situacijos teisinio režimo galiojimas, arba, atvirkščiai, kodėl nuo 2022 m. gegužės 1-osios, paskelbus Lietuvoje ekstremaliąja situaciją dėl priežasčių, susijusių su nacionaliniu saugumu, Lietuvoje reikia skelbti ir nepaprastąją padėtį.

Kitaip tariant, čia kyla klausimas, ar vienas kuris nors specialusis teisinis režimas negalėtų pasiekti su nacionaliniu saugumu susijusių grėsmių užkardymo? Tačiau nepaprastosios padėties teisinio režimo Lietuvoje analizė ir jo santykio su ekstremaliosios situacijos (beje, turėtų būti padėties) teisiniu režimu yra dar vienas klausimas, kuris vis dar laukiau teisės mokslininkų gilesnių tyrimų ir šiame trumpame tekste nebus nagrinėjamas.

Ekstremaliosios situacijos teisėtumo klausimas

Visgi, šiame tekste norėčiau grįžti prie minėto 2022 m. balandžio 28 d. KT sprendimo „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo […] grąžinimo“. Reikia sutikti su KT argumentais, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš tiesų nepateikė tinkamų motyvų, kodėl, visgi, šioje byloje buvo būtina kelti 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarimo (su vėlesniais pakeitimais) konstitucingumo klausimą KT.

Kitaip tariant, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepateikė aiškių argumentų, kodėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostatos, suteikusios operacijų vadovui teisę nustatyti mokyklose „būtinas visuomenės sveikatos saugos ir higienos sąlygas“ bei „kitus susijusius reikalavimus“, riboja konstitucines žmogaus privatumo ir kitas teises.

Todėl čia kyla klausimas, kodėl administracinis teismas pats nesiryžo pasisakyti dėl kaukių vaikams mokyklose reikalavimo teisėtumo ir konstitucingumo, bet nusprendė (nevisai tinkamai) peradresuoti šio klausimo sprendimą KT? Juk tokiais veiksmais iš esmės galėjo būti vilkinamas operacijų vadovo sprendimo teisėtumo išsprendimo klausimas.

Taigi, dabar po šio KT sprendimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas gali taip pat nutraukti šio abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą teiseną, nes operacijų vadovo sprendimo ginčijamos nuostatos dėl kaukių dėvėjimo moksleiviams mokyklose jau pakeistos. Kitaip tariant, pandemijos valdymo priemonių teisėtumas ir konstitucingumas ir šiuo klausimu gali likti neįvertintas.

Visgi, grįžtant prie šio abstraktaus Seimo narių prašymio ištirti operacijų vadovo sprendimo teisėtumą klausimo, reikia pasakyti, kad šioje byloje turėjo būti keliamas klausimas ne dėl šiaip kelių neesminių 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ nuostatų teisėtumo ir konstitucingumo, o dėl viso šio nutarimo teisėtumo, t. y. dėl jo atitikimo Civilinės saugos įstatymui, kuris ir reguliuoja ekstremaliosios situacijos paskelbimo sąlygas.

Beje, į šį klausimą atkreipė dėmesį Valstybės kontrolė savo 2022 m. vasario 9 d. paskelbtoje Valstybinio audito ataskaitoje, kur („Institucijų pasirengimas reaguoti į ekstremaliąsias situacijas" dalis) yra teigiama, jog „Vyriausybė 2020-02-26 paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19 epidemijos plitimo, nors Civilinės saugos įstatyme nenumatyta galimybė skelbti ekstremaliąją situaciją dėl epidemijos plitimo".

Iš tiesų, Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje ekstremalioji situacija apibrėžiama, kaip „dėl ekstremaliojo įvykio susidariusi padėtis“, o 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog ekstremalusis įvykis yra „gamtinis, techninis, ekologinis ar socialinis įvykis”.

Tuo tarpu 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo" – ekstremalioji situacija buvo paskelbta „dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės“, t. y. dėl tokio pagrindo, kurio nenumato Civilinės saugos įstatymas.

Lietuvos teisinėje sistemoje epidemija yra pagrindas paskelbti karantiną pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą, o ne ekstremaliąją situaciją pagal Civilinės saugos įstatymą.

Kitaip tariant, Lietuvos teisinėje sistemoje epidemija yra pagrindas paskelbti karantiną pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymą, o ne ekstremaliąją situaciją pagal Civilinės saugos įstatymą, kuris skirtas su civiliniu saugumu susijusioms krizėms reguliuoti.

Todėl manytina, jog ne tik 2020 m. vasario 26 d. ekstremaliosios padėties paskelbimas, bet ir vėlesnis sveikatos apsaugos ministro paskyrimas valstybės operacijų vadovu (kuris taip ir neįvykdė nė vienos operacijos, numatytos Civilinės saugos įstatyme) buvo neteisėtas, o tai reiškia, kad neteisėti galėjo būti ir visi jo įsakymai.

Teisminės valdžios reakcija į krizes valstybėje

Kadangi pandemijos metu buvo taikomos įvairios priemonės, kurios stipriai ribojo konstitucines žmogaus teises, o tuo pačiu – ir demokratijos bei teisinės valstybės principus, todėl pagal Konstituciją būtina, kad visos valstybės valdžios grandys tinkamai suvaidintų savo vaidmenį, siekiant subalansuoti ir kiek įmanoma labiau neutralizuoti įvairių ribojimų daromą žalą.

Kitaip tariant, konstitucinė sankloda tinkamai veikia tik tada, kai kiekviena valstybės bei visuomenės grandis atlieka jai priskirtą vaidmenį. Valstybė, panašiai, kaip ir žmogaus kūnas, negali tinkamai funkcionuoti, jei kuris nors kūno narys neatlieka savo vaidmens.

Tai reiškia, kad galiojant specialiajam teisiniam režimui, kurio metu dideliu mastu ribojamos žmogaus teisės, o valdžia sukoncentruota Vyriausybės rankose, kitos trys (Konstitucijos 5 straipsnyje įvardintos) valstybės valdžios institucijos: Seimas, Prezidentas ir teismai – turi neleisti išsibalansuoti konstitucinės demokratijos mechanizmams.

Aišku, labai svarbu vaidmenį čia turi suvaidinti ir kitos institucijos: Seimo kontrolierius, Valstybės kontrolė, prokuratūra, taip pat nevyriausybinis sektorius (visų pirma, žmogaus teisių asociacijos) ir ypač žiniasklaida, kurios vaidmenį čia sunku pervertinti, nes be nepriklausomos ir objektyvios žiniasklaidos bet kurios pastangos šioje srityje yra sunkiai įgyvendinamos.

Visgi, šiame tekste noriu pabrėžti teismų vaidmenį, nes tik nepriklausomi teismai demokratinėje teisinėje valstybėje gali teisėtomis priemonėmis panaikinti neteisėtus Vyriausybės (ar politinės daugumos) sprendimus, apsaugant asmenų pažeistas teises. Ypatingas vaidmuo, ypač galiojant ekstremalioms situacijoms, tenka KT, kurio uždavinys neapsiriboja vien asmens teisių gynimu, bet yra susijęs ir su visos konstitucinės sistemos subalansavimu, įgyvendinant konstitucinę priežiūrą.

Kitaip tariant, pagal Lietuvos Konstituciją – būtent KT, tiek eiliniu, tiek ir krizių metu, yra pagrindinis Konstitucijos sergėtojas, skirtingai nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur pagal 1958 m. Konstitucijos 5 straipsnį, būtent „Respublikos Prezidentas užtikrina pagarbą Konstitucijai. Jis užtikrina valstybės valdžios funkcionavimą […]“.

Neseniai teko kalbėti su vienu teisininku iš Vokietijos. Kai paklausiau jo, kodėl Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas pastaruoju metu vengia drąsiau pasisakyti karantino priemonių taikymo konstitucingumo klausimais, man atsakė, kad šioje valstybėje dar nuo O. Bismarcko laikų yra tokia kultūra, kai teismai nedrįsta prieštarauti politinei valdžiai.

Tuomet pagalvojau, kad kaip tik Lietuvos teismai šioje srityje gali imtis tam tikros regioninės lyderystės, todėl neabejoju, kad anksčiau ar vėliau Lietuvos KT pasisakys tiek dėl konkretaus specialaus teisinio režimo (karantino, ekstremaliosios situacijos ir nepaprastosios padėties) įvedimo teisėtumo, tiek (kartu su bendraisiais bei administraciniais teismais) ir dėl konkrečių epidemijos valdymo priemonių ir žmogaus teisių ribojimo jos metu konstitucingumo (ne tik į asmens privatų gyvenimą ir orumą, bet ir teisės į judėjimą, sveikatą, darbą, mokslą ir kt.).

Tai būtina padaryti ne dėl kokio nors smalsumo, bet dėl būtinybės ištaisyti padarytas klaidas, dėl to, kad ateityje, ištikus valstybėje krizei, mes žinotume, kokių priemonių taikyti negalima.

Aišku, žmogiškai galima suprasti, kad bendros kompetencijos ar administraciniams teismams šiuo metu yra nedrąsu kvestionuoti Vyriausybės veiksmų teisėtumą, kai to nedaro net KT, tačiau šiuo metu, visgi, teismai neturėtų bandyti „slėptis vienas už kito nugaros", nes be teismų to padaryti demokratinėje valstybėje paprasčiausiai niekas kitas negali.

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Ekstremalioji situacija ir teisminė valdžia appeared first on LAIKMETIS.

Šių metų vasario 16 dienos įvykiai Vilniuje, kai daliai žmonių su valdžią kritikuojančiais plakatais, buvo varžoma judėjimo ir susirinkimų teisė, iškėlė dar naujų klausimų šioje srityje. Tačiau su konstitucinių žmogaus teisių ribojimu pastaruoju metu susiduria ne tik Lietuva ar mūsų regiono šalys, bet ir vadinamosios senosios demokratijos, iš kurių viena yra Kanada.

Praėjusį pirmadienį (2022 m. vasario 14 d.) Kanados premjeras Justin’as Trudeau (Džastinas Triudo) paskelbė, kad taikys Nepaprastosios padėties įstatymo suteikiančius Vyriausybei plačius įgaliojimus užkardyti sunkvežimių vairuotojų, prieštaraujančių privalomai vakcinacijai, taikų protestą. Sekančią dieną Kanados generalgubernatorė išleido tai įteisinantį nutarimą. Tai antras kartas istorijoje, kai Kanadoje buvo įvesta nepaprastoji (ar analogiška) padėtis. Ar Kanados Vyriausybė neperžengė savo įgaliojimų?

Čia galima priminti, jog Justin’o Trudeau tėvas, Pierre’as Trudeau (Pjeras Triudo), kuris 1968-1984 m. taip pat buvo Kanados ministras pirmininkas, 1970 metais ėmėsi analogiškų priemonių. Septintajame dešimtmetyje asmenys, priklausantys Kvebeko išsivadavimo frontui, naudojo įvairias teroro atakas, o 1970 m. spalį įvykdė Kvebeko ministro pirmininko pavaduotojo Pierre’o Laporte’o (Pjero Laporto) pagrobimą, kurį vėliau nužudė.

Reaguodamas į tai, Pierr’as Trudeau įvedė karo padėtį (War Measures Act), kuri leido Monrealyje pasitelkti kariuomenę, įskaitant tankus. Karo padėties metu kariškiai turėjo įgaliojimus vien pagal operatyvinę informaciją užeiti į bet kuriuos namus ir suimti galimai su Kvebeko išsivadavimo frontu susijusius asmenis (įskaitant profsąjungų ir studentų organizacijų narius), kurie, kaip paaiškėjo vėliau, neturėjo nieko bendra su terorizmu.

Iš 500 suimtų žmonių – 70-čiai buvo iškeltos baudžiamosios bylos, iš kurių mažiau nei 20 asmenų buvo nuteisti. Daugelis iš sulaikytųjų vėliau prisiteisė dideles kompensacijas už pareigūnų piktnaudžiavimą suėmimo metu.

Iš dabartinės perspektyvos vertinant šią situaciją, galima teigti, jog karo padėties įvedimas prieš 50 metų buvo perteklinis, nes realios riaušių grėsmės nebuvo, minėto politiko gyvybės išgelbėti nepavyko, o nusikaltėliai vėliau buvo sulaikyti policijos, o ne kariuomenės.

Pastaroji kontroversiška patirtis dėl galimo Vyriausybės galių viršijimo Kanados parlamentą 1985 metais paskatino priimti Nepaprastosios padėties įstatymą (Emergencies Act) ir Kanados valstybės saugumo įstatymą (Canadian Security Intelligence Service Act), kurie nepaprastosios padėties įvedimą susiejo su „grėsme Kanados valstybei“ (threats to the security of Canada), pasireiškiančią tokiomis veikomis, kaip „veiksmai susiję su didelio mąsto smurto panaudojimu (threat or use of acts of serious violence), siekiant politinių, religinių ar ideologinių tikslų ar neteisėti veiksmai, kuriais siekiama smurtu pakeisti Kanados konstitucinė santvarką“.

Taigi, 2022 m. vasario 15 d. Kanados generalgubernatorės nutarimas įvesti nepaprastąją padėtį buvo pagrįstas tuo, kad vadinamojo sunkvežimių „Laisvės konvojaus" (Freedom Convoy) veikla yra „nukreipta į arba remia terorizmą“ (the Freedom Convoy’s activities are directed toward or in support of terrorism). Toks pagrindimas neatrodo pagrįstas, nes iki šiol šiuose protestuose (kelių pravažiavimų iš JAV blokada ir protestai Otavoje) nebuvo nė vieno smurtinio incidento, o ministras pirmininkas ar kitas Vyriausybės pareigūnas atsisakė susitikti su protestuojančių sunkvežimių vairuotojų atstovais.

Įdomumo dėlei pasakytina, kad Otavos teismai iš esmės atmetė Vyriausybės kaltinimus dėl viešosios tvarkos pažeidimų, susijusių su sunkvežimių triukšmo sukėlimu Kanados sostinėje, teigdami, jog tokia protesto forma patenka į konstitucinę žodžio ir susirinkimų laisvę.  

Kaip teigia, Lakehead universiteto (Ontarijo valstijoje) profesorius Ryanas Alfordas (Rajanas Alfordas), dabartinis nepaprastosios padėties įvedimas Otavoje, nepagrįstai siejant jį su smurto proveržio prevencija, prieštarauja Konstitucijai ir kelia realią grėsmę visai Kanados demokratijai. Dabar šiuo klausimu belieka laukti atitinkamų Kanados teismų sprendimų.

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. J. Trudeau sprendimas panaudoti nepaprastąją padėtį prieštarauja Kanados Konstitucijai? appeared first on LAIKMETIS.

Kadangi teisės šaltinius esu pripratęs vertinti, visų pirma, iš konstitucinės, o ne sveikatos, sutarčių ar ES teisės perspektyvos, iš pradžių neturėjau didelio noro skaityti nemažos apimties pirkimo sutarties dokumentą, tačiau po kurio laiko smalsumas, visgi, nugalėjo, juolab, kad iki dabar nebuvau niekur matęs tokių sutarčių teisinio vertinimo. Labai skatinu visiems paskaityti šią sutartį (kaip ir su kitomis farmacinėmis įmonėmis) ir susidaryti savo nuomonę, o aš norėčiau pasidalinti tuo, kaip aš ją matau. Pradžioje galiu tik pasakyti, kad man šios sutarties tekstas sukėlė daugiau klausimų nei suteikė atsakymų.   

COVID-19 ligos prognozuojama trukmė ir vakcinos dozių kiekis

Kaip žinia, 2021 m. gegužės 21 dieną ES pasirašė naują sutartį su Pfizer ir Biontech (Pirkimo sutartis dėl COVID-19 vakcinos tolimesnio tyrimo, gaminimo, pirkimo ir aprūpinimo Europos Sąjungoje) dėl 900 mln. vakcinų dozių (šalia jau nupirktų 600 mln. dozių) su numatyta galimybe nuo 2021 m. gruodžio mėnesio įsigyti dar 900 mln. dozių (pagal formulę 900 mln + 900 mln).

Tiesa, kaip teigiama Pfizer pranešime spaudai, minėtos papildomos 900 mln. dozių yra ne galimybė, o jau įvykęs sandoris, nes, čia preziumuojama, jog Pfizer iki dabar jau įsipareigojo Europos Sąjungai pagaminti 2,4 milijardo vakcinų dozių (600 mln.+ 900 mln. + 900 mln. = 2,4 milijardo dozių).

Jei pridėsime dar ir kitas ES įvykdytas vakcinos pirkimo sutartis iš Moderna (160 mln.), AstraZeneca (300 mln.) ir J&J (200 mln.), gausime apie 3 milijardus dozių, jau nekalbant apie ankstesnes savarankiškas valstybių narių sutartis su minėtais gamintojais.

Kadangi ES turi apie 448 mln. gyventojų, tai vienam  gyventojui pagal dabartinius ES įsipareigojimus tektų šešios vakcinos dozės, jei preziumuotume, kad pasiskiepijo 100% ES gyventojų.

Tiesa, jei iš šio bendro gyventojų skaičiaus atimtume 50 mln. vaikų iki 12 metų, kurie šiuo metu nėra skiepijami šia vakcina, ir šios sutarties nepasirašiusios Vengrijos su savo 10 mln. gyventojų, tai gautume net 8 skiepus kiekvienam ES gyventojui.

Todėl čia kyla pirmasis klausimas: kam mums reikia aštuonių vakcinų dozių, juolab, kad šiuo metu net trečios dozės naudojimas nėra registruotas šio gamintojo indikacijose? Per kiek laiko žmogus turės pasiskiepyti šiomis dozėmis? Kiek dar planuojama pirkti vakcinų?

kam mums reikia aštuonių vakcinų dozių?

Į šiuos klausimus dalinai mums leidžia atsakyti antras įdomus šios sutarties aspektas, kuris susijęs su vakcinų įsigijimo ES terminu. Minėtame Pfizer pranešime spaudai teigiama, jog jų pagamintos naujos 900 mln. dozės pagal šią sutartį turi būti pristatytos į ES nuo 2021 m. iki 2023 m. Visgi, Sutartyje rašoma apie 3 metų terminą šiai sutarčiai įgyvendinti (1.4. Purchase Agreement is concluded for a period of 36 months with effect from the Effective date). Kaip ten bebūtų, visiškai neaišku, kodėl mums reikia įsipareigoti pirkti šias vakcinas iki 2023 ar net 2024 metų? Ar mes jau dabar žinome, kad COVID-19 ligos epidemija tęsis trejus metus? O ką darysime, jei kitąmet ji pasibaigs, kaip ir kitos epidemijos? Juk žinome, kad SARS-CoV-2 virusas, kuris sukelia COVID-19 ligą, mutuoja, taigi, ką darysime, jei dalis nupirktų vakcinų 2023 m. ar vėliau nebeveiks konkrečios viruso atmainoms – ar turėsime jas utilizuoti?

Vakcinos sąvoka, jos sąlyginė registracija ir bendrasis gėris

Kitas įdomus klausimas kyla dėl pačios vakcinos sąvokos. Sutarties priede, be kita ko, teigiama, jog jau „dabar reikia investuoti, kad būtų užtikrinta, jog vakcinos būtų pradėtos gaminti kuo anksčiau, todėl siekiama sudaryti sutartis su keletu vakcinų gamintojų, kad būtų padidintos galimybės gauti bent vieną sėkmingą vakciną“. Taigi, šios pirkimo sutarties priede teigiama, jog ES ir jos valstybės narės į vakcinų gamybą jau investavo ir dar įsipareigojo investuoti milijardus eurų.

Beje, 2021 m. sausio 21 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą, kuriuo paragino ES valstybes nares pagreitinti skiepijimo procesą. Pačioje sutartyje minima 2020 birželio 17 d. ES vakcinos strategija, kurioje teigiama, kad vakciną pagaminti paprastai užtrunka apie 10 metų, todėl remiantis šia strategija vėliau ES įsipareigojo dalyvauti jos tyrimų finansavime, investuojant į atrinktas keturias įmones: BionTech-Pfizer, Moderna, AstraZeneca ir Johnson & Johnson), šį finansavimą vykdant per vadinamąją nepaprastųjų sąlygų pagalbos priemonę (Emergency Support Instrument).

Be to, verta paminėti, kad pirmoji sutartis su Pfizer buvo sudaryta dar iki vakcinų „sąlyginės registracijos“ Europos Sąjungoje (2020 m. gruodžio 20 d.).

Taigi, iš vienos pusės, ši sutartis perkamą prekę vadina vakcinomis, o iš kitos pusės – teigia, kad čia ES per investicijas dar tik dalyvauja vakcinų sukūrimo tyrimuose. Toks sąvokų vartojimas sukuria tam tikrą teisinį netikrumą.

Be to, sutartyje paminėta ir tai, kad šiai vakcinai 2020 m. gruodžio 20 dieną (sutarties 1.3 papunktis) Europos vaistų agentūra suteikė „sąlyginę registraciją“ su galimybe dar bent du metus vykdyti klinikinius tyrimus. Vakcinos „sąlyginė registracija“ reiškia, kad ji, kaip išimtis, gali būti naudojamos tik epidemijos sąlygomis, kai nėra kitų medicininių alternatyvų.

Taigi, čia taip ir lieka neaišku, ar tai, ką mes dabar perkame iš gamintojo yra vakcinos (skiepai), ar čia dar tik įsipareigojama dalyvauti vakcinos sukūrimo tyrimuose? Terminų aiškumas svarbus dėl to, kad paprastai už „sąlygiškai registruotos“ vaisto šalutinio poveikio neigiamas pasekmes gamintojas atsakomybės neprisiima.

Be to, kaip minėta, tai reiškia, kad tol, kol tyrimai nebaigti, jos naudojimui reikalingas karantinas ar kitas išimtinis teisinis režimas, ribojantis žmogus teises ir kitas konstitucines vertybes (beje, Lietuvoje šis teisinis režimas šiuo metu teisiškai netinkamai siejamas su ekstremalia situacija).

Sutarties priede galima rasti dar vieną įdomią nuostatą, kad pagal šią sutartį, Europos Komisija įsipareigoja derybose su farmacijos pramone COVID-19 vakciną laikyti pasaulinio masto bendruoju gėriu (In the negotiations with the pharmaceutical industry under the present Agreement, the Commission will promote a COVID-19 vaccine as a global public good).

Taigi, čia taip pat kyla klausimas, ar jau dabartinė „sąlygiškai registruota” vakcina yra minėtas bendrasis gėris, ar, visgi, juo bus tik ta, kuri bus sukurta ateityje? Taip pat neaišku, kodėl ES tuo pačiu neinvestuoja į vaistų nuo šios ligos sukūrimą? Galbūt vaistai, o ne vakcina (arba bent jau vaistai kartu su vakcina ir kitomis žmogaus organizmo imuniteto stiprinimo priemonėmis) galėtų būti laikomi „bendruoju gėriu”?

Europos Sąjungos kompetencija sveikatos teisės srityje

Dar vienas klausimas, kuris ateina į galvą, perskaičius sutartį, yra apie ES kompetenciją sveikatos apsaugos srityje ir apie bet kurios pasirašiusios šią sutartį ES valstybės narės įsipareigojimus kitai sutarties šaliai – Pfizer kompanijai.

Visų pirma, sutartyje teigiama, jog Europos Komisija valstybių narių vardu sudaro sutartis su Pfizer, tuo tarpu vakcinų administravimas ir įsigijimas (sumokėjimas už jas) tenka išskirtinai dalyvaujančių valstybių narių atsakomybei. Pagal Sutarties 1.6.3 papunktįį, valstybė narė privalo įsigyti konkretų vakcinų dozių kiekį pagal nustatytą grafiką. Šios Sutarties 1 Priedo (Annex 1: Vaccine Oder Form) 3 punkte teigiama, jog valstybė narė, pasirašiusi vakcinos užsakymo formą, užtikrina Pfizer, kad ji neatšaukiamai ir besąlygiškai vykdys šios sutarties sąlygas, įskaitant atsakomybę už padarytą žalą.

Tiesa, vėliau teigiama, jog valstybė narė per 5 dienas Europos Komisiją gali informuoti, kad nesutinka sudaryti Komisijos suderėtos pirkimo sutarties, tačiau jei per šį laiką valstybė narė tokio nesutikimo nepareiškė (ar nespėjo pareikšti), tuomet laikoma, kad valstybė narė sutinka su sudarytu susitarimu šios valstybės narės vardu.

Taip pat čia teigiama, jog pasirašydama šią sutartį valstybė narė sutinka nesudarinėti savarankiškų sutarčių (su vakcinų gamintoju). Taigi, iš to kas pasakyta, galima kelti klausimą, ar mažesnė Europos Komisijos suderėtos vakcinos kaina gali pateisinti Lietuvos ir kitų valstybių narių kompetencijos atsisakymą Europos Sąjungai vakcinų įsigijimo srityje?

Juk pagal Europos Bendrijos Steigimo sutarties 152 straipsnį, Bendrija savo veikloje visuomenės sveikatos srityje visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą.

Taigi, ar toks centralizuotas vakcinų pirkimo būdas visais atvejais atitinka ES steigimo sutartis, valstybės narių konstitucines tradicijas ir geriausius nacionalinius interesus? Kitaip tariant, galima kelti dar vieną klausimą: ar šios pirkimo sutarties sąlygos neteisėtai neriboja valstybių narių kompetencijos, jei šios sutarties įgyvendinimas galėtų prieštarauti valstybės narės konstitucinėms tradicijoms ir jos piliečių interesams?

Europos Sąjungos ir vakcinos gamintojo tinkamos galios balanso klausimas kyla ir dėl to, kad sutartyje numatyta, jog šios sutarties „šalys turi konsultuotis viena su kita … dėl bet kokio pranešimo spaudai dėl šios sutarties įgyvendinimo”. Ar tai reiškia, kad visi spaudos pranešimai ir kitokia Europos Sąjungos ir šioje Sutartyje dalyvaujančių valstybių narių vieša komunikacija dėl Pfizer vakcinų naudojimo gali būti kontroliuojama šios farmacinės įmonės?

Pagaliau paskutinis klausimas kuris kyla, perskaičius šią sutartį, yra apie tai, kiek ES (ir kiekvienai valstybei narei) kainavo ši sutartis? Labai gaila, bet tos vietos, kur sutartyje kalbama apie vakcinų pirkimo ir jų pristatymo kainas yra juodai užtušuotos. Jei pasikliautume internete prieinama informacija ir imtume mažiausią Pfizer vakcinos kainą – 15 eurų, tai padauginę šią sumą iš 1.8 milijardo dozių gautume, kad vien pagal šią sutartį (neįtraukiant anksčiau įsigytų 600 mln. dozių) ir vien Pfizer kompanijai ES įsipareigojo sumokėti apie 27 milijardų eurų sumą. Tačiau tokie paskaičiavimai taip ir lieka sutarties skaitytojo spėliojimais.

Keletas apibendrinimų

Visų pirma, įdomu yra tai, kad šioje sutartyje minimi ES dokumentai leidžia suprasti, jog ES vakcinas traktuoja, kaip vienintelę priemonę, galinčią įveikti COVID-19 ligą, o ne tik vieną šalia vaistų ir kitų žmogaus imuniteto stiprinimo priemonių. Be to, ši sutartis sudaryta, laikantis prezumpcijos, jog COVID-19 ligos pandemija turi tęstis dar bent trejetą metų (t. y. iki 2024 metų ar dar ilgiau), o visu tuo metu žmonės turėtų skiepytis šia vakcina bent aštuonis kartus, nors šiuo metu net trečios dozės naudojimas nėra registruotas Pfizer indikacijose.

Antra, kadangi vakciną pagaminti užtrunka apie dešimtmetį, todėl dabar naudojamos vakcinos turi tik „sąlyginę registraciją”, kuri Europos vaistų agentūros suteikta esant išskirtinėms, pandemijos sąlygomis, t. y. valstybėje galiojant specialiam teisiniam režimui.

Tai reiškia, kad tol, kol nebus sukurta ir užregistruota vakcina, tol Lietuvoje (ir kitose ES valstybėse narėse), kurios prisijungė prie šios sutarties, turės būti įvestas karantinas ar koks nors kitas specialusis teisinis režimas, nes tik tokiu atveju būtų galimybė naudoti tokias vakcinas.

Kitaip tariant, yra tiesioginis ryšys tarp įsipareigojimo naudoti šias vakcinas ir karantino (ar kito žmogaus teises ir kitas konstitucines vertybes ribojančio specialaus teisinio režimo) įvedimo būtinybės valstybėse narėse. Be to, sutartyje vartojamas vakcinos terminas, turinčios sąlyginę registraciją, galimai neatitinka teisinio aiškumo ir tikrumo principo.

yra tiesioginis ryšys tarp įsipareigojimo naudoti vakcinas ir karantino.

Trečia, galima teigti, jog milijardinės Europos Sąjungos ir jos valstybių narių investicijos į vakcinų kūrimą, ilgalaikės sutartys su jų gamintojais (šiuo atveju Pfizer) ir kai kurios šių sutarčių sąlygos (pvz., įsipareigojimas „neatšaukiamai ir besąlygiškai vykdyti“ šią sutartį, išperkant vakcinų dozes bei derinti su Pfizer viešąją komunikaciją apie jos naudojimą), galimai prieštarauja ius congens ir kitiems tarptautinės teisės principams, o ES ir jos valstybes nares bent jau keletui metų gali paversti tam tikromis Pfizer (ir kitų didžiųjų pasaulinių farmacijos kompanijų) įkaitėmis, praktiškai nebegalinčiomis pasitraukti iš šių sutarčių vykdymo. Juolab, kad pagal čia analizuotą sutartį, Pfizer neprisiima jokios atsakomybės už vakcinų veiksmingumą ar galimą žalą.

Ketvirta, šios pirkimo sutarties viešas paskelbimas, kuriame nėra atskleistos esminės sutarties sąlygos: sumokėta kaina ir žalos atlyginimas už pasitraukimą iš sutarties, komunikacijos apie ją privalomas derinimas su gamintoju bei kai kurios kitos sąlygos, neatitinka teisinės viršenybės, gero administravimo ir skaidrumo principų.

Be to, viešųjų lėšų panaudojimo skaidrumo klausimas kyla ypač tuo atveju, kai šios lėšos leidžiamos ne įprastomis sąlygomis, o pasinaudojant ES nepaprastųjų sąlygų pagalbos priemone (Emergency Support Instrument) bei galiojant išimtiniams teisiniams režimams valstybėse.

Bet kuriuo atveju, teisės viršenybės ir skaidrumo principai reikalauja, kad informacija apie išlaidas, susijusias su viešaisiais finansais, t. y. piliečių sumokėtų mokesčių lėšomis, būtų viešai prieinama. Juolab, kad ES piliečių teisės į informaciją bendras principas yra įtvirtintas sutarties dėl ES veikimo 15 straipsnio 3 dalyje, teigiant, kad „visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal šio straipsnio šią dalį nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų dokumentais bet kokiu pavidalu“.

Beje, kadangi yra žinomi nepanaudotų vakcinų utilizavimo ir jų dovanojimo kitoms šalims atvejai, todėl sutarties kainos ir kitų sąlygų paviešinimas būtų svarbus aspektas, kontroliuojant, ar viešieji finansai yra naudojami racionaliai ir pagal paskirtį.

Penkta, ši sutartis ir jos sąlygos dar kartą parodė, jog, Lietuvai sprendžiant COVID-19 sukeltą krizę, ją galima tinkamai išspręsti tik laikantis Konstitucijos ir joje įtvirtintų pamatinių konstitucinių vertybių: teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos.

Kitaip tariant, sprendimai su viešųjų finansų naudojimu turi atitikti viešumo ir skaidrumo principus; medicininių priemonių paieškose kovoje su epidemijomis turi būti tinkamai derinama ES ir valstybių narių kompetencija visuomenės sveikatos srityje; sprendimai dėl tokio mąsto išlaidų turi būti priimami demokratiškai, jiems turi pritarti parlamentai, konsultuojantis su gyventojais.

Taip pat sprendimų dėl COVID-19 ligos gydymo priemonių paieškoms turi būti taikomi ne politiniai prievartiniai metodai, o jos turi remtis laisva moksline diskusija; vykstant mokslinei diskusijai, žiniasklaida turi laikytis neutralumo principo ir neturi naudoti cenzūros; taikant ligos gydymą ir ligos prevencijos priemones, būtina laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir 1997 m. Seimo ratifikuotoje Ovjedo konvencijoje numatytų principų, kurie įpareigoja ginti kiekvieno asmens orumą, draudžia bet kokią asmenų diskriminaciją dėl pasirinktų gydymo metodų ir bet kokius medicinos bandymus be asmens sutikimo, garantuoja, kad kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą.

Kaip parodė mūsų civilizacijos istorija (ir ypač XX amžius), šioms konstitucinėms teisės vertybėms nėra ir negali būti alternatyvos.  

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Kelios mintys apie ES pirkimo sutartį su Pfizer ir Biontech dėl vakcinos įsigijimo appeared first on LAIKMETIS.