„Meilė yra amžina, vienkartiniams dalykams nepriklauso“

88-erių Petras iš Prienų yra našlys. 51 metus laimingai gyveno su savo Regina, petys petin, kol vieną dieną liko be pačio artimiausio žmogaus. Buvęs geologas dabar pensininkas, apie Dangun iškeliavusią žmoną kalba su švelniu grauduliu: „Kol žmogus jaunas, sveikas, darbingas, esi visur tinkamas, turi draugų, pažinčių, bet kada ateina nelaukta senatvė, tuomet viskas pasikeičia, nebelieka draugų, o galiausiai nebetenki artimiausios gyvenimo draugės ir pasilieki vienas tarp keturių sienų. Tada prasideda negalia, nemiga, skausmai ir nebežinai žmogus, ką toliau beveikti. Atrodo, esi niekam nereikalingas, nieko vertas, nieko nenusimanantis. Beribė neviltis.”

Petro žmona ilgai sirgo – net 12 metų ją slaugė, kiekvieną dieną rūpinosi, kartu valgyti gamindavo. Bet buvo kartu. „Niekad niekur su žmona vienas nuo kito neklaidžiojom. Visą laiką bendrai, nieko neskaičiuodavome – ar vienas daugiau, ar mažiau padarydavo. Todėl ir nebuvo ginčų.

Mano supratimu, meilė yra Dievo kūrinys, o toliau, jeigu žmogus gyvena pagal Dievo įsakymus, tuomet viskas savaime vyksta, ir meilė savaime vyksta. Kiekviena akimirka yra šventas dalykas. Kaip be šilumos ir saulės neauga žolė, niekas neauga, taip ir meilė be Dievo palaimos. Kaip yra nuo senovės pasakyta, be Dievo palaimos net ir naktį anksti atsikėlęs pavėluosi. Meilė yra amžina, vienkartiniams dalykams nepriklauso.“

Rimgailės apsilankymas kaip ištroškusiam gurkšnis vandens

Tokį liūdną ir vienišą, tik ką netekusį savo gyvenimo meilės, Petrą prieš trejus metus sutiko maltiečiai. Rimgailės, jaunosios maltietės, tada dar moksleivės, apsilankymai tapo senoliui viltimi. „Nušvinta liūdesio pilnas kambarys gaivia jaunystės šviesa, kai ji ateina, po tokių vizitų net geriau miegu, nebekankina tas vienatvės sunkumas ir ilgesys. Nes kai lieki vienišas tarp keturių sienų, tuomet susimąstai. Ir atrodo, kad visai nebūta to gyvenimo...“

Labiausiai Petras nerimavo prieš pirmąsias vienišas Kūčias. „Visada su Irena 12 patiekalų šventiniam stalui ruošdavome. Dabar bus kitaip, – ir nedrąsiai kreipėsi: – Gal ir Kūčioms suteiksite malonę pabūti...“ Žinoma, Petras neliko vienas per šventes, tad atsidėkodamas senolis parašė maltiečiams padėką.

„Aš pensininkas Petras nuoširdžiai dėkoju maltiečių bendruomenei už man senukui suteiktas ne tik materialias, bet ir dvasines malones. Jaučiu, kad be jūsų pagalbos, po žmonos mirties, vargu ar būčiau atsilaikęs prieš šio pasaulio audras. Jums suteikus moralinę, dvasinę pagalbą, aš jaučiuosi, kad net atėjus šventėms, nelikau apleistas. Labai nuoširdžiai dėkoju jūsų savanorei, nuolatos mane lankančiai Rimgailei, kuri atneša karštos šviežios sriubos, bet svarbiausiai dvasinio peno, kurio nenusipirksi nei parduotuvėje, nei vaistinėje. Nuo mūsų, senų ir vienišų, jums visiems linkiu stiprios sveikatos, Dievo palaimos ir tariu tūkstančius ačiū.“

„Kol esi jaunas ir sveikas, nepatyręs netekčių, daug ko neįvertini“

Ir šiandien senolį lankanti maltietė Rimgailė prisimena, koks nejaukus pradžioje buvo Petro gedulas ir liūdesys. „Būdavo pradedu džiaugtis pavasarinėmis alyvomis, o Petras atsidūsta – mėgstamiausios Reginos gėlės. Per pirmuosius susitikimus net prakalbinti jį sunku būdavo, nors matydavau, kad labai laukdavo. Džiaugdavosi maistu, nes po netekties visai nenorėjo nieko gaminti. Sakydavo, noriu keliauti pas žmoną.“

Dabar jau santykiai visai kitokie. Susitinka jiedu 2 kartus per savaitę ne šiaip pabendrauti, o šaškių turnyrams. Pradžioje Rimgailei nekaip sekėsi – nemokėjo. Net specialią programėlę parsisiuntė, kad geriau ėjimus žinotų, juk varžovui taip bus įdomiau žaisti. Bet Petras atlaidžiai žiūri į merginos klaidas ir pabrėžia, kad visada laimi draugystė. Toks šiltas senelio ir anūkės ryšys.

Dviese viską gyvenime įmanoma padaryti

Senolio ir Rimgailės draugystė tęsiasi jau trejus metus. Šiandien mergina jau žino visą Petro ir Reginos meilės istoriją. Kaip jiedu susipažino po karo, abu našlaičiai buvo, netekę visų artimųjų. Regina įvaikinta, o Petras gyveno vienas, nes tėtį per karą nušovė, o mamą už tai, kad slėpė giminaitį partizaną, ištrėmė į Sibirą. Taip jiedu vieniši ir suėjo. Visam gyvenimui. Petras prisimena, kaip Regina jo vis prašydavo kuo daugiau su ja būti kartu. „Mums vis trūko laiko. Vis norėjosi būti dviese, juk dviese viską gyvenime įmanoma padaryti.“  

Kartą Rimgailei atvykus pas Petrą buvo pranešta – šiandien susitikimas bus rimtas: klausysimės Reginos įrašytų dainų. Pasirodo, po žmonos mirties aparatukas su įrašais buvo dingęs ir atsirado tik po 3 metų. Tai ženklas, kaip sako senolis, kad Rimgailei atėjo laikas išgirsti Reginos partizaninių dainų apie tėvynę, ilgesį, meilę. Petras jų klausosi kiekvieną rytą ir vakarą.

Yra likę Reginos pieštų paveikslų ir kryželiu siuvinėtų rankdarbių. Bet Petras dar jų nekabina. Ištraukęs parodė Rimgailei. Jausmai užplūdo: „Ypatinga meilė yra tada, kai vienas kitą supranti be jokių savanaudiškumų. Nereikia jokių ginčų ir karų, muštynių. Pagrindas meilės – vienas kitą papildyti. Meilėje turi būti magnetas, kad trauktų prie to žmogaus. Atrodo, kad prisilieti prie mylimosios ir ištirpsti kaip vaškas...“, – mintimis dalijasi Petras. Bet jau labiau filosofiškai nei liūdnai.

Kad senatvė netaptų vienatvės sinonimu

Tokių istorijų apie nugalėtą vienatvę, maltiečių ir globojamų žmonių draugystę – tūkstančiai. Jos su laiminga pabaiga. Tačiau būna ir kitaip. Kad senatvė netaptų vienatvės sinonimu, maltiečiai skelbia viešinimo kampaniją „Kai lieka tik vienatvė“ ir kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į vyresnių žmonių vienatvės problemą. Kampanija kviečia kiekvieną prisidėti prie pagalbos vienišiems seneliams skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams.

Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja 2800 senyvo amžiaus žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems. Daugiau informacijos.

The post Maltiečių globojamas Petras: senatvėje viskas pasikeičia appeared first on LAIKMETIS.