Melstis ir dėkoti už šį ypatingą Dievo žmogų, dalytis ir liudyti apie susitikimus su juo savo gyvenimo keliuose į Kauną atvyko brolių benediktinų iš Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno, susirinko būrys t. Žėraro dvasios vaikų, taip pat ir kauniečių, kuriems pirmoji pažintis juo yra ar bus Palendrių brolių išleista knyga „Tik į priekį: pasakojimai, padrąsinimai, prisiminimai“ – išėjo jau antrasis jos leidimas. Knyga buvo pristatyta ir šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje.

Šv. Mišiose po paskelbtosios Evangelijos homiliją pasakęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog pokalbiai su tėvu Žėraru visada prasidėdavo nuo Dievo Žodžio. „Šiandien Jėzus mums kalba...“ – sakydavo tėvas benediktinas.

„Tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte“, – arkivyskupo Kęstučio mintimi, galbūt į šią tos dienos Evangelijos pagal Joną (10, 38) eilutę būtų atkreipęs dėmesį t. Žeraras. Šio benediktino tikėjimo darbu ganytojas pavadino jo įkūnytą vienuolinį pašaukimą (iš pradžių Prancūzijoje, paskui Lietuvoje) – tai pamoka, kaip ir šiais laikais įmanoma tesėti žodį, išlaikyti ištikimybę, būti autentiškam.

Arkivyskupas Kęstutis prisiminė, kaip iš pačių pirmųjų susitikimų jam atrodęs šiek tiek nepasiekiamas vienuolis netikėtai ir šiltai jo užklausė: „Gal norėtumėte pasikalbėti?“

„Nedaug kartų savo gyvenime esu girdėjęs tokį klausimą. Pakviestas ėjau, ir prasidėjo pokalbis, kuris tęsėsi 18 metų“, – sakė arkivyskupas, pasidalydamas ir apie kitą savo dvasios tėvo bruožą – kaip džiugiai Palendriuose jis gebėdavo sutikti ir išlydėti atvykstančius žmones taip, kad jie šypsotųsi, kad jiems būtų ištarta: „Kaip nuostabu, kad atvykote?“; „Kaip pailsėjote?“

Ir visa tai derėjo su jo ištikimybe regulai, ritmui, disciplinai, tvarkai. Pasak ganytojo, šiandien, tai yra tiesiog „gelbėjantis pasiūlymas“, kai pasaulis yra labai išderinantis žmogų, kai nemokame valdyti pačios brangiausios dovanos – laiko.

Įspūdingu ženklu arkivyskupas Kęstutis pavadino ir t. Žėraro iškeliavimą. Viešpats jam nusišypsojo, pakviesdamas pas save ypatingu laiku, Didžiąją savaitę. Atkentėjusį sunkios ligos kryžių mirtis ištiko Didįjį trečiadienį, skambant Rytmetinės „Viešpaties Angelo“ maldai, kuria jis melsdavosi už savo dvasios vaikus, o palaidotas buvo Didįjį penktadienį.

Po šv. Mišių paminėjimas persikėlė į arkivyskupijos salę, į jaukų susitikimą su broliais benediktinais, atvežusiais čia ir savo knygų, pristačiusiais ir parengtą fotografijų albumą. Dar nespėję įsigyti knygos apie t. Žėrarą jau netrukus galėjo sklaidyti jos puslapius bei pažinti jį iš gyvų liudijimų, kuriais dalijosi jo palydėti žmonės.

„Paskutinis tėvo Žeraro žodis buvo „ačiū“. Ačiū jums, kad buvote jo mokiniai ir pasakojate apie jo įspūdingą kelionę“, – sakė arkivyskupas Kęstutis, prisimindamas savo dvasios tėvo vidinę šilumą, ramybės nuotaiką pokalbiuose, lydėjusią visus tuos metus.

„Dvasinis gyvenimas pasirodė prasidedantis visai nuo paprastų dalykų, kaip poilsis laiku ar pan.“, – prisiminė arkivyskupas, kaip tėvas benediktinas pradžioje vietoj skambaus „kontempliuoti“ pasiūlė paprastą maldelę: „Jėzau, tu myli mane, aš pasitikiu Tavimi.“  Pats tėvas Žeraras sakydavo, jog labai trūksta dvasios tėvų. Šiai Bažnyčios tarnystei labai pakenkė vienuolynų veiklos draudimas sovietmečiu, tad žmonės nelabai supranta dvasinės tėvystės vaidmens savo augimui.

Palendrių vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius OSB atkreipė dėmesį, jog jis nebuvo t. Žeraro dvasios vaikas, tačiau pažino jį kaip vienuolyno naujokas, vėliau kaip brolis, o paskui teko ir sunki pareiga būti vyresniuoju broliui, kuris jau turėjo 40 metų vienuolinio gyvenimo patirtį. Vienuolyno prioras kalbėjo apie dvasinę tėvystę, skirtą vesti link Dievo. T. Žėraras ir padėdavęs žmonėms suprasti, ką reiškia būti mylinčio Tėvo vaikais.

„Jis buvo patikimas vadovas kiekvienam iš jūsų, kurie susitikote su juo. Jis padėjo atpažinti Dievo valią net kasdienio gyvenimo pasirinkimuose“, – kalbėjo tėvas Kazimieras. Kartu – prisiminė tėvą Žerarą kaip daugialypę, turtingą, o ir trapią asmenybę.

„Trokštu būti kitiems nauja šviesa kiekvieną rytą. Esu dėl kitų“, – prisiminė vienuolyno prioras tėvo Žėraro žodžius, sakydamas, kad bendruomenėje dabar trūksta jo rūpestingumo, džiugumo. Brolis žavėjo punktualumu, santūrumu, saiku (t. Žėraro žodžiais, nieko per daug). Atvažiuojantys į Palendrių vienuolyną turi galimybę naujai išmokti šių paprastų, tačiau svarbių dalykų šiandien. Ir minėtą knygą vienuolis benediktinas norėjęs išleisti ne dėl savęs, o dėl kitų.

„Tėvas Žėraras išmokė sveikintis!“ – be kita, džiugiai liudijo Paulius Aleksandravičius, minėtos knygos sudarytojas ir redaktorius, pasidalijęs apie pokalbius, kurie vyko jau tėvui benediktinui gulint ligos patale, kurioje jis, ilgai nenorėjęs tokios knygos, vėliau dalijosi jos pavadinimo atradimo džiaugsmu: tik į priekį!

Dailininkas Romualdas, politikas Povilas, jaunimo sielovados bendradarbė Monika, verslininkas Tomas – šie žmonės gyvai pasidalijo, kaip jie sutiko tėvą Žėrarą ir buvo jo palydėti. Ši dvasinė patirtis – tai patirta pagalba sprendžiant vaikų gyvenimo sunkumus. Tai ir dovanotas rožinis su neįkainojamu pamokymu, kaip įpinti maldą į savo kasdienybę. Tai ir kančios atlaikymo pamoka, kai visiems reikės pereiti šį slenkstį. Tai ir lakoniškas pokalbis telefonu, padėjęs pranašiškai išspręsti kilusias dilemas. Tai ir kelerių metų kelionė, prasidėjusi ne nuo pokalbio celėje, o pakviečiant į bityną... Tai ir konkreti, į rankas įduota malda – už smarkiai geriantį artimą žmogų. Ir stebuklas įvyko, nors jau nebetikėta...

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: paskutinis tėvo Žeraro žodis buvo „ačiū“ appeared first on LAIKMETIS.

Šios Šv. Mišios bus už tėvą Žėrarą, minint antrąsias jo iškeliavimo pas Viešpatį metines.

Po Šv. Mišių - knygos „Tik į priekį“ pristatymas, kurio metu kalbėsime apie gyvenimo keliuose sutiktą dvasios tėvą, nuoširdžiai jo dalytus vienuoliškos išminties turtus.

Dalyviai galės įsigyti naujojo tiražo knygą ir kitus Palendrių leidinius.

The post Kaune - Šv. Mišios už tėvą Žėrarą ir jo knygos pristatymas appeared first on LAIKMETIS.

Pirmoji žvaigždė: tėvo paieškos. Naujokyne jo mokytoju buvo tėvas Lucijanas Renjo (Lucien Regnault, 1924–2003). Sūniškas ryšys su juo buvo stiprus, gilus ir davė pagrindą visam jo vienuoliškam gyvenimui. Dėl savo visiško, pasitikėjimo kupino, atvirumo naujokas be išlygų atsivėrė malonei ir tapo sūnumi. Jo siela maudėsi šviesoje, kūnas neatsiliko, o ypač jo kaklas iki galo liudijo ir apie didžią jo meilę Kristui, ir apie kryžiaus nešimą kasdien sekant paskui Jį.

Antroji žvaigždė: meilė kunigystei. Baigus teologijos studijas, jo prašymu buvo atidėti kunigystės šventimai: jis norėjo turėti laiko pasiruošti. Švenčiant Mišias jis susidūrė su realiu Kristaus Kūno buvimu. Kaip ir brolį Jėzaus Karolį (Karolį de Fuko, Charles de Foucauld, 1858–1916), jį žavėjo Jėzaus Širdies slėpinys, kurį jis garbino vos tik atsikėlęs kiekvieną rytą. Jis buvo išalkęs ne tik Gyvybės duonos, bet ir išpažinties, kuri apvalydavo jo širdį. Tapus kunigu, tiek kitiems, tiek jam pačiam šis maistas ir ši priemonė buvo du vienybės su Kristumi gyvenimo Bažnyčioje bėgiai!

Trečioji žvaigždė: išstudijuota tiesa. Inteligentiškas, baigdamas teologijos studijas, jis rado gerą vadovą – tėvą Jokūbą Hurljė (Jacques Hourlier, 1910–1984), kuris supažindino jį su Petru Celiečiu (lot. Petrus Cellensis, pranc. Pierre de Celles, apie 1115–1183) ir paskatino jį studijuoti. Iš dvasinės meilės jis susidraugavo su nuolankiąja Ruta ir pradėjo studijuoti jai skirtos Biblijos knygos komentarus. Jis pradėjo, darė pažangą ir jais maitinosi, bet liko taip, jog neturėjo laiko plačiau paskelbti (apie) savo darbą.

Ketvirtoji žvaigždė: misionieriška dvasia. Mėgdamas stabilumą savo vienuolyne, kaip ir mažoji Teresėlė, kurią mylėjo, jis pirmiausia atsivėrė tikintiesiems, kuriuos „apgyvendindavo“ Bažnyčioje (t.y. padėdavo rasti tinkamą vietą Solemo siauroje navoje). Vėliau aplinkybės jį nuvedė į Vokietiją, kur jis dvasiškai padėjo geriems draugams. Tėvas Renjo (Regnault) jį metams išvežė į Egiptą, dykumos tėvų pėdomis. Jo kalbų pomėgis ir toliau plėtėsi tarnaujant geram tikslui – Palendrių fundacijai.

Šios keturios žvaigždės parengė jį tapti dvasios tėvu, kunigu, tarnaujančiu altoriui ir išpažinčiai, bibliotekininku, tarnaujančiu tiesai, misionieriumi Lietuvoje. Šios žvaigždės rado dvasinę vienybę Marijoje: Rožinis buvo jo vidinio gyvenimo kvepalai.

Tėvas Jonas Pilypas Liumeras (Jean-Philippe Lemaire) (p. 93–94)

– Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. O, malonu malonu... Kada atvykstate? – telefono ragelyje išgirsdavome švelnų balsą su gražiu prancūzišku akcentu. Išgirsdavome...

Ankstyvas rytas. Dar neišaušę. Vienuolyno bažnytėlė tuščia. Suklumpu maldai. Ir tik daug vėliau, kai akys apsipranta su tamsa, pajuntu, kad esu ne viena. Vienuolių klauptuose, kairėje pusėje – klūpančio vienuolio siluetas. Kada, skambant Rytmetinės varpui, elektra apšviesdavo bažnyčios erdvę, išvysdavau palinkusią tėvo Žėraro figūrą. Po baigiamosios liturginės valandos, Kompletų, tėvelis išeidavo paskutinis: melsdavosi rožinio paslaptį už jam pavestuosius.

Tėvas Žėraras mokė mus savo pavyzdžiu. Šventas požiūris į šventus dalykus buvo neatsiejamas nuo jo esaties. Nesididžiavo teologine išmintimi, nemoralizavo. Tik ilgam atsiklaupdavo prieš Švenčiausiąjį Sakramentą adoracijos metu...

Gina Juškienė. Prisiminimai: Išgirsdavome. (p. 103)

2019 m. Velykos, Palendrių Šventojo Benedikto vienuolynas.

[Klara:] Švęsdami savo santuokos dvidešimtmetį, su keturiais iš penkių vaikų išvykome į Lietuvą, kur mus palaimino tėvas de Martelis. Tai buvo didelis džiaugsmas! Nepaisant praėjusio laiko, matau jo siluetą, laukiantį mūsų atvykimo. Ar jis nekantresnis už mus? Pavasarinė besileidžiančios saulės šviesa buvo malonė; jo spindinti šypsena, kuri mus pasitiko, taip pat bylojo apie visą tėvo gerumą savo paklydusiems vaikams. Tai buvo trečias kartas, kai jį mačiau.

Kiekvienam iš mūsų buvo skiriamas ypatingas dėmesys, tėvas Žėraras mus atpažino: visi kartu, o ir kiekvienas individualiai, jam buvome brangūs.

Trys dienos, praleistos vienuolyne, išlieka kaip vienas laimingiausių momentų mūsų šeimoje: malda, apsilankymai, atradimai... Mūsų vaikai turėjo galimybę atskirai pabendrauti su tėvu Žėraru. Jis atpažino kiekvieno charakterį, kalbėjosi su jais ir vedė juos kaip senelis.

Taip pat turėjome galimybę rimtai ir praktiškai pasikalbėti: derėtų pripažinti, jog mes jam skolingi už poilsio namo įsigijimą – keliais žodžiais tėvelis Žėraras sugebėjo įtikinti Vincentą dėl tokios investicijos, kai man 20 metų nepavyko to padaryti!

Nepamiršdamas, kad esame pasaulyje, jis liudijo, jog reikia nebūti iš pasaulio. Jis visiškai priklausė savo Kūrėjui!

[Vincentas:] Atėjo laikas išvykti, ir mes išeiname iš vienuolyno. Mes gauname šeimos palaiminimą iš rankų to, kurio dvidešimt metų nematėme. Jis toks pat, palenkta galva, dažnai drebantis, bet pasipuošęs tyra ir tikra šypsena tų, kurie atidavė viską. Savo naujojoje tėvynėje jis aplink save padarė tiek daug gero, tačiau mes taip pat suprantame, kad daugiau jo šioje žemėje nebepamatysime, nes mus skiria atstumas, o laikas yra trumpas.

Klara ir Vincentas Žiro (Claire ir Vincent Giraud). Prisiminimai: Jis yra su mumis amžinai.

(p. 128–129)

– Tėve Žėrarai, jei darbuotojas blogai kalba apie įmonę, ar jis turėtų toliau dirbti? Nes juk menkina įmonės įvaizdį...

– Maldoje prašykite patarimo. Elkitės žmogiškai, antgamtiškai ir teisingai. Visada su meile ir nuolankiai, nes negalime savęs įvertinti teisingai. Be to, reikia ieškoti gero patarėjo įmonėje arba akcininkų tarpe. Kartais lengviau pažinti žmogų bendraujant su jo bendradarbiais, ypač su tais, kurie ilgiau dirba ir turi didelę patirtį.

Žmogus gali sakyti pusę tiesos. Todėl reikia viską ramiai priimti ir žvelgti į žmogų: gal jis nervingas, gal blogai išauklėtas... Būkite kaip tėvas, nors tai ir ne šeima. Kiekviena problema yra proga pagerinti savo elgesį, meilę Dievui ir žmonėms. Padėkite jiems geriau vertinti situaciją, turite skatinti žmones geriau elgtis. Daugiau meilės ir daugiau supratimo – iš jūsų. Dievas laukia jūsų darbe.

Išmokite auklėti kitus, padalinkite atsakomybes, kad jie galėtų augti. Duokite žmonėms atsakomybių ir padėkite jiems dirbti atsakingai. Reikia ne tik bausti, bet ir auklėti. Jei žmogus ir klysta – ne barkite, o auklėkite: „Gal galėtum geriau atlikti savo pareigas, nes aš pasitikiu tavimi“. Padėkite žmogui pamatyti, kad tai reikalinga paslauga visuomenei, o ne tik klientams. Jei gerai atliekame savo darbą, tai patenkinti visi: Dievas patenkintas, klientai patenkinti ir vadovas patenkintas. 

Kiekvienas iš jūsų svarbus man ir kiekvienas turi būti geresnis kaip žmogus. Nors žmogus dirba tik mėnesį, padėkokite jam: „Ačiū už tavo darbą“, atsiprašykite: „Atleisk, kad vakar pykau“. Negalima darbo atskirti nuo žmogiškumo, nes darbas yra priemonė bendrauti su kitais. Natūraliai bendraukite su žmonėmis, prašykite jų patarimo. Per daug formalūs santykiai nėra tinkami, kiekvienas yra žmogus. Ir mes galime iš kiekvieno ko nors išmokti. Nors jis ir jaunas, bet galbūt jis tiesiakalbis.

Reikia auklėti žmogų ir laimėti jį: „Esi jaunas, tau atrodo, kad esi teisingas, bet nuoširdžiai pasikalbėk su manimi, nes mes esame vienoje komandoje ir dirbam bendram labui“.

Reikia auklėti žmogų ir laimėti jį: „Esi jaunas, tau atrodo, kad esi teisingas, bet nuoširdžiai pasikalbėk su manimi, nes mes esame vienoje komandoje ir dirbam bendram labui“. Reikia pagerinti savo komandą, o ne prekiauti kaip sporte. Darbas yra priemonė augti kaip žmogui, o vadovas, kaip tėvas, turi sukurti pasitikėjimo atmosferą. Gal žmogus nori pasitaisyti ir toliau dirbti?

Tad negalvokite, kad žmogus visada blogas, nes jis būna ir kitoks: „Žinau, kad esi geros širdies, todėl turi suprasti, kaip reikia elgtis“. Jei pažeminam žmogų, tai pralaimim. Kiekvienas žmogus savo širdyje supranta meilę. Mūsų uždavinys – sužmoginti pasaulį, kad vėliau galėtume sukrikščioninti. Visi mes turime bendrą žmogišką prigimtį ir gyvenimas yra vienas. Bendraukite su Dievu per maldą ir darbą, klauskite: kaip aš galėčiau geriau elgtis ir gražiau bendrauti.

Tomas Reventas. Prisiminimai: Dievas laukia jūsų darbe. (p. 151–152)

Ši knyga gimė iš meilės ir dėkingumo dvasios tėvui Žėrarui – jį sutikusių ir jį pamilusių širdyse. Tai padėka gerajam Viešpačiui, kuris leido pažinti Jo ištikimąjį mokinį, benediktinų vienuolį, savo gyvenimu, žodžiais ir šypsena paliudijusį dangiškojo Tėvo meilę. Žmonės, pasidalinę savo patirtimis ir prisiminimais šios knygos puslapiuose, troško taip įamžinti tėvo Žėraro atminimą. Jie padovanojo prisiminimus iš susitikimų su juo ir iš atminties iškėlė jo perteiktas įžvalgas, pamokymus, patarimus.

Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis tėvas Žėraras užsiminė apie troškimą, kad pasirodytų knygelė, pavadinta „Padrąsinimai“. Nors visą gyvenimą buvęs ypač kuklus ir troškęs apie save nekalbėti, sutiko, kad jo ištarti pamokymai ir patarimai nugultų į knygos puslapius. Iki pat gyvenimo galo troškęs padėti kitiems atrasti Dievo meilę, jis ir toliau lydės savo dvasios vaikus šiais padrąsinimais, jau dabar, iš amžinojo Tėvo namų.

[...]

Dėkojame gerajam Viešpačiui už dovanotą tėvo Žėraro gyvenimą ir jo tikėjimo liudijimą. Tai nuostabios ištikimybės, visiško pasitikėjimo Dievu ir nuolankios tarnystės savo Kūrėjui pavyzdys. Mes negalėsime užmiršti šios nuostabios malonės, kuri mūsų Tėvynei buvo suteikta, padovanota čia gyvenant tėvui Žėrarui!

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Epilogas: „Supratau, kad prasideda kažkas nauja“

(p. 159, 168)

Pirmasis šios knygos 1000 egz. tiražas išleistas 2022 lapkričio m., o jau spaustuvėje ruošiama antras, kuris turėtų pasirodyti iki Vilniaus knygų mugės, kurioje bus ją galima įsigyti. Taip pat šią knygą galima įsigyti Šv. Benedikto vienuolyne Palendriuose ir katalikų knygynuose Vilniuje, Kaune bei Šiauliuose; ir žinoma galima užsisakyti pas brolius benediktinus išsiuntimui.

The post Tėvas Žėraras de Martel OSB. Keturios žvaigždės appeared first on LAIKMETIS.

"Mūsų brangus brolis Viešpatyje, tėvas Gerard de Martel, po sunkios ligos kovo 31 dienos rytą užmigo Viešpatyje Palendrių švento Benedikto vienuolyne. Jis gimė 1940 metų lapkričio 18 dieną, davė įžadus 1965 metų sausio 6 d., o įšventintas į kunigus 1971 rugpjūčio 8 d.

Tėvelio Žėraro laidotuvės bus Didįjį penktadienį (balandžio 2 d.) 12 val. gedulingos šv. Mišios ir pamaldos bus aukojamos Palendrių šv. Benedikto vienuolyno bažnyčioje balandžio 12 d. (pirmadienį) 10 val. Kviečiame jungtis malda, o jei bus galimybė dalyvauti laidotuvėse ar šv. Mišių aukoje".

Tėvas Žėraras žmones drąsino pasitikėti Dievo meile ir nieko nebijoti. Jis ne vienam dvasininkui ir pasauliečiui buvo dvasios tėvas bei patarėjas.

Pavyzdžiui, buvęs Seimo narys Povilas Urbšys apie benediktiną vienuolį liudijo: "Pirmojo susitikimo metu išklausęs mane, jis tiesiog į rankas įdavė rožinį. Iš pradžių reikėjo pastangų, kad rožinio malda prigytų manyje, paskui po truputėlį ji pradėjo skleistis mano dvasioje ir pajutau realią jos jėgą".

Panašių liudijimų apie šio vienuolio išskirtinę asmenybę, sielos skvarbumą ir išmintį gali pateikti ne vienas tikintysis, patyręs asmeninį santykį su juo.

Tėvo Žėraro paskutinę kelionę palydėkime savo užtarimo malda.

The post Į Tėvo namus iškeliavo Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno tėvas Žėraras appeared first on LAIKMETIS.