Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neap-ykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Taigi, Konstitucijoje, saviraiškos laisvės ir asmens orumo sankirtoje, nusikalstamais yra įvardinti trys veiksmai, kuriais gali būti pažeidžiamas kartu su kitomis įstatymo saugomomis vertybėmis taip pat ir asmens orumas: tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas (a), šmeižtas (b) ir dezinformacija (c).

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (BK) dezinformacija nėra kriminalizuota, o šmeižtas laikomas kriminaliniu nusikaltimu tik atskirais atvejais: kai per visuomenės informavimo priemonę paskleista apie kitą žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo (a), kai yra apšmeižtas asmuo neva jis padarė tyčinį nusikaltimą (b), ir kai šmeižikas yra fizinis asmuo (c).

Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai šmeižia juridinis asmuo (a), kai yra apšmeižtas juridinis asmuo (b) bei tuo atveju, kai fizinis asmuo šmeižiamas ne per visuomenės informavimo priemones (pavyzdžiui, susirinkime, elektroniniuose laiškuose ir pan.) ir šmeižtas nėra susijęs su kaltinimu padarius tyčinį nusikaltimą (c), baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.

Rasti ribą tarp žodžio laisvės ir piktnaudžiavimo šia teise, kuomet yra taikoma teisinė atsakomybė, nėra lengva.

Socialiniuose tinkluose paskelbta informacija gali būti taip pat prilyginta šmeižimui per visuomenės informavimo priemones, nes atskirų asmenų paskyros socialiniuose tinkluose pagal teisminę praktiką tam tikra apimtimi yra prilyginamos visuomenės informavimo priemonėms, o jų valdytojai yra teisiškai kvalifikuojami kaip viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai). Apie Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją vertinti socialinių tinklų paskyrose paskelbtos informacijos teisėtumą bei tokių paskyrų priskyrimą visuomenės informavimo priemonėms bei jų valdytojų pripažinimą viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT). Jis yra išaiškinęs, kad socialinio tinklo paskyra atitinka informacinės visuomenės informavimo priemonės kriterijus, o tokios paskyros valdytojas laikytinas viešosios informacijos rengėju bei skleidėju, atsakingu už jo asmeninėje paskyroje paskelbtos informacijos teisėtumą[1].

Taigi fizinio asmens orumas baudžiamosios teisės priemonėmis, t. y. pagal BK 154 straipsnį, yra ginamas tik atskirais atvejais, o  juridinio asmens dalykinė reputacija pagal BK iš viso nėra ginama.

 Ar yra ginamas asmens orumas kitų BK normų ir kokia apimtimi?

Konstitucijoje įvardintas tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas yra detalizuotas BK 170 straipsnyje. Ši teisės norma yra daugialypė, apimanti kelis nusikalstamus veiksmus, tačiau teisminėje praktikoje suprantama per siaurai, t. y. baudžiamoji atsakomybė yra taikoma paprastai tik tuo atveju, kai nustatomas neapykantos motyvas dėl tam tikrų neapykantos kalbos aukos asmeninių ypatybių ar statuso (saugomi bruožai), todėl taikoma fragmentiškai. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2023 m. liepos 26 d. patvirtintų „Neapykantos ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodinių rekomendacijų“ (GP Rekomendacijos) 19 punkte išvardintos neapykantos kalbos aukos asmeninės ypatybės ar statusas: amžius, lytis, seksualinė orientacija, negalia, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros yra vadinami  saugomais bruožais (saugomi bruožai)[2].

Autorės nuomone, BK 170 straipsnio 2 dalyje esanti baudžiamosios teisės norma, nepriklausomai nuo to, kad ji yra BK 25 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei[3], turėtų būti skirta taip pat ir atskiro asmens orumo apsaugai tais atvejais, kai iš žmogaus yra tyčiojamasi, kai jis yra niekinamas bei skatinama neapykanta tokio asmens atžvilgiu, t. y. ir tuo atveju, kai yra neapykantos motyvas (angliškai bias motive), tačiau neidentifikuojami saugomi bruožai.

Nors BK 170 straipsnio pavadinime yra įvardintas tik kurstymas prieš bet kokią žmonių grupę, tačiau iš teisės normos dispozicijos matyti, kad ji apima ne tik kurstymą, bet ir kitus veiksmus: gaminimą, įsigijimą, siuntimą, gabenimą bei laikymą dalykų, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, jeigu tokie veiksmai atliekami turint tikslą išvardintus dalykus platinti.

Be to minėto straipsnio 2 dalyje įvardintos dar dvi, autorės nuomone, savarankiškos nusikalstamų veikų sudėtys: tyčiojimasis, niekinimas bei skatinimas neapykantos (a) ir kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl saugomų bruožų (b), o šio straipsnio 3 dalyje numatytos dar dvi savarankiškos nusikaltimo sudėtys: viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl saugomų bruožų (a) ir finansavimas ar kitoks materialus tokios veiklos rėmimas (b). Už visas 170 straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Dėl BK 170 straipsnio 2 dalies taikymo praktikoje

Asmens orumo ir saviraiškos laisvės sankirtos kontekste, aktuali yra BK 170 straipsnio 2 dalyje išdėstyta teisės norma, kurioje išvardinti veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas. Kiekvienas iš šių nusikalstamų veiksmų gali būti traktuojamas kaip nusikalstamas, tačiau dažnai jie yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, viešą įžeidžiančio pobūdžio gestų ir (ar) asmenį įžeidžiančių žodžių panaudojimą galima traktuoti, kaip tyčiojimąsi iš asmens, jo niekinimą bei neapykantos prieš tą asmenį skatinimą. Tokie nusikalstami veiksmai, autorės nuomone, sudaro savarankišką nusikalstamos veikos sudėtį ir šioje teisės normoje gramatiniu požiūriu neapykantos motyvas nėra siejamas su saugomais bruožais. Šios nusikalstamos veikos objektai faktiškai yra ne tik asmens lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė, kaip tai yra nurodyta BK 25 skyriaus pavadinime, bet ir asmens orumas, nes tyčiojimosi, niekinimo bei neapykantos skatinimo atveju pirmiausia yra pažeidžiamas neapykantos kalbos[4] aukos orumas.

Tokia išvada darytina pirmiausia dėl BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinės konstrukcijos. Jeigu įstatymų leidėjas būtų turėjęs tikslą visus šioje teisės normoje nurodytus nusikalstamus veiksmus susieti su motyvu, susijusiu su saugomais bruožais, tai gramatinė konstrukcija, matyt, turėtų būti kitokia, t. y.: „Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kurstė juos diskriminuoti“. Baudžiamojoje teisėje interpretacijų neturėtų būti, nes kaip žinia, baudžiamoji teisė yra griežčiausia teisės šaka ir jos taikymas turėtų būti ne tik ultima ratio, bet taip pat šios teisės šakos normos turi būti preciziškai tikslios.

Pagal dabartinę BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinę konstrukciją asmens, prieš kurį atliekami nusikalstami veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ir kurstymas diskriminuoti, priklausymo tam tikrai grupei požymis yra siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.Pagrįstai galima teigti, kad nusikalstami veiksmai (tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas) gali būti nukreipti tiek prieš atskirą asmenį, nesiejant jo su priklausomybe vienai ar kitai socialinei grupei ir saugomais bruožais, tiek prieš asmenų grupę, tiek ir prieš visą visuomenę. Tiesiog atskirais atvejais tokie veiksmai gali būti kaip neapykantos proveržis prieš bet kokį asmenį ar asmenis ir tokių veiksmų kriminalizavimo pagrįstumas turėtų būti vertinamas pagal teisminės praktikos suformuotus pavojingumo lygmens kriterijus, o tokių veiksmų atlikimo motyvas nors yra neapykanta, tačiau jų padarymas dėl saugomų bruožų teisinei kvalifikacijai pagal BK 170 straipsnio 2 dalį yra būtinas tik vienu atveju, kai yra kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.

Tokius argumentus dar labiau sustiprina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucinis Teismas) išaiškinimas, kad „būtų neįmanoma užtikrinti pagarbos kiekvieno žmogaus orumui ir visų asmenų lygiateisiškumo, jeigu Konstitucijos tekste nurodytas draudžiamo diskriminavimo pagrindų sąrašas būtų suvokiamas kaip baigtinis. Todėl pagal Konstituciją negalima pateisinti diskriminacijos, be kita ko, tokiais jos tekste neįrašytais pagrindais“[5].

Taigi, Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad saugomų bruožų sąrašas nėra baigtinis. Be to atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose tarptautiniuose dokumentuose saugomų bruožų sąrašas yra skirtingas. Antai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (Chartija) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. Taigi Chartija numato ir tokius neapykantos kalbos aukos saugomus bruožus, kurių nėra BK 170 straipsnyje: asmens genetinius bruožus, politines pažiūras bei gimimą, o Nusikaltimų aukų direktyvos[6] preambulės 9 punkte išvardinti  dar keli papildomi saugomi bruožai, kurių taip pat nėra BK 170 straipsnio dispozicijoje: lytinė raiška, lytinės tapatybė, gyventojo statusas ar sveikata.

Autorės nuomone, asmens orumo, kaip vienos iš pagrindinių asmens konstitucinių teisių, apsaugos negalima būtų užtikrinti, jeigu tokia apsauga priklausytų nuo saugomo bruožo imperatyvo. Atskirais atvejais tokio motyvo buvimas gali būti traktuojamas kaip kvalifikuojantis požymis, rodantis aukštesnį pavojingumo laipsnį, tačiau šiuo metu galiojančioje BK 170 straipsnio 2 dalies dispozijos gramatinėje konstrukcijoje tokio kvalifikuojančio požymio (saugomo bruožo buvimo), kalbant apie tyčiojimąsi, niekinimą ir neapykantos skatinimą atskiro asmens atžvilgiu, nėra.

GP Rekomendacijų 2 punkte yra nurodoma, kad neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba pažeidžiami pamatiniai demokratinės visuomenės principai – asmenų lygiateisiškumo, orumo ir individualumo. Taigi GP Rekomendacijose taip pat yra įtvirtintas universalus asmens orumo apsaugos principas bei pripažįstama, kad „neapykantos kalba gali būti nukreipta ne tik į konkretų asmenį ar objektą, bet į visą bendruomenę ar asmenų grupę“ (3 punktas).

Nors Rekomendacijų 19 punkte yra įvardinti tam tikri motyvai, kuriais siekiama išreikšti nusikalstamą veiką padariusio asmens neapykantą kitiems asmenims dėl saugomų bruožų, tačiau tokie bruožai nėra nusikalstamų veiksmų, pasireiškiančių tyčiojimusi iš atskiro asmens, jo niekinimo ir neapykantos skatinimo tokio asmens atžvilgiu privalomi kvalifikuojantys požymiai. Rekomendacijose visos su neapykantos motyvu susijusios nusikalstamos veikos yra skirstomos į neapykantos nusikaltimus (1) ir neapykantos kalbą (2) (19 punktas).

Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių. Antai 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos rekomendacijoje Nr. 15 (EK Rekomendacijos) neapykantos kalba apibrėžiama kaip vienos ar daugiau išraiškos formų – būtent asmens ar asmenų grupės juodinimo, neapykantos ar šmeižimo – palaikymas (angl. advocacy), skatinimas ar kurstymas, taip pat bet koks priekabiavimas, įžeidinėjimas, neigiamas stereotipizavimas, stigmatizavimas arba grasinimai tokiam asmeniui ar asmenims, taip pat bet koks visų šių išraiškos formų pateisinimas – panaudojimas rasės, spalvos, kilmės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, kalbos, religijos arba įsitikinimų, lyties, lytiškumo, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos ir kitų asmeninių ypatybių ar statuso pagrindu[7].

Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec(2022)16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ (ET MK Rekomendacijos) neapykantos kalba suprantama kaip visų rūšių išraiška, kuria kurstomi, skatinami, skleidžiami ar pateisinami smurtas, neapykanta ar diskriminacija prieš asmenį ar asmenų grupę arba jie niekinami dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių savybių ar statuso, pavyzdžiui, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, lyties, lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos.

Neapykantos kalba yra nusikalstama, kai tam tikros išraiškos (kalbinės, vaizdinės ir pan.) turinys yra kriminalizuotas (t. y. viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos, diskriminacijos, smurto skatinimas) ir konkreti išraiška pasiekia tarptautinius standartus atitinkantį pavojingumo lygį (Rekomendacijų 28 punktas).

Tokie standartai (kriterijai) yra suformuluoti EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija, t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba. Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į tokius reikšmingus pavojingumo lygmens kriterijus:

1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas;

2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas;

3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą[8].

Teisminėje praktikoje yra pripažįstama, kad neapykantos kalbos internete, be kita ko, ir socialiniuose tinkluose, atsižvelgiant į itin greito ir plataus tokios kalbos skleidimo skaitmeninėje aplinkoje galimybę bei keliamus pavojus, yra pavojingesnės[9].

Darytina pagrįsta išvada, kad tokie atvejai, kai yra viešai rodomi įžeidūs gestai ar viešai išsakomi įžeidžiantys niekinamojo pobūdžio žodžiai atskiro asmens atžvilgiu, nusikalstami veiksmai nebūtinai turėtų būti siejami su neapykantos kalbos aukos priklausymu tam tikrai grupei, o BK 170 straipsnyje išvardintų saugomų bruožų sąrašas (amžius, lytis, seksualinė orientacija, neįgalumas, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros) yra nebaigtinis ir kaip kvalifikuojantis požymis turėtų būti siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, bet nebūtų privalomas tais atvejais, kuomet yra tyčiojimąsis, niekinimas bei neapykantos skatinimas prieš atskirą asmenį. Juk neapykantos kalba gali būti siejama, ne tik su odos, plaukų, akių spalva, kūno sudėjimu, socialine padėtime, bet ir su ekonomine veikla[10], tokia neapykanta gali būti reiškiama ir prieš atskirų profesijų atstovus, papvyzdžiui, prieš antstolius[11], teisėjus, žurnalistus, kariškius, dvasininkus ar policininkus etc.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Šis konstitucinis imperatyvas įtvirtina valstybės pareigą užtikrinti žmogaus, nepriklausomai nuo jo priklausymo atskirai žmonių grupei, orumo apsaugą ir gynimą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų. Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso, t. y. nepriklausomai nuo to, ar identifikuojami saugomi bruožai ar ne.

Teisminėje praktikoje paprastai yra akcentuojamas nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 170 straipsnyje neapykantos motyvas, susijęs su saugomais bruožais, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Nesant tokio motyvo nusikalstami veiksmai: tyčiojimasis, niekinimas ir skatinimas neapykantos prieš atskirą asmenį, paprastai nėra inkriminuojami kaip nusikalstami, jeigu nėra identifikuojamas specialus motyvas, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl saugomų bruožų. Toks požiūris, autorės nuomone, yra teisiškai nepagrįstas ir siaurina, o kartais visiškai eliminuoja asmens orumo apsaugą baudžiamosios teisės kontekste.

Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso

BK 170 straipsnio 2 dalies aiškinimas ir taikymas praktikoje ypač pasidarė aktualus po 2015 m., kuomet įstatymų leidėjas dekriminalizavo įžeidimą bei valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą bei panaikino BK 155 straipsnį bei BK 290 straipsnį[12], o pasaulinės pandemijos bei karinės agresijos Vidurio Europoje bei Artimuosiuose Rytuose kontekste, ypač pagausėjo konstitucinių teisių (saviraiškos laisvės bei žmogaus orumo) sankirtų tiek socialinėje, tiek ir politinėje erdvėje. Žodžio laisvės ribų paieška pasiekė kritinę ribą, kai dėl neatsakingų pasisakymų buvo pritaikyta konstitucinė atsakomybė tiesioginiuose rinkimuose išrinktiems politikams[13], o taip pat tais atvejais, kuomet šios teisės sankirtoje su asmens orumo apsauga, vieši įžeidinėjimai atskirų asmenų atžvilgiu prilyginami viešųjų asmenų kritikai arba  vertinami kaip administraciniai nusižengimai,[14] etc.

Šiuos procesus ypač sunkina visuomenės ideologinis susiskaldymas ir to pasėkoje taikomi skirtingi standartai, kuomet įvairūs neigiami vieši pasisakymai bei neapykantos provežiai prieš atskirus asmenis bei socialines grupes teisėsaugos institucijų yra traktuojami skirtingai nei vieši pasisakymai prieš kitus asmenis bei kitas socialines grupes. Įsimintiniausi tokių skirtingų vertinimų pavyzdžiai yra:

Antai, komentuodamas rinkimų rezultatus visuomeninio transliuotojo ilgametis laidų vedėjas A. Valinskas viešai pareiškė, kad „Lenkų partija ir Tomaševskis neturi nieko bendro. Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas, kuris, gaudamas finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, jis yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyt šiaip jau. Po vieną į metus. Pradėt nuo jo, nes tai yra bėda, ką jis daro“.  Dėl tokių A. Valinsko teiginių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) 2 ir 3 dalis, tačiau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, požymių. Tiek vyriausiojo prokuroro nutarimu, tiek ir teismo nutartimis pareiškėjo skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmesti, o ikiteisminis tyrimas dėl tokių pasisakymų buvo nutrauktas, remiantis kalbos specialistų išvadomis, kad tokie „teiginiai negali būti pripažinti kurstymu smurtauti ar fiziškai susidoroti, nes šių teiginių komunikacinis tikslas – ne raginti ar skatinti žiūrovus atitinkamai elgtis, o išreikšti A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[15]. Taigi ikiteisminio tyrimo organai bei teismas tokiuose pasisakymuose neįžvelgė ne tik kurstymo smurtauti ar fiziškai susidoroti (BK 170 straipsnio 3 dalis), o akivaizdžiai išreikštą viešais pasisakymais tyčiojimąsi, niekinimą bei neapykantos skatinimą politiko atžvilgiu (BK 170 straipsnio 2 dalis) teisiškai kvalifikavo kaip „A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[16].

Primintina, kad EŽTT šiuo metu yra nagrinėjama politiko V. T. peticija prieš Lietuvą. Šioje byloje Strasbūro teismas vertins, ar buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis, taikomas kartu su 8 straipsniu[17], nacionalinėms institucijoms nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl A. V. teiginių pareiškėjo atžvilgiu. EŽTT taip pat vertins, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė pagal Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį dalyvauti laisvuose rinkimuose, kuriuose garantuojama žmonių nuomonės raiškos laisvė renkant įstatymų leidybos institucijas[18].

Ikiteisminis tyrimas taip pat buvo nutrauktas dėl viešai išsakytų buvusio visuomeninio transliuotojo laidų vedėjo A. Ramanausko akivaizdžiai neapykantą skatinančių teiginių: „Didžioji daugumą tų, kurių teigimu „prie ruso buvo geriau“, yra gyvuliai…“„Mano skaičiavimais, Lietuvoje yra nuo ketvirtadalio iki trečdalio žmonių, kuriuos būtų gerai ištremti – tai yra visa ta rusifikuota gyvulių, sovietinė masė.“„Mes turime daug šitų galvijų, jie dvesia po truputį, tai yra gerai.“„Išaugę prastos genetinės kokybės asmenys galvijų šeimose, nieko nuostabaus, kad jie irgi tampa galvijais“[19]. Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos taip pat neįžvelgė akivaizdžiai neapykantą kurstančių teiginių ir  prioritetą suteikė saviraiškos laisvei jos sankirtoje su tam tikros socialinės grupės ir tam tikrų politinių pažiūrų asmenų orumo apsauga[20].

Visai kitoks teisėsaugos institucijų požiūris į neapykantos kalbą, nukreiptą prieš homoseksualius asmenis. Antai Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu R. B. nors ir buvo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis socialiniame tinkle www.facebook.com, po paskyros „T. V. R.“ vartotojo paskelbta dviejų besibučiuojančių vyrų nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė!“ parašė komentarą: „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“, tačiau buvo pripažintas kaltu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Teismas sprendė, kad komentaras negali būti vertinamas kaip aiškiai lenkiantis kitus asmenis smurtauti ar fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, tačiau, įvertinęs R. B. parodymus apie komentaro paskelbimo aplinkybes, kad ryte pabudęs jis pamatė T. V. R. įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, susinervino ir po juo pakomentavo, padarė išvadą, kad teisiamasis R. B. saviraiškos laisvę įgyvendino netinkamai, t. y. viešai niekino nukentėjusįjį T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos. Su tokia teisine kvalifikacija sutiko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT)[21].

Lyginant šiuos pavyzdžius, akivaizdus teisėsaugos institucijų skirtingas neapykantos kalbos traktavimas atskirų asmenų grupių atžvilgiu. Homoseksualių asmenų grupei priklausančio asmens atžvilgiu net ir lakoniškas netinkamas išsireiškimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o kitų socialinių grupių bei atskirų asmenų atžvilgiu (politiko V. T., Kauno mero V. M. bei asmenų, kuriems „prie ruso buvo geriau“, išsakyti akivaizdžiai pavojingesnio lygmens išsireiškimai teisėsaugos institucijų yra toleruojami.

EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendime byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą[22] nusprendė, kad Lietuvos valdžios institucijoms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo, Lietuva pažeidė Konvencijos 14 straipsnį (diskriminacijos uždraudimas), taikomą kartu su 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) bei 13 straipsnį (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę). Taigi, šios bylos kontekste buvo suformuluoti BK 170 staipsnio taikymo homofobinės neapykantos kalbos nusikaltimuose standartai.

EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendime byloje Lilliendahl prieš Islandiją[23] išaiškino, kad pagal EŽTT praktiką neapykantos kalbos sunkiausios formos patenka į Konvencijos 17 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiavimą teisėmis, taikymo sritį ir neturi apsaugos pagal Konvencijos 10 straipsnį, ginantį saviraiškos laisvę.

Nors nei Konstitucija, nei Konvencija nerūšiuoja asmens teisių pagal jų svarbą, vis dėl to žmogaus orumo apsaugos svarba neginčytina, nes daugeliu atveju būtent žmogiškojo orumo gynimas yra pagrindas visoms kitoms žmogaus teisėms apsaugoti. Demokratinėje visuomenėje taip pat neginčijamai pripažįstame asmens saviraiškos ir žodžio laisvės svarbą, kaip demokratinės valstybės  pagrindą ir būtinąją sąlygą. Taigi rasti ribą tarp šių abiejų pamatinių teisių nėra lengva.

Matyt, sprendžiant tokį sudėtingą uždavinį, svarbiausia nenukrypti nuo pagrindinio principo, jog taikant proporcingumo principą ir ieškant balanso tarp šių svarbių teisių ir laisvių nė viena iš jų neturi būti nuneigta.

[1]     LVAT 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties 25-27 punktai bei LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1125-821/2­023 35-37  punktai. 

[2]     Interaktyvi nuoroda:  https://www.prokuraturos.lt/data/public/uploads/2023/09/20230726_neapykantos_nusikaltimai_rekomendacijos.pdf, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[3]     Šis BK skyriaus pavadinimas nėra visiškai tikslus, nes šio skyriaus normos saugoja ir kitas vertybes, įskaitamt bet neapsiribojant, asmens orumą, saviraiškos laisvę etc.

[4]     Neapykantos kalba(angliškai hate speech) – tai visų formų raiška (kalbinė, vaizdinė ir pan.), kurstanti, skatinanti, skleidžianti ar pateisinanti smurtą prieš asmenį ar asmenų grupę, neapykantą ar diskriminaciją arba menkinanti asmenį ar asmenų grupę dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių bruožų ar padėties, tokių kaip rasė, odos spalva, kalba, religija, tautybė, tautinė ar etninė kilmė, amžius, negalia, lytis, lytinė tapatybė ar seksualinė orientacija – EŽTT2017 m. kovo 28 d.  sprendimas byloje Škorjanec v. Croatia, peticijos Nr. 25536/14; GP Rekomendacijų 26 punktas.

[5]     Ten pat, psl. 166.

[6]     2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų  aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR – interaktyvi nuoroda – https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=celex%3A32012L0029, žiūrėta 2025 m. vasario 3d.

[7]     2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) bendrosios politikos rekomendacijos Nr. 15 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ aiškinamojo rašto 9 punktas.

[8]     EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek v. Switzerland, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez v. France, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas etc.

[9]     EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas v. Lithuania, peticijos Nr. 41288/15, 127 punktas, su nuoroda į ECRI ataskaitą apie Lietuvą

[10]   Antai niekindami Kauno merą sporto sirgaliai  jį viešai įžeidinėjo dėl anksčiau buvusių verslo ryšių Rusijoje  -intraktyvi nuoroda: lrt.lt/naujienos/sportas/10/2425588/matijosaitis-kreipesi-i-policija-del-sirgaliu-poelgio-banditu-laikai-seniai-praeityje, žiūrėta 2024 m. vasario 2 d.

[11]   „Lietuvos antstolių rūmai yra užfiksavę daugiau nei 200 incidentų, susijusių su antstolių profesine veikla. Dėl teismų sprendimų įniršę skolininkai pyktį dažniausiai išlieja būtent ant savo darbą dirbančių ir teismų sprendimus vykdančių antstolių, antstolių padėjėjų ir kontorų darbuotojų“- interaktyvi nuoroda: https://www.antstoliurumai.lt/index.php?id=3120, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[12]   Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-1888, priimtas 2015 m. birželio 25 d., įsigaliojo 2015 m. liepos 10 d., (Įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2016-04-01.) – registracimo duomenys: 2015-07-09 Nr. 2015-11 https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content179.

[13]   Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada Nr. KT37-12/2024 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“- interaktyvi nuoroda: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[14]   Interaktyvi nuoroda: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/policija-pradejo-administracine-teisena-del-fanu-skanduotes-kauno-merui-59-2349486, žiūrėta 2025 m. vasaio 5 d.

[15]   https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2309554/eztt-nagrineja-tomaszewskio-skunda-del-valinsko-pareiskimu

[16]   Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[17]   Primintina, kad asmens garbės bei orumo apsauga yra sudėtinė Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) dalis.

[18]   Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[19]   Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[20]   Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[21]   LAT 2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-58-489/2024.

[22]   EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, ptiijos Nr., žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: http://lrv-atstovas-eztt.lt/uploads/BEIZARAS_ir_ Levickas_2020_sprendimas.pdf.

[23]   EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Lilliendahl prieš Islandiją, peticijos Nr. 29297/18, žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001- 203199%22.

The post Prof. Liudvika Meškauskaitė. Žodžio laisvės ribų paieška baudžiamosios atsakomybės kontekste: asmens orumas v. saviraiškos laisvė appeared first on LAIKMETIS.

Nuo 2024 metų Lietuvoje įsigaliojo pokyčiai, keičiantys įprastą terminologiją ir priartinantys ją prie žmogaus teisėmis grįstos koncepcijos.

Siūlomas Seimo statuto pakeitimas, kurio tikslas yra pervadinti „Neįgaliųjų teisių komisiją“ į „Asmenų su negalia teisių komisiją“, ne tik atspindi tarptautinius įsipareigojimus, bet ir stiprina pagarba žmogaus teisėms grįstą požiūrį.

Projekto iniciatorius Seimo narys Saulius Skvernelis pažymi, kad toks kalbos pokytis yra svarbus ne tik dėl teisinės, bet ir dėl socialinės reikšmės – tai žingsnis link švietimo ir informacijos, kuri pripažįsta ir gerbia kiekvieną žmogų.

Įstatymų pokyčiai, įsigalioję nuo 2024 metų, numato, kad vietoje terminu „neįgalusis“ vartojama sąvoka „asmuo su negalia“, kuri labiau atspindi asmens orumą ir laisvę. Tai atitinka Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvenciją ir Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymą.

Pakeitimas Seimo statute yra ne tik techninis, bet ir simbolinis, rodantis, kad Lietuva yra pasirengusi kurti įtraukesnę, tolerantiškesnę visuomenę. Projekto priėmimas nesukels papildomų finansinių įsipareigojimų ir neprieštarauja nei Europos Sąjungos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Priešingai bus įgyvendinamos Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvencijos nuostatos.

Šis pokytis taip pat nesukels neigiamų pasekmių kriminogeninei situacijai ar korupcijai, nes jo tikslas – tik gerinti teisės aktų atitikimą šiuolaikinėms vertybėms ir žmogaus teisėms.

Seimo statuto pokyčiai tik dar kartą pabrėžia, kad teisinga ir įtraukia kalba yra svarbi, siekiant ne tik teisinės pusiausvyros, bet ir skatinant visuomenės jautrumą bei pagarbą kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jų turimos negalios.

Siūlomam projektui iš esmės pritarė Seimo Teisės departamentas.

The post Seime užregistruotas projektas žmonių su negalia diskriminacijos mažinimui appeared first on LAIKMETIS.

Pirmoji kliūtis atsirado dar pakeliui į parką. Šaligatviai neturėjo nuožulnumų, tad Andriui teko ieškoti apvažiavimo, kas padidino kelionės trukmę ir sukėlė stresą. Atvykęs į parką, jis pastebėjo, kad pagrindiniai takai buvo nelygūs ir sunkiai įveikiami su vežimėliu. Šalia esančios informacinės lentelės nebuvo aiškiai išdėstytos ar pritaikytos žmonėms su regos ar kognityviniais sutrikimais, o nuorodų sistema buvo paini, todėl Andriui teko klaidžioti ieškant vietos, kur turėjo susitikti su draugais.

Ši patirtis parodo, kad universalaus dizaino sprendimų trūkumas riboja Andriaus galimybes gyventi savarankiškai, kelia emocinį diskomfortą ir apsunkina kasdienį gyvenimą. Šių problemų sprendimas galėtų apimti sklandų perėjimą nuo šaligatvių prie takų, aiškias informacijos sistemas, pritaikytas įvairiems poreikiams, poilsio zonas su patogiais suoliukais bei ramybės erdves, taip pat prieinamą viešąjį transportą. Tinkamai įgyvendinti universalaus dizaino principai ne tik pagerintų Andriaus gyvenimo kokybę, bet ir užtikrintų jo orų dalyvavimą visuomenėje.

Universalus dizainas kaip pagrindinis visuomenės integracijos įrankis

Universalus dizainas (UD) yra koncepcija, kurios tikslas – sukurti aplinką, produktus ir paslaugas, prieinamas kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dydžio, gebėjimų ar sveikatos būklės. Pavyzdžiui, tai gali būti pastatai su liftais, kurie pritaikyti ir neįgaliesiems, interaktyvios svetainės su lengvai suprantama informacija, arba viešasis transportas, kuriame įrengtos vietos vežimėliams.

Šis dizaino metodas atspindi filosofiją, kuri ne tik skatina sukurti įtraukią aplinką, bet ir siekia išvengti diskriminacijos, kuri gali atsirasti dėl nesugebėjimo pasinaudoti aplinka dėl fizinių ar kitų apribojimų. Tokia aplinka yra pritaikyta visiems – žmonėms su negalia, vyresnio amžiaus asmenims, vaikams, žmonėms su laikinais sveikatos sutrikimais, taip pat tiems, kurie gali susidurti su specialiais poreikiais dėl fizinių ar psichologinių apribojimų.

Pasaulio kontekste apie 15% gyventojų turi negalią, tačiau statistika rodo, kad universaliojo dizaino privalumai gali pasinaudoti kur kas didesnis procentas gyventojų. Lietuvoje asmenų su negalia skaičius siekia apie 8% (remiantis Statistikos departamento duomenimis), tačiau įvertinus situacinius ir laikinus sveikatos sutrikimus, tokius kaip laikinos traumos ar vyresnio amžiaus žmonių mobilumo apribojimai, universalų dizainą galėtų pasinaudoti net 38% šalies gyventojų.

Toks plataus masto potencialas rodo, kad universalus dizainas – tai ne tik pagalba žmonėms su negalia, bet ir visuomenės kūrimo procesas, kuris užtikrina patogumą ir prieinamumą visiems. Tačiau tam, kad universalus dizainas būtų sėkmingai įgyvendintas ir pasiektų savo tikslus, būtina tiek tarptautinė, tiek nacionalinė teisinė sistema, kurioje būtų numatytos aiškios gairės ir įsipareigojimai.

Unikalaus gyvenimo negalios ekspertas Martynas Vitkus: kurkime lygiavertę visuomenę

Pokalbyje su Unikalaus gyvenimo negalios ekspertu Martynu Vitkumi sužinojome apie svarbiausius universalaus dizaino aspektus.

Kaip apibūdintumėte universalųjį dizainą tiems, kurie su šia sąvoka susiduria pirmą kartą?

- Universalus dizainas – tai filosofija ir praktinis principų rinkinys, siekiantis sukurti aplinką, produktus ir paslaugas, kurie būtų prieinami ir patogūs visiems, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, amžiaus ar fizinės būklės. Tai nėra vien tik techninių reikalavimų rinkinys – tai siekis sukurti lygiavertę ir įtraukiančią visuomenę.

Kaip, Jūsų manymu, universalus dizainas prisideda prie socialinės lygybės?

- Universalus dizainas pašalina kliūtis, kurios gali riboti žmonių galimybes dalyvauti visuomenėje. Tai ne tik padeda žmonėms su negalia, bet ir didina prieinamumą visiems – vyresnio amžiaus žmonėms, šeimoms su vaikais, laikinų sveikatos sutrikimų turintiems asmenims. Šios pastangos kuria visuomenę, kurioje visi jaučiasi lygiaverčiai ir vertinami.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais Lietuvoje susiduria universaliojo dizaino įgyvendinimas?

- Viena pagrindinių problemų yra supratimo trūkumas – tiek tarp politikos formuotojų, tiek visuomenėje. Neretai UD suprantamas kaip prabanga, o ne būtinybė. Be to, trūksta nuoseklumo teisės aktuose, o praktikoje dažnai ignoruojami esminiai prieinamumo principai.

Kokios yra dažniausios klaidos, kurios pasitaiko bandant pritaikyti universalaus dizaino principus?

- Dažnai manoma, kad užtenka pridėti vieną ar kelis elementus, pavyzdžiui, neįgaliesiems pritaikytą įėjimą. Tačiau universalus dizainas reikalauja visos sistemos peržiūros – nuo informacijos pateikimo iki vartotojų aptarnavimo procesų. Taip pat dažnai nėra konsultuojamasi su asmenimis, kurie susiduria su prieinamumo iššūkiais kasdien.

Ar galite pateikti sėkmingo universalaus dizaino pavyzdį Lietuvoje?

- Vienas geras pavyzdys – kai kurie nauji viešojo transporto projektai, kur įdiegiamos žemos grindys, vietos vežimėliams ir aiškūs garsiniai bei vaizdiniai maršruto pranešimai. Tačiau tokių projektų dar per mažai, ir jie dažnai apsiriboja didžiaisiais miestais.

Kokia yra visuomenės ir privačių įmonių atsakomybė skatinant universalaus dizaino principų įgyvendinimą?

- Tai bendras įsipareigojimas. Valstybė turi sudaryti aiškias taisykles ir užtikrinti jų laikymąsi, tačiau ir verslas turi suvokti UD kaip galimybę padidinti savo paslaugų ir produktų prieinamumą platesnei auditorijai. Visuomenė taip pat gali prisidėti skatinant diskusijas apie lygybę ir įtrauktį.

Kokį vaidmenį švietimas vaidina skatinant universalaus dizaino kultūrą?

- Švietimas yra kertinis akmuo. Būtina įtraukti UD temas į mokyklų, universitetų ir profesinio rengimo programas. Taip pat svarbu didinti visuomenės informuotumą per kampanijas ir viešąsias diskusijas.

Kaip žmonės su negalia galėtų aktyviau dalyvauti kuriant universalų dizainą?

- Jų dalyvavimas yra esminis – jie yra geriausi ekspertai, galintys identifikuoti realias problemas ir pasiūlyti sprendimus. Reikia užtikrinti, kad jie būtų įtraukti į planavimo, projektavimo ir sprendimų priėmimo procesus.

Kokios pagrindinės ateities kryptys, siekiant sėkmingo universalaus dizaino įgyvendinimo Lietuvoje?

- Reikia kurti nuoseklią ir vieningą strategiją, kuri apimtų visas sritis – nuo statybos iki skaitmeninių paslaugų. Taip pat būtina investuoti į specialistų mokymą, skatinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir užtikrinti pakankamą finansavimą projektams.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams apie universalųjį dizainą?

- Universalus dizainas nėra tik apie žmones su negalia – tai apie visus mus. Tai investicija į visuomenę, kurioje kiekvienas gali gyventi oriai, patogiai ir nepriklausomai. Tik dirbdami kartu galime sukurti tokią aplinką.

JT neįgaliųjų teisių konvencijoje įpareigojama diegti UD

Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją 2010 metais. Ši konvencija įpareigoja šalis užtikrinti asmenų su negalia lygybę ir prieigą prie visų pagrindinių žmogaus teisių. Konvencijoje pabrėžiama, kad asmenys su negalia turi teisę į savarankišką gyvenimą, dalyvavimą visuomenės gyvenime, švietimą, darbą ir sveikatą. Tai apima ne tik fizinę aplinką, bet ir paslaugas, švietimo galimybes, kultūrinį gyvenimą, informaciją ir komunikaciją.

Universalus dizainas šioje konvencijoje įtvirtintas kaip esminė priemonė, užtikrinanti šių teisių įgyvendinimą. Pasirūpinti, kad aplinka ir paslaugos būtų prieinamos visiems, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, tampa esminiu žingsniu siekiant lygiateisiškumo ir integracijos. Konvencija taip pat numato, kad valstybės turi kurti ir įgyvendinti įstatymus bei politiką, kurie skatintų universalaus dizaino taikymą.

Nors universalus dizainas Lietuvoje laikomas svarbiu žingsniu siekiant integracijos ir prieinamumo, visuomenininkams atlikus esamos situacijos analizę, išryškėjo kelios problemos. Visų pirma, nėra bendro ir visiems priimtino supratimo apie tai, kas yra universalus dizainas.

Šiandien vis dar pastebimos spragos teisinėje bazėje, nes nėra vieningos požiūro į UD įgyvendinimą skirtingose srityse. Pavyzdžiui, kai kuriose srityse priimti aiškūs reikalavimai dėl pastatų prieinamumo, tačiau nėra aiškumo dėl kitų paslaugų, pavyzdžiui, viešojo transporto, informacijos prieinamumo ir kitų sričių.

Svarbu, kad valstybė ir savivaldybės, privačios ir viešos institucijos dirbtų kartu, kad universalus dizainas taptų bendruoju visuomenės vystymosi principu. Tai padėtų ne tik asmenims su negalia, bet ir visai visuomenei.

The post Universalus dizainas - kas tai? appeared first on LAIKMETIS.

Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Šiemet ir pernai tokių fiksuota apie 70 procentų.

„Šiais metais, praėjusiais metais tai yra apie 70 proc., kuomet atvykus, kalbantis, vertinant situaciją, yra fiksuojama, kad tai yra vaiko teisių pažeidimas“, – ketvirtadienį LRT radijui sakė tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Anot jos, 2021 metais ir 2022 metais tokių patvirtintų atvejų buvo 40 procentų.

„Svarbu pastebėti, kad žmonės daugiau atpažįsta fizinį smurtą, nepriežiūrą, labai daug pranešimų yra, kuomet tėvai nesutaria dėl bendravimo tvarkos ir vienas iš tėvų neturi galimybės bendrauti“, – kalbėjo tarnybos direktorė.

Pasak I. Skuodienės, psichologinio smurto nustatymo atvejų nėra tiek daug, nes jį sudėtinga atpažinti.

Ji taip pat sakė, kad gegužės mėnesį stebimas išaugusių pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų skaičius.

„Šiais metais, lyginant pirmus septynis mėnesius, tai tikrai gegužės mėnuo viršijo (normą)“, – teigė I. Skuodienė.

Jos teigimu, daugiau pranešimų taip pat sulaukiama rugsėjo bei spalio mėnesiais, vaikams sugrįžus į mokyklas.

The post Pastaruoju metu padaugėjo patvirtintų pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus appeared first on LAIKMETIS.

„Nacionalinis sveikatos draudimas turi pripažinti sutuoktinių draudimą tos pačios lyties poroms“, – nusprendė teismas.

Sprendimas reiškia, kad tos pačios lyties sutuoktiniai nuo šiol gali registruotis kaip išlaikytiniai savo partnerių sveikatos draudime.

The post Pietų Korėjos teismas pripažino naujas teises tos pačios lyties poroms appeared first on LAIKMETIS.

Anot autorių, ironiška yra tai, kad toks radikalų įsigalėjimas, apie kurį kalba D. Von Drehle, vyksta, tik ne judėjime už gyvybę. Jo analizė tiksliau apibūdina kitą svarbų politinį judėjimą, kuris ne per seniausiai laimėjo lemiamą pergalę Aukščiausiajame Teisme. Per metus nuo tada, kai 2015 m. „Obergefell v. Hodges" byloje Teismas iš naujo apibrėžė santuokos sąvoką šalyje, LGBTQ judėjimą užvaldė radikaliausias jo sparnas, kuris reikalauja įvairiausių teisių.

Autorių teigimu, vos tik buvo pasiekta santuokų „lygybė", šie aktyvistai pareikalavo „transseksualų lygybės", pagal kurią vyrams būtų suteikta galimybė naudotis moterų tualetais ir spintelėmis, bibliotekose būtų rengiamos „drag queen istorijų valandėlės", mokesčių lėšomis būtų finansuojamas lyties keitimas, vaikai būtų indoktrinuojami ir atimami iš tėvų. Kai kurie negailestingai persekiojo verslininkus, pavyzdžiui, tortų menininką Jacką Phillipsą ir floristę Barronelle Stutzman, už tai, kad atsisakė prisijungti prie jų švenčių. O dauguma ėmė reikalauti, kad visi gyventojai perimtų naują kalbą, laikytųsi įvardžių reikalavimų ir prisijungtų prie įvairių „pasididžiavimo" švenčių.

Tad turbūt nereikėtų stebėtis, kad daugelį metų besitęsianti didėjančios paramos vadinamosioms homoseksualų „santuokoms" tendencija sustojo, sako komentaro autoriai. Galbūt ji netgi pasikeitė.

Be kita ko pasakojama, kad neseniai JAV Viešojo religijos tyrimų instituto (Public Religion Research Institute) atlikta apklausa parodė, kad parama tos pačios lyties asmenų „santuokoms" pernai sumažėjo mažiausiai dviem punktais, o parama „gėjų teisių" antidiskriminacinei politikai sumažėjo keturiais punktais. Be to, penkiais punktais sumažėjo nepritarimas tam, kad įmonės atsisakytų tam tikrų paslaugų dėl religinių priežasčių.

Kiekviena didžioji žiniasklaidos priemonė, sako autoriai, pranešusi apie šiuos rezultatus, greitai patikino skaitytojus, kad didžioji dauguma amerikiečių vis dar palaiko homoseksualų „santuokas" ir „teises". Vis dėlto šis posūkis yra reikšmingas. Jis netgi gali rodyti galimą priešpriešą, ypač atsižvelgiant į tai, kad net jauni amerikiečiai praranda vaivorykštinį uolumą. Minėtas tyrimas taip pat atskleidė, kad 18-29 metų amžiaus asmenys dabar aštuoniais punktais mažiau linkę pritarti nediskriminavimo įstatymams nei 2020 m. Prisiminkime, kad LGBTQ judėjimas ilgą laiką didžiavosi dideliu jaunimo palaikymu.

Tuo pat metu „Pew Research" pranešė, kad vis daugiau registruotų JAV rinkėjų tvirtina, jog „asmens lytis priklauso nuo jo gimimo lyties". 2017 m. tik 53 proc. rinkėjų manė, kad lytį lemia lytis. Šiandien 65 proc. teigia, kad taip - ir tai po ilgus metus trukusių nepaliaujamų aktyvistų ir elito pamokslų, kad lytis yra subjektyvi ir neturi nieko bendra su žmogaus kūnu. Būtent šis judėjimas patyrė tokį fanatikų įsigalėjimą, kokiu Von Drehle kaltina už gyvybę pasisakančius žmones. Autorių teigimu, bent jau LGBT judėjimo kultūrinė pažanga sustojo, o pats judėjimas praranda pozicijas valstijose. Galbūt amerikiečiai tiesiog pavargo nuo pamokslavimo, svarsto jie, ir pastebi, kad šiemet „pasididžiavimo mėnesio" šventės atrodo šiek tiek išsikvėpę.

Autoriai apibendrina, kad blogų idėjų įsigalėjimas kultūroje nėra nei neišvengiamas, nei nesibaigiantis. Dažnai tos blogos idėjos savyje neša savo pačių susinaikinimo sėklą, o tai reiškia, kad nereikia teisintis, jog reikia pasiduoti ar nustoti sakyti tiesą, net jei atrodo, kad kultūrinės nuomonės banga yra prieš mus. Tendencijos keičiasi, o judėjimai nyksta, išsikvepia.

The post Johnas Stonestreetas ir G. Shane'as Morrisas. JAV mažėja parama tos pačios lyties asmenų santuokoms appeared first on LAIKMETIS.

Kaip trečiadienį paskelbė LVAT, nei pareiškėjų nurodoma aplinkybė dėl programos privalomumo, nei programos turinys savaime niekaip nepaneigė ir neapribojo Konstitucijoje įtvirtintų tėvų teisių.

„Išplėstinė teisėjų kolegija vertino, jog vien tai, kad pagal programą švietimo ir mokymo įstaigose besimokantiesiems būtų pateikiama jos turinį sudaranti informacija, su kuria būtų supažindinami visi mokymo įstaigas lankantys asmenys, nereiškia, kad tėvai neturi teisės pagal savo įsitikinimus vaikų ugdyti namuose“, – teigiama teismo pranešime.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad programa patvirtinta ne kaip dorovinio ugdymo, o kaip fizinio ir sveikatos ugdymo dalykas.

Anot teismo, pareiškėjai konkrečiai neįvardijo, kaip programos nuostatos riboja konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, o išplėstinė teisėjų kolegija nematė objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad programa minėtą tėvų teisę kaip nors ribotų.

programa patvirtinta ne kaip dorovinio ugdymo, o kaip fizinio ir sveikatos ugdymo dalykas.

Priimdamas šį sprendimą LVAT nurodo vadovavęsis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad mokymas valstybinėse švietimo ir mokymo įstaigose yra sudėtinė ugdymo proceso, kuriam didelę reikšmę turi ir šeima, dalis.

„Taigi mokymas valstybinėse švietimo ir mokymo įstaigose pagal patvirtintas programas nepakeičia tėvų auklėjimo pagal savo įsitikinimus namuose“, – nurodė teismas.

Seimo narių grupė praėjusių metų pabaigoje į LVAT kreipėsi abejodama, ar gyvenimo įgūdžių programa mokiniams nėra nustatomas privalomas ugdymas, nors pagal Konstituciją asmenims iki 16 metų privalomas tik mokslas.

Nuo šių mokslo metų mokyklose įdiegta gyvenimo įgūdžių programa sulaukė kritikos iš dalies politikų, tėvų organizacijų. Jie kaltino Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kad per pamokas bus skleidžiama LGBTIQ propaganda, vaikai bus mokomi apie kontracepciją, o ne susilaikymą nuo lytinių santykių.

Savo ruožtu ministerija teigė, kad apie gyvenimo įgūdžių programą viešoje erdvėje skelbiama klaidinanti informacija, o pedagogai šioms pamokoms yra pasirengę bei dar galės tobulintis.

The post Teismas: gyvenimo įgūdžių programa neriboja tėvų teisės auklėti vaikus appeared first on LAIKMETIS.

Pasak skaitmeninių teisių centro NOYB, kurio pavadinimas yra angliško posakio „None of your business“ (liet. – „Ne tavo reikalas“) akronimas, neįmanoma užtikrinti, kad programa pateiktų tikslią informaciją.

„ChatGPT nuolat klysta ir net „OpenAI“ negali to sustabdyti, sakoma šios ne pelno organziacijos pareiškime.

„OpenAI“ atvirai pripažino negalinti ištaisyti netikslios informacijos, pateiktos generatyvinio dirbtinio intelekto įrankio, ir nepaaiškino, iš kur gaunami duomenys bei kokią asmeninę informaciją saugo „ChatGPT“, priduriama pareiškime. 

NOYB teigė, kad su asmenine informacija susijusios klaidos yra nepriimtinos, nes Europos Sąjungos teisėje nustatyta, kad asmens duomenys turi būti tikslūs.

NOYB teigė, kad su asmenine informacija susijusios klaidos yra nepriimtinos, nes Europos Sąjungos teisėje nustatyta, kad asmens duomenys turi būti tikslūs.

„Jei sistema negali pateikti tikslių ir skaidrių rezultatų, ji negali būti naudojama duomenims apie asmenis generuoti“, – sakė NOYB duomenų apsaugos teisininkė Maartje de Graaf (Martjė de Graf).

„Technologija turi atitikti teisinius reikalavimus, o ne atvirkščiai“, – pridūrė ji. 

„ChatGPT“ „pakartotinai pateikė neteisingą informaciją“ apie NOYB įkūrėjo Maxo Schremso (Makso Šremso) gimimo datą, „užuot pranešusi naudotojams, kad neturi reikiamų duomenų“, nurodė skaitmeninių teisių centras. 

„OpenAI“ atmetė M. Schremso prašymą ištaisyti arba ištrinti duomenis, nors jie buvo neteisingi, sakydama, kad tai neįmanoma, pridūrė NOYB.

Be to, „OpenAI“ „tinkamai neatsakė“ į jo prašymą susipažinti su jo asmens duomenimis, taip pažeisdama ES teisę, pabrėžė NOYB, pridurdamas, kad „OpenAI“, „panašu, net nebando apsimesti, kad laikosi reikalavimų“.

NOYB, kuri nuo įsikūrimo 2018 metais aršiai kritikuoja technologijų milžines, teigė, kad prašo Austrijos duomenų apsaugos institucijos atlikti tyrimą ir nubausti „OpenAI“, kad ji atitiktų ES teisę.

 „ChatGPT“ paleidimas 2022 metų lapkritį technologijų pasaulyje sukėlė sensaciją, pastebėjus, kad šis dirbtinio intelekto įrankis sugebėjo vos per kelias sekundes parengti disertacijas, eilėraščius ar vertimus.

Tačiau kai kuriose šalyse dėl kritikos šiai technologijai imtasi teisinių veiksmų.

Italija 2023 metų kovą laikinai užblokavo pokalbių robotą. Prancūzijos reguliavimo institucija pradėjo tyrimą po kelių skundų.

Be to, siekiant pagerinti koordinavimą, buvo įsteigta Europos darbo grupė, nors NOYB ir toliau skeptiškai vertina pareigūnų pastangas reguliuoti dirbtinį intelektą.

The post Vienos skaitmeninių teisių centras: „ChatGPT“ nuolat klysta appeared first on LAIKMETIS.

Europos Parlamentas neprivalomą rezoliuciją priėmė 336 balsais prieš 163. Daugiausia ją palaikė centro ir kairiojo sparno frakcijos.

Kaip dėl šios rezoliucijos balsavo europarlamentarai iš Lietuvos?

Balsavo "už" - Petras Auštrevičius, Juozas Olekas, Vilija Blinkevičiūtė, Stasys Jakeliūnas;

"Prieš" - Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Liudas Mažylis, Waldemar Tomaszewski;

"Susilaikė" - Bronius Ropė, Aušra Seibutytė (buvusi Maldeikienė);

Nebalsavo visai Viktoras Uspaskich.

Kai rezoliucija buvo priimta, „Vatican News“ savo komentarą pateikė COMECE, kurios tikslai yra stebėti ES politinius ir teisinius procesus, informuoti apie juos kraštų Bažnyčias, perteikti jų nuomones ES institucijoms, generalinis sekretorius kun. Manuelis Barrios Prieto.

Pasak jo, balsavimo rezultatai yra iš tiesų liūdinantys, tačiau nestebinantys, nes dabartinės sudėties Europarlamentas jau kelis kartus balsavo panašia linkme. Taip pat liūdina partijų, kurios oficialiai remiasi krikščioniškosios demokratijos tradicija, narių pasidalijimas, - pabrėžė sekretorius.

Rezoliucijoje nurodoma, kad įvairių abortų ribojimų turinčios valstybės turi jų atsisakyti, kritikuojama ir įvairiose valstybėse įtvirtinta gydytojų sąžinės prieštaros teisė atsisakyti atlikti abortą, nors sąžinės prieštaros teisė įrašyta ir pačioje ES pagrindinių teisių chartijoje. Dar vienas rezoliucijos siūlymas – pašalinti iš finansavimo schemų organizacijų, kurios neremia abortų, projektus.

Kol kas teisė į „saugius ir legalius abortus“ beveik neturi galimybių būti įtraukta į teisiškai privalomą bloko chartiją, kuriai turėtų vienbalsiai pritarti 27 ES šalys.

The post Kaip EP nariai iš Lietuvos balsavo dėl teisės į abortą? appeared first on LAIKMETIS.