Dauguma jų rankose nešėsi deglus, Lietuvos trispalves, Vyčio vėliavas, buvo pasipuošę tautine simbolika. Žmonės gieda giesmes, o prieš eiseną pasimeldė.

Vilnietė Asta BNS sakė, jog eitynėse dalyvauja jau ne pirmą kartą, nes lietuvybė jai – labai svarbi. „Mano senelis Smetonos laikais buvo savanoris, gavęs iš Smetonos rankų apdovanojimą, (...) mano sūnus Vytis, mama vardu Laisvė. Jau tie vardai įpareigoja“, – BNS sakė Asta.

„Augau politinių kalinių šeimoje, tautiška giesmė pas mus skambėdavo švenčių metu, žinoma, tyliai, kad kaimynai negirdėtų“, – BNS pasakojo kitas eitynių dalyvis, iš Alytaus atvykęs pensininkas, Gintaras.

23-ejų metų kaunietis Adomas sakė sekmadienio vakarą atėjęs į Vilniaus centrą, nes tiki Lietuva kaip tautine valstybe. „Kaip tauta nusprendėme, kad norime turėti  savo valstybę. Didžiuojuosi tuo sprendimu, jaučiu pasididžiavimą ir noriu minėti šią datą“ , – BNS pasakojo Gintaras.

Eitynėse taip pat dalyvavo Lietuvoje autobuso vairuotoju dirbantis Ganos pilietis Princ'as, nusprendęs būti Vasario 16-osios renginių dalimi. „Atvykau, nes noriu pajusti šį įvykį“, – teigė Princ'as.

Eitynes rengė jaunimo organizacija „Pro Patria“. Vienas jos lyderių, „Nacionalinio susivienijimo“ atstovas Seime Vytautas Sinica tikino, jog eitynės turi ir politinę potekstę – jomis norima ne tik paminėti Valstybės atkūrimo dieną, bet ir atkreipti dėmesį į migracijos politikos, krašto apsaugos problemas.

„Eitynės turi ir politinę žinią, kad reikia išsaugoti lietuvišką Lietuvą. Masinė imigracija yra tas kontekstas, kuris verčia priminti šitą dalyką, kad tai nėra savaime suprantama. Antras akcentas – gynyba. Gyvename Miuncheno konferencijos kontekste, (...) bręsta lemtingi sprendimai. Europai bei Lietuvai reiks rinktis, kaip užtikrinti savo valstybingumo išsaugojimą“, – BNS kalbėjo V. Sinica.

LANDSBERGIS. Minėjime prie Signatarų namų pirmasis šalies vadovas atkūrus nepriklausomybę Vytautas Landsbergis aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus buvo pristatytas kaip „pirmasis nepriklausomos Lietuvos valdovas“.

V. Landsbergis ragino gyventojus „nebūti pliuškiais“, puoselėti patriotiškumą: „Dažniau telkimės Baltijos kelyje ir Pilies gatvėje (...). Žodyje Lietuva slypi meilė. Jeigu pavyks mums to nepamiršti, netapti planetos dvikojais be meilės, tai gal dar jusime širdyse gyvybę, slaptą žmogiškumo matricą. Jausime tėvynės meilę kaip senovės pilėnai.“

APDOVANOJIMAI. Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda beveik 70 Lietuvos ir užsienio piliečių apdovanojo valstybės ordinais bei medaliais.Tarp jų žinomos Lietuvos katalikams asmenybės – kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius, diakonas Arūnas Kučikas, filosofas Alvydas Jokubaitis, kunigas, vienuolis salezietis, misionierius, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas Alessandro Barelli.

Aukščiausias apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius – skirtas kardinolui Sigitui Tamkevičiui. Jis įvertintas „už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, už nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams, už reikšmingą indėlį į socialiai jautrios ir dvasiškai tvirtos visuomenės kūrimąsi“.

SVEIKINO. Vasario 16-osios dienos proga Lietuvą sveikino Europos ir pasaulio šalių lyderiai.

Prezidentą Gitaną Nausėdą ir Lietuvos žmones pasveikino popiežius Pranciškus, JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas), taip pat Baltijos šalių, Italijos bei kitų valstybių prezidentai, Jungtinės Karalystės (JK), Ispanijos, Švedijos, Japonijos monarchai, pranešė Prezidentūra.

Taip pat Lietuvą vaizdo įrašu pasveikino princas Haris.

MOKSLEIVIAI. Keli tūkstančiai moksleivių vasario 16-osios rytą rinkosi Katedros aikštėje paminėti 107-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines.

KARDINOLAI. Vilniaus arkikatedroje pirmą kartą Lietuvos istorijoje Mišias aukojo trys lietuviai kardinolai: Rolandas Makrickas, Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius.

„Jėzus skelbia palaimintais vargšą, alkaną, nuskriaustąjį, persekiojamąjį ir įspėja tuos, kurie yra turtingi tik sau, sotūs savimi, patenkinti bei žmonių liaupsinami. Šio mums neįprasto ir paradoksalaus palaiminimo priežastis slypi tame, kad Dievas yra arti tų, kurių gyvenimas neglosto. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės.“, – šv. Mišių homilijoje kalbėjo kardinolas Rolandas Makrickas.

The post Lietuva atšventė Vasario 16-ąją appeared first on LAIKMETIS.

Renginio planas:

18:00 renkamės prie Aušros vartų, kunigas taria įvadinį žodį, kartu sugiedame giesmę „Marija, Marija“.

18:10-18:15 nuo Aušros vartų judame link J. Basanavičiaus aikštės (Aušros vartų g. 5), kur pagerbiame Vasario 16-osios akto signatarų atminimą, giedame Lietuvos himną.

18:40 eisenos pradžia, pradedame judėti link Lukiškių aikštės.

Vasario 16-oji žymi lietuvių tautos apsisprendimą turėti savo valstybę ir joje patiems spręsti savo likimą. Ilgas tautinio atgimimo kelias vedė prie šios lemtingos akimirkos. Ištisos kartos, sekusios po to, krauju apgynė šį apsisprendimą. Ši diena privalo būti didžiausiu pasididžiavimu kiekvienam Lietuvos piliečiui. Tik jos dėka mes apskritai galime būti kaip tauta, spręsti savo problemas, rinktis kelius, klysti ir stotis ant kojų. Ši diena verta visų ir kiekvieno atminimo.

Po trisdešimties atkurtos nepriklausomybės metų vis dar nerandama valios įamžinti Lietuvos laisvės kovų, kuriomis siekta apginti ir išsaugoti Vasario 16-osios deklaraciją ir Lietuvos valstybingumą.

„Nuo 1918-1920 metų laisvės kovų iki Birželio sukilimo, nuo Sąjūdžio iki Katalikų kronikos ir kartais net partizanų – Lietuvoje valdžios lygiu užsispyrusiai nenorima prisiminti su žodžiais „Už Dievą ir Tėvynę“ kovojusių ir žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę. Būtent už tautos nepriklausomybę, o ne už abstrakčią kiekvieno laisvę išvažiuoti, kaip šiandien ciniškai bandoma pateikti. Lietuvoje nesistengiama formuoti nuoseklios valstybiškos istorinės atminties, kurioje tautos suverenumas, Lietuvos valstybė, tikrieji jos kūrėjai ir gynėjai turėtų deramą vietą.

Oficialiuose minėjimo renginiuose kviečiami kalbėti žmonės, viešai kartojantys, kad per šimtą metų Lietuvos neliks ir tai esą puiku. Tai nėra puiku. Lietuvos laukia toks likimas, kokia bus Lietuvos piliečių valia ją saugoti ir kurti. O kurti įmanoma tik ant pagarbos praeičiai ir Vasario 16-osios principų pamatų. Todėl kviečiame drąsiai ir išdidžiai sutikti šią dieną, nesikuklinti to, kad didžiuojamės ir švenčiame būtent Lietuvos valstybingumą. Susitikime prie Jono Basanavičiaus paminklo Vasario 16-osios vakarą ir pakvieskime kartu švęsti visą Vilnių,“ – teigia ilgametis „Pro Patria“ lyderis, Seimo narys dr. Vytautas Sinica.

The post „Pro Patria“ kviečia Vasario 16-ąją švęsti kartu appeared first on LAIKMETIS.

Broliai ir sesės, jeigu tą baisiąją naktį žuvo per 13 mūsų žmonių, tai kiek žuvo po jos?  Nepagalvojome? Pagalvokime, o jeigu nebemokame galvoti, mums pasakys katastrofiškas gimstamumo nuosmukis. Mes patys neleidome pamatyti pasaulio šviesos, Lietuvos pasaulio, pasaulio grožio tūkstančiams tūkstančių lietuvių. Mes pražudėme tiek gyvybių, kiek joks okupantas nebūtų įstengęs nugalabinti. Taip, po 1991 sausio, broliai ir sesės, mes pražudėme pusę Lietuvos. 

Kalbu ne tik apie abortus, o apie lietuvaičių nemeilę gyvybei, nenorą gimdyti. Ypač moterų nenorą. Lietuvai gyvybės sekinimo aistras – jau tikras maras. Mus apėmusi gyvybės instinktą naikinti pergalė? – apėmusi. Laisvės be šaknų ir atsakomybės pergalė. Aistra dvigubai pilietybei? Žinoma, nes juk didžiausias gėris – lietuvis be savo vienintelės Tėvynės. 

***

Buvo tokia galinga ir turtinga etruskų tauta. Etruskai, žinia, stipriau nei lotynai pasidarbavo, kad Romos pasaulis ant tvirtų pamatų stotų. Dar gerokai iki respublikos, kai buvo karalių laikai. Buvę trys galingi etruskų karaliai — Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus ir Tarkvinijus Išdidusis. Jie nusausino pelkes aplink Romą, jie pastatė didįjį Cirką, jie surengė pirmąsias viešas žaidynes, jie apjuosė amžinąjį Miestą siena. Pagaliau jie pastatė šventyklą ant Kapitolijaus kalvos. Dabartinė Romos didybė alsuoja jų, etruskų palikimu.

Bet kai Tarkvinijus Išdidusis suteikė varguomenei, vadinasi, plebėjams-piliečiams, mėgstantiems tik pilvo malonumus ir žaidimus, balso teisę. Teisę dalyvauti Tautos Susirinkime. Ir tada etruskų  didybė baigėsi. Tarkvinijų Išdidųjį plebėjai išvijo iš Romos kaip kaip kokį prasčiausią plebėjų, ir baigtas kriukis. Toks atlygis už gerus darbus. 

Žinoma, pasaulis  be etruskų neišnyko: atėjo demokratija, tai yra chaosas, paskui atėjo respublika, o paskui ir cezariai. 

Istorija išsaugojo kelis etruskų apibrėžimus. Vienas iš jų plynas, kaip delnas: etruskai išnyko sava valia, nes nusprendė, kad daugintis neverta. Kitas apibrėžimas įdomesnis: „Būk turtingas kaip etruskus, bet turtas tavęs neišgelbės!" 

Lietuviai ne etruskai, bet... bet turto gviešiamės labiau negu gyvybės. Ir jau nutarę nebesidauginti. Išbandytas susinaikinimo kelias.

***

Praėjusį kartą rašiau apie katastrofiškai tuštėjančią Žemaitiją. Apie Kelmės kraštą, kuriame miršta keturi, o gimsta vienas, ir apie mokyklas, kurios sparčiai uždarinėjamos. Žodžiu, apie tamsybę, kuri slenka ant kalvotosios Žemaitijos kaip Vezuvijaus lava ant Pompėjų.

Perskaitęs juodas mano mintis, „Šiaulių krašto" redaktorius V.V. parašė ne ką šviesesnį laiškelį. Štai jo dalis: 

„Pirmasis kūdikis Šiauliuose šiais metais gimė ukrainiečių šeimoje... Pernai gimė 335 kūdikiais mažiau nei 2023 m... Buvo net dviejų savaičių laikotarpis, kai didžiulėje apskrities ligoninės  Vaikų klinikoje nebuvo nė vieno gimdymo (o tai vieninteliai gimdymo namai apskrityje)."

Taigi, tautiečiai ir tėvynainiai - drąsiai drožiame susinaikinimo keliu. Gerokai įsidrožėme.

O šiaip viskas gerai: biudžetas bus vykdomos, pašalpos pabėgėliams-atbėgėliams bus mokamos, vėjo jėgainės statomos, keliai tiesiami, garbės ir orumo bylų teismuose skaičius pasiutiškai augs.

Viskas kaip turi būti, kai katastrofa įžengia mūsų šalį, į širdis.  

O gal aš prastai negirdžiu? Dar prasčiau matau? Kaip koks Brisius? Apglušau, apžlibau, apkurtau iš nevilties? O galgi naujojo šaukimo Seimas pabudo? Gal sušuko ir pasibeldė į šeimas (jeigu dar yra šeimų), į gimdymo namus, į paklydusių jaunuolių galvas?! Gal sušuko: „Kelkitės! Aš esu tavo Seimas, lietuvi, aš tau padėsiu!"

Deja, Laisvė beldžiasi į mano smegenis — užglušina, negirdžiu Seimo. 

***

Gimdymo namų ir mokyklų  katastrofa – tai tautos katastrofos pusiaukelė ir pabaiga. Po 20 metų nebebus Lietuvos gimdymo namuose jokių lietuvių... geniug, kaip sakė prūsai. Etruskai sakė panašiai. 

Bet Seimas sako: nepanikuoti čia man!

Galbūt ateis antras Vincas Kudirka ir sudauš Varpu tautos išrinktiesiems? Ir bedaliai išgirs: „Lietuva — lietuviams!"  

Šakiuose, kur kitados atvyko dirbti mūsų himno autorius, ką tik mediko diplomą iš caro išlupęs,  anei darbo gavo, anei būsto. Taip jau buvo mūsų Lietuvoje: lietuviams vietos joje nebuvo. Net kalba mūsų buvo po žeme pakišta, tūnojo ten užspausta; ir tik knygnešiai, savo kailiu ir šeimomis rizikuodami, lietuvių kalbą į šviesą ir tiesą lupo. Išlupo. Ir kas dabar? Bėga dabar mūsų kalba nuo lietuvių, lekia kaip pasiutusi. 

Jau rytoj, kai Laisvės gynėjai biologiškai baigsis, niekas nebesupras Vinco Kudirkos. Nebus kam šūktelėti „Lietuva — lietuviams!" Nes šauk nešaukęs — lietuvių čia nebebus.

Kaip etruskų — nebebus. 

***

Žinoma, mes verti laisvės, nes alsuojame laisve -- laisvę apgynę. Didžiąja raide Laisvės labui laužus kūrename, vienas kitą tirtančiomis rankomis sveikiname. Rusijos mešką įveikėme ir net taip pastūmėme, kad toji nulėkė iki pat Minsko. Mes ne kvaili, sulaukėme, kol meška atsistos ant mažojo kojos pirštelio, ir pastūmėme.

Nebus kam šūktelėti „Lietuva — lietuviams!" Nes šauk nešaukęs — lietuvių čia nebebus.

Ir todėl grįžtame į internetus ir salonus, į „Eurovizijas" ir teleserialus, į miestus, tik ne kaimus. Nes miestuose geidžiame matyti nelietuvių kalbos užrašus ant namų. Perdedu? Kad ne, ketvirtadalis užrašų dabar jau nelietuviški. O ir tie po angliškais pakišti. Žodžiu, yra dar ką veikti — tą ketvirtadalį naikinsime.

Smagiai kalbėdami apie pasaulinius projektus ir dirbtinį intelektą, sunaikinsime savo gyvybę. Pasielgsime kaip etruskai. Smagus kelias. 

Jo vardan ir laisvę vaikams be vaikų sukūrėme. Vaikams globalizmo židinius Lietuvoje puošiame. O jeigu jiems ir to maža, išstumiame mokytis į ... Žodžiu, arčiau „sifilizacijos", taip sakant, kad vaikai pagyventų. O pagyvenę, ar tikrai į Lietuvėlę grįš? Ak, matyt, ni-ni, nė pirštus atkišę negrįš. Čia jiems „sifilizacijos" bus mažoka.

***

Taigi, garbė jums, moterys! Viskas prasideda nuo jūsų, gražuolių, TV ekranuose sėdinčių ir šunis glostančių. Nuo jūsų plepalų ir kalbų, ir jūsų pasaulį, politiką aiškinančių. Nuo jūsų... nuo jūsų moterystės sakramento prasideda. Juk mes per jį, su juo ir jame pradėti buvome.  

Tik ar žinote, mielosios, kiek vyrų agresyviuoju feminizmu tiki? Lašelis. Tiek, kiek nuo praėjusių metų gruodžio 21-ios iki šių metų sausio 13-ios pasaulyje šviesos prisidėjo — per gaidžio žingsnį. Kaip gaidžiai surištomis kojomis tikime. 

Kaipgi netikėsi, kai jūs etruskais mus pavertėte. Paspyrusios į lovos palovį, lietuvių tradicijas, pavardžių galūnes pavertusios etrustiškomis galūnėmis. Jūs dabar. skambate tai čepėmis, tai bunkėmis, tai zvonkėmis, tai kakėmis ir makėmis, tai zylėmis, o galiausiai liovėmis, -- tai yra liūtėmis. Etruskų skulptūromis virtote.  

Ir kad jokių vaikų! 

The post Arvydas Juozaitis. Ir kad jokių vaikų!  appeared first on LAIKMETIS.

Būtent todėl, dar net nepradėjus svarstymų, siūlau minėtus žodžius pakeisti kitais, truputį neutralesniais, atitikmenimis – „gerai" ir „blogai". Prisipažįstu: pasinaudojau antraščių manipuliacijos galimybėmis. 

Tačiau klausimas lieka: migracija gerai ar blogai?

Ji tiesiog yra. Tęsiant loginę grandinę – ji buvo ir bus. Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi. XIX a. medikai plačiai taikė „kraujo nuleidimo" terapiją ir nepasakysi, kad nesėkmingai. Nors būta atvejų, kai dėl gydytojų nemokšiškumo ligonis numirdavo, tačiau tai nereiškia, kad šis gydymo metodas savo laiku nepadėjo daugeliui sergančiųjų. 

Panašiai veikia migracija. Jei Mozė 40 metų su tauta nebūtų klajojęs po dykumą, argi žydai turėtų tiek gyvybinės jėgos? Jei armėnai gyventų tik Kaukazo regione, argi klausytume Charleso Aznavouro dainų? Palyginimai skirtingi, tačiau migracija nėra vienareikšmė.

Ji tiesiogiai priklauso nuo istorijos. Tautos, kurių istorija nesiekia bent 1000 metų, vargiai ar kada nors rimtai susimąstys apie migraciją. Ne dėl to, kad jos „per jaunos" ar „per kvailos". Tiesiog tokios tautos neturi „akmens po kaklu", kurį mokslininkai vadina istorine sąmone. 

Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi.

Šia prasme tautą galima lyginti su žmogumi: kuo ilgiau jis gyvena, tuo didesnė gyvenimo patirtis kaupiasi jo sieloje. Tik vieni šią patirtį „išlieja" nesibaigiančiais rypavimais apie „buvusius gerus laikus, kai žirgai buvo girdomi Juodojoje jūroje", o kiti drąsiai žvelgia į ateitį, važiuoja kad ir į pasaulio kraštą, sieloje saugodami savo paties atrastą esmę – „esu lietuvis".

Žydai, armėnai, airiai, lenkai, lietuviai yra pasmerkti nesibaigiančioms diskusijoms tarp diasporos ir geografiškai lokalizuotos valstybės. Tinkamai surikiavus šios diskusijos ribas gali gimti nemažai produktyvių idėjų. 

Todėl vėl grįžkime prie teksto pradžioje atsargiai paliesto „migracija tiesiog yra" aspekto. Gyventojų apsisprendimą palikti gimtą šalį suvokę kaip objektyvią neišvengiamybę, atsiduriameprieš pamatinį klausimą: kur slypi savasties esmė? Ar visuotinio migravimo kontekste yra prasmė apskritai save tapatinti su lokacija? 

Nors kol kas universalus atsakymas neįmanomas, tačiau kalbant apie migraciją tokio pobūdžio klausimų kėlimas yra gerokai vertingesnis negu rasti atsakymai. Lietuviškumo esmės paieška visais įmanomais aspektais, mano galva, yra svarbiau, negu formalūs svarstymai „kaip stabdyti migraciją?". Kartais palikti upę neužtvenktą protingiau vien dėl to, kad valtys plaukioja greičiau. 

Šiandieniniai valstybės veiksmai nukreipti prieš įvairias migracijos apraiškas beveik visada „gydo ligą" taip ir nesugebėdami paliesti giluminių jos priežasčių. Panašiai nutinka ir su demografinės padėties gerinimu (demografija ir migracija yra sesės dvynės). Mums reikalinga realijas atitinkanti vizija, taikytinavalstybės vystymuisi ateityje. 

Esminis dalykas, be kurio neįmanoma išsiversti norint turėti gyvybingą valstybę – švietimas. Klausimai apie emigraciją atkristų savaime, jei iš Lietuvos išvyktų žmonės, kuriems pati valstybė padėjo atrasti amžiną tiesą – „esu lietuvis". 

Ir priešingai, jei į mūsų valstybę atvyksta svetimtaučiai, kurie ne kažin ką ir žino apie mūsų kultūrą, valstybės sąrangą ar krikščioniškąjį jos pamatą, tai tik mūsų pareiga yra turėti tokią pilietinę visuomenę, kurioje atsidūręs svetimtautis aiškiai suvoktų kur yra socialinės, kultūrinės ir kitokios saviraiškos ribos. Ir elgtųsi deramai.

The post Dainius Varnas. Migracija: prakeikimas ar išganymas? appeared first on LAIKMETIS.

„Švęskime valstybę, kaip iš kartos į kartą statytus, gintus ir puoselėtus namus, kaip nesibaigiančią, nuolat rašomą istoriją, kurios autoriais esame kiekvienas – tai didis pasiekimas ir vertybė, o kartu ir atsakomybė. Prisiimkime ją pasitikėdami savimi ir vienas kitu, drįsdami svajoti ir siekti visados daugiau – kaip savo laiku išdrįso kūrusieji šią valstybę nuo pagrindų, kaip išdrįso ir atkovojusieji jai laisvę. Negalime lygiuotis jiems ir mums šiandien tenkančių iššūkių mastu, tačiau privalome lygiuotis į juos savo įsipareigojimu laisvę ginti ir valstybę stiprinti“, – sveikinime sakė premjerė Ingrida Šimonytė.

Vyriausybės vadovė sveikinime sakė, kad laisva ir nepriklausoma valstybė yra neįkainojamas Lietuvos gyventojų turtas, sąlyga siekti visiems bendrų tikslų, ragino toliau palaikyti kariaujančią Ukrainą.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo sveikinime teigė, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią, pasirinko integraciją su Vakarais.

„Kartu mes daug išmokome. Branginame vienybę kaip nepalenkiamą savo stiprybės šaltinį. Su daina lūpose pasitinkame ir didžiausią džiaugsmą, ir sunkiausią išbandymą. Bet kokiomis aplinkybėmis siekiame išlaikyti laisvę ir nepriklausomybę kaip mūsų ilgalaikės gerovės pagrindą. Tegul šios dienos šventė mums visiems tampa dar viena paskata drąsiai kurti savo šalies istoriją ir tiesti kelią į ateitį. Tegul Lietuva toliau auga ir stiprėja kaip ori nepriklausomų demokratinių valstybių bendruomenės narė“, – sveikinime kalbėjo šalies vadovas.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sveikinime teigė, kad kartu su Valstybės diena šeštadienį švenčiama ir Lietuvai reikšminga Dainų šventė

„Mes švenčiame savo valstybingumo ir tautos šventę. Labai simboliška, kad ją vainikuoja 100-metį mininti nacionalinė dainų ir šokių šventė. Ji yra reikšminga mūsų tautinio identiteto dalis. Ir per ją ištisos kartos skleidė savitą kultūrą ir valstybingumo siekį. Simboliška ir tai, kad kaip dvyliktajame amžiuje Mindaugas suvienijo atskiras žemes į vieną valstybę, šiandien šimtametė tradicija sukvietė draugėn lietuvius iš visos Lietuvos ir viso pasaulio. Todėl šį vakarą Tautiška giesmė skambės su ta galinga vienybės jėga, neleidusia mums išnykti per ilgus šimtmečius. Švęskime Lietuvą ir būkime vieningi!“ – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

The post Šalies vadovai kviečia švęsti Valstybę appeared first on LAIKMETIS.

Tautos vienybė ir skirtingų pasaulėžiūrų ir politinių grupių sugyvenimo pagrindai tautoje

1942 spalio 14-toji diena (rankraštis)

I. Visiems reikalinga gaivinti tai pačiai tautai priklausymo sąmonė, visiems turi rūpėti visos tautos bendras visuomenės labas. Bendrą visuomenės labą, kuris rūpi tautai ir valstybei, sudaro laikinoji piliečių gerovė (materialinė, kultūrinė, socialinė), pilietinė taika ir tvarka viduje, paremti teisingumu, žmoniškumu, draugiškumu, palankumu tarpusavio santykiai. Visiems turi rūpėti visų visapusiška gerovė, vienybė, solidarumas.

II. Visiems turi rūpėti geras savo tautos vardas kitų tautų tarpe, saugi tarptautinė, tarpvalstybinė padėtis.

III. Visiems turi rūpėti ne tarpusavio ignoruojančiu neutralumu, bet tarpusavio nuoširdžiu, šeimos narių dvasioje giminišku pripažinimu ir palankumu paremti santykiai. Turi būti simpatingo tautiškumo, tautiškos, tėvyniškos meilės reiškimas saviesiems (savo tautos nariams). Visiems turi rūpėti tarpusavyje darnaus, nuoširdaus bendradarbiavimo ir kultūrinės pažangos dvasioje rūpestingai visų palaikomi santykiai.

IV. Tėvynės meilė įpareigoja žiūrėti į visus, kurių tėvynė ta pati, su simpatija, į visus atskirai ir visus visų lietuvių organizuotai tvarkomus reikalus, jų susigrupavimus, jų bendras pastangas.

V. Žmogui priklausančios teisės neturi būti mažinamos ir siaurinamos ir savųjų atžvilgiu. Neleistina savo skirtingų idėjų, principų vardan smurtinai brautis į savo tautiečių pagrindines žmogaus teises, jas maltraktuojant. Sąžinės laisvės ir kitos pagrindinės žmogui privalomos laisvės turi būti respektuotos ir savo tautiečių atžvilgiu.

VI. Gerą vardą mūsų tauta turės kitų tautų žmonių akyse tik tada, kai mūsų tautoje visuotinai reikšis.

1. imponuojantis šeimyniškumas, solidarumas ir susiklausymas;
2. pavyzdingas bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba;
3. teisingumo ir nuoširdaus broliškumo santykiai;
4. kitaip manančių, kitaip tikinčių žmoniškas, broliškas traktavimas;
5. kai mūsų tauta garbingai ir su nuoširdžiu palankumu reikšis kitų tautų žmonių atžvilgiu;
6. kai ji reikšis kaip uoliai kultūrinės pažangos siekianti tauta.

VII. Savotiškai suprasto progreso garbinimo laikais reikia tiems, kurie vadina save inteligentais ir pažangios dvasios žmonėmis, atminti, kad nėra jokios tikrai humaniškai galvojančių žmonių nustatytos teisės žiūrėti į savo tikinčiųjų tautiečių religiją kaip į kokią blogybę ar atšalinimą, kaip į dalyką griautiną valstybinėmis priemonėmis. Tenka juk pripažinti, kad galima būti kultūringu, mokslą kuriančių, pažangos siekiančiu, kitų teises gerbiančiu ir drauge tikinčiu žmogumi. Žinoma, iš kitos pusės ir tikintieji neprivalo žiūrėti į netikintį ir bedievį, kaip į savaime dėl to menkesnės vertės žmogų, kaip į negalintį dorai ir sąžiningai reikštis.

VIII. Vertinimo atžvilgiu pirmiau turi būti respektuojamas žmogus, paskui tautietis, giminė, savo religijos, savo grupės, savo partijos. Imponuojantis žmoniškumas turi būti visų savo tautiečių atžvilgiu drauge su individualizuoto artimumo pareiga.

IX. Reikia atminti, kad mūsų tauta yra maža savo plotmės ir žmonių skaičiumi ir kaip tokia privalo savaime kreipti ypatingą dėmesį į galingų dvasios kilnių ypatybių išugdymą, o ne į jėgos ir išorinių išgalių ypatingą tik kultivavimą. Visiems yra toji pat karo sužalota, sugriauta tėvynė, laisvę ir nepriklausomybę turinti atgauti tėvynė.

X. Žmogus turi būti žmogui aukščiau už idėjas.

1. Idėja yra abstraktus dalykas, be nemirtingos sielos, be betarpiškų gyvų santykių su Dievu. Žmogus gi turi nemirtingą sielą, gali gyvai konkrečiai, egzistencialiai santykiauti su Dievu.
2. Idėja yra tik pagalbinis mūsų protinio gyvavimo dalykas. Žmogus gi niekados negali būti laikomas tik kito žmogaus priemone.
3. Idėja tik visumos kontekste, į kurį pagaliau įeina Dievas ir realus žmogus, turi pilną reikšmę.
4. „Idėjinis" žmogus, kuris savo idėjas vykdo be atsižvelgimo į gyvus žmones, yra fanatikas.
5. Faciuntis veritatem in caritate! [Vykdykite tiesą meilėje] (Ef 4, 15). Prieš norą deginti miestus, kurie nepriėmė Kristaus evangelijos!

The post Dešimt kunigo Prano Kuraičio postulatų, kurie yra aktualūs ir šiandien appeared first on LAIKMETIS.

„Sekmadienį užsibaigė sinodo asamblėja Romoje. Jau nuo 2021 metų kalbame apie sinodą. Sinodas iš tikrųjų yra ta mūsų bendra kelionė: kaip mes sugebame eiti kartu per gyvenimą, eiti kartu kaip Dievo tauta, lydėti vienas kitą bet kokioje situacijoje", - kalbėjo arkivyskupas.

„Mes visi esame bendrakeleiviai, visi pakrikštytieji, tie, kurie buvo prieš mus, tie, kurie žengia šio gyvenimo žingsnius kartu su mumis, kurie yra šalia. Mūsų bendrakeleiviai taip pat yra tie, kurie ateis po mūsų, kurie žengs keliu į dangaus karalystę. Tai yra, ką Bažnyčia vadina, šventųjų bendravimas", - savo homilijoje Antakalnio kabinėse toliau kalbėjo arkivyskupas G. Grušas, pabrėždamas keliavimo kartu svarbą.

Spalio 29 d. Vyskupų sinodo dalyviai, taip pat ir G. Grušas, rinkosi į Šv. Petro baziliką padėkoti Viešpačiui už pasibaigusį svarbų sinodinio kelio etapą, kuriuo keliauta drauge.

Po Mišių kartu su Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi Romoje G. Grušas taip pat apsilankė ir Popiežiškoje šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje, kur susitiko su kolegijos studentais, klausėsi diskusijos apie ką tik įvykusį vyskupų sinodą.

„Susidomėjimo sinodo vaisiais tikrai daug, tačiau svarbiausia – Bažnyčiai įgyvendinti sinodiškumą visais lygmenimis. Įvykęs Vyskupų sinodas tėra tik nedidelė stotelė ir krypties nustatymas, tačiau Bažnyčios laukia ilga kelionė, ne ji juk yra Keliaujanti Dievo tauta!", - po Sinodo apie sinodiškumą savo pastebėjimais su tikinčiaisiais dalinosi A. Jurevičius, o arkivyskupo G. Grušo Vėlinių homilija Antakalnio kapinėse taip pat lyg pratęsė mintį apie sinodiškumą, priminė tikintiesiems neišklysti iš bendro kelio.

G. Grušas Vėlinių dieną taip pat pasidalino mintimis apie svarbiausius gailestingumo darbus ir jų svarbą mirusiems.

„Mes tarnaujame vieni kitiems gailestingumo darbais – gailestingumo darbais kūnui ir sielai. O kapinės mums primena apie ypatingus gailestingumo darbus: numirusį palaidoti ir melstis už mirusius", - sakė jis.

„Mes esame kviečiami kelyje eiti su tais, kurie prieš mus nukeliavo, su tais, su kuriais mes einam, ir prisiminti, kad dar po mūsų ateis tie, kurie žengs į Dievo karalystę", - kalbėjo arkivyskupas, primindamas, kad esame mirusiųjų kelio tesėjai.

Arkivyskupas G. Grušas, be kita ko, savo homilijoje tikintiesiems pabrėžė maldos ir Mišių svarbą, kaip ryšio su Viešpačiu būdą.

„Mes palaikome tarpusavio ryšį visoje Dievo Tautoje, pirmų pirmiausiai, malda, nes ryšys su Viešpačiu yra ryšys su visa Dievo tauta. Bet ypatingą maldos vietą užima šv. Mišios – tai aukščiausia malda ir gyvenimo kelionės mokykla, kuri mus visus sujungia Kristuje", - kalbėjo G. Grušas.

Dvasininkas taip pat priminė, kad visus mus, gyvuosius, vienija bendras kelionės tikslas, kurį turėtų lydėti nuolatinė malda.

Jis teigė: „Turime prisiminti, kad visi einame tuo pačiu keliu į tą patį tikslą, į tą pačią tėvynę. Apsupame visus savo maldomis, lydime tuos, kurie jau pasiekė šio gyvenimo kelio pabaigą, ir prašome jiems malonės įžengti į Viešpaties ramybę".

„Kasdien einant tuo keliu taip svarbu neišleisti iš akių galutinio mūsų visų kelionės tikslo: su Viešpačiu būti kartu prie jo puotos stalo Dievo karalystėje", - pastebėjo homilijoje Vilniaus arkivyskupas.

Visa G. Grušo homilija.

The post Vilniaus arkivyskupas G. Grušas: visi esame bendroje kelionėje appeared first on LAIKMETIS.

Sesute Nijole, Lietuvoje esate labai gerai žinomas žmogus, tačiau galbūt interviu skaitys ir tie, kurie nėra labai geri jūsų biografijos žinovai. Kaip norėtume save pristatyti? Kokie įsimintiniausi jūsų prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės metų?

- Man Dievulis davė ir leptelėjo labai šventus tėvus. Jie, jų gyvenimo pavyzdys, tarpusavio santykiai buvo brangiausia Dievo dovana. Tėvai buvo labai pamaldūs, mūsų šeima buvo paaukota Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai. Į gimnaziją ėjom kartu su dviem metais vyresniu broliu. Mokytojai sakydavo, nesuprantam, brolis - kaip gera mergaitė, o mergaitė - tai kaip berniukas plius chuliganas. Buvau padūkusi. Tai ant stogo, tai – medžio viršūnėje, jei ką nors pasakydavau, visa klasė juokdavosi. Brolis savo melancholišku charakteriu buvo panašus į mamytę, o aš  - į tėtuką. Niekada nemačiau jo pikto, visada būdavo su šypsena. Jis labai daug dirbo, ir virė, ir skalbė, kol mes maži buvome, nes mamytė sunkiai sirgo kaulų tuberkulioze. Kai 1944 metais mūsų šeima pabėgo iš Dotnuvos nuo išvežimo į tremtį, apsigyvenome Anykščiuose, ir čia buvo labai nelengvas gyvenimas, nes likom visiškai be nieko, trūkdavo ir duonos, teko ir pabadauti. Net kai jau gaudavom duonos normą, tėvams nelikdavo nė trupinėlio. Manau, kad ir tas sunkus gyvenimas, ir visa ko trūkumas išmokė visiškai neprisirišti prie materialių dalykų.

Atradote, kad kitos vertybės yra daug svarbesnės, tad nenuostabu, kad tapote  vienuole. Kuo jus patraukė šis pašaukimo kelias ir kaip tai atsitiko?

- Tai tikrai labai stebuklingai nutiko. Šešiolikos metų baigiau 11 klasių. Mokykloje buvau labai gabi sportininkė. Žaidžiau tinklinį, krepšinį, stalo tenisą, lankiau lengvąją atletiką, plaukiau... Ir nors charakteristikoje parašė, kad esu neatsikračiusi religinių prietarų, bet sykiu rekomendavo  stoti į Kūno kultūros institutą. O Dievulis ėmė ir iškrėtė šposą. 1956 metais į Anykščių bažnyčią per Šv. Onos atlaidus atvažiavo vyskupas Julijonas Steponavičius. Didžiulė bažnyčia buvo sausakimša žmonių, nes vyskupas turėjo suteikti Sutvirtinimo sakramentą. Tuo metu pas mūsų kaimyną atvažiavo jo jaunesnė sesutė Bronė. Ji savo miestelyje atlaikė labai didelį mokyklos spaudimą stoti į komjaunimą, paslapčia pasiruošė Pirmajai Komunijai, o dabar paprašė manęs būti jos Sutvirtinimo mama. Pamenu, vyskupas labai gražiai sutvirtinamuosius pamokino, kad  jie prašytų  Šventosios Dvasios dovanų: tvirtumo, išminties, maldingumo ir visų kitų.

Man Sutvirtinimo sakramentą 1945-ųjų birželio 10 d., kai pabėgom iš Dotnuvos į Telšius, suteikė vyskupas Vincentas Borisevičius. Iš ryto priėmiau Pirmąją Komuniją, o po pietų gavau ir Sutvirtinimą. Buvo sunkūs ir baisūs laikai, trėmimai, partizanų žudynės. Tuo metu dar net septynerių metų neturėjau, taigi  labiau rūpėjo, kokia suknytė, kokie batukai, o ne Šventoji Dvasia... O tada Anykščiuose ir sakau savo sutvirtinamajai: „Brone, perleisk man pusė savo Šventosios Dvasios dovanų, man jų labai trūksta!“. O ji man ir sako: „Kad tau reikia, pasiimk!“ Ir kai vyskupas suteikė Sutvirtinimo sakramentą keliasdešimčiai vaikų, man kilo toks džiaugsmas! Ir toks noras stoti į vienuolyną...  O Bronytė tuo metu peštelėjo mane ir sako: „Noriu į vienuolyną!“. Tą dieną abi vaikščiojom po Anykščių Šilelį iki vėlumos ir ilgai šnekėjomės, o grįžusi į namus mamai pasakiau, kad noriu stoti į vienuolyną. Ji atsakė, kad čia šventas dalykas, ir juokauti taip negalima. Manė, kad juokauju. Ir taip  1956 metais abi su Brone įstojome į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregaciją.

Buvo gūdaus sovietmečio laikai. Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas? Kokie įvykiai, aplinkybės ar galbūt sutikti žmonės jus pastūmėjo prisijungti prie pasipriešinimo okupaciniam režimui? Kas padėjo jums subręsti kaip kovotojai už Lietuvos laisvę?

- Dar vaikas mačiau netoli savo namų prie šulinio numestus kruvinus, išdraskytus, pusnuogius partizanų kūnus. O stribai eina ir šlapinasi ant jų… Čia pat kieme vaikšto vaikai…  Taigi man nereikėjo jokios agitacijos. Mačiau, kas yra kas. Kas prieš Dievą, ir kaip jie baisiai elgėsi, ir kas su Dievu - aukojasi, gelbsti, padeda. Taigi įstojusi 18-os metų į vienuolyną jau turėjau tą pasaulėžiūrą. Kai 1972 metais buvo pradėta leisti „LKB Kronika“, slaugiau buvusį Kauno kunigų seminarijos rektorių kanauninką Petrą Raudą. Šis kunigas buvo mano mamytės klasės vadovas ir tikybos mokytojas Biržų gimnazijoje. Beje, iš mamos klasės net 7 jaunuoliai tapo kunigais. KGB siekė užverbuoti kunigą Raudą, jį labai kankino, gąsdino, laikė karceryje… Iš kalėjimo jis sugrįžo visiškai suluošintas, aklas, sutinęs, be dantų. Kad gimė pogrindinis leidinys „LKB Kronika“ pirmasis man ir pasakė šis dvasininkas. Pamenu,  labai džiaugsmingai sutikau šitą žinią, o kanauninkas Rauda tuomet man pasakė: „Bus aukų...“

Pas mano brolį Vilniuje, Lazdynuose, lankydavosi kunigas kankinys Juozas Zdebskis. Jis man ir pasiūlė „Kronikai“ padėti, bet pridūrė: „Tik už tai be kalėjimo nieko daugiau negausi“. Aš daugindavau „Kroniką“, veždavau į Maskvą, dėl to tekdavo ir išvaizdą pakeisti. Ir kartais taip, kad nei brolis, nei kunigai manęs neatpažindavo, kol nepradėdavau kalbėti. Visgi tai buvo savotiška romantika, ir visur galima buvo justi Dievo ranką.  Tik gaila, kad  neilgai teko dirbti, nes 1974 metais mane areštavo.

Ką jums teko išgyventi po suėmimo KGB kalėjime?

- Tuoj pat, kai mane areštavo, pasakiau, kad ne mes, o jūs esate nusikaltėliai, ir į jokius klausimus, susijusius su byla, neatsakinėsiu ir nepadėsiu jums nusikaltimo daryti. O apie orą, sveikatą ar nuotaiką galim kalbėti. Tai jie mane uždarė į 4-tą kamerą. Paaiškėjo, kad už jos sienos stovėjo du rentgeno aparatai, nukreipti į kamerą. Mane ten laikė kokias 7 ar 8 paras. Iš jos išėjusi jau negalėjau paeiti, mėtė į šonus, nuslinko plaukai, gal kokių 20 kilogramų netekau. Ten pat kalėjęs Saulius Kelpšas juto tarsi badančias adatėles kūne, ir kiti pabuvę toje kameroje juto kažką negero. Paskui mane perkėlė į 1-ą kamerą, kurioje kalėjau 10 mėnesių. Būtent čia buvo kankinamas mūsų partizanų vadas Jonas Žemaitis - Vytautas, o paskui ten kalėjo 1956 m. areštuotas kitas kankinys - Adolfas Ramanauskas - Vanagas. Šitame kalėjime buvo labai žiauriai nukankintas ir vyskupas Borisevičius. Jo sesuo Marytė Borisevičiūtė buvo mano Sutvirtinimo mama. Iš kalėjimo artimiesiems perduodavo  krauju sumirkusius sudraskytus vyskupo baltinius, kad įbaugintų. Vienus tokius sukruvintus vyskupo Borisevičiaus baltinius kartu su „Kronika“  perdaviau į Vakarus, ir jie dabar yra Reigano muziejuje. KGB tardytojas Pilelis mane tardė šešis mėnesius, ir visada  dalyvaudavo dar vienas tardytojas. Toks jausmas, jog jie manęs, tikinčios, bijodavo tarsi kokios raganos. O aš nieko nebijojau,  - viskuo džiaugdavausi.

Didelio ažiotažo tiek užsienyje, tiek Lietuvoje susilaukė teisme jūsų pasakytos kalbos. Pirmoji - gynimosi kalba, kuomet 1974 rugpjūtį buvote areštuota spausdinanti „LKB Kronikos“ 11 numerį. Kalbėdama ne tik save gynėte, bet ir pateikėte nemažai faktų apie persekiojamų žmonių padėtį Lietuvoje. Savo kalbą užbaigėte žodžiais: „Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą iš baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas“. Kita kalba – tai jūsų paskutinis žodis, kuomet drąsiai įvardijote, kad ši teismo diena yra laimingiausia jūsų gyvenime, nes esate teisiama už „LKB Kroniką“. „Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms!... Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai.“

- Teismo salė buvo visiškai tuščia, buvo tik tie, kurie teisė ir tardė ir dar šeši rusų kareiviai su automatais. Žmogžudžius paprastai saugodavo du kareiviai, o mane – šeši... Jie buvo rusų tautybės, manau, todėl, kad nesuprastų kalbos. O ir apklaustuosius liudininkus tuoj pat išvarė. Žinoma, aš protestavau prieš tai, man aiškino, kad teismas yra uždaras. Sakiau, kad ir uždarame teisme privalo būti liudininkai. Teisėjas Kudrešov man pasakė: „Dar žodis, ir mes tave išvežame, nuteisime už akių“.  Atsakiau:  „Tai bent teismas bus - be žmonių, be liudininkų ir be manęs...“ Po tardymo atsisakiau advokato, man leido susipažinti su savo byla, tada nusprendžiau kalbėti pati ir pradėjau ruoštis savo gynimosi kalbai.

Teismo buvau įvardinta ypatingai pavojinga valstybine nusikaltėle. Mane išvežė jau trečią dieną, nors paprastai po teismo išveždavo po dviejų savaičių, taigi brolis nieko nespėjo perduoti. Traukinio vagone mane vežė vieną dviviečiame užtvare su grotomis ir spyna. Prieš mano duris stovėjo kareivis su automatu. Gretimas vagono užtvaras buvo prigrūstas nuteistų vyrų kriminalistų. Nors nebuvo galima kalbėti, tie nuteistieji paklausė manęs, ką aš tokio padariau. O aš jiems spontaniškai: „Povandeninį laivą nuvariau!“ O kad pakilo mano autoritetas! 

Galbūt tai buvo kerštas už teisme jūsų pasakytas kalbas?

- Jie, matyt, norėjo izoliuoti, nes tuose šešiuose persiutimo punktuose mane visur laikė mirtininkų kamerose. Atvežę į Mordoviją išlaipino visą vagoną, ir čia nuteistieji paslapčia man parūpino kuo ir ant ko rašyti, voką, ženkliuką, saldainių... Būnant mirtininkų kameroje girdėdavosi, kaip kareiviai prižiūrėtojai vaikšto su kerziniais batais cementinėmis grindimis. Jei prieina pažiūrėti - aš skaitau laikraštį, o kai nueina - paslapčia rašau... Taip atkūriau savo kalbas, kurias pasakiau teisme. Ir galvoju, Viešpatie, Tu esi visagalis, jei Tau reikia, jei tai bus naudinga žmonėms ir Bažnyčiai, tai atsiras galimybių perduoti.  Ir turbūt priešpaskutiniame persiuntimo punkte  į mano kamerą įleido čigoniukę. Jai pasiūliau pasirinkti gerų mano drabužių. Kai pasiteiravo, kuo galėtų man atsidėkoti, paklausiau, gal Vilniuje turi pažįstamų čigonų. Kai pasakė, kad turi, paprašiau savo ranka užrašyti to gero pažįstamo adresą ant voko ir raštelį su prašymu, kad tą laiškelį po 23 valandos nuneštų ir atiduotų adresatui į rankas. Tą čigoniukę greitai iškėlė iš mano kameros. Po kurio laiko į kamerą atėjo vienas kareivėlis, nors visada jų būna trys, kurie kartu veda pasivaikščioti ar valgyti atneša.  Jo ir paklausiau, ar negalėtų įmesti mano laiško į pašto dėžutę. Vilniuje, kai dar prieš teismą norėjau perduoti, ką žadu kalbėti, laišką paprašiau išsiųsti  tokio Grišos, bet jis tą laišką nunešė tiesiai mano tardytojui... Taigi  buvo žinoma, ką aš kalbėsiu, ir man aukso kalnus siūlė, kad tik tylėčiau. Už  laiško išsiuntimą kareivis galėjo gauti net 15 metų kalėjimo. Iki šiol už tą kareivėlį meldžiuosi.

Nepraėjo nė mėnuo Mordovijoje, kai moterų lagerio viršininkė pakvietė mane į kabinetą, nes esą atvažiavo mano žemiečiai. Tada jie man pasakė: „Atvažiavom tavęs parvežti į Vilnių, nuimam šešis metus, grįši laisva su viena mažyte sąlyga – nesakyk kam, nesakyk kaip, tik pasakyk, kur sugebėjai prasiveržti su tuo, ką kalbėjai teisme: Vilniuje, kelyje ar Mordovijoj?“. „Oi, broli, sakau, čia toks nuostabus rojus, nenoriu grįžti namo!“ O paskui po šešerių metų, kai sugrįžau, stomatologė Jadvyga Lapienytė papasakojo, kaip čigonas su ilga žila barzda jai atnešė mano laišką ir kaip  jį perdavė sesutei Bronytei.  Nors „Kronika“ buvo ką tik išleista, bet pavyko ją papildyti ta mano kalba, ir po gerų dviejų mėnesių po mano teismo „Amerikos balso“ radijas bei kita užsienio žiniasklaida paskelbė, ką Sadūnaitė kalbėjo teisme.  Dėl šios mano išplatintos kalbos tardytojas Pilelis neteko majoro laipsnio, o kitą tardytoją ištiko priešinfarktinė būklė... Dievulis norėjo aiškiai parodyti, kad yra ir kita jėga - mus mylinti ir galinga.

Trečioji kalba taip pat sulaukė ypač daug atgarsių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kuomet pačiame Atgimimo priešaušryje, 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pirmoji netikėtai kreipėtės į susirinkusiuosius ir pasmerkėte Baltijos šalių okupaciją, įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui, ko pradžia buvo 1939 08 23 pasirašytas slaptas Molotovo-Ribentropo paktas.

- Po šito mitingo mane gąsdino ir mušė. Vežiojo po Baltarusijos miškus pusantros paros. Kadangi esu sangvinikė, sakiau, tylėkit, dabar meldžiuosi... O paskui jiems pamokslavau ir aiškinau apie maldos galybę.

Persekiojimai, suėmimas, kalėjimas, tremtis, sunkus darbas, prastos gyvenimo sąlygos, atskirtis nuo Tėvynės... Kokie gyvenimo epizodai ar likimo smūgiai Jums buvo patys sunkiausi?

- Sunkiausia buvo tuomet, kai valdžia ėmė grasinti susidorojimu su mano broliu. Jį labai baisiai naktimis tardė, gąsdino, kad psichiatrinėje baigs savo gyvenimą.  Melancholiško charakterio brolis guodėsi, kad kuo toliau, tuo sunkiau jam tai ištverti. Parašiau protesto pareiškimus LTSR Sveikatos apsaugos ministrui ir LTSR prokurorui. Aprašiau viską, kas darėsi su broliu, kodėl jį uždarė, kad grasino su manimi susidoroti dėl tariamo chuliganizmo, kai nuėjau jo aplankyti. Išsiųstų pareiškimų tekstą išspausdino „Kronika“, ir kai ši žinia buvo išplatinta, broliui tai labai pagelbėjo. Ačiū, Dievui, kad jis nepalūžo.  

Prieš išvežant į lagerį KGB tardytojas Pilelis ir man atvirai grasino: „Užmušim, negrįši!..“  Tuo metu iki manęs niekas po lagerio nebuvo gavęs tremties, tik paprastą ar griežtą režimą,  o tremtį iš politinių kalinių vienintelė pirmoji aš gavau.  Buvo labai sunkus darbas lageryje, siūdavom darbines pirštines, kurių delnas buvo padengtas stiklo pluošto medžiaga, o patalpa maža, be ventiliacijos, taigi pilna stiklo dulkių, labai senos elektrinės mašinos. Dirbom viena pamaina, per ją reikėjo pasiūti 60 pirštinių. Jeigu nesuspėdavom, galėjom pabaigti po pietų. Bet jeigu normos nepadarai – tuomet  į karcerį!  

Turėjote didžiulį draugų ir bičiulių užnugarį, kurie palaikė jus savo malda. O ir jūsų pačios tikėjimas ir ryšys su Dievu buvo toks tvirtas, kad net kriminalinę nusikaltėlę išmokėte maldų, ir ji su jumis ėmė kartu melstis...

- Labai nuoširdžiai visiems sakau, kad esu visų skolininkė. Tiesiog fiziškai jutau tą pagalbą. Niekada nebuvau tokia laiminga, aukštyn kojom vaikščiojau, tardymo izoliatoriuj dainavau visokiausias giesmes. O kareiviai rusiškai rėkdavo: „Tylėk, negalima!“ O aš jiems atsakydavau: „Kaip, broliai, tylėti, šitoks džiaugsmas, ištvert negaliu!“ O jie laksto pasimetę: „Ir atvežė ant mūsų galvų ilgai grojančią plokštelę, išjungt negalima... Pas viršininką!“

Akivaizdu, neieškodavote žodžio kišenėje, sakėte, kad jums Dievas tarsi duodavo, ką pasakyti. Ir net dramatiškomis aplinkybėmis sugebėdavote spontaniškai pažerti humoro, sąmojo ir džiaugsmo...

- Veda tardyti, o aš galvoju: „Jėzau, Tu sakei, negalvokit, ką pasakysit, jums bus duota. Pasitikiu Tavimi!“ Prisimenu, kaip KGB tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemelyje vaikštau, ten negalima nei kalbėti, nei kosėti, bet  imu ir uždainuoju: „ Aš nekenčiu  vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos...“, ir girdžiu – aplodismentai!  Paskui pusę metų neišvedė pasivaikščioti...  Kiti tuo metu suimti disidentai, kurių dalis iš jų taip pat buvo už „Kronikos“ platinimą, vėliau man sakė: „Nijole, kaip pakėlei nuotaiką!“ Tai iš tiesų buvo labai spontaniškai Dievo duota.

Pakalbėkime apie aukos prasmę. Jūs tikrai puikiai žinote, kas tai yra, nes visas Jūsų gyvenimas yra aukojimasis dėl tikėjimo, laisvės, Tėvynės, tiesos, ateities...

- Čia romantika! Juk ne Stalino laikai! Kalėjimas – juk romantika. Ten geriau nei vienuolyne. Ištisai griežta tyla ir susikaupimas...

Sakot romantika... betgi nejaugi ir karceris?

- O neįkišo manęs! Stebuklas, Jėzus turbūt žino, kad esu pats silpniausias sutvėrimas, tai neištverčiau tam karceryje. Nė vienos dienos ten nebuvau.  

Buvote tapusi nekenčiama ir persekiojama sovietų valdžios prieše. Tačiau tose sunkiose ir varginančioje aplinkybėse esate patyrusi ir ne vieną mistinį išgyvenimą. Savo knygoje rašėte, kaip slapstydamasi nuo KGB, užėjote į savo draugės vienuolės butą pailsėti. Užsnūdusi susapnavote, kad milicija jau  tyko jūsų prie šio buto durų. Ir iš tiesų, netrukus Jus pažadino skambutis į duris... Kokių  mistinių dalykų dar pasitaikė Jūsų gyvenime?

- Jeigu ne tas sapnas, greičiausiai būčiau atidariusi duris. Tose duryse nebuvo akutės, tik mažas langelis virš durų, taigi tyliai užlipau ant kampe buvusio staliuko ir atsargiai pažvelgiau. Matau, ogi dvi milicininkų kepurės... Žvilgtelėjau per kambario langą į kiemo pusę, prie pat laiptelių stovi balta „Niva“, o milicininkas skambina ir skambina į duris... Laimei, jie pasikalbėjo su vairuotoju, sėdo ir išdūmė. Gretimame bute gyveno dvi  mūsų kongregacijos sesutės, tai aš tuoj pas jas, ir pasislėpiau iki vakaro. Va toks buvo pogrindinis gyvenimas.

Dar būdavo taip, važiuoju į Maskvą, išlipu, vakare po 23 val. ateinu į butą, niekada ten nekalbėdavau, tik palikdavau „Kronikos“ filmuką ir dar parašydavau ant lapelio, kada kitą sykį atvyksiu. O vieną kartą atvažiuoju, išlipu, ir aiškiai suprantu, kad negaliu važiuoti į tą Cvetnoj bulvarą perduoti filmuko.  Paskui kitą dieną sužinojau, kad tenai iki 23 valandos kaip tik buvo krata. Būčiau tiesiai jiems į rankas pakliuvusi.  To buto šeimininkai buvo tikintys žmonės,  jie turėjo kontaktų su Amerikos ambasados darbuotojais ir jiems perduodavo „Kronikos“ filmukus. Mes juos atveždavom įpakuotus į dantų pastos ar pudrinės tūbelę. Ambasados darbuotojai „Kroniką“ į Ameriką persiųsdavo diplomatiniu paštu, kurio neturėjo teisės tikrinti KGB.

Labai įdomus jūsų gyvenimo epizodas, kuomet per Maskvą vykote į Laisvąjį pasaulį, turėjote tikslą dalyvauti Pasaulio jaunimo dienose Ispanijoje. Ir čia Jūsų laukė didelė staigmena, netikėtas susitikimas...

- Taip, 1989 metais vasarą atvykau į Prancūziją, kur dalyvavau Europos jaunimo susitikime Parė le Monialį. Iš ten ketinau rugpjūtį vykti į Santjago de Kompostelą, kur turėjo vykti Pasaulio jaunimo susitikimas su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Norėdama ten patekti, turėjau gauti Ispanijos vizą. O mano pasas dar tuomet buvo su kūju ir pjautuvu... Mane globojusi prancūzė žurnalistė ir filosofė Fransua Tom nuvedė į ambasadą.  Tenai išlekia vienas  ambasados darbuotojas ir nustemba: „Sadūnaitė!“ Pasirodo, jis ispanų kalba buvo skaitęs mano knygą. Vizą gavau ilgesniam laikui.

Taigi iš Paryžiaus nuvažiavome į Santjago de Kompostelą, apgyvendino kalnuose, didelėse palapinėse. Iš ryto visi susirinkę giedam, staiga girdžiu, Sadūnaitės ieško! Galvoju, nieko sau, Ispanijoj. Paryžiaus kardinolas Jean-Marie Lustiger man tada ir sako:  „Ir kas tu per žmogus? Aš dirbu Vatikane, ir visi nori susitikti Šventąjį Tėvą. O štai popiežius Jonas Paulius II šiandien atsikėlė ir sako: „Surask seserį Nijolę Sadūnaitę ir atvežk man!“ Bet iš kur šventasis Tėvas sužinojo, kad ten atvykau!? Į autobusiuką pasikviečiau ir kartu su manimi buvusias pravoslaves iš Maskvos ir Peterburgo. Po Šv. Mišių žmonės išeidinėja, o aš matau, kad kunigas Dauknys eina. Aš jam šūktelėjau: „Kunige Algirdai!“  Nustebusiems paaiškinau, kad jis iš Lietuvos, tai irgi nori Šventąjį Tėvą pamatyti... Mus įvedė į kuriją ar į kleboniją, stovime apačioje ant laiptukų, praėjo keliolika minučių, atsidaro durys, įeina Šventasis Tėvas su balta sutana, šalia jo du kardinolai, ir jis kreipiasi į mane: „O, Sadūnaitis!“ Tada priėjęs, paėmė mano galvą abiem rankom, prie vieno peties, prie kito peties priglaudė... Ir tokia šiluma padvelkė! O aš  juk buvau apšvitinta.

Kai tik atvykau į Paryžių, patikrino mano sveikatą ir rado didelę mažakraujystę. Išrašė dėžę piliulių, tik važiuodama į susitikimą jų nepasiėmiau. O paskui  popiežius Jonas Paulius II paklausė manęs, kaip ten Sibire buvo, sakau: „ Romantika, Šventasis Tėve!“ Jis pasakė, kad skaitė mano knygas italų kalba, kad  labai myli Lietuvą ir kiekvieną vakarą labai karštai meldžiasi už ją. Ir dar man pasakė, kad būdamas Lenkijoje vyskupu, gavo leidimą kelis kartus apsilankyti pas italų šventąjį stigmatizuotąjį  vienuolį kapuciną Tėvą Pijų. Viename pokalbyje Tėvas Pijus paprašė perduoti lietuviams, kad jokia tauta pasaulyje neturi tiek šventųjų kankinių, kaip Lietuva. Ir tegul lietuviai prašo savo tautos šventųjų kankinių užtarimo, nes gali būti kažkokie kataklizmai, tautos gali būti nušluotos nuo žemės paviršiaus, bet Lietuva išliks.  Kai grįžau į Paryžių, kardinolo Bačkio brolis, pas kurį gyvenau pusę metų, mane vėl nuvežė pasitikrinti sveikatos. Ir kokia nuostaba, kraujo tyrimai buvo kuo puikiausi! Taigi patyriau tikrą popiežiaus Jono Pauliaus ll išgydymo galią.

Netrukus Jūs keliavote po laisvąjį pasaulį, viešėjote daugelyje užsienio šalių, pasakojote apie tai, ką Jums teko išgyventi kovojant už laisvę ir tikinčių žmonių teises. Turėjote daugybę susitikimų su žymiais žmonėmis, ne viena užsienio šalis Jus pagerbė savo apdovanojimais. Esate Teksaso garbės pilietė, taip pat apdovanota Šv. Pranciškaus Asyžiečio medaliu, kurį taip pat buvo gavusi ir Motina  Teresė iš Kalkutos.

- Nors KGB sovietmečiu mane varė iš Lietuvos, jiems sakydavau, kad niekur nenoriu važiuoti, man ir Lietuvoje yra labai  gerai. Pabuvusi Prancūzijoje, vėliau apsilankiau  Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Amerikoje, Kanadoje. Apsistodavau dažniausiai vienuolynuose, susitikdavau su religijos atstovais, žurnalistais, bendravau su žmonėmis, salės buvo pilnos ir susitikimų būdavo po du ar tris per dieną... Užsienio žmonės tada dar nelabai orientavosi, kas vyksta pas mus Lietuvoje.

Nugyvenote labai permainingą ir įvairiaspalvį gyvenimą. Kokie jausmai jus aplanko apžvelgiant savo gyvenimą?

- Man jau 85 metai, bet šiąnakt sapnas buvo ilgesnis, nei tie 85 metai. Ką tu padarei Dievo malonės stiprinama, tai yra dėkingumas Dievui už tą malonę. O jei kur krūmuose prasėdėjai, tai, Dievuli, atleisk. Lieka tik tie du dalykai, ar buvai ištikima, ar kažkur stabtelėjai, nepadarei pilnai, ką galėjai padaryti. Teesie Tavo valia! Ir tie pralaimėjimai svarbūs, tada nosytė nesikelia. Tada supranti, kad čia tavo, o visa kita yra Dievo dovana, ir tu negali savintis dovanos, nes ji ne tavo. Tai  ir yra malonė.

Esate vienuolė, taigi maldos žmogus, taip pat aktyviai domitės visuomenės ir politikos gyvenimu, daug skaitote periodikos leidinių, domitės viskuo, kuo gyvena Lietuva ir pasaulis. Kas šiuo metu Jums yra ypač svarbu, kas jus neramina, dėl ko išgyvenate? Pamenu, esate minėjusi, kad kartais supykstate ant Dievo dėl akivaizdžios neteisybės ir mintyse net pasibarate su juo...

- Ir šventoji  Teresė tą darė... Jėzus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“. Labiausiai išgyvenu dėl moralinio supuvimo, palaidos antikrikščioniškos dvasios, didžiavimosi sunkiomis nuodėmėmis, kuomet yra užvaldžiusi puikybė: „Aš viską galiu, virš manęs nieko nėra, ne Dievo, bet mano įsakymai ir mano norai“. Tai yra pats baisiausias dalykas. Už tai labiausiai ir meldžiuosi. Žinoma, nuodėmę reikia smerkti, bet patį paklydusį žmogų tik užjausti gali. Net ir dėl labiausiai paklydusių žmonių Kristus mirė ant Kryžiaus. Iki šiol meldžiuosi ir už tuos mano brolius tardytojus, ir tikiu, kad Dievo malonė suveikia.

O dėl to labai baisaus karo Ukrainoje, tikiu, kad labiau priartėjom prie Dievo.  Žiūrėkit, kaip daugelio širdys atsivėrė. Mes labai dažnai nematom šalia esančio vargšo. Kartais tūkstančius per kelias minutes sudeginam su kokiais fejerverkais. O kad kartais namas be stogo, vaikai  alkani - nematom. Dabar priimam pabėgėlius, rūpinamės jais, net savo butus užleidžiam. Taigi tos širdys atsivėrė artimui. O kur yra meilė - ten yra Dievas. Meilė pridengia daugybę nuodėmių. Pažiūrėkim, kiek daug žmonių rizikuoja savo gyvybe padėdami Ukrainai. Manau, kad kartais Dievas panaudoja baisiausius dalykus vardan gėrio, tik kartais tai labai sunku suprasti.

O už ką esate labiausiai dėkinga Dievui?

- Už tikėjimo malonę, kuri yra pati didžiausia dovana. Tikėjimo dovana yra labai didelė parama žmogui. Dievas yra begalinė Gailestingoji Meilė. Ir kiekvienas žmogus jam yra labai brangus, nes už jį Jis mirė ant Kryžiaus. Mums žmogiškai nesuprantami tie Dievo Gailestingumo keliai. Bet reikia turėti viltį, kad bus Dievo pergalė. Nors gyvenime galbūt esame kreivi ir šleivi, bet turėtume nuolat kartoti ir kartoti: „Dieve, pasitikim Tavo meile, Tavo  Gailestingumu“. Jau ne pirmą kartą skaitau Šv. Faustinos „Dienoraštį“, kuriame ji rašė, kad Jėzus jai pasakė, kad kol žmonija su pilnu atvirumu ir pasitikėjimu nesikreips į Dievo Gailestingumą, ramybės pasaulyje nebus. Visos mūsų nuodėmės Dievo tiek neįskaudina, kaip nepasitikėjimas jo Gailestingumu, kuris yra beribis.

Tebūnie šitas pokalbis kaip liudijimas apie tai, ką žmogaus gyvenime gali nuveikti Šventosios Dvasios dovanos - jūsų pačios gautos ir dar pusė pasidalintų! Labai ačiū jums už  maldas ir Dievo meilę, kuriomis dosniai dalinatės su kiekvienu sutiktu žmogumi.

The post Sesuo Nijolė Sadūnaitė: turėkime viltį, kad bus Dievo pergalė appeared first on LAIKMETIS.

T. Weiszas didžiąją dalį savo darbo „Israel 360" paskyrė krikščionių ir žydų santykių kūrimui ir dalijimuisi Izraelio reikšme visoje Biblijoje bei Dievo meile savo tautai. Rabinas mano, kad kai kas Izraelį laiko „savaime suprantamu dalyku", o kiti, jo žodžiais, yra atitolę nuo šios žemės.

„Dievas turėjo labai konkretų planą, kad tam tikra tauta gyventų tam tikroje teritorijoje, o visas kraštovaizdis ir geografija yra labai svarbūs norint suprasti Bibliją. Kadangi žydai taip ilgai buvo už Izraelio ribų, mes buvome atitolę nuo Izraelio, nuo žemės. Ir krikščioniškasis pasaulis buvo atitrūkęs nuo Biblijos žemės", - sakė T. Weiszas interviu „The Christian Post".

Nuo tada, kai Izraelis tapo žydų valstybe, praėjo 75 metai. T. Weiszas, kuris studijavo Ješivos universitete Niujorke, kad gautų rabinų šventimus, sako, kad žydų tautos ir Izraelio žemės susijungimas yra tarsi santuoka. Šis susivienijimas žymi dar vieną etapą iš trijų Šventojo Rašto skyrių, kurie, pasak jo, įvyks prieš laikų pabaigą.

Į Izraelį grįžtantys žydai, tarp jų ir jis pats, atvėrė jam akis į „dvasinius pokyčius, vykstančius pasaulyje".

„Pradėjau daug labiau vertinti Bibliją, kai supratau Izraelio vaidmenį jame. Suprasdamas Bibliją dabar taip pat vertinu ir Izraelio vaidmenį pasaulyje", - pridūrė jis.

T. Weiszas minėjo, kad Senąjį Testamentą sudaro trys dalys. Pirma, istorija, kurioje pasakojama apie protėvius, karalius ir karus. Antra, įstatymai, sąrašas „privalai ir nevalia", ir galiausiai dvasinės pranašystės.

„Pranašiškose dalyse sunkiau orientuotis. Mes iš tikrųjų nesuprantame viso konteksto. Dalykai šiek tiek išeina iš tvarkos. Tačiau pranašiškuose Biblijos skyriuose yra labai aiškūs orientyrai", - pridūrė rabinas.

Pirmasis [pranašystės] etapas yra žydų, išsklaidžiusių, atitolusių ir ištremtų iš žemės, sugrįžimas.

„Matome, kad tai vyksta", - tęsė jis.

Antrasis etapas po to, kai žydai pradės grįžti - pačios žemės atsinaujinimas.

„Tai lyg diena ir naktis. Taigi tai yra antrasis pranašystės etapas, atpirkimas".

Paskutinį etapą jis apibūdino kaip dvasinį atkūrimą arba atpirkimą.

„Apie tai rašoma visoje Biblijoje, bet Izaijo 2 knygos ištrauka yra mano mėgstamiausia, nes joje kalbama apie tai, kad dienų pabaigoje Dievas tvirtai stovės virš visų kitų sričių", - pridūrė T. Weiszas.

„Dievo Žodis ir vieno Izraelio Dievo pripažinimas pradės sklisti po visą pasaulį - žydams, pagonims, - tęsė jis. - Tai apibūdina dvasinę partnerystę tarp visų tikėjimų, žydų, nežydų, pripažįstančių Dievą ir pripažįstančių Jeruzalę."

Izraelis yra vienintelė pasaulyje valstybė, kurioje daugumą sudaro žydai, o šalis klesti nuo žydų sugrįžimo į Šventąją žemę.

Turint stiprią ekonomiką ir kariuomenę, T. Weiszas pažymėjo, kad kitas žingsnis biblinėje laiko juostoje bus „dvasinis atpirkimas".

„Mes sparčiai judame į priekį, - sakė jis.

The post „Israel 360" įkūrėjas, rabinas T. Weiszas ragina krikščionis ir žydus veikti išvien appeared first on LAIKMETIS.

„Mes matome susvetimėjimą, kurį jaučiame visi. Ir, deja, kuo toliau dirba ši valdžia, tuo susvetimėjimas vis labiau ryškėja. Mes tai vertiname kaip bėdą, grėsmę, o ši valdžia tai mato kaip savo pranašumą prieš paprastus žmones. Todėl visas jėgas, išmonę ir galimybes skiriame projektams, kurie stiprina gyventojus ir prisideda prie jų gerovės“, – sako A. Norkienė.

Seimo kadencijai persiritus į antrą pusę, įstatymų leidėjų darbas tampa nepaprastai svarbus. Lieka vis mažiau laiko esminėms reformoms, kurios gali paskatinti spartesnę šalies ūkio raidą, sustiprinti valstybės institucijas, užtikrinti socialinį teisingumą.

Metiniame pranešime Seime Prezidentas aiškiai nubrėžė gaires, ko laukia Lietuva ir jos žmonės. Jūsų frakcijos požiūris su Prezidento mintimis sutampa. Kiek, Jūsų nuomone, Seimui pavyko įsiklausyti, išgirsti ir atliepti šias bendras viltis?

Vadinamosios mokesčių reformos įstatymų projektų paketas Seimui atneštas birželio 27-ąją, priešpaskutinę sesijos dieną. Tai Jums ir yra atsakymas, ar Seimas išgirdo Prezidentą ir mus, ir ar iš viso šio Seimo valdantiesiems yra svarbu girdėti rinkėjus, Lietuvos žmones, galų gale mus – kolegas, oponentus Seime.

Šiaip taip pavyko priimti Valstybės tarnybos reformos įstatymų paketą, tačiau jau lenda spragos jo taikyme praktikoje. Jau dabar aišku, kad pagrindiniai reformos akcentai sudėlioti tik į vadovų atlyginimus ir privilegijas, o eiliniams valstybės tarnautojams gerų pokyčių nenumatoma. Taip pat mechaniškai norima sumažinti valstybės tarnautojų skaičių, suteikiant daug galių jų tiesioginiams vadovams.  

Dėl absoliučios vidaus reikalų ministrės nekompetencijos ir destrukcinės veiklos šiandien Lietuvoje grįžta laukiniai devyniasdešimtieji, kai visuomenė iš tiesų nesijaučia saugi. Nesaugi gatvėse, mokyklose, nesaugi popamokinio ugdymo veiklose, kur mūsų vaikų tyko „bartoševičiai“ ar kiti „mentoriai“, kurie, pasirodo, laisvai gali lankytis mokyklose, vežtis vaikus į užsienio „stovyklas“ ir juos tvirkinti.

Lietuvoje grįžta laukiniai devyniasdešimtieji, kai visuomenė iš tiesų nesijaučia saugi

Ir tai ne tik dėl karo Ukrainoje, ne tik dėl grėsmių iš Baltarusijos ir Kaliningrado, ne tik dėl ekonominio neužtikrintumo dėl savo rytdienos.

Kokius klausimus kėlėte šios sesijos metu?    

Pasiūlėme įteisinti tik savanorišką sprendimą kaupti pensijų fonde ir galimybę gauti sukauptą išmoką. Sunkiau gyvenantiems pensininkams siūlėme įteisinti 13-ąją pensiją, o trečių ir ketvirtų klasių moksleiviams – nemokamą maitinimą.

Tęsiame ir norime stiprinti pirmojo būsto lengvatinių paskolų programą jaunoms šeimoms. Šią programą sėkmingai inicijavome ir vykdėme praėjusioje kadencijoje. Taip pat siūlome suteikti galimybę visiems elektros energijos vartotojams grįžti pas visuomeninį tiekėją, nepaisant kuriame etape yra pasirašyta elektros energijos tiekimo sutartis.

Siūlome pagalbą turintiems priklausomybių žmonėms bei sprendimus, kurie gali padėti spręsti vaistų trūkumą. Aptarėme Farmacijos įstatymo pataisų keliamas grėsmes. Džiaugiamės, kad vaistininkai mato prasmę ir perspektyvą mūsų teiktoms, bet palaikymo Seime nesulaukusioms Farmacijos įstatymo pataisoms, kurios leistų Lietuvoje vystyti vaistininkystę, plėsti farmacinės rūpybos paslaugas, o svarbiausia, pasitarnautų pacientų labui ir jų saugumui.

Steigiame valstybinį Lytinių nusikaltėlių registrą Lietuvoje, nes būtina imtis visų priemonių, kurios apsaugotų šalies vaikus nuo visų smurto ir prievartos formų.

Giname valstybinę kalbą, kaip giname ir tradicinę šeimą. Netoleruojame rašybos chaoso, kuris griauna visą lietuvių kalbos sistemą. Todėl nepritariame svetimų raidžių rašymui asmens dokumentuose. 

Siūlome keisti bendrojo ugdymo vertinimo sistemą, kurioje dėmesys tektų ne tik baigiamiesiems egzaminams, o ir mokymosi vidurkiams, baigiamajam darbui bei neformaliajam ugdymui. Tai keistų ne tik požiūrį į mokymąsi, bet ir sudarytų galimybes aukštosioms mokykloms bei būsimiems darbdaviams individualiai dirbti su būsimais studentais ir specialistais, o mokiniams – visus metus nuosekliai siekti žinių ir jas gilinti net ir dvyliktoje klasėje, kuri šiuo metu yra skiriama žinių kartojimui ir pasiruošimui egzaminams.

Reikalaujame neatimti iš savivaldybių teisės, atsižvelgiant į regiono ar vietos socialinį, ekonominį, geografinį ir kultūrinį specifiškumą, savarankiškai reguliuoti savo mokyklų tinklą.

Rengiame diskusijas ir aiškinamės, kaip galime spręsti gyventojų skaičiaus mažėjimą šalyje klausimus, nes ši valdžia galvoja tik apie imigrantus, neskatina gimstamumo ir tiesiog savo kontroversiškais sprendimais naikina šeimos sampratą.

Taip pat turime ir dar neatsakytų klausimų – frakcija kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Vytauto Landsbergio pripažinimo valstybės vadovu. Konstitucinis Teismas turi atsakyti, ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis gali būti prilyginamas valstybės vadovui de jure.

Problemų apstu, o valdantieji ir toliau aktyviai svarsto Civilinės sąjungos projektą. Bando pakeisti konstitucinę šeimos sampratą ir teigia, kad ji apima ir šeimas, sukurtas dviejų tos pačios lyties asmenų. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?

Šių pataisų priėmimas reikš rimtus pokyčius šeimos institutui, o tam nepritaria absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, todėl mes nepalaikysime nė vieno iš valdančiųjų siūlomo projekto.

Praktika rodo, kad labai greitai po to, kai įteisinama civilinė partnerystė, seka jos ir santuokos skirtumų teisėje nagrinėjimas, prasideda įvairios viešųjų ryšių kampanijos žiniasklaidoje, bylinėjimaisi dėl diskriminacijos. Visa tai baigiasi vienodai – leidimais įvaikinti vaikus ir kita. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Estija prieš porą savaičių priėmė įstatymo projektą dėl santuokų lygybės ir nuostatas dėl registruotos partnerystės įstatymo įgyvendinimo. Jau kitąmet, 2024 metų sausio 1 d., santuoką galės sudaryti du suaugę žmonės, neatsižvelgiant į jų lytį. 

Mes atstovaujame tradicinę šeimą palaikančiai visuomenės daliai, tačiau suprantame vienalytėms poroms kylančius teisinius klausimus, todėl dar praėjusioje Seimo kadencijoje siūlėme Civilinio kodekso pataisas, numatančias bendro gyvenimo sutartis, kurias galėtų sudaryti ir vienos lyties poros. Tokios Civilinio kodekso pataisos būtų išsprendusios pagrindines kartu gyvenantiems asmenims kylančias problemas. LVŽS parengtas jungtinės veiklos projektas rėmėsi jau taikoma teismų praktika, kuri niekaip nediskriminuoja tos pačios lyties porų. Be to, tokias bendro gyvenimo sutartis būtų galėjusios sudaryti ne tik poros, bet ir kartu gyvenantys broliai ar seserys, ar vienas kitu besirūpinantys senjorai ir t. t.

Rodos, šioje Seimo sesijoje jau galėjote skirti laiko ir vidinėms reformoms, įstatymų projektams, kurie – tegu ir pamažu – bent jau leistų sakyti, kad einame link Gerovės valstybės, o ne tik trypčiojame vietoje. Tai kas gi, Jūsų nuomone, vis tik buvo ta dedamoji, kad viso to ėjimo taip ir neįvyko?

Arogancija ir dar kartą arogancija. Čia yra šitos valdančiosios daugumos vizitinė kortelė. Tiesą sakant, politologai galėtų geriau atsakyti, ar yra buvę Lietuvos parlamentarizmo istorijoje laikmetis, kuomet buvo šitaip nužeminta politinės kultūros kartelė.

Arogancija ir dar kartą arogancija. Čia yra šitos valdančiosios daugumos vizitinė kortelė

Man neramu, kiek dar toji politinės kultūros, politinio dialogo, empatijos ir pasitikėjimo valstybe kartelė gali būti leidžiama žemyn? O juk kitąmet laukia net treji rinkimai. Ar tokia situacija nesmogs piliečių politiniam aktyvumui rinkimuose? O gal atvirkščiai – rinkėjai tiesiog nubaus visus politikus, net ir tuos, kurie šiuo metu esame šito Seimo valdančiųjų politikos įkaitais?

Artėja vasaros sezonas, kai Seimo nariai nesirenka į posėdžius parlamente ir dirba savo regionuose. Kaip prognozuojate, rami nusimato mūsų politikams vasara?

Po NATO viršūnių susitikimo Vilniuje bus naujų namų darbų ir naujų iššūkių, susijusių su krašto apsaugos stiprinimu, finansavimu. Taip pat įtakos politiniam gyvenimui, be abejo, turės ir dabar Rusijoje vykstantys įvykiai, ypač kai girdime, kad neprognozuojamo elgesio privačių karinių struktūrų savininkai persikelia vis arčiau Lietuvos sienų.

Mūsų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija šį vasaros laikotarpį tarp sesijų išnaudos įprastai – įstatymo projektų ir iniciatyvų rengimui. Taip pat planuojame pradėti pasirengimą būsimiems rinkimams – pirmiausia Kupiškio rajono mero, vėliau – Prezidento, Europos Parlamento, Seimo. Be abejo, svarbiausias politinis uždavinys partijai – tinkamai jiems pasiruošti, sustiprinti savo politines komandas, paruošti gyventojų lūkesčius atliepiančią rinkimų programą.

Ruduo numatomas darbingas ir karštas. Tikėkimės, be čekiukų ar pedofilijos skandalų, kurie mus lydėjo pavasarinės sesijos metu.

The post Aušrinė Norkienė. Gyvename tokiu laiku, kai kėsinamasi ne tik į tradicinę šeimą, bet ir į kitus mūsų Tautos pamatus appeared first on LAIKMETIS.