Pranciškus atkreipė Mišių dalyvių ir klausytojų dėmesį į keletą Evangelijos žodžių, girdėtų skaitiniuose. Vienas jų – tai angelo kvietimas įkalintam Petrui: „Kelkis greičiau!“ (Apd 12, 7) ir Pauliaus žodžiai, kuriais jis apžvelgia savo paties gyvenimą, – „Iškovojau gerą kovą“ (2 Tim 4, 7). Ką šie žodžiai gali pasakyti mūsų bendruomenei tuo metu, kai vyksta sinodinis procesas?

Susiduriame su dideliu vidiniu pasipriešinimu, kuris mums neleidžia judėti pirmyn, pažymėjo popiežius. Kartais mus, kaip Bažnyčią, užvaldo tinginystė ir mieliau liekame sėdėti bei kontempliuoti tuos kelius saugius turimus dalykus, užuot pakilę ir žvelgę į naujus horizontus, leidęsi į atvirą jūrą. Dažnai liekame įkalinti įpročių kalėjime, bijome pokyčių. Tada nuslystame į dvasinį vidutiniškumą, prarandame gyvybingumą, kūrybingumą, tampame drungni ir inertiški. Didysis naujumo ir gyvybės srautas – Evangelija – virsta, citavo popiežius teologą H. de Lubacą, formalia, dekoratyvia, klerikaline, nuobodžia ir kieta krikščionybe. 

Sinodinis kelias kviečia mus tapti Bažnyčia, kuri atsistoja, atsikelia, neužsidaro savyje, geba žvelgti toliau, išeiti iš savo kalėjimų ir sutikti pasaulį, drąsiai atverti jam duris. 

Pasak popiežiaus, dabartinis Sinodinis kelias kviečia mus tapti Bažnyčia, kuri atsistoja, atsikelia, neužsidaro savyje, geba žvelgti toliau, išeiti iš savo kalėjimų ir sutikti pasaulį, drąsiai atverti jam duris. Bažnyčia be grandinių ir sienų, kurioje kiekvienas gali jaustis laukiamas ir lydimas, kurioje puoselėjamas klausymosi, dialogo ir įtraukimo menas, vadovaujant Šventajai Dvasiai. Laisva ir nuolanki Bažnyčia, kuri greitai keliasi, neatidėlioja, neužsisklendžia sakraliuose aptvaruose, bet leidžiasi gaivinama Evangelijos skelbimo aistros ir troškimo pasiekti ir priimti, kaip rašoma palyginime apie dangaus karalystės puotą, kiekvieną: aklus, kurčius, luošus, ligonius, teisiuosius, nusidėjėlius – visus!

Apžvelgdamas visą savo gyvenimą Paulius sako: „Iškovojau gerą kovą“. Jis užsimena apie daugybę nelengvų situacijų, išgyvenimų, kančių, persekiojimų, patirtų skelbiant Jėzaus Evangeliją visomis jėgomis. Gyvenimo pabaigoje jis mato, kad kova tęsiasi. Daug kas nenori priimti Jėzaus, nes seka paskui kitus mokytojus, siekia savo interesų, nori eiti, kur patogiau ar lengviau. Baigęs savo lenktynes Paulius prašo Timotiejų ir kitų bendruomenės brolių tęsti pradėtą darbą.  

Tai ir mums skirtas gyvenimo žodis, žadinantis supratimą, kad Bažnyčioje kiekvienas yra pakviestas būti mokiniu, liudytoju, įnešti savo indėlį.

„Ką galiu padaryti dėl Bažnyčios? Nesiskųsti dėl jos, bet įsipareigoti dėl Bažnyčios. Dalyvauti aistringai ir nuolankiai: aistringai, nes negalime likti pasyvūs žiūrovai. Nuolankiai, nes įsitraukti į bendruomenės veiklą niekada nereiškia užimti centrinę vietą, jaustis geresniems ir trukdyti prisiartinti kitiems. Sinodinė Bažnyčia reiškia tai: visi dalyvauja, niekas nėra aukščiau kitų ir neužima kitų vietas. Nėra pirmos ir antros klasės krikščionių, kviečiami visi“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. 

Esame kviečiami tęsti gerąją kovą, apie kurią kalba Paulius, nes Evangelija nėra neutrali ir turime vengti ją tokią padaryti. Evangelija įžiebia Dievo karalystės ugnį ten, kur vyrauja žmogiški galios, blogio, prievartos, korupcijos, neteisingumo ir atskirties mechanizmai. Ji nesileidžia į kompromisus su jais.

Sinodinė Bažnyčia reiškia tai: visi dalyvauja, niekas nėra aukščiau kitų ir neužima kitų vietas.

Nuo tada, priminė popiežius vieną kardinolo M. Martinio homiliją, kai Kristaus prisikėlimas tapo istorijos lūžiu, prasidėjo didelis mūšis tarp mirties ir gyvenimo, nevilties ir vilties, pasidavimo blogiausiam ir kovos už geriausia, kuris nesiliaus, kol neapykantos ir griovimo jėgos nebus nugalėtos.   

Kitas klausimas: ką mes, kaip Bažnyčia, galime padaryti, kad pasaulis, kuriame gyvename, taptų žmogiškesnis, teisingesnis, palankesnis, atviresnis Dievui ir žmonių brolybei? Tikrai neturime užsidaryti savo bažnytiniuose rateliuose ir nevaisingose diskusijose, pabrėžė popiežius ir perspėjo dvasininkus ir pasauliečius vengti nukrypimo į klerikalizmą.

Vietoj to reikia būti raugu pasaulio tešloje: rūpintis žmonių, kūrinijos apsauga, šeimų problemomis, apleistais, vienišais ir senais žmonėmis, atstumtaisiais. Kitaip tariant, skleisti rūpesčio, švelnumo ir atjautos kultūrą, kovoti su kiekviena degradavimo forma, kad visur spindėtų Evangelijos džiaugsmas. Tai mūsų geroji kova, kurią kovojant reikia žvelgti į priekį, o ne atgal.

Neužmirškite Ukrainos, ragina popiežius

Popiežius trečiadienio, birželio 29-osios, vidudienį, prašė neužmiršti kenčiančios Ukrainos. Popiežius sakė, kad kiekvieną dieną prisimena brangią ir kankinamą Ukrainą.

„Kiekvieną dieną širdyje nešiojuosi brangią ir kankinamą Ukrainą, kurią ir toliau siaubia barbariški išpuoliai, kaip kad tas, kuris smogė Kremenčuko prekybos centrui“, – sakė popiežius. Pranciškus užtikrino, kad meldžiasi už tai, kad šis beprotiškas karas netrukus baigtųsi ir dar kartą paragino ištvermingai, nepavargstant melstis už taiką.

„Viešpats teatveria dialogo kelius, kurių žmonės nenori ar neįstengia rasti. Ir nepamirškime ateiti į pagalbą Ukrainos gyventojams, kurie taip kenčia!“, – pasakė trečiadienį popiežius.

The post Nesiskųskime dėl Bažnyčios, o įsipareigokime jai - popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Kardinolas atkreipė dėmesį, jog abu apaštalai – ir Petras, ir Paulius – buvo užsidegę Evangelijos skelbimu, ir abu buvo už tai nukankinti.

Kai kas šiais laikais pasako: tikiu į Dievą, o Bažnyčia man nereikalinga. Tačiau būtent Bažnyčioje išmokstame gyventi kaip tikri Kristaus mokiniai. Daugybė žmonių, jau prieš mus buvusių joje, rūpinosi perteikti ir brandinti tikėjimą. Tai mūsų seneliai, tėvai, katechetai. Pasak kardinolo, mus gali trikdyti Bažnyčios narių klaidos, tačiau ne šventieji, bet nusidėjėliai sudaro Bažnyčią, ir blogiausia, kai klystantys nedaro atgailos.

Homiliją užbaigdamas kardinolas paragino būti Jėzaus rankomis ir kojomis, širdimi ir balsu skelbiant žmonėms Jo Karalystės Evangeliją.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ Kauno arkikatedroje: būkime Jėzaus rankomis ir kojomis, širdimi ir balsu appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias antradienį aukos prie vadinamosios Konfesijos, t. y. pagrindinio, Šv. Petro bazilikos altoriaus, pastatyto ant šv. Petro kapo. Popiežius pastaruoju laiku dėl epidemiologinės situacijos, kai apeigose galėjo dalyvauti tik simboliškas tikinčiųjų skaičius, joms vadovavo prie kito – katedros altoriaus.

Šv. Petro bazilika iškilmės Mišių proga po ilgesnės pertraukos atveria duris gausesniam tikinčiųjų dalyvavimui popiežiaus Mišiose. Jos prasideda 9.30 val., po Mišių popiežius vadovaus iškilmės vidudienio maldai Šv. Petro aikštėje.

Taip pat šiemet Romoje Apaštalų šv. Petro ir Paulius iškilmės proga pagal nusistovėjusią ilgametę ekumeninę tradiciją lankosi oficiali Ortodoksų Ekumeninio patriarcho delegacija. Jos narius popiežius Pranciškus pirmadienį priėmė audiencijoje. Delegacijos, vadovaujamos Kalcedono metropolito Emanuelio, sudėtyje – Buenos Airių graikų ortodoksų metropolitas Josifas ir diakonas Barnabas Grigoriadisas.

Ekumeninio patriarcho Baltramiejaus delegacija taip pat susitiko su kardinolu Kurtu Kochu, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininku. Kardinolas lydės delegaciją antradienį, per popiežiaus Pranciškaus Šv. Petro bazilikoje vadovausimas Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias.

Pirmasis oficialus Konstantinopolio ortodoksų patriarchato delegacijos vizitas Romoje Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės proga įvyko 1969 metais. Tais pačiais metais įvyko ir pirmas oficialus Romos bažnyčios delegacijos vizitas Konstantinopolio patriarcho būstinėje Stambule lapkričio 30 d. minimos Apaštalo šv. Andriejaus iškilmės proga. Nuo tada abi Bažnyčios – Romos ir Konstantinopolio – savo dangiškųjų globėjų šv. Petro ir šv. Andriejaus švenčių progomis paliudija ekumeninį atsivėrimą viena kitai kasmet pasiųsdamos delegacijas.

Kaip apaštalai šv. Petras ir šv. Andriejus buvo tikri broliai, taip Romos ir Konstantinopolio Bažnyčios yra seserys, patikino 2019 metais laiške popiežiui Pranciškui Konstantinopolio ortodoksų arkivyskupas, ekumeninis patriarchas Baltramiejus.

The post Minime šv. apaštalus Petrą ir Paulių - Popiežius vėl aukos Mišias prie Konfesijos altoriaus appeared first on LAIKMETIS.

Mūsų katechezės apie šv. Pauliaus asmenybę priartėjo prie pabaigos: šiandien norėčiau pakalbėti apie jo žemiškojo gyvenimo baigtį.

Antikinė krikščioniškoji tradicija vieningai liudija, kad Paulius mirė dėl Romoje jį ištikusios kankinystės. Naujojo Testamento raštuose apie tai nieko neminima.

Apaštalų darbuose pasakojimas užbaigiamas užuomina apie apaštalo įkalinimą, šiam vis dėlto galint visus pas jį atėjusius priimti (plg. Apd 28, 30–31).

Tik Antrajame laiške Timotiejui aptinkame šiuos išankstinės nuojautos kupinus žodžius: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti“ (2 Tim 4, 6; plg. Fil 2, 17).

Čia pritaikomi du įvaizdžiai – su kultu susijęs atnašavimo įvaizdis, aptinkamas jau Laiške filipiečiams, kur apaštalas savo kankinystę laiko Kristaus aukos dalimi, ir iš jūrininkystės pasiskolintas inkaro pakėlimo ir iškeliavimo įvaizdis. Šiais abiem įvaizdžiais atsargiai užsimenama apie mirties, kruvinos mirties, įvykį.

Pirmas nedviprasmiškas liudijimas apie šventojo Pauliaus gyvenimo pabaigą mus pasiekia iš pirmojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio; praėjus vos daugiau negu trims dešimtmečiams nuo jo mirties. Tiksliau kalbant, tai laiškas, Romos Bažnyčios vardu jos vyskupo Klemenso I parašytas Korinto Bažnyčiai.

Šiame laiške raginama prieš akis turėti apaštalo pavyzdį ir, paminėjus Petro kankinystę, iškart rašoma: „Dėl pavydo ir nesantarvės Pauliui teko parodyti, kaip laimėti prizą už kantrumą: septynis kartus sukaustytas grandinėmis, tremtas, užmėtytas akmenimis, šauklys Rytuose ir Vakaruose, jis už savo tikėjimą įgijo taurią šlovę.

Jis visą pasaulį mokė teisingumo, nukeliavo ligi Vakarų pakraščių, kankinyste paliudijo valdantiesiems; taip jis iškeliavo iš pasaulio ir pasiekė šventąją vietą, tapdamas mums didžiu kantrumo pavyzdžiu“ (1 Klem 5, 2).

Kantrumas, apie kurį čia kalbama, yra jo dalyvavimo Kristaus kančioje, dosnumo ir ištvermės, su kuria jis taip priėmė ilgą kančios kelią, kad galėjo pasakyti: „Savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Gal 6, 17), apraiška.

Šventojo Klemenso tekste girdėjome, kad Paulius buvo nukeliavęs „ligi Vakarų pakraščių“. Diskutuojama, ar čia ne užuomina apie šventojo Pauliaus kelionę į Ispaniją. Dėl to nėra tikrumo, tačiau tiesa tai, kad Paulius savo Laiške romiečiams reiškia ketinimą vykti į Ispaniją (plg. Rom 15, 24).

Labai įdomus dalykas Klemenso laiške yra Petro ir Pauliaus vardų seka, net jei jie Euzebijaus Cezariečio IV a. liudijime sukeisti vietomis; laiške, kalbat apie imperatorių Neroną, rašoma: „Kaip pranešama, valdant Neronui, Romoje Pauliui buvo nukirsta galva, o Petras nukryžiuotas.

Šį pranešimą patvirtina iki šiandien Romos kapinėse išlikę Petro ir Pauliaus vardai“ (Hist. eccl. 2, 25, 5). Euzebijus tęsia pateikdamas vieno Romos kunigo, vardu Gajus, ankstesnį pareiškimą, datuojamą II a. pradžia: „Galiu parodyti apaštalų pergalės ženklus. Nueik į Vatikaną ar į kelią Ostijos link, ir atrasi apaštalų, įsteigusių šią Bažnyčią, pergalės ženklus“ (ten pat, 2, 25, 6–7).

„Pergalės ženklai“ yra antkapiai, o galvoje turimi Petro ir Pauliaus kapai, kuriuos dar ir šiandien, po dviejų tūkstančių metų, tebegerbiame tose pačiose vietose – tiek čia, Vatikane, kalbant apie šventąjį Petrą, tiek Užmiesčio Šv. Pauliaus bazilikoje kelyje į Ostiją, kalbant apie tautų apaštalą.

Įdomu tai, kad abu apaštalai minimi drauge. Net jei nė viename antikiniame šaltinyje neminima, kad jie Romoje darbavosi tuo pačiu metu, vėlesnė krikščionių sąmonė dėl jų abiejų palaidojimo vietos imperijos sostinėje susiejo juos kaip Romos Bažnyčios steigėjus.

Ir iš tiesų, II a. pabaigoje Ireniejus Lionietis štai ką parašė apie apaštališkąją įpėdinystę įvairiose Bažnyčiose: „Kadangi užimtų per daug vietos išvardyti čia visų Bažnyčių seką, aptarsime tik didžiausią, seniausią ir visiems žinomą Bažnyčią, įsteigtą ir pastatydintą Romoje abiejų šlovingiausiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus“ (Adv. haer. 3, 3, 2).

Palikime dabar nuošalyje Petro asmenybę ir sutelkime dėmesį į Paulių. Apie jo kankinystę pirmąkart pasakojama II a. pabaigoje sukurtuose Pauliaus darbuose. Šiame kūrinyje pranešama, kad Neronas pasmerkė Paulių myriop nukertant jam galvą ir kad tai iškart buvo ir įvykdyta (plg. 9, 5).

Mirties data įvairuoja jau antikiniuose šaltiniuose: čia nurodoma tarp paties Nerono po Romos gaisro sukurstyto persekiojimo 64 m. ir paskutiniųjų jo valdymo metų – 68 m. (plg. Jeronimas. De viris ill. 5, 8).

Skaičiavimas labai priklauso nuo Pauliaus atvykimo į Romą chronologijos, kuri pati yra diskusijos, į kurią čia negalime leistis, objektas. Vėlesnėse tradicijose bus patikslinti du kiti elementai.

Vienas jų, labiau panašus į legendą, yra tai, kad kankinystė įvyko prie Aquae Salviae kelyje Via Laurentina, apaštalo galvai atsitrenkus į žemę tris kartus ir tose vietose ištryškus trims šaltiniams. Taip kilęs šios vietovės pavadinimas „Tre Fontane“ („Trys Šaltiniai“) (Pseudomarcelas. Passio sanctorum Petri et Pauli; V a.).

Kitas elementas, derantis su senu, jau minėtu kunigo Gajaus liudijimu, tai, kad apaštalas buvo palaidotas ne tik „už miesto prie kelio į Ostiją“, bet dar tiksliau „Lucinos“, kilmingos moters krikščionės, „dvare“ (Pseudoabdijas. Passio Pauli; VI a.).

Šioje vietoje imperatorius Konstantinas IV a. pastatė pirmąją bažnyčią, vėliau, tarp IV–V a., didingai išplėstą imperatorių Valentiano II, Teodosijaus ir Arkadijaus. Po XIX a. kilusio gaisro čia iškilo šiandienė Užmiesčio Šv. Pauliaus bazilika.

Bet kuriuo atveju Pauliaus asmenybė savo didybe toli pranoksta jo žemišką gyvenimą ir mirtį; jis mums paliko nepaprastą dvasinį paveldą. Kaip tikras Jėzaus mokinys jis tapo ir prieštaravimo ženklu. Vadinamųjų „ebionitų“ – iš žydų kylančių krikščionių srovės – jis laikomas atsimetėliu nuo Mozės įstatymo, o Apaštalų darbuose jam jau rodoma didelė pagarba.

Pauliaus asmenybė savo didybe toli pranoksta jo žemišką gyvenimą ir mirtį.

Čia nenorėčiau kalbėti apie tokius apokrifinius tekstus kaip Pauliaus ir Teklos darbai ir apokrifinį apaštalo Pauliaus ir filosofo Senekos susirašinėjimą.

Pirmiausia svarbu konstatuoti, kad šventojo Pauliaus laiškai netrukus buvo įtraukti į liturgiją, kur Žodžio liturgijos formą esmingai lemia skaitinių iš pranašų, apaštalų ir Evangelijos struktūra. Per tokį „buvimą“ Bažnyčios liturgijoje apaštalo mintis išsyk tampa visų laikų tikinčiųjų dvasiniu maistu.

Akivaizdu, jog Bažnyčios tėvai, o po jų visi teologai sėmė iš šventojo Pauliaus laiškų bei jų dvasingumo. Tad jis amžių tėkmėje iki pat mūsų dienų išliko tikrasis mokytojas ir tautų apaštalas.

Pirmojo mus pasiekusio patristinio komentaro, skirto vienam iš Naujojo Testamento raštų, autorius yra didysis Aleksandrijos teologas Origenas, parašęs Laiško romiečiams komentarus. Šių komentarų, deja, teišliko fragmentai.

Šventasis Jonas Auksaburnis greta Pauliaus laiškų komentarų sukūrė apie Paulių septynias įsimintinas panegirikas. Šventasis Augustinas bus dėkingas jam už lemiamą savo atsivertimo žingsnį ir be paliovos grįš prie jo visą savo gyvenimą. Iš nuolatinio dialogo su apaštalu išaugo jo didžioji malonės teologija, tapusi esmine visų laikų katalikų ir protestantų teologijai. Šventasis Tomas Akvinietis paliko mums nuostabius Pauliaus laiškų komentarus, kurie yra brandžiausias Viduramžių egzegezės vaisius.

Tikra pervarta įvyko XVI a. su protestantų Reformacija. Lemiamas momentas Liuterio gyvenime buvo vadinamasis Turmerlebnis (1517 m.), kai jam staiga nušvito naujas Pauliaus mokymo apie nuteisinimą aiškinimas – aiškinimas, išlaisvinęs jį iš jo ankstesnį gyvenimą ženklinusių kaltės jausmų bei baimių ir dovanojęs jam naują, radikalų pasitikėjimą besąlygiškai atleidžiančio Dievo gerumu.

Nuo to momento Liuteris apaštalo pasmerktą judėjišką - krikščionišką teisumą darbais tapatino su Katalikų Bažnyčios gyvenimo tvarka. O Bažnyčia jam ėmė atrodyti vergavimo Įstatymui, kurį jis priešpriešino Evangelijai, apraiška.

Tridento Susirinkimas (1545 – 1563 m.) išsamiai išaiškino nuteisinimo klausimą ir visoje katalikų tradicijoje atrado tikrąją Įstatymo ir Evangelijos dermę, atitinkančią Šventojo Rašto, skaitomo kaip vieninga visuma, žinią.

XIX amžius, perimdamas geriausią Apšvietos paveldą, patyrė naują paulinizmo atgimimą, šįsyk pirmiausia mokslinio darbo, plėtojamo remiantis istoriniu-kritiniu Šventojo Rašto aiškinimu, srityje.

Čia nekalbėsime apie tai, kad šiame amžiuje, kaip ir XX, pasitaiko ir tiesiog tikro šventojo Pauliaus juodinimo. Galvoje pirmiausia turiu Nietzsche’ę, išjuokusį šventojo Pauliaus nuolankumą ir priešpriešinusį tam savąją stipraus bei galingo žmogaus – antžmogio filosofiją.

Kaip pagrindinis Pauliaus mąstymo elementas pirmiausia pabrėžiama laisvės sąvoka.

Apie tai nekalbėsime, prieš akis teturėdami Šventojo Rašto naujojo mokslinio aiškinimo ir naujojo paulinizmo pagrindines sroves tame amžiuje. Kaip pagrindinis Pauliaus mąstymo elementas pirmiausia pabrėžiama laisvės sąvoka: ji laikoma Pauliaus mąstymo šerdimi – šitai, tiesą sakant, jau buvo suvokęs Liuteris. Tačiau dabar laisvės sąvoka naujaip aiškinama šiuolaikinio liberalizmo kontekste. Smarkiai pabrėžiamas skirtumas tarp Pauliaus ir Jėzaus skelbimo. Šventasis Paulius pasirodo kaip naujas krikščionybės steigėjas.

Tiesa, kad Pauliaus laiškuose Jėzaus skelbimui esmingai būdingas Dievo karalystės centriškumas perkeistas į kristologijos, kurios pagrindinis momentas yra Velykų slėpinys, centriškumą. O iš Velykų slėpinio išplaukia Krikšto ir Eucharistijos sakramentai kaip nuolatinis buvimas čia ir dabar šio slėpinio, iš kurio išauga Kristaus Kūnas, gimsta Bažnyčia.

Bet aš, nesileisdamas į smulkmenas, pasakyčiau, kad kaip tik per naują kristologijos ir Velykų slėpinio centriškumą įgyvendinama Dievo karalystė, konkreti, čia ir dabar esanti, veiksminga tampa tikroji Kristaus žinia. Ankstesnėse katechezėse matėme, kad ši pauliškoji naujybė yra didžiausia ištikimybė Jėzaus skelbimui.

Egzegezei žengiant į priekį, ypač per pastaruosius 200 metų, viena prie kitos vis labiau artėja katalikų ir protestantų egzegezė, dėl to atsiranda įsidėmėtinas sutarimas klausimu, kuris buvo didžiausio istorinio nesutarimo ištaka, – nuteisinimo klausimu. Tad kyla didžiulė viltis ekumenizmo, Vatikano II Susirinkimui tokio esminio reikalo, atžvilgiu.

Baigdamas norėčiau trumpai paminėti įvairius religinius sąjūdžius, atsiradusius Katalikų Bažnyčioje modernybės laikais ir besiremiančius šventojo Pauliaus vardu. XIV a. radosi Šventojo Pauliaus kongregacija, vadinamieji barnabitai, XIX a. – Šventojo Pauliaus misionieriai, arba paulininkai, o XX a. – palaimintojo Giacomo Alberione įsteigta daugialypė „Pauliaus šeima“, nekalbant jau apie pasaulietinį Šventojo Pauliaus draugijos institutą.

Vienu žodžiu, prieš mūsų akis ir toliau išlieka švytinti apaštalo ir itin vaisingo bei gilaus krikščionių mąstytojo asmenybė, ir kiekvienas gali gauti naudos iš artimesnės pažinties su ja.

Vienoje savo panegirikų šventasis Jonas Auksaburnis originaliai palygino Paulių ir Nojų šitokiais žodžiais: Paulius, „kad pastatytų arką, neklojo sijų; užuot jungęs viena su kita lentjuostes, jis sukūrė laiškus ir taip išgelbėjo iš tvano vandenų ne du, tris ar penkis savo šeimos narius, bet visą žmoniją, kuriai grėsė pavojus žūti“ (Paneg. 1, 5).

Būtent tai Paulius gali padaryti dar kartą ir visada. Jis, tiek jo kaip apaštalo pavyzdys, tiek jo mokymas, teikia mums paskatą – jei ne laidą – stiprinti kiekvieno iš mūsų krikščioniškąją tapatybę ir atjauninti visą Bažnyčią.

The post Popiežius Benediktas XVI. Šv. Pauliaus kankinystė ir palikimas appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandien, artėjant šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmei, prašau jus melstis už popiežių. Melskitės ypatingu būdu: popiežiui reikia jūsų maldų! Ačiū. Žinau, kad tai padarysite“, – sakė Pranciškus.

Pagal visuotinį Bažnyčios liturginį kalendorių, šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmė švenčiama birželio 29 dieną.

Galima priminti, kad abu apaštalai yra palaidoti Romoje, jų kapus gaubiančios Šv. Petro  ir Šv. Pauliaus už mūrų bazilikos nuo amžių yra piligrimų iš viso pasaulio traukos centrai. 

„Šventųjų Petro ir Pauliaus kapų aplankymas tesustiprina jumyse meilę Kristui ir Bažnyčiai“, – Šv. Petro aikštėje buvusiems piligrimams iš įvairių kraštų palinkėjo popiežius. 

Galima pridurti, jog per Petrines arba artimiausią iškilmei sekmadienį visoje Bažnyčioje renkama vadinamoji Šv. Petro skatiko rinkliava, skirta Šventojo Tėvo vykdomiems artimo meilės darbams ir apaštališkajai misijai remti.

Popiežius Pranciškus priminė, kad Artimųjų Rytų katalikai mini specialią taikos dieną. „Kviečiu visus melsti Dievą gailestingumo ir taikos šiam regionui. Tegu Viešpats remia visus, kurie stengiasi vardan dialogo ir broliško sugyvenimo Artimuosiuose Rytuose, kur krikščioniškas tikėjimas gimė ir yra gyvas nepaisant kančių. Ten gyvenančioms brangioms tautoms Dievas tesuteikia stiprybės, ištvermės ir drąsos“, – sakė Šventasis Tėvas. 

Jis paminėjo ir Čekijos pietryčių regioną nusiaubusį uraganą. „Meldžiuosi už mirusius ir sužeistuosius, už visus, kurie buvo priversti apleisti smarkiai nukentėjusius namus“, – sakė Pranciškus.

The post Popiežius Pranciškus prašo tikinčiųjų maldų už jį appeared first on LAIKMETIS.

„Jėzus savo mokiniams kalbėjo, kad norint sekti paskui jį reikia išsižadėti savęs ir nešti savo kryžių, o Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti; jis bus atmestas, nužudytas, bet po trijų dienų prisikels (plg. Mk 8, 31.34). Tokios Jėzaus kalbos mokiniams buvo sunkiai suprantamos ir visiškai nepriimtinos, todėl Petras net ėmė drausti, kad Mokytojas taip nekalbėtų, – šitaip negali nutikti. Jėzus subarė Petrą, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis. Dievo mintys buvo dovanoti žmonėms gyvenimą, Jėzui einant per neturtą, pažeminimus, kančią, mirtį ir prisikėlimą, o žmogaus mintys – tapti laimingiems be kryžiaus, bet su valdžios ir turtų pagalba. Jėzaus mokiniai mąstė apie tokį mesiją, kuris nugalės visus priešus ir sukurs žmonėms gerovę pasitelkiant turtus ir valdžios galią“.

Toliau kardinolas tęsia savo mintis: „Jėzaus atsimainymas, įvykęs netrukus po šių sunkių kalbų, turėjo tikslą įtikinti mokinius, kad jie pradėtų mąstyti Dievo mintimis, ir parengti juos būsimiems išbandymams. Dėl to Jėzus užsivedė tris mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną – nuošaliai ant aukšto kalno ir atsimainė jų akivaizdoje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie. kalbėjosi su Jėzumi (plg. Mk 9, 2.4). Evangelistas Lukas šį pasakojimą papildo reikšminga pastaba: „Jie kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Tai reiškia, jog kalbėjo apie Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Petras, sužavėtas dieviško reginio, sušuko: „Rabi, gera mums čia būti!“ Čia taip ir norisi paklausti: Petrai, ar tu girdėjai, apie ką Jėzus kalbėjo su Moze ir Eliju? Juk jie kalbėjo apie būsimą Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą!“.

Kardinolo manymu, ne tik Petras, bet ir mes visi tokie esame: tai, kas mums malonu, tuojau išgirstame, o kas sunku, nors ir labai reikalinga, praleidžiame negirdomis. „Jei Petras būtų įsiklausęs, ką atsimainymo metu kalbėjo Jėzus su Moze ir Eliju, tikriausiai Kajafo kieme nebūtų tris kartus išsigynęs kenčiančio savo Mokytojo“.

kas mums malonu, tuojau išgirstame, o kas sunku, nors ir labai reikalinga, praleidžiame negirdomis.

Jėzaus atsimainymo pasakojime kardonolas mato svarbią detalę: „Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Klausyti Jėzaus reiškia tapti jo mokiniu, eiti ten, kur jis kviečia, daryti tai, ko jis moko. Klausyti Jėzaus – tai atsisakyti egoizmo ir rinktis meilės, tarnavimo bei aukos kelią. Šis kelias mūsų savanaudiškai prigimčiai sunkiai priimtinas, nes mes norėtume tapti laimingi be kryžiaus. Tačiau jis yra vienintelis, vedęs Jėzų į prisikėlimą ir mus galintis nuvesti į prisikėlimą amžinajam gyvenimui Dievo artumoje".

Visas kardinolo apmąstymas II gavėnios sekmadieniui.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius: klausyti Jėzaus – tai atsisakyti egoizmo ir rinktis meilės, tarnavimo bei aukos kelią appeared first on LAIKMETIS.