Proga popiežiui priminti garsiąją basųjų karmelitų vienuolę, Bažnyčios misijų ir misionierių globėją, suteikė šiemet minimos jos gimimo Alansone, Prancūzijoje, 150 metinės. Beje, Pranciškus šiemet ne kartą prisiminė šv. Teresę Marten (1873-1897), populiariai vadinamą Teresėle arba Terese iš Lizjė.

Vieną iš pastaruoju metu trečiadienio bendrosiose audiencijose skaitytų katechezių apie apaštališkojo uolumo pavyzdžius Pranciškus paskyrė būtent šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei, pažymėdamas, kad Bažnyčiai reikia tokių širdžių kaip Teresėlės, širdžių, kurios skatina mylėti ir artina prie Dievo.

Popiežius birželio 7-ios dienos katechezės, kurią skaitė prie šventosios ir jos šventų tėvų relikvijų urnos Šv. Petro aikštėje, metu pranešė ir apie savo ketinimą Apaštališkuoju laišku pagerbti šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresę jos gimimo jubiliejaus proga.

Sekmadienį paskelbtam naujam dokumentui popiežius suteikė kitokią nei žadėjo formą – ne laiško, o Apaštališkojo paraginimo – ne vien pristatė šventąją ir jos mokymą, bet ir paragino iš jo semtis įkvėpimo ir pagal jį gyventi.

Kaip įprasta, ir šiam dokumentui suteiktas vardas yra pagal pirmuosius dokumento teksto žodžius, kurie yra citata iš 1896 m. šv. Teresės iš Lizjė prancūziškai parašyto teksto: „C’est la Confiance“ (Pasitikėjimas): „Pasitikėjimas, vien pasitikėjimas turi vesti mus į meilę“.

Šv. Teresei, pramynusiai „Mažąjį kelią“, kuris yra „Dvasinės kūdikystės“ kelias, rūpi Dievo veikimas, jo malonė, o ne asmeniniai nuopelnai, nes pašventina Viešpats. Todėl labiausiai tinkantis nusistatymas yra širdies pasitikėjimą sudėti ne į save, o į begalinį Dievo, kuris myli be ribų ir atidavė viską Jėzaus Kryžiuje, gailestingumą, pažymi Apaštališkajame paraginime popiežius Pranciškus.

Mūsų egzistencijoje, dažnai priblokštos baimės, žmogiško saugumo noro, poreikio viską užvaldyti, pasitikėjimas ir pasikliovimas Dievu, kurį ugdo Teresėlė, mus išlaisvina nuo įkyrių apskaičiavimų, nuolatinio nerimo dėl ateities, baimių, kuris atima ramybę, pažymi popiežius. Anot jo, jei būsime mus be galo mylinčio Tėvo rankose, tai bus tiesa ir, kad ir kokios aplinkybės būtų, kad ir kas bebūtų, galėsime judėti į priekį.

Jaunosios karmelitės dvasinis gyvenimas nebuvo izoliuotas nuo išbandymų, taip pat ir tikėjimui, pažymi popiežius, prisimindamas anuomet plačiai plitusį modernųjį ateizmą, pridurdamas, kad šventoji jautėsi kaip ateistų sesuo: ji juos užtarė ir dėl jų aukojo savo gyvenimą atnaujindama savo tikėjimo išpažinimą.

Jaunosios karmelitės dvasinis gyvenimas nebuvo izoliuotas nuo išbandymų, taip pat ir tikėjimui, pažymi popiežius, prisimindamas anuomet plačiai plitusį modernųjį ateizmą.

Šv. Teresėlė tiki begaliniu Dievo gailestingumu. Viskas Dieve yra meilė, taip pat teisingumas. Pranciškus pažymi, kad tai yra vienas iš pačių svarbiausių Teresėlės atradimų ir vienas iš didžiausių jos indėlių, paaukotų visai Dievo tautai. Teresėlė nepaprastu būdu įsiskverbė į dieviškojo gailestingumo gelmes ir iš ten sėmėsi jos neribotos vilties šviesą.

Popiežius Apaštališkajame paraginime "C’est la Confiance" pažymi, kad Teresėlė iš šv. Teresės Avilietės paveldėjo didelę meilę Bažnyčiai ir galėjo pasiekti šio slėpinio gilumą. Ji savo garsiajame dienoraštyje „Vienos sielos istorija“ rašo, jog suprato, kad Bažnyčia turi širdį ir kad ši širdis dega meile, ir priduria: „Bažnyčios, mano Motinos, širdyje būsiu meilė“.

Anot Pranciškaus, tai yra ne triumfuojančios Bažnyčios širdis, o mylinčios Bažnyčios, nuolankios ir gailestingos Bažnyčios širdis. Šis atradimas – Bažnyčios širdies atradimas, rašo Pranciškus, yra didelė šviesa ir mums šiandien, kad nebūtume papiktinti tamsos ir nuodėmės paženklintų bažnytinių institucijų ribotumo ir silpnumo.

Anot popiežiaus, misionieriškoje Bažnyčioje skelbimas sutelkiamas į esmę, į tai kas gražiausia, didžiausia, patraukliausia ir kartu reikalingiausia. Galų gale, svarbu tik meilė, pažymėjo popiežius kviesdamas suprasti šią nuostabią šv. Teresėlės intuiciją ir iš jos pasisemti teorinių ir praktinių, doktrininių ir pastoracinių, asmeninių ir bendruomeninių išvadų. Reikia drąsos ir vidinės laisvės, kad galėtume tai padaryti.

„Brangioji šv. Teresėle, – malda į šventąją kreipiasi popiežius Apaštališkajame paraginime, – padėki mums visuomet pasitikėti taip, kaip tu, didele Dievo meile mums, kad galėtume tavo pavyzdžiu kiekvieną dieną eiti tavo mažuoju šventumo keliu“.

Apaštališkasis paraginimas C’est la Confiance.

The post Paskelbtas naujasis popiežiaus mokymo dokumentas apie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę appeared first on LAIKMETIS.

Šiuo sprendimu, už kurį 2021 m. lapkričio 11 d. balsavo UNESCO šalių narių generalinė konferencija, siekiama pripažinti Teresės Martin (jos pasaulietinis vardas) dvasinį, kultūrinį ir švietėjišką indėlį žmonijai. Ji gimė 1873 m. sausio 2 d., tapo vienuole karmelite ir mirė būdama 24 metų. Savo gyvenimą ji pašventė Dievui vienuolyne Lizjė, Prancūzijos Normandijoje.

„Kas dvejus metus UNESCO pagerbia asmenybes, kurios kiekviena savaip dirbo ir tebedirba švietimo, moterų skatinimo, kultūros, mokslo ir taikos kūrimo srityse", - aiškina tėvas Thierry Hénault-Morel (Tjeri Ėno-Morelis), Alensono, miesto, kuriame gimė šventoji, šventovės rektorius.

„Teresė, žinoma visame pasaulyje, - priduria kunigas, - savo darbais ir liudijimu prisideda prie visuotinių vertybių puoselėjimo". Savo gyvenimo kokybe ir gilumu ji byloja Meilės kalba, kuri peržengia ribas."

1997 m. spalio 19 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II Teresę iš Lizjė paskelbė Bažnyčios mokytoja ir pavadino ją „meilės mokslo daktare".

Iš 36 Bažnyčios daktarų per 2000 metų istoriją tik keturios moterys yra gavusios šį pripažinimą. Be Teresės, tai vokietė šventoji Hildegarda iš Bingeno (1098-1179), italė šventoji Kotryna Sienietė (1347-1380) ir ispanė šventoji Teresė iš Avilos (1515-1582).

Visos keturios liudija kontempliatyvaus gyvenimo turtingumą Bažnyčiai ir pasauliui: viena jų buvo benediktinė, kita - dominikonė, o likusios dvi - karmelitės.

The post UNESCO pagerbė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę appeared first on LAIKMETIS.