Kovo 19 d. 12 val. iškilmingas Šv. Mišias už vyskupiją katedroje celebravo Kaišiadorių vyskupai, pamaldas transliavo Marijos radijas.

Globėjo šventėje buvo paminėtos Kaišiadorių vyskupo emerito Juozo Matulaičio tarnystės Bažnyčiai sukaktys. Jo Ekscelencijai šių metų kovo mėnesį sukanka kunigystės 60 metų ir vyskupystės 35 metų sukaktys.

J. Matulaitis yra ilgiausią kunigystės kelią nuėjęs dvasininkas Kaišiadorių vyskupijoje.

The post Kaišiadorių vyskupija minėjo savo globėjo dieną appeared first on LAIKMETIS.

Šiandien esame kviečiame būti kaip Juozapas.

„Esame kviečiami gavėnios laike atgailauti ir paklausti savęs, kaip mes reaguojame, kai kas nors mums išpranašauja nepatogią ateitį, krizę, bausmę ar prakeiksmą, jei mes ir toliau gyvensime nuodėmėje",- sako P. Vaineikis.

Brolis ragina: „Būkite kaip Juozapas, bet nebūkite kaip jo broliai".

Kiekvieną gavėnios dieną, mus palydės Klaipėdos Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno broliai, o savaitgaliais – vyskupas Algirdas Jurevičius.

The post Br. Paulius Vaineikis. Būkite kaip vaikai appeared first on LAIKMETIS.

Ką gi reiškia, kad šv. Juozapas yra Bažnyčios globėjas? Ir šiuo atveju, sakė Pranciškus, Evangelijos mums suteikia teisingiausią skaitymo raktą. Ne vieną kartą, kai Evangelijose kalbama apie Juozapą, pasakojimas užbaigiamas žodžiais, kad jis pasiima kūdikį ir jo motiną ir daro tai, ką jam Dievas liepia (plg. Mt 1, 24; 2, 14. 21). Taigi Juozapas saugo Jėzų ir Mariją. Jis yra jų globėjas.

Jėzus, Marija ir Juozapas tam tikra prasme yra pirmapradis Bažnyčios branduolys, sakė popiežius. Ir mes „turime visada savęs klausti, ar iš visų jėgų saugome Jėzų ir Mariją, kurie slėpiningu būdu yra patikėti mūsų atsakomybei, mūsų rūpinimuisi, mūsų globai“ (Patris corde, 5).

Pasak Pranciškaus, tai labai svarbi nuoroda, koks yra mūsų krikščioniškasis pašaukimas: esame pašaukti saugoti. Saugoti gyvybę, saugoti žmogaus vystymąsi, saugoti žmogaus protą, saugoti žmogaus širdį, saugoti žmogaus darbą. Krikščionis yra kaip šventasis Juozapas, jo pašaukimas – saugoti. Būti krikščioniu – tai ne tik priimti ir išpažinti tikėjimą, bet ir saugoti gyvenimą, savo gyvenimą, kitų gyvenimą, Bažnyčios gyvenimą.

„Aukščiausiojo Sūnus atėjo į pasaulį būdamas labai silpnas. Jis norėjo būti ginamas, saugomas, globojamas. Dievas pasitikėjo Juozapu, kaip ir Marija, kuri jame rado sutuoktinį, ją mylintį ir gerbiantį bei visada besirūpinantį ja ir kūdikiu.

„Šia prasme šventasis Juozapas negali nebūti Bažnyčios Globėju, nes Bažnyčia yra Kristaus Kūno tąsa istorijoje, o tuo pat metu Bažnyčios motinystėje glūdi Marijos motinystė. Juozapas, globodamas Bažnyčią, ir toliau globoja kūdikį ir jo motiną. Taip pat mes, mylėdami Bažnyčią, nepaliaujamai mylime kūdikį ir jo motiną.“ (ibid.)

Bažnyčia yra Kristaus Kūno tąsa istorijoje, o tuo pat metu Bažnyčios motinystėje glūdi Marijos motinystė.

Šis Kūdikis sakys: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). „Todėl kiekvienas alkanas ir ištroškęs žmogus, kiekvienas svetimšalis, kiekvienas žmogus, kuris neturi kuo apsirengti, kiekvienas ligonis, kiekvienas kalinys yra tas kūdikis, kuriuo rūpinasi Juozapas. Štai kodėl jo, kaip ypatingo globėjo, šaukiasi vargstantieji, ištremtieji, kenčiantieji ir mirštantieji. Ir mes turime mokytis iš Juozapo būti globėjais, turime iš jo mokytis mylėti kūdikį ir jo motiną; mylėti sakramentus ir Dievo tautą; mylėti vargšus ir tikinčiųjų bendruomenę, kuriai priklausome.“

„Gyvename laikais, kai įprasta kritikuoti Bažnyčią, kalbėti apie jos nenuoseklumą, jos nuodėmes, kurios iš tikrųjų yra mūsų nenuoseklumas ir mūsų nuodėmės, nes Bažnyčia visada buvo nusidėjėlių tauta, kurią gelbsti Dievo gailestingumas“, – sakė Pranciškus.

Jis pasiūlė, kad kiekvienas paklaustume savęs, ar širdyje mylime Bažnyčią. „Iš tiesų tik meilė leidžia mums visiškai nešališkai sakyti tiesą, neneigti to, kas yra bloga, bet taip pat pripažinti visą joje glūdintį gėrį ir šventumą, pradedant Jėzumi ir Marija", - sakė Šventasis Tėvas.

Turime mylėti Bažnyčią, saugoti Bažnyčią ir keliauti kartu su Bažnyčia.

„Turime mylėti Bažnyčią, saugoti Bažnyčią ir keliauti kartu su Bažnyčia“, – kalbėjo Pranciškus. „Tačiau kartu turime suprasti, kad Bažnyčia nėra tik ta maža grupelė, kuri yra susibūrusi aplink kunigą ir kuriai kunigas įsakinėja.

Bažnyčia – tai mes visi, keliaujantys kartu. Dėl to turime nuolatos saugoti vienas kitą. Klauskime savęs: kai susiduriu su kuo nors, kas man nepatinka, ar stengiuosi jam padėti, ar iš karto jį pasmerkiu, išplūstu, užsipuolu? Turime sergėti vieni kitus, visada sergėti!“

Popiežius prašė šauktis šventojo Juozapo užtarimo sunkiausiais savo asmeninio ir savo bendruomenių gyvenimo momentais.

„Kai mūsų klaidos tampa papiktinimu, prašykime šventąjį Juozapą drąsos sakyti tiesą, prašyti atleidimo ir nuolankiai pradėti iš naujo.

Ten, kur persekiojimai trukdo skelbti Evangeliją, prašykime šventąjį Juozapą stiprybės ir kantrybės ištverti.

Ten, kur trūksta išteklių ir dėl to kenčiame skurdą, ypač kai esame pašaukti tarnauti paskutiniesiems, beginkliams, našlaičiams, ligoniams, visuomenės atstumtiesiems, melskime šventąjį Juozapą, kad jis būtų mūsų globėjas. Kiek daug šventųjų kreipėsi į jį! Kiek daug žmonių Bažnyčios istorijoje rado jame užtarėją, globėją ir tėvą!“

Baigdamas katechezę popiežius paprašė bendrosios audiencijos dalyvių sukalbėti maldą, kuria užbaigiamas laiškas „Patris corde“:

„Sveikiname tave, Atpirkėjo Globėjau, Mergelės Marijos Sužadėtini. Dievas tau patikėjo savo Sūnų; Marija tavimi pasitikėjo; šalia tavęs Kristus išaugo vyru. O palaimintasis Juozapai, ir mums parodyk savo tėviškumą, vesk mus gyvenimo keliu. Išmelsk  gailestingumo ir drąsos malonę, gink mus nuo visokio blogio. Amen.“

The post Popiežius Pranciškus: gyvename laikais, kai įprasta kritikuoti Bažnyčią appeared first on LAIKMETIS.

Biblijoje, kaip ir senovės tautų kultūrose, sapnai buvo laikomi priemone, kuria Dievas apreiškia save, sakė Pranciškus. Sapnas simbolizuoja kiekvieno iš mūsų dvasinį gyvenimą – tą vidinę erdvę, kurią kiekvienas iš mūsų yra pašauktas puoselėti ir saugoti. Tačiau, pridūrė popiežius, turime atsiminti, kad kiekviename iš mūsų skamba ne tik Dievo balsas, bet ir daug kitų balsų – mūsų baimių balsai, mūsų praeities patirčių balsai, mūsų vilčių balsai, taip pat piktojo balsas, kuris nori mus apgauti ir suklaidinti.

Todėl svarbu atpažinti Dievo balsą tarp kitų balsų. Kaip tik šia prasme, pasak Pranciškaus, labai svarbus yra Juozapo pavyzdys. Jis moka išsaugoti vidinę ramybę ir, kas svarbiausia, atpažinti Dievo žodį ir pagal jį priimti teisingus sprendimus.

Sapnas simbolizuoja kiekvieno iš mūsų dvasinį gyvenimą – tą vidinę erdvę, kurią kiekvienas iš mūsų yra pašauktas puoselėti ir saugoti.

Popiežius katechezėje paminėjo keturis Juozapo sapnus, apie kuriuos kalba evangelistas Matas. Pirmajame sapne (plg. Mt 1, 18–25) angelas padeda Juozapui išspręsti dramą, kuri jį ištinka sužinojus apie Marijos nėštumą: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Juozapas tuoj pat padarė tai, ką angelas jam liepė. Gyvenime dažnai patenkame į situacijas, kurių nesuprantame ir iš kurių, atrodo, nėra išeities, kalbėjo Pranciškus. Tačiau kaip tik tokiomis akimirkomis turime melstis, tai yra leisti Viešpačiui, kad jis mums parodytų, kaip teisingai elgtis. Atsiminkime, kad jei Viešpats siunčia žmogui išmėginimą, jis kartu duoda ir jėgų ištverti.

Atsiminkime, kad jei Viešpats siunčia žmogui išmėginimą, jis kartu duoda ir jėgų ištverti.

Antrajame evangelisto minimame sapne Juozapas įspėjamas apie pavojų kūdikio Jėzaus gyvybei. „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13).

Juozapas nedvejodamas pakluso: „Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties“ (14–15). Gyvenime visi susiduriame su pavojais, kurie kelia grėsmę mūsų pačių ar mūsų mylimų žmonių egzistencijai. Tokiose situacijose melstis reiškia klausytis balso, kuris gali suteikti mums tokios pat drąsos kaip Juozapui, kad galėtume pakelti sunkumus.

Egipte Juozapas sulaukė Dievo ženklo, kad gali grįžti namo – tai ir yra trečiasis sapnas. Angelas jam apreiškė, kad tas, kurie norėjo nužudyti kūdikį, yra miręs, ir liepė su Marija ir Jėzumi grįžti į tėvynę (plg. Mt 2, 19–20). Tačiau kelionės metu Juozapas sužinojo, kad Judėjos valdovas yra Erdo sūnus Archelajas. Į jo baimę Viešpats atsiliepė ketvirtuoju apreiškimu. Įspėtas sapne, Juozapas su Marija ir Jėzumi nukeliavo į Galilėją ir apsigyveno Nazarete (22–23).

melstis reiškia klausytis balso, kuris gali suteikti mums tokios pat drąsos kaip juozapui, kad galėtume pakelti sunkumus.

Baimė taip pat yra gyvenimo dalis ir jai įveikti taip pat reikia maldos. Dievas nežada mums, kad niekada nebijosime, tačiau su jo pagalba baimė nenulems mūsų sprendimų.

„Šią akimirką galvoju apie daugybę žmonių, kuriuos slegia gyvenimo našta ir kurie nebegali nei tikėti, nei melstis. Tegul šventasis Juozapas padeda jiems atsiverti dialogui su Dievu, rasti šviesos, stiprybės ir ramybės“, – sakė Pranciškus ir katechezę baigė malda:

„Šventasis Juozapai, mokyk mus branginti vidinį gyvenimą, kuriame Dievas mums apsireiškia ir mus gelbsti. Pašalink mintį, kad neverta melstis; padėk kiekvienam iš mūsų daryti tai, ką Viešpats mums liepia. Tegul mūsų samprotavimus apšviečia Dvasios šviesa, mūsų širdis tepadrąsina jos galia, o mūsų baimes teišsklaido Dievo gailestingumas.“

The post Popiežiaus katechezė: svarbu atpažinti Dievo balsą tarp kitų balsų appeared first on LAIKMETIS.

Nors Evangelijose nepateikiama jokių detalių apie tai, kaip Juozapas vykdė savąjį tėvystės pašaukimą, tačiau, pasak Pranciškaus, galime būti tikri, kad ir šioje srityje jis buvo „teisus vyras“.

Jėzui Juozapas buvo Dievo tėviškojo gerumo ir švelnumo atspindys. Evangelijos liudija, kad Jėzus, kalbėdamas apie Dievą ir jo meilę, visada vartojo žodį „tėvas“. Daugelyje palyginimų kalbama apie tėvo figūrą. Vienas garsiausių, žinoma, yra evangelisto Luko pasakojimas apie Gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15, 11-32).

Popiežius atkreipė dėmesį į tą pasakojimo sceną, kai tėvas iš tolo atpažįsta į namus sugrįžtantį prasikaltusį sūnų, išeina jo pasitikti, puola jam ant kaklo ir pabučiuoja. Sūnus tikėjosi bausmės, teisingumo, manė, kad gaus bent tarno vietą, bet jis atsiduria tėvo glėbyje.

„Švelnumas yra kažkas daugiau nei pasaulio logika“, – sakė Pranciškus. „Tai neįprastas teisingumo vykdymo būdas. Niekada neturime pamiršti, kad Dievo negąsdina mūsų nuodėmės. Jo negąsdina mūsų klaidos, mūsų nuopuoliai. Jį gąsdina širdžių uždarumas. Tik dėl to Dievas kenčia. Jį gąsdina tikėjimo jo meile stoka. Dievo meilė yra mums visada yra labai švelni.“ Popiežius pridūrė, kad būtent Juozapas buvo pirmasis žmogus, kuriame Jėzus matė šią tiesą.

Dievui svarbu ne tik tai, ką mes gerai darome, bet ir mūsų silpnumas – mūsų „atpirktas silpnumas“. Dievas nepanaikina žmogaus silpnumo, bet padeda su juo eiti per gyvenimą, vada už rankos. „Ir tai yra švelnumas. Mes patiriame Dievo švelnumą tuomet, kai Dievo galia pasireiškia ten, kur mes esame silpni ir pažeidžiami.“

Dievo švelnumą patiriame tuomet, kai Dievo galia pasireiškia ten, kur mes esame silpni ir pažeidžiami.

„Štai kodėl svarbu susitikti su Dievo gailestingumu Sutaikinimo sakramente, asmeninėje maldoje, tiesos ir švelnumo patirtyje. Dievas visada atleidžia. Gerai įsidėmėkite, įsidėkite šią tiesą į galvą ir širdį. Tai mes pavargstame prašyti atleidimo. Tačiau jis visada atleidžia“, – sakė Pranciškus.

Šv. Juozapo tėvystėje atsispindi Dievo tėvystė. Žiūrėdami į Juozapą, klauskime savęs, ar leidžiame Viešpačiui mus švelniai mylėti, ar leidžiame, kad jis mus padarytų taip mylėti gebančiais žmonėmis. Mums reikia „švelnumo revoliucijos“. Be jos rizikuojame likti įkalinti tokioje teisingumo sampratoje, kuri neleidžia pasitaisyti, kuri mato tik bausmę, o nemato atpirkimo.

Popiežius paminėjo kalėjimo bausmę atliekančius žmones. Teisinga, kad nusikaltusieji turi sumokėti už savo klaidas, tačiau lygiai taip pat teisinga, kad būtų jiems suteikta galimybė pasitaisyti. Negali būti bausmės, kuri nepalieka jokios vilties.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę popiežius užbaigė malda:

„Šventasis Juozapai, švelnusis tėve, išmokyk mus suprasti, kad esame mylimi su tuo, kas mumyse silpniausia. Padėk mums nebėgti su savo silpnumu nuo Dievo meilės didybės. Sužadink mumyse troškimą siekti Sutaikinimo, kad mums būtų atleista ir kad taptume pajėgūs švelniai mylėti savo brolius ir seseris su jų silpnumu. Būk arti tų, kurie nusikalto ir moka už tai kainą, padėk jiems kartu su teisingumu patirti ir švelnumą, kad galėtų pradėti iš naujo. Išmokyk juos, kad pirmasis būdas pradėti iš naujo – tai nuoširdžiai paprašyti atleidimo.“

The post Pranciškus: Dievo negąsdina mūsų nuodėmės appeared first on LAIKMETIS.

Evangelistai Matas ir Morkus Juozapą apibūdina kaip dailidę arba stalių. Nazareto gyventojai, išgirdę Jėzų kalbant, stebėjosi: „Argi jis ne dailidės sūnus?“ (Mt 13, 15; Mk 6, 3). Ir Jėzus vertėsi savo tėvo amatu.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, graikiškas terminas tekton, kuriuo apibūdinamas Juozapo darbas, verčiamas įvairiai. Lotynų tėvai šį žodį perteikė kaip „dailidė“. Tačiau reikia žinoti, kad Jėzaus laikų Palestinoje iš medžio buvo gaminami ne tik įnagiai ir įvairūs baldai, bet ir namai, kurių karkasai buvo mediniai, o stogai – terasiniai, padaryti iš sijų, dengti šakomis ir žemėmis. Todėl dailidė, arba stalius, buvo bendras apibūdinimas, skirtas ir su medžiu dirbančiam amatininkui, ir namus statančiam darbininkui.

Kalbama apie gana sunkų darbą, nes reikėjo dirbti ne vien su medžiu, bet ir su akmeniu ar metalu. Ekonominiu požiūriu tai neužtikrino didelių pajamų, kaip galima spręsti iš to, kad Marija ir Juozapas, pristatydami Jėzų į šventyklą, paaukojo tik porą purplelių ar balandžių (žr. Lk 2, 24), kaip Įstatymas numatė vargšams (žr. Kun 12, 8).

Kalbama apie gana sunkų darbą, nes reikėjo dirbti ne vien su medžiu, bet ir su akmeniu ar metalu. 

Jėzus paauglystėje iš savo tėvo išmoko ir jo amato. Todėl, kai suaugęs pradėjo pamokslauti, nustebę kaimynai klausė: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė?“ (Mt 13, 54), o vėliau juo pasipiktino (žr. 57 eil.).

„Šis biografinis faktas apie Juozapą ir Jėzų verčia mane galvoti apie visus pasaulio darbininkus, ypač tuos, kurie dirba sunkų darbą kasyklose ir kai kuriuose fabrikuose. Tuos, kurie išnaudojami be sutarties, darbo aukas, vaikus, kurie verčiami dirbti, ir tuos, kurie rausiasi šiukšlynuose ieškodami ko nors naudingo, ką galėtų parduoti“, – sakė popiežius ir pakvietė, – „visi pagalvokime apie juos.“

Pasak popiežiaus, dirbantys be sutarčių, „juodai“, yra tarsi nematomi, o atlyginimą gauna tarsi kontrabandą, be jokio saugumo. Šiandien daug tokio darbo. Baisu, pasak Pranciškaus, kai verčiami dirbti ir vaikai, nors jų amžius yra žaidimų amžius. Visi jie yra mūsų broliai ir seserys, kurie priversti verstis orumą atimančiais būdais.

dirbantys be sutarčių, „juodai“, yra tarsi nematomi, o atlyginimą gauna tarsi kontrabandą, be jokio saugumo.

Pasak Šventojo Tėvo, jis taip pat galvoja apie tuos, kurie neturi darbo. Apie tuos, kurie pagrįstai jaučia, kad jų orumas pažemintas, nes jie negali rasti darbo. Daug jaunų žmonių, daug tėvų ir motinų išgyvena tikrą dramą dėl to, kad neturi darbo, kuris leistų ramiai gyventi.

Kartais galima parsinešti duonos iš Caritas, bet ne tai teikia orumą. Orumą teikia galėjimas pačiam ją užsidirbti. Ir jei žmonės, vyrai ir moterys, tokios galimybės neturi, tai yra socialinis neteisingumas – toje vietoje, tame krašte, tame kontinente. Visi turi turėti galimybę užsidirbti duoną, nes tai teikia orumą, tai svarbu.  

Dažnai, anot Šventojo Tėvo, darbo paieškos tokios beviltiškos, kad net prarandamas noras gyventi. „Šiais pandemijos laikais daug žmonių neteko darbo, o kai kurie, prislėgti nepakeliamos naštos, net ryžosi atimti sau gyvybę. Šiandien norėčiau prisiminti kiekvieną iš jų ir jų šeimas“, – sakė popiežius Pranciškus ir pakvietė audiencijos dalyvius tylos minute atsiminti visus, kurie neranda darbo ir skęsta neviltyje.

Šiais pandemijos laikais daug žmonių neteko darbo, o kai kurie, prislėgti nepakeliamos naštos, net ryžosi atimti sau gyvybę.

Anot Šventojo Tėvo, nėra pakankamai atsižvelgiama į tai, kad darbas yra esminis žmogaus gyvenimo matmuo, taip pat ir šventėjimo kelyje. Dirbame ne vien tam, kad tinkamai apsirūpintume ir išlaikytume šeimą, bet ir tam, kad išreikštume save, jaustumės naudingi ir išmoktume itin vertingą konkretumo pamoką, padedančią ir dvasiniam gyvenimui netapti bekūniu dvasingumu.

Deja, bet darbo sferą dažnai paveikia socialinis neteisingumas, tuomet darbas, užuot buvęs žmogiškumo auginimo priemone, tampa egzistencine periferija. Su kokiu nusiteikimu atliekame savo kasdienį darbą? Kaip kovojame su nuovargiu? Ar manome, kad mūsų veikla susijusi tik su mūsų pačių likimu, ar ir su kitų likimais? Nes darbas taip pat yra būdas išreikšti savo asmenybę, iš prigimties atvirą santykiui.

Šiandien turime savęs paklausti, ką galime padaryti, kad darbas atgautų savo vertę.

„Malonu pagalvoti, kad pats Jėzus dirbo ir kad amato išmoko iš šv. Juozapo. Šiandien turime savęs paklausti, ką galime padaryti, kad darbas atgautų savo vertę. Ir kaip mes, kaip Bažnyčia, galime prisidėti prie to, kad darbas būtų išvaduotas iš pelno logikos, būtų išgyvenamas kaip pamatinė asmens teisė ir pareiga, kaip išreiškiantis ir didinantis jo orumą“, – kalbėjo Pranciškus. 

Trečiadienio katechezę jis užbaigė malda, kuria 1969 metų gegužės 1-ąją šv. Paulius VI kreipėsi į šv. Juozapą.  

O šventasis Juozapai,

Bažnyčios globėjau,

tu, kuris šalia Įsikūnijusio Žodžio

kasdien dirbai, kad užsidirbtumei duonai,

semdamasis iš jo jėgų gyventi ir ištverti;

Tu, kuris patyrei nerimą dėl rytojaus,

skurdo kartėlį, darbo nesaugumą;

Tu, kuris šiandien spinduliuoji savo pavyzdžiu,

nuolankus prieš žmones,

bet didis Dievo akivaizdoje,

saugok darbuotojus jų sunkioje kasdienybėje,

gink juos nuo nusivylimo,

nuo viską neigiančio maišto

ir nuo hedonizmo pagundos;

saugok pasaulio taiką,

tą taiką, kuri vienintelė gali užtikrinti tautų vystymąsi. Amen.

The post Popiežiaus katechezė: orumą teikia galėjimas pačiam užsidirbti duoną appeared first on LAIKMETIS.

Evangelistai Matas ir Lukas Juozapą pristato kaip Jėzaus įtėvį, o ne kaip biologinį tėvą. Evangelijos pagal Matą pradžioje pateiktoje Jėzaus genealogijoje, vardijant visus protėvius ir jų sūnus, yra naudojamas terminas „gimė“. Tačiau kalbėdamas apie Juozapą, evangelistas nesako, kad Juozapui gimė Jėzus, o sako, kad Juozapas buvo vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju (plg. Mt 1,16).

Evangelijos pagal Luką trečiajame skyriuje irgi randame patikslinimą, kad Jėzus buvo laikomas Juozapo sūnumi (plg. Lk 3, 23).

Norint suprasti Juozapo tėvystę, reikia atsiminti, kad senovėje Rytuose buvo labai paplitęs įvaikinimas, labiau nei šiandien, sakė popiežius. Jis taip pat paminėjo senovės Izraelyje galiojusius kitus su tėvystės pripažinimu susijusius papročius. Pagal vadinamąją levirato teisę, jei vyras mirė, mirusiojo brolis privalėjo vesti našlę, o su ja susilaukęs vaikų, juos oficialiai laikyti mirusiojo brolio vaikais.

Norint suprasti Juozapo tėvystę, reikia atsiminti, kad senovėje Rytuose buvo labai paplitęs įvaikinimas, labiau nei šiandien.

Kitas svarbus paprotys buvo susijęs su vardo suteikimu. Senovėje vardas reiškė asmens tapatybę. Abramui Dievas suteikė Abraomo vardą, tai yra, paskyrė jį „daugelio tėvu“ (Pr 17, 5). Tas pat pasakytina ir apie Jokūbą, kuriam buvo suteiktas Izraelio vardas. Juozapui, kuris pagal teisę buvo Jėzaus tėvas, priklausė pareiga suteikti gimusiam kūdikiui Jėzaus vardą, kuris reiškia „Viešpats gelbsti“, kaip jam paaiškino angelas: „Jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).

Juozapui skirta ypatinga tėvystės misija mus skatina pamąstyti apie tėvystės ir motinystės pašaukimą mūsų laikais, sakė popiežius. Tėvystė – tai daugiau, negu pradėti ir pagimdyti vaiką. „Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi. Kiekvieną kartą, kai kas nors imasi atsakomybės už kito gyvenimą, tam tikra prasme jo atžvilgiu įgyvendina tėvystę“, – citavo popiežius neseniai paskelbtą savo apaštališkąjį laišką „Patris corde“.

Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi.

Popiežius paminėjo įvaikinimą, kuris yra labai kilnus tėvystės pašaukimo vykdymo būdas. Juozapas mums rodo, kad per įvaikinimą užsimezgantis tėvystės ryšys nėra antraeilis. „Toks pasirinkimas yra viena iš aukščiausių meilės, tėvystės ir motinystės formų. Kiek daug vaikų pasaulyje laukia, kad jais kas nors pasirūpintų. Kiek daug sutuoktinių nori būti tėvais ir motinomis, bet dėl biologinių priežasčių negali. Yra ir šeimų, kurios, nors jau turi vaikų, nori pasidalyti savo šeimos meile su tais, kurie liko be jos.

Nebijokime rinktis įvaikinimo kelio, nebijokime rizikos priimti vaikus“, – sakė Pranciškus ir prašė, kad už visuomenės gyvenimą atsakingos institucijos visada bus pasirengusios padėti šioje srityje, kad išsipildytų daugybės vaikų, kuriems reikia šeimos, ir daugybės sutuoktinių, norinčių dovanoti meilę, svajonės.

Nebijokime rinktis įvaikinimo kelio, nebijokime rizikos priimti vaikus.

„Tegul šventasis Juozapas globoja našlaičius ir jiems padeda; tegul jis užtaria poras, norinčias susilaukti vaikų“, – linkėjo popiežius ir katechezę užbaigė malda:

„Šventasis Juozapai, kuris tėviška meile mylėjai Jėzų, būk artimas vaikams, kurie neturi šeimos ir kurie trokšta turėti tėvą ir motiną; remk sutuoktinius, kurie negali susilaukti vaikų, padėk jiems per šią kančią atrasti kitus tėvystės pašaukimo vykdymo kelius. Niekam tenestinga namų šilumos ir mylinčių žmonių. Savanaudiškume užsidariusios širdys teatsiveria meilei.“

The post Popiežius Pranciškus: nebijokime rinktis įvaikinimo kelio appeared first on LAIKMETIS.

Evangelisto Mato aprašytame Šventosios Šeimos gyvenimo įvykyje – bėgime į Egiptą (plg. Mt 2, 13–23) – matome šv. Juozapą kaip persekiojamą ir drąsų migrantą, sakė popiežius. Jėzus, Marija ir Juozapas buvo priversti palikti savo šalį, patyrė pažeminimą, nesaugumą, baimę ir skausmą, panašiai kaip ir daugybė mūsų laikų pabėgėlių ir migrantų.

Angelas įsakė Juozapui: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Šventosios Šeimos pabėgimas į Egiptą išgelbsti Jėzų, bet, deja, nesutrukdo Erodui įvykdyti žudynių. Jis gina savo valdžią su negailestingu žiaurumu, žudo visus priešininkus ar galimus varžovus, netgi vaikus. Tai vyksta ir šiandien, sakė Pranciškus.

Jėzus, Marija ir Juozapas buvo priversti palikti savo šalį, patyrė pažeminimą, nesaugumą, baimę ir skausmą.

Nereikia grįžti į tolimą senovę. Žmogus tampa vilku kitam žmogui. Istorijoje gausu asmenybių, kurios despotiškai naudojosi valdžia ir įvykdė nežmoniškus žiaurumus. Tačiau neturėtume manyti, kad tiktai tironai pateisina smurtą. Tokios tironų logikos įkaitais galime tapti ir mes, kai bandome arogantiška laikysena išsklaidyti savo baimes, kai įžūliu elgesiu ar tik piktais žodžiais žeminame kitus žmones. Savo širdyse mes irgi galime tapti mažais erodais.  

Erodas ir Juozapas – tai du labai skirtingi personažai, atspindintys du žmonijos veidus. Dažnai klaidingai manoma, kad drąsa yra išskirtinė herojų dorybė. Iš tikrųjų kiekvieno žmogaus kasdienis gyvenimas reikalauja drąsos.

Visais laikais ir visose kultūrose randame drąsių vyrų ir moterų, kurie, būdami ištikimi savo įsitikinimams, įveikė įvairius sunkumus, patyrė neteisybę, pasmerkimą ir net buvo nužudyti. Drąsa yra tvirtumo sinonimas, kuris kartu su teisingumu, išmintingumu ir susivaldymu priklauso tai grupei žmogiškųjų dorybių, kurias krikščionių tradicija vadina pagrindinėmis dorybėmis.

Dažnai klaidingai manoma, kad drąsa yra išskirtinė herojų dorybė. Iš tikrųjų kiekvieno žmogaus kasdienis gyvenimas reikalauja drąsos.

Pasak Pranciškaus, Juozapas mus moko, kad gyvenime visada turime tikėtis išmėginimų. Jų akivaizdoje galime jausti grėsmę, galime jų išsigąsti, tačiau turime juos įveikti ne rodydami tai, kas mumyse blogiausia, kaip Erodas, bet elgdamiesi kaip Juozapas, kuris į baimę reaguoja drąsiai ir pasitiki Dievo apvaizda.

„Melskimės už migrantus ir persekiojamuosius, už visus tuos, kurie bėga gelbėdamiesi nuo nepalankių politinių ir istorinių aplinkybių, nuo asmeninių sunkumų“, – prašė popiežius. „Šiandienos migracija yra tikrovė, prieš kurią negalime užmerkti akių.“

Melskimės už migrantus ir persekiojamuosius, už visus tuos, kurie bėga gelbėdamiesi nuo nepalankių politinių ir istorinių aplinkybių...

 „Šventasis Juozapai, tu, kuris esi patyręs pabėgėlių kančias, kuris buvai priverstas bėgti, kad išgelbėtum savo brangiausių žmonių gyvybes, saugok visus, kurie bėga nuo karo, neapykantos ir bado. Palaikyk juos sunkumuose, stiprink jų viltį ir leisk jiems patirti svetingumą bei solidarumą. Vesk bėgančiųjų žingsnius ir atverk širdis tų, kurie gali jiems padėti. Amen.“

The post Popiežius Pranciškus: gyvenime visada turime tikėtis išmėginimų appeared first on LAIKMETIS.

„Garsioje giesmėje taip pat sakoma: „Ten, kur gailestis ir meilė, Dievas ten yra“. Štai kur gimsta Dievas: ten, kur meilė tampa konkreti, tampa artumu, švelnumu, užuojauta. Ten yra Dievas“, – sakė popiežius, kreipdamasis į Šventojo Sosto ir Vatikano miesto darbuotojus.

„Jei, pavyzdžiui, šeimoje yra senelis ar močiutė, kuriems sunku išeiti į lauką, eikime ir aplankykime jį ar ją, su visomis atsargumo priemonėmis, kurių reikalauja pandemija, bet eikime, nepalikime jų vienų. O jei negalime nuvykti, paskambinkime telefonu ir šiek tiek pasikalbėkime. Bet svarbiausia, kad kuo greičiau, kai tik galėsime, nueitume ir praleistume su juo ar ja šiek tiek laiko“, – tęsė popiežius prieškalėdiniame susitikime su Vatikano darbuotojais, kurių dauguma yra pasauliečiai.

Štai kur gimsta Dievas: ten, kur meilė tampa konkreti, tampa artumu, švelnumu, užuojauta.

„Brangieji, norėčiau jums palinkėti, kad Kalėdos atneštų jums ramybės, ypač jei išgyvenate sunkų laikotarpį, turite rūpesčių... Jų būna kiekvienoje šeimoje, bet kartais pasitaiko ir sunkesnių situacijų. Meldžiuosi, kad tie, kuriems to labiausiai reikia, gautų asmeninės ir šeimyninės ramybės dovaną. Pandemija sukėlė daugybę ekonominių ir psichologinių problemų šeimoms. Galvoju apie vaikus ir paauglius, kuriuos ypač paveikė ilgi izoliacijos ir nuotolinio mokymosi laikotarpiai. Tačiau kiekviena amžiaus grupė patyrė savų sunkumų“, – pridūrė Šventasis Tėvas.

Jis pakartojo, jog, nepaisant sunkios situacijos, Vatikane stengiamasi išsaugoti visas darbo vietas, palinkėjo šv. Juozapo, Marijos ir Jėzaus, taip pat visos Bažnyčios globėjo, užtarimo: neseniai baigėsi jam skirti metai.

Meldžiuosi, kad tie, kuriems to labiausiai reikia, gautų asmeninės ir šeimyninės ramybės dovaną.

„Jam galite patikėti sudėtingesnes situacijas, kai suprantate, kad jūsų pačių jėgų neužtenka, kad nėra lengvai pasiekiamų išeičių. Tuomet galite kreiptis į šventąjį Juozapą ir melstis. Jis nedaugžodžiauja – Evangelijoje jis niekada nekalba – nedaugžodžiauja, bet daug daro. Tai žmogus, kuris klausosi Dievo valios ir nedvejodamas ją įgyvendina“, – priminė Pranciškus.

Jis taip pat priminė, kaip Apvaizda per angelo balsą sapne vedė šv. Juozapą ir visą šventąją šeimą. Tai nebuvo haliucinacijos, bet tikrovę atitinkančios žinios: kai Juozapas turėjo parsivesti Mariją į namus, kai teko bėgti nuo karaliaus Erodo, kai atėjo laikas grįžti į tėvynę, kai reikėjo apsispręsti dėl gyvenimo Nazarete.  

galite kreiptis į šventąjį Juozapą ir melstis. Jis nedaugžodžiauja – Evangelijoje jis niekada nekalba – nedaugžodžiauja, bet daug daro.

„Kaip mus moko Juozapo ir Marijos istorija, šeima yra privilegijuota vieta, kurioje patiriama Dievo Apvaizda. Todėl noriu palinkėti ir jums, kiekvienai jūsų šeimai, būtent to: patirti tėvišką Dievo ranką, kreipiančią mūsų žingsnius jo keliais, dėl sutuoktinių, vaikų, visos šeimos gėrio. Dievo planai ne visada aiškūs. Dažnai jiems išryškėti reikia laiko, kantrybės, o svarbiausia – tikėjimo ir didelio pasitikėjimo, kad Dievas visada nori tik gero, didžiausio gėrio mums ir mūsų artimiesiems.“

„Taigi turime elgtis taip, kaip šventasis Juozapas: patikėti save Dievui – štai ką reiškia miegas – kad galėtume priimti jo siunčiamas žinias“, – sakė popiežius ir dar kartą palinkėjo: – „Tegul šventasis Juozapas ir Mergelė Marija lydi jus kelionėje, o Išganytojas Jėzus tepripildo jūsų širdis ir namus džiaugsmu ir ramybe. Linksmų Kalėdų!“

The post Popiežius Vatikano darbuotojų šeimoms: tegul Jėzus gimsta jūsų širdyse appeared first on LAIKMETIS.

Evangelijos neperduoda jokių Juozapo iš Nazareto žodžių. Tai nereiškia, anot Pranciškaus, kad jis buvo tylenis. Yra gilesnė priežastis. Savo tylėjimu Juozapas patvirtina tai, ką rašo šventasis Augustinas: „Kiek mumyse auga Žodis, žmogumi tapęs Žodis, tiek mažėja žodžių". Jonas Krikštytojas, kuris vadinamas „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią“ (Mt 3, 1), apie Žodį sako: „Jam skirta augti, o man mažėti" (Jn 3, 30).

Kiek mumyse auga Žodis, žmogumi tapęs Žodis, tiek mažėja žodžių. (Šventasis augustinas)

„Juozapas savo tyla kviečia mus užleisti vietą kūnu tapusiam Žodžiui – Jėzui“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, Juozapo tyla – tai ne nebylumas. Tai tyla, kupina įsiklausymo, veikli tyla, atskleidžianti jo didį vidinį pasaulį. „Tėvas ištarė žodį ir tai buvo jo Sūnus. Ir jis visada kalba amžinoje tyloje, ir tyloje jo turi klausytis siela", – citavo šv. Kryžiaus Joną popiežius. 

Jėzus augo tokioje Nazareto namų mokykloje, kasdien matydamas Marijos ir Juozapo pavyzdį. Nenuostabu, kad jis pats vėliau ieškojo tylos erdvių (žr. Mt 14, 23) ir kvietė mokinius išmėginti tokią patirtį.

Juozapo tyla – tai ne nebylumas. Tai tyla, kupina įsiklausymo, veikli tyla, atskleidžianti jo didį vidinį pasaulį.

„Kaip būtų gražu, jei kiekvienas iš mūsų, sekdamas šventojo Juozapo pavyzdžiu, sugebėtume susigrąžinti šį kontempliatyvų gyvenimo matmenį, kurį atveria būtent tyla. Tačiau visi iš patirties žinome, kad tai nėra lengva: tyla mus šiek tiek gąsdina, nes ji reikalauja įžengti į save ir susitikti su pačia tikriausia savo dalimi“, – sakė Šventasis Tėvas, priminęs filosofo Paskalio žodžius, jog visas žmonių nelaimingumas gimsta tik dėl vieno dalyko: nemokėjimo likti ramiems savo kambario tyloje.

„Brangūs broliai ir seserys, mokykimės iš šventojo Juozapo puoselėti tylos erdves, kuriose gali atsirasti Žodis – mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios Žodis. Nelengva atpažinti šį balsą, kuris labai dažnai painiojamas su tūkstančiais mumyse skambančių rūpesčių, pagundų, troškimų ir vilčių balsų. Tačiau be tokio įgūdžio, gimstančio būtent iš tylos praktikos, mūsų kalbėjimas gali susirgti. Užuot leidęs tiesai atsiskleisti, jis gali tapti pavojingu ginklu“, – pažymėjo popiežius: veidmainiškomis liaupsėmis, tuščiu gyrimusi, melu, apkalbomis, šmeižtu. 

mokykimės iš šventojo Juozapo puoselėti tylos erdves, kuriose gali atsirasti Žodis – mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios Žodis.

Siracido knygoje primenamas faktas, kad nuo liežuvio yra daugiau kritusių, nei nuo kalavijo (žr. Sir 28, 18). Panašiai ir Jėzus blogą kalbėjimą, keikimą ar šmeižtą sugretina su žudymo veiksmu (žr. Mt 5, 21–22). 

Biblijos išmintis teigia, priminė Pranciškus, jog „Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, valgys jo vaisius“ (Pat 18, 21). Ir apaštalas Jokūbas kalba apie šią seną žodžio galios, geros ir blogos, temą. „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. (...) ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. (...) Liežuviu šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!“, – rašo apaštalas (žr. Jok 3, 2–10)

Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, valgys jo vaisius (Pat 18, 21). 

„Štai motyvas, dėl kurio turime mokytis iš Juozapo puoselėti tylą: toji mūsų gyvenimo vidinė erdvė, kurioje suteikiame Dvasiai galimybę mus atgaivinti, paguosti, pataisyti. O iš to gauta nauda mūsų širdims taip pat išgydys mūsų kalbą, žodžius ir, svarbiausia, mūsų pasirinkimus. Juk Juozapas suderino tylą su veiksmu. Jis ne kalbėjo, bet veikė, ir taip parodė mums tai, ką Jėzus kartą pasakė savo mokiniams: „Ne kiekvienas, kuris šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“  (Mt 7, 21). 

Bendrosios audiencijos katechezę popiežius Pranciškus užbaigė malda į šv. Juozapą: 

Šventasis Juozapai, tylos žmogau, Evangelijoje neištaręs nė vieno žodžio, išmokyk mus tuščių žodžių pasninko, padėk iš naujo atrasti žodžių, kurie pamoko, padrąsina, paguodžia ir palaiko, vertę. Būk arti tų, kurie kenčia nuo žeidžiančių žodžių, tokių kaip šmeižtas ar apkalbos. Ir padėk mums visada žodžius sujungti su darbais. Amen.

The post Popiežiaus katechezė: mokykimės puoselėti tylą appeared first on LAIKMETIS.