Gera atrasti Juozapą. Jis ir Mergelė Marija gyveno kartu su Jėzumi. Jis kaip vyresnysis brolis nori atvesti mus į tokį patį artimą ryšį su Jėzumi. Vienintelis tikras šaltinis apie Juozapo gyvenimą yra Evangelijos. Iš jų sužinome kai kuriuos svarbius Juozapo gyvenimo aspektus. Jis – Marijos sutuoktinis ir Šventosios Šeimos saugotojas, amatininkas iš Nazareto. Jo gyvenimas buvo paženklintas pirmenybe dvasiniam gyvenimui.

Marijos sutuoktinis

„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parvesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“ (Mt 1, 20) Atsikėlęs Juozapas pasielgė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta: jis parsivedė žmoną pas save, parsivedė ją pas save su Sūnumi, kuris turėjo ateiti į pasaulį iš Šventosios Dvasios. Jis, kaip ir Marija, pakluso Dievo valiai. Marijos ir Juozapo tikėjimas sutapo. Šiame Juozapo sprendime matome Marijai reiškiamą jo dievišką meilę. Jis myli ją, kad joje apsireikštų Dievo valia. Jis myli Mariją ne dėl savęs; jo meilė nesuteikia jam jokios teisės į Mariją. Suprantamas Juozapo džiaugsmas, kai jis viską pavedė Dievui, o Dievas jam atlygino šimteriopai. Jis žmona pasirinko Mariją, o Dievas skyrė jam tą žmoną, kuri pagimdė Išganytoją. Taigi per Mariją Dievas jam dovanojo savo mylimąjį Sūnų, kad šis taptų ir Juozapo sūnumi.

Jeigu Senojo Testamento pradžioje vaizduojama Adomo ir Ievos pora buvo nuodėmės šaltinis, pasklidęs žmonijoje, tai Naujojo Testamento pradžioje veikiantys Juozapas ir Marija yra po visą žemę pasklidusio šventumo viršūnė. Taip pasireiškia Dievo valia išgryninti ir pašventinti šeimą. Taip atnaujinama santuoka. 1989 m. šventajam Juozapui skirtoje egzaltacijoje Jonas Paulius II rašė: „Šventoje Šeimynoje – tobuliausioje „mažoje bažnyčioje“ – visos krikščioniškos šeimos turi atrasti savo atspindį. Joje Dievo Sūnus ilgus metus gyveno pasislėpęs. Taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų prototipas ir pavyzdys.“

Šventosios Šeimos globėjas

Dievas pasirinko Juozapą, norėdamas Jėzui užtikrinti tėvystę. Savo tėvyste Juozapas tarnavo Marijai ir Jėzui, jiems visiškai atsidavė, skyrė savo darbus ir gyvenimą. Iš meilės Dievui Tėvui, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15), jis tapo paklusniuoju, „teisiuoju“. Paaukojimo Šventykloje skirsnyje evangelistas Matas aprašo labai svarbų įvykį, dėl kurio Apvaizda dar sykį kreipiasi į Juozapą. „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ (Mt 2, 13). Šventasis Juozapas prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Tačiau skubotas išvykimas Juozapui ir Marijai teikia džiaugsmą, jie išvyksta trise. Tremtyje Šventoji Šeima gyvena vienybėje ir ramybėje. Gyvenant svetimoje šalyje, būtini stipresni meilės ryšiai, padidėja abipusė priklausomybė. Bėgimas į Egiptą šventajam Juozapui pelno Bažnyčios globėjo vardą. 1870 m. popiežius Pijus IX globoti Bažnyčią pavedė šventajam Juozapui. Kadaise Šventasis Juozapas rūpinosi visais Šventosios Šeimos reikalais. Ir šiandien Bažnyčiai tenka saugoti šeimą nuo nuolat kylančių pavojų, bet ir ypač padėti evangelizuojant šalis, kuriose kadaise klestėjo tikėjimas, religija ir krikščioniškas gyvenimas, o šiandien patiriami dideli išbandymai.

Jėzaus įtėvis rūpinasi tais, kurie kreipiasi į jį. Štai brolio Morkaus liudijimas apie Tiberiados bendruomenės įkūrimo pradžią.

„Tiberiados kūrimosi pradžioje, vieną penktadienį gavau paskutinį priminimą apmokėti sąskaitą ir grasinimą antstoliais. Buvau įvarytas į kampą: reikėjo surasti 2 000 eurų. Šiuo rūpesčiu pasidalinau su vienu svečiu. Jis man patarė: „Paimk Juozapo skulptūrą ir pastatyk kampe, apsuk ją ir pavesk jam šią problemą.“

Man nepatiko mintis statyti Juozapą į kampą. Tai pasirodė iš magijos srities ir kvaila. Galėjau pasibelsti į kurio nors vie-nuolyno duris ir paprašyti išmaldos, bet visiškai neturėjau tam laiko. Be to, ir skulptūros neturėjau.

Galiausiai nusprendžiau visą šį reikalą pavesti šventajam Juozapui.

Susiradau molio ir pradėjau lipdyti Juozapą. Jam meldžiausi jau seniai, giliai tikiu šventųjų bendravimu. Lipdant kaklą gavau 500 eurų… Skubėjau lipdyti skulptūrą. Pirmadienį, lipdydamas galvą, gavau visą sumą! Ši skulptūrėlė stovi pirmoje Tiberiados koplyčioje. Juozapą nulipdžiau plačiai besišypsantį, kaip laimingą šventąjį. Dažnai pasitikėdamas dedu po jo kojomis jam adresuotas intencijas ir pagalbos šauksmus.“

Nazareto amatininkas

Dar sykį įspėtas sapne, Juozapas nusprendžia sugrįžti į Galilėjos Nazaretą. Būdamas visiškai paklusnus kaip Dievo siųstasis jis turi aiškų autoritetą. Jam svarbu ne tai, ko jis pats nori, bet tai, ko nori Dievas. Šventasis Lukas rašo apie slėpiningą Jėzaus gyvenimą Nazarete, kai jis „augo išmintimi, metais ir malone“. Evangelistas po epizodo šventykloje priduria: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.“ (Lk 2, 51) Šis Jėzaus paklusnumas, nuolankumas Nazareto namuose suprantamas kaip Jo dalyvavimas Juozapo darbe. Tas, kuris buvo vadinamas „dailidės sūnumi“, išmoko savo „tėvo“ darbą.

„Šventasis Juozapas yra nuolankumo pavyzdys, – 1969 m. savo kalboje sakė Paulius VI. – Jis yra pavyzdys to, kad norint būti gerais ir autentiškais Kristaus mokiniais, nereikia „didelių dalykų“, tereikia bendrų, žmogiškų, paprastų ir autentiškų dorybių.“

Pirmenybė vidiniam gyvenimui

Evangelijose išimtinai kalbama apie tai, ką Juozapas darė, bet jose nėra jo žodžio, viskas apgaubta tylos. Ši tyla ypatingu būdu atskleidžia vidinį staliaus iš Nazareto pasaulį.

Jis kasdien bendravo su Jėzumi. Nors ir būdamas Dievo Sūnumi, Jėzus turėjo išmokti melstis. Juozapas su Marija išmokė jį psalmių, kad pažintų Šventąjį Raštą.

Tai paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, šventoji Teresė Avilietė daug kartų rašė apie šventąjį Juozapą kaip vidinės maldos mokytoją. Ji liudijo: „Jau kelerius metus jo šventės dieną prašau tam tikros malonės, ir jis visada išklauso mano maldų. Jeigu dėl mano netobulumo mano prašymas neatitikdavo Dievo garbės, jis nuostabiai jį pakoreguodavo, kad man būtu daugiau dvasinės naudos.“ Malda yra atsivėrimas Šventajai Dvasiai, žavėjimasis, įsiklausymas ir klusnumas Žodžiui. Visa tai liudija šventasis Juozapas.

The post Šventasis Juozapas, Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus globėjas appeared first on LAIKMETIS.

Peršasi mintis, kad tarsi norima atkeršyti tėvui, kad jis nemeta iššūkio ir nenori konkuruoti dėl mamos, bet ne užmušant, o jo geidžiant. Tas pats ir su motina, kurios jau ne taip geidžiama, nes jos tiesiog visur per daug, ir norima ja atsikratyti.

Visa tai rodo vis gilesnį per kartas perduodamą nemokėjimą integruoti savo lytiškumo į visavertį gyvenimą. Dėl lytiškumo galios žingsnis po žingsnio jis turi būti integruotas į visas gyvenimo sferas. Kalbame apie sveiką, brandžią, vaisingą, šventą saviraišką. Taip pat apie tapatybę, jauseną, sprendimus, siekius, ypač šeimos ar bendruomenės laimę ir ištikimybę.

Tikros integracijos procese atsiveria dovanos, talentai, gyvenimo džiaugsmas ir laimė, dėl kurių ir nenurimstama, stengiamasi, kovojama, degama, mylima.

Būtent todėl dabartiniai klausimai visuomenėje lytiškumo tema tiesiogiai liečia daugelio gyvenimą. Vienų daugiau, o kitų smarkiai mažiau. Lytiškumas turėtų būti integruojamas į asmeninius gyvenimus, kartu stipriai paliečiant ribas, baimes, pykčius, kompleksus, sutrikimus. Žinoma, patiriant dideles pastangas, skausmus ir eksperimentus dėl šios integracijos. Vis dėlto atrodo atvira begėdystė ir nevaldomos aistros bei agresija nėra tinkamas kelias šiai integracijai.

Šį klausimą galima spręsti brandžiu skaistumu. Kalbant apie šv. Juozapą, Mariją, Jėzų, ypač apie jų skaistumą, kyla visokios reakcijos, nes paliečia tą patį lytiškumo integravimą į vaisingą, džiaugsmingą, laimingą gyvenimą. Einant šiuo keliu, patikint ir pripažįstant tobulo skaistumo galimybe, gali atsiverti tyra, nesavanaudiška meilė ir tikrai brandi šeimyniška atsakomybė.

Todėl priimti teigiamą skaistumo vaizdą integruotame Juozapo asmenyje, Marijoje, Jėzuje yra labai svarbus žingsnis lytiškumo išgydimo procese. Atkurtume šeimos veidą. asmeniškai dažnai dūsaujame, o gal ir pyktame, kad mūsų tėvams, giminėms, kitiems ugdytojams ir vadovams, o ir mums patiems šioji perspektyva atrodo tolima ar net neįmanoma, tačiau turime išlaikyti viltį, nes tai tapo kūnu Šv. Šeimos nariams.  

Priimti teigiamą skaistumo vaizdą integruotame Juozapo asmenyje, Marijoje, Jėzuje yra labai svarbus žingsnis lytiškumo išgydimo procese.

Marija ugdė Jėzų ne tik pavyzdžiu, bet savo siela ir kūnu yra visiškai šventa ir skaisti, nes joje negali būti nei menkiausio palinkimo, ydos gyventi tik dėl savęs. Todėl viskas Marijoje yra paskirta Jėzui ir dėl Jo. Ji visiškai yra su Juo ir po mirties, ir po prisikėlimo – tęsė Jo misiją. Tokia, kokia bus Bažnyčia danguje, tokia yra Marija nuo pat savo prasidėjimo.

Taip pat ir Juozapas suartėjęs su tokia skaisčia Marija suvokia, koks turėtų būti jis pats. Būtent, gilėjant tarpusavio draugystei, Dievo vedamas jis atpažįsta pašaukimą skaisčiam gyvenimui. Krikščioniškame mene Juozapas vaizduojamas senas, kad būtų išvengta daug sunkių klausimų dėl jauno žmogaus seksualinių poreikių.

Tokiame kelyje, be abipusės, nuolatos augančios ir visas gyvenimo sritis apimančios meilės yra neįmanoma ištverti. Juozapas ir Marija turėjo daug dalykų vienas kitame pažinti ir pamilti, mokytis priimti labai jautriai abiejų nuotaikas ir reakcijas. Leiskite pajuokauti, kad jiems dėl visko teko tiek daug kalbėtis, kad neliko nei vieno Juozapo užrašyto žodžio.

Džiaugsmas, paguoda ir vieninga dvasia rodė jų pašaukimą būti kartu. Dėl to Juozapas noriai prisiėmė darbininko vaidmenį, gyveno kartu su Marija ir Jėzumi, o ir šie patys švenčiausieji žmonės Nazareto gyventojams buvo visiškai paslėpti ir nepažįstami. Jie dėl to klausė, kai Jėzus pradėjo galingai mokyti, ar gi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, tuo pasakydami, kad Šv. Šeima yra niekuo neišsiskirianti iš kitų.  

Svarstant apie tobulą šventųjų skaistumą, gerai, kad atsiskleidžia lytiškumo, kaip visą žmogų apimančios galios, o ne vien lytinio malonumo naudojimas, supratimas. Ryškiau pasirodo mūsų gerokai paveiktas ir pakitęs mąstymas, kad esą neįmanoma seksualiai susivaldyti; su tuo susijusios ir mūsų skaudžios bendrystės, saviraiškos, pripažinimo, ir meilės paieškos. Iš to kyla diskusijos, dejavimai bei neigimai.

Taip pat atsiskleidžia, kad esame iš kartų į kartas besitęsiančio proceso dalis, kurioje mūsų tėvai mums nebuvo patys geriausi integracijos mokytojai, o visuomenės lyderiai yra ne idealai. Turėtų išryškėti pakitęs ir iškreiptas šeimos vaizdas, su galimybe jį gydyti per skausmą, priimant realybę, susitaikant, atleidžiant ir išsilaisvinant.

Jei iš meilės santykio su skaisčiąja Marija, kaip Dievo Motina ir Mergele, atėjo Juozapui gebėjimas rinktis skaistumą, tai ir mūsų ryšys su Jėzui atsidavusia Marija, kaip mūsų Motina, ir Juozapu, kaip mūsų bičiuliu, tėvu, globėju, galėtų duoti palaikymo ir malonės mums gydant ir integruojant lytiškumą.

Tad Šv. Šeimos pavyzdys gali paskatinti gauti tai, ko trūko mūsų šeimos patirtyse. Tam, žinoma, reikia meilės, pažinimo, gilaus nuolankumo, ilgų pokalbių su Juozapu, Marija ir Jėzumi. Svarbi šventa pagarba Dievo artumui ir Jo mums duodamam asmeniškam pašaukimui, kuris veda mus į laimingą bei išsipildžiusį gyvenimą. 

The post Kun. Mindaugas Malinauskas SJ. Juozapo skaistumas šiandienos kontekste appeared first on LAIKMETIS.