1913 m. pastatyta Edmontono Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, 1991 m. buvo paskelbta nacionaline Kanados čiabuvių bažnyčia. Joje renkasi maldai katalikai, priklausantys Kanados indėnų gentims, taip pat metisai ir eskimai inuitai. Sveikindamas bažnyčioje susirinkusią tikinčiųjų bendruomenę popiežius sakė, kad jį džiugina ir tai, kad šią parapiją taip pat lanko svetingai joje priimami imigrantai. Tokia yra ir turi būti bažnyčia – svetingi ir visiems atviri Dievo šeimos vaikų namai.

Kalbėdami apie Bažnyčios slėpinį neturime pamiršti, kad Bažnyčioje tarp kviečių dažnai auga ir raugės. Popiežius sakė, jog suvokimas, kiek daug tų piktžolių priaugo ir kiek daug žalos jos padarė, jį ir paskatino leistis į šią atgailos piligrimystę.

Popiežius ir šia proga pakartojo, kad jam skaudu ir liūdna dėl to, kad katalikai prisidėjo prie čiabuvių asimiliacijos ir pavergimo, kad su panieka žiūrėjo į jų kultūrą, prisidėjo prie jų kultūrinės ir dvasinės tapatybės naikinimo. Ypatingai skaudu atsiminus, kad tai buvo daroma vardan tariamai krikščioniško ugdymo, kad buvo nesiskaitoma su svarbiausiu ugdymo tikslu, tai yra pašaukimu gerbti žmonių turimus talentus ir juos skatinti. Tad labai džiugu, sakė Pranciškus, kad tokiose parapijose, kaip ši – Edmontono Švč. Jėzaus Širdies parapija – kiekvieną dieną kantriai skatinamas susitaikinimas. Būtent apie tai – apie susitaikinimą – jis pasidalijo keletu minčių.

Jėzus mus sutaikina vienus su kitais ant kryžiaus, ant gyvybės medžio, kaip mėgdavo vadinti senovės krikščionys. Jis ant kryžiaus apkabina visus ir kiekvieną. Tačiau, pabrėžė popiežius, niekas negali ištrinti nesiskaitymo su orumu atvejų, patirto blogio, išduoto pasitikėjimo. Neįmanoma ištrinti ir mūsų, tikinčiųjų, gėdos. Tačiau tai suvokiant reikia pradėti iš naujo. Jėzus nesiriboja tik žodžiais, bet jis mums rodo savo kryžių –  tą skandalingą meilę, dėl kurios jis leido, kad jos kojas ir rankas pervertų vinys, o galvą sužeistų erškėčių vainikas. Jėzus ir mus kviečia sekti jo pavyzdžiu. Tai kryptis, kuria turime eiti visi kartu – žvelgti į Kristų, meilę, išduotą ir nukryžiuotą dėl mūsų. Jėzus prašo tokiu žvilgsniu žiūrėti ir į jo meilę, nukryžiuotą Kanados internatinėse mokyklose.

Ant kryžiaus skausmas virsta meile, mirtis – gyvenimu, nusivylimas – viltimi, apleistumas – bendryste, atstūmimas – vienybe

„Jei norime susitaikyti tarpusavyje, jei norime atkurti ramybę savo viduje, jei norime, kad mūsų neslėgtų praeitis, patirtos skriaudos ir sužeisti prisiminimai, traumuojantys įvykiai, kurių negali išgydyti jokia žmogiška paguoda, mūsų žvilgsnis turi būti nukreiptas į nukryžiuotąjį Jėzų. Ant kryžiaus skausmas virsta meile, mirtis – gyvenimu, nusivylimas – viltimi, apleistumas – bendryste, atstūmimas – vienybe. Susitaikinimas – tai ne mūsų laimėjimas, bet dovana, kurią mums duoda Nukryžiuotais, tai ramybė, sklindanti iš Jėzaus Širdies, tai malonė, kurios reikia prašyti.“

„Bažnyčia yra namai, kuriuose mes vėl susitaikiname, į kuriuos susirenkame, kad vėl iš naujo pradėtume kelionę. Tai vieta, kurioje nebemąstome apie save kaip apie individus, bet atpažįstame save kaip brolius, žvelgiame vienas kitam į akis, priimame vienas kito istorijas ir kultūrą, leidžiame, kad Šventoji Dvasia padėtų mums gydyti sužeistą atmintį.“

Tokia turėtų būti mūsų kelionė – ne spręsti už kitus, ne įsprausti kitus į iš anksto nustatytas schemas, bet atsistoti prieš Nukryžiuotąjį ir prieš savo brolį. Tokia yra ir tokia turėtų būti Bažnyčia: vieta, kur tikrovė visada yra pranašesnė už idėją; ne idėjų ir priesakų rinkinys, kurį reikia įskiepyti žmonėms, bet svetingi namai visiems. Tokia yra ir turėtų būti Bažnyčia: šventovė, kurios durys visada yra atviros ir kurioje mes visi susitinkame, vieni kitiems tarnaujame ir vieni su kitais susitaikiname.

Edmontono Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje vykusį susitikimą popiežius užbaigė malda: „Jėzau, nukryžiuotasis ir prisikėlęs, kuris gyveni savo tautoje, paimk mus už rankos ir per istorijos dykumas vesk susitaikinimo keliu. Amen.“

The post Popiežius: Bažnyčia yra namai, kuriuose mes vėl susitaikiname appeared first on LAIKMETIS.

Jis taip kalbėjo iškilmingoje ceremonijoje Daukanto aikštėje, kur buvo iškeltos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos. Susirinkusiuosius pasveikino praskridę NATO naikintuvai.

Aikštės prieigose susirinko keli tūkstančiai žmonių, kai kurie iš jų atsinešė prieš šalies valdžią nukreiptus plakatus, kuriuos policija prieš renginį prašė paslėpti.

„Vienybė pati neateina, jos neįmanoma įsigyti ar įvesti dekretais. Jai reikia pasiruošti. Išmokti ne tik klausyti, bet ir girdėti. Ištiesti ranką žmogui, su kuriuo nesutinki. Matyti prasmę ir jėgą to, kas mus jungia šiandien ir kas mus jungs rytoj“, – susirinkusiesiems sakė šalies vadovas.

„Todėl šiandien šioje istorinėje aikštėje kviečiu visus ir kiekvieną atidėti į šalį nuoskaudas, pyktį ir abejones. Dar turime jėgų kurti taikaus sutarimo, o ne priešpriešos Lietuvą. Dar turime gebėjimų grįsti sprendimus bendradarbiavimu, o ne primityviu kažkieno valios primetimu“, – tęsė prezidentas.

„Atėjo diena, kai daugiau nebegalime nuodyti vienas kito kirčiais iš pasalų (...) Nusipurtykime visas šias apnašas ir eikime į priekį, juk turime tik vieną valstybę ir jos vardas – Lietuva“, – pridūrė jis.

Atėjo diena, kai daugiau nebegalime nuodyti vienas kito kirčiais iš pasalų (...) Nusipurtykime visas šias apnašas ir eikime į priekį, juk turime tik vieną valstybę ir jos vardas – Lietuva

Jo teigimu, Vasario 16-oji – „visų mūsų energijos, jausmų ir meilės lydinys, tad ir atsakingi už ją esame visi. Niekas neturi teisės jos savintis ar dalinti“.

„Pripažįstu, Lietuvai šiandien nelengva. Priežasčių surastume tūkstančius tiek šalies viduje, tiek išorėje. Tačiau man Vasario 16-oji yra ne tik šios dienos fotografija, bet ir proga pažvelgti į ateitį. Šviesi Lietuvos Tėvynės vizija įkvėpė mūsų valstybės kūrėjus prieš šimtmetį, ji, neabejoju, gyvuoja ir kiekvieno iš jūsų širdyje. Būtent tokios Lietuvos idėja yra mūsų vienybės pradžių pradžia, mūsų pastangų bendrasis vardiklis“, – kalbėjo prezidentas.

Anot G. Nausėdos, šiandiena – pakilaus džiugesio ir pasididžiavimo savo šalimi diena, o Lietuvos Tarybos sprendimas atkurti Lietuvos valstybę buvo „ilgai lauktas ir svajotas įvykis“.

„Modernią valstybę pirmiausia reikėjo išsvajoti, tada paskelbti, suderėti, paversti kūnu, sustiprinti ir auginti. Iš drąsios kelių asmenų idėjos ji turėjo virsti jaukiais ir saugiais visų Lietuvos žmonių namais. Tam prireikė ir daug laiko, ir bendrų pastangų“, – sakė G. Nausėda.

„Kuklią ugnelę, užkurtą „Aušros“ ir „Varpo“ puslapiuose, ilgus metus saugojo labiausiai pasišventę patriotai. Giliai išjausta Tėvynės meilė iš pradžių šildė nedaugelį, kol galiausiai prasiveržė galinga karių savanorių ir daugelio kitų Lietuvos kūrėjų jėga“, – kalbėjo jis.

Pasak prezidento, Vasario 16-osios aktas kūrė tautos vienybę.

„Tai nebuvo prigimtinė, amžina, iš anksto nulemta signatarų ar visų piliečių vienovė. Tautos vienybė pamažu radosi kaip priešybių sąjunga, nuolat maitinama Lietuvos šviesuolių diskusijų, derybų ir kompromisų. Iki šios dienos mes labiausiai branginame ir švenčiame ne sudėtingą, kartais dramatišką kelionę į Nepriklausomybę, o patį rezultatą – atkurtą ir apgintą Lietuvos valstybingumą. To meto politinių jėgų atstovai rado bendrą kalbą, nors skirtingai žvelgė į atkurtos valstybės laukiančius uždavinius“, – teigė Lietuvos vadovas.

Anot jo, toks sutarimas ir tokia vienybė yra „gražiausia Vasario 16-osios pamoka“.

Valstybės saugumo departamentas įspėja, kad per Valstybės atkūrimo dienos minėjimus tikėtinos provokacijos, o protestais gali bandyti pasinaudoti neįtakingos, bet agresyviai nusiteikusios grupės, kurstančios neramumus visuomenėje.

1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

The post G. Nausėda: dar turime jėgų kurti taikaus sutarimo, o ne priešpriešos Lietuvą appeared first on LAIKMETIS.

Griovys, kurį rausi tarp savęs ir Kristaus, net jei nematomas ir žinomas vien tau, atskiria tave nuo brolių, daro tave aklą, kurčią ir piktą jų atžvilgiu.

Tu susitaikysi su savimi ir Dievu, jei beginklis skubėsi tarnauti tiems, kurie tavęs šaukiasi ir kurių tu negirdėjai.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Išgirsk tuos, kurie tavęs šaukiasi appeared first on LAIKMETIS.