Prieš šv. Kalėdas visi išgirdome apie tokį atvejį mūsų šalyje – Vilniaus apylinkės teismas pripažino, kad Jūratė Juškaitė yra mama vaiko, kuris jau turi mamą Birutę Sabatauskaitę. Iš pradžių pasipylė spekuliacijos, neva tai socialinės motinystės pripažinimas, nors tai būtų akivaizdus prieštaravimas Lietuvos įstatymams. Tačiau teismas Delfi.lt žurnalistams pateikė paaiškinimą, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta J. Juškaitės biologinė motinystė. Lrytas.lt pasirodė informacija, kad po Danijoje atliktų pagalbinio apvaisinimo procedūrų kūdikį išnešiojo ir Vilniaus Santaros klinikose pagimdė B. Sabatauskaitė.

Aišku, kad tai absoliučiai unikalus, individualus atvejis, nelaikytinas precedentu, dėl kurio keistųsi motinystės/tėvystės samprata Lietuvos teisėje. Vis dėlto jo išviešinimo mastas ir pobūdis rodo, kad „mamos“ supranta: viešoji nuomonė dažnai yra svarbiau nei tai, kas parašyta įstatymuose ar teismų sprendimuose. Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė ir Žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė yra gerai žinomos, daug metų LGBT ideologiją Lietuvoje propaguojančios politinės aktyvistės, galinčios dėl savo tikslų imtis drastiškų priemonių. Ši aplinkybė mums suteikia teisę (ir moralinę pareigą) vertinti viešai skelbiamus privataus gyvenimo duomenis, kuriais siekiama padaryti įtaką viešajai nuomonei, politikai, teisei, o kartu ir mūsų visų gyvenimams.

Reprodukcinės technologijos

Nebenarpliosiu kitų komentatorių išnagrinėtų detalių ir toliau kalbėsiu iš esmės teoriškai. Trumpai galima konstatuoti: jei mama Nr. 1 buvo nustatyta pagal vaiko pagimdymo faktą (Civilinio kodekso 3.139 straipsnis), tai mamos Nr. 2 „biologinė motinystė“ galėtų būti įrodinėjama nebent genetiškai. Iš turimų duomenų aišku, kad mums nežinomo vyro spermatozoidu buvo apvaisinta mamos Nr. 2 kiaušialąstė ir perkelta į mamos Nr. 1 gimdą, kuri vaiką išnešiojo ir pagimdė. Tiesa, tuomet tik mama Nr. 2 turi genetinį ryšį su dukra, o mamos Nr. 1 motinystė tampa kvestionuotina – vaikas nėra jos genetinis palikuonis. Svarbus faktas: kūdikis turi tėtį (!), bet jeigu spermos donorystė buvo anoniminė, vaikas niekada nesužinos, kokia yra jo kilmė ir genetinė tapatybė.

Prigimtis yra galingas dalykas. Net ir moterys, nenorinčios su vyrais kurti šeimos, kurioje vaikai gimsta natūraliai, turi pašaukimą motinystei. Tačiau šiurpą kelia klausimas: kodėl reikėtų pasirinkti tokį sudėtingą vaiko pradėjimo kelią? Jei dėl sveikatos problemų vienai nepavyktų išnešioti vaiko, kita galėtų pastoti (kad ir su donoro pagalba) ir pagimdyti. Jei vienos kiaušialąstės būtų netinkamos, kita galėtų padaryti tą patį. Sunku patikėti, kad abi susidūrė su neįveikiamais sveikatos sutrikimais, dėl kurių teko imtis itin sudėtingos ir sveikatai rizikingos procedūros: po didelių hormonų dozių punktuoti vienos moters kiaušialąstes, jas apvaisinti laboratorijoje ir įsodinti į kitos moters gimdą. Tai toli gražu nėra sveikas, natūralus žmogaus atėjimo į pasaulį kelias.

Statistika yra liūdna – tik maža dalis in vitro sukurtų žmogaus embrionų gimsta gyvi. Gimusieji turi padidėjusią vystymosi, protinių ir fizinių sutrikimų riziką. Mokslinė literatūra kalba apie papildomas surogacijos (kai vienos moters apvaisintą kiaušialąstę išnešioja kita) rizikas, kurios kyla preimplantacinėje, embriono, vaisiaus, naujagimystės stadijose ir pranoksta standartinių pagalbinio apvaisinimo metodų rizikas. Būtų naivu tikėtis, kad ši drastiška intervencija žmogaus gyvybės pradžioje neturės pasekmių jo ateičiai.

Socialinis nevaisingumas

Vienaip traktuotinos pagalbinio apvaisinimo procedūros, kai jos taikomos vyro ir moters šeimoms, kurios susiduria su realiomis sveikatos problemomis (tai Lietuvoje teisėta). Tačiau kitaip atrodo politiniais, ideologiniais motyvais ar tiesiog suaugusiųjų užgaidomis grindžiamos manipuliacijos žmogaus gyvybe.

Pasaulyje plinta nauja mada, vadinamasis socialinis nevaisingumas, kai iš prigimties negalintys susilaukti vaikų du vyrai, dvi moterys, vieniša moteris reikalauja pasitelkus biotechnologijas įgyvendinti jų „teisę į vaiką“. Tokią „teisę“ užsienyje užtikrina milijardinė įvairių dirbtinio apvaisinimo ir surogacijos praktikų industrija. Be abejo, verslas visada ieško naujų rinkų – „socialiai nevaisingų asmenų teisė įsigyti vaiką“ skinasi kelią ir į Lietuvos įstatymus.

LR Seimo narių grupė (iš konservatorių, laisviečių, socialdemokratų ir liberalų) praėjusioje kadencijoje įregistravo pataisą, kuria siekiama užtikrinti vienišų moterų „teisę“ susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu. Nepavykus įtikinti Seimo pakeisti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, suorganizuotas kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Stebint Konstitucijos dvasios aiškinimo tendencijas nekyla abejonių, jog valdžios pasiskirti teisėjai bandys atverti duris ne tik vienišų moterų, bet ir visokių formų šeimoms susilaukti vaikų netradiciniu būdu.

Vaiko teisės svarbiau už suaugusiųjų norus

Nebandykime tikrovės apversti aukštyn kojom. Pagalbinio apvaisinimo paslaugos „socialiai nevaisingiems asmenims“, reiškia vaiko pavertimą objektu, skirtu tenkinti suaugusiųjų pageidavimus. Tai nesuderinama su vaiko žmogišku orumu.

Vaikas nėra daiktas. Neegzistuoja „teisė į vaiką“ – negalima užsimanius įsigyti žmogų kaip nuosavybę. Vaikai natūraliai gimsta vyro ir moters šeimoje – būtent ji yra žmonijos gyvybės lopšys, pamatinė visuomenės ląstelė, valstybės pagrindas. Vaikai ateina į pasaulį kaip dovana ir kaip didžiulė tėvų atsakomybė. Ne visada laimingoje ir darnioje šeimoje, bet kiekvienas vaikas turi biologinius mamą ir tėtį, kurie abu atsakingi už jo egzistenciją ir abu jam yra labai reikalingi. Stabili biologinių mamos ir tėčio šeima yra saugiausia, sveikiausia ir palankiausia vieta vaikui gimti ir vystytis (pvz.: čia ir čia). Ši tiesa bent kol kas atsispindi ir Lietuvos įstatymuose.

Pasaulyje plinta nauja mada, vadinamasis socialinis nevaisingumas, kai iš prigimties negalintys susilaukti vaikų du vyrai, dvi moterys, vieniša moteris reikalauja pasitelkus biotechnologijas įgyvendinti jų „teisę į vaiką“.

Vaiko teisę į tėtį ir mamą saugo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 7 straipsnis: „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“ Be to, VTAPĮ 4 str. 13 d. ir Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 d. įtvirtina tėvystės ir motinystės papildomumo principą.

Žinoma, gyvenime pasitaiko visokių situacijų: kartais vaikai tampa našlaičiais, dėl įvairių aplinkybių nepažįsta ar nebendrauja su vienu ar net abiem tėvais. Tačiau skirtingai nei našlaičiai, kurie prarado vieną iš tėvų dėl mirties ar kitokių nelaimių, dviejų vyrų auginami vaikai neturi teisės savo mamos ilgėtis. Dviejų moterų ar donoro pagalba apvaisintų vienišų moterų auginami vaikai neturi teisės ilgėtis tėčio. Nes suaugusieji sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kad vaikas augtų be mamos arba be tėčio. Nes vaiko aplinka didžiuojasi laisve gyventi taip, kaip nori suaugusieji, ir ignoruoja tai, kas geriausia vaikams.

Tai neteisinga. Vaiko troškimas pažinti, augti kartu, būti mylimam savo tėčio ir mamos yra stipresnis už suaugusiųjų norus ir svarbesnis už politines ideologijas. Valstybė negali tyčia kurti reguliavimo, priešingo natūraliems vaiko poreikiams. Valstybė turi stengtis užtikrinti ne tariamą „socialiai nevaisingų asmenų teisę į vaiką“, bet tikrą vaiko teisę į mamą ir tėtį. Ne suaugusiųjų norai, o vaiko teisės turi būti prioritetas (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1. d., Civilinio kodekso 3.3 str. ir VTAPĮ 4 str. 1 d.). Ne vaikai dėl suaugusiųjų, o suaugusieji turi aukotis dėl vaikų.

Stebuklas neįvyko

Reikia pripažinti, kad Birutės Sabatauskaitės ir Jūratės Juškaitės porai pavyko apgauti sistemą. Mūsų šalies teisinis reguliavimas, kurioje vaiko mama nustatoma pagal vaiko gimimo faktą, o šeimos su vyru nesukūrusių moterų pagalbinis apvaisinimas ir surogacija yra uždrausti, atsidūrė aklavietėje.

Tačiau iš tiesų Birutei ir Jūratei stebuklas neįvyko – neįmanoma, kad žmogus turėtų dvi mamas. Kiekvienas žemėje kada nors gyvenęs ar gyvenantis vaikas turi lygiai vieną mamą ir lygiai vieną tėtį. Net ir tie, kurie buvo pradėti laboratorijoje neįprasčiausiu būdu.

Birutė ir Jūratė savo privačiame gyvenime gali laikyti save to paties vaiko mamomis. Tai jų asmeninis reikalas, apie kurį nekalbėtume, jei nebūtų rimtos priežasties. Priežastis yra ta, kad jos atkakliai stengiasi savo tikėjimą primesti visai visuomenei, diegti mūsų vaikams per švietimą ir įstatymais bei teismų sprendimais padaryti privalomą visiems.

Tačiau nepaisant didelių aktyvisčių pastangų, Lietuvos gyventojų sveikas protas atsijos pelus nuo grūdų. „Dviejų mamų“ PR‘o akcijos nuotraukos kelia pojūti, kad kažkas čia ne taip... Mes gi žinome, kokia didžiausia mamos baimė – tai vaiko liga. Sunku suvokti tokį angažuotumą, kad dėl politikos ar ideologinių įsitikinimų mama žaistų savo vaiko likimu.

Baigdama priminsiu širdį veriančią istoriją iš Senojo Testamento: išmintingasis karalius Saliamonas išsprendė dėl vieno vaiko kovojančių moterų ginčą, pasiūlęs jį padalyti per pusę ir kiekvienai „mamai“ duoti po puselę. Tikroji atsisakė savo dalies.

The post Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Vaikui reikia lygiai vienos mamos ir lygiai vieno tėčio appeared first on LAIKMETIS.

Turbūt atmenate tuos surogatinio verslo pagamintus vaikus, kurie užstrigo privačioje Kijevo ligoninėje.

Tada, reaguodami į šią rafinuotą moterų išnaudojimo ir prekybos žmonėmis praktiką, su Vilija Aleknaite - Abramikiene inicijavome Seimo rezoliuciją dėl visų formų surogacijos panaikinimo.

Ir nors Lietuvoje surogacija yra draudžiama, labai nustebome sutikę didelės Seimo narių dalies pasipriešinimą - pradedant liberalais ir socialdemokratais, ir baigiant tais pačiais konservatoriais.

Frakcijoje buvo liepta Aleknaitei projektą atsiimti. Viešai, Seimo salėje. Istorija ilga, bet laiminga, pozicijos balsais rezoliuciją pavyko priimti.

Mane iš tiesų nustebino toks pasipriešinimas. Po to, apmąstydamas, kas čia įvyko, supratau, kad tai yra indikacija, jog Lietuvoje ruošiama dirva surogacijos įteisinimui. Trumpam pasirodė ir išnyko LR SAM parengtas įstatymo projektas.

Surogacija yra komplesinis dalykas, apimantis pagalbinį apvaisinimą, nėščiųjų priežiūrą, teisinių dokumentų (gimimo liudijimų) sutvarkymą. Surogatinė motina gali būti iš vienos šalies, pati pagalbinio apvaisinimo procedūra gali būti atliekama ir gimimo liudijimas išduodamas kitoje, o dokumentai legalizuojami - trečioje šalyje.

Surogacijos įteisinimo Lietuvoje siekis nereiškia, kad Lietuvos moterys puls nuomoti savo gimdas. Jis greičiau reiškia, kad Lietuvos gydymo įstaigos, jau šiuo metu atliekančios pagalbinio apvaisinimo paslaugas, tai darys surogatinėms motinoms iš trečiųjų šalių. Ir tą daryti susiklostė palanki situacija tose šalyse, kuriose yra daug nuo karo pabėgusių ukrainiečių moterų.

Surogatinė motina gali būti iš vienos šalies, pati pagalbinio apvaisinimo procedūra gali būti atliekama ir gimimo liudijimas išduodamas kitoje, o dokumentai legalizuojami - trečioje šalyje.

Techniškai, palankiausia tam šalis būtų Lenkija, kurioje iki karo buvo legalizuojami ukrainiečių pagimdytų ir atiduotų kūdikių dokumentai. Tačiau prie dabartinės Lenkijos valdžios surogacijos neprastumsi. Todėl šio verslo grobuonių žvilgsniai krypsta į Lietuvą, kuri turi išvystytą medicinos infrastruktūrą, kur jau ne vienerius metus tiekiamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos, kurioje („valstiečių“ teisinio žioplumo dėka) egzistuoja Civiliniam kodeksui prieštaraujanti nuostata, jog lytinių lastelių donorai (biologiniai tėvai) netenka teisės į tėvystę (ši norma pagal anologiją gali būti taikoma ir surogacijai).

Visai ne atsitiktinai Morgana Danielė siūlė leisti pagalbinio apvaisinimo būdu apvaisinti sveikas vienišas moteris. Surogacijos metodai yra keli, tačiau labiausiai praktikuojamas yra pagalbinio apvaisinimas in vitro, kai būtent ir yra apvaisinama sveika, natūraliu būdu vaikų negalinti susilaukti, paprastai netekėjusi moteris. Laimei, nepavyko.

Nors karas Ukrainoje ir pristabdė surogacijos verslą, tačiau ši šalis išlieka didžiausia surogatinių vaikų donorė. Italijos spauda raportuoja, kad 2021 m. ten laimės ieškojo per 500 Italijos porų. Savaime suprantama, karo sąlygomis tai yra nesaugu ir komplikuota, todėl egzistuoja didelis noras surogacijos praktiką perkelti į trečiąją šalį. Ten, kur yra pakankama surogatinių motinų pasiūla. Tokia yra Lietuva. Dėl karo Ukrainoje Lietuvoje yra ne vienas šimtas, ir ne vienas tūkstantis Ukrainos moterų.

Tačiau tam reikalingos teisinės prielaidos, kurių kol kas nėra. Todėl Lietuvos žiniasklaidoje turime rinkodarines kampanijas. Tenka pastebėti, kad itin daug farma verslui naudingų publikacijų ir laidų yra nacionalinio transliuotojo eteryje (LRT portale ir radijuje). Kone kas mėnesį tenka girdėti ar skaityti apie pagalbinio apvaisinimo Lietuvoje aktualijas.

Tenka konstatuoti, kad LRT yra farma verslo, apimančio kontracepciją, pagalbinį apvaisinimą, o dabar ir surogaciją - platforma.

The post Ramūnas Aušrotas. Lietuva ruošiama tapti surogatinės motinystės pramonės šalimi appeared first on LAIKMETIS.

Projekte siūlomi pakeitimai nesprendžia priežasčių, dėl kurių mažai porų Lietuvoje naudojasi pagalbinio apvaisinimo paslaugomis ir kyla pagrįstų įtarimų, kad tikrasis Projekto tikslas – paruošti dirvą surogacijos Lietuvoje įteisinimui.

Siūlomos įstatymo pataisos kelia daug etinių dilemų ir iš esmės sprendžia ne kūdikio negalinčių susilaukti porų gydymo, o komercines vaisingumo paslaugas teiksiančių subjektų interesus.

Minėtu projektu siūloma atsisakyti neterminuoto pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet tam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo, o taip pat nuostatos, jog pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui.

Siūlomi pakeitimai motyvuojami noru mažinti neva nepakeliamą finansinę naštą poroms, kurios nori pagalbinio apvaisinimo procedūros pagalba susilaukti vaikų.

Teiginys, kad neterminuotas nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimas yra nepakeliama finansinė našta poroms, neatitinka tikrovės. Standartinėje vaisingumo klinikoje embriono šaldymas ir saugojimas trims metams kainuoja 500 eurų, t. y. 166 eurų per metus.

Lyginant su kitomis išlaidomis vaisingumo gydymui, tai nėra nepakeliama finansinė našta. Be to, pora yra laisva rinktis sukurti tik tiek embrionų, kiek bus implantuojama į moters gimdą: tada šaldymo klausimas nekyla. Akivaizdu, kad ši suma nėra priežastis, dėl kurios apie savo vaiką svajojančios poros atsisakytų šios procedūros.

Siūlomais pakeitimais nesprendžiamos priežastys, kodėl Lietuvoje mažai porų naudojasi pagalbinio apvaisinimo paslauga. Specialistų teigimu, tai, kad Lietuvoje kompensuojamomis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis pasinaudoja mažas skaičius porų, yra susiję su keletu faktorių.

Pirmiausia, pagalbinio apvaisinimo procedūrai reikalingos medicininės indikacijos, kurias atitinka ne visi pacientai, finansuojami tik 2 ciklai, nefinansuojamos paslaugos nesusituokusioms poroms. Tačiau visus šiuos klausimus (išskyrus pastarąjį) galima spręsti keičiant poįstatyminius teisės aktus. Dabar galiojantis įstatymas to padaryti nekliudo, o siūlomos pataisos to nesprendžia.

Įstatymo pakeitimai reikalingi ne vaikų negalinčioms susilaukti poroms, o verslo interesams. Pataisos yra reikalingos ne nevaisingoms poroms, apdraustoms sveikatos draudimu, kurioms tenka primokėti už embrionų šaldymą ir saugojimą, bet privačias paslaugas teikiančioms vaisingumo klinikoms, kurioms šis įstatymo reikalavimas išdidina kaštus ir daro jas mažiau konkurencingas globalioje rinkoje.

Tai parodo faktas, jog Sveikatos reikalų komitetas nepritarė pasiūlymui išlaidas, susijusias su embrionų saugojimu, padengti valstybės lėšomis Sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.

Priėmus šį pasiūlymą būtų kompensuojama tik tų žmogaus embrionų šaldymas ir saugojimas, kurių užsakovai yra poros, turinčios sveikatos draudimą, bet nepatenkintų verslo interesų, stovinčių už dabar siūlomų pakeitimų.

Nepanaudotų žmogaus embrionų šaldymo prievolės atsisakymas prieštarauja embriono teisinės apsaugos principams, suformuluotiems Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinoje bei Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Žmogaus embriono apsauga negali būti grindžiama vien ekonominiais, merkantiliniais skaičiavimais.

Europos Sąjungos teisė taip pat reikalauja, jog nacionaliniu lygmeniu būtų apibrėžta pakankama embriono apsauga, kuri atsižvelgtų į tai, kad embrionas būtų naudojamas atsižvelgiant į pagrindines teises, ypač – į žmogaus orumą. (Oliver Brüstle prieš Greenpeace eV).

Europos Žmogaus teisių teismo doktrina taip pat neprilygina embriono daiktui, kuriuo gali būti laisvai disponuojama, pripažįsta, kad embrionui yra reikalinga teisinė apsauga ir kad nacionalinė teisė turi garantuoti pakankamą žmogaus embriono apsaugos lygį, kuris priklauso nuo šalyje įtvirtintos embriono sampratos. (byla Parrillo prieš Italiją).

Lietuvos teisėje embriono sąvoka apibrėžta ir apibrėžta kaip žmogaus gyvybė genezės stadijoje, todėl Lietuvos valstybė turi užtikrinti tinkamą embriono apsaugą, atitinkančią Lietuvos teisėje įtvirtintą embriono sampratą.

Pakankamos embriono apsaugos principas suponuoja, kad leidimas nepanaudotus žmogaus embrionus sunaikinti, esant realiai galimybei juos išsaugoti šaldant, Lietuvoje neatitiktų pakankamo žmogaus embriono apsaugos standarto ir prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinai.

Kyla pagrįstų įtarimų, kad tikrasis Projekto autorių tikslas – sudaryti sąlygas surogacijos Lietuvoje įteisinimui. Projektu siūloma sugyventinio sąvoką įstatyme keisti sąvoka partneriai; moters sveikatos prioriteto ir nevaisingos poros lygiateisiškumo principą keisti asmens, kuriam bus atliekama ši procedūra, sveikatos prioriteto, ir sutuoktinių arba partnerių lygiateisiškumo principu; galiausiai, siūloma išbraukti nuostatą, jog pagalbinio apvaisinimo būdu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui.

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą pagalbinio apvaisinimo paslauga gali pasinaudoti tik sutuoktiniai arba sugyventiniai. Pastaraisiais pagal civilinį kodeksą, laikomi tik vyras ir moteris, kurie bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (CK 3.229 str.).

Civiliniai sandoriai, kai kita moteris įsipareigoja pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti užsakovui kūdikį (vadinamoji surogacija), šiuo metu yra draudžiami. Todėl pagrįstai kylą įtarimas, kad minėtų nuostatų priėmimu yra ruošiama dirva surogacijos, kuria paprastai naudojasi  homoseksualios poros, Lietuvoje įteisinimui.

Svarstyti tokią galimybę leidžia naujos redakcijos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, kurį jau yra parengusi LR Sveikatos apsaugos ministerija. Jame nerasime principo, jog žmogaus embrionas gali būti naudojamas tik moters (užsakovės) pagalbiniam apvaisinimui, o 11 straipsnis leidžia taip vadinamąją altruistinę surogaciją tais atvejais, „kai poros moteris serga liga, dėl kurios nėštumas tokiai moteriai yra kontraindikuotinas ir (ar) fiziologiškai negalimas ir šis procesas yra negrįžtamas“.

Primename, kad Seimas yra priėmęs rezoliuciją „Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo“ (2020 m. birželio 25 d. Nr. XIII-3160), kuria smerkia bet kokios formos surogacijos praktiką, tvirtina, kad bet kokios formos surogacija yra moderni vergovės ir prekybos žmonėmis forma; pabrėžia, kad nėra jokių teisinių ar etinių priežasčių įteisinti šią moteris ir vaikus žeminančią bei jų psichiką ir sveikatą žalojančią praktiką.

Dėl išvardytų etinių ir teisinių priežasčių, raginame Seimo narius nepritarti siūlomoms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisoms, nesprendžiančioms priežasčių, dėl kurių mažai porų naudojasi pagalbinio apvaisinimo paslauga ir tarnaujančioms tik siauriems verslo interesams.

Siūlymais neužtikrinama pagal EŽTT doktriną privaloma žmogaus embriono apsauga, nors tai nesukelia nepakeliamos finansinės naštos poroms.

Galiausiai, siūlymais tiesiamas kelias itin kontroversiškai vertinamai surogacijai, jau anksčiau pasmerktai LR Seimo, įvardinant ją modernia vergovės ir prekybos žmonėmis forma.

Kreipimąsi pasirašė: Laisvos visuomenės institutas, VšĮ Krizinio nėštumo centras, VšĮ Už žmogaus gyvybę, pasaulinės gydytojų federacijos Lietuvos asociacija, Ateitininkų federacijos, Medicinos studentų Ateitininkų korporacija „Gaja“, Sąjunga „Vardan šeimos“, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Rengimosi šeimai asociacija „Už gyvybę“ asociacija, Krikščionių sąjunga jaunuomenė asociacija, „Lietuvos tėvų forumas“ asociacija.

The post Šeimos klausimais dirbančios NVO kreipėsi į Seimą dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų appeared first on LAIKMETIS.

Sveikatos apsaugos ministerija Seimui teikia Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, kuriuo numatoma įteisinti gestacinę surogaciją. 

Surogacija – tai praktika, kai moteris tampa nėščia jau turėdama tikslą pagal susitarimą atiduoti pagimdytą vaiką kitam asmeniui.

Toks įstatymas yra etiškai nepateisinamas, nes vaiką vertina, kaip daiktą, kurį bet kokia kaina siekia įsigyti suaugusieji, ir moterį paverčia išnaudojamu objektu – inkubatoriumi, skirtu kitų tėvų vaikams išnešioti ir pagimdyti.

Primename, kad prieš metus Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo“. Šioje rezoliucijoje Seimas:

-„smerkia bet kokios formos surogacijos praktiką, nes ją taikant moteris ir vaikas tampa priemonėmis;

-tvirtina, kad bet kokios formos surogacija, tiek vadinamoji „altruistinė“, tiek ir komercinė, yra moderni vergovės ir prekybos žmonėmis forma;

-atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Parlamentas, ne kartą pasmerkęs surogacijos praktiką, niekada neišskyrė jos „altruistinių“ ir „komercinių“ aspektų;

-pažymi, kad komercinės surogacijos praktika pažeidžia ne vieną tarptautinės teisės priemonę ir jose įtvirtintą asmens teisę būti apsaugotam nuo tapimo prekybos ar nuosavybės objektu;

-pabrėžia, kad nėra jokių teisinių ar etinių priežasčių įteisinti šią moteris ir vaikus žeminančią praktiką;

-reiškia susirūpinimą dėl to, kad nelabai turtingų pasaulio šalių pilietės yra naudojamos reprodukcinio turizmo tikslais;

-atkreipia dėmesį į tai, kad tokia praktika pasitaiko ir Europoje, todėl pareiškia, kad tik visiškas ir galutinis bet kokios formos surogacijos pasmerkimas yra geriausias būdas panaikinti šią žmogaus teisėms prieštaraujančią ir žmogaus orumą pažeidžiančią praktiką.“

Mes, toliau pasirašiusieji, raginame Seimą laikytis savo priimtos pozicijos ir atmesti bet kokius bandymus įtvirtinti surogaciją Lietuvos teisinėje sistemoje.

Pasirašyti peticiją.

The post Kvietimas pasirašyti peticiją prieš surogacijos įteisinimą Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Komentuodama pagalbinio apvaisinimo būdu, naudojant donoro spermą, pradėtų vaikų istorijas organizacijos „Them before Us“ įkūrėja ir vadovė Katy Faust teigia, kad daugelis jų, būtent donorą laiko savo tikruoju tėvu. Jie dažnai ilgisi savo tėvo ir nori jį pažinti, kad atrastų savo tapatybę.

Organizacija „Them before Us“ („Jie pirmiau mūsų“) yra JAV veikianti nevyriausybinė organizacija, įvairiais būdais siekianti, kad visuomenė atkreiptų didesnį dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria įvaikinti ar reprodukcinių technologijų pagalba pradėti vaikai.

„Dabar visuose šiuose [su įvaikinimu ir reprodukcinėmis technologijomis susijusiuose] politikos debatuose sakoma, kad suaugusieji yra aukos, jei jie negali gauti ko nori“, – teigia Katy Faust. Tačiau, anot jos, pamirštant vaikų poreikius dažnai aukomis lieka būtent jie.

Vienas iš būdų, kuriais organizacija „Them before Us“ stengiasi atkreipti dėmesį į šias problemas – viešinti realias užaugusių vaikų istorijas.

Pavyzdžiui, anonimiškai savo istorija pasidalinęs suaugęs spermos donoro sūnus sako: „Mano požiūriu, trečiąsias šalis įtraukianti reprodukcija nėra naujas būdas kurti šeimas; tai naujas būdas jas plėšyti į gabalus. Kaip ir Vergijos atveju, nevaisingumo versle yra daugybė pelno gavėjų, dideles sumas uždirbančių iš to, kad vaikai netenka savo tikrųjų tėvų. (...)“

vaikas neteko tėvo ar motinos tam, kad šių suaugusių žmonių norai būtų išpildyti.

Galėtų atrodyti, kad susilaukti vaikų reprodukcinių technologijų pagalba – beveik tas pats kas įsivaikinti. Tačiau, Katy Faust teigimu, tai – netiesa. Įsivaikinimo atveju vaikas susiduria su trauma – jis neteko savo tėvų. Būtent vaiko interesas yra svarbiausias. Būtent vaikui siekiama padėti, suteikti tai, ko vaikas neteko - šeimą. O reprodukcinių technologijų naudojimo atveju globėjai ir yra žaizdos sukėlėjai – vaikas neteko tėvo ar motinos tam, kad šių suaugusių žmonių norai būtų išpildyti. Todėl vaikams daug sunkiau užmegzti nuoširdų ryšį ir atvirai kalbėtis apie savo žaizdas. Anot Katy Faust, statistika taip pat rodo, kad reprodukcinių technologijų pagalba susilaukti vaikai prasčiau tvarkosi su trauma nei įsivaikinti. Pastarieji gali kalbėti apie savo žaizdas, nes jų globėjai nėra dėl to kalti, jie tik siekė jiems padėti.

Dar vienamoteris, gimusi naudojant donoro spermą ir užauginta dviejų moterų, pasakoja: „Mano mamų šeimyninis moto buvo: „šypsokis ir apsimesk laimingas“. Bet nesijausdavau laiminga kiekvieną kartą atėjusi į draugės namus ir pamačiusi, kad ten viskas kitaip. Mano geriausios draugės tėtis buvo šauniausiais vyrukas. Jis juokaudavo ir buvo labai malonus, ir visada mus visur vesdavosi. Jis mūsų klausydavosi. Pavydėjau savo draugei, užrašiau žodį „tėvelis“ ant popieriaus lapo ir paslėpiau jį po pagalve. Norėjau turėti tėtį, kaip kad mano draugė turėjo!“

Katy Faust teigimu, lyčių balansas be galo svarbus augantiems vaikams. „Mamos ir tėčiai skirtingai auklėja, skirtingai žaidžia, skirtingai bendrauja, skirtingai sudrausmina, skirtingai paruošia vaikus gyvenimui“, - teigia ji.

Augdami su tėvu ir motina vaikai susidaro vaizdą tiek apie tai, kaip jie atrodys suaugę ir kokio priešingos lyties žmogaus turėtų ieškoti. Vaikai augantys be tėvo ar motinos, dažnai išgyvena „tėvo alkį“ ar „motinos alkį“ – intensyvų, karštą troškimą, kad šalia būtų dingęs tėtis ar mama. „Dvi mamos ar dešimt mamų niekada negali būti tėvu“, - teigia Katy Faust, pati užauginta dviejų homoseksualių moterų, o dabar aktyviai veikianti, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į vaikų poreikius.

Vaikai augantys be tėvo ar motinos, dažnai išgyvena „tėvo alkį“ ar „motinos alkį“.

Panašių problemų sukelia ir surogatinė motinystė, kai iš dviejų žmonių lytinių ląstelių sukurtą vaiką išnešioja trečia moteris. Katy Faust pastebi, kad nors dažnai sakoma, kad surogacija yra gražus būdas padėti nevaisingoms poroms susilaukti kūdikio, toks požiūris ignoruoja vaiko poreikius. „Prieš gimstant, surogatinė motina yra vienintelė motina, kurią vaikas pažįsta, - teigia aktyvistė. – Surogatinė motinystė tyčia nutraukia šį nepakeičiamą motinos ir vaiko ryšį ir palieka ankstyvą žaizdą vaiko gyvenime.“

„Kai vaikai dėl sunkumų ar tragedijos praranda motiną, mes gedime, - sako Katy Faust. – Bet tyčia palikti tokią žaizdą yra neteisinga. Surogacija niekada nebūna draugiška vaikams. Net jei gimęs tą pačią dieną vaikas atsiduria savo biologinių tėvų namuose, jie jam – tik du nepažįstamieji tarp septynių milijardų. Vaikas atpažįsta surogatinės motinos kūną.“

Žmonės nuo seniausių laikų susidurdavo su tėvo ar motinos praradimu. „Mes masiškai netekdavome tėvų, pavyzdžiui, karo metu, moterys dažnai mirdavo gimdydamos, bet modernios medicinos dėka šie praradimai dabar yra minimalūs, - sako Katy Faust. – Dabar vaikai netenka savo motinos ir tėvo todėl, kad suaugusiųjų troškimai laikomi svarbesniais nei fundamentalios vaikų teisės. Mes į tai reaguojame dviem būdais: kai vaikas praranda tėvą dėl tragiškų aplinkybių, guodžiame ir gedime kartu su vaiku. Leidžiame jiems prisiminti savo tėvą, esame kartu su jais ir pripažįstame, kad tai, kas įvyko – tragedija. Vaikams, kurie šiandien praranda teisę į motiną ar tėvą, nes suaugusiųjų troškimai iškeliami aukščiau jų teisių, sakoma: „tai yra progresas“. Iš tiesų, tai – neteisybė.“

The post Ką reiškia augti netradicinėje šeimoje? appeared first on LAIKMETIS.