Jubiliejui paminėti 12 val. A. J. Bačkis aukos padėkos šv. Mišias Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Kviečiama nuotoliniu būdu jungtis į maldą dėkojant Dievui už Jo Eminencijos kunigystę. Šv. Mišias transliuos Marijos radijas.

Įsiklausyti į kardinolo mintis, ką jam reiškia 60 metų kunigystės ir kas šiame kelyje buvo svarbiausia, kviečia Nukryžiuotojo Kristaus seserys:

Audrys Juozas Bačkis gimė 1937 m. vasario 1 d. Kaune, Lietuvos diplomato dr. Stasio Antano Bačkio ir mokytojos Onos Galvydaitės-Bačkienės šeimoje. 1938 m. rugsėjo mėnesį šeima išvyko į Paryžių, kur dr. Stasys Bačkis ėjo Lietuvos diplomato pareigas.

1955 m. baigęs Saint-Marie de Monceau tėvų maristų vadovaujamą institutą, įstojo į Saint-Sulpice a Issy-les Molineux kunigų seminariją, kur baigė filosofijos kursą. Vėliau teologijos studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1961 m. kovo 18 d. įšventintas kunigu.

Kurį laiką dirbo lietuvių sielovadoje Jungtinėse Valstijose. Grįžęs į Romą, įstojo į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, kur buvo rengiami kunigai Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai. Kartu Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę ir įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį.

1964 m., baigęs studijas, pradėjo diplomatinę tarnybą. Pirmiausia buvo paskirtas Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje (1968–1970) ir Nigerijoje (1970–1973). Iš čia buvo grąžintas į Vatikaną dirbti Vatikano valstybės sekretoriate Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų taryboje, kur rūpinosi tarptautinių organizacijų, taikos ir nusiginklavimo klausimais. Kaip Vatikano delegacijos narys, 1975 m. dalyvavo Jungtinių Tautų konferencijoje Vienoje tarptautinių organizacijų santykiams svarstyti. 1979 m. paskirtas Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi, kartu pakeltas tikruoju Apaštalų Sosto prelatu.

1988 m. spalio 4 d. popiežiaus Jono Pauliaus II konsekruotas vyskupu, tais pačiais metais pakeltas arkivyskupu ir paskirtas nuncijumi Olandijoje.

1991 m. gruodžio 24 d. paskirtas Vilniaus arkivyskupu.

2001 vasario 21 d. priimtas į Šventąją kardinolų kolegiją.

2013 m. balandžio 5 d. Popiežiui Pranciškui priėmus pagal Kanonų teisės nuostatas įteiktą Arkivyskupo atsistatydinimą, iki Jo Eminencijos Gintaro Grušo ingreso balandžio 23 d. ėjo arkivyskupijos administratoriaus pareigas.

The post Prieš 60 metų Audrys Juozas Bačkis buvo įšventintas kunigu (papildyta VIDEO) appeared first on LAIKMETIS.

Katastrofos, per kurią žuvo arba dingo apie 18,5 tūkst. žmonių, aukos buvo pagerbtos tylos minute visoje šalyje 14 val. 46 min. vietos (7 val. 46 min. Lietuvos) laiku – tuo pačiu paros momentu, kai 2011 metų kovo 11-ąją prie šalies šiaurės rytinės pakrantės prasidėjo 9 balų žemės žemės drebėjimas.

Daugiausiai gyvybių nusinešė milžiniškos bangos, sukeltos vieno stipriausių kada nors užfiksuotų žemės drebėjimų.

Cunamiui sugadinus Fukušimos 1-osios atominės elektrinės aušinimo sistemas išsilydė trijų jos reaktorių aktyviosios zonos. Į aplinką pateko daug radioaktyvių teršalų, todėl kai kurie miestai ir gyvenvietės daugeliui metų tapo netinkami gyventi žmonėms. Savo namus buvo priversti palikti dešimtys tūkstančių gyventojų.

Per ceremoniją Tokijo nacionaliniame teatre imperatorius Naruhito (Naruhitas) sakė, kad „neišdildomas šios tragedijos atminimas“ gyvuoja ir praėjus dešimtmečiui.

„Daugelis nukentėjusiųjų, nors ir patyrę kančių dėl neįsivaizduojamos, milžiniškos žalos, įveikė daugybę sunkumų, padėdami vieni kitiems“, – kalbėjo jis.

Kasmetė atminimo ceremonija vyko dalyvaujant mažiau žmonių nei įprasta, nes sostinėje ir jos apylinkėse tebegalioja ekstremalioji padėtis dėl koronaviruso pandemijos.

Premjeras Yoshihide Suga (Jošihidė Suga) sakė, kad nuo 2011 metų katastrofos nukentėjusių žmonių patiriamus iššūkius dar labiau paaštrino COVID-19 pandemija ir gaivalinės nelaimės, įskaitant šiaurės rytų regione neseniai įvykusį stiprų žemės drebėjimą, laikomą pakartotiniu smūgiu.

Vis dėlto vyriausybės vadovas pabrėžė, kad Japonija visuomet „įveikia kiekvieną krizę drąsa ir viltimi“.

Daug kur šalyje vyko privačios ir viešos atminimo ceremonijos. Gedintys vietos gyventojai dėjo gėles prie kapų ir leido į jūrą laiškus dingusiems artimiesiems.

Fukušimos prefektūros mieste Hisanohamoje anksti ryte 78 metų Toshio Kumaki (Tošijas Kumakis) nuėjo prie didelės apsauginės pajūrio sienos, pastatytos po cunamio, ir ten pasimeldė.

Ohisoje, viename iš šio miesto pakrantės rajonų, apie 60 žmonių žuvo septynių metrų aukščio cunamio bangoms nusiritus į toli į sausumą. Cunamis nušlavė beveik viską, išskyrus vieną mažytę šventyklą.

Prisimindamas šią katastrofą T. Kumaki apsiašarojo. „Buvo išties baisu“, – sakė jis“

Nelaimės 10-ųjų metinių proga Japonija sulaukė pagarbos pareiškimų ir užuojautų iš viso pasaulio. Tarp pasisakiusių apie šią sukaktį buvo ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas, ir popmuzikos dainininkė Lady Gaga.

„Žmonės mirė prieš mano akis“

Šią savaitę vėl buvo vykdomos dingusiųjų paieškos, nes artimieji, net ir praėjus dešimtmečiui, nepraranda vilties jų surasti.

Sėkmės tikimybė gali atrodyti menka, tačiau praėjusią savaitę identifikuoti vienos per cunamį dingusios moters palaikai. Katastrofą išgyvenęs sūnus tai apibūdino, kaip galimybę susigyventi su emocijomis ir judėti pirmyn.

Tragedijos Japonijoje metinės minimos likus dviem savaitėms iki olimpinio deglo nešimo estafetės pradžios Fukušimos prefektūroje. Šis žingsnis atspindi pastangas Tokijo vasaros olimpines žaidynes laikyti „Atkūrimo žaidynėmis“.

Nors dėl pasaulį apėmusios COVID-19 pandemijos kyla rizika, jog metams atidėta pernai turėjusi vykti Olimpiada, gali būti nukelta dar kartą, Japonijos vyriausybė ir organizatoriai tikisi, kad estafetė sugrąžins dėmesį į šį regioną.

Prieš dešimtmetį Japonijos rytinėje dalyje įvykusi tragedija suformavo šalies pasirengimą stichinėms nelaimėms, nes daugelis pakrantės miestų ėmė statyti naujas ar aukštesnes apsaugines sienas. Be to, Japonijoje, reguliariai kovojančioje su gaivalinėmis nelaimėmis, pradedant taifūnais ir baigiant žemės drebėjimais, buvo iš naujo apsvarstyti ir patobulinti evakuacijos keliai bei planai.

Nayuta Ganbe (Najuta Ganbė) Sendajuje vykstančiuose renginiuose dažnai pasakoja apie apie nelaimių prevenciją, dalijasi savo patirtimi apie cunamį, tačiau nelaimės metines dažniausiai mini privačiai.

„Tai diena, kai netekau klasės draugų. Žmonės žuvo prieš mano akis. Kovo 11-oji yra diena, kuri, tikiuosi, niekada nepasikartos“, – naujienų agentūrai AFP sakė 21-erių vyras.

Vis dėlto šiemet jis nusprendė dalyvauti metinėms skirtame renginyje, tikėdamasis, jog tai padės įveikti patirtą psichologine trauma.

Dešimtys tūkstančių žmonių, kurie buvo evakuoti baiminantis radiacijos, vis dar gyvena kitur, o maždaug 2 proc. Fukušimos prefektūros draudžiama lankytis žmonėms.

Dauguma Japonijos atominių reaktorių lieka išjungti, o vyriausybės planai atgaivinti branduolinės energetikos sektorių vertinami prieštaringai.

Dvasininkas Akira Sato (Akira Satas), tarnavęs ir keliose bažnyčiose, esančiose vis dar neprieinamose teritorijose aplink Fukušimos atominę elektrinę, katastrofos metinių dieną ketina skirti apmąstymams vienoje iš bažnyčių, kurias teko palikti.

„Kartu su savo žmona tyliai apmąstysiu nelaimės dienas ir pasimelsiu“, – sakė jis.

The post Minimos 10-osios tragedijos Japonijoje metinės appeared first on LAIKMETIS.

Šįryt seserijos feisbuko paskyroje seserys dėkojo Viešpačiui už „gražią mažutę Jo pergalę, įvykusią prieš devynias dešimtis metų, kai buvo patvirtinti pirmieji bendruomenės, tuomet dar Katalikių Lietuvaičių Sesučių bendrijos, įstatai“.

Ypatingai seserys dėkoja seserijos Įkūrėjai Elžbietai Bendoravičiūtei (1906–1937), kuri atsiliepė į Viešpaties kvietimą ir drąsiai įsteigė bendruomenę; taip pat Elžbietos misijos, vienuolijos ir mergaičių amatų mokyklos kūrimo darbų, tęsėjoms. Seserys šiandien nori dėkoti už kiekvieną seserį danguje ir žemėje, „už kiekvieną užtarusį malda, lydėjusį geru žodžiu ar parėmusį bendruomenę, ir tuos, kurie šiandien keliauja drauge". Labiausiai, žinoma, seserys dėkoja Viešpačiui už visus Jo stebuklus ir ištikimą meilę, nes „Jis tikrai yra stebuklų Dievas".

Įraše pasakojama, kad bendruomenė yra nedidelė - susideda iš trisdešimties seserų, kurios gyvena keliuose Lietuvos miestuose.

Seseris veiklai įkvepia buvęs vienuolijos įkūrėjos Elžbietos paprastumas ir šeimyniškumas. Vienuolės pasakoja, kad įkūrėja mąstė plačiai ir savo gyvenimu parodė, jog svarbiausia klausytis Šventosios Dvasios balso, atsiliepti į Bažnyčios poreikius ir tarnauti ten, kur tavųjų rankų reikia labiausiai.

„Tas trisdešimtukas moterų, susibūrusių Šventos Šeimos seserų vardu, išlikęs per visas istorines negandas ir pamažu keliaujantis toliau, yra mažutė tyli Dievo pergalė, Dievo, kuris neįmanomus dalykus taip labai mėgsta padaryti įmanomus“, - rašoma seserijos puslapyje.

The post Šventosios Šeimos seserų vienuolija mini 90-ies metų sukaktį appeared first on LAIKMETIS.

1904 metų vasario 11 dieną gimusi Lucile Randon (Liusil Randon), vėliau tapusi seserimi Andre, sakė, kad nepajuto susirgusi koronavirusu, kuriuo iš viso užsikrėtė 81 pietrytinio Tulono miesto slaugos namų gyventojas, o 10 iš jų mirė.

Sausio 16-ąją, atlikus testą vienuolei buvo nustatytas užsikrėtimas COVID-19. Kitos vienuolyno seserys ir slaugytojai rimtai išsigando, tačiau sesuo Andre žinią priėmė ramiai, be jokios baimės, jaudindamasi ne dėl savęs, bet dėl kitų bendruomenės gyventojų. 

Žiemos saulės spindulių nutvieksta vienuolė kalbėjo užsimerkusi, sudėjusi rankas maldai. Kaip pati prisipažino, skaudžiausia jai buvo negalėti dalyvauti kasdienėse Mišiose. 

„Aš buvau labai pavargusi, tai tiesa, bet aš to nesupratau“, – pridūrė sesė Andre stipriu balsu, neišduodančiu jos nugyventų metų.

Tačiau Šv. Catherine Laboure (Katerinos Liaburė) slaugos namų atstovas Davidas Tavella (Davidas Tavela) sakė, kad vienuolė buvo „įkalinta trigubai: kėdėje su ratukais, savo kambaryje ir neturėjo lankytojų“.

Reporterių skambučių iš viso pasaulio savo šventės proga sulaukusi vienuolė sakė, kad neplanuoja nieko ypatinga savo 117-ajam gimtadieniui.

Tačiau slaugos namai, kuriuose gyvena ji ir dar keliolika vienuolių, turi kitų planų: gimtadienio proga organizuoja specialias Mišias, o virtuvės šefas gimtadienio puotai gamina žąsų kepenėlių paštetą, vištienos filė su baravykais ir mėgstamiausią sesers Andre desertą „keptą Aliaską“.  

Pasak sesers Andre, jos mėgstamiausias patiekalas yra omaras, be to ji išgeria „kasdien po taurelę vyno“.

Sesuo Andre gimė pietiniame Aleso mieste protestantų šeimoje, auginusioje dar tris jos brolius. Vienas maloniausių moters prisiminimų – dviejų jos brolių sugrįžimas iš Pirmojo pasaulinio karo.

„Tai buvo reta. Šeimose paprastai būdavo po du žuvusius, o ne du sugrįžusius. Abu jie sugrįžo“, – pasakojo vienuolė pernai naujienų agentūrai AFP, švęsdama 116-ąjį gimtadienį.

Jaunystėje ji dirbo guvernante Paryžiaus turtingose šeimose. Vienuolė sakė, kad darbas su vaikais „jai labai tiko“.

Būdama 26-erių ji perėjo į katalikų tikėjimą ir buvo pakrikštyta. Vedama troškimo „eiti toliau“ – gana vėlai, būdama 41-erių, įstojo į Šaričių vienuolių ordiną (Gailestingųjų šv. Vincento Pauliečio seserų kongregaciją – Laikmetis.lt red. past.).

Sesuo Andre buvo paskirta į ligoninę Viši mieste, kur dirbo 31 metus, o vėliau dar 30 metų praleido senelių namuose Prancūzijos Alpėse ir pagaliau persikėlė į Tuloną.

Per visą moters gyvenimą Eliziejaus rūmuose pasikeitė 19 Prancūzijos prezidentų.

Vienuolė yra antras vyriausias pasaulio žmogus po 118 metų japonės Kane Tanaka (Kanės Tanakos).

Paklausta, ką norėtų pasakyti jaunimui, sesuo Andre atsakė: „Būkite drąsūs ir gailiaširdingi.“

The post Seniausiai Europos moteriai – COVID-19 persirgusiai vienuolei – sukanka 117 appeared first on LAIKMETIS.