Džiūgavo angelai, kad tik pas juos buvo Dievas, o juos pralenkė švenčiausiosios Mergelės prigimtis, žemėje išnešiojusi dangaus Dievą, kad taip pritrauktų angelų kariaunas į žemę pas žmones. Ji gimė būti dangaus ir žemės tarpininke ir sukūrė jų vienybę. O palaimintoji Mergele, skaisčioji balande, dangaus nuotaka Marija!

Tu dievybės dangus, šventovė ir sostas, savyje turinti danguje švytintį ir žemėje saulę atstojantį Kristų. Tu šviesus debesis, iš dangaus nušvietęs žemę skaisčiausiu spinduliu Kristumi, dangaus debesis, paleidęs į pasaulį savyje slepiamą Šventosios Dvasios griaustinį ir Šventosios Dvasios liūtį išliejęs ant visos žemės, idant ji vestų tikėjimo vaisių. <...>

O šventoji Mergele, amžinosios šviesos motina, šviesos, kuri danguje nušvietė angelų kareivijas, kuri nušvietė neapsakomą serafų veidą, šviesos, kuri skaisčiais žibintais nušvietė saulę, šviesos, kuri Trejybės spinduliais nušvietė pasaulio pakraščius, šviesos, kuri pasakė: „Aš – pasaulio šviesa“ (plg. Jn 8, 12), šviesos, kuri sakė: „Aš esu atėjęs į pasaulį kaip šviesa“ (plg. Jn 12, 46), šviesos to, kuris atgavo ir nušvietė visa, kas yra danguje ir žemėje.

O švenčiausioji Mergele, nustebinusi angelų kareivijas. Danguje neregėtas stebuklas – moteris, glėbyje laikanti šviesą. Danguje neregėtas stebuklas – antrasis kerubų sostas. Danguje neregėtas stebuklas – moters sūnus yra jos ir visų amžių tėvas. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės vestuvių kambarys, o jame – Dievo Sūnus, jaunikis Dievas Kristus. Danguje neregėtas stebuklas – Mergelės įsčių vaisius gimė būti angelų Viešpačiu.

O švenčiausioji Mergele, Išganytojo ­Motina, pagimdžiusi pradžios neturintį Žodį, kartu su Tėvu soste sėdintį Sūnų, esantį vienos prigimties su Tėvu ir Šventąja Dvasia, prieš visus amžius buvusį su Tėvu ir Šventąja Dvasia, sukūrusį dangaus skliautą ir padėjusį žemės pamatus.

Angelai peikė Ievą, o dabar šlovina Mariją: ji pelnė tikrąją šlovę moterų silpnumui, prikėlė puolusią Ievą ir sugrąžino dangun iš rojaus išstumtą Adomą, atidarė uždarytą rojų ir per plėšiką (plg. Lk 23, 43) jame vėl pasėjo Adomą. Dėl tavęs, o šventoji Mergele, yra sunaikinta skiriančioji priešybės pertvara (plg. Ef 2, 14). Dėl tavęs pasauliui dovanota dangiškoji taika. Dėl tavęs nušviesti pasaulio pakraščiai. Dėl tavęs žmonės virto angelais. Dėl tavęs gavo Dievo draugų, vergų ir vaikų vardą.

Epifanas Salaminietis, IV a.

The post Šviesos Motina appeared first on LAIKMETIS.

Rugpjūčio 6 d. yra Viešpaties Atsimainymo liturginė šventė. Šią dieną 1945 m. perkeistą Dievo veidą, atsispindintį Jo vaikuose, subjaurojo pražūtingas atominės bombos sprogimas virš Hirošimos, nusinešęs apie 140 000 vyrų, moterų ir vaikų gyvybių.

Nepaisant to, tarp nuniokojimo būta stebuklų. Maždaug už 4,5 km nuo sprogimo epicentro išliko Nagatsuki jėzuitų vienuolynas, kuriame buvo įsikūręs noviciatas. Jame gyvenę broliai įėjo į istoriją kaip "Hirošimos aštuonetas".
Jie išgyveno sprogimą, kuris iš karto pražudė 86 % žmonių aštuonių kvartalų spinduliu. Nors kai kurie broliai sulaukė garbaus amžiaus, daugelis jų patyrė radiacijos poveikį ir turėjo įvairių sveikatos sutrikimų

Vienam iš aštuonių brolių, tėvui Hubertui Šiferiui, 1945 m. rugpjūčio 6 d. sukako 30 metų. Jis šventė Mišias Viešpaties Atsimainymo garbei ir kaip tik sėdėjo prie pusryčių stalo, kai, jo dažnai cituojamais žodžiais tariant, "staiga baisus sprogimas vienu griausmingu trenksmu perskrodė orą. Nematoma jėga pakėlė mane nuo kėdės, išmetė į orą, sukrėtė, trenkė, suvirpino kaip lapą rudeninio vėjo gūsyje".

1945 m. rugpjūčio 9 d. buvo numesta dar viena atominė bomba - šį kartą ant Nagasakio, miesto, vadinamo Japonijos katalikų sostine, nes jame gyveno beveik du trečdaliai Japonijos katalikų. Nagasakis buvo nuniokotas. Tačiau šventojo Maksimilijono Kolbės pastatytas pranciškonų vienuolynas liko stovėti.

Lenkų šventasis, per tą patį karą nukankintas Aušvico koncentracijos stovykloje, nusprendė pastatyti vienuolyną vietoje, kurią daugelis laikė nesėkminga, nes ji buvo toli nuo miesto centro. Nepaisydamas šios kritikos, Maksimilijonas primygtinai reikalavo žemės sklypo už kalno.

Iš tikrųjų būtent šis kalnas apsaugojo vienuolyną, kai atominė bomba sugriovė miestą ir pražudė apie 70 000 žmonių.

The post Per Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą dvi bažnyčios liko nepaliestos appeared first on LAIKMETIS.

Naujausias stebuklas Lurde, nr. 70, buvo oficialiai pripažintas 2018 m. vasario mėn. Šis atvejis gali tapti nr. 71.

Arkivyskupijos tikinčiųjų asociacijos patarėjas t. Guillermo Cruzas išsiuntė pareiškimą įvairioms piligriminę kelionę sudariusioms grupėms, ragindamas jas nuolankiai ir paprastai priimti tai, kas įvyko, sekant šventosios Bernadetos pavyzdžiu.

"Piligriminės kelionės patirtis ir Dievo meilės atradimas per mūsų Motiną, Mergelę Mariją, kaip paprastumo ir nuolankumo mus moko šventoji Bernadeta, visada bus didžiausia malonė, suteikiama Lurde, nes būtent ji atnaujina gyvenimą", - sakė jis.

Šis svarstymas yra įžanga į pranešimą, kad piligrimystės dienomis "atsitiko nepaprastas įvykis, nors klaidintume žmones, jei pavadintume jį stebuklu", - aiškino G. Cruzas.

Įvyko tai, kad "piligrimė, serganti keliomis ligomis ir turinti labai rimtų regėjimo sutrikimų, atlikusi ,vandens gestą' atgavo regėjimą. Šį nepaprastą įvykį iš karto patvirtino gydytojai, o šventovė buvo informuota ir jau užregistravo šį įvykį".

Atlikdami "vandens gestą" piligrimai maudyklių teritorijoje, meditacijos, maldos ir pasitikėjimo Apvaizda atmosferoje, su puodeliu vandens rankose tris kartus nusiprausia veidą, o paskui gurkšteli vandens, kaip tai darė šventoji Bernadeta, kaip jai nurodė Nekaltasis Prasidėjimas prie Masabelio grotos.

Kunigas taip pat paaiškino priežastį, kodėl šiuo metu nederėtų kalbėti apie stebuklą, nes šiam įvykiui reikia "medicininio ir dvasinio įžvalgumo proceso, kurio reikia laikytis", o tam "turi sutapti šie su išgijimu susiję reikalavimai: išgijimas turi būti staigus, visiškas, nenutrūkstantis, nepaaiškinamas."

Todėl patarėjas teigė: "Negalime užbėgti įvykiams už akių. Turi būti atliktas tyrimas ir svarbiausia, kad išgijimas būtų netrumpalaikis". Kunigas pabrėžė, kad: "skubėjimas įvykiams už akių niekur neveda, todėl turime būti nuolankūs. Čia turime palaukti tyrimo, kurį Bažnyčia atliks Lurdo šventovėje, o paskui Madrido vyskupas paskelbs, kad negali paaiškinti įvykį mediciniškai, kad jis yra stebuklingas."

G. Cruzas gerai supranta Lurdo ligoninės narių ir piligrimų, kuriuos jie kasmet lydi į šventovę, troškimą, kad būtų galima kalbėti apie stebuklą, "tačiau tai nėra mūsų sprendimas", - sakė jis ir pažymėjo, kad "visada gaunama nenusipelnyta malonė".

Jis įspėjo, kad "galime sukelti sumaištį, jei jau kalbame apie stebuklą", o kartu galime "sukurti klaidingus lūkesčius, jei piligrimystės vaisius susiaurinsime iki vieno įvykio".

The post Lurde užfiksuotas galimas stebuklas: visiškai akla piligrimė praregėjo appeared first on LAIKMETIS.

Penktos kategorijos uraganas, kuris spalio 25 d. 12.25 val. vietos laiku talžė Akapulką, nusinešė mažiausiai 46 gyvybes, o visoje valstijoje smarkiai apgadino viešbučius, namus ir įmones.

Kvebrada yra 148 metrų aukščio uola Ramiojo vandenyno pakrantėje Akapulke. Nuo 1934 m. jauni narai šokinėja nuo aukščio ir neria į kanalą - tai labai populiari turistų pramoga. Prieš kiekvieną šuolį narai persižegnoja ir pasišvenčia Gvadalupės Mergelei, kurios atvaizdas buvo įrengtas šioje vietoje.

Leidinio "Azteca Noticias" žurnalistas Edgaras Galicia neseniai apžiūrėjo vietovę ir nustatė, kad uraganas „Otis“ nepadarė žalos nedidelei statulai grotoje. Vienintelė audros žala buvo padaryta kai kuriems paveikslą puošiantiems žibintams.

Atsižvelgdamas į šį netikėtą įvykį, tėvas Rafaelis Valensija, Akapulko arkivyskupijos generalinis vikaras ir atstovas spaudai, kalbėjo naujienų agentūrai ACI Prensa apie Mergelės Marijos, kaip paguodos šaltinio nelaimių metu, svarbą.

"Mergelė Marija yra vilties motina. Šią sunkią akimirką ji skatina mus tvirtai laikytis vilties, kylančios iš mūsų tikėjimo Jėzumi Kristumi, mūsų Viešpačiu, jaustis lydimiems jos ir jos sūnaus Jėzaus", - sakė Valensija.

The post Meksiką talžęs uraganas nepadarė žalos Gvadalupės Dievo Motinos statulai prie vandenyno appeared first on LAIKMETIS.

Jau iš ryto LRT demonstravo Agnės Zalanskaitės filmą apie partizanų vadą, pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį, o iškart filmui pasibaigus vyko tiesioginė transliaciją iš Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios, kur prie karsto su partizanų vado palaikais buvo aukojamos gedulingos Šv. Mišios, užsibaigusios gedulinga procesija ir laidotuvėmis Antakalnio kapinėse. Mišias koncelebravo, į kapines lydėjo ir prie kapo duobės meldėsi arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su būriu kitų vyskupų ir kunigų.

Šiandienos krikščionys, katalikai dažnai nusiskundžia, nusistebi, kad  dabar mažai bevyksta Dievo dovanojamų stebuklų. Bet ar tai tiesa? Manau, kad ne. Tiesiog sekuliarizuotos visuomenės augintinių, peniukšlių akys užputo, užtino nuo besaikio malonumų vaikymosi ir nebemato to, kas pamatoma tik atsivėrus sielos akims.

Eilinis stebuklas – visa, kas susiję su Juozu Vitkumi, jam pasirinkus partizano kelią.  Nuo tada Lietuvos karininko ir giliai tikinčio žmogaus gyvenimas, kova, žūtis, palaikų paieškos, jų atradimas ir, pagaliau, šios gedulingos iškilmės tapo iš mažų stebuklų karoliukų Dievo ranka suvertas didelio stebuklo vainikas.

Beje, panašūs stebuklai prasidėjo ne šiandien. Man atrodo, kad jie prasidėjo 1988 m. pabaigoje – 1989 m., kai iš Sibiro į Lietuvą giminių, draugų, Sąjūdžio pastangomis pradėjo grįžti tremtinių, politinių kankinių palaikai.

šios gedulingos iškilmės tapo iš mažų stebuklų karoliukų Dievo ranka suvertas didelio stebuklo vainikas.

Prisimenu, kaip ką tik tikintiesiems grąžintoje Vilniaus katedroje vyko gedulingos Šv. Mišios prie pirmųjų į Lietuvą sugrąžintų Laisvės kankinių palaikų, kokia didžiulė minia suplaukė jų pasitikti ir išlydėti. Aš į pačią katedrą net nepatekau, bet minios jaudulį, ašaras prisimenu iki šiol.

Kur šiandien tie žmonės? Taip, dauguma jų buvo vyresni už mane, tai buvo sugebėję išgyventi ir sulaukti laisvės Sąjūdžio tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurie šios dienos jau nesulaukė. Bet buvo ir nemažai mano vienmečių, ir jaunesnių už mane. Kur jie šiandien? Ar tebesaugo širdyse ano stebuklo šviesą?

Kitas labai stiprus įspūdis, prilygstantis stebuklo pojūčiui – galiausiai sėkme pasibaigusios  partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškos ir jo laidotuvės. Labai iškilmingos, labai jaudinančios, su gausia laidotuvių procesija. Tačiau ne iškilmės man prilygo stebuklui, o pats faktas, kad pavyko atrasti tai, ką mūsų priešai galvojo amžiams paslėpę, ir kad partizano duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pagaliau sulaukė galimybės pasimelsti prie savo tėvo palaikų, prie jo kapo.

O šiandien man nuolat prieš akis sukosi skaičius „77“. Septyniasdešimt septynerius metus šeši Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikai ir žmona vylėsi, tikėjo ir laukė, kada  ateis ta diena, kai jie galės melstis prie savo vyro, tėvo kapo. Iškeliavo amžinybėn žmona, paskui ją ir trys vaikai. Bet štai – įvyko stebuklas: du sūnūs ir dukra sulaukė tos dienos!

Ir toji diena išaušo ne be Dievo palaiminimo. Ilgus metus archeologai, tyrėjai ieškojo Juozo Vitkaus palaikų, pasitelkę visokias technologijas. Ir nežinia, kiek dienų jie dar būtų ieškoję, bet vieną dieną pas juos atėjo vietinis gyventojas ir pirštu parodė: „Kaskit štai ten, už pusę metrų nuo tos vietos, kur kasate dabar“. Žinoma, žmogus nežinojo, kieno kaulus jis buvo pastebėjęs prieš daug metų, kai vykdant paruošiamus darbus kažkokio pastato statybai, jis aptiko žmogaus kaulus. Aptiko – ir tyliai užkasė, paslėpė nuo negerų akių, nes nujautė, kad tai gali būti kurio nors partizano palaikai.

Kas, jei ne Šventa Dvasia atvedė tą dieną tą žmogų į tą vietą, kur triūsė archeologai?!

Beje, pagarbos, mano nuomone nusipelno archeologas Linas Kvizikevičius, iš LRT studijos komentavęs  palaikų paieškos istoriją. Ne tik dėl to, kad jo ir jo kolegų paieškos pagaliau buvo apvainikuotos sėkme, bet ir dėl to, kaip gražiai, taktiškai jis atsakė į žurnalisto klausimą: „O kieno palaikų jūs dabar ieškosite?“ Žurnalistas aiškiai turėjo galvoje kokio nors vado palaikus. O archeologas atsakė: „Visų. Ir eilinių partizanų, ir vadų“. Visų, kurie dar nesurasti...

Tikro mokslininko ir tikro Žmogaus atsakymas.

O akis turintieji galėjo paliudyti dar vieną ypatingą stebuklą – užaugusius partizanų vado anūkus, kurių vienas pasirinko kunigo kelią, ir jis, kunigas Gintaras Vitkus, patyrė ypatingą Viešpaties malonę: Šv. Mišiose sakė homiliją, žvelgdamas į savo senelio karstą. Norėčiau tos homilijos klausytis dar ir dar, nes ji be galo prasminga. Nekonspektavau jos, negaliu nieko pacituoti, bet kai kas įsiminė ypatingai ir tuo noriu pasidalinti kunigui Gintarui, jo paties žodžiais tariant, senelio gyvenimas tapo Dievo sumanyto vyriškumo įsikūnijimu. Tikintis, darbštus, talentingas, narsus, ištikimas kario priesaikai visu gyvenimu ir mirtimi, šitas vyras  įprasmino savo vyriškąjį pašaukimą dar ir gausia šeima, vaikais, anūkais, kurie, tikėkimės, geriausias savo senelio  charakterio  savybes bei vertybes, dėl kurių jis pasirinko kovotojo kelią, perduos ateities kartoms per savo ainius.

Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis gyeno tik 45 metus. Jo palaikai savo laidojimo dienos laukė 77 metus! Bet – sulaukė.

Viešpatie, pasitikiu Tavimi!

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Stebuklai vyksta ir šiandien appeared first on LAIKMETIS.

Šeštadienį, rugpjūčio 5 d., Fatimoje, Portugalijoje, Jimena pasakė, kad ji pasveiko nuo rimtos akių problemos, kurią gydytojai pavadino nepagydoma, po to, kai baigė noveną Snieginei Dievo Motinai ir priėmė šv. Komuniją per Mišias.

„Pajutau kažką ypatingo“

Jos tėvas, kuris sako, kad visada „laikėsi įsitikinimo, kad dukra bus išgydyta“, apibūdino, koks buvo pirmasis Jimenos skambutis namo po to, kas įvyko.

„Mes praktiškai nekalbėjome, ji verkė; ji mums tik pasakė: „Matau, matau.“ Tada kunigas, kuris aukojo Mišias, paskambino mums, kad paaiškintų dar keletą detalių. Tai - neįtikėtinas džiaugsmas“, – sakė jis.

„Ji prieš eidama į Mišias nuėjo išpažinties. Ji buvo labai susijaudinusi, jautė kažką ypatingo. Tada dukra nuėjo priimti Komunijos“, – sakė tėvas. „Vėliau ji bijojo atmerkti akis, nes galvojo: „Jei aš neišgysiu, tai todėl, kad aš netikiu.“ Ji atsimerkė ir pradėjo viską matyti. Tada ji... pradėjo verkti ir suprato, kad jos draugės buvo pustrečių metų vyresnės [nei tada, kai ji jas matė paskutinį kartą]“, – vis dar gana emocingai pasakojo merginos  tėvas.

„Kryžiaus kelias“ ieškant gydytojų

Dvejus su puse metų Jimena kentėjo nuo „akomodacinio spazmo“ – sutrikusio akių fokusavimo. Paprastai tokia būsena būtų maždaug dvi dioptrijos (vienetas, naudojamas akių receptui).

„Jimenos atveju, – paaiškino jos tėvas, – blogiausiais momentais jis svyravo nuo aštuonių iki 16 dioptrijų. Taigi, mergina negalėjo matyti net su akiniais”.

„Tarkime, jos ,akis buvo pamišusi‘, taigi, net uždėjus aštuonių dioptrijų akinius, ji nematė, nes negalėjo susifokusuoti. Jos akių konvergencija [koordinacija] nepasiteisino, tai buvo kažkas, ką patys gydytojai laikė nepaaiškinamu dalyku.“

Kiek daugiau nei metus jie bandė „labai pažangų gydymą Japonijoje“, tikėdamiesi gauti gerų rezultatų. Tačiau pažangos nebuvo. „Jimenai tai nepadėjo ir sukėlė baisų šalutinį poveikį, nes ji blogai jautėsi, pykino, skaudėjo galvą ir negalėjo mokytis.“

„Medicinos komanda“, – tęsė mergaitės tėvas, – sakė nežinantys, ką dar galima daryti“.

Būtent Jimena paprašė savo tėvų nutraukti vaistų vartojimą, todėl jie nusprendė ieškoti kitų gydymo alternatyvų.

„Praėjome nedidelį „Via Crucis“ [Kryžiaus kelią] per gydytojus, kurie mums buvo rekomenduoti. Niekas nesuprato, kas jai darosi. Vieni buvo malonūs, kiti – labai nemandagūs“, – apgailestavo jis.

„Buvo antgamtinis komponentas“

„Tačiau mes taip pat matėme, kad yra komponentas, kuris nebuvo normalus, antgamtinis komponentas“, – ACI Prensa pasakojo Jimenos tėvas.

Jis paaiškino, kad buvo paskirta Jimenos operacijos diena, „kad būtų išspręsta akių konvergencijos problema atliekant procedūrą operacinėje, tačiau mes abejojome, nebuvome įsitikinę, kad būtent tai turėjome daryti“.

„Tą naktį ji daug meldėsi Mergelei, o kitą dieną akių konvergencija buvo išgydyta. Ir pats gydytojas tai matė ir pasakė: „Tai nuostabu.“ Taip gali nutikti, bet jis buvo labai nustebęs. O kad gydytojas nustebtų, tai jau turi būti kažkas nepaprasto“, – pasakojo tėvas.

Jaunos moters šeimai tai, kas nutiko, „davė užuominų, kad prie tokios sėkmės galėjo prisidėti gilus tikėjimas ir kad reikia pasitikėti Mergele ir atsiduoti į Jos rankas, logiškai neatsisakant savo atsakomybės“.

Veiksminga novena

Kelias dienas prieš minėtą įvykį, eidami paplūdimiu Malagoje (Ispanija), norėdami aplankyti tarp uolų rastą Karmelio Dievo Motinos atvaizdą, tėvas ir dukra nusprendė visiškai pasitikėti Mergele.

„Eidami paplūdimiu pradėjome kalbėtis. Pasakiau jai, kad kai kuriais gyvenimo momentais ji buvo ‚įkvėpta‘, turint omenyje tikėjimą ir pasitikėjimą, kurį mergina skyrė Apvaizdai per visą savo ligos laikotarpį.“

Būtent po šio pokalbio jiedu nusprendė „pradėti veikti ir paskatinti visą pasaulį melstis“.

„Ir taip atsitiko. Ji mums pasakė mananti, kad nuo liepos 28 d. iki rugpjūčio 5 d. turime melstis noveną Snieginei Dievo Motinai, ir mes pradėjome. Tą pačią dieną, 28 d., ji išvyko į Lisaboną.“

Jimenos tėvas sakė, kad „tūkstančiai žmonių“ dalyvavo novenoje, kuri buvo tikrai veiksminga. „Tiesiog merginų, kurios ėjo su ja, buvo beveik 400 ir dauguma ten buvusių jos nepažinojo. O dabar jiems tai tarsi Pasaulio jaunimo dienų stebuklas.“

Atostogų metas šį rugpjūtį merginai turėjo būti lemtingas. „Tikėjomės, kad vasarą, jei turėsime kokį nors ženklą ar kokių  nors požymių, mūsų gyvenimas apsivers aukštyn kojomis.

Jimenos tėvas sakė, kad „tūkstančiai žmonių“ dalyvavo novenoje, kuri buvo tikrai veiksminga.

Rugsėjo mėnuo Jimenai turėjo atsiverti naujas pasaulis, nes ji turėjo pradėti vaikščioti su lazdele ir dresuoti šunį vedlį, taip pat pagalvoti, kokius universitetinius laipsnius ji gali įgyti, o kurių – ne“, - sakė jis.

Jimenos tėtis paaiškino, kad be to būtų tekę ieškoti naujų gydytojų, o „kiekvieną kartą, kai ji eina pas gydytoją, nerandama tinkamo gydymo, vėl daromi įvairūs tyrimai ir mergina labai nusivilia.“

Be to, jie dirbo su ONCE (Ispanijos nacionaline aklųjų organizacija), „ir mes supratome, kad tai nuostabi vieta“. Tačiau jis pripažino: „Mes visada buvome įsitikinę, kad išeitis bus“.

„Mergaitė visada rūpinosi aplinkiniais žmonėmis“

Jimenos tėvo balsas drebėjo nuo emocijų, kai bandė apibūdinti savo dukrą ir pasakė, kad ji neabejotinai yra „ypatinga mergaitė“.

„Ji yra labai emocionali, jautri mergina ir artima su savo draugėmis, visada labai rūpinasi aplinkiniais žmonėmis ir su savo draugėmis bendrauja nuo mažens“, – sakė jis.

Tėvas sakė, kad ji taip pat yra „užkietėjusi skaitytoja”; merginai teko paaukoti pustrečių metų, „nes nėra tiek daug romanų Brailio raštu, kaip būtų galima pagalvoti“.

„Dabar jai bus puiki dovana, kad galės pasiimti romaną „Mobis Dikas“, kurį skaitė netekusi regėjimo. Šįryt kalbėjomės ir ji mums pasakė, kad skaito iškabas ant fasadų ir Lisabonos gatvėse, nes jai atrodo, kad galimybė vėl skaityti yra dovana jai. Jai nerūpi dalykai, kurie neturi jokios reikšmės.“

Liga kaip „išsivalymo priemonė“

Per pastaruosius porą metų, kai Jimenos liga sunkėjo, jos šeima jautė poreikį „neprarasti humoro jausmo, juoktis iš kiekvienos situacijos, kad būtų lengviau su liga gyventi“.

„Net juokdavosi iš situacijų, susijusių  su Jimenos regėjimo negalia, išryškindavo juokingą baisių dalykų, kurie gali nutikti tau gyvenime, pusę, nes kitaip visą laiką esi susikoncentravęs į savo nelaimę ir gyvenimas yra labai sunkus”.

Jis pažymėjo, kad „dalykai niekada neįvyksta staiga“ ir kad liga „yra priemonė kitiems žmonėms apsivalyti arba sergančiojo dėka tapti geresniais žmonėmis”.

Tėvas taip pat sakė, kad Jimena galėjo susitikti su vienu iš trijų savo brolių Vigilijos metu praėjus kelioms valandoms po to, kai atgavo regėjimą.

„Mergelės dovana Pasaulio jaunimo dienų proga“

Mergaitės iš Madrido tėvui „gražu, kad kiekvienas gauna savo liudijimą, savo patirtį, kuri buvo labai ypatinga ir visi yra labai sujaudinti“.

„Manau, kad dalis stebuklo grožio yra tai, kad jis nėra išskirtinis vienam žmogui ar vienai šeimai, o yra be galo didelis. Ir šia prasme šis įvykis pranoksta mus. Tai jau peržengė sienas“, – pažymėjo jis.

Be to, vyras išreiškė nenorą nebūti dėmesio centre, nes „dėmesys turi būti sutelktas į Pasaulio jaunimo dienas, nes manau, kad tai Mergelės dovana būtent šia proga“.

„Mums nereikia patvirtinimo“

„Mums nereikia jokio patvirtinimo. Ketiname dar kartą susitikti su medikų komanda, kuri ją gydė pastaruosius metus, kad jie galėtų dukrą pamatyti ir padaryti savo išvadas“, – aiškino tėvas.

„Manau, kad žmonės jau pakankamai sujaudinti; tie, kurie tiki – tiki, o kas netiki, na, jie vis tiek nepatikės“, – pabrėžė jis.

Tėvas paaiškino, kad „kai įvyksta tikėjimo šuolis, tu nežiūri atgal, žvelgi tik į priekį“.

The post Nuo aklumo pagijusios merginos tėvas teigia, kad tai buvo „Mergelės dovana Pasaulio jaunimo dienose“ appeared first on LAIKMETIS.

2022 m. birželio 9 d. popietę, kai Katalikų Bažnyčia šventė Jėzaus Kristaus, Amžinojo ir Vyriausiojo Kunigo, liturginę šventę (švenčiamą ketvirtadienį po Sekminių), José Elmer Benítez Machado anksčiau už kitus atvyko į El Espinalo bendruomenės koplyčią švęsti Žodžio liturgijos ir išdalyti tikintiesiems komuniją.

El Espinale gyvena apie 60 šeimų, išsibarsčiusių po visą kalnuotą regioną, daugiausia užsiimančių žemės ūkiu ir auginančių galvijus, kiaules bei naminius paukščius. Vos 15 šeimų kiekvieną ketvirtadienį dalyvauja Žodžio liturgijoje, kurią veda pasauliečiai, nes vietovėje kunigas nereziduoja.

Prieš dvejus metus Benitezas buvo paskirtas ekstraordinariniu Komunijos tarnautoju, kad rūpintųsi apaštalui Jokūbui skirtos koplyčios pastoraciniais poreikiais.

Apie 17 val. vietos laiku prasidėjo Žodžio liturgija. Atėjus laikui dalyti Eucharistiją, Benitezas atidarė tabernakulį ir pastebėjo, kad ant korporalo (šventojo lino audeklo), esančio po mediniu ciborijumi ir sulankstyto ant baltos atlasinės pagalvėlės, matosi didelės dėmės, kurios atrodė esančios iš žmogaus kraujo.

„Buvau priblokštas", - pasakojo jis EWTN naujienų laidai ispanų kalba. „Mano pirmoji mintis buvo: ,Tai Kristaus kraujas‘". Tačiau, apimtas sumaišties ir norėdamas užbaigti savo tarnystę, jis tęsė apeigas ir dalijo Eucharistiją.

Prieš baigdamas, skelbiant parapijos skelbimus, Benítezas paklausė susirinkusiųjų, ar jie nematė į bažnyčią prasiskverbusio vandens, ar nežino ko nors, kas būtų į ją patekęs anksčiau. Tada jis papasakojo, ką matė.

„Keletas iš mūsų atsakė, kad nematė jokio vandens nutekėjimo, o kai jis paaiškino, kas nutiko, paprašėme jo parodyti korporalą", - EWTN pasakojo Reginaldo Aguilaras Benítezas, parapijos koordinatorius ir prisiekęs liudytojas tyrimo procese.

Kitą dieną tėvas Marvinas Sotelo ir tėvas Oskaras Rodrigesas, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies misionieriai, vos prieš du mėnesius atvykę į San Chuano miestelį, nuvyko į El Espinalo bendruomenę, kad patikrintų tai, ką jiems telefonu pasakė parapijos koordinatorius.

Sotelo įdėjo korporalą į plastikinį maišelį su hermetiška plomba, laikė jį savo klebonijoje, o po dviejų dienų perdavė vyskupui Guillenui. Pastarasis buvo itin skeptiškas ir nusprendė laikyti jį savo asmeninėje koplyčioje, kol nuspręs, ką daryti. „Nesu linkęs naiviai tikėti reiškiniais. Logika verčia mus būti apdairiais, kalbant apie tikėjimą dalykais prieš tai jų nepatikrinus ir neištyrus", - sakė jis EWTN.

Praėjus beveik trims mėnesiams vyskupas nurodė Santa Rosa de Copán medicinos centre, atlikti keletą mokslinių tyrimų, kad būtų įvertinta tariamo kraujo oksidacija ir praskiedimas.

2022 m. spalio pabaigoje pradėta analizė, kurioje dalyvavo išorės teismo medicinos ekspertas ir daktarė Claudia Coca, evangelikų profesorė, dirbanti Hondūro nacionalinio autonominio universiteto Chemijos ir farmacijos fakultete ir anksčiau vadovavusi Policijos tyrimų direktorato laboratorijai.

Iš pradžių buvo atmesta galimybė, kad dėmės yra medžio dervos ar gyvūnų kraujo. Vėlesnės procedūros parodė, kad tai buvo žmogaus AB grupės kraujas, su teigiamu Rh faktoriumi, toks pat, kaip ir Lančiano (Italija) eucharistinio stebuklo ar kraujas, rastas ant Turino drobulės.

Pasaulio gyventojų apžvalgos portalo duomenimis, Hondūre mažiau nei 2,5 % šios šalies gyventojų turi tokią pačią kraujo grupę. Ekspertų tyrimai taip pat paneigė, kad kraujo dėmės galėjo būti sukurtos dirbtinai.

Valle nustebino tai, kad nors audinys „turėjo sąlytį su oru, drėgme; buvo atlikti numanomi audeklo tyrimai ir jis tinkamai neišdžiūvo", bet iki šiol „ant jo nematyti sugedimo ar grybelio".

Atlikęs tyrimus ir pateikęs liudytojų parodymus su notaro priesaika, Graciaso vyskupas patvirtino, kad tai buvo antgamtinis įvykis. „Man nekyla abejonių dėl patikimumo", - sakė jis.

„Manau, kad šis nepaprastas, matomas, apčiuopiamas, juntamas, patikrinamas Viešpaties kraujo apsireiškimo ženklas mažutėje bendruomenėje, kuri yra visiškai kaimiška, šiuo metu daug ką pasako", - sakė jis.

„Reikia manyti, kad Dievas ieško kraštutinumų, kad pakviestų mus į sveiko proto ir tiesos pusiausvyrą. Man atrodo, kad tai kraštutinis ženklas Dievo, kuris vėl apsireiškia, kaip ir Šventajame Rašte, išganymo istorijoje, per tuos paprastus žmones, kuriuos Marija giria už jų nuolankumą", - sakė vyskupas.

Kol kas tiek vyskupijos kunigai, tiek Guillénas stengiasi būti atsargūs. Jie paskleidė tikintiesiems informaciją apie tai, kad įvyko eucharistinis stebuklas, tačiau kol kas nekvietė tikinčiųjų pagerbti krauju sutepto korporalo, kuris nebuvo išstatytas tikintiesiems.

Nors vyskupas pripažino, kad tai yra eucharistinis stebuklas, apaštališkojo nuncijaus Hondūre arkivyskupo Gáboro Pintéro prašymu surinkti moksliniai įrodymai ir notariškai patvirtintos liudytojų priesaikos išsiųsti į Vatikaną tolesniam tyrimui.

The post Hondūre užfiksuotas galimas eucharistinis stebuklas appeared first on LAIKMETIS.

Ir tai yra dieviškosios visagalybės stebuklas, kuris įvykdo stebuklą mūsų juslėms nepasiekiamos tikrovės plotmėje: duonos regimybė (teologijoje - pavidalas) neatitinka duonos substancijos (būtent tos tikrovės, kuri nepasiekiama mūsų juslėms), bet atitinka Kristaus Kūno substanciją. Be to, šis stebuklas yra tik sakramento pusėje, dangaus šlovėje niekas nesikeičia: Jėzus neima savo ryšulio, kad „nusileistų“ ant altoriaus.

Mums prireiktų kelių puslapių, kad apžvelgtume per konsekraciją įvykusių stebuklų visumą. Šventieji stebėjosi šiais stebuklais, kaip ir Eucharistijos apaštalas šv. Petras Julijonas Eimaras: „Labiausiai stebinantis ir negirdėtas stebuklas yra konsekracija, atliekama kunigo, apgaubto visu žmogišku vargingumu, nusidedančio. Tačiau! Būtent šis nebūties žmogus suteikia savo Kūrėjui sakramentinę egzistenciją. Būtent šis nusidėjėlis aukoja Jėzų Kristų, ant altoriaus sukuria Jėzų Kristų, atnaujina Paskutinės vakarienės stebuklą, žodžiu, daro didžiausią stebuklą; jis sukuria sakramentinį Jėzų Kristų, kaip sako šventasis Augustinas: „Tas, kuris sukūrė mane be manęs, Pats Save sukūrė per mane“. (Complete Works, PG 284, 6)“.

Eucharistija - tai didinga priemonė, kurią Dievas duoda iš savo Meilės pertekliaus žmogui, kad jį susivienytų su savimi. Tai asmeninis ir be galo mylintis Jėzaus Buvimas mums šiandien. Jis yra ten, su savo Kūnu, su savo Prisikėlimo šviesa... Būti Kristaus kūniškojo Buvimo akivaizdoje, žvelgti į Jį, kalbėtis su Juo, garbinti Jį, reiškia užmegzti tikrą santykį su Jėzumi širdis į Širdį.

Taip, adoracija veidas į Veidą veda į maldą širdis į Širdį. Kai kurie žmonės gali apsieiti ir be jos, o daugelis dvasinių srovių Bažnyčioje šios maldos formos prieš Švenčiausiąjį Sakramentą nepraktikuoja. Tačiau Bažnyčia labai skatina praktikuoti eucharistinę adoraciją kaip būdą stiprinti draugystę ir asmeninį susitikimą su Kristumi.

Kaip vystėsi eucharistinis pamaldumas

Pirmųjų tikinčiųjų pamaldumas įkvėpė juos nuostabiai išpuošti ir puikiomis dekoracijomis praturtinti Eucharistijos garbinimui pašvęstas vietas: visos šios puošmenos buvo patalpose, nes Bažnyčia dar neturėjo laisvės viešai statyti religinius pastatus.

I a. pagonis Lucienas šaipėsi iš jų dosnumo: „Praėjau pro geležinius vartus ir varinius kiemus, - pasakojo jis, - užlipęs keliais aukštais laiptais, priėjau salę su auksinėmis lubomis, kokie, pasak Homero, buvo Menelajaus rūmai; apstulbęs žavėjausi visais šiais stebuklais ir kartu mačiau vyrus, besimeldžiančius kniūbsčiomis, kaktomis dulkėse“.

Tapo įprasta atsiklaupti priešais tabernakulį, išreiškiant garbinimą. Šis atsiklaupimo paprotys atkeliavo iš imperatorių ir karalių laikų, prieš kuriuos buvo atsiklaupiama išreiškiant pagarbą: juo labiau derėtų atsiklaupti prieš Dievą, kuris yra didesnis už visus.

III a. atsirado balandžių pavidalo tabernakuliai, pakeliami skriemulių sistema, XIII a. - mobilūs ir dedami ant altoriaus, o XV a. - stacionarūs.

IV amžiuje Verdeno sinodas nurodo: „Tegul vieta, kurioje saugomas brangus Eucharistijos Lobis, būna itin garbinga“.

V a. pastebima slėpinio evoliucija: kunigas per konsekraciją nuleidžia balsą, kad suteiktų slėpiniui daugiau prasmės. Rytų bažnyčiose atsiranda ikonostasas. Tai ikonomis papuošta trijų durų pertvara, uždaranti presbiteriją, kurioje kunigas atlieka konsekraciją...

Jau VII a. kai kuriose bažnyčiose vyko procesijos, kurių metu Švenčiausiasis Sakramentas buvo nešamas tabernakulyje. Ne Švenčiausiąjį Sakramentą buvo norima ypatingai pagerbti, bet mūsų Viešpatį, atsižvelgiant į kurią nors iš Jo žemiškojo gyvenimo aplinkybių. Pavyzdžiui, Švenčiausiasis Sakramentas buvo nešamas procesijoje, skirtoje pagerbti triumfuojantį mūsų Viešpaties įžengimą į Jeruzalę Verbų sekmadienį.

Viduramžiais, X ir XI a. susilpnėjus centrinei Bažnyčios valdžiai, prasidėjo rimti išpuoliai prieš Tikrąjį Buvimą, pavyzdžiui, Berangerio iš Tūro, kuris Eucharistiją sumenkino iki paprasto ženklo. Didieji teologai šventasis Bonaventūra ir šventasis Tomas Akvinietis sureagavo ir išplėtojo transsubstanciacijos teologiją.

XIII ir XIV amžiuje tikintieji, reaguodami į erezijas, nukreiptas prieš Realųjį Buvimą, drungnumo atmosferą ir eucharistinės bendrystės stygių, prašė pamatyti Kristaus Kūną. Jie norėjo įsmeigti akis į ostiją – tuo labai konkrečiai išpažindami savo tikėjimą. Parapijiečiai prašė ostiją pakelti. Paryžiuje, Dievo Motinos bazilikoje, pirmą kartą buvo iškelta ostija. Vyskupai paragino celebrantus po konsekracijos pakelti ostiją. Vėliau tikintieji per pakylėjimą kalbėdavo: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.

Šventasis Pranciškus Asyžietis (1182-1226) ištisas naktis praleisdavo melsdamasis prie tabernakulio. Naktį jis meldėsi, o dieną atstatinėjo koplyčias, skirtas dieviškajai ostijai pagerbti. Apmąstydamas šios Eucharistijoje slypinčios meilės, taip dažnai ignoruojamos ir niekinamos, didybę, jis sakė: „Meilė nemylima“... „Stebėtina didybė ir nuostabus gerumas! O didingas nuolankumas! Visų daiktų Valdovas, Dievas, Dievo Sūnus, taip nusižemina, kad dėl mūsų išganymo pasislepia po mažu Duonos gabalėliu“.

Švenčiausiojo Sakramento brolijos buvo organizuojamos tam, kad garbintų Švenčiausiąjį Sakramentą ir kartu tęstų įprastus gailestingumo darbus. Pirmoji brolija buvo įkurta 1226 m. Avinjone. 1433 m. ji buvo apdovanota eucharistiniu stebuklu.

Parapijų bendruomenių prašymu moterys „atsiskyrėlės“ persikėlė į namus prie pat bažnyčių. Bendroje su jų namais bažnyčios sienoje buvo padaryta anga, kad jos visada galėtų iš savo namų matyti Švenčiausiąjį Sakramentą bažnyčioje...

Kaip atsirado Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė

1256 m. Julijona iš Kornilono kalno, kuri adoravo priešais tabernakulį, matė prieš savo akis judantį mėnulio rutulį. Mėnulis spindėjo švelnia šviesa, bet per naktinį dangaus kūną nusidriekė tamsi juoda linija. Atsakymą į šį paslaptingą regėjimą ji sužinojo tik po dvejų metų, adoruodama priešais Švenčiausiąjį Sakramentą:

„Mėnulio gaublys simbolizuoja kovojančią Bažnyčią ir mistinį krikščioniškųjų metų ciklą. Jo grožį darkanti dėmė reiškia, kad nėra pagrindinės šventės, kurią Dievas nori matyti įsteigtą Švenčiausiam Jėzaus Kristaus Kūnui, t. y. Švenčiausiajam altoriaus Sakramentui, pagerbti. Tiesa, Didžiosios savaitės ketvirtadienis jau yra skirtas šlovingojo Sakramento įsteigimo atminimui, tačiau šiuo metu kiti skausmo kupini slėpiniai trukdo Bažnyčiai švęsti šį džiaugsmo ir Meilės Slėpinį taip, kaip derėtų. Todėl reikia pasirinkti kitą dieną, kai visa visata iškilmingai švenčia Šventąjį Jėzaus Kristaus Kūną su triumfu ir džiaugsmo giesmėmis. Štai šio naujojo kulto priežastys: jis sustiprins tikėjimą Eucharistijos Slėpiniu, kuris kasdien vis labiau mažėja ir ateinančiais amžiais dar labiau mažės; jis parodys tikintiems krikščionims gyvenimo Šaltinį, iš kurio jie turi semtis naujų jėgų, kad darytų didesnę pažangą dorybėse; galiausiai šios šventės tikslas - gilia adoracija ir didingomis iškilmėmis atsilyginti už nepagarbą ir įžeidimus, kuriais nuolat kėsinamasi į Sakramente esančią Dieviškąją Didybę“.

Taigi Viešpats pasakė seseriai Julijonai, kad Bažnyčiai trūksta kasmetinės šventės, skirtos Švenčiausiajam altoriaus Sakramentui pagerbti. Nepaisant stipraus persekiojimo prieš seserį Julijoną ir tuos, kurie norėjo, kad ši šventė paplistų, ją įvedė Lježo vyskupija; vėliau visuotinė Bažnyčia įtraukė šią šventę į liturginį kalendorių. 1264 m. popiežius Urbonas IV (Julijonos draugas) ją paskelbė privaloma visai Bažnyčiai. Popiežiaus sprendimas buvo patvirtintas 1264 m. Orvjete įvykusiu eucharistiniu stebuklu.

Švenčiausiojo Sakramento šventė, liturginėje kalboje vadinama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo švente, o liaudyje – Dievo Kūno švente arba Devintinėmis, yra šventė, per kurią Bažnyčia viešai ir iškilmingai pagerbia mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Šventojoje Eucharistijoje.

Eucharistinė procesija ir iškilmingas konsekruotos ostijos išstatymas kitu būdu apreiškia tai, ką patiriame kiekvienoje Eucharistijoje: Kristaus buvimą tarp savo žmonių. Ir mūsų asmeninė ar bendruomeninė adoracija yra vienas iš būdų:

-Išreikšti Viešpačiui savo meilę,

-Padėkoti Jam, kad Jis mums dovanoja Save Patį,

-Suteikti jo Dieviškajam Asmeniui tą patį garbinimą, kurį jam teikė amžininkai...

- Krikščionių bendruomenėms, kurios dėl kunigų trūkumo negali dažnai švęsti Eucharistijos, tai yra būdas švęsti Viešpaties buvimą ir dėkoti Jam už Jo Meilės dovaną.

-Taip pat krikščionims, kurie dėl savo asmeninės padėties negali priimti Komunijos - Eucharistijos adoracija yra tikra dvasinė Komunija.

„Tegul šią dieną į šventoves su nauju užsidegimu plūsta tikinčiųjų minios; tegul dvasininkai ir žmonės pakyla ir prabyla šlovinimo himnais; tegul širdys ir troškimai, balsai ir lūpos gieda džiaugsmingas giesmes; tegul tikėjimas gieda, tegul viltis šokinėja, tegul meilė krykštauja, tegul pamaldumas ploja, tegul džiaugiasi kunigų choras, tegul mergelių susirinkimas prisipildo paguodos; Tegul kiekvienas ateina su karšta širdimi, trokštančia valia ir uoliai atlieka savo pareigas, kad garbingai atšvęstų tokios didžios dienos iškilmę, ir tegul visi Kristaus vaikai užsiliepsnoja tokiu užsidegimu tarnauti Jam, kad diena iš dienos didindami savo nuopelnų lobį būtų pripažinti vertais savo gyvenimo pabaigoje kaip atlygį priimti Tą, kuris ant Kryžiaus atidavė Save už jų atpirkimą ir Sakramente davė jiems Save kaip maistą.“ (Ištrauka iš Urbono IV bulės dėl Corpus Christi iškilmės įsteigimo visuotinėje Bažnyčioje, 1264 m.)

1318 m. Jonas XXII įsakė užbaigti šventę iškilminga procesija, kurioje būtų pergalingai nešamas Švenčiausiasis Sakramentas. Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo dieną vyksta iškilminga procesija, skirta Jėzaus Kristaus Buvimu pašventinti ir palaiminti mūsų miestų bei kaimų gatves ir namus. Šventasis Tomas Akvinietis parengė šiai šventei skirtą liturgiją.

Švenčiausiojo Sakramento procesijos yra įkvėptos 1 Kar 8, kai Saliamonas liepė atnešti Skrynią į šventyklą. Jau 675 m. buvo rengiama Švenčiausiojo Sakramento procesija su Tabernakuliu. Šios Tabernakulio procesijos buvo įprastos ir XI a. vykdavo sekmadieniais arba per Tridienį.

„Jei kas sako, kad Švenčiausiajame Eucharistijos Sakramente Kristus, Dievo Sūnus, neturi būti garbinamas latria kultu, bent išoriniu, ir kad dėl to jis neturi būti garbinamas ypatingu šventiniu šventimu, neturi būti iškilmingai nešamas procesijoje pagal pagirtiną ir visuotinį Šventosios Bažnyčios apeigyną ir paprotį, neturi būti viešai teikiamas žmonių garbinimui, o tie, kurie jį garbina, yra stabmeldžiai: tegul būna atskirtas [anatema]...“ (Tridento susirinkimas, XIII sesija, 1551 m. spalio 11 d.)

Nuo XIV a. eucharistinis kultas vis labiau plėtėsi. Įprasta išstatymo praktika atsirado nuo Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventės įsteigimo laikotarpio.

The post Eucharistijos stebuklas appeared first on LAIKMETIS.

Sesuo Wilhelmina Lancaster, OSB (Vilhelmina Lankaster), būdama 70 metų, 1995 m. įkūrė Marijos, Apaštalų Karalienės benediktinių seserų kongregaciją, geriausiai žinomą dėl grigališkojo choralo ir klasikinių katalikiškų giesmių albumų, palikdama savo bendruomenę, kurioje ji gyveno daugiau kaip 50 metų.

Žinoma dėl savo atsidavimo tradicinėms lotyniškoms Mišioms ir ištikimybės benediktiniškai kontempliacijai bei Valandų liturgijai, ji mirė sulaukusi 95 metų 2019 m. gegužės 29 d., per Kristaus žengimo į dangų iškilmę.

Maždaug po ketverių metų, lotyniškojo apeigyno Žengimo į dangų iškilmės dieną, abatė ir seserys nusprendė perkelti jos kūną į paskutinio poilsio vietą savo vienuolyno koplyčios viduje - tai yra senas steigėjų ir fundatorių paprotys.

Tikėdamosi rasti kaulų, seserys benediktinės vietoj to atkasė karstą su akivaizdžiai nepažeistu kūnu, nors kūnas nebuvo balzamuotas, o mediniame karste per vidurį buvo įtrūkimas, kuris nežinia kiek laiko per tuos ketverius metus praleido drėgmę ir purvą.

„Manome, kad ji yra pirmoji afroamerikietė, rasta nesutrūnijusi", - šeštadienį žurnalistams sakė dabartinė bendruomenės abatė motina Cecilija OSB. Jai, kaip vienuolyno vadovei, teko užduotis pirmiausia ištirti, kas buvo karste.

Kūnas buvo padengtas pelėsio sluoksniu, kuris išaugo dėl didelio kondensato kiekio įtrūkusiame karste. Nepaisant drėgmės, per ketverius metus kūnas išliko beveik nepakitęs.

The post Kalbama apie stebuklą JAV - benediktinių seserų kongregacijos įkūrėjos palaikai išliko beveik nepakitę appeared first on LAIKMETIS.

Šis kreipimasis yra pirmoji vieša arkivyskupijos informacija nuo kovo pabaigoje pasklidusios žinios, kad per Mišias Komunijos dalintojui pritrūkus ostijų, staiga taurėje, kurioje laikomas eucharistinis Kristaus kūnas, jų atsirado daugiau.

„Tokius pranešimus, kaip galimas stebuklas Tomastone, reikia perduoti Tikėjimo doktrinos dikasterijai Romoje. Arkivyskupija ėmėsi atitinkamų veiksmų ir lauks atsakymo", - ketvirtadienį katalikų naujienų agentūrai CNA sakė arkivyskupijos atstovas spaudai Davidas Eliotas (Deividas Eliotas).

Neaišku, kiek laiko gali užtrukti dikasterijos atsakymas į arkivyskupijos paklausimą.

Pasklidus žiniai apie galimą eucharistinį stebuklą, į Tomastono bažnyčią plūsta daugybė piligrimų.

The post JAV arkivyskupija prašo Vatikano pagalbos tiriant galimą eucharistinį stebuklą appeared first on LAIKMETIS.